Legalize / Lietuva / Įstatymas

Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymas

Tipas Įstatymas

Publikavimas 2008-04-03

Paskutinį kartą atnaujinta 2024-10-11

Būsena Galiojantis

Ministerija Lietuvos Respublikos Seimas

Šaltinis TAR

straipsniai 65

Pakeitimų istorija JSON API

Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta galimybė turi būti suteikiama tik valstybių narių, kuriose šeimos gydytojų rengimas truko dvejus metus nuo 2001 m. sausio 1 d., piliečiams.

Šeimos gydytojai rengiami pagal nuolatinę studijų formą, prižiūrint kompetentingoms institucijoms. Daugiau rengimo laiko turi būti skiriama praktikai, o mažiau – teorijai.

Šeimos gydytojų praktinis rengimas turi trukti ne trumpiau negu šešis mėnesius kompetentingos institucijos patvirtintoje ligoninėje, turinčioje atitinkamą medicinos įrangą ir teikiančioje atitinkamas paslaugas, arba ne trumpiau negu šešis mėnesius kaip patvirtintos šeimos medicinos praktikos dalis įstaigoje, kurioje medicinos gydytojai teikia pirminės sveikatos priežiūros paslaugas. Prie praktinio rengimo turi prisidėti kitos sveikatos priežiūros institucijos ar struktūros, susijusios su šeimos medicina.

Nepažeidžiant minimalios praktinio rengimo trukmės, nustatytos šio straipsnio 6 dalyje, reikalavimo, ne ilgiau kaip šešis mėnesius praktinis rengimas gali vykti ir kitose patvirtintose institucijose ar sveikatos priežiūros struktūrose, susijusiose su šeimos medicina. Būtina, kad tokio rengimo metu rengiamasis dalyvautų medicinos gydytojų, su kuriais jis dirba, profesinėje veikloje ir dalytųsi su ja susijusią atsakomybę.

Kompetentinga institucija išduoda šeimos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymą tik tokiu atveju, jeigu turimas šio įstatymo 3 priedo 3.1.1 papunktyje nurodytas pagrindinio medicinos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymas.

Kompetentinga institucija gali išduoti šio įstatymo 3 priedo 3.1.4 papunktyje nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą medicinos gydytojui, kuris nebaigė šiame straipsnyje numatyto rengimo, tačiau pabaigė kitokį papildomą rengimą, kurį patvirtina kompetentingos institucijos išduotas šeimos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymas.

10.

Kompetentinga institucija negali išduoti šeimos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymo, jeigu asmuo neturi žinių, kurių privaloma įgyti per šiame straipsnyje numatytą rengimą.

11.

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija nustato, ar asmens papildomas rengimas ir jau įgyta profesinė patirtis gali pakeisti šiame straipsnyje numatytą šeimos gydytojų rengimą.

12.

Kompetentinga institucija gali išduoti šio įstatymo 3 priedo 3.1.4 papunktyje nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą tik tuo atveju, jeigu asmuo turi bent šešių mėnesių šeimos medicinos praktikos arba patirties įstaigoje, kurioje medicinos gydytojai teikia šio straipsnio 5–7 dalyse nurodytas pirminės sveikatos priežiūros paslaugas.

27 straipsnis. Šeimos gydytojų profesinė veikla

Lietuvos Respublikoje remiantis nuostatomis dėl įgytų teisių asmenims leidžiama užsiimti šeimos gydytojo veikla pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos sistemą tik tuo atveju, jeigu turimas šio įstatymo 3 priedo 3.1.4 papunktyje nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas.

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija netaiko šio straipsnio 1 dalies nuostatų asmenims, kurie iki 2008 m. balandžio 24 d. pradėjo mokytis pagal specialią šeimos medicinos studijų programą.

28 straipsnis. Šeimos gydytojų įgytos teisės

Lietuvos Respublikoje suteikiama teisė užsiimti šeimos gydytojo veikla pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos sistemą ir neturint šio įstatymo 3 priedo 3.1.4 papunktyje nurodyto formalios kvalifikacijos įrodymo visiems medicinos gydytojams, kurie turi šią teisę nuo šio įstatymo 3 priedo 3.1.4 papunktyje nurodytos atskaitos datos pagal nuostatas, taikomas gydytojo profesijai, leidžiančias užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo profesine veikla asmenims, kurie tuo metu buvo įsisteigę Lietuvos Respublikos teritorijoje, vadovaudamiesi šio įstatymo 18 arba 21 straipsnio nuostatomis.

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, gavusi prašymą, išduoda pažymėjimą, patvirtinantį turėtojo, kuris naudojasi įgytomis teisėmis, nustatytomis šio straipsnio 1 dalyje, teisę užsiimti šeimos gydytojo veikla pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos sistemą ir neturint šio įstatymo 3 priedo 3.1.4 papunktyje nurodyto šeimos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymo.

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta šio straipsnio 2 dalyje nurodytus pažymėjimus, išduotus valstybių narių piliečiams kitų valstybių narių. Minėti pažymėjimai laikomi tokiais pačiais kaip ir Lietuvos Respublikoje išduodami formalios kvalifikacijos įrodymai, kurie leidžia užsiimti šeimos gydytojo veikla pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos sistemą.

TREČIASIS SKIRSNIS

BENDROSIOS PRAKTIKOS SLAUGYTOJAI

29 straipsnis. Bendrosios praktikos slaugytojų rengimas

Į bendrosios praktikos slaugytojų studijas leidžiama priimti:

1) asmenis, turinčius bendrąjį dvylikos metų ugdymą, patvirtintą diplomu, pažymėjimu ar kitu valstybės kompetentingų institucijų ar įstaigų įrodymu arba pažymėjimu, patvirtinančiu, kad sėkmingai išlaikyti lygiaverčiai egzaminai, suteikiantys galimybę pradėti studijas universitete ar jam lygiaverte pripažintoje aukštojo mokslo institucijoje, arba

2) asmenis, turinčius bendrąjį, ne trumpesnį kaip dešimties metų ugdymą, patvirtintą diplomu, pažymėjimu ar kitu valstybės narės kompetentingų institucijų ar įstaigų išduotu įrodymu arba pažymėjimu, patvirtinančiu, kad sėkmingai išlaikyti lygiaverčiai egzaminai, suteikiantys galimybę pradėti mokytis profesinėje mokykloje, rengiančioje slaugytojus, arba pradėti mokytis pagal slaugos profesinio rengimo programą.

Bendrosios praktikos slaugytojų rengimas vykdomas pagal nuolatinę studijų formą ir pagal šio įstatymo 3 priedo 3.2.1 papunktyje nurodytą bendrosios praktikos slaugytojų studijų ar mokymo programą.

Bendrosios praktikos slaugytojų rengimą sudaro ne trumpesnės kaip trejų metų trukmės studijos, kurios papildomai gali būti išreikštos lygiaverčiais ECTS kreditais ir kurias sudaro ne mažiau kaip 4 600 valandų teorinio ir klinikinio rengimo. Teorinio rengimo trukmė turi sudaryti ne mažiau kaip vieną trečdalį, o klinikinio rengimo – ne mažiau kaip pusę šioje dalyje numatytos minimalios rengimo trukmės. Kompetentinga institucija gali taikyti dalines išimtis asmenims, įgijusiems dalį rengimo lygiaverčiuose kursuose. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija ir Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija užtikrina, kad slaugytojus rengiančios mokymo įstaigos būtų atsakingos už teorinio ir klinikinio rengimo koordinavimą per visą studijų programos laiką.

Straipsnio dalies pakeitimai:

Nr. XIV-3013, 2024-10-03, paskelbta TAR 2024-10-10, i. k. 2024-17778

Teorinio rengimo metu rengiami slaugytojai įgyja profesinių žinių, įgūdžių ir kompetencijų, kurių reikalaujama pagal šio straipsnio 6 ir 7 dalis. Rengimą vykdo slaugos dėstytojai ir kiti kompetentingi asmenys universitetuose, aukštojo mokslo institucijose, pripažintose lygiavertėmis universitetams, arba profesinėse mokyklose, rengiančiose slaugytojus, ar pagal slaugos profesinio rengimo programas.

Klinikinio rengimo metu rengiami slaugytojai kaip komandos nariai, turintys tiesioginių kontaktų su sveikais arba sergančiais asmenimis ir (arba) bendruomene, kurie, remdamiesi įgytomis žiniomis, įgūdžiais ir kompetencijomis, mokosi organizuoti, atlikti ir vertinti reikiamą visavertį slaugymą. Rengiami slaugytojai išmoksta ne tik dirbti komandoje, bet ir vadovauti jai, organizuoti visą slaugos procesą, įskaitant sveikatos priežiūros mokymą asmenims ir mažoms grupėms sveikatos priežiūros institucijoje arba bendruomenėje. Šis rengimas vyksta ligoninėse ir kitose sveikatos priežiūros institucijose bei bendruomenėje, bendradarbiaujant su kitais kvalifikuotais slaugytojais ir jiems padedant, o atsakingi už jį yra slaugos dėstytojai. Prie rengimo gali prisidėti ir kitas kvalifikuotas personalas. Rengiami slaugytojai dalyvauja atitinkamo padalinio jų rengimo kryptį atitinkančioje veikloje ir taip išmoksta prisiimti atsakomybę, susijusią su slaugos praktika.

Asmuo, baigęs bendrosios praktikos slaugytojų rengimą, privalo turėti tokių žinių ir įgūdžių:

1) išsamių mokslų, kuriais grindžiama bendroji slauga, žinių ir pakankamą supratimą apie sveiko ir sergančio žmogaus sandarą, fiziologines funkcijas ir elgseną, taip pat ryšį tarp asmens sveikatos būklės ir fizinės bei socialinės aplinkos;

2) žinių apie profesijos pobūdį bei etiką ir bendruosius sveikatos priežiūros bei slaugos principus;

3) pakankamą klinikinę patirtį (parenkamą pagal jos mokomąją vertę ir įgyjamą prižiūrint kvalifikuotam slaugos personalui tose mokymo bazėse, kuriose kvalifikuoto personalo skaičius ir įranga atitinka paciento slaugymo reikalavimus);

4) gebėjimą dalyvauti praktiškai rengiant sveikatos priežiūros personalą ir darbo su tokiu personalu patirtį;

5) darbo su kitais sveikatos priežiūros sektoriaus darbuotojais patirtį.

Pateikiamas bendrosios praktikos slaugytojo formalios kvalifikacijos įrodymas patvirtina, kad specialistas, nesvarbu, ar jo rengimas vyko universitetuose, ar aukštojo mokslo institucijose, pripažintose lygiavertėse universitetams, ar profesinėse mokyklose, rengiančiose slaugytojus, arba pagal slaugos profesinio rengimo programas, turi turėti bent šias kompetencijas:

1) naudodamasis turimomis teorinėmis ir klinikinėmis žiniomis, savarankiškai nustatyti reikiamą slaugą ir planuoti, organizuoti ir vykdyti pacientų slaugą bei, remdamasis žiniomis ir įgūdžiais, įgytais pagal šio straipsnio 6 dalies 1, 2 ir 3 punktus, gerinti savo profesinę praktiką;

2) naudodamasis žiniomis ir įgūdžiais, įgytais pagal šio straipsnio 6 dalies 4 ir 5 punktus, efektyviai dirbti kartu su sveikatos priežiūros ir kitais specialistais, įskaitant dalyvavimą praktiniame sveikatos priežiūros specialistų rengime;

3) naudodamasis žiniomis ir įgūdžiais, įgytais pagal šio straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktus, skatinti asmenų, šeimų ir asmenų grupių sveiką gyvenseną ir rūpinimąsi savo sveikata;

4) mokėti savarankiškai gaivinti žmogų ir teikti pirmąją medicinos pagalbą gyvybei pavojingų būklių atvejais;

5) savarankiškai pagal kompetenciją teikti patarimus, nurodymus ir pagalbą asmenims, kuriems reikalingas slaugymas, ir mokyti juos prižiūrinčius asmenis;

6) savarankiškai užtikrinti slaugos kokybę ir gebėti ją įvertinti;

7) visapusiškai bendrauti profesiniais klausimais ir bendradarbiauti su sveikatos priežiūros specialistais;

8) gebėti analizuoti teikiamo slaugymo kokybę, siekdamas gerinti savo kaip bendrosios praktikos slaugytojo profesinę praktiką.

30 straipsnis. Bendrosios praktikos slaugytojų profesinė veikla

Bendrosios praktikos slaugytojų profesine veikla gali užsiimti asmenys, turintys šio įstatymo 3 priedo 3.2.2 papunktyje nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą.

31 straipsnis. Proporcingumo vertinimas

Teisės akto projekto rengėjas, prieš nustatydamas naują ar keisdamas esamą teisinį reguliavimą, kurio nuostatomis ribojama galimybė užsiimti reglamentuojama profesija ar ja verstis (toliau – nuostatos), privalo atlikti tų nuostatų proporcingumo vertinimą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

Atlikto proporcingumo vertinimo išvada pateikiama profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatoriui.

Papildyta straipsniu:

Nr. XIII-2985, 2020-05-28, paskelbta TAR 2020-06-11, i. k. 2020-12789

32 straipsnis. Pagrindinis gydytojų odontologų rengimas

Į pagrindines gydytojų odontologų studijas leidžiama priimti asmenis, tik turinčius diplomą ar pažymėjimą, suteikiantį galimybę stoti į universitetą ar lygiavertes studijas vykdančią aukštojo mokslo instituciją.

Pagrindinį gydytojų odontologų rengimą sudaro ne trumpesnės kaip penkerių metų trukmės nuolatinės formos studijos, kurios papildomai gali būti išreikštos lygiaverčiais ECTS kreditais ir kurias sudaro ne mažiau kaip 5 000 valandų teorinio ir praktinio rengimo, apimančio bent šio įstatymo 3 priedo 3.3.1 papunktyje nurodytą studijų programą, universitete ar aukštojo mokslo institucijoje, vykdančioje lygiavertes studijas arba prižiūrimoje universiteto.

Asmuo, baigęs pagrindinį gydytojų odontologų rengimą, privalo turėti tokių žinių ir įgūdžių:

1) pakankamai mokslų, kuriais grindžiama odontologija, žinių ir gerai suprasti mokslinę metodiką, įskaitant biologinių funkcijų įvertinimo, moksliškai pagrįstų faktų įvertinimo ir duomenų analizės principus;

2) pakankamai suprasti sveiko ir sergančio žmogaus sandarą, fiziologiją ir elgseną, taip pat fizinės ir socialinės aplinkos įtaką asmens sveikatos būklei tiek, kiek šie veiksniai veikia odontologiją;

3) pakankamai žinių apie dantų, burnos, žandikaulių ir su jais susijusių audinių, tiek sveikų, tiek nesveikų, sandarą bei funkcijas ir jų ryšį su bendra paciento sveikatos būkle ir fizine bei socialine gerove;

4) pakankamai klinikinių disciplinų ir metodikos žinių, leidžiančių gydytojui odontologui visapusiškai susipažinti su dantų, burnos, žandikaulių ir su jais susijusių audinių anomalijomis, pakitimais ir ligomis, su profilaktine, diagnostine ir terapine odontologija;

5) atitinkamą klinikinę patirtį esant tinkamai priežiūrai.

Pagrindinis gydytojų odontologų rengimas turi suteikti jiems įgūdžių, būtinų visiems veiksmams atlikti, įskaitant dantų, burnos, žandikaulių ir kitų audinių anomalijų ir ligų profilaktiką, diagnostiką ir gydymą.

33 straipsnis. Gydytojų odontologų specialistų rengimas

Į gydytojų odontologų specialistų studijas priimami asmenys, baigę šio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje nurodytą pagrindinį gydytojų odontologų rengimą arba turintys šio įstatymo 21 ir 35 straipsniuose nurodytus dokumentus.

Gydytojų odontologų specialistų rengimą sudaro teorinis ir praktinis rengimas universiteto centre, gydymo mokymo ir tyrimų centre arba kompetentingos institucijos patvirtintoje sveikatos priežiūros įstaigoje.

Gydytojų odontologų specialistų rengimo pagal nuolatinę studijų formą trukmė turi būti ne trumpesnė kaip treji metai ir jas turi prižiūrėti kompetentingos institucijos ar įstaigos. Į gydytojų odontologų specialistų rengimą įeina rengiamo gydytojo odontologo asmeninis dalyvavimas atitinkamos institucijos veikloje ir atsakomybė už suteiktas paslaugas.

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija išduoda gydytojo odontologo specialisto formalios kvalifikacijos įrodymą asmenims, turintiems šio įstatymo 3 priedo 3.3.2 papunktyje nurodytą pagrindinio gydytojo odontologo formalios kvalifikacijos įrodymą.

34 straipsnis. Gydytojų odontologų profesinė veikla

Asmenys, turintys šio įstatymo 3 priedo 3.3.2 papunktyje nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą, gali užsiimti gydytojų odontologų profesine veikla, apibrėžta šio straipsnio 3 dalyje.

Gydytojo odontologo profesija turi būti grindžiama šio įstatymo 32 straipsnyje nurodytu gydytojų odontologų rengimu ir tai yra savita profesija, kuri skiriasi nuo kitų bendrojo pobūdžio ar specializuotų medicinos profesijų. Siekiant užsiimti gydytojo odontologo profesine veikla, būtina turėti šio įstatymo 3 priedo 3.3.2 papunktyje nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą. Tokio formalios kvalifikacijos įrodymo turėtojai prilyginami tiems, kuriems taikomas šio įstatymo 21 ar 35 straipsnis.

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, atsižvelgdama į normines profesinės etikos nuostatas ir taisykles, šio įstatymo 3 priedo 3.3.2 papunktyje nurodytas atskaitos datas, užtikrina, kad gydytojai odontologai paprastai galėtų užsiimti dantų, burnos, žandikaulių ir gretimų audinių anomalijų ir ligų profilaktika, diagnozavimu ir gydymu.

36 straipsnis. Veterinarijos gydytojų rengimas

Veterinarijos gydytojų rengimą sudaro nuolatinės studijų formos ne trumpesnės kaip penkerių metų trukmės teorinės ir praktinės studijos, kurios papildomai gali būti išreikštos lygiaverčiais ECTS kreditais ir kurios apima bent šio įstatymo 3 priedo 3.4.1 papunktyje nurodytą programą, universitete arba aukštojo mokslo institucijoje, kurioje vykdomos lygiavertės studijos arba kurią prižiūri universitetas.

Į veterinarijos gydytojų studijas leidžiama priimti asmenis, turinčius diplomą ar pažymėjimą, suteikiantį galimybę stoti į universitetą ar lygiavertes studijas vykdančią aukštojo mokslo instituciją.

Veterinarijos gydytojų rengimas turi užtikrinti, kad asmuo įgijo:

1) pakankamai mokslo, kuriuo grindžiama veterinarijos gydytojo veikla, žinių ir žinių apie su ta veikla susijusią Europos Sąjungos teisę;

2) pakankamai žinių apie gyvūnų sandarą, funkcijas, elgseną ir fiziologinius poreikius, gyvulininkystę, įskaitant bendrus įgūdžius ir kompetencijas, kurie reikalingi gyvūnų šėrimui, gerovei, reprodukcijai ir higienai užtikrinti;

3) klinikinių, epidemiologinių ir analitinių įgūdžių ir kompetencijų, kurių reikia gyvūnų (pavienių arba grupių) ligų prevencijai, diagnostikai ir gydymui, įskaitant anesteziją, aseptinę chirurgiją ir nugaišinimą, taip pat specialių žinių apie zoonozes;

4) pakankamai profilaktinės medicinos žinių, su tuo susijusių įgūdžių ir kompetencijų, įskaitant kompetencijas, susijusias su tyrimais ir atestavimu;

5) pakankamai žinių apie pašarų ir gyvūninių maisto produktų gamybos ir pateikimo rinkai higieną ir technologiją, šios srities gerąją praktiką ir gali ją paaiškinti;

6) žinių, įgūdžių ir kompetencijų, reikalingų veterinariniams vaistiniams preparatams atsakingai ir pagrįstai naudoti, siekiant gydyti gyvūnus ir užtikrinti maisto grandinės saugumą ir aplinkos apsaugą.

37 straipsnis. Veterinarijos gydytojų įgytos teisės

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, nepažeisdama šio įstatymo 21 straipsnio 6, 7 ir 8 dalių, vertindama valstybių narių piliečius, kurių veterinarijos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymas buvo išduotas arba kurių rengimas prasidėjo Estijoje iki 2004 m. gegužės 1 d., pripažįsta tokį veterinarijos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymą, jeigu kartu su juo pateikiamas pažymėjimas, patvirtinantis, kad tokie asmenys veiksmingai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla Estijoje ne trumpiau kaip penkerius metus iš eilės per septynerius metus iki pažymėjimo išdavimo.

ŠEŠTASIS SKIRSNIS

AKUŠERIAI

38 straipsnis. Akušerių rengimas

Akušerių rengimui taikomi šie minimalūs reikalavimai:

1) specialų akušerių rengimą turi sudaryti ne trumpesnės kaip trejų metų trukmės teorinės ir praktinės studijos pagal nuolatinę studijų formą (I būdas), kurios turi apimti bent šio įstatymo 3 priedo 3.5.1 papunktyje nurodytą studijų ar mokymo programą, arba

2) aštuoniolikos mėnesių trukmės specialus akušerių rengimas pagal nuolatinę studijų formą (II būdas) turi apimti bent šio įstatymo 3 priedo 3.5.1 papunktyje nurodytą mokymo programą ir kuris neatitinka bendrosios praktikos slaugytojų rengimo, nurodyto šio įstatymo 29 straipsnyje.

Akušerius rengiančios institucijos yra atsakingos už teorinio ir praktinio rengimo koordinavimą visą akušerių rengimo programos laiką.

Į akušerių studijas leidžiama priimti asmenis, įvykdžiusius vieną iš šių sąlygų:

1) įgytas ne mažiau kaip dvylikos metų bendrasis ugdymas arba turimas pažymėjimas, kuriuo patvirtinamas sėkmingas lygiaverčio lygio egzaminų išlaikymas siekiant įstoti į akušerių mokyklą pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą I būdą;

2) turimas 3 priedo 3.2.2 papunktyje nurodyto bendrosios praktikos slaugytojo formalios kvalifikacijos įrodymas pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą II būdą.

Asmuo, baigęs akušerių rengimą, privalo turėti tokių žinių ir įgūdžių:

1) išsamių mokslų, kuriais grindžiama akušerio veikla, visų pirma akušerijos ir ginekologijos, žinių;

2) pakankamai profesinės etikos ir su atitinkamos profesijos vykdymu susijusių žinių, numatytų teisės aktuose;

3) pakankamai bendrųjų medicinos žinių (apie biologines funkcijas, anatomiją ir psichologiją) ir farmakologijos žinių akušerijos ir naujagimių srityje, taip pat žinių apie ryšį tarp sveikatos būklės ir fizinės bei socialinės žmogaus aplinkos ir jo elgsenos;

4) pakankamą klinikinę patirtį, įgytą kompetentingos institucijos patvirtintose institucijose, kuri leistų akušeriui nepriklausomai ir prisiimant visą atsakomybę, kiek tai yra būtina, išskyrus patologines padėtis, teikti priežiūrą iki gimdymo, priimti gimdymą ir teikti priežiūrą po jo patvirtintose įstaigose, taip pat stebėti gimdymą ir gimimą, teikti priežiūrą po gimdymo, atlikti naujagimių gaivinimą, kol laukiama medicinos gydytojo;

5) pakankamą supratimą apie sveikatos priežiūros personalo rengimą ir darbo su juo patirtį.

39 straipsnis. Akušerių formalios kvalifikacijos įrodymų pripažinimo tvarka

Šio įstatymo 3 priedo 3.5.2 papunktyje nurodyti akušerių formalios kvalifikacijos įrodymai automatiškai pripažįstami pagal šio įstatymo 18 straipsnį.

Akušerių formalios kvalifikacijos įrodymas automatiškai pripažįstamas, jeigu asmuo atitinka tokius kriterijus:

1) baigė nuolatinės studijų formos ne trumpesnį kaip trejų metų trukmės akušerių rengimą, kuris papildomai gali būti išreikštas lygiaverčiais ECTS kreditais ir kurį sudaro ne mažiau kaip 4 600 valandų teorinio ir praktinio rengimo, kuriame tiesioginė klinikinė praktika sudaro bent trečdalį;

2) baigė nuolatinės studijų formos ne trumpesnį kaip dvejų metų arba 3 600 valandų trukmės akušerių rengimą, kuris papildomai gali būti išreikštas lygiaverčiais ECTS kreditais, ir jį leidžiama pradėti turint šio įstatymo 3 priedo 3.2.2 papunktyje nurodytą bendrosios praktikos slaugytojų formalios kvalifikacijos įrodymą;

3) baigė nuolatinės studijų formos ne trumpesnį kaip 18 mėnesių arba 3 000 valandų trukmės akušerių rengimą, kuris papildomai gali būti išreikštas lygiaverčiais ECTS kreditais, ir jį leidžiama pradėti turint šio įstatymo 3 priedo 3.2.2 papunktyje nurodytą bendrosios praktikos slaugytojo formalios kvalifikacijos įrodymą ir vienų metų profesinę praktiką, kurią patvirtina pažymėjimas, išduotas vadovaujantis šio straipsnio 3 dalies nuostatomis.

Šio straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytą pažymėjimą išduoda kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos. Pažymėjimas patvirtina, kad jo turėtojas, įgijęs formalią akušerio kvalifikaciją, atitinkamą laikotarpį tinkamai užsiėmė akušerio veikla kompetentingos institucijos patvirtintoje ligoninėje arba sveikatos priežiūros įstaigoje.

40 straipsnis. Akušerių profesinė veikla

Šio skyriaus nuostatos taikomos akušerių veiklai, nustatytai Lietuvos Respublikos slaugos ir akušerijos įstatyme, nepažeidžiant šio straipsnio 2 dalies ir vykdomai pagal šio įstatymo 3 priedo 3.5.2 papunktyje nurodytus profesinius vardus.

Lietuvos Respublikoje akušeriai gali užsiimti bent šia veikla:

1) teikti patikimą informaciją ir patarimus dėl šeimos planavimo;

2) nustatyti nėštumą ir stebėti normalaus nėštumo eigą, atlikdami būtinus tokios būklės tyrimus;

3) paskirti tyrimus, būtinus siekiant kuo anksčiau diagnozuoti rizikingą nėštumą, ir patarti šiuo klausimu;

4) teikti patarimus dėl pasirengimo motinystei ir tėvystei programų ir visapusiškai padėti gimdyti, įskaitant patarimus dėl higienos ir mitybos;

5) rūpintis gimdyve, jai padėti ir stebėti vaisiaus būklę gimdoje reikiamomis klinikinėmis ir techninėmis priemonėmis;

6) priimti savaiminį gimdymą, įskaitant reikiamą epiziotomiją, o skubiais atvejais – gimdymą sėdmenine pirmeiga;

7) atpažinti motinos ar kūdikio sveikatai grėsmingus požymius, dėl kurių būtina kreiptis į medicinos gydytoją, ir prireikus jam padėti; imtis reikiamų skubių priemonių nesant medicinos gydytojo, visų pirma ranka pašalinti placentą ir ranka patikrinti gimdą;

8) ištirti ir prižiūrėti naujagimį; iškilus poreikiui, imantis visos būtinos iniciatyvos, o prireikus – nedelsdami gaivinti;

9) rūpintis motina ir ją stebėti laikotarpiu po gimdymo, patarti visais būtinais klausimais dėl kūdikio priežiūros, kad būtų galima sudaryti geriausias sąlygas naujagimiui vystytis;

10) atlikti medicinos gydytojų paskirtą gydymą;

11) rengti būtinas rašytines ataskaitas.

41 straipsnis. Akušerių įgytos teisės

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta kaip pakankamą valstybės narės piliečių akušerio formalios kvalifikacijos įrodymą, tos valstybės narės išduotą iki šio įstatymo 3 priedo 3.5.2 papunktyje nurodytos atskaitos datos, pateikiamą kartu su pažymėjimu, patvirtinančiu, kad šie piliečiai veiksmingai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla ne trumpiau kaip dvejus metus iš eilės per penkerius metus iki pažymėjimo išdavimo, tuo atveju, jeigu akušerio formalios kvalifikacijos įrodymas atitinka visus šio įstatymo 38 straipsnyje nustatytus akušerių būtiniausius rengimo reikalavimus, tačiau pagal šio įstatymo 39 straipsnį nepripažįstamas, jeigu kartu nepateikiamas šio įstatymo 39 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytas profesinės praktikos pažymėjimas.

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija automatiškai pripažįsta akušerių formalios kvalifikacijos įrodymą, jeigu jį turintis asmuo pradėjo rengimą iki 2016 m. sausio 18 d. ir priėmimo sąlyga į jį pagal akušerių rengimo I būdą taip, kaip nurodyta šio įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte, buvo dešimt metų bendrasis išsilavinimas ar jam lygiavertis, arba užbaigtas bendrosios praktikos slaugytojo rengimas, kuris patvirtintas formalios kvalifikacijos įrodymu, kaip nurodyta 3 priedo 3.2.2 papunktyje, prieš pradedant akušerių rengimą pagal II būdą, kaip nurodyta šio įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Šio straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai taikomi valstybių narių piliečiams, kurių akušerio formalios kvalifikacijos įrodymas patvirtina, kad baigtas rengimas buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos teritorijoje, atitinkantis visus šio įstatymo 38 straipsnyje nustatytus akušerių būtiniausius rengimo reikalavimus, jeigu pagal šio įstatymo 39 straipsnį formalios kvalifikacijos įrodymas, patvirtinantis, kad rengimas buvo pradėtas iki 1990 m. spalio 3 d., nepripažįstamas, išskyrus atvejus, kai kartu pateikiamas šio įstatymo 39 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytas profesinės praktikos pažymėjimas.

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta akušerių formalios kvalifikacijos įrodymus, kurie:

1) išduoti Lenkijoje akušeriams, kurie iki 2004 m. gegužės 1 d. baigė rengimą, neatitinkantį šio įstatymo 38 straipsnyje nustatytų būtiniausių rengimo reikalavimų, ir

2) patvirtinti „bakalauro“ diplomu, gautu pagal specialią tobulinimo programą, nurodytą:

2004 m. balandžio 20 d. Akto, kuriuo iš dalies keičiamas „Aktas „Dėl slaugytojo ir akušerio profesijų ir kitų teisės aktų“ dalinio pakeitimo“, 11 straipsnyje (2004 m. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 92, 885 pozicija, ir 2007 m. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 176, 1237 pozicija) ir 2004 m. gegužės 11 d. Sveikatos apsaugos ministro reglamente „Dėl slaugytojų ir akušerių, turinčių vidurinės mokyklos baigimo pažymėjimą (brandos egzaminai – matura) ir baigusių medicinos licėjų ir medicinos profesines mokyklas, kuriuose mokoma slaugytojo ir akušerio profesijų, išsamių studijų reikalavimų“ (2004 m. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 110, 1170 pozicija, ir 2010 m. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 65, 420 pozicija), arba

2011 m. liepos 15 d. Įstatymo „Dėl slaugytojo ir akušerio profesijų“ 53 straipsnio 3 dalyje (2011 m. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 174, 1039 pozicija) ir 2012 m. birželio 14 d. Sveikatos apsaugos ministro reglamente „Dėl slaugytojų ir akušerių, turinčių vidurinės mokyklos baigimo pažymėjimą (brandos egzaminai – matura) ir baigusių medicinos vidurinę mokyklą arba aukštesniąją mokyklą, kurioje mokoma slaugytojo ir akušerio profesijų, išsamių aukštojo mokslo studijų reikalavimų“ (2012 m. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys, 770 pozicija), siekiant patikrinti, ar atitinkamo akušerio žinios ir kompetencijos prilygsta akušerių, turinčių kvalifikaciją, kuri Lenkijai išvardyta šio įstatymo 3 priedo 3.5.2 papunktyje, žinioms ir kompetencijoms.

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta Rumunijos akušerių profesinę kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus, kurie neatitinka šio įstatymo 38 straipsnyje numatytų akušerių būtiniausių rengimo reikalavimų, kaip tinkamą įrodymą užsiimti akušerių veikla, jeigu prie jų pridedamas pažymėjimas, patvirtinantis, kad tie valstybių narių piliečiai iš tiesų ir teisėtai vertėsi šia veikla Rumunijoje bent penkerius metus iš eilės per septynerius metus iki pažymėjimo išdavimo. Formalią akušerijos-ginekologijos slaugytojų (asistent medical obstetrică-ginecologie) kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai turi būti išduoti Rumunijoje iki 2007 m. sausio 1 d. Rumunijos akušerių profesinėms kvalifikacijoms taikomos tik šioje dalyje numatytos nuostatos dėl įgytų teisių.

SEPTINTASIS SKIRSNIS

VAISTININKAI

42 straipsnis. Vaistininkų rengimas

Į vaistininkų studijas leidžiama priimti asmenis, tik turinčius diplomą ar pažymėjimą, suteikiantį galimybę stoti į universitetą ar lygiavertes studijas vykdančią aukštojo mokslo instituciją.

Vaistininko formalios kvalifikacijos įrodymas turi patvirtinti, kad baigtas bent penkerių metų trukmės vaistininkų rengimas, kuris papildomai gali būti išreikštas lygiaverčiais ECTS kreditais, apimantis šiuos minimalius reikalavimus:

1) ketverių metų trukmės teorinį ir praktinį rengimą pagal nuolatinę studijų formą universitete ar lygiavertėje aukštojo mokslo institucijoje arba prižiūrint universitetui;

2) po teorinio ir praktinio rengimo ar jo metu atliktą šešių mėnesių profesinę praktiką visuomenės vaistinėje arba ligoninės vaistinėje, prižiūrint farmacinės veiklos vadovui.

Šio straipsnio 2 dalyje nurodytas rengimas turi apimti bent šio įstatymo 3 priedo 3.6.1 papunktyje nurodytą studijų programą.

Asmuo, baigęs vaistininkų rengimą, privalo turėti pakankamai žinių ir įgūdžių apie:

1) vaistinius preparatus ir jiems gaminti naudojamas medžiagas;

2) vaistinių preparatų gamybos technologiją ir fizinius, cheminius, biologinius ir mikrobiologinius vaistinių preparatų tyrimus;

3) metabolizmą, vaistinių preparatų ir toksinių medžiagų poveikį organizmui ir vaistinių preparatų vartojimą;

4) mokslinius duomenis apie vaistinius preparatus, kurie leidžia suteikti teisingą informaciją apie vaistinius preparatus;

5) teisinius ir kitus reikalavimus, kuriuos reikia išmanyti siekiant užsiimti farmacine veikla.

43 straipsnis. Vaistininkų profesinė veikla

Asmenys, turintys šio įstatymo 3 priedo 3.6.2 papunktyje nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą, gali užsiimti vaistininko profesine veikla bet kurioje valstybėje narėje.

Lietuvos Respublikoje asmenys, turintys universiteto ar pripažintos lygiaverte aukštosios mokyklos vaistininko formalios kvalifikacijos įrodymą, atitinkantį šio įstatymo 42 straipsnio nuostatas, gali užsiimti bent toliau išvardyta veikla, prireikus taikant papildomos profesinės patirties reikalavimą:

1) vaistinių preparatų farmacinės formos gamyba;

2) vaistinių preparatų gamyba ir tyrimais;

3) vaistinių preparatų tyrimais jų tyrimo laboratorijoje;

4) vaistinių preparatų laikymu, saugojimu ir tiekimu vykdant didmeninį platinimą;

5) reikalingos kokybės saugių ir veiksmingų vaistinių preparatų įsigijimu, gamyba, tyrimais, laikymu, pardavimu (išdavimu) visuomenės vaistinėse;

6) reikiamos kokybės saugių ir veiksmingų vaistinių preparatų gamyba, tyrimais, laikymu ir išdavimu ligoninės vaistinėse;

7) informacijos ir patarimų apie vaistinius preparatus teikimu, įskaitant informaciją apie tinkamą jų naudojimą;

8) pranešimų apie nepageidaujamas reakcijas į farmacijos produktus teikimu kompetentingoms institucijoms;

9) individualia pagalba pacientams, kuriems paskirtas gydymas vaistiniais preparatais;

10) pagalba rengiant vietines ir nacionalines visuomenės sveikatos kampanijas.

Jeigu Lietuvos Respublikoje leidžiama užsiimti viena iš vaistininko veiklos rūšių tik kartu su šio įstatymo 3 priedo 3.6.2 papunktyje nurodytu formalios kvalifikacijos įrodymu turint atitinkamą papildomą profesinę patirtį, tai Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta kaip pakankamą kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos išduotą pažymėjimą, patvirtinantį, kad atitinkamas asmuo užsiėmė šia veikla kilmės valstybėje narėje tokį laikotarpį, kurio reikalauja Lietuvos Respublikos teisės aktai.

Šio straipsnio 3 dalyje nurodytas pripažinimas netaikomas dvejų metų profesinės patirties laikotarpiui, kurio Liuksemburgo Didžioji Hercogystė reikalauja suteikiant valstybinę visuomenės vaistinės koncesiją.

AŠTUNTASIS SKIRSNIS

ARCHITEKTAI

44 straipsnis. Architektų rengimas

Architektų rengimą turi sudaryti:

1) ne trumpesnės kaip penkerių metų studijos pagal nuolatinę studijų formą universitete arba lygiavertėje mokymo institucijoje, kurios užbaigiamos sėkmingai išlaikius universitetinio lygio egzaminus; arba

2) ne trumpesnės kaip ketverių metų studijos pagal nuolatinę studijų formą universitete arba lygiavertėje mokymo institucijoje, kurios užbaigiamos sėkmingai išlaikius universitetinio lygio egzaminus ir pateikus pažymėjimą, patvirtinantį, kad atlikta dvejų metų profesinė praktika pagal šio straipsnio 4 dalį.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų studijų programos pagrindinė dalis turi būti architektūra. Studijose turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp teorinių ir praktinių architektūrinio rengimo aspektų ir užtikrinta, kad asmuo įgytų tokių žinių, įgūdžių ir kompetencijų:

1) gebėjimą kurti architektūros projektus, kurie atitiktų ir estetinius, ir techninius reikalavimus;

2) pakankamai žinių apie architektūros istoriją ir teoriją, artimas meno šakas, technologijas ir humanitarinius mokslus;

3) žinių apie vaizduojamąjį meną ir jo įtaką architektūros projekto kokybei;

4) pakankamai žinių apie miestų projektavimą, planavimą ir įgūdžius, reikalingus planavimo procese;

5) supratimą apie santykį tarp žmonių ir pastatų, tarp pastatų ir jų aplinkos, apie poreikį suderinti pastatus ir erdvę tarp jų su žmonių poreikiais ir masteliu;

6) supratimą apie architekto profesiją ir architekto vaidmenį visuomenėje, ypač rengiant aprašus, kuriuose atsižvelgiama į socialinius veiksnius;

7) tyrimo ir projekto aprašų rengimo metodikos supratimą;

8) supratimą apie konstrukcijų projektavimą, konstrukcines ir inžinerines problemas, susijusias su pastatų projektavimu;

9) pakankamai žinių apie fizines problemas, technologijas ir pastatų funkcijas, kad būtų užtikrintas jų vidaus patogumas ir jie būtų apsaugoti nuo klimato poveikio pagal tvaraus vystymosi principus;

10) būtinus projektavimo įgūdžius, kad galėtų patenkinti pastato naudotojo reikalavimus atsižvelgdamas į kainos ir statybos normų nustatytus apribojimus;

11) pakankamai žinių apie pramonę, struktūras, taisykles ir procedūras, reikalingas tam, kad projektų koncepcijos taptų pastatais, o planai būtų įtraukti į bendrąjį planavimą.

Šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyta akademinių studijų trukmė metais gali būti papildomai išreikšta lygiaverčiais ECTS kreditais.

Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta profesinė praktika atliekama tik užbaigus pirmuosius trejus studijų metus. Bent vienų metų trukmės profesinė praktika turi būti grindžiama žiniomis, įgūdžiais ir kompetencijomis, įgytais šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytų studijų metu. Tuo tikslu profesinė praktika atliekama prižiūrint Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos įgaliotam asmeniui ar įstaigai. Tokia praktika gali būti atliekama bet kurioje valstybėje narėje. Profesinę praktiką vertina Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija.

Asmeniui, baigusiam šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas ketverių metų trukmės universitetines studijas Lietuvos Respublikoje, suteikiamas architektūros bakalauro kvalifikacinis laipsnis. Tuo atveju šio įstatymo 18 straipsnyje nurodytas automatinio pripažinimo principas taikomas šio straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka atlikus profesinę praktiką.

45 straipsnis. Architektų rengimo reikalavimų taikymo išimtys

Nukrypstant nuo šio įstatymo 44 straipsnio, 18 straipsnio nuostatas atitinkančiu laikomas ir šis rengimas: rengimas pagal socialinio skatinimo schemas arba nenuosekliosios studijos universitete pagal šio įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus, patvirtintas architektūros egzaminu, kurį išlaikęs asmuo dirbo architektūros srityje ne trumpiau kaip septynerius metus prižiūrimas architekto ar architektų biuro. Egzaminas turi būti universitetinio lygio ir lygiavertis šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytam galutiniam egzaminui.

46 straipsnis. Architektų profesinė veikla

Taikant šį įstatymą, architekto profesinė veikla – tai reguliariai vykdoma veikla pagal architekto profesinį vardą.

Valstybės narės piliečiai, kuriems leista naudotis tuo profesiniu vardu pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, leidžiančius valstybės narės kompetentingai institucijai suteikti tą profesinį vardą valstybės narės piliečiams, ypač išsiskiriantiems pasiekimais architektūros srityje, laikomi atitinkančiais reikalavimus, keliamus siekiant užsiimti architekto profesine veikla pagal architekto profesinį vardą. Atitinkamų asmenų veiklos architektūrinį pobūdį turi patvirtinti jų kilmės valstybės narės suteiktas atestatas.

47 straipsnis. Architektų įgytos teisės

Kad valstybių narių piliečiai Lietuvos Respublikoje galėtų užsiimti architekto profesine veikla, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta šio įstatymo 4 priedo 4 punkte nurodytą architekto formalios kvalifikacijos įrodymą, išduotą kitų valstybių narių ir patvirtinantį, kad baigtos architektų studijos, prasidėjusios ne vėliau kaip tame priede nurodytais atskaitos akademiniais metais, net jeigu jis neatitinka šio įstatymo 44 straipsnyje nustatytų architektų būtiniausių rengimo reikalavimų, ir, siedama su galimybe užsiimti architekto profesine veikla, tokį formalios kvalifikacijos įrodymą prilygina jos pačios išduodamam architekto formalios kvalifikacijos įrodymui.

Esant šio straipsnio 1 dalies aplinkybėms, pripažįstami Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingų institucijų išduoti pažymėjimai, patvirtinantys, kad Vokietijos Demokratinės Respublikos kompetentingų institucijų ne anksčiau kaip 1945 m. gegužės 8 d. išduoti formalios kvalifikacijos įrodymai yra lygiaverčiai šio įstatymo 4 priede išvardytiems įrodymams.

Šio straipsnio 1 dalis taip pat taikoma į šio įstatymo 3 priedo 3.7.1 papunktyje nurodytą sąrašą įtraukto architekto formalios kvalifikacijos įrodymui, kai rengimas prasidėjo iki 2016 m. sausio 18 d.

Kad asmuo galėtų užsiimti architekto profesine veikla, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, atsižvelgdama į šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, pripažįsta toliau nurodytus formalios kvalifikacijos įrodymus ir pažymėjimus, išduotus valstybių narių piliečiams valstybių narių, kurios pradėjo taikyti architektų veiklą reglamentuojančias taisykles nuo tokių datų:

1) Austrija, Suomija ir Švedija nuo 1995 m. sausio 1 d.;

2) Čekija, Estija, Kipras, Latvija, Lenkija, Lietuva, Malta, Slovakija, Slovėnija ir Vengrija nuo 2004 m. gegužės 1 d.;

3) Bulgarija ir Rumunija nuo 2007 m. sausio 1 d.;

4) Kroatija nuo 2013 m. liepos 1 d.

5) kitos valstybės narės nuo 1987 m. rugpjūčio 5 d.

Šio straipsnio 1–3 dalyse minimi pažymėjimai turi patvirtinti, kad jų turėtojui ne ilgiau negu nurodytą terminą leista naudotis architekto profesiniu vardu ir kad jis pagal tas taisykles teisėtai užsiėmė atitinkama veikla ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerius metus iki pažymėjimo išdavimo.

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija šioje dalyje nurodytus formalios kvalifikacijos įrodymus Lietuvos teritorijoje pripažįsta kaip savo pačios išduodamus formalios kvalifikacijos įrodymus, suteikiančius teisę pradėti ir vykdyti architekto profesinę veiklą: įrodymus, kad baigtas nuo 1985 m. rugpjūčio 5 d. buvęs rengimas, pradėtas iki 2014 m. sausio 17 d., suteiktas Vokietijos Federacinės Respublikos profesinio rengimo mokyklose („Fachhochschulen“) per trejų metų laikotarpį, atitinkantis šio įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus ir suteikiantis teisę užsiimti šio įstatymo 46 straipsnyje nurodyta veikla toje valstybėje narėje pagal „architekto“ profesiją, jeigu po rengimo buvo ketverių metų profesinės patirties Vokietijos Federacinėje Respublikoje laikotarpis, patvirtintas pažymėjimu, kurį išdavė profesinė asociacija, į kurios sąrašą įrašytas architektas, pageidaujantis pasinaudoti šio įstatymo nuostatomis.

IV SKYRIUS

PRIPAŽINIMAS, REMIANTIS BENDRAISIAIS PASIRENGIMO PAGRINDAIS IR BENDRAISIAIS PASIRENGIMO TESTAIS

48 straipsnis. Bendrieji pasirengimo pagrindai

Asmenims, pateikusiems įrodymą apie bendraisiais pasirengimo pagrindais įgytą profesinę kvalifikaciją ir siekiantiems dirbti pagal reglamentuojamą profesiją Lietuvos Respublikoje, suteikiama teisė dirbti pagal minėtą profesiją jos teritorijoje tomis pačiomis sąlygomis kaip ir asmenims, kuriems ji išduoda formalios kvalifikacijos įrodymą.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti bendrieji pasirengimo pagrindai turi atitikti šias sąlygas:

1) sudaro galimybių, kad kuo daugiau specialistų galėtų judėti iš vienos valstybės narės į kitą;

2) profesija, kuriai jie taikomi, arba tokios profesijos rengimas jau yra reglamentuojami bent trečdalyje valstybių narių;

3) bendrą žinių, įgūdžių ir kompetencijų rinkinį sudaro bent trečdalio valstybių narių švietimo ir specialistų rengimo sistemose reikalaujamos žinios, įgūdžiai ir kompetencijos. Žinios, įgūdžiai ir kompetencijos valstybėse narėse gali būti įgyjami kaip bendrojo rengimo dalis universitete ar aukštojo mokslo institucijoje ar kaip profesinio mokymo kursų dalis;

4) būti grindžiami Lietuvos kvalifikacijų sandaros lygiais, kurie, vadovaujantis Europos kvalifikacijų sandara, apibrėžti Lietuvos kvalifikacijų sandaros apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės;

5) atitinkama profesija nėra įtraukta į kitus bendruosius pasirengimo pagrindus ir nėra pripažįstama pagal automatinį profesinės kvalifikacijos pripažinimo principą vadovaujantis šio įstatymo III dalies III skyriumi;

6) buvo sudaryti vykdant atitinkamą procedūrą, dalyvaujant valstybių narių, kuriose profesija nėra reglamentuojama, atitinkamiems suinteresuotiesiems subjektams;

7) juos taikant, bet kurios valstybės narės piliečiai gali siekti profesinės kvalifikacijos, atitinkančios šių pagrindų reikalavimus, prieš tai nereikalaujant, kad jie taptų profesinės organizacijos nariais ar joje prisiregistruotų.

Pasiūlymus dėl bendrųjų pasirengimo pagrindų, atitinkančių šio straipsnio 2 dalyje nurodytas sąlygas, Europos Komisijai gali teikti Lietuvos Respublikos profesinės organizacijos, kompetentingos institucijos kartu su Europos Sąjungos lygio profesinėmis organizacijomis, kitų valstybių narių kompetentingomis institucijomis ir profesinėmis organizacijomis, jeigu bendras šių kompetentingų institucijų ar profesinių organizacijų atstovaujamas valstybių narių skaičius yra ne mažiau kaip trečdalis.

Lietuvos Respublika gali neprisijungti prie bendrųjų pasirengimo pagrindų, atitinkančių šio straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, jeigu yra nors viena iš šių sąlygų:

1) Lietuvos Respublikoje nėra švietimo institucijų, kurios vykdytų tokį atitinkamos profesijos rengimą;

2) bendrųjų pasirengimo pagrindų taikymas darytų neigiamą poveikį Lietuvos Respublikos švietimo sistemos organizavimui;

3) yra esminių skirtumų tarp bendrųjų pasirengimo pagrindų ir Lietuvos Respublikoje reikalaujamo rengimo ir tie skirtumai kelia didelę riziką viešajai politikai, viešajam saugumui, visuomenės sveikatai ar paslaugų gavėjų saugai arba aplinkos apsaugai.

Profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius per šešis mėnesius nuo Europos Komisijos priimtų deleguotųjų aktų dėl bendrųjų pasirengimo pagrindų nustatymo įsigaliojimo dienos Europos Komisijai ir kitoms valstybėms narėms praneša apie:

1) profesines kvalifikacijas ir, kai taikoma, profesinius vardus, kurie atitinka bendruosius pasirengimo pagrindus, arba

2) šio straipsnio 4 dalyje nurodytos išimties taikymą, pateikdamas pagrindimą, kurios sąlygos atitiko. Profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius per tris mėnesius nuo prašymo pateikti papildomą paaiškinimą Europos Komisijai gavimo dienos turi šį paaiškinimą pateikti, kai paaiškinimas, kad yra įvykdyta viena iš sąlygų, nurodytų šio straipsnio 4 dalyje, buvo netinkamas arba nepakankamas.

Šis straipsnis taip pat taikomas tam tikros profesijos specializacijoms su sąlyga, kad tokios specializacijos įgijimas susijęs su profesine veikla, kuri ar teisė kuria užsiimti valstybėse narėse yra reglamentuojamos, kai tokia profesija, bet ne jos specializacija, jau automatiškai pripažįstama pagal šio įstatymo III dalies III skyrių.

49 straipsnis. Bendrieji pasirengimo testai

Asmeniui, išlaikiusiam bendrąjį pasirengimo testą ir turinčiam atitinkamą profesinę kvalifikaciją, yra suteikiama teisė užsiimti profesine veikla bet kurioje dalyvaujančioje valstybėje narėje tokiomis pačiomis sąlygomis, kokios yra taikomos asmenims, įgijusiems toje valstybėje narėje profesinę kvalifikaciją.

Bendrasis pasirengimo testas turi atitikti šias sąlygas:

1) sudaro galimybių, kad kuo daugiau specialistų galėtų judėti iš vienos šio straipsnio 1 dalyje nurodytos valstybės narės į kitą;

2) profesija, kuriai taikomas bendrasis pasirengimo testas, arba jos rengimas yra reglamentuojami bent trečdalyje valstybių narių;

3) bendrasis pasirengimo testas sudarytas pagal atitinkamą procedūrą, dalyvaujant valstybių narių, kuriose profesija nėra reglamentuojama, atitinkamiems suinteresuotiesiems subjektams;

4) jį gali laikyti visų valstybių narių piliečiai ir dalyvauti praktiškai organizuojant tokius testus valstybėse narėse nereikalaujant, kad prieš tai jie taptų profesinės organizacijos nariais ar būtų joje prisiregistravę.

Pasiūlymus dėl bendrųjų pasirengimo testų, atitinkančių šio straipsnio 2 dalyje nurodytas sąlygas, Europos Komisijai gali teikti Lietuvos Respublikos profesinės organizacijos, kompetentingos institucijos kartu su Europos Sąjungos lygio profesinėmis organizacijomis, kitų valstybių narių kompetentingomis institucijomis ir profesinėmis organizacijomis, jeigu bendras šių kompetentingų institucijų ar profesinių organizacijų atstovaujamas valstybių narių skaičius yra ne mažiau kaip trečdalis.

Lietuvos Respublika gali neprisijungti prie bendrųjų pasirengimo testų, atitinkančių šio straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, jeigu yra nors viena iš šių sąlygų:

1) Lietuvos Respublikoje atitinkama profesija nereglamentuojama;

2) bendrojo rengimo testo turinys nepakankamai sumažina didelę riziką visuomenės sveikatai ar paslaugų gavėjų saugai, kuri užtikrinama Lietuvos Respublikoje;

3) bendrojo pasirengimo testo turinys suteiktų daug mažiau patrauklias galimybes dirbti pagal atitinkamą profesiją, palyginti su reikalavimais Lietuvos Respublikoje.

Profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius per šešis mėnesius nuo Europos Komisijos priimtų deleguotųjų aktų dėl bendrųjų pasirengimo testų turinio ir organizavimo sąlygų įsigaliojimo dienos Europos Komisijai ir kitoms valstybėms narėms praneša apie:

1) savo pajėgumus rengti tokius testus arba

V SKYRIUS

BENDROSIOS NUOSTATOS DĖL ĮSISTEIGIMO

50 straipsnis. Dokumentai ir formalumai

Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos, priimančios sprendimus dėl prašymų leisti dirbti pagal reglamentuojamą profesiją pagal šio įstatymo III dalį, gali reikalauti šio įstatymo 5 priede išvardytų dokumentų.

Šio įstatymo 5 priedo 1 punkto d, e ir f papunkčiuose nurodyti dokumentai turi būti institucijų išduoti ne anksčiau kaip prieš tris mėnesius iki jų pateikimo dienos.

Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos užtikrina jų gaunamos informacijos, susijusios su reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimu, konfidencialumą.

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, turinti pagrįstų abejonių, gali reikalauti iš valstybės narės kompetentingų institucijų patvirtinti toje valstybėje narėje išduotų pažymėjimų ir formalios kvalifikacijos įrodymų autentiškumą, o kai taikytina, – ir patvirtinti, ar asmuo, siejant su šio įstatymo III dalies III skyriuje nurodytomis profesijomis, atitinka būtiniausius rengimo reikalavimus, nustatytus atitinkamai šio įstatymo 22, 23, 26, 29, 32, 33, 36, 38, 42 ir 44 straipsniuose.

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, turinti pagrįstų abejonių, turi teisę pasiteirauti kvalifikacijos suteikimo kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos, ar šio įstatymo 3 straipsnio 6 dalyje apibrėžtas formalios kvalifikacijos įrodymas buvo išduotas valstybės narės kompetentingos institucijos ir susijęs su rengimu, visiškai ar iš dalies įgytu kitos valstybės narės teritorijoje teisėtai įsteigtoje institucijoje:

1) ar rengiančioje institucijoje rengimas buvo oficialiai patvirtintas švietimo įstaigos, įsikūrusios kvalifikacijos suteikimo kilmės valstybėje narėje;

2) ar išduotas formalios kvalifikacijos įrodymas yra tas pats, kuris būtų išduotas, jeigu visas rengimas būtų vykęs kvalifikacijos suteikimo kilmės valstybėje narėje;

3) ar formalios kvalifikacijos įrodymas suteikia tas pačias profesines teises kvalifikacijos suteikimo kilmės valstybės narės teritorijoje.

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, turinti pagrįstų abejonių, gali reikalauti kitos valstybės narės kompetentingų institucijų patvirtinti, kad asmeniui nėra laikinai ar visam laikui sustabdyta teisė dirbti pagal profesiją dėl sunkaus profesinio nusižengimo ar teistumo dėl padarytos nusikalstamos veikos, susijusios su bet kokia to asmens profesine veikla.

Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos su kitų valstybių narių kompetentingomis institucijomis šiame straipsnyje nurodyta informacija keičiasi per IMI.

Jeigu Lietuvos Respublikoje reikalaujama, kad, siekdami dirbti pagal reglamentuojamą profesiją, Lietuvos Respublikos piliečiai duotų priesaiką, ir kai tos priesaikos tekstas negali būti taikomas kitų valstybių narių piliečiams, kompetentinga institucija užtikrina, kad atitinkamiems asmenims galėtų būti taikomas atitinkamas lygiavertis tekstas.

Asmenims, vykstantiems į kitas valstybes nares ir siekiantiems dirbti pagal reglamentuojamą profesiją, pripažįstamą remiantis būtiniausių rengimo reikalavimų derinimu vadovaujantis šio įstatymo III dalies III skyriaus nuostatomis, šio įstatymo 5 priedo 1 punkto d papunktyje nurodytą dokumentą ir šio įstatymo 5 priedo 2 punkte nurodytą pažymėjimą išduoda Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos.

Papildyta straipsnio dalimi:

Nr. XIII-2616, 2019-12-05, paskelbta TAR 2019-12-19, i. k. 2019-20646

10.

Asmenims, vykstantiems į kitas valstybes nares ir siekiantiems dirbti pagal reglamentuojamą profesiją, pripažįstamą remiantis bendrąja formalios kvalifikacijos įrodymų pripažinimo sistema, vadovaujantis šio įstatymo III dalies I skyriaus nuostatomis, dokumentą, nurodytą šio įstatymo 5 priedo 1 punkto d papunktyje, išduoda Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos.

Papildyta straipsnio dalimi:

Nr. XIII-2616, 2019-12-05, paskelbta TAR 2019-12-19, i. k. 2019-20646

51 straipsnis. Profesinės kvalifikacijos pripažinimo procedūra

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija patvirtina paraiškos gavimą per vieną mėnesį nuo jos gavimo dienos ir praneša asmeniui apie bet kokį trūkstamą dokumentą.

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija turi priimti tinkamai pagrįstą sprendimą kuo greičiau ir ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo dienos, kurią buvo pateiktas visas asmens dokumentų rinkinys. Šio įstatymo III dalies I ir II skyriuose nurodytais atvejais šis terminas gali būti pratęstas ne ilgiau nei vieną mėnesį.

Sprendimas dėl asmens profesinės kvalifikacijos pripažinimo arba jo nebuvimas gali būti skundžiami Apeliacinei komisijai arba administraciniam teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Straipsnio dalies pakeitimai:

Nr. XIII-2616, 2019-12-05, paskelbta TAR 2019-12-19, i. k. 2019-20646

52 straipsnis. Profesinių vardų naudojimas

Jeigu Lietuvos Respublikoje su viena iš atitinkamos profesijos veiklos rūšių susijusio profesinio vardo naudojimas reglamentuojamas, kitų valstybių narių piliečiai, kuriems leidžiama dirbti pagal reglamentuojamą profesiją pagal šio įstatymo III dalies nuostatas, naudoja Lietuvos Respublikos profesinį vardą, kuris atitinka tą profesiją toje valstybėje narėje, ir bet kokias su juo susijusias santrumpas.

Jeigu atitinkamą profesiją, reglamentuojamą Lietuvos Respublikoje, reglamentuoja ir šio įstatymo 1 priede nurodyta asociacija ar organizacija, tai valstybių narių piliečiams neleidžiama naudoti tos asociacijos ar organizacijos suteikto profesinio vardo arba jo santrumpos, nebent pateikiama įrodymų, kad jie yra minėtos asociacijos ar organizacijos nariai.

Jeigu narystė asociacijoje ir organizacijoje suteikiama tik turint tam tikrą profesinę kvalifikaciją, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija gali to reikalauti iš profesinę kvalifikaciją turinčių kitų valstybių piliečių tik pagal šio įstatymo nuostatas.

Lietuvos Respublika nesuteikia teisės naudoti profesinį vardą profesinių kvalifikacijų turėtojams, jeigu profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius neatliko pareigos pranešti Europos Komisijai ir kitoms valstybėms narėms vadovaujantis šio įstatymo 59 straipsnio 2 dalies 11 punktu.

IV DALIS

TAISYKLĖS SIEKIANT DIRBTI PAGAL REGLAMENTUOJAMĄ PROFESIJĄ IR UŽSIIMTI PROFESINE VEIKLA

53 straipsnis. Taikymo sritis

Šios dalies nuostatos taikomos tiek asmenims, siekiantiems įsisteigti, tiek teikiantiems paslaugas, kaip apibrėžta šio įstatymo II ir III dalyse.

54 straipsnis. Lietuvių kalbos mokėjimas

Asmenys, kurių profesinė kvalifikacija pripažinta, turi mokėti lietuvių kalbą tiek, kiek tai būtina siekiant dirbti pagal reglamentuojamą profesiją ar užsiimti profesine veikla Lietuvos Respublikoje.

Šio straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos asmenims mokėti lietuvių kalbą įvykdymo kontrolę atlieka Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos arba ji gali būti vykdoma joms prižiūrint.

Lietuvių kalbos mokėjimo tikrinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos.

Šio straipsnio 2 dalyje numatytas lietuvių kalbos mokėjimo tikrinimas gali būti atliekamas, jeigu profesija, kuria ketina užsiimti asmuo, daro poveikį pacientų saugumui. Lietuvių kalbos mokėjimo tikrinimas gali būti atliekamas ir ketinant dirbti pagal kitas profesijas, kai kyla pagrįstų abejonių dėl asmens tinkamo kalbos mokėjimo norint dirbti pagal reglamentuojamą profesiją ar laikinai ir kartais teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje.

Asmens lietuvių kalbos mokėjimas gali būti tikrinamas tik išdavus Europos profesinę kortelę pagal šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalį arba atitinkamai pripažinus jo profesinę kvalifikaciją.

Asmens lietuvių kalbos mokėjimo tikrinimas turi būti proporcingas veiklai, kuria asmuo ketina užsiimti Lietuvos Respublikoje.

Asmens lietuvių kalbos mokėjimo tikrinimo rezultatai gali būti skundžiami teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

55 straipsnis. Mokslo vardų naudojimas

Lietuvos Respublikos institucijos, nepažeisdamos šio įstatymo 9 ir 52 straipsnių, užtikrina suinteresuotų asmenų teisę naudoti mokslo vardus, suteiktus kilmės valstybėje narėje. Mokslo vardai gali būti nurodomi sutrumpinta forma kilmės valstybės narės kalba.

Jeigu kilmės valstybės narės mokslo vardas Lietuvos Respublikoje gali būti painiojamas su vardu, kuriam reikia papildomo rengimo, kurio asmuo neturi, turi būti naudojamas kilmės valstybės narės mokslo vardas Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.

56 straipsnis. Sveikatos draudimo fondų suteikiamas patvirtinimas

Nepažeisdama šio įstatymo 7 straipsnio 1 ir 4 dalių, 8 straipsnio 2 punkto, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija nereikalauja iš asmenų, įgijusių profesinę kvalifikaciją Lietuvos Respublikoje, sveikatos draudimo fondų patvirtinimo. Šiame straipsnyje nustatytas reikalavimas taikomas ir asmenims, turintiems kitose valstybėse narėse įgytą gydytojo ir gydytojo odontologo formalios kvalifikacijos įrodymą.

57 straipsnis. Profesinės praktikos pripažinimas

Jeigu Lietuvos Respublikoje leidžiama dirbti pagal reglamentuojamą profesiją tik baigus profesinę praktiką, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, nagrinėdama prašymą leisti dirbti pagal reglamentuojamą profesiją, pripažįsta kitoje valstybėje narėje atliktą profesinę praktiką su sąlyga, kad tokia praktika atitinka šio straipsnio 2 dalyje nurodytas taisykles, ir atsižvelgia į asmens trečiojoje valstybėje atliktą profesinę praktiką.

Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos teisės aktuose gali nustatyti pagrįstą profesinės praktikos dalies, kurią galima atlikti užsienyje, trukmės apribojimą ir priima taisykles dėl profesinės praktikos, kuri atliekama kitoje valstybėje narėje arba trečiojoje valstybėje, organizavimo ir pripažinimo, įskaitant profesinės praktikos vadovo vaidmenį.

Šio straipsnio 1 dalyje numatytos profesinės praktikos pripažinimas nekeičia Lietuvos Respublikoje nustatytų reikalavimų tam, kad būtų suteikta teisė dirbti pagal reglamentuojamą profesiją.

V DALIS

ADMINISTRACINIS BENDRADARBIAVIMAS

58 straipsnis. Kompetentingos institucijos

Lietuvos Respublikos ir kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos glaudžiai bendradarbiauja, teikia abipusę pagalbą ir užtikrina informacijos, kuria keičiasi, konfidencialumą.

Lietuvos Respublikos ir kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos keičiasi informacija apie drausmines nuobaudas, baudžiamąsias sankcijas arba kitas aplinkybes, kurios gali turėti pasekmių šio įstatymo nustatytai veiklai.

Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos, bendradarbiaudamos ir keisdamosi informacija su kilmės valstybių narių kompetentingomis institucijomis, vadovaujasi 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (OL 2016 L 119, p. 1), Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo, Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo nuostatomis.

Straipsnio dalies pakeitimai:

Nr. XIII-2616, 2019-12-05, paskelbta TAR 2019-12-19, i. k. 2019-20646

Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos nagrinėja aplinkybių, nurodytų šio straipsnio 2 dalyje, tikrumą ir priima sprendimus dėl tyrimų, kuriuos reikia atlikti, pobūdžio ir masto. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos praneša kitai valstybei narei apie padarytas išvadas jos nustatyta tvarka.

41.

Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos su kitų valstybių narių kompetentingomis institucijomis keičiasi informacija apie nuostatų proporcingumo vertinimą, konkrečių profesijų reglamentavimo sąlygas ar reglamentavimo poveikį reglamentuojama profesija užsiimantiems asmenims. Kompetentinga institucija ir kiti suinteresuoti subjektai turi teisę teikti pastabas kitai valstybei narei ar Europos Komisijai apie priimtas nuostatas ar jas pagrindžiantį proporcingumo vertinimą.

Papildyta straipsnio dalimi:

Nr. XIII-2985, 2020-05-28, paskelbta TAR 2020-06-11, i. k. 2020-12789

Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos, vadovaudamosi šio straipsnio 1–41 dalių nuostatomis, keisdamosi informacija naudojasi IMI.

Straipsnio dalies pakeitimai:

Nr. XIII-2985, 2020-05-28, paskelbta TAR 2020-06-11, i. k. 2020-12789

Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos, atsakingos už atitinkamų reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimą, yra Lietuvos Respublikos ministerijos pagal ministrams pavestą valdymo sritį ar jų įgaliotos institucijos, išskyrus atvejus, kai kiti subjektai Lietuvos Respublikos kompetentingomis institucijomis yra paskirti įstatymu ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu.

Straipsnio dalies pakeitimai:

Nr. XIII-2616, 2019-12-05, paskelbta TAR 2019-12-19, i. k. 2019-20646

Nr. XIV-1896, 2023-04-25, paskelbta TAR 2023-04-26, i. k. 2023-08046

Vadovaudamosi šio įstatymo 59 straipsnio 4 dalies 3 punktu, kompetentingos institucijos nuostatas ir jų proporcingumo vertinimą įtraukia į Europos Komisijos reglamentuojamų profesijų duomenų bazę ir praneša apie tai Europos Komisijai.

Papildyta straipsnio dalimi:

Nr. XIII-2985, 2020-05-28, paskelbta TAR 2020-06-11, i. k. 2020-12789

59 straipsnis. Profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius

Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija paskiria profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorių ir praneša apie tai Europos Komisijai, taip pat kitoms valstybėms narėms.

Profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius:

1) koordinuoja Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų veiklą įgyvendinant šio įstatymo nuostatas;

2) renka informaciją, kuri reikalinga šio įstatymo nuostatoms įgyvendinti;

3) praneša kitoms valstybėms narėms ir Europos Komisijai apie Lietuvos Respublikos kompetentingas institucijas, nurodytas šio įstatymo 58 straipsnio 6 dalyje;

Straipsnio punkto pakeitimai:

Nr. XIV-1896, 2023-04-25, paskelbta TAR 2023-04-26, i. k. 2023-08046

31) teikia pasiūlymus Lietuvos Respublikos kompetentingai institucijai dėl nuostatų atitikties proporcingumo principui, kaip jis apibrėžtas Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatyme, peržiūros;

Papildyta straipsnio punktu:

Nr. XIII-2985, 2020-05-28, paskelbta TAR 2020-06-11, i. k. 2020-12789

Straipsnio punkto pakeitimai:

Nr. XIV-1896, 2023-04-25, paskelbta TAR 2023-04-26, i. k. 2023-08046

4) dalyvauja Europos Komisijos Profesinių kvalifikacijų pripažinimo komiteto veikloje;

5) nagrinėja pasiūlymus dėl bendrųjų profesinio pasirengimo pagrindų ir bendrųjų profesinio pasirengimo testų, kurie numatyti šio įstatymo 48 ir 49 straipsniuose;

6) keičiasi informacija ir geriausia praktika, siekdamas Lietuvos Respublikoje optimizuoti tęstinį kvalifikacijos tobulinimą asmenims, kurių turimoms profesinėms kvalifikacijoms taikomas šio įstatymo III dalies III skyrius;

7) keičiasi informacija ir geriausios praktikos pavyzdžiais taikant šio įstatymo 16 straipsnyje nurodytas kompensacines priemones;

8) teikia prašymus Europos Komisijos Profesinių kvalifikacijų pripažinimo komitetui dėl atsiradusių sunkumų konkrečioje srityje taikant šio įstatymo nuostatas;

9) identifikuoja Lietuvos Respublikoje profesijas, kurios atitinka reglamentuojamos profesijos sąvoką, kaip ji apibrėžta šio įstatymo 3 straipsnio 22 dalyje, ir jų sąrašą (toliau – Lietuvos Respublikoje reglamentuojamų profesijų sąrašas) teikia Lietuvos Respublikos kontaktiniam centrui (toliau – Kontaktinis centras);

Straipsnio punkto pakeitimai:

Nr. XIV-1896, 2023-04-25, paskelbta TAR 2023-04-26, i. k. 2023-08046

10) informuoja Europos Komisiją apie Lietuvos Respublikoje reglamentuojamų profesijų, reglamentuojamo rengimo ir šio įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodyto specialios struktūros rengimo sąrašų pakeitimus;

11) informuoja Europos Komisiją apie Lietuvos Respublikos asociacijas ir organizacijas, kurioms Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka suteikti įgaliojimai, nurodyti šio įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje;

12) inicijuoja įvairių klausimų dėl reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo sprendimą;

13) pagal kompetenciją užtikrina vienodą šio įstatymo nuostatų taikymą;

14) teikia išvadas dėl institucijų pateiktų teisės aktų projektų proporcingumo vertinimo.

Papildyta straipsnio punktu:

Nr. XIII-2985, 2020-05-28, paskelbta TAR 2020-06-11, i. k. 2020-12789

Profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius turi teisę gauti informaciją iš Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų ir šio įstatymo 62 straipsnyje nurodyto Lietuvos Respublikos pagalbos centro šio straipsnio 2 dalyje numatytoms pareigoms atlikti.

Straipsnio dalies pakeitimai:

Nr. XIV-1896, 2023-04-25, paskelbta TAR 2023-04-26, i. k. 2023-08046

Profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius kartu su Lietuvos Respublikos kompetentingomis institucijomis:

1) tikrina, ar reikalavimai, kurie taikomi pagal Lietuvos Respublikos teisinę sistemą ir kuriais apribojama teisė pradėti dirbti pagal reglamentuojamą profesiją arba konkrečios profesinės kvalifikacijos turėtojui ribojama teisė užsiimti ta profesine veikla, įskaitant naudojimąsi profesiniu vardu ir veiklos pagal tokį profesinį vardą vykdymą (toliau šiame straipsnyje – reikalavimai), yra suderinami su toliau išvardytais principais:

neturi būti nei tiesiogiai, nei netiesiogiai diskriminaciniai dėl pilietybės ar gyvenamosios vietos;

turi būti pagrįsti svarbiomis bendrojo intereso priežastimis;

turi būti tinkami siekiant įgyvendinti nustatytą tikslą ir jais neturi būti reikalaujama daugiau, negu būtina tam tikslui pasiekti;

Straipsnio punkto pakeitimai:

Nr. XIII-2616, 2019-12-05, paskelbta TAR 2019-12-19, i. k. 2019-20646

2) kas dveji metai pateikia Europos Komisijai profesinių kvalifikacijų pripažinimo sistemos taikymo ataskaitą ir priimtų sprendimų statistinę suvestinę bei pagrindinių šio įstatymo taikymo problemų sąrašą;

3) per šešis mėnesius nuo šios dalies 1 punkte nurodytų reikalavimų priėmimo dienos pateikia Europos Komisijai informaciją apie juos ir nurodo priežastis, kodėl tokie reikalavimai atitinka šios dalies 1 punkte nurodytus principus;

4) kas dvejus metus Europos Komisijai pateikia ataskaitą apie panaikintus arba mažiau ribojančius šios dalies 1 punkte nurodytus reikalavimus;

5) teikia informaciją Europos Komisijai apie šio įstatymo nuostatų įgyvendinimą.

Nuo 2016 m. sausio 18 d. į šio straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodytą priimtų sprendimų statistinę suvestinę įtraukiama išsami informacija apie sprendimų, priimtų pagal šį įstatymą, skaičių ir tipus, įskaitant kompetentingų institucijų pagal šio įstatymo 6 straipsnį priimtų sprendimų dėl teisės iš dalies užsiimti profesine veikla tipus, ir pagrindinių problemų, kylančių taikant šį įstatymą, apibūdinimas.

60 straipsnis. Nacionalinė reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo taryba

Nacionalinė reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo taryba (toliau – Taryba) padeda šio įstatymo 59 straipsnyje nurodytam profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatoriui įgyvendinti profesinių kvalifikacijų pripažinimo politikos kryptis.

Taryba sudaroma iš kompetentingų institucijų, profesinių asociacijų ir darbdavių atstovų. Tarybos sudėtį ir nuostatus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija.

61 straipsnis. Profesinių kvalifikacijų, įgytų trečiosiose valstybėse, pripažinimas Lietuvos Respublikoje

Valstybių narių piliečių ir trečiųjų valstybių piliečių profesinių kvalifikacijų, įgytų trečiosiose valstybėse, pripažinimo procedūras atlieka Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos.

Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustato profesinių kvalifikacijų, įgytų trečiosiose valstybėse, pripažinimo tvarką pagal jų kompetencijai teisės aktuose priskirtas reglamentuojamas profesijas vadovaudamosi šio straipsnio nuostatomis.

Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos, išnagrinėjusios valstybės narės piliečio ar trečiosios valstybės piliečio prašymą pripažinti jo profesinę kvalifikaciją, įgytą trečiojoje valstybėje (toliau šiame straipsnyje – prašymas), ir kartu pateiktus reikalaujamus dokumentus, priima vieną iš šių sprendimų dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo:

1) sprendimą pripažinti profesinę kvalifikaciją;

2) sprendimą nepripažinti profesinės kvalifikacijos;

3) sprendimą skirti kompensacinę priemonę – profesinio tinkamumo testą ar profesinės adaptacijos laikotarpį;

4) sprendimą atmesti prašymą.

Šio straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytas sprendimas priimamas, jeigu tenkinamos šios sąlygos:

1) rengimo kurso, dėl kurio asmuo pateikia trečiojoje valstybėje įgytos formalios kvalifikacijos įrodymą, trukmė ir rengimo dalykai bei atitinkamai kiekvieno dalyko mokymosi ar studijų kreditų (jeigu rengimą galima išreikšti mokymosi ar studijų kreditais) arba valandų (jeigu rengimą galima išreikšti valandomis) skaičius atitinka privalomus Lietuvos Respublikoje;

2) įgyta profesinė patirtis trečiojoje valstybėje, jeigu ji būtina atitinkamai profesinei kvalifikacijai Lietuvos Respublikoje įgyti.

TAR pastaba. 61 straipsnio 4 dalies 2 punkte, 5 dalies 3 punkte ir 12 dalies 3 punkte nustatytas reikalavimas turėti atitinkamą profesinę patirtį, jeigu ji būtina atitinkamai profesinei kvalifikacijai Lietuvos Respublikoje įgyti, netaikomas asmenims, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo yra pateikę prašymus dėl jų profesinės kvalifikacijos, įgytos trečiojoje valstybėje, pripažinimo.

Šio straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodytas sprendimas priimamas, jeigu yra tenkinama bent viena iš šių sąlygų:

1) rengimo kurso, dėl kurio asmuo pateikia trečiojoje valstybėje įgytos formalios kvalifikacijos įrodymą, trukmė daugiau kaip vienais metais trumpesnė už Lietuvos Respublikoje privalomą atitinkamo rengimo kurso trukmę;

2) baigtas rengimo kursas apima mažiau kaip 2/3 rengimo dalykų ir atitinkamai kiekvieno dalyko mokymosi ar studijų kreditų (jeigu rengimą galima išreikšti mokymosi ar studijų kreditais) skaičiaus arba valandų (jeigu rengimą galima išreikšti valandomis) skaičiaus negu tie, kurie būtini siekiant gauti formalios kvalifikacijos įrodymą, privalomą Lietuvos Respublikoje;

3) neįgyta profesinė patirtis trečiojoje valstybėje, jeigu ji būtina atitinkamai profesinei kvalifikacijai Lietuvos Respublikoje įgyti arba jos trukmė daugiau negu vienais metais trumpesnė už Lietuvos Respublikoje privalomą atitinkamą profesinę patirtį.

Šio straipsnio 3 dalies 4 punkte nurodytas sprendimas priimamas, jeigu yra tenkinama bent viena iš šių sąlygų:

1) per šio straipsnio 8 dalyje nurodytą terminą nėra pateikti trūkstami ir (arba) papildomi dokumentai (įskaitant jų vertimus į lietuvių kalbą), būtini profesinei kvalifikacijai vertinti ir pripažinti;

2) negautas atsakymas į šio straipsnio 10 dalyje nurodytą pakartotinį prašymą pateikti informaciją arba gauta informacija yra nepakankama asmens profesinei kvalifikacijai vertinti ir pripažinti.

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija šio straipsnio 3 dalyje nurodytus tinkamai pagrįstus sprendimus priima ir apie tai raštu informuoja prašymą pateikusį asmenį ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo prašymo ir kartu pateiktų reikalaujamų dokumentų gavimo dienos.

Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos, ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo gavimo dienos, įvertinusios, ar prašymas užpildytas tinkamai ir pateikti visi reikiami dokumentai, turi teisę reikalauti, kad prašymą pateikęs asmuo pateiktų trūkstamus ir (arba) papildomus dokumentus (įskaitant jų vertimus į lietuvių kalbą), būtinus šio asmens profesinei kvalifikacijai vertinti ir pripažinti, ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo pranešimo apie reikalavimą pateikti trūkstamus ir (arba) papildomus dokumentus išsiuntimo prašymą pateikusiam asmeniui dienos. Laikotarpis, per kurį asmuo teikia trūkstamus ir (arba) papildomus dokumentus, neįskaitomas į šio straipsnio 7 dalyje nurodytą sprendimo priėmimo terminą.

Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos turi teisę kreiptis į kitas Lietuvos Respublikos institucijas, trečiųjų valstybių ar valstybių narių institucijas dėl informacijos, susijusios su asmens, siekiančio profesinės kvalifikacijos, įgytos trečiosiose valstybėse, pripažinimo, kvalifikacijos pripažinimu Lietuvos Respublikoje, formalios kvalifikacijos, įgytos trečiojoje šalyje, įrodymais ar kitais dokumentais, būtinos asmens profesinei kvalifikacijai vertinti ir pripažinti. Šioje dalyje nurodytą informaciją Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos prašo pateikti ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo prašymo pateikti informaciją išsiuntimo dienos. Laikotarpis, per kurį Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos, pateikusios prašymą, laukia informacijos, būtinos asmens profesinei kvalifikacijai vertinti ir pripažinti, neįskaitomas į šio straipsnio 7 dalyje nurodytą sprendimo priėmimo terminą.

10.

Jeigu Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija per šio straipsnio 9 dalyje nurodytą terminą negauna iš Lietuvos Respublikos institucijų, trečiųjų valstybių ir valstybių narių institucijų atsakymo į prašymą pateikti informaciją arba gauna informaciją, nepakankamą asmens profesinei kvalifikacijai vertinti ir pripažinti, ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo atsakymo gavimo ar nuo termino atsakymui pateikti pabaigos ji pateikia pakartotinį prašymą pateikti informaciją ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo šio prašymo išsiuntimo dienos. Laikotarpis, per kurį Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos, pateikusios pakartotinį prašymą šioms institucijoms, laukia informacijos, būtinos asmens profesinei kvalifikacijai vertinti ir pripažinti, neįskaitomas į šio straipsnio 7 dalyje nurodytą sprendimo priėmimo terminą.

11.

Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos užtikrina jų gaunamos informacijos, susijusios su valstybių narių piliečių, trečiųjų valstybių piliečių profesinių kvalifikacijų, įgytų trečiosiose valstybėse, pripažinimu, konfidencialumą.

12.

Šio straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytas sprendimas priimamas, jeigu tenkinama bent viena iš šių sąlygų:

1) rengimo kurso, dėl kurio prašymą pateikęs asmuo pateikia trečiojoje valstybėje įgytos formalios kvalifikacijos įrodymą, trukmė ne daugiau kaip vienais metais trumpesnė už Lietuvos Respublikoje privalomą atitinkamo rengimo kurso trukmę;

2) baigtas rengimo kursas neatitinka privalomų reikalavimų, taikomų Lietuvos Respublikoje, tačiau apima ne mažiau kaip 2/3 rengimo dalykų ir atitinkamai kiekvieno dalyko mokymosi ar studijų kreditų (jeigu rengimą galima išreikšti mokymosi ar studijų kreditais) skaičiaus arba valandų (jeigu rengimą galima išreikšti valandomis) skaičiaus negu tie, kurie būtini siekiant gauti Lietuvos Respublikoje privalomą formalios kvalifikacijos įrodymą;

3) profesinės patirties, įgytos trečiojoje valstybėje, trukmė ne daugiau kaip vienais metais trumpesnė už Lietuvos Respublikoje privalomą profesinės patirties trukmę.

13.

Jeigu Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priima šio straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytą sprendimą, šiame sprendime turi būti pateikiamas siūlymas prašymą pateikusiam asmeniui pasirinkti vieną iš šių kompensacinių priemonių:

1) profesinės adaptacijos laikotarpį, trunkantį iki trejų metų;

2) profesinio tinkamumo testą.

14.

Jeigu dirbant pagal reglamentuojamą profesiją reikia gerai išmanyti Lietuvos Respublikos teisę, o konsultavimas ir (arba) pagalba Lietuvos Respublikos teisės klausimais yra esminis ir nekintantis tos profesinės veiklos ypatumas arba reglamentuojama profesija susijusi su visuomenės sveikata ar sauga, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, nukrypdama nuo šio straipsnio 13 dalyje nustatytų reikalavimų, turi teisę, priimdama šio straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytą sprendimą, nurodyti arba profesinės adaptacijos laikotarpio, arba profesinio tinkamumo testo taikymą.

15.

Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos, organizuodamos kompensacinių priemonių vykdymą, privalo atsižvelgti į tai, kad valstybės narės pilietis, trečiosios valstybės pilietis, siekiantis profesinės kvalifikacijos, įgytos trečiojoje valstybėje, savo kilmės valstybėje narėje arba valstybėje, iš kurios jis yra atvykęs, yra kvalifikuotas specialistas.

16.

Profesinio tinkamumo testo laikymo ir vertinimo taisykles nustato Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos. Profesinio tinkamumo testų laikymas turi būti organizuojamas ne rečiau kaip 2 kartus per vienus metus, jeigu yra bent vienas asmuo, dėl kurio yra priimtas sprendimas taikyti kompensacinę priemonę ir kuris pasirinko kompensacinę priemonę – profesinio tinkamumo testą šio straipsnio 13 dalyje nustatytu atveju ir pateikė prašymą laikyti profesinio tinkamumo testą arba dėl kurio yra priimtas sprendimas taikyti kompensacinę priemonę – profesinio tinkamumo testą šio straipsnio 14 dalyje nustatytu atveju.

17.

Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos sudaro profesinio tinkamumo testu tikrinamų dalykų sąrašą. Jis parengiamas palyginus atitinkamos Lietuvos Respublikoje tikrinamus rengimo programos dalykus su tais, kurie nurodyti prašymą pateikusio asmens formalios kvalifikacijos, įgytos trečiojoje šalyje, įrodyme ir (ar) jo priede kartu su pateiktais išklausytų dalykų pavadinimais ir mokymosi ar studijų kreditų (jeigu rengimą galima išreikšti mokymosi ar studijų kreditais) skaičiumi.

18.

Jeigu prašymą pateikęs asmuo pageidauja ar privalo laikyti profesinio tinkamumo testą, Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos raštu jį informuoja ne vėliau kaip likus vienam mėnesiui iki profesinio tinkamumo testo laikymo dienos ir nurodo:

1) profesinio tinkamumo testo laikymą organizuojančią instituciją ir jos adresą;

2) profesinio tinkamumo testo laikymo formą ir vertinimą;

3) profesinio tinkamumo testo organizavimo išlaidų padengimo tvarką;

4) profesinio tinkamumo testu tikrinamų dalykų sąrašą;

5) kitą su profesinio tinkamumo testo laikymu susijusią informaciją.

19.

Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos privalo ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo profesinio tinkamumo testo laikymo dienos apie profesinio tinkamumo testo įvertinimą raštu informuoti testą laikiusį asmenį.

20.

Profesinio tinkamumo testo neišlaikęs asmuo gali laikyti šį testą pakartotinai.

21.

Profesinės adaptacijos laikotarpio organizavimo, profesinės adaptacijos atlikimo ir profesinės adaptacijos laikotarpio rezultatų vertinimo taisykles nustato Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos.

22.

Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos privalo ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo profesinės adaptacijos laikotarpio pabaigos dienos apie profesinės adaptacijos laikotarpio rezultatų įvertinimą raštu informuoti profesinės adaptacijos laikotarpį baigusį asmenį.

23.

Išlaikęs profesinio tinkamumo testą ar baigęs profesinės adaptacijos laikotarpį ir gavęs teigiamą rezultatų įvertinimą asmuo per vieną mėnesį nuo profesinio tinkamumo testo ar profesinės adaptacijos laikotarpio rezultatų įvertinimo išsiuntimo dienos pakartotinai pateikia Lietuvos Respublikos kompetentingai institucijai prašymą pripažinti profesinę kvalifikaciją.

24.

Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos, įvertinusios pakartotinai pateiktą prašymą pripažinti profesinę kvalifikaciją, priima sprendimą pripažinti profesinę kvalifikaciją ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo šio prašymo pripažinti profesinę kvalifikaciją gavimo dienos.

25.

Pripažįstant valstybių narių piliečių, trečiųjų valstybių piliečių profesinę kvalifikaciją, įgytą trečiosiose valstybėse, turi būti laikomasi būtiniausių atitinkamų profesijų rengimo reikalavimų, nustatytų šio įstatymo III dalies III skyriuje.

26.

Valstybių narių piliečiai ir trečiųjų valstybių piliečiai, kurių profesinės kvalifikacijos yra įgytos trečiosiose valstybėse ir yra pripažintos, vadovaujantis šio įstatymo 54 straipsnyje nustatyta tvarka, turi mokėti lietuvių kalbą tiek, kiek tai būtina siekiant dirbti pagal reglamentuojamą profesiją Lietuvos Respublikoje.

27.

Šio straipsnio 3 dalyje nurodyti sprendimai arba jų nepriėmimas gali būti skundžiami Reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo apeliacinei komisijai (toliau – Apeliacinė komisija) arba administraciniam teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Papildyta straipsniu:

Nr. XIII-2616, 2019-12-05, paskelbta TAR 2019-12-19, i. k. 2019-20646

II DALIS

KVALIFIKACIJOS PRIPAŽINIMAS, KAI SIEKIAMA TEIKTI PASLAUGAS LAIKINAI IR KARTAIS

62 straipsnis. Lietuvos Respublikos pagalbos centras

Lietuvos Respublikos pagalbos centro (toliau – Pagalbos centras) funkcijas atlieka Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija.

Pagalbos centras:

1) teikia piliečiams ir kitų valstybių narių pagalbos centrams pagalbą dėl šiame įstatyme numatytų profesinių kvalifikacijų pripažinimo, įskaitant informaciją apie profesijas ir darbą pagal jas, socialinę apsaugą reglamentuojančius Lietuvos Respublikos teisės aktus ir, kai taikytina, profesinės etikos taisykles;

2) padeda piliečiams įgyvendinti šiuo įstatymu jiems suteiktas teises, jeigu reikia, bendradarbiaudamas su kilmės ar priimančiosios valstybės narės pagalbos centru, kompetentingomis institucijomis ir kontaktiniais centrais;

3) atlieka kompetentingos institucijos funkcijas IMI byloms tvarkyti ir Europos profesinėms kortelėms išduoti, kai profesija, pagal kurią asmuo siekia įsisteigti ar laikinai ir kartais teikti paslaugas kitoje valstybėje narėje, yra nereglamentuojama Lietuvos Respublikoje.

Pagalbos centras bendradarbiauja su kiekviena kilmės arba priimančiosios valstybės narės kompetentinga institucija ar pagalbos centru ir prireikus jų prašymu teikia jiems visą atitinkamą informaciją, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo, Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo nuostatomis.

Pagalbos centras Europos Komisijos prašymu informuoja apie paklausimų, susijusių su sprendžiamais klausimais, rezultatus per du mėnesius nuo jų gavimo dienos.

63 straipsnis. Lietuvos Respublikos kontaktinis centras

Šis dokumentas nepakeičia oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre. Neprisiimame atsakomybės už galimus netikslumus, atsiradusius perkeliant originalą į šį formatą.

Šis tekstas skelbiamas pagal paties šaltinio TAR pakartotinio naudojimo sąlygas, o ne pagal Legalize ar viešosios srities licenciją. TAR
Creative Commons Priskyrimas 4.0 tarptautinė (CC BY 4.0)
Duomenų šaltinis: Teisės aktų registras (TAR), Lietuvos atvirų duomenų portalas (data.gov.lt). Licencija: CC BY 4.0 (https://creativecommons.org/licenses/by/4.0/deed.lt). Duomenys gali būti pakeisti (konvertuoti į Markdown formatą).