Lietuvos Respublikos Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymas

Lietuvos Respublikos Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymas reguliuoja Klaipėdos valstybinio jūrų uosto (toliau – uostas) veiklą ir valdymą.

Uosto ir uosto naudotojų veiklą reglamentuojantys kiti Lietuvos Respublikos įstatymai taikomi tiek, kiek šios veiklos nereglamentuoja šis įstatymas.

Neteko galios nuo 2015-05-01

Uosto žemė – Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų ribų žemės plotas su jame esančia uosto infrastruktūra.

Uosto infrastruktūra – transporto infrastruktūros dalis, kurią sudaro molai, bangolaužiai, laivybos kanalas, krantinės, krantosaugos statiniai, navigacijos įrenginiai ir keliai, esantys uosto teritorijoje.

Uosto akvatorija – Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų ribų vandens plotas.

Neteko galios nuo 2015-05-01

Uosto rinkliava – laivų savininkų (valdytojų) mokamos privalomosios įmokos už naudojimąsi uostu.

Neteko galios nuo 2015-05-01

Linijinis laivas – laivas, plaukiantis laivybos linijoje, kurios operatoriui yra išduotas laivybos linijos įregistravimo pažymėjimas, tarp dviejų ar daugiau paskelbtų uostų pagal nuolatinį grafiką.

Laisvasis uostas – nuo uosto teritorijos atskirta uosto teritorijos dalis, kurioje ne Bendrijos prekės importo muitų, mokesčių, ekonominių draudimų ir apribojimų požiūriu laikomos esančiomis ne Bendrijos muitų teritorijoje, išskyrus atvejus, kai šios prekės išleidžiamos į laisvą apyvartą, pateikiamos kitai muitinės procedūrai įforminti arba laikomos ar naudojamos kitomis sąlygomis, negu nustatyta šio įstatymo ir muitų teisės aktų.

Krantinė – nustatyto ilgio, pločio ir leistinų apkrovų hidrotechninis įrenginys, skirtas laivams švartuoti ir krauti, keleiviams įlaipinti ar išlaipinti.

Uosto suprastruktūra – laivų krovos įrenginių kompleksas ir kiti statiniai bei įrenginiai, nepriskirti uosto infrastruktūrai.

Uosto naudotojas – su Uosto direkcija sudariusi sutartį dėl veiklos uoste Lietuvos Respublikoje įregistruota įmonė ar užsienio juridinio asmens, kuris pagal savo šalies teisės aktus turi teisę verstis komercine ir ūkine veikla, filialas.

Uosto žemės naudotojas – uosto naudotojas, sudaręs sutartį su Uosto direkcija dėl uosto žemės nuomos.

Uosto riba – linija, skirianti uosto teritoriją nuo likusios Lietuvos Respublikos teritorijos dalies.

Uosto direkcija – akcinė bendrovė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, kurios visos akcijos nuosavybės teise priklauso valstybei. Siekiant efektyvios Uosto direkcijos veiklos priežiūros ir valdymo, Uosto direkcijoje turi būti sudaromas kolegialus priežiūros organas – stebėtojų taryba ir kolegialus valdymo organas – valdyba, kurios pirmininkas skiriamas ir Uosto direkcijos vadovu.

Uosto rezervinė teritorija – uosto teritorijai plėsti reikalingos su uosto teritorija turinčios ribas Lietuvos Respublikos teritorijos dalys, kurių sąrašą tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Laivų aptarnavimas – paslaugų laivams teikimo veikla.

Laivų aprūpinimas – laivų aprūpinimo atsargomis veikla.

Karo laivas – valstybės karinėms pajėgoms priklausantis ir tai patvirtinančiais tos valstybės išoriniais ženklais pažymėtas laivas, kuriam vadovauja į šias pareigas paskirtas tos valstybės vyriausybės karininkas (jo pavardė turi būti įrašyta atitinkamame karininkų sąraše arba analogiškame dokumente) ir kurį aptarnauja įgula, laikydamasi reguliariųjų karinių pajėgų drausmės.

Nekarinė uosto teritorija – uosto žemė, išskyrus uosto žemės sklypą, kuris Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu yra suteiktas Lietuvos kariuomenei neterminuotai naudotis.

Pirsas – dviejų pusių krovos darbams naudojama prieplauka, pastatyta uosto akvatorijoje statmenai ar tam tikru kampu į krantą.

Valstybinį statusą turintis laivas – laivas, priklausantis kuriai nors valstybei arba tos valstybės naudojamas ir atliekantis tik nekomercinę valstybinę tarnybą.

Viešoji uosto žemės nuomos teisės suteikimo procedūra (toliau – viešoji procedūra) – viešas uosto žemės nuomos teisės suteikimo būdas, vykdomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, užtikrinant nediskriminavimo, proporcingumo, skaidrumo, objektyvumo, aiškumo ir nedviprasmiškumo principų laikymąsi.

Kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatyme, Lietuvos Respublikos saugios laivybos įstatyme, Lietuvos Respublikos statybos įstatyme ir Lietuvos Respublikos muitinės įstatyme.

Uostą sudaro uosto žemė, uosto akvatorija, uosto infrastruktūra, privažiuojamieji geležinkelio keliai, esantys uosto teritorijoje, ir kiti uosto objektai.

Uosto steigėja yra Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Steigėjo funkcijas Vyriausybės pavedimu vykdo Susisiekimo ministerija.

Uosto teritorijos ir rezervinių teritorijų ribas Susisiekimo ministerijos teikimu nustato Vyriausybė.

Žemės sklypą, kaip karinę uosto teritoriją, Lietuvos kariuomenei neterminuotai naudoti suteikia ir šios teritorijos ribas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Uostas - Lietuvos Respublikos transporto sistemos dalis, skirta laivams aptarnauti bei kitai su laivyba susijusiai komercinei ir ūkinei veiklai vykdyti.

Uosto naudotojai uosto teritorijoje gali vykdyti tik tokią komercinę ir ūkinę veiklą, kuri atitinka uosto funkcinę paskirtį, ir jeigu dėl jų veiklai reikalingos uosto žemės yra sudaryta uosto žemės nuomos sutartis šio įstatymo nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė nustato sąrašą ne karinėje uosto teritorijoje esančių krantinių, kurias Uosto direkcija rezervuoja budintiems Lietuvos karo laivams, taip pat užsienio valstybių vizituojantiems karo laivams pirmumo teise pastatyti ir stovėti. Tokių krantinių bendras ilgis turi būti ne mažesnis kaip 190 metrų. Paraiškų karo laivams pastatyti pateikimo, laivų aptarnavimo ir aprūpinimo paslaugų suteikimo, taip pat vietų, kuriose gali būti pastatyti karo laivai, suteikimo ir apmokėjimo tvarką uosto naudotojams nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Uosto žemė ir uosto akvatorija yra išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė.

Uosto infrastruktūra ir privažiuojamieji geležinkelio keliai, esantys uosto teritorijoje, nuosavybės teise gali priklausyti Lietuvos Respublikai arba Uosto direkcijai.

Kiti uosto objektai nuosavybės teise gali priklausyti Lietuvos Respublikai, savivaldybėms, Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių fiziniams ir juridiniams asmenims.

Uostas yra atviras vidaus ir tarptautinei laivybai.

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto naudojimo taisykles ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto laivybos taisykles Uosto direkcijos teikimu tvirtina susisiekimo ministras. Šios taisyklės yra privalomos visiems uoste esantiems, dirbantiems ar veiklą vykdantiems fiziniams ir juridiniams asmenims, organizacijoms ir jų padaliniams.

Laivams su branduolinėmis jėgainėmis ir branduoliniu ginklu įplaukti į uostą draudžiama.

Užsienio valstybių karo ir valstybinį statusą turintys laivai, eksploatuojami nekomerciniais tikslais, į uostą gali įplaukti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

Uoste esančios įmonės, įstaigos ir organizacijos veikia savarankiškai pagal jų veiklą reglamentuojančius įstatymus. Šios įmonės, įstaigos ir organizacijos privalo laikytis šio įstatymo bei Uosto naudojimo taisyklių reikalavimų.

Uoste esančios įmonės, naudojančios ar transportuojančios žmonių sveikatai kenksmingas, pavojingas medžiagas, privalo užtikrinti darbo aplinkos saugumą.

Už saugų darbą uoste esančiose įmonėse atsako tų įmonių administracija. Transporto eismas uoste esančių įmonių teritorijose organizuojamas pagal atitinkamos transporto rūšies taisykles. Specialiojo (techninio) transporto eismo taisykles pagal saugos darbe teisės aktų reikalavimus nustato tų įmonių administracija.

Uoste veikiančios įmonės įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi suteikti patalpas valstybės institucijoms, kurių veikla uoste privaloma pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

Laivų aptarnavimo ir aprūpinimo paslaugas teikiantys asmenys turi teisę aptarnauti laivą ir jo įgulą ar aprūpinti atsargomis nustatyta tvarka gavę leidimą patekti į uostą ir pagal laivų, stovinčių prie uosto krantinių, pirsų kapitonų arba jų įgaliotų asmenų paraiškas.