Lietuvos Respublikos įstatymas dėl 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso bei 1967 m. Protokolo dėl pabėgėlių statuso ratifikavimo

Redagavo:

Ramunė Lūžaitė (1997.05.09)

Neoficialus

įstatymo tekstas

Įstatymas

paskelbtas: Žin., 1997, Nr.12-227

Pakeitimai:

1.

Lietuvos

Respublikos Seimas, Įstatymas

Nr. VIII-193,

97.04.22, Žin., 1997, Nr.40-968 (97.05.09)

LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMO DĖL 1951 M.

KONVENCIJOS DĖL PABĖGĖLIŲ STATUSO BEI 1967 M. PROTOKOLO DĖL PABĖGĖLIŲ STATUSO

RATIFIKAVIMO PAPILDYMO ĮSTATYMAS

---

Pabaiga ***

cvbnc

LIETUVOS RESPUBLIKOS

ĮSTATYMAS

DĖL 1951

M. KONVENCIJOS DĖL PABĖGĖLIŲ STATUSO BEI 1967 M. PROTOKOLO DĖL PABĖGĖLIŲ

STATUSO RATIFIKAVIMO

1997 m. sausio 21 d. Nr. VIII-85

Vilnius

1 straipsnis. Konvencijos ratifikavimas

Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos

Konstitucijos 67 straipsnio 16 punktu ir atsižvelgdamas į Respublikos

Prezidento 1996 m. lapkričio 4 d. dekretą Nr.1084, ratifikuoja 1951 m.

Konvenciją dėl pabėgėlių statuso bei 1967 m. Protokolą dėl pabėgėlių statuso.

Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į 1951 m.

Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio B skirsnio 1 punktą, pareiškia,

kad Lietuvos Respublika šios Konvencijos 1 straipsnio A skirsnyje žodžius

“įvykiai, buvę iki 1951 m. sausio 1 d.” vertina kaip reiškiančius įvykius,

buvusius Europoje ir kitur iki 1951 m. sausio 1 d.

Straipsnio pakeitimai:

Nr. VIII-193,

97.04.22, Žin., 1997, Nr.40-968 (97.05.09)

Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą

įstatymą.

RESPUBLIKOS PREZIDENTAS                                  ALGIRDAS

BRAZAUSKAS

KONVENCIJA

DĖL PABĖGĖLIŲ STATUSO

Priimta 1951 m.

liepos 28 d.

Jungtinių

Tautų Organizacijos įgaliotųjų atstovų konferencijos

dėl

pabėgėlių ir pilietybės neturinčių asmenų statuso,

sušauktos

pagal 1950 m. gruodžio 14 d.

Generalinės

Asamblėjos 429 (V) rezoliuciją

Įsigaliojo 1954 m.

balandžio 22 d. pagal 43 straipsnį.

PREAMBULĖ

Aukštosios susitariančiosios šalys,

atsižvelgdamos į tai, kad

Jungtinių Tautų Organizacijos Įstatai ir Visuotinė žmogaus teisių deklaracija,

Generalinės Asamblėjos priimta 1948 m. gruodžio 10 d., nustatė principą, pagal

kurį visi žmonės turi naudotis pagrindinėmis teisėmis ir laisvėmis be jokios

diskriminacijos,

atsižvelgdamos į tai, kad

Jungtinių Tautų Organizacija ne kartą parodė didelį susirūpinimą pabėgėliais ir

dėjo visas pastangas, kad šie galėtų kuo plačiau naudotis pagrindinėmis

teisėmis ir laisvėmis,

atsižvelgdamos į tai, kad

pageidautina peržiūrėti ir apjungti ankstesnius tarptautinius susitarimus dėl

pabėgėlių statuso bei nauju susitarimu išplėsti jų taikymo sritį ir teikiamą

apsaugą,

atsižvelgdamos į tai, kad

prieglobsčio teisės suteikimas kai kurioms šalims gali būti per sunki našta ir

kad problemos, kurios tarptautinį mastą ir pobūdį pripažino Jungtinių Tautų

Organizacija, negalima teigiamai išspręsti be tarptautinio bendradarbiavimo,

išreikšdamos pageidavimą, kad visos

valstybės, pripažindamos pabėgėlių problemos socialinį ir humanistinį pobūdį,

imtųsi visų priemonių, kad ši problema nesukeltų įtampos tarp valstybių,

pažymėdamos, kad Jungtinių Tautų Organizacijos

pabėgėlių reikalų vyriausiajam komisarui patikėtina pareiga stebėti, kaip

vykdomos tarptautinės konvencijos dėl pabėgėlių apsaugos, ir pripažindamos, kad

šios problemos sprendimo priemonių koordinavimo veiksmingumas priklausys nuo valstybių

bendradarbiavimo su vyriausiuoju komisaru,

susitarė:

I SKYRIUS

BENDROSIOS

NUOSTATOS

2 straipsnis. Bendri įsipareigojimai

Kiekvienas pabėgėlis turi įsipareigojimų šaliai, kurioje jis

yra, t.y. paklusti jos įstatymams ir kitiems teisės aktams, taip pat priemonėms

viešajai tvarkai palaikyti.

3 straipsnis. Diskriminacijos

neleistinumas

Susitariančiosios valstybės taiko šios Konvencijos nuostatas

pabėgėliams be jokios diskriminacijos dėl rasės, religijos ar kilmės šalies.

4 straipsnis. Religija

Susitariančiosios valstybės savo teritorijose esantiems

pabėgėliams suteikia bent jau tokio pat palankumo padėtį kaip ir savo piliečiams

laisvai išpažinti savo religiją ir rūpintis savo vaikų religiniu auklėjimu.

5 straipsnis. Teisės, suteiktos ne

pagal šią Konvenciją

Jokia šios Konvencijos nuostata nevaržo bet kokių teisių ir

privilegijų, Susitariančiosios valstybės suteiktų pabėgėliams ne pagal šią

Konvenciją.

6 straipsnis. Terminas “tomis

pačiomis aplinkybėmis”

Šioje Konvencijoje terminas “tomis pačiomis aplinkybėmis”

reiškia, kad pabėgėlis turi atitikti visus reikalavimus (įskaitant reikalavimus

dėl laikino buvimo arba gyvenimo šalyje trukmės ir sąlygų), kuriuos tam tikras

asmuo turėtų atitikti, kad galėtų naudotis atitinkama teise, jeigu jis nebūtų

pabėgėlis, išskyrus reikalavimus, kurių dėl jų pobūdžio pabėgėlis negali

atitikti.

7 straipsnis. Išimtys taikant

abipusiškumo principą

pabėgėliams suteikiama palankesnė teisinė padėtis, Susitariančioji valstybė

suteikia pabėgėliams tokią padėtį, kokia naudojasi visi užsieniečiai.

teritorijoje pabėgėliams netaikomas įstatymų nustatytas abipusiškumo principas.

pabėgėliams teises ir privilegijas, į kurias jie be jokių abipusių

įsipareigojimų turėjo teisę šios Konvencijos įsigaliojimo toje valstybėje

dieną.

abipusiškumo principo suteikti pabėgėliams teises ir privilegijas, išskyrus

tas, į kurias jie turi teisę pagal 2 ir 3 dalis, ir galimybei netaikyti abipusiškumo

principo tiems pabėgėliams, kurie neatitinka 2 ir 3 dalyse numatytų sąlygų.

Konvencijos 13, 18, 19, 21 ir 22 straipsniuose nurodytoms teisėms ir

privilegijoms ir toms teisėms bei privilegijoms, kurios šioje Konvencijoje

nenumatytos.

8 straipsnis. Išimtys taikant

išimtines priemones

Išimtinių priemonių, kurių gali būti imamasi prieš užsienio

valstybės piliečio asmenį, jo turtą ar interesus, Susitariančiosios valstybės

netaiko pabėgėliams, kurie formaliai yra tos valstybės piliečiai, vien tik dėl

jų pilietybės. Susitariančiosios valstybės, kurių įstatymai neleidžia taikyti

šiame straipsnyje išdėstyto bendro principo, atitinkamais atvejais daro išimtis

tokių pabėgėlių naudai.

9 straipsnis. Laikinosios priemonės

Nė viena šios Konvencijos nuostata neatima iš Susitariančiosios

valstybės teisės karo metu ar kitomis ypatingomis aplinkybėmis prieš konkretų

asmenį imtis laikinų priemonių, kurias ji laiko būtinomis valstybės saugumui,

nors dar ta Susitariančioji valstybė ir neišsiaiškino, kad tas asmuo iš tikrųjų

yra pabėgėlis ir kad taikyti jam tokias priemones yra būtina valstybės saugumo

interesais.

10 straipsnis. Be pertraukos

pragyventas laikotarpis

perkeltas ir išsiųstas į vienos iš Susitariančiųjų valstybių teritoriją ir ten

gyvena, tai tokio prievartinio buvimo laikas laikomas teisėto gyvenimo toje

teritorijoje laiku.

iš Susitariančiosios valstybės teritorijos ir iki šios Konvencijos įsigaliojimo

dienos grįžo į ją nuolat gyventi, tai laikas, išgyventas prieš tokią

deportaciją ir po jos, laikomas vienu nepertrauktu laikotarpiu visais atvejais,

kai reikalaujama tam tikro be pertraukos pragyvento laikotarpio.

11 straipsnis. Pabėgėliai jūreiviai

Jei pabėgėliai yra asmenys, nuolat tarnaujantys laivo,

plaukiojančio su vienos iš Susitariančiųjų valstybių vėliava, įguloje, tai ši

valstybė pritaria šių asmenų įsikūrimui savo teritorijoje ir kelionės dokumentų

išdavimui arba laikinos teisės įvažiuoti į jos teritoriją suteikimui, siekdama

palengvinti jiems apsigyventi kitoje šalyje.

II SKYRIUS

TEISINIS

STATUSAS

12 straipsnis. Asmens statusas

nuolatinė gyvenamoji vieta, įstatymai, o jei asmuo nuolatinės gyvenamosios

vietos neturi, - tos šalies, kurioje jis gyvena, įstatymai.

t.y. su vedybomis susijusias teises, Susitariančioji valstybė gerbia atlikdama

reikalingus savo įstatymų nustatytus formalumus su sąlyga, kad atitinkama teisė

yra viena iš tų, kurias pripažintų jos įstatymai, jei tas asmuo nebūtų tapęs

pabėgėliu.

13 straipsnis. Kilnojamasis ir

nekilnojamasis turtas

Kilnojamajam ir nekilnojamajam turtui įsigyti ir kitoms su juo

susijusioms teisėms įgyvendinti, taip pat nuomos ir kitoms sutartims dėl

kilnojamojo ir nekilnojamojo turto sudaryti Susitariančiosios valstybės

suteikia pabėgėliui kuo palankesnę padėtį, bet ne mažesnio palankumo už tą,

kokia tomis pačiomis aplinkybėmis paprastai suteikiama užsieniečiams.

14 straipsnis. Autorinės teisės ir

pramoninė nuosavybė

Pramoninei nuosavybei, tokiai kaip išradimai, brėžiniai ar

modeliai, prekių ženklai, firmų vardai, ir teisei į literatūros, meno ir mokslo

kūrinius apsaugoti pabėgėliui toje šalyje, kurioje yra jo nuolatinė gyvenamoji

vieta, suteikiama tokia pat apsauga, kokia teikiama tos šalies piliečiams.

Kurios nors kitos Susitariančiosios valstybės teritorijoje pabėgėliui

suteikiama tokia pat apsauga, kokia šioje teritorijoje teikiama piliečiams

šalies, kurioje yra jų nuolatinė gyvenamoji vieta.

15 straipsnis. Asociacijų teisė

Susitariančiosios valstybės teisėtai jų teritorijoje esantiems

pabėgėliams nepolitinių ir pelno nesiekiančių asociacijų ir profesinių sąjungų

atžvilgiu suteikia kuo palankesnę, bet ne mažesnio palankumo padėtį, kokia

tomis pačiomis aplinkybėmis paprastai suteikiama bet kurios užsienio valstybės

piliečiams.

16 straipsnis. Teisė kreiptis į

teismus

visų Susitariančiųjų valstybių teritorijose.

yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta, turi tokią pat teisę kaip ir jos piliečiai

kreiptis į teismą, įskaitant teisinę pagalbą ir atleidimą nuo teismo išlaidų (cautio

judicatum solvi).

nuolatinė gyvenamoji vieta, 2 dalyje nurodytoms teisėms įgyvendinti pabėgėliui

suteikiama tokia pat padėtis kaip ir šalies, kurioje yra jo nuolatinė

gyvenamoji vieta, piliečiams.

III SKYRIUS

PAJAMAS

DUODANTI VEIKLA

17 straipsnis. Samdomasis darbas

valstybės suteikia teisėtai jų teritorijoje esantiems pabėgėliams kuo

palankesnę padėtį, kokia paprastai suteikiama bet kurios užsienio valstybės

piliečiams tomis pačiomis aplinkybėmis.

samdymą, kad būtų apsaugota vidaus darbo rinka, netaikomos pabėgėliui, kuriam

šios priemonės nebuvo taikomos Konvencijos įsigaliojimo Susitariančiojoje

valstybėje dieną arba kuris atitinka vieną iš šių sąlygų:

pilietis. Pabėgėliui negali būti taikoma ši nuostata, jeigu jis yra savo

sutuoktinį palikęs;

gyvena, pilietybę.

pabėgėlių teises dirbti samdomąjį darbą su savo piliečių teisėmis, ypač tų

pabėgėlių, kurie atvyko į jų teritoriją pagal  darbo jėgos verbavimo programas

arba imigracijos planus.

18 straipsnis. Savarankiškas

verslas

Teisei savarankiškai verstis žemės ūkiu, pramone, amatais ir

prekyba, taip pat kurti prekybos ir gamybos bendroves įgyvendinti

Susitariančiosios valstybės teisėtai jų teritorijoje esantiems pabėgėliams

suteikia kuo palankesnę teisinę padėtį, bet ne mažesnio palankumo už tą, kokia

paprastai naudojasi užsieniečiai tomis pačiomis aplinkybėmis.

19 straipsnis. Laisvosios

profesijos

esantiems pabėgėliams, turintiems šios valstybės kompetentingų institucijų

pripažintus diplomus ir norintiems verstis laisvąja profesija, suteikia kuo

palankesnę teisinę padėtį, bet ne mažesnio palankumo už tą, kokia paprastai

naudojasi užsieniečiai tomis pačiomis aplinkybėmis.

konstitucijų leidžiamas priemones, padedančias tokiems pabėgėliams įsikurti

metropolijai nepriklausančiose teritorijose, už kurių tarptautinius ryšius jos

atsako.

IV SKYRIUS

SOCIALINĖ

RŪPYBA

20 straipsnis. Normavimas

Ten, kur yra visiems gyventojams privaloma normavimo sistema,

reguliuojanti deficitinių produktų bendrą paskirstymą, ta sistema pabėgėliams

taikoma lygiai taip pat kaip ir piliečiams.

21 straipsnis. Gyvenamasis plotas

Kadangi gyvenamojo ploto klausimai reguliuojami įstatymais ar

kitais teisės aktais arba juos kontroliuoja valstybės institucijos,

Susitariančiosios valstybės teisėtai jų teritorijose esantiems pabėgėliams

suteikia kuo palankesnę teisinę padėtį, bet ne mažesnio palankumo už tą, kokia

paprastai naudojasi užsieniečiai tomis pačiomis aplinkybėmis.

22 straipsnis. Švietimas

pabėgėliams suteikia tokią pat teisinę padėtį, kaip ir piliečiams.

galimybę mokytis, naudotis užsienio mokyklų atestatais, diplomais ir mokslo

laipsniais, nemokėti mokesčių už mokslą bei rinkliavų ir gauti stipendijas,

Susitariančiosios valstybės suteikia pabėgėliams kuo palankesnę teisinę padėtį,

bet ne mažesnio palankumo už tą, kokia paprastai naudojasi užsieniečiai tomis

pačiomis aplinkybėmis.

23 straipsnis. Valstybės pagalba

Valstybės pagalbai ir paramai gauti Susitariančiosios valstybės

teisėtai jų teritorijoje esantiems pabėgėliams suteikia tokią pačią padėtį,

kokia naudojasi jų piliečiai.

24 straipsnis. Darbo įstatymai ir

socialinis aprūpinimas

esantiems pabėgėliams suteikia tokią pačią padėtį kaip ir piliečiams dėl:

sudaro atlyginimo už darbą dalį, darbo dienos trukmės, viršvalandžių, mokamų

atostogų, namudinio darbo apribojimo, minimalaus samdomų darbuotojų amžiaus,

mokinystės ir profesinio parengimo, moterų bei paauglių darbo ir naudojimosi

kolektyvinių sutarčių privalumais tiek, kiek šiuos klausimus reglamentuoja

įstatymai ar kiti teisės aktai arba kiek juos kontroliuoja vykdomosios valdžios

institucijos;

darbe, profesinių ligų, motinystės, ligos, invalidumo, senatvės, mirties,

nedarbo, šeimos pareigų ir kitų atvejų, kuriuos pagal nacionalinius įstatymus

ar kitus teisės aktus numato socialinio aprūpinimo sistema) su šiais

apribojimais:

išlaikyti,

ii) šalies, kurioje yra pabėgėlio nuolatinė gyvenamoji vieta,

įstatymuose ar kituose teisės aktuose gali būti nustatyta speciali visos ar

dalinės pašalpos, mokamos iš valstybės lėšų, ir pašalpų, mokamų asmenims, kurie

neįvykdė visų sąlygų, susijusių su įmokomis, reikalingomis normalioms pensijoms

paskirti, gavimo tvarka.

mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar dėl profesinės ligos, gyvena ne

Susitariančiosios valstybės teritorijoje, neturi jokios reikšmės.

privilegijas, susijusias su sudarytais arba būsimais susitarimais dėl įgytų

arba įgyjamų teisių išlaikymo socialinio aprūpinimo srityje, laikydamosi tik tų

sąlygų, kurios taikomos tuos susitarimus pasirašiusių valstybių piliečiams.

galimybes būtų suteikiamos privilegijos, susijusios su tokiais susitarimais,

kurie visada gali galioti tarp Susitariančiųjų valstybių ir valstybių, nesančių

šios Konvencijos šalimis.

V SKYRIUS

ADMINISTRACINĖS

PRIEMONĖS

25 straipsnis. Administracinė

pagalba

užsienio valstybės valdžios institucijų, į kurias jis negali kreiptis,

pagalbos, Susitariančiosios valstybės, kurių teritorijoje pabėgėlis gyvena,

imasi priemonių, kad tokią pagalbą suteiktų jų pačių valdžios institucijos arba

tarptautinė institucija.

išduoda pabėgėliams arba pasirūpina, kad joms prižiūrint pabėgėliams būtų

išduodami dokumentai ar pažymėjimai, kuriuos paprastai išduoda užsieniečiams

jos pačios arba joms tarpininkaujant.

oficialius dokumentus, išduodamus užsieniečiams valstybių, kurių piliečiai jie

yra, valdžios institucijų arba joms tarpininkaujant, ir laikomi galiojančiais,

kol neįrodyta priešingai.

asmenims, už šiame straipsnyje nurodytas paslaugas gali būti imamas mokestis,

tačiau jis neturi būti didelis ir turi atitikti tą, kuris už panašias paslaugas

imamas iš piliečių.

nuostatų.

26 straipsnis. Kilnojimosi laisvė

Kiekviena Susitariančioji valstybė teisėtai jos teritorijoje

esantiems pabėgėliams suteikia teisę pasirinkti gyvenamąją vietą ir laisvai

kilnotis jos teritorijoje su sąlyga, kad jie laikysis visų taisyklių, taikomų

užsieniečiams tomis pačiomis aplinkybėmis.

27 straipsnis. Asmens dokumentai

Susitariančiosios valstybės išduoda asmens dokumentus visiems jų

teritorijoje esantiems pabėgėliams, neturintiems galiojančių kelionės

dokumentų.

28 straipsnis. Kelionės dokumentai

esantiems pabėgėliams kelionės dokumentus, suteikiančius teisę išvykti už jų

teritorijos ribų, jei tam netrukdo svarbios valstybės saugumo ar viešosios

tvarkos priežastys ir šiems dokumentams taikomos prie Konvencijos pridėtų

taisyklių nuostatos. Susitariančiosios valstybės gali išduoti tokį kelionės

dokumentą kiekvienam jų teritorijoje esančiam pabėgėliui; jos pritaria, kad

tokie kelionės dokumentai būtų išduodami jų teritorijoje esantiems pabėgėliams,

negalintiems tų dokumentų gauti iš šalies, kurioje jie teisėtai gyvena.

šalių buvo išduoti pabėgėliams pagal tuos susitarimus, Susitariančiosios

valstybės pripažįsta ir prilygina tiems, kurie išduodami vadovaujantis šiuo

straipsniu.

29 straipsnis. Mokesčiai

rinkliavų ar mokesčių, išskyrus tuos arba didesnius už tuos, kurie tomis

pačiomis aplinkybėmis imami arba gali būti imami iš jų piliečių.

įstatymų ar kitų teisės aktų dėl mokesčių už administracinių dokumentų,

įskaitant asmens dokumentus, išdavimą užsieniečiams.

30 straipsnis. Turto išvežimas

kitais teisės aktais, leidžia pabėgėliams atsivežtą į jos teritoriją turtą

išsivežti į kitą šalį, kuri juos įsileidžia apsigyventi.

išsivežti turtą, reikalingą jiems apsigyventi kitoje šalyje, kuri jiems

suteikia įvažiavimo teisę, nesvarbu, kur tas turtas būtų.

31 straipsnis. Pabėgėliai,

neteisėtai esantys šalyje, kuri suteikė jiems

prieglobstį

įvažiavimą ar neteisėtą buvimą jų teritorijoje pabėgėliams, kurie, atvykę iš

teritorijos, kur jų gyvybei ar laisvei grėsė 1 straipsnyje numatytas pavojus,

įvažiuoja į šių valstybių teritoriją arba yra joje be leidimo, jeigu jie patys

nedelsdami prisistato valdžios institucijoms ir išsamiai paaiškina savo neteisėtą

įvažiavimą ar buvimą.

laisvai kilnotis trukdančių apribojimų, išskyrus būtinų ir tie apribojimai

taikomi tik tol, kol nenustatytas šių pabėgėlių statusas toje valstybėje arba

kol jie negauna teisės įvažiuoti į kitą šalį. Susitariančios valstybės duoda

tokiems pabėgėliams pakankamai laiko ir sudaro visas sąlygas gauti leidimą

įvažiuoti į kitą šalį.

32 straipsnis. Išsiuntimas

teritorijoje gyvenančių pabėgėlių, išskyrus kai tai būtina valstybės saugumai

ar viešajai tvarkai užtikrinti.

priimtais pagal įstatymus. Pabėgėliui, kad šis galėtų pasiteisinti, suteikiama

teisė pateikti įrodymus ir pasiskųsti kompetentingoms institucijoms ar

atitinkamų institucijų specialiai paskirtiems asmenims ir tam turėti savo

atstovus, išskyrus atvejus, kai to negalima daryti svarbiais valstybės saugumo

sumetimais.

pakankamai laiko gauti leidimą teisėtai įvažiuoti į kitą šalį.

Susitariančiosios valstybės pasilieka teisę tuo laiku taikyti tas vidaus

priemones, kurios joms atrodo reikalingos.

33 straipsnis. Draudimas išsiųsti

pabėgėlius arba juos priverstinai grąžinti (į

šalis, iš kurių jie atvyko)

negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės,

religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl

politinių pažiūrų.

svarbių priežasčių laikomiems pavojingais šalies, kurioje jie yra, saugumui

arba nuteistiems įsigaliojusiu nuosprendžiu už ypač sunkų nusikaltimą ir keliantiems

pavojų šiai šaliai.

34 straipsnis. Natūralizacija

Susitariančiosios valstybės pagal galimybę padeda pabėgėliams

asimiliuotis ir natūralizuotis. Jos daro viską, kad pagreitintų natūralizacijos

procedūras ir kiek įmanoma sumažintų mokesčius bei išlaidas už tokias

procedūras.

VI SKYRIUS

KONVENCIJOS

TAIKYMO IR PEREINAMOJO

LAIKOTARPIO

NUOSTATOS

35 straipsnis. Nacionalinių

valdžios institucijų ir Jungtinių Tautų                                                   Organizacijos

bendradarbiavimas

Jungtinių Tautų Organizacijos pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro valdyba ar

bet kuria kita Jungtinių Tautų Organizacijos institucija, kuriai gali būti

perduotos šios valdybos funkcijos, ir padėti vykdyti įsipareigojimus stebėti,

kaip laikomasi šios Konvencijos nuostatų.

kuri kita Jungtinių Tautų Organizacijos institucija, kuriai perduotos šios

valdybos funkcijos, galėtų informuoti kompetentingas Jungtinių Tautų

Organizacijos institucijas, Susitariančiosios valstybės įsipareigoja atitinkama

forma teikti šioms institucijoms reikalingą informaciją ir statistikos duomenis

apie:

aktus ir dekretus dėl pabėgėlių.

36 straipsnis. Supažindinimas su

nacionaliniais įstatymų aktais

Susitariančiosios valstybės supažindina Jungtinių Tautų

Organizacijos Generalinį Sekretorių su įstatymais ir kitais teisės aktais,

kuriuos jos gali priimti šiai Konvencijai įgyvendinti.

37 straipsnis. Santykis su

ankstesnėmis konvencijomis

Nepažeidžiant šios Konvencijos 28 straipsnio 2 dalies,

Konvencija valstybėms, jos šalims, pakeičia 1922 m. liepos 5 d., 1924 m.

gegužės 31 d., 1926 m. gegužės 12 d., 1928 m. birželio 30 d. ir 1935 m. liepos

30 d. susitarimus, 1933 m. spalio 28 d. ir 1938 m. vasario 10 d. konvencijas

bei 1939 m. rugsėjo 14 d. Protokolą ir 1946 m. spalio 15 d. Susitarimą.

VII SKYRIUS

BAIGIAMOSIOS

NUOSTATOS

38 straipsnis. Ginčų sprendimas

Visi valstybių, šios Konvencijos šalių, ginčai dėl jos aiškinimo

ar taikymo, kurių negalima išspręsti kitais būdais, bet kurios ginčo šalies

prašymu perduodami Tarptautiniam teismui.

39 straipsnis. Pasirašymas,

ratifikavimas ir prisijungimas

d., o po to atiduodama saugoti Jungtinių Tautų Organizacijos Generaliniam

Sekretoriui. Ją galima pasirašyti Jungtinių Tautų Organizacijos Europos

skyriuje nuo 1951 m. liepos 28 d. iki rugpjūčio 31 d., o vėliau ją galima

pasirašyti Jungtinių Tautų Organizacijos buveinėje nuo 1951 m. rugsėjo 17 d.

iki 1952 m. gruodžio 31 d.

Organizacijos narės, ir visos kitos valstybės, pakviestos dalyvauti įgaliotųjų

atstovų konferencijoje dėl pabėgėlių ir pilietybės neturinčių asmenų statuso,

ar valstybės, kurioms Generalinė Asamblėja pasiūlys pasirašyti šią Konvenciją.

Ši Konvencija ratifikuotina, ratifikavimo dokumentai atiduodami saugoti

Jungtinių Tautų Organizacijos Generaliniam Sekretoriui.

prisijungti šio straipsnio 2 dalyje nurodytos valstybės. Prisijungiama

prisijungimo dokumentą atiduodant saugoti Jungtinių Tautų Organizacijos

Generaliniam Sekretoriui.

40 straipsnis. Konvencijos taikymas

teritorijoms

prie jos  prisijungdama, gali pareikšti, kad ši Konvencija taip pat taikoma

visoms arba kai kurioms teritorijoms, už kurių tarptautinius santykius ta

valstybė atsako. Pareiškimas įsigalioja šios Konvencijos įsigaliojimo toje

valstybėje dieną.

Jungtinių Tautų Organizacijos Generaliniam Sekretoriui ir toks pranešimas

įsigalioja arba devyniasdešimtą dieną po to, kai jį gauna Jungtinių Tautų

Organizacijos Generalinis Sekretorius, arba kai ši Konvencija įsigalioja toje

valstybėje, jei šio įsigaliojimo data yra vėlesnė.

imtis priemonių, būtinų šiai Konvencijai pradėti taikyti tose teritorijose,

kuriose, Konvenciją pasirašant, ratifikuojant ar prie jos prisijungiant, ji

nebuvo taikoma, jei tam neprieštarauja tų teritorijų vyriausybės ir tai yra

būtina dėl konstitucinių priežasčių.

41 straipsnis. Federacinės

valstybės

Federacinėms arba neunitarinėms valstybėms taikomos šios

nuostatos:

federalinės įstatymų leidžiamosios valdžios jurisdikciją, federalinės vyriausybės

įsipareigojimai iš dalies atitinka valstybių, šios Konvencijos šalių, kurios

nėra federacinės, įsipareigojimus;

įeinančių valstijų, provincijų ar kantonų, pagal federacijos konstitucinę sistemą

neprivalančių imtis teisinių priemonių, jurisdikciją, federalinė vyriausybė,

išreikšdama savo pritarimą, kaip galima greičiau supažindina atitinkamas

valstijų, provincijų ar kantonų valdžios institucijas;

kitos Susitariančiosios valstybės prašymu, perduotu per Jungtinių Tautų

Organizacijos Generalinį Sekretorių, informuoja, kokie įstatymai yra priimti ir

kas praktiškai daroma federacijoje bei jos sudedamosiose dalyse dėl kiekvienos

Konvencijos nuostatos ir kiek ta nuostata yra įgyvendinta įstatymais ar

kitokiomis priemonėmis.

42 straipsnis. Išlygos

prie jos prisijungdama, gali daryti šios Konvencijos straipsnių, išskyrus 1, 3,

4 straipsnius, 16 straipsnio 1 dalį, 33, 36 - 46 straipsnius, išlygas.

dalį, gali bet kuriuo metu ją atšaukti pranešdama apie tai Jungtinių Tautų

Organizacijos Generaliniam Sekretoriui.

43 straipsnis. Įsigaliojimas

Konvencijos ratifikavimo ar prisijungimo prie jos dokumento atidavimo saugoti

dienos.

prie jos prisijungia po šešto Konvencijos ratifikavimo ar prisijungimo prie jos

dokumento atidavimo saugoti dienos, Konvencija įsigalioja devyniasdešimtą dieną

po dienos, kurią ta valstybė atidavė saugoti Konvencijos ratifikavimo ar

prisijungimo prie jos dokumentą.

44 straipsnis. Denonsavimas

denonsuoti šią Konvenciją pranešdama apie tai Jungtinių Tautų Organizacijos

Generaliniam Sekretoriui.

įsigalioja po vienerių metų nuo tos dienos, kurią Jungtinių Tautų Organizacijos

Generalinis Sekretorius gauna pranešimą apie šį denonsavimą.

ar pasiuntusi pranešimą, po to gali bet kuriuo metu per Jungtinių Tautų Organizacijos

Generalinį Sekretorių pareikšti, kad po metų, kai Generalinis Sekretorius gaus

šį pranešimą, Konvencija nebus taikoma atitinkamoje teritorijoje.

45 straipsnis. Peržiūrėjimas

Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinį Sekretorių pareikalauti peržiūrėti šią

Konvenciją.

atitinkamas priemones, jei atsižvelgiant į tokį reikalavimą jų reikia imtis.

46 straipsnis. Jungtinių Tautų Organizacijos

Generalinio Sekretoriaus                                         pranešimai

Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinis Sekretorius informuoja

visas Jungtinių Tautų Organizacijos nares ir 39 straipsnyje nurodytas

valstybes, nesančias jos narėmis:

prie jos pagal 39 straipsnį;

straipsnį;

Tai patvirtindami žemiau pasirašiusieji,

atitinkamai įgalioti, pasirašė šią Konvenciją savo vyriausybių vardu.

Sudaryta Ženevoje tūkstantis devyni šimtai

penkiasdešimt pirmų metų liepos dvidešimt aštuntą dieną vienu egzemplioriumi,

kurio tekstai anglų ir prancūzų kalbomis yra autentiški ir saugomi Jungtinių

Tautų Organizacijos archyve, o patvirtinti nuorašai išsiuntinėjami visoms

valstybėms, Jungtinių Tautų Organizacijos narėms, ir 39 straipsnyje nurodytoms

valstybėms, nesančioms jos narėmis.

PROTOKOLAS

DĖL PABĖGĖLIŲ STATUSO

Priimtas Ekonominei

ir socialinei tarybai pritariant

1966 m.

lapkričio 18 d. 1186 (XLI) rezoliucija ir

Generalinės

Asamblėjos 1966 m. gruodžio 16 d. 2198 (XXI) rezoliucija

Toje

pačioje rezoliucijoje Generalinė Asamblėja įpareigojo

Generalinį

Sekretorių išsiuntinėti Protokolo tekstą

V straipsnyje

nurodytoms valstybėms siekdama suteikti

joms

galimybę prisijungti prie Protokolo

Įsigaliojo 1967 m.

spalio 4 d. pagal VIII straipsnį

Valstybės, šio Protokolo šalys,

atsižvelgdamos į tai, kad

Konvencija dėl pabėgėlių statuso (toliau - Konvencija), pasirašyta Ženevoje

1951 liepos 28 d., taikoma tik tiems asmenims, kurie tapo pabėgėliais dėl

įvykių, buvusių iki 1951 m. sausio 1 d.,

atsižvelgdamos į tai, kad po

Konvencijos priėmimo atsirado naujų su pabėgėliais susijusių situacijų ir dėl

to jiems negali būti taikoma ši Konvencija,

atsižvelgdamos į pageidavimą, kad visi

pabėgėliai, atitinkantys Konvencijoje pateiktą apibrėžimą, turėtų vienodą

statusą nepaisant nurodytos datos - 1951 m. sausio    1 d.,

susitarė:

I straipsnis. Bendrosios nuostatos

Konvencijos 2-34 straipsnius pabėgėliams, kurie atitinka jų apibrėžimą.

taikoma šio straipsnio 3 dalis, reiškia kiekvieną asmenį, kuris atitinka Konvencijos

1 straipsnio apibrėžimą be žodžių “dėl įvykių, buvusių iki 1951 m. sausio 1 d.”

ir žodžių “dėl tokių įvykių”, esančių 1 straipsnio A skirsnio 2 punkte.

apribojimų, išskyrus atvejus, kai taikomi ir valstybių, Konvencijos šalių,

pagal Konvencijos 1 straipsnio B skirsnio 1 dalies “a” punktą padaryti

pareiškimai, jei šių valstybių įsipareigojimai Protokole nėra išplėsti pagal

Konvencijos 1 straipsnio B skirsnio 2 dalį.

II straipsnis. Nacionalinių valdžios institucijų ir

Jungtinių Tautų

Organizacijos bendradarbiavimas

su Jungtinių Tautų Organizacijos pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro valdyba

ar bet kuria kita Jungtinių Tautų Organizacijos institucija, kuriai gali būti

perduotos šios valdybos funkcijos, ir padėti vykdyti įsipareigojimus stebėti,

kaip taikomos šio Protokolo nuostatos.

kuri kita Jungtinių Tautų Organizacijos institucija, kuriai gali būti perduotos

šios valdybos funkcijos, galėtų informuoti kompetentingas Jungtinių Tautų

Organizacijos institucijas, valstybės, šio Protokolo šalys, įsipareigoja

atitinkama forma teikti šioms institucijoms informaciją ir statistikos duomenis

apie:

aktus ir dekretus dėl pabėgėlių.

III straipsnis. Supažindinimas su nacionaliniais

įstatymais

Valstybės, šio Protokolo šalys, supažindina Jungtinių Tautų

Organizacijos Generalinį Sekretorių su įstatymais ir kitais teisės aktais,

kuriuos jos gali priimti šiam Protokolui įgyvendinti.

IV straipsnis. Ginčų sprendimas

Visi valstybių, šio Protokolo šalių, ginčai dėl jo aiškinimo ar

taikymo, kurių negalima išspręsti kitais būdais, bet kurios ginčo šalies

prašymu perduodami Tarptautiniam teismui.

V straipsnis. Prisijungimas

Prie šio Protokolo gali prisijungti visos valstybės, Konvencijos

šalys, taip pat visos valstybės, Jungtinių Tautų Organizacijos ar kurios nors

specializuotos jos institucijos narės, ir valstybės, kurias Jungtinių Tautų

Organizacijos Generalinis Sekretorius gali būti pakvietęs prisijungti.

Prisijungiama prisijungimo dokumentą atiduodant saugoti Jungtinių Tautų

Organizacijos Generaliniam Sekretoriui.

VI straipsnis. Federacinės valstybės

Federacinėms arba neunitarinėms valstybėms taikomos šios

nuostatos:

Protokolo I straipsnio 1 dalį ir patenka į federalinės įstatymų leidžiamosios

valdžios jurisdikciją, federalinės vyriausybės įsipareigojimai iš dalies

atitinka valstybių, Protokolo šalių, kurios nėra federacinės valstybės,

įsipareigojimus;

Protokolo I straipsnio 1 dalį ir patenka į federaciją įeinančių valstijų,

provincijų ar kantonų, pagal federacijos konstitucinę sistemą neprivalančių

imtis teisinių priemonių, jurisdikciją, federalinė vyriausybė, išreikšdama savo

pritarimą, kaip galima greičiau supažindina atitinkamai valstijų, provincijų ar

kantonų valdžios institucijas;

valstybės, šio Protokolo šalies, reikalavimu, perduotu per Jungtinių Tautų

Organizacijos Generalinį Sekretorių, informuoja, kokie įstatymai yra priimti ir

kas praktiškai daroma federacijoje bei jos sudedamosiose dalyse dėl kiekvienos

Konvencijos nuostatos, kuri turi būti taikoma pagal šio Protokolo I straipsnio

1 dalį, ir kiek ta nuostata yra įgyvendinta įstatymais ar kitomis priemonėmis.

VII straipsnis. Išlygos ir pareiškimai

daryti išlygas dėl Protokolo IV straipsnio ir bet kurių Konvencijos nuostatų,

išskyrus 1, 3, 4 straipsnių, 16 straipsnio 1 dalies ir 33 straipsnio nuostatas,

taikymo pagal šio Protokolo I straipsnį su sąlyga, kad valstybės, Konvencijos

šalies, išlygos, padarytos pagal šį straipsnį, nebus taikomos pabėgėliams,

kuriems taikoma Konvencija.

Konvencijos 42 straipsnį, jeigu jos neatšauktos, taikomos pagal šį Protokolą

prisiimtiems įsipareigojimams.

dalį, bet kuriuo metu gali ją atšaukti pranešdama apie tai Jungtinių Tautų

Organizacijos Generaliniam Sekretoriui.

dalis valstybės, Konvencijos šalies, prisijungiančios prie šio Protokolo,

laikomi taikytinais ir šiam Protokolui, jei prisijungdama valstybė, Protokolo

šalis, per Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinį Sekretorių jų neatšaukia.

Konvencijos 40 straipsnio 2 ir 3 dalių ir 44 straipsnio 3 dalies nuostatos

laikomos taikytinomis mutatus mutandis šiam Protokolui.

VIII straipsnis. Įsigaliojimas

šeštas prisijungimo prie jo dokumentas.

šešto prisijungimo prie jo dokumento atidavimo saugoti dienos, šis Protokolas

įsigalioja tą dieną, kurią valstybė atiduoda saugoti savo prisijungimo prie

Protokolo dokumentą.

IX straipsnis. Denonsavimas

denonsuoti Protokolą pranešdama apie tai Jungtinių Tautų Organizacijos

Generaliniam Sekretoriui.

įsigalioja po vienerių metų nuo tos dienos, kurią Jungtinių Tautų Organizacijos

Generalinis Sekretorius gauna pranešimą.

X straipsnis. Jungtinių Tautų Organizacijos

Generalinio Sekretoriaus                                      pranešimai

Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinis Sekretorius informuoja

V straipsnyje nurodytas valstybes apie šio Protokolo įsigaliojimo datą,

prisijungimus prie jo, išlygas, jų atšaukimą, denonsavimus ir gautus

pareiškimus bei pranešimus.

XI straipsnis. Saugojimas Jungtinių Tautų

sekretoriato archyve

Šio Protokolo, kurio tekstai kinų, anglų, prancūzų, rusų ir

ispanų kalbomis yra autentiški, egzempliorius, pasirašytas Generalinės

Asamblėjos Pirmininko ir Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinio

Sekretoriaus, saugomas Jungtinių Tautų Organizacijos sekretoriato archyve.

Generalinis Sekretorius išsiuntinėja patvirtintus šio Protokolo nuorašus visoms

valstybėms, Jungtinių Tautų Organizacijos narėms, ir kitoms valstybėms, nurodytoms

V straipsnyje.