Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymas

Šio įstatymo paskirtis – šio įstatymo nustatyta tvarka užtikrinti minimalų darbuotojų apsaugos lygį jų darbdaviui tapus nemokiam, nustatyti ilgą nepertraukiamo darbo stažą turinčių darbuotojų papildomas finansines garantijas juos atleidus, taip pat nustatyti išmokų Lietuvos Respublikos Vyriausybei paskelbus ekstremaliąją situaciją ar karantiną kompensavimo galimybes bei Lietuvos Respublikos užimtumo įstatyme nurodytų aktyvios darbo rinkos politikos priemonių finansavimo galimybes.

Šiuo įstatymu įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai, nurodyti šio įstatymo priede.

Administratorius – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir kitos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos, vykdančios Garantinio fondo ir Ilgalaikio darbo išmokų fondo administravimą.

Neteko galios 2020-01-01.

Ilgalaikio darbo išmoka – ilgalaikio darbo pasibaigimo atveju suteikiama papildoma finansinė garantija atleistam darbuotojui.

Įmokos – darbdavių mokamos šiame įstatyme nustatytos įmokos.

Įmokų administratorius – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir kitos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos.

Įmokų mokėtojas – darbdavys, mokantis šiame įstatyme nustatytas įmokas.

Neteko galios nuo 2025-01-01

Taryba – Garantinio fondo ir Ilgalaikio darbo išmokų fondo priežiūros organas, sudarytas iš darbdavių organizacijų, profesinių sąjungų organizacijų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) atstovų.

Kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip apibrėžiamos Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme, Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatyme ir Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatyme.

Šiame įstatyme nustatytos garantijos darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam užtikrinamos:

Jeigu šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyti juridiniai asmenys, valstybių narių juridinių asmenų ar kitų organizacijų padaliniai, fiziniai asmenys atitinkama veikla verčiasi ne mažiau kaip dviejų valstybių narių teritorijose, šis įstatymas taikomas jų darbuotojams, kurie nuolat dirba Lietuvos Respublikoje.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų juridinių asmenų, kitų organizacijų ir jų padalinių, fizinių asmenų (toliau šiame skyriuje – darbdaviai), kurie atitinkama veikla verčiasi ne mažiau kaip dviejų valstybių narių teritorijose, darbuotojai laikomi nuolat dirbančiais Lietuvos Respublikoje, jeigu jie Lietuvos Respublikoje faktiškai vykdo pagrindinius įsipareigojimus darbdaviui. Kai neįmanoma nustatyti, ar darbuotojas nuolat dirba Lietuvos Respublikoje, laikoma, kad darbuotojas dirba valstybėje narėje, kurioje yra jo darbovietė.

Sprendžiant dėl nemokumo procesų, pradėtų kitoje valstybėje narėje, tolygumo Lietuvos Respublikos įstatymais reglamentuotiems nemokumo procesams, atsižvelgiama į kitoje valstybėje narėje priimtus sprendimus dėl nemokumo procesų, nurodytų 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2015/848 dėl nemokumo bylų A priede.

Garantijos darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam užtikrinamos darbuotojams, dirbusiems iki teismo nutarties iškelti bankroto arba restruktūrizavimo bylą (toliau, kai šio įstatymo nuostatos taikomos ir darbdavio restruktūrizavimo bylai, ir darbdavio bankroto bylai, – nemokumo byla), teismo nutarties atsisakyti iškelti bankroto bylą ir pavesti inicijuoti juridinio asmens likvidavimą Juridinių asmenų registro tvarkytojo iniciatyva arba kreditorių susirinkimo nutarimo bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka priėmimo dienos, neatsižvelgiant į tai, ar jų darbo santykiai tęsiasi, ar darbo sutartis baigėsi darbo santykius reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, taip pat neatsižvelgiant į darbo sutarties rūšį.

Garantijos darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam užtikrinamos skiriant ir mokant išmokas iš Garantinio fondo.

Garantinis fondas yra valstybės išteklių fondas, skirtas užtikrinti garantijas darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam.

Garantinį fondą administruoja Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir kitos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos.

Garantinis fondas administruojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Garantinio fondo nuostatais ir kitais teisės aktais.

Garantinio fondo nuostatus tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras.

Garantinio fondo pajamas sudaro Lietuvos Respublikos valstybės socialinių fondų biudžetų sandaros įstatymo 6 straipsnyje nurodytos pajamos, o šio fondo sąnaudas – Valstybės socialinių fondų biudžetų sandaros įstatymo 7 straipsnyje nurodytos sąnaudos.

Garantinio fondo lėšos kaupiamos ir saugomos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Fondo valdyba) sąskaitoje, o laikinai laisvos Garantinio fondo lėšos – Lietuvos Respublikos valstybės iždo (toliau – valstybės iždas) bendrojoje sąskaitoje.

Į Garantinį fondą 0,16 procento dydžio įmokas nuo darbuotojams, kuriems taikomi Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuotų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, moka:

Laikinai laisvas Garantinio fondo lėšas valdo ir sprendimus dėl šių lėšų investavimo Lietuvos Respublikos finansų ministro (toliau – finansų ministras) nustatyta tvarka priima Lietuvos Respublikos finansų ministerija (toliau – Finansų ministerija), garantuodama, kad reikalingos investuotos lėšos, taip pat investavimo metu gautos pajamos būtų laiku grąžinamos į Fondo valdybos sąskaitą išmokų iš Garantinio fondo skyrimo tęstinumui užtikrinti. Laikinai laisvomis Garantinio fondo lėšomis laikomos valstybės iždo bendrojoje sąskaitoje esančios Garantinio fondo lėšos, kurios laikinai neskiriamos išmokoms iš Garantinio fondo mokėti, nenaudojamos kredito pervedimams, taip pat Garantinio fondo administravimo ir laikinai laisvų Garantinio fondo lėšų investavimo išlaidoms apmokėti.

Jeigu išmokoms iš Garantinio fondo mokėti Garantiniame fonde trūksta lėšų, Tarybos sprendimu išmokoms iš Garantinio fondo gali būti naudojamos lėšos iš Ilgalaikio darbo išmokų fondo. Garantinio fondo išmokoms panaudota Ilgalaikio darbo išmokų fondo lėšų suma turi būti atkurta iš įmokų į Garantinį fondą.

Išmokos, skirtos šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodytų darbdavių darbuotojams nesumokėtoms su darbo santykiais susijusių Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nurodytų pajamų, iš kurių atskaičiuoti mokėtini mokesčiai (darbuotojo valstybinio socialinio draudimo įmokos, privalomojo sveikatos draudimo įmokos ir gyventojų pajamų mokestis) bei pensijų kaupimo įmokos pagal Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymą, sumoms mokėti, apskaičiuojamos:

Apskaičiuojant iš Garantinio fondo skiriamas lėšas, taikomas minimaliosios mėnesinės algos dydis, buvęs:

Šio straipsnio 2 dalyje nurodyti dokumentai teikiami administratoriui Juridinių asmenų nemokumo įstatymo ir Fizinių asmenų bankroto įstatymo nustatyta tvarka.

Įsiteisėjusi teismo nutartis arba kreditorių susirinkimo sprendimas patvirtinti darbuotojų reikalavimus, susijusius su darbo santykiais, ar teismo nutartis atsisakyti iškelti nemokiam juridiniam asmeniui bankroto bylą ir pavesti inicijuoti jo likvidavimą Juridinių asmenų registro tvarkytojo iniciatyva yra dokumentai, kuriais patvirtinama darbuotojų teisė gauti su darbo santykiais susijusią išmoką iš Garantinio fondo. Šie dokumentai administratoriui pateikiami Juridinių asmenų nemokumo įstatymo ir Fizinių asmenų bankroto įstatymo nustatyta tvarka.

Išmokos iš Garantinio fondo šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodytiems darbuotojams mokamos, jeigu jie Garantinio fondo nuostatuose nustatyta tvarka ne vėliau kaip per 12 mėnesių nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų įsiteisėjimo dienos yra kreipęsi į administratorių.

Administratorius Garantinio fondo nuostatuose nustatyta tvarka ir terminais apskaičiuoja šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatytas išmokas, nuo jų apskaičiuotas mokesčių, nurodytų Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnyje (išskyrus gyventojų pajamų mokestį), sumas ir priima sprendimus dėl Garantinio fondo lėšų skyrimo ir išmokėjimo. Jeigu išmokos iš Garantinio fondo pervedamos į darbuotojų asmenines sąskaitas ne Lietuvos Respublikoje ar kitose valstybėse narėse įregistruotose kredito įstaigose (jų filialuose), su šių išmokų pervedimu susijusios išlaidos atlyginamos iš jų gavėjams skirtų išmokų iš Garantinio fondo. Jeigu kredito pervedimui apmokėti naudojamos Garantinio fondo lėšos, kai išmokos iš Garantinio fondo pervedamos į darbuotojų asmenines sąskaitas ne Lietuvos Respublikoje ar kitose valstybėse narėse įregistruotose kredito įstaigose (jų filialuose), viršija darbuotojams skirtų išmokų iš Garantinio fondo sumą, išmokos iš Garantinio fondo šiems darbuotojams nepervedamos.