Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo Nr. VIII-1370 pakeitimo įstatymas

Mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas nedelsdamas, ne vėliau kaip iki kitos darbo dienos pabaigos po to, kai sužino arba būna informuotas apie neautorizuotą mokėjimo operaciją, mokėtojui turi grąžinti neautorizuotos mokėjimo operacijos sumą ir, kai taikytina, atkurti mokėjimo sąskaitos, iš kurios ta suma nurašyta, likutį, kuris būtų buvęs, jeigu neautorizuota mokėjimo operacija nebūtų buvusi įvykdyta, išskyrus atvejus, kai mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas turi pagrįstų priežasčių įtarti sukčiavimą ir apie šias priežastis raštu praneša priežiūros institucijai. Mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas taip pat turi užtikrinti, kad mokėtojas nepatirtų nuostolių dėl mokėjimo paslaugų teikėjui mokėtinų arba iš jo gautinų palūkanų.

Kai mokėjimo operacija inicijuojama per mokėjimo inicijavimo paslaugos teikėją, sąskaitą tvarkantis mokėjimo paslaugų teikėjas nedelsdamas, ne vėliau kaip iki kitos darbo dienos pabaigos, turi grąžinti mokėtojui neautorizuotos mokėjimo operacijos sumą ir, kai taikytina, atkurti mokėjimo sąskaitos, iš kurios ta suma nurašyta, likutį, kuris būtų buvęs, jeigu neautorizuota mokėjimo operacija nebūtų buvusi įvykdyta.

Jeigu mokėjimo operacija buvo neautorizuota dėl nuo mokėjimo inicijavimo paslaugos teikėjo priklausančių aplinkybių, mokėjimo inicijavimo paslaugos teikėjas nedelsdamas sąskaitą tvarkančio mokėjimo paslaugų teikėjo prašymu turi jam kompensuoti patirtus nuostolius arba sumas, sumokėtas grąžinant lėšas mokėtojui, įskaitant neautorizuotos mokėjimo operacijos sumą.

Kituose įstatymuose, taikomuose mokėtojo ir mokėjimo paslaugų teikėjo sudarytai bendrajai sutarčiai arba, jeigu taikytina, mokėtojo ir mokėjimo inicijavimo paslaugos teikėjo sudarytai sutarčiai, gali būti numatytas papildomas nuostolių, nenurodytų šiame straipsnyje, atlyginimas.

Priežiūros institucija nustato šio straipsnio 1 dalyje nurodyto pranešimo turinio reikalavimus ir teikimo tvarką.

Mokėtojui gali tekti dėl neautorizuotų mokėjimo operacijų atsiradę nuostoliai iki 50 eurų, kai šie nuostoliai patirti dėl:

Mokėtojas neturi patirti jokių nuostolių, jeigu:

Mokėtojui tenka visi dėl neautorizuotų mokėjimo operacijų atsiradę nuostoliai, jeigu jis juos patyrė veikdamas nesąžiningai arba tyčia ar dėl didelio neatsargumo neįvykdęs vienos ar kelių šio įstatymo 34 straipsnyje nustatytų pareigų. Tokiais atvejais šio straipsnio 1 dalyje nustatytas didžiausios nuostolių sumos ribojimas netaikomas.

Kai mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas nereikalauja saugesnio autentiškumo patvirtinimo, mokėtojui dėl neautorizuotų mokėjimo operacijų atsiradę nuostoliai tenka tik tuo atveju, jeigu jis veikė nesąžiningai. Kai gavėjas arba gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas netaiko saugesnio autentiškumo patvirtinimo reikalavimų, jis kompensuoja mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjui padarytą žalą.

Mokėtojas neturi patirti jokių nuostolių dėl prarastos, pavogtos ar neteisėtai pasisavintos mokėjimo priemonės po to, kai pateikia šio įstatymo 34 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą pranešimą, išskyrus atvejus, kai jis veikė nesąžiningai.

Jeigu mokėjimo paslaugų teikėjas nesudaro sąlygų bet kuriuo metu pranešti apie prarastą, pavogtą arba neteisėtai pasisavintą mokėjimo priemonę, nuostoliai, atsiradę dėl mokėjimo priemonės neautorizuoto naudojimo, tenka mokėjimo paslaugų teikėjui, išskyrus atvejus, kai mokėtojas veikė nesąžiningai.

Kai mokėjimo operacija inicijuojama gavėjo arba per gavėją vykdant mokėjimo kortele grindžiamą mokėjimo operaciją ir tuo metu, kai mokėtojas duoda sutikimą vykdyti mokėjimo operaciją, tiksli operacijos suma nėra žinoma, mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas gali rezervuoti lėšas mokėtojo mokėjimo sąskaitoje tik tuo atveju, jeigu mokėtojas davė sutikimą dėl konkrečios lėšų sumos rezervavimo.

Mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas nedelsdamas, gavęs informaciją apie tikslią mokėjimo operacijos sumą, ir ne vėliau kaip iš karto, gavęs mokėjimo nurodymą, privalo panaikinti pagal šio straipsnio 1 dalį atliktą lėšų rezervavimą mokėtojo mokėjimo sąskaitoje.

Mokėtojas iš savo mokėjimo paslaugų teikėjo turi teisę atgauti visą gavėjo ar per gavėją inicijuotos autorizuotos ir jau įvykdytos mokėjimo operacijos sumą, jeigu tenkinamos abi šios sąlygos:

Mokėjimo paslaugų teikėjo prašymu mokėtojas pateikia duomenis apie šio straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų egzistavimą.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas privalo grąžinti mokėtojui visą įvykdytos mokėjimo operacijos sumą ir užtikrinti, kad mokėtojas nepatirtų nuostolių dėl mokėjimo paslaugų teikėjui mokėtinų arba iš jo gautinų palūkanų.

Kai vykdomos tiesioginio debeto operacijos, kaip nurodyta Reglamento (ES) Nr. 260/2012 1 straipsnyje, mokėtojas turi besąlygišką teisę atgauti autorizuotos ir jau įvykdytos mokėjimo operacijos sumą. Tokiu atveju mutatis mutandis taikomi šio straipsnio 6 ir 7 dalyse nustatyti terminai.

Mokėtojas ir mokėjimo paslaugų teikėjas bendrojoje sutartyje gali susitarti, kad mokėtojas neturi teisės į gavėjo ar per gavėją inicijuotų mokėjimo operacijų sumų grąžinimą, jeigu mokėtojas davė sutikimą įvykdyti mokėjimo operaciją tiesiogiai savo mokėjimo paslaugų teikėjui ir, kai taikytina, mokėjimo paslaugų teikėjas arba gavėjas mokėtojui sutartu būdu pateikė informaciją apie būsimą mokėjimo operaciją ar sudarė sąlygas su ja susipažinti likus ne mažiau kaip keturioms savaitėms iki numatyto mokėjimo operacijos įvykdymo, išskyrus šio straipsnio 4 dalyje nurodytą atvejį.

Mokėtojas per 8 savaites nuo dienos, kai lėšos buvo nurašytos iš sąskaitos, turi teisę prašyti mokėjimo paslaugų teikėjo grąžinti gavėjo ar per gavėją inicijuotos autorizuotos mokėjimo operacijos sumą.

Mokėjimo paslaugų teikėjas, gavęs prašymą grąžinti mokėjimo operacijos sumą, per 10 darbo dienų grąžina visą sumą arba nurodo priežastis, dėl kurių jis atsisako ją grąžinti, o jeigu mokėtojas yra vartotojas, – nurodo ir tokio atsisakymo apskundimo tvarką. Mokėjimo paslaugų teikėjas neturi teisės atsisakyti grąžinti mokėjimo operacijos sumą šio straipsnio 4 dalyje nurodytu atveju.

Mokėjimo nurodymo gavimo momentu laikomas momentas, kai mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas gauna mokėjimo nurodymą. Jeigu mokėjimo nurodymo gavimo momentas nėra mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjo darbo diena, laikoma, kad mokėjimo nurodymas gautas kitą darbo dieną. Mokėjimo paslaugų teikėjas gali nustatyti laiką baigiantis darbo dienai, po kurio bet kuris gautas mokėjimo nurodymas laikomas gautu kitą darbo dieną.

Mokėjimo nurodymą inicijuojantis mokėjimo paslaugų vartotojas ir jo mokėjimo paslaugų teikėjas gali susitarti, kad mokėjimo nurodymas būtų pradėtas vykdyti konkrečią dieną ar tam tikro laikotarpio pabaigoje arba dieną, kai mokėtojas pateikia lėšas savo mokėjimo paslaugų teikėjui. Tokiu atveju laikoma, kad mokėjimo nurodymo gavimo momentas yra tą sutartą dieną. Jeigu sutarta diena nėra mokėjimo paslaugų teikėjo darbo diena, laikoma, kad mokėjimo nurodymas gautas kitą darbo dieną.

Jeigu mokėjimo paslaugų teikėjas atsisako vykdyti mokėjimo nurodymą arba inicijuoti mokėjimo operaciją, apie tai turi būti pranešta mokėjimo paslaugų vartotojui nurodant atsisakymo priežastis ir tai, kaip turi būti ištaisytos klaidos, dėl kurių atsisakyta vykdyti mokėjimo nurodymą, išskyrus atvejus, kai toks pranešimas techniškai neįmanomas arba tai draudžia kiti teisės aktai.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodytą pranešimą mokėjimo paslaugų teikėjas sutartu būdu pateikia mokėjimo paslaugų vartotojui arba sudaro sąlygas su juo susipažinti nedelsdamas, ne vėliau kaip per šio įstatymo 46 straipsnyje nustatytus terminus. Bendrojoje sutartyje gali būti nustatyta, kad mokėjimo paslaugų teikėjas ima komisinį atlyginimą už mokėjimo nurodymą, kurį vykdyti atsisakė, jeigu atsisakymas yra objektyviai pagrįstas.

Kai įvykdytos visos mokėtojo ir mokėjimo paslaugų teikėjo bendrojoje sutartyje nustatytos sąlygos, mokėtojo sąskaitą tvarkantis mokėjimo paslaugų teikėjas negali atsisakyti įvykdyti mokėjimo nurodymo, nesvarbu, ar mokėjimo nurodymas inicijuotas mokėtojo, įskaitant inicijavimą per mokėjimo inicijavimo paslaugos teikėją, gavėjo ar per gavėją, išskyrus atvejus, kai tai draudžia kiti teisės aktai.

Mokėjimo nurodymas, kurį atsisakyta vykdyti šio įstatymo nustatyta tvarka, laikomas negautu.

Mokėjimo paslaugų vartotojas negali atšaukti mokėjimo nurodymo po to, kai jį gauna mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas, išskyrus šiame straipsnyje nustatytas išimtis.

Kai mokėjimo operacija inicijuojama mokėjimo inicijavimo paslaugos teikėjo arba gavėjo ar per gavėją, mokėtojas negali atšaukti mokėjimo nurodymo po to, kai mokėjimo inicijavimo paslaugos teikėjui davė sutikimą inicijuoti mokėjimo operaciją arba gavėjui davė sutikimą atlikti mokėjimo operaciją. Tačiau jeigu atliekamas tiesioginis debetas, mokėtojas gali atšaukti mokėjimo nurodymą vėliausiai iki darbo dienos, einančios prieš dieną, kurią susitarta nurašyti lėšas iš sąskaitos, pabaigos.

Šio įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje nustatytu atveju mokėjimo paslaugų vartotojas gali atšaukti mokėjimo nurodymą vėliausiai iki darbo dienos, einančios prieš sutartą dieną, pabaigos.

Pasibaigus šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytiems terminams, mokėjimo nurodymas gali būti atšauktas tik tuo atveju, kai dėl to susitaria mokėjimo paslaugų vartotojas ir atitinkamas mokėjimo paslaugų teikėjas, o šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais būtinas ir gavėjo sutikimas. Mokėjimo paslaugų teikėjas gali imti komisinį atlyginimą už mokėjimo nurodymo atšaukimą, jeigu tai numatyta bendrojoje sutartyje.

Mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas, gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas ir mokėjimo paslaugų teikėjų tarpininkai turi pervesti visą mokėjimo operacijos sumą ir negali atskaityti komisinio atlyginimo iš pervestos sumos, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nustatytą išimtį.

Gavėjas ir jo mokėjimo paslaugų teikėjas gali susitarti, kad mokėjimo paslaugų teikėjas atskaito tiesiogiai su mokėjimo operacija susijusį komisinį atlyginimą iš pervedamos sumos prieš įskaitydamas ją į gavėjo sąskaitą. Tokiu atveju teikiant informaciją gavėjui apie įvykdytą mokėjimo operaciją visa mokėjimo operacijos suma ir komisinis atlyginimas turi būti nurodomi atskirai.

Jeigu iš pervestos sumos atskaitomas kitas, negu nurodyta šio straipsnio 2 dalyje, komisinis atlyginimas, mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas užtikrina, kad gavėjas gautų visą mokėtojo inicijuotos mokėjimo operacijos sumą. Kai mokėjimo operacija inicijuojama gavėjo ar per gavėją, gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas užtikrina, kad gavėjas gautų visą mokėjimo operacijos sumą.

Mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas užtikrina, kad po mokėjimo nurodymo gavimo momento mokėjimo operacijos eurais, vykdomos Lietuvos Respublikoje ir į kitas valstybes nares, suma būtų įskaityta į gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjo sąskaitą ne vėliau kaip iki kitos darbo dienos pabaigos, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nustatytą atvejį. Šis laikotarpis gali būti pratęstas viena darbo diena, kai mokėjimo operacija yra inicijuojama popieriniu dokumentu.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodytas mokėjimo operacijos įvykdymo terminas taip pat taikomas Lietuvos Respublikoje ir į kitas valstybes nares vykdomoms mokėjimo operacijoms ne euro zonos valstybių narių valiutomis, jeigu mokėjimo paslaugų teikėjas ir mokėjimo paslaugų vartotojas nesusitaria dėl kito, ne ilgesnio negu 4 darbo dienos, termino.

Kai kredito pervedimai Lietuvos Respublikoje atliekami eurais, mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas turi užtikrinti, kad po mokėjimo nurodymo gavimo momento mokėjimo operacijos suma būtų įskaityta į gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjo sąskaitą tą pačią darbo dieną, jeigu mokėjimo nurodymo gavimo momentas yra tą darbo dieną iki 12 valandos. Jeigu mokėjimo nurodymo gavimo momentas yra po 12 valandos, mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas turi užtikrinti, kad mokėjimo operacijos suma būtų įskaityta į gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjo sąskaitą ne vėliau kaip kitą darbo dieną. Šio įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje numatytu atveju mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas užtikrina, kad mokėjimo operacijos suma būtų įskaityta į gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjo sąskaitą mokėjimo nurodymo vykdymo dieną, o kai mokėjimo nurodymo vykdymo diena nėra mokėjimo paslaugų teikėjo darbo diena, – kitą darbo dieną.

Gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas, gavęs mokėjimo operacijos sumą, nustato lėšų įskaitymo datą ir sudaro galimybę gavėjui naudotis mokėjimo operacijos suma gavėjo sąskaitoje šio įstatymo 49 straipsnyje nustatyta tvarka.

Gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjui perduoda gavėjo ar per gavėją inicijuotą mokėjimo nurodymą per gavėjo ir jo mokėjimo paslaugų teikėjo sutartą terminą. Mokėjimo nurodymas atlikti tiesioginį debetą turi būti perduotas per sutartą terminą, kad būtų sudaryta galimybė atsiskaitymą atlikti sutartą dieną.

Kai mokėjimo paslaugų vartotojas, kuris nėra vartotojas, įmoka grynuosius pinigus į mokėjimo sąskaitą mokėjimo paslaugų teikėjo įstaigoje tos mokėjimo sąskaitos valiuta, mokėjimo paslaugų teikėjas užtikrina, kad lėšomis būtų galima disponuoti ir jų įskaitymo data būtų ne vėlesnė kaip kita darbo diena gavus lėšas.

Jeigu mokėjimo paslaugų vartotojas yra vartotojas, mokėjimo paslaugų teikėjas turi užtikrinti, kad lėšomis būtų galima disponuoti ir jų įskaitymo data būtų iš karto gavus lėšas.

Lėšų įskaitymo data yra ne vėlesnė negu darbo diena, kurią mokėjimo operacijos suma įskaitoma į gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjo sąskaitą.

Tuo atveju, kai gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas neperskaičiuoja gautos mokėjimo operacijos valiutos, perskaičiuoja kitos valstybės narės valiutą į eurus arba vienos valstybės narės valiutą į kitos valstybės narės valiutą, gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas turi užtikrinti, kad gavėjas galėtų naudotis mokėjimo operacijos suma iš karto, kai ta suma įskaitoma į gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjo sąskaitą. Ši dalis taikoma ir mokėjimams, atliekamiems vieno mokėjimo paslaugų teikėjo.

Lėšų nurašymo data yra ne ankstesnė negu momentas, kai mokėjimo operacijos suma nurašoma iš mokėtojo mokėjimo sąskaitos.

Jeigu mokėjimo nurodymui įvykdyti mokėjimo paslaugų vartotojas nurodo unikalų identifikatorių, toks mokėjimo nurodymas laikomas tinkamai įvykdytu unikaliu identifikatoriumi nurodyto gavėjo ir (arba) jo mokėjimo sąskaitos atžvilgiu.

Jeigu mokėjimo paslaugų vartotojo pateiktas unikalus identifikatorius yra klaidingas, mokėjimo paslaugų teikėjas neatsako pagal šio įstatymo 51 straipsnį už mokėjimo operacijos neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, tačiau privalo imtis visų įmanomų priemonių, kad atsektų mokėjimo operaciją, ir privalo siekti atgauti mokėjimo operacijos lėšas. Tokiais atvejais gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas privalo bendradarbiauti, taip pat mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjui perduoti visą informaciją, reikalingą mokėjimo operacijai atsekti ir lėšoms atgauti.

Kai atgauti lėšas, kaip nurodyta šio straipsnio 2 dalyje, neįmanoma, mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas, mokėtojui pateikus prašymą raštu popieriuje ar naudojant kitą patvariąją laikmeną, turi pateikti jam visą turimą informaciją, kuri yra aktuali mokėtojui, kad jis galėtų imtis teisinių priemonių, įskaitant kreipimąsi į teismą, lėšoms atgauti.

Mokėjimo paslaugų teikėjas gali iš mokėjimo paslaugų vartotojo imti komisinį atlyginimą už lėšų grąžinimą, jeigu tai numatyta bendrojoje sutartyje.

Jeigu mokėjimo nurodymui įvykdyti mokėjimo paslaugų vartotojas pateikia ne tik šio įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte arba 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą informaciją, bet ir papildomą informaciją, mokėjimo paslaugų teikėjas atsako tik už mokėjimo operacijų vykdymą pagal mokėjimo paslaugų vartotojo pateiktą unikalų identifikatorių.

Kai mokėjimo nurodymą tiesiogiai inicijuoja mokėtojas, jo mokėjimo paslaugų teikėjas atsako mokėtojui už tinkamą mokėjimo operacijos įvykdymą, nebent mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas žino ir gali patvirtinti mokėtojui ir gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjui, kad gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas gavo mokėjimo operacijos sumą, kaip nustatyta šio įstatymo 46 straipsnyje. Tokiu atveju gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas yra atsakingas gavėjui už tinkamą mokėjimo operacijos įvykdymą.

Kai mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjui atsakomybė tenka pagal šio straipsnio 1 dalį, jis nedelsdamas turi grąžinti mokėtojui neįvykdytos arba netinkamai įvykdytos mokėjimo operacijos sumą ir atkurti mokėjimo sąskaitos, iš kurios ta suma nurašyta, likutį, kuris būtų, jeigu netinkamai įvykdyta mokėjimo operacija nebūtų buvusi atlikta, ir užtikrinti, kad mokėtojas nepatirtų nuostolių dėl mokėjimo paslaugų teikėjui mokėtinų arba iš jo gautinų palūkanų.

Kai gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjui atsakomybė tenka pagal šio straipsnio 1 dalį, jis nedelsdamas turi įskaityti mokėjimo operacijos sumą į gavėjo mokėjimo sąskaitą ir (arba) sudaryti gavėjui galimybę ja disponuoti ir užtikrinti, kad gavėjas nepatirtų nuostolių dėl mokėjimo paslaugų teikėjui mokėtinų arba iš jo gautinų palūkanų. Jeigu mokėjimo paslaugų teikėjas, gavęs gavėjui skirtos mokėjimo operacijos sumą, negali jos įskaityti į gavėjo sąskaitą, jis nedelsdamas, ne vėliau kaip per 2 darbo dienas, grąžina mokėjimo operacijos sumą mokėtojui.

Kai mokėtojo tiesiogiai inicijuota mokėjimo operacija įvykdoma pavėluotai, gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas, gavęs mokėtojo vardu veikiančio mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjo prašymą, turi užtikrinti, kad gavėjas nepatirtų nuostolių dėl mokėjimo paslaugų teikėjui mokėtinų arba iš jo gautinų palūkanų (palyginti su situacija, jeigu operacija būtų buvusi įvykdyta tinkamai).

Jeigu mokėtojui tiesiogiai inicijavus mokėjimo nurodymą mokėjimo operacija neįvykdoma arba įvykdoma netinkamai, mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas visais atvejais mokėtojo reikalavimu nedelsdamas turi imtis priemonių mokėjimo operacijai atsekti ir pranešti mokėtojui paieškos rezultatus. Už tai iš mokėtojo negali būti imamas komisinis atlyginimas.

Kai mokėjimo nurodymą inicijuoja gavėjas arba mokėjimo nurodymas inicijuojamas per gavėją, gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas atsako gavėjui už tinkamą mokėjimo nurodymo perdavimą mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjui. Kai gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas yra atsakingas pagal šią dalį ir mokėjimo nurodymas nebuvo perduotas mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjui, gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas turi nedelsdamas perduoti tą konkretų mokėjimo nurodymą mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjui.

Kai gavėjo arba per gavėją inicijuotas mokėjimo nurodymas perduodamas pavėluotai, gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas turi užtikrinti, kad gavėjas nepatirtų nuostolių dėl mokėjimo paslaugų teikėjui mokėtinų arba iš jo gautinų palūkanų.

Gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas yra atsakingas gavėjui už gavėjo arba per gavėją inicijuotą mokėjimo operacijos tvarkymą pagal šio įstatymo 49 straipsnio nuostatas. Gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas turi užtikrinti, kad gavėjas galėtų naudotis mokėjimo operacijos suma iš karto po to, kai ta suma įskaitoma į gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjo sąskaitą, ir užtikrinti, kad gavėjas nepatirtų nuostolių dėl mokėjimo paslaugų teikėjui mokėtinų arba iš jo gautinų palūkanų.

Kai gavėjo arba per gavėją inicijuota mokėjimo operacija, už kurią gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas neatsako pagal šio straipsnio 6 ir 8 dalis, neįvykdoma arba netinkamai įvykdoma, už tai mokėtojui atsako mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas. Atsakingas mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas nedelsdamas turi grąžinti mokėtojui neįvykdytos arba netinkamai įvykdytos mokėjimo operacijos sumą ir atkurti mokėjimo sąskaitos, iš kurios ta suma nurašyta, likutį, kuris būtų, jeigu netinkamai įvykdyta mokėjimo operacija nebūtų buvusi atlikta, ir užtikrinti, kad mokėtojas nepatirtų nuostolių dėl mokėjimo paslaugų teikėjui mokėtinų arba iš jo gautinų palūkanų.

Šio straipsnio 9 dalyje nurodyta pareiga netaikoma mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjui, kai mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas įrodo, kad gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas gavo mokėjimo operacijos sumą, net jei operacija ir buvo įvykdyta pavėluotai. Tokiu atveju gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas turi užtikrinti, kad gavėjas nepatirtų nuostolių dėl mokėjimo paslaugų teikėjui mokėtinų arba iš jo gautinų palūkanų (palyginti su situacija, jeigu operacija būtų buvusi įvykdyta tinkamai).

Jeigu gavėjui ar per gavėją inicijavus mokėjimo nurodymą mokėjimo operacija neįvykdoma arba įvykdoma netinkamai, gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas visais atvejais gavėjo reikalavimu nedelsdamas turi imtis priemonių mokėjimo operacijai atsekti ir pranešti gavėjui paieškos rezultatus. Už tai iš gavėjo negali būti imamas komisinis atlyginimas.

Mokėjimo paslaugų teikėjai turi atlyginti savo mokėjimo paslaugų vartotojams visą komisinį atlyginimą ir palūkanas, kurie tenka mokėjimo paslaugų vartotojams dėl mokėjimo operacijų neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Mokėjimo paslaugų teikėjai turi atlyginti savo mokėjimo paslaugų vartotojams palūkanas, kurios tenka mokėjimo paslaugų vartotojams dėl mokėjimo operacijų pavėluoto įvykdymo.

Kai mokėtojas inicijuoja mokėjimo nurodymą per mokėjimo inicijavimo paslaugos teikėją, sąskaitą tvarkantis mokėjimo paslaugų teikėjas turi grąžinti mokėtojui neįvykdytos arba netinkamai įvykdytos mokėjimo operacijos sumą ir, kai taikytina, atkurti mokėjimo sąskaitos, iš kurios ta suma nurašyta, likutį, kuris būtų buvęs, jeigu netinkamai įvykdyta mokėjimo operacija nebūtų buvusi atlikta.

Mokėjimo inicijavimo paslaugos teikėjas sąskaitą tvarkančio mokėjimo paslaugų teikėjo prašymu nedelsdamas turi kompensuoti jam visus patirtus nuostolius arba sumas, sumokėtas grąžinant lėšas mokėtojui, kai mokėjimo operacija buvo neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta.

Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta pareiga mokėjimo inicijavimo paslaugos teikėjui netaikoma, jeigu jis sąskaitą tvarkančiam mokėjimo paslaugų teikėjui įrodo, kad mokėtojo sąskaitą tvarkantis mokėjimo paslaugų teikėjas gavo mokėjimo nurodymą, kaip nurodyta šio įstatymo 42 straipsnyje, ir kad pagal mokėjimo inicijavimo paslaugos teikėjo kompetenciją mokėjimo operacijos autentiškumas buvo patvirtintas, ji buvo tinkamai užregistruota ir jos nepaveikė techniniai trikdžiai arba kiti trūkumai, susiję su operacijos neįvykdymu, netinkamu arba pavėluotu įvykdymu.

Jeigu už mokėjimo operacijos neįvykdymą, netinkamą arba pavėluotą įvykdymą atsako ne mokėtojo arba gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas, kaip nurodyta šio įstatymo 38, 51 ir 52 straipsniuose, o kitas mokėjimo paslaugų teikėjas ar tarpininkas, atsakingas mokėjimo paslaugų teikėjas ar tarpininkas turi kompensuoti visus mokėtojo arba gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjo patirtus nuostolius arba pagal šio įstatymo 38, 51 ir 52 straipsnius sumokėtas sumas. Tai apima ir kompensaciją, kai kuris nors mokėjimo paslaugų teikėjas netaiko saugesnio autentiškumo patvirtinimo.

Papildoma kompensacija gali būti nustatyta pagal mokėjimo paslaugų teikėjų ir (arba) tarpininkų susitarimus ir šiems susitarimams taikomą teisę.

Mokėjimo paslaugų teikėjas, kuris teikia kredito pervedimo paslaugą veikdamas kaip mokėtojo ir gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas, privalo užtikrinti lėšų įskaitymą į gavėjo mokėjimo sąskaitą pagal kredito pervedimų nurodymus, inicijuotus pagal Europos Sąjungoje veikiančios mokėjimo schemos taisykles iš bet kurioje valstybėje narėje veikiančio mokėjimo paslaugų teikėjo.

Mokėjimo paslaugų teikėjas, kuris teikia tiesioginio debeto paslaugą veikdamas kaip mokėtojo ir gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas, privalo užtikrinti lėšų nurašymą iš mokėtojo sąskaitos pagal tiesioginio debeto nurodymus, inicijuotus pagal Europos Sąjungoje veikiančios mokėjimo schemos taisykles iš bet kurioje valstybėje narėje veikiančio mokėjimo paslaugų teikėjo.

Šio straipsnio 2 dalis taikoma tik tiesioginio debeto paslaugai, kuri teikiama vartotojams kaip mokėtojams.

Mokėjimo paslaugų teikėjai turi nustatyti rizikos mažinimo priemonių ir kontrolės mechanizmų sistemą, pagal kurią valdoma su jų teikiamomis mokėjimo paslaugomis susijusi operacinė ir saugumo rizika. Šioje sistemoje turi būti nustatytos veiksmingos incidentų valdymo procedūros, įskaitant didelių operacinių ir saugumo incidentų nustatymą ir klasifikavimą.

Mokėjimo paslaugų teikėjai turi priežiūros institucijai periodiškai pateikti atnaujintą ir visapusišką su jų teikiamomis mokėjimo paslaugomis susijusios operacinės ir saugumo rizikos ir įgyvendintų šios rizikos mažinimo priemonių ir kontrolės mechanizmų tinkamumo vertinimo informaciją. Priežiūros institucija nustato šios informacijos teikimo tvarką ir dažnumą.

Priežiūros institucija, atsižvelgdama į Europos bankininkystės institucijos parengtas gaires, kaip nurodyta Direktyvos Nr. 2015/2366 95 straipsnio 3 dalyje, nustato mokėjimo paslaugų teikėjams reikalavimus, susijusius su saugumo priemonių parengimu, įgyvendinimu ir stebėsena, įskaitant reikalavimus dėl sertifikavimo procesų.

Įvykus dideliam operaciniam ar saugumo incidentui, mokėjimo paslaugų teikėjai privalo nedelsdami apie jį pranešti priežiūros institucijai.

Kai incidentas turėjo arba gali turėti įtakos mokėjimo paslaugų vartotojų finansiniams interesams, mokėjimo paslaugų teikėjas nedelsdamas privalo informuoti savo mokėjimo paslaugų vartotojus apie incidentą ir visas priemones, kurių jie gali imtis, kad sumažintų neigiamus incidento padarinius.

Gavusi šio straipsnio 1 dalyje nurodytą pranešimą, priežiūros institucija nedelsdama pateikia Europos bankininkystės institucijai ir Europos Centriniam Bankui atitinkamą išsamią informaciją apie incidentą. Priežiūros institucija, įvertinusi incidento svarbą kitoms Lietuvos Respublikos institucijoms, nedelsdama informuoja jas apie incidentą.

Priežiūros institucija, gavusi pranešimą iš Europos bankininkystės institucijos arba Europos Centrinio Banko apie kitoje valstybėje narėje įvykusį didelį operacinį ar saugumo incidentą arba gavusi pranešimą iš Europos Centrinio Banko apie su mokėjimo sistemomis susijusias problemas, imasi visų būtinų priemonių, kad būtų nedelsiant užtikrintas finansų sistemos saugumas.

Priežiūros institucija, atsižvelgdama į Europos bankininkystės institucijos parengtas gaires, kaip nurodyta Direktyvos 2015/2366 96 straipsnio 3 dalies a punkte, nustato reikalavimus mokėjimo paslaugų teikėjams dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų didelių operacinių ir saugumo incidentų klasifikavimo, dėl pranešimo apie tokius incidentus turinio ir pateikimo tvarkos.

Mokėjimo paslaugų teikėjai priežiūros institucijai turi periodiškai pateikti statistinius duomenis apie sukčiavimus, susijusius su įvairiomis mokėjimo priemonėmis. Priežiūros institucija nustato teikiamos statistinės informacijos turinį, teikimo tvarką ir dažnumą. Priežiūros institucija pateikia apibendrintus duomenis Europos bankininkystės institucijai ir Europos Centriniam Bankui.

Mokėjimo paslaugų teikėjas privalo taikyti saugesnio autentiškumo patvirtinimo procedūrą, kai mokėtojas:

Kai inicijuojama nuotolinė mokėjimo operacija, mokėjimo paslaugų teikėjai turi taikyti saugesnio autentiškumo patvirtinimo procedūrą, kuri užtikrintų dinamišką kiekvienos mokėjimo operacijos susiejimą su konkrečia suma ir konkrečiu gavėju.

Mokėjimo paslaugų teikėjas gali netaikyti saugesnio autentiškumo patvirtinimo procedūros Europos Komisijos priimtame deleguotajame teisės akte, kaip nurodyta Direktyvos (ES) Nr. 2015/2366 98 straipsnio 1 dalies b punkte, nustatytais atvejais.

Mokėjimo paslaugų teikėjai turi turėti tinkamas saugumo priemones, kuriomis būtų apsaugotas personalizuotų saugumo duomenų konfidencialumas ir vientisumas.

Šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalys taip pat taikomos tais atvejais, kai mokėjimai inicijuojami per mokėjimo inicijavimo paslaugos teikėją. Šio straipsnio 1, 3 ir 4 dalys taip pat taikomos tais atvejais, kai informacijos prašoma per sąskaitos informacijos paslaugos teikėją.

Sąskaitą tvarkantis mokėjimo paslaugų teikėjas privalo leisti remtis autentiškumo patvirtinimo procedūromis, kurias jis nustato mokėjimo paslaugų vartotojui, mokėjimo inicijavimo paslaugos teikėjams, kaip nustatyta šio straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse, ir sąskaitos informacijos paslaugos teikėjams, kaip nustatyta šio straipsnio 1 ir 4 dalyse.

Šio straipsnio nuostatos taikomos atsižvelgiant į Europos Komisijos priimtame deleguotajame teisės akte, kaip nurodyta Direktyvos (ES) Nr. 2015/2366 98 straipsnio 1 dalies a, b ir c punktuose, nustatytus reikalavimus.

Priežiūros institucija parengia tipiškiausių su mokėjimo sąskaita susijusių paslaugų sąrašą ir nustato jo sudarymo kriterijus. Šiame sąraše nurodomos su kiekviena paslauga susijusios standartizuotos sąvokos ir jų apibrėžtys.

Tipiškiausių su mokėjimo sąskaita susijusių paslaugų sąrašas skelbiamas priežiūros institucijos interneto svetainėje.

Priežiūros institucija kas 4 metus įvertina ir prireikus atnaujina šio straipsnio 1 dalyje nurodytą tipiškiausių su mokėjimo sąskaita susijusių paslaugų sąrašą. Priežiūros institucija vertinimo rezultatus ir prireikus atnaujintą tipiškiausių su mokėjimo sąskaita susijusių paslaugų sąrašą teikia Europos Komisijai ir Europos bankininkystės institucijai.

Mokėjimo paslaugų teikėjas per protingą terminą iki bendrosios sutarties dėl mokėjimo sąskaitos su vartotoju sudarymo dienos privalo vartotojui raštu popieriuje arba naudodamas kitą patvariąją laikmeną pateikti informacijos apie komisinį atlyginimą dokumentą, kuriame pateikiamos į šio įstatymo 60 straipsnyje nurodytą tipiškiausių su mokėjimo sąskaita susijusių paslaugų sąrašą įtrauktų paslaugų standartizuotos sąvokos ir nurodomas komisinis atlyginimas už kiekvieną mokėjimo paslaugų teikėjo teikiamą paslaugą.

Mokėjimo paslaugų teikėjas, vykdydamas šio straipsnio 1 dalyje nustatytas pareigas, turi teisę informacijos apie komisinį atlyginimą dokumentą pateikti kartu su informacija apie mokėjimo paslaugų teikimo sąlygas, jeigu yra įvykdyti visi šiame straipsnyje nustatyti su informacijos apie komisinį atlyginimą dokumento pateikimu susiję reikalavimai.

Kai mokėjimo paslaugų teikėjas teikia vieną arba daugiau paslaugų kaip su mokėjimo sąskaita susijusių paslaugų rinkinio dalį, informacijos apie komisinį atlyginimą dokumente turi būti nurodyta:

Mokėjimo paslaugų teikėjas privalo pateikti vartotojui sąvokų žodyną, kuriame turi būti nurodytos į tipiškiausių su mokėjimo sąskaita susijusių paslaugų sąrašą įtrauktų paslaugų standartizuotos sąvokos, su jomis susijusios sąvokos ir jų apibrėžtys, kaip nurodyta šio įstatymo 60 straipsnyje. Šis sąvokų žodynas, įskaitant kitų sąvokų apibrėžtis, turi būti neklaidinantis, parengtas aiškiai, nedviprasmiškai ir ne technine kalba.

Mokėjimo paslaugų teikėjas privalo užtikrinti, kad informacijos apie komisinį atlyginimą dokumentas ir sąvokų žodynas būtų bet kuriuo metu prieinami vartotojams. Informacijos apie komisinį atlyginimą dokumentas ir sąvokų žodynas pateikiami lengvai prieinamu būdu – mokėjimo paslaugų teikėjo interneto svetainėje, jeigu mokėjimo paslaugų teikėjas ją turi, ir vartotojams prieinamose klientų aptarnavimo vietose. Informacijos apie komisinį atlyginimą dokumentas ir sąvokų žodynas vartotojo prašymu raštu popieriuje arba naudojant kitą patvariąją laikmeną teikiami nemokamai.

Priežiūros institucija nustato detalius informacijos apie komisinį atlyginimą dokumento turinio ir formos reikalavimus, atsižvelgdama į Europos Komisijos patvirtintus informacijos apie komisinį atlyginimą dokumento techninius įgyvendinimo standartus.

Mokėjimo paslaugų teikėjas privalo ne rečiau kaip kiekvienų kalendorinių metų pradžioje nemokamai pateikti vartotojui viso su mokėjimo sąskaita susijusio komisinio atlyginimo praėjusių metų ataskaitą. Nutraukus bendrąją sutartį dėl mokėjimo sąskaitos, komisinio atlyginimo ataskaita vartotojui pateikiama už laikotarpį nuo kalendorinių metų pradžios iki bendrosios sutarties dėl mokėjimo sąskaitos nutraukimo dienos.

Komisinio atlyginimo ataskaita sudaroma ir vartotojui teikiama atskiru dokumentu mokėjimo paslaugų teikėjo ir vartotojo sutartu būdu. Vartotojo prašymu pateikiama komisinio atlyginimo ataskaitos kopija popieriuje.

Mokėjimo paslaugų teikėjas komisinio atlyginimo ataskaitą gali pateikti kartu su teikiama informacija apie įvykdytas mokėjimo operacijas, kaip numatyta šio įstatymo III skyriuje.

Priežiūros institucija nustato detalius komisinio atlyginimo ataskaitos formos, turinio ir teikimo reikalavimus, atsižvelgdama į Europos Komisijos patvirtintus komisinio atlyginimo ataskaitos techninius įgyvendinimo standartus.

Mokėjimo paslaugų teikėjas privalo bendrojoje sutartyje, mokėjimo paslaugų reklamoje ir vartotojams viešai prieinamoje informacijoje vartoti paslaugų, įtrauktų į tipiškiausių su mokėjimo sąskaita susijusių paslaugų sąrašą, standartizuotas sąvokas, kai teikiamos tokios paslaugos.

Mokėjimo paslaugų teikėjas informacijos apie komisinį atlyginimą dokumente ir komisinio atlyginimo ataskaitoje turi teisę vartoti prekių ženklo pavadinimus, jeigu šie prekių ženklo pavadinimai vartojami kartu su paslaugų, įtrauktų į tipiškiausių su mokėjimo sąskaita susijusių paslaugų sąrašą, standartizuotomis sąvokomis ir yra antriniai tokių paslaugų pavadinimai.

Mokėjimo paslaugų teikėjas turi teisę bendrojoje sutartyje, mokėjimo paslaugų reklamoje ir viešai vartotojams prieinamoje informacijoje nurodydamas paslaugas vartoti prekių ženklo pavadinimus, jeigu, kai taikoma, aiškiai nurodomos paslaugų, įtrauktų į tipiškiausių su mokėjimo sąskaita susijusių paslaugų sąrašą, standartizuotos sąvokos.

Priežiūros institucija administruoja interneto svetainę, kuria vartotojai gali nemokamai naudotis ir kurioje pateikiamas komisinio atlyginimo, kurį mokėjimo paslaugų teikėjai taiko už paslaugas, įtrauktas į tipiškiausių su mokėjimo sąskaita susijusių paslaugų sąrašą, palyginimas ir kita su mokėjimo paslaugomis susijusi informacija.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodytoje interneto svetainėje:

Priežiūros institucija nustato detalius informacijos paskelbimo šio straipsnio 1 dalyje nurodytoje interneto svetainėje reikalavimus ir detalius reikalavimus mokėjimo paslaugų teikėjams dėl informacijos pateikimo priežiūros institucijai.

Kai mokėjimo sąskaita siūloma kaip paslaugų rinkinio, apimančio kitą produktą arba paslaugą, kurie nėra susiję su mokėjimo sąskaita, dalis, mokėjimo paslaugų teikėjas privalo informuoti vartotoją, ar yra galimybė mokėjimo sąskaitą atidaryti atskirai ir, jeigu tokia galimybė yra, – pateikti atskirą informaciją apie išlaidas ir komisinį atlyginimą, susijusius su kiekvienu iš kitų į tą paslaugų rinkinį įtrauktų siūlomų produktų ir paslaugų, kuriuos galima įsigyti atskirai.

Mokėjimo paslaugų teikėjas, siūlydamas bendrosios sutarties dėl mokėjimo sąskaitos, kuri teikiama kaip paslaugų rinkinio, apimančio kitą produktą arba paslaugą, dalis, pakeitimus, privalo laikytis šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir, jeigu vartotojas nesutinka su siūlomais pakeitimais, privalo be jokių neigiamų pasekmių ir apribojimų vartotojui užtikrinti jo teisę nutraukti bendrąją sutartį arba pasinaudoti mokėjimo sąskaitos perkėlimo paslauga.

Gaunantysis mokėjimo paslaugų teikėjas, gavęs vartotojo prašymą, privalo pradėti teikti mokėjimo sąskaitos perkėlimo paslaugą. Jeigu yra du arba daugiau mokėjimo sąskaitos savininkų, turi būti gautas kiekvieno mokėjimo sąskaitos savininko prašymas. Mokėjimo sąskaitos perkėlimo paslauga turi atitikti šio straipsnio 2–8 dalyse nustatytus reikalavimus.

Vartotojo prašymas teikiamas lietuvių kalba arba kita šalių sutarta kalba. Vartotojo prašymas teikiamas raštu popieriuje arba naudojant kitą patvariąją laikmeną. Vartotojui pateikus prašymą raštu popieriuje, gaunantysis mokėjimo paslaugų teikėjas pateikia vartotojui prašymo kopiją.

Vartotojas prašyme turi:

Gaunantysis mokėjimo paslaugų teikėjas per 2 darbo dienas nuo šio straipsnio 3 dalyje nurodyto vartotojo prašymo gavimo dienos nurodo perduodančiajam mokėjimo paslaugų teikėjui, jeigu tai nurodyta vartotojo prašyme, atlikti šiuos veiksmus:

Gaunančiojo mokėjimo paslaugų teikėjo nurodymu perduodantysis mokėjimo paslaugų teikėjas atlieka šiuos veiksmus:

Per 5 darbo dienas nuo šio straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytos informacijos iš perduodančiojo mokėjimo paslaugų teikėjo gavimo dienos gaunantysis mokėjimo paslaugų teikėjas, jeigu tai numatyta vartotojo prašyme, taip, kaip jame nurodyta, ir tiek, kiek leidžia perduodančiojo mokėjimo paslaugų teikėjo arba vartotojo pateikta informacija, atlieka šiuos veiksmus:

Kai vartotojas nusprendžia asmeniškai pateikti mokėtojams arba gavėjams šio straipsnio 6 dalies 4 ir 5 punktuose nurodytą informaciją, o ne prašyti pagal šio straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas, kad tai atliktų gaunantysis mokėjimo paslaugų teikėjas, gaunantysis mokėjimo paslaugų teikėjas per šio straipsnio 6 dalyje nurodytą terminą pateikia vartotojui tipinę pažymą, kurioje nurodyti vartotojo mokėjimo sąskaitos duomenys ir prašyme nurodyta mokėjimo sąskaitos naudojimo pradžios data.

Nepažeisdamas šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies reikalavimų, perduodantysis mokėjimo paslaugų teikėjas neblokuoja mokėjimo priemonių iki vartotojo prašyme nurodytos dienos, kad mokėjimo sąskaitos perkėlimo paslaugos teikimo metu nebūtų nutrauktas mokėjimo paslaugų teikimas vartotojui.

Kai vartotojo mokėjimo sąskaita, esanti perduodančiojo mokėjimo paslaugų teikėjo įstaigoje, perkeliama į gaunančiojo mokėjimo paslaugų teikėjo įstaigą, gaunantysis mokėjimo paslaugų teikėjas neprivalo pradėti teikti paslaugų, kurių įprastai neteikia.

Jeigu vartotojas pageidauja atidaryti mokėjimo sąskaitą kitoje valstybėje narėje veikiančio mokėjimo paslaugų teikėjo įstaigoje, mokėjimo paslaugų teikėjas, kurio įstaigoje vartotojas turi mokėjimo sąskaitą, gavęs vartotojo prašymą, privalo:

Nepažeisdamas šio įstatymo 15 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartotojas mokėjimo sąskaitoje neturi neįvykdytų įsipareigojimų, mokėjimo paslaugų teikėjas, kurio įstaigoje vartotojas turi mokėjimo sąskaitą, šio straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytus veiksmus įvykdo vartotojo prašyme nurodytą dieną, kuri turi būti ne ankstesnė kaip 6 darbo dienos nuo tos dienos, kurią mokėjimo paslaugų teikėjas gavo vartotojo prašymą, nebent šalys būtų susitarusios kitaip. Mokėjimo paslaugų teikėjas privalo nedelsdamas informuoti vartotoją apie neįvykdytus įsipareigojimus, dėl kurių negali uždaryti vartotojo turimos mokėjimo sąskaitos.

Kai vartotojas turi mokėjimo sąskaitą kitoje valstybėje narėje veikiančio mokėjimo paslaugų teikėjo įstaigoje ir prašo atidaryti mokėjimo sąskaitą Lietuvos Respublikoje veikiančio mokėjimo paslaugų teikėjo įstaigoje, kitos valstybės narės mokėjimo paslaugų teikėjo parengtas mokėjimo operacijų sąrašas, kaip nurodyta šio straipsnio 1 dalies 1 punkte, nelaikomas įpareigojimu naujajam mokėjimo paslaugų teikėjui pradėti teikti paslaugas, kurių jis neteikia.

Perduodantysis ir gaunantysis mokėjimo paslaugų teikėjai privalo sudaryti galimybę vartotojui nemokamai susipažinti su jų turima vartotojo asmenine informacija apie esamus periodinio pervedimo nurodymus ir tiesioginio debeto operacijas.

Perduodantysis mokėjimo paslaugų teikėjas privalo pateikti gaunančiajam mokėjimo paslaugų teikėjui informaciją, kurios jis prašo pagal šio įstatymo 67 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktus, už tai netaikydamas komisinio atlyginimo vartotojui arba gaunančiajam mokėjimo paslaugų teikėjui.

Jeigu perduodantysis mokėjimo paslaugų teikėjas vartotojui už turimos bendrosios sutarties nutraukimą taiko komisinį atlyginimą, jis turi atitikti šio įstatymo 15 straipsnio 5 ir 8 dalių reikalavimus.

Jeigu perduodantysis arba gaunantysis mokėjimo paslaugų teikėjas taiko vartotojui komisinį atlyginimą už šio įstatymo 67 straipsnyje nurodytas paslaugas, išskyrus šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nurodytas paslaugas, komisinis atlyginimas, taikomas už visas šias paslaugas, turi atitikti faktines mokėjimo paslaugų teikėjo išlaidas ir neviršyti šio įstatymo 73 straipsnio 1 dalyje nurodyto maksimalaus komisinio atlyginimo dydžio daugiau kaip 3 kartus.

Mokėjimo paslaugų teikėjas privalo užtikrinti, kad vartotojui būtų prieinama ši informacija apie mokėjimo sąskaitos perkėlimo paslaugą:

Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija vartotojui turi būti prieinama nemokamai raštu popieriuje arba naudojant kitą patvariąją laikmeną visose vartotojams prieinamose mokėjimo paslaugų teikėjo patalpose, nuolat skelbiama mokėjimo paslaugų teikėjo interneto svetainėje ir pateikiama vartotojo prašymu.

Teisėtai gyvenantys vartotojai turi teisę kreiptis į Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančią kredito įstaigą (toliau šiame skyriuje – įstaiga), teikiančią pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą, dėl pagrindinės mokėjimo sąskaitos atidarymo.

Pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą privalo teikti įstaigos, teikiančios šio įstatymo 72 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nurodytas paslaugas vartotojams. Priežiūros institucija sudaro ir tvarko įstaigų, teikiančių pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą, sąrašą ir jį skelbia savo interneto svetainėje. Įstaigos įrašomos į pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugos teikėjų sąrašą, išbraukiamos iš šio sąrašo ir šis sąrašas tvarkomas priežiūros institucijos nustatyta tvarka.

Įstaiga, gavusi vartotojo prašymą atidaryti pagrindinę mokėjimo sąskaitą ir sudariusi su vartotoju bendrąją sutartį dėl pagrindinės mokėjimo sąskaitos, atidaro pagrindinę mokėjimo sąskaitą. Vartotojas, turintis mokėjimo sąskaitą įstaigoje, teikiančioje pagrindinę mokėjimo sąskaitos paslaugą, turi teisę nurodyti pakeisti šią mokėjimo sąskaitą į pagrindinę mokėjimo sąskaitą toje įstaigoje neatlygintinai, išsaugant unikalų mokėjimo sąskaitos numerį, ir turi teisę pagrindinę mokėjimo sąskaitą neatlygintinai pakeisti į kitą mokėjimo sąskaitą. Vartotojo turimos mokėjimo sąskaitos pakeitimo į pagrindinę mokėjimo sąskaitą procedūra vykdoma mutatis mutandis laikantis šiame straipsnyje nustatytos pagrindinės mokėjimo sąskaitos atidarymo tvarkos.

Įstaiga, nepagrįstai neapsunkindama vartotojo, turi teisę prašyti, kad vartotojas, pateikęs prašymą atidaryti pagrindinę mokėjimo sąskaitą, pagrįstų savo profesinius, ekonominius, socialinius arba asmeninius ryšius su Lietuvos Respublika. Įstaiga turi teisę prašyti vartotojo pateikti dokumentus, kuriais patvirtinami vartotojo ryšiai su Lietuvos Respublika.

Įstaiga nedelsdama, ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo vartotojo prašymo ir visos reikiamos informacijos gavimo dienos, priima sprendimą atidaryti pagrindinę mokėjimo sąskaitą ir sudaro su vartotoju bendrąją sutartį dėl pagrindinės mokėjimo sąskaitos arba priima sprendimą atsisakyti ją atidaryti.

Įstaiga privalo atsisakyti atidaryti pagrindinę mokėjimo sąskaitą, jeigu ją atidarius būtų pažeistos Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo nuostatos dėl pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių. Šiuo atveju įstaiga turi imtis atitinkamų priemonių, nurodytų Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatyme.

Įstaiga, įtraukta į šio straipsnio 2 dalyje nurodytą sąrašą, privalo atidaryti pagrindinę mokėjimo sąskaitą. Įstaiga turi teisę neatidaryti pagrindinės mokėjimo sąskaitos šiais atvejais:

Įstaiga, priėmusi sprendimą atsisakyti atidaryti pagrindinę mokėjimo sąskaitą, nedelsdama raštu popieriuje arba naudodama kitą patvariąją laikmeną nemokamai informuoja vartotoją ir nurodo konkrečias atsisakymo priežastis, išskyrus atvejus, kai toks pranešimas prieštarautų nacionalinio saugumo, viešosios tvarkos arba Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo tikslams. Įstaiga informuoja vartotoją apie sprendimo atsisakyti atidaryti pagrindinę mokėjimo sąskaitą apskundimo tvarką, vartotojo teisę kreiptis į ginčus ne teismo tvarka nagrinėjančią instituciją ir nurodo jos kontaktinius duomenis.

Įstaiga turi užtikrinti, kad pagrindinės mokėjimo sąskaitos atidarymas nebūtų siejamas su reikalavimu įsigyti papildomų paslaugų arba įstaigos vertybinių popierių, išskyrus atvejus, kai šis reikalavimas taikomas visiems įstaigos klientams.

Pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą sudarančios mokėjimo paslaugos ir mokėjimo operacijos:

Įstaiga pagrindinę mokėjimo sąskaitą atidaro eurais, nebent su vartotoju susitaria dėl kitos valiutos.

Įstaiga privalo užtikrinti galimybę vartotojui valdyti pagrindinę mokėjimo sąskaitą ir inicijuoti mokėjimo operacijas iš savo pagrindinės mokėjimo sąskaitos įstaigos klientų aptarnavimo vietose ir (arba) naudojantis elektroninėmis priemonėmis.

Priežiūros institucija, atsižvelgdama į vartotojų mokėjimo įpročius ir mokėjimų rinkos tendencijas, nustato pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą sudarančių paslaugų ir mokėjimo operacijų minimalų skaičių per mėnesį ir šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytos mokėjimo operacijos minimalią lėšų sumą per mėnesį, už kuriuos įstaiga gali imti ne didesnį, negu šio įstatymo 73 straipsnyje nustatyta, komisinį atlyginimą, taip, kad būtų tenkinami šie kriterijai:

Priežiūros institucija, jeigu yra reikšmingų vartotojų mokėjimo elgsenos arba mokėjimų rinkos pokyčių, peržiūri ir prireikus atnaujina pagal šio straipsnio 4 dalyje nustatytus kriterijus pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą sudarančių paslaugų ir mokėjimo operacijų skaičių ir šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytos mokėjimo operacijos lėšų sumą.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodytas paslaugas įstaiga privalo teikti tomis pačiomis sąlygomis, kokiomis jos yra teikiamos kitas mokėjimo sąskaitas turintiems vartotojams, ir neribodama paslaugų ir operacijų, viršijančių priežiūros institucijos nustatytą pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą sudarančių paslaugų ir mokėjimo operacijų skaičių, apimties.

Laikydamasi Vartojimo kredito įstatyme nustatytų reikalavimų, įstaiga turi teisę vartotojo prašymu sudaryti sąskaitos kreditavimo sutartį dėl pagrindinės mokėjimo sąskaitos arba papildomai išduoti kredito kortelę. Galimybė naudotis pagrindine mokėjimo sąskaita negali būti suteikiama reikalaujant įsigyti šią paslaugą ar siejama su šios paslaugos teikimu.

Įstaiga už pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą, kaip nustatyta priežiūros institucijos pagal šio įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, turi teisę imti komisinį atlyginimą, kurio maksimalų dydį per mėnesį kiekvienais metais nustato priežiūros institucija. Maksimalus komisinio atlyginimo dydis turi būti pagrįstas šiais kriterijais:

Vartotojams, kuriems paskirta piniginė socialinė parama nepasiturintiems gyventojams pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymą (toliau – vartotojai, kuriems paskirta piniginė socialinė parama nepasiturintiems gyventojams), įstaigos už pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą, kaip nustatyta priežiūros institucijos pagal šio įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, taikomas komisinis atlyginimas, jeigu taikomas, negali viršyti 50 procentų šio straipsnio 1 dalyje nurodyto maksimalaus komisinio atlyginimo.

Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytas komisinis atlyginimas gali būti taikomas nepaisant to, ar naudojamasi visomis pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą sudarančiomis paslaugomis ir mokėjimo operacijomis, jeigu šalys nesusitarė kitaip.

Komisinis atlyginimas už paslaugas ir mokėjimo operacijas, viršijančias priežiūros institucijos nustatytą pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą sudarančių paslaugų ir mokėjimo operacijų skaičių ir šio įstatymo 72 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytos mokėjimo operacijos lėšų sumą, už kuriuos įstaiga gali taikyti ne didesnį, negu šiame straipsnyje nustatyta, komisinį atlyginimą, negali būti didesnis, negu įprastai įstaigos taikomas komisinis atlyginimas už su mokėjimo sąskaita susijusias paslaugas.

Įstaiga vartotojus, kuriems paskirta piniginė socialinė parama nepasiturintiems gyventojams, nustato pagal Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos duomenis. Duomenys iš Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos turi būti gaunami ne rečiau kaip vieną kartą per kalendorinį mėnesį.

Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos valdytojas su įstaiga sudarytos duomenų teikimo sutarties pagrindu ir joje nustatyta tvarka sudaro įstaigai galimybę naudotis Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos duomenų bazės duomenimis apie piniginės socialinės paramos gavėjus. Įstaigos turi teisę tvarkyti asmens duomenis, kurie leidžia nustatyti, ar vartotojui, besinaudojančiam pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslauga, paskirta piniginė socialinė parama nepasiturintiems gyventojams.

Įstaiga šio straipsnio 2 dalyje nurodytą komisinį atlyginimą už pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą vartotojams, kuriems paskirta piniginė socialinė parama nepasiturintiems gyventojams, pradeda taikyti nuo atitinkamų duomenų iš Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos gavimo dienos.

Nustatydama maksimalaus komisinio atlyginimo apskaičiavimo tvarką, priežiūros institucija konsultuojasi su visuomene.

Bendrosioms sutartims dėl pagrindinės mokėjimo sąskaitos taikomi šio įstatymo III skyriaus pirmajame skirsnyje nustatyti reikalavimai, išskyrus atvejus, kai šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nustatyta kitaip.

Bendrojoje sutartyje dėl pagrindinės mokėjimo sąskaitos turi būti nurodyta, koks komisinis atlyginimas bus taikomas už pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą, kai vartotojas nebebus laikomas asmeniu, kuriam paskirta piniginė socialinė parama nepasiturintiems gyventojams pagal Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymą.

Įstaiga turi teisę vienašališkai nutraukti bendrąją sutartį dėl pagrindinės mokėjimo sąskaitos, kai yra bent viena iš šių aplinkybių:

Įstaiga, nusprendusi nutraukti bendrąją sutartį dėl pagrindinės mokėjimo sąskaitos pagal vieną arba kelis šio straipsnio 3 dalies 2, 4 ir 5 punktus, apie sprendimo dėl bendrosios sutarties dėl pagrindinės mokėjimo sąskaitos nutraukimo pagrindą ir priežastis privalo raštu popieriuje arba naudodama kitą patvariąją laikmeną nemokamai pranešti vartotojui ne vėliau kaip likus 2 mėnesiams iki bendrosios sutarties dėl pagrindinės mokėjimo sąskaitos nutraukimo, išskyrus atvejus, kai šis informacijos atskleidimas prieštarautų nacionalinio saugumo arba viešosios tvarkos tikslams. Kai yra šio straipsnio 3 dalies 1 ar 3 punkte nurodytos aplinkybės, sutartis nutraukiama nedelsiant ir apie tai pranešama vartotojui.

Pranešime apie bendrosios sutarties dėl pagrindinės mokėjimo sąskaitos nutraukimą įstaiga informuoja vartotoją apie skundo dėl sprendimo dėl bendrosios sutarties dėl pagrindinės mokėjimo sąskaitos nutraukimo pateikimo įstaigai procedūrą, vartotojo teisę kreiptis į ginčus ne teismo tvarka nagrinėjančią instituciją ir pateikia jos kontaktinius duomenis.

Priežiūros institucija savo interneto svetainėje ir įstaiga savo interneto svetainėje ir vartotojams prieinamose klientų aptarnavimo vietose informuoja vartotojus apie galimybę naudotis pagrindine mokėjimo sąskaita, jos bendrąsias kainodaros sąlygas, tvarką, kurios reikia laikytis norint pasinaudoti teise turėti pagrindinę mokėjimo sąskaitą, ir būdus, kaip pasinaudoti vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūra siekiant išspręsti ginčus.

Įstaiga vartotojams nemokamai teikia prieinamą informaciją apie pagrindinei mokėjimo sąskaitai būdingas savybes, su ja susijusius komisinius atlyginimus, jos naudojimo sąlygas ir su tuo susijusią pagalbą. Teikdama šią informaciją, įstaiga aiškiai nurodo, kad norint naudotis pagrindine mokėjimo sąskaita neprivaloma pirkti papildomų paslaugų.

Priežiūros institucija yra Lietuvos bankas.

Priežiūros institucija prižiūri, kaip laikomasi šio įstatymo, su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų, Reglamento (EB) Nr. 924/2009, Reglamento (ES) Nr. 260/2012 ir Reglamento (ES) 2015/751 (toliau šiame skyriuje – šis įstatymas ir (arba) kiti teisės aktai) reikalavimų, ir savo nustatyta tvarka nagrinėja asmenų pateiktus skundus dėl galimo šio įstatymo ir (arba) kitų teisės aktų pažeidimo (toliau – teisės akto pažeidimas).

Priežiūros institucija priežiūros funkcijas atlieka vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymu, šiuo įstatymu ir kitais finansų rinką reglamentuojančiais teisės aktais, kurių laikymosi priežiūra priskirta priežiūros institucijos kompetencijai.

Be kitų Lietuvos banko įstatyme, šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose, kurių laikymosi priežiūra priskirta priežiūros institucijos kompetencijai, nustatytų pareigų ir teisių, priežiūros institucija, atlikdama jai pavestas funkcijas, turi teisę imtis kitų teisėtų priemonių, kad mokėjimo paslaugų teikėjai nuolat laikytųsi šiame įstatyme ir (arba) kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų.

Priežiūros institucija Lietuvos banko įstatymo nustatyta tvarka duoda mokėjimo paslaugų teikėjui šiuos privalomus nurodymus:

Šio straipsnio 2 dalyje nustatyti privalomi nurodymai gali būti duodami, kai yra bent vienas iš šių pagrindų:

Mokėjimo paslaugų teikėjai privalo vykdyti šio straipsnio 2 dalyje nustatytus privalomus nurodymus priežiūros institucijos nustatytais terminais ir nedelsdami, ne vėliau kaip kitą darbo dieną po nurodymo įvykdymo, apie tai raštu pranešti priežiūros institucijai.

Priežiūros institucija organizuoja ir atlieka patikrinimus, kad nustatytų, ar laikomasi šio įstatymo ir (arba) kitų teisės aktų reikalavimų.

Reikalavimai priežiūros institucijos rengiamiems patikrinimams yra nustatyti Lietuvos banko įstatymo 421 straipsnyje. Atlikdami patikrinimą, priežiūros institucijos tarnautojai turi Lietuvos banko įstatyme ir šiame įstatyme nustatytas teises.

Poveikio priemonės taikomos, kai yra bent vienas iš šių pagrindų:

Poveikio priemonių taikymo tvarką nustato Lietuvos banko įstatymas.

Priežiūros institucija skiria baudas:

Juridinio asmens bendrosios metinės pajamos, pagal kurias nustatomas skiriamos baudos dydis, nustatomos pagal paskutinių sudarytų (pasirašytų) metinių finansinių ataskaitų duomenis. Jeigu juridinis asmuo priklauso patronuojančiajai įmonei, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos įmonių, priklausančių finansų konglomeratui, papildomos priežiūros įstatymo 2 straipsnio 22 dalyje, bendrosios metinės pajamos, pagal kurias nustatomas skiriamos baudos dydis, yra pajamos, nurodytos pagrindinės patronuojančiosios įmonės paskutinėse sudarytose (pasirašytose) metinėse konsoliduotosiose finansinėse ataskaitose.

Jeigu dėl šio įstatymo 80 straipsnio 1 dalyje nurodytų pažeidimų buvo neteisėtai gauta pajamų, kitokios turtinės naudos, išvengta nuostolių arba padaryta žalos ir šių pajamų, kitokios turtinės naudos, išvengtų nuostolių arba padarytos žalos dydis, jeigu jį įmanoma nustatyti, viršijo šio straipsnio 1 arba 4 dalyje nurodytus baudų dydžius, priežiūros institucija turi teisę skirti baudą iki dvigubo neteisėtai gautų pajamų, kitokios turtinės naudos, išvengtų nuostolių arba padarytos žalos dydžio.

Tais atvejais, kai sunku ar neįmanoma nustatyti juridinio asmens bendrųjų metinių pajamų arba bendrosios metinės pajamos yra mažesnės negu vienas milijonas eurų, priežiūros institucija vietoj šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytos baudos juridiniam asmeniui skiria iki 100 000 eurų baudą.

Šio įstatymo 80 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytais atvejais priežiūros institucija už kiekvieną privalomo nurodymo nevykdymo ar netinkamo vykdymo dieną skiria baudą iki vieno procento bendrųjų metinių pajamų, o tais atvejais, kai sunku ar neįmanoma nustatyti bendrųjų metinių pajamų, – iki 1 500 eurų.

Baudos apskaičiuojamos vadovaujantis Lietuvos banko įstatymo 433 straipsnyje nustatyta tvarka.

Priežiūros institucija, atlikdama šio įstatymo VII–X skyriuose jai pavestas funkcijas, bendradarbiauja su kitų valstybių narių priežiūros institucijomis. Bendradarbiavimas apima keitimąsi informacija, dalyvavimą atliekant patikrinimus arba kitų priežiūros funkcijų atlikimą bet kurios priežiūros institucijos iniciatyva.

Priežiūros institucija nedelsdama suteikia kitų valstybių narių priežiūros institucijoms informaciją, būtiną siekiant užtikrinti, kad kitų valstybių narių priežiūros institucijos atliktų savo funkcijas.

Priežiūros institucija, atlikdama šio įstatymo VII–X skyriuose jai pavestas funkcijas, keičiasi informacija su kitų valstybių narių priežiūros institucijomis.

Priežiūros institucija, perduodama informaciją kitų valstybių narių priežiūros institucijoms, turi teisę reikalauti, kad suteikta informacija nebūtų perduodama tretiesiems asmenims be išankstinio priežiūros institucijos sutikimo. Šis apribojimas turi būti numatytas informacijos perdavimo metu. Priežiūros institucija, duodama sutikimą perduoti informaciją tretiesiems asmenims, privalo nurodyti, kokiais tikslais gali būti naudojama perduota informacija.

Priežiūros institucija turi teisę iš kitų valstybių narių priežiūros institucijų gautą informaciją perduoti kitoms kompetentingoms institucijoms, fiziniams ar juridiniams asmenims tik turėdama išankstinį kitos priežiūros institucijos sutikimą perduoti suteiktą informaciją ir tik jame nurodytais tikslais, nebent informacijos perdavimas būtų pateisinamas atsižvelgiant į susidariusias aplinkybes, – tokiu atveju priežiūros institucija nedelsdama informuoja pranešimą pateikusią priežiūros instituciją.

Priežiūros institucija turi teisę atsisakyti bendradarbiauti arba teikti pagalbą atliekant patikrinimą ar atliekant kitas priežiūros funkcijas, arba keistis informacija, kaip tai numatyta šio įstatymo 86 straipsnyje, tik kai yra šios aplinkybės:

Priežiūros institucija, pasinaudojusi šio straipsnio 1 dalyje nustatyta teise, nedelsdama apie tai praneša prašymą suteikti informaciją ar kitokio pobūdžio pagalbą pateikusiai valstybės narės priežiūros institucijai ir nurodo atsisakymo bendradarbiauti priežastis.

Priežiūros institucija gali pranešti Europos bankininkystės institucijai apie šiuos kitos valstybės narės priežiūros institucijos atmestus arba per pagrįstą terminą neįvykdytus prašymus:

Šio straipsnio nuostatos įgyvendinamos laikantis 2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1093/2010, kuriuo įsteigiama Europos priežiūros institucija (Europos bankininkystės institucija), iš dalies keičiamas Sprendimas Nr. 716/2009/EB ir panaikinamas Komisijos sprendimas 2009/78/EB (OL 2010 L 331, p. 12), 19 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

Mokėjimo paslaugų teikėjai privalo priežiūros institucijos nustatyta tvarka nagrinėti mokėjimo paslaugų vartotojų skundus (prašymus), susijusius su teikiamomis mokėjimo paslaugomis (toliau – skundas). Mokėjimo paslaugų teikėjas privalo išnagrinėti rašytinį mokėjimo paslaugų vartotojo skundą ir ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo skundo gavimo dienos pateikti išsamų, motyvuotą, dokumentais pagrįstą atsakymą raštu popieriuje ar naudodamas kitą patvariąją laikmeną, jeigu dėl to susitarė mokėjimo paslaugų vartotojas ir mokėjimo paslaugų teikėjas. Išskirtiniais atvejais, kai dėl priežasčių, kurių mokėjimo paslaugų teikėjas negali kontroliuoti, atsakymo neįmanoma pateikti per 15 darbo dienų, jis turi išsiųsti negalutinį atsakymą aiškiai nurodęs atsakymo į skundą vėlavimo priežastis ir terminą, iki kurio mokėjimo paslaugų vartotojas gaus galutinį atsakymą. Bet kuriuo atveju galutinio atsakymo pateikimo terminas neturi viršyti 35 darbo dienų nuo skundo gavimo dienos. Mokėjimo paslaugų teikėjas mokėjimo paslaugų vartotojų skundus nagrinėja neatlygintinai.