LegalizeLietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymas
Suvestinė redakcija nuo 2027-01-01
Įstatymas paskelbtas: Žin. 1997, Nr. 108-2726, i. k. 0971010ISTAVIII-498
Nauja redakcija nuo 2021-05-01:
Nr. XIII-3297, 2020-09-24, paskelbta TAR 2020-10-09, i. k. 2020-21146
LIETUVOS RESPUBLIKOS
LAUKINĖS GYVŪNIJOS
ĮSTATYMAS
1997 m. lapkričio 6 d. Nr. VIII-498
Vilnius
PIRMASIS SKIRSNIS
BENDROSIOS NUOSTATOS
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis
Šis įstatymas nustato visuomeninius santykius Lietuvos Respublikos teritorijoje ir jos oro erdvėje, Lietuvos Respublikos teritorinėje jūroje, kontinentiniame šelfe ir ekonominėje zonoje Baltijos jūroje (toliau – Lietuvos Respublikos teritorija), susijusius su natūralioje gamtinėje aplinkoje gyvenančių ar laikinai esančių, migracijos ar kitu metu pastebimų ar aptinkamų laukinių gyvūnų, jų rūšių buveinių ir lizdų naudojimu, apsauga ir apsaugos reglamentavimu, laukinių gyvūnų, kilusių iš kitų gamtinių zonų, laikymu nelaisvėje ir kitokiu jų naudojimu.
Šiuo įstatymu siekiama užtikrinti Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio įstatymo priede, įgyvendinimą.
Šis įstatymas nereglamentuoja domestikuotų gyvūnų naudojimo ir apsaugos, medžioklės, kiek ją reglamentuoja Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymas, mėgėjų žvejybos, kiek ją reglamentuoja Lietuvos Respublikos mėgėjų žvejybos įstatymas, žuvininkystės, kiek ją reglamentuoja Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymas, ir saugomų laukinių gyvūnų rūšių apsaugos ir naudojimo, kiek tai reglamentuoja Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymas ir Europos Sąjungos teisės aktai.
2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos
Cirkas – kaip apibrėžiama 2005 m. spalio 21 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1739/2005, nustatančio gyvūnų sveikatos reikalavimus cirko gyvūnų judėjimui tarp šalių narių, 2 straipsnio 1 punkte.
Domestikuotas gyvūnas – gyvūnas, kuris per vykdytą selektyvaus veisimo procesą yra įgijęs genetinių pasikeitimų, modifikavusių jo išvaizdą, fiziologiją ir elgesį.
Ekosisteminės paslaugos – ši sąvoka atitinka Reglamento (ES) Nr. 1143/2014 3 straipsnio 6 punkte apibrėžtą sąvoką „ekosistemų funkcijos“.
Epizootija – staigus gyvūnų užkrečiamosios ligos išplitimas atskirame ūkininko ūkyje ar didesnėje teritorijoje (visoje šalyje ar jos dalyje).
Invazinė rūšis – ši sąvoka atitinka Reglamento (ES) Nr. 1143/2014 3 straipsnio 2 punkte apibrėžtą sąvoką „invazinės svetimos rūšys“.
Iškamša – techninėmis priemonėmis atkurta gyvūno ar jo dalių anatominė forma naudojant gyvūno kailį ar odą.
Laukinė gyvūnija – laisvėje gyvenančių ir nelaisvėje laikomų laukinių gyvūnų visuma.
Laukinės gyvūnijos apsauga – laukinių gyvūnų rūšims ir jų buveinėms išsaugoti ar palankiai apsaugos būklei atkurti būtinų priemonių visuma.
Laukinės gyvūnijos ištekliai – gyvi ir negyvi laukiniai gyvūnai, jų dalys, taip pat kiaušiniai ir lizdai.
Laukinio gyvūno hibridas (toliau – hibridas) – gyvūnas, kurio ankstesnėse keturiose kartose buvo vienas ar daugiau kryžminimosi su kitos rūšies gyvūnu atvejų.
Laukinis gyvūnas – laisvėje gyvenantis arba nelaisvėje laikomas laukinių gyvūnų rūšies bet kurios biologinio vystymosi stadijos individas. Gyvūnais pagal šį įstatymą taip pat laikomos gyvūno dalys ar gaminiai iš jų, taip pat negyvi gyvūnų egzemplioriai.
Laukinių gyvūnų perkėlimas – laukinių gyvūnų individų paėmimas iš vienos vietos ir įkurdinimas gamtoje kitoje jų rūšies natūralaus arealo vietoje.
Laukinių gyvūnų rūšies buveinė – specifiniais abiotiniais ir biotiniais veiksniais pasižyminti aplinka, kurioje tam tikros rūšies laukiniai gyvūnai gyvena bet kuriuo savo biologinio ciklo etapu.
Laukinių gyvūnų rūšies introdukcija (toliau – introdukcija) – procesas, kai laukinių gyvūnų rūšies individai apgalvotai perkeliami už savo natūralaus arealo ribų ir įkurdinami gamtoje.
Laukinių gyvūnų rūšies populiacija – vienos laukinių gyvūnų rūšies individų visuma tam tikrame plote.
Laukinių gyvūnų rūšies reintrodukcija (toliau – reintrodukcija) – laukinių gyvūnų rūšies individų pakartotinis įkurdinimas areale, kuriame ta rūšis gyveno, bet išnyko ar buvo išnaikinta.
Laukinių gyvūnų rūšis – visuma vienos kilmės panašiomis morfologinėmis, fiziologinėmis, biocheminėmis, ekologinėmis ir etologinėmis ypatybėmis pasižyminčių laukinių gyvūnų individų, paplitusių tam tikroje teritorijoje, turinčių identišką kariotipą, galinčių tarpusavyje kryžmintis ir vesti vaisingus palikuonis. Rūšies sąvoka apima ir už rūšį žemesnio rango taksonus.
Prekyba laukiniais gyvūnais – laukinių gyvūnų, jų dalių ar gaminių iš jų pirkimas, pardavimas, supirkimas, nuoma, mainai, siūlymas parduoti arba kitas veiksmas, kurį galima prilyginti išvardytiems, įskaitant reklamavimą arba parduoti skatinančio veiksmo skelbimą ir kvietimą tartis, laikymas prekybai, vežimas komerciniais tikslais, įvežimas į Lietuvos Respubliką (įskaitant ir įvežimą iš jūros) iš Europos Sąjungai nepriklausančių šalių arba išvežimas iš Lietuvos Respublikos į Europos Sąjungai nepriklausančias šalis, vežimas tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją, viešas eksponavimas siekiant gauti pajamų, viešų vietų puošimas laukiniais gyvūnais, jų dalimis ar gaminiais iš jų.
Svetimžemė gyvūnų rūšis – ši sąvoka atitinka Reglamento (ES) Nr. 1143/2014 3 straipsnio 1 punkte apibrėžtą sąvoką „svetimos rūšys“.
Zoologijos sodas – vieta su nuolatiniais įrenginiais, specialiomis patalpomis, kuriose nuolat laikomi ir visuomenei ne mažiau kaip septynias dienas per metus eksponuojami gyvi laukiniai gyvūnai, išskyrus cirkus, gyvūnų augintinių parduotuves, taip pat vietas, kuriose asmenys visuomenei eksponuoja ne daugiau kaip 20 rūšių laukinius žinduolius arba ne daugiau kaip 30 rūšių kitus laukinius gyvūnus, ir tai nekelia grėsmės laukinės gyvūnijos ir biologinės įvairovės išsaugojimui. Atvejai, kai laukinių gyvūnų eksponavimas kelia grėsmę biologinei įvairovei, nustatomi Leidimų zoologijos sodams įkurti išdavimo ir zoologijos sodų kontrolės tvarkos apraše.
Kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatyme, Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme, Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatyme, Lietuvos Respublikos žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatyme, Medžioklės įstatyme, Mėgėjų žvejybos įstatyme, Saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatyme, Žuvininkystės įstatyme, Reglamente (ES) Nr. 1143/2014, 2006 m. gegužės 4 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 865/2006, nustatančiame išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 338/97 dėl laukinės faunos ir floros rūšių apsaugos kontroliuojant jų prekybą įgyvendinimo taisykles, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2019 m. vasario 6 d. Komisijos reglamentu (ES) Nr. 2019/220 (toliau – Reglamentas (EB) Nr. 865/2006), ir 1996 m. gruodžio 9 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 338/97 dėl laukinės faunos ir floros rūšių apsaugos kontroliuojant jų prekybą su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2019 m. lapkričio 29 d. Komisijos reglamentu (ES) Nr. 2019/2117 (toliau – Reglamentas (EB) Nr. 338/97).
3 straipsnis. Nuosavybės teisė į laukinę gyvūniją
Laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei.
Laisvėje gyvenę laukiniai gyvūnai, kurie, vadovaujantis šio įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių laukinės gyvūnijos naudojimą, reikalavimais, buvo paimti iš aplinkos, tampa juos iš aplinkos paėmusio asmens nuosavybe, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip.
Nelaisvėje laikyti natūraliai Lietuvos Respublikos teritorijoje paplitusių rūšių laukiniai gyvūnai, kurie ištrūksta į laisvę ir kurių savininkas per vieną mėnesį nuo ištrūkimo į laisvę dienos šių gyvūnų nesugauna, laikomi laisvėje gyvenančiais valstybei nuosavybės teise priklausančiais laukiniais gyvūnais. Jeigu šio įstatymo 14 straipsnyje nustatyta, kad ištrūkusių į laisvę gyvūnų rūšims paimti iš aplinkos reikalingas leidimas naudoti laukinius gyvūnus, šie gyvūnai laikomi laisvėje gyvenančiais valstybei nuosavybės teise priklausančiais laukiniais gyvūnais po vieno mėnesio nuo leidimo išdavimo dienos, jeigu savininkas per vieną mėnesį nuo leidimo išdavimo dienos šių gyvūnų nesugauna.
4 straipsnis. Laukinės gyvūnijos apsaugos ir jos išteklių naudojimo valstybinis valdymas, valstybės ir savivaldybių institucijų kompetencija
Laukinės gyvūnijos apsaugos ir jos išteklių naudojimo valstybinį valdymą pagal kompetenciją vykdo Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija ir jos įgaliotos institucijos, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija, Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Muitinės departamentas), Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba ir savivaldybių vykdomosios institucijos.
Aplinkos ministerija:
1) rengia ir tvirtina laukinės gyvūnijos apsaugos ir jos išteklių naudojimo programas ir koordinuoja jų įgyvendinimą;
2) nustato laukinės gyvūnijos išteklių, laukinių gyvūnų rūšių buveinių, veisimosi vietų, laikino apsistojimo vietų, žiemojimo vietų ir migracijos kelių apsaugos, atkūrimo ir tvarkymo reikalavimus;
3) tvirtina laukinių gyvūnų apsaugos ir veiksmų planų rengimo ir šių planų tvirtinimo tvarkos aprašą, invazinių rūšių valdymo ir naikinimo veiksmų planų tvirtinimo tvarkos aprašą;
4) tvirtina Laukinių gyvūnų rūšims ir jų buveinėms padarytos žalos apskaičiavimo metodiką;
5) tvirtina Leidimų zoologijos sodams įkurti išdavimo ir zoologijos sodų kontrolės tvarkos aprašą;
6) tvirtina Introdukcijos, reintrodukcijos ir perkėlimo tvarkos aprašą;
7) tvirtina Invazinių rūšių valdymo ir naikinimo tvarkos aprašą;
8) tvirtina Invazinių rūšių Lietuvos Respublikos teritorijoje sąrašą;
9) tvirtina Invazinių rūšių kontrolės tarybos sudėtį ir Invazinių rūšių kontrolės tarybos nuostatus;
10) suderinusi su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba, tvirtina Laukinių gyvūnų naudojimo taisykles;
11) suderinusi su Muitinės departamentu ir Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba, tvirtina Prekybos laukiniais gyvūnais, augalais ir grybais taisykles;
12) kartu su Žemės ūkio ministerija tvirtina Griežtai saugomų gyvūnų rūšių padarytos žalos apskaičiavimo metodiką;
13) nustato ir kartu su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba organizuoja laukinių gyvūnų apsaugos priemones kilus pavojui gyvūnų gyvybei dėl gaisrų, stichinių nelaimių ar avarijų atvejais.
Aplinkos ministerijos įgaliotos institucijos:
1) koordinuoja, kontroliuoja ir įgyvendina laukinių gyvūnų apsaugos, gausos reguliavimo veiksmų planus, programas, metodikas; invazinių rūšių valdymo, veiksmų planų, gausos reguliavimo ir naikinimo priemones;
Straipsnio punkto pakeitimai:
Nr. XIV-2352, 2023-12-14, paskelbta TAR 2023-12-23, i. k. 2023-25323
2) teikia informaciją ir konsultuoja asmenis apie šiame įstatyme nustatytus laukinių gyvūnų apsaugos ir naudojimo reikalavimus.
Savivaldybių vykdomosios institucijos Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka finansuoja medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencijos priemones; pagal nusistatytus prioritetus dėl pasirinktų invazinių rūšių ir jų paplitimo teritorijų, atsižvelgdamos į sukauptas Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšas ir į galimybę jas skirti invazinių rūšių valdymo, gausos reguliavimo ir naikinimo priemonėms įgyvendinti, finansuoja šių priemonių įgyvendinimą.
ANTRASIS SKIRSNIS
LAUKINĖS GYVŪNIJOS IŠTEKLIŲ NAUDOJIMAS IR APSAUGA
5 straipsnis. Laukinės gyvūnijos išteklių naudotojų teisės ir pareigos
Laukinės gyvūnijos išteklių naudotojai yra fiziniai arba juridiniai asmenys, kitos organizacijos ar jų padaliniai (toliau – juridiniai asmenys), kurie šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodytais būdais naudoja laukinės gyvūnijos išteklius.
Laukinės gyvūnijos išteklių naudotojai turi teisę:
1) naudoti laukinės gyvūnijos išteklius pagal šio įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių laukinės gyvūnijos apsaugą ir jos išteklių naudojimą, reikalavimus;
2) įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka gauti finansinę paramą laisvėje gyvenančios laukinės gyvūnijos ištekliams apsaugoti ir atkurti, invazinių rūšių valdymo, gausos reguliavimo ir naikinimo priemonėms įgyvendinti;
3) jeigu nelaisvėje laikyti laukiniai gyvūnai ištrūko į laisvę, per vieną mėnesį nuo šių gyvūnų ištrūkimo į laisvę dienos organizuoti jų paiešką ir juos sugauti. Jeigu šio įstatymo 14 straipsnyje nustatyta, kad ištrūkusių į laisvę gyvūnų rūšims paimti iš aplinkos reikalingas leidimas naudoti laukinius gyvūnus, savininkas per vieną mėnesį nuo leidimo naudoti laukinius gyvūnus išdavimo dienos turi teisę šiuos gyvūnus sugauti. Prašymas išduoti leidimą naudoti laukinius gyvūnus turi būti pateiktas Aplinkos ministerijos įgaliotai institucijai ne vėliau kaip per 10 kalendorinių dienų nuo dienos, kai nustatomas laukinių gyvūnų ištrūkimo į laisvę faktas.
Laukinės gyvūnijos išteklių naudotojai privalo:
1) nepažeisti kitų gamtos išteklių naudotojų, žemės, miško ar vandens telkinių savininkų, valdytojų ir naudotojų teisių bei interesų;
2) įgyvendinti privalomas laukinės gyvūnijos apsaugos ir jos išteklių atkūrimo, invazinių rūšių valdymo, gausos reguliavimo ir naikinimo priemones;
3) šio įstatymo 35 straipsnio 3 dalyje nustatytais atvejais atlyginti žalą, atsiradusią dėl laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo;
4) nedelsdami pranešti policijai ir Aplinkos ministerijos įgaliotai institucijai, vykdančiai laukinės gyvūnijos apsaugos ir laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo valstybinę kontrolę, apie kiekvieną nelaisvėje laikytą ir į laisvę ištrūkusį laukinį gyvūną ar hibridą;
5) savo lėšomis organizuoti gyvūnų sugavimą, nužudymą ar sumedžiojimą, jeigu tai būtina pagal šio įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus.
6 straipsnis. Laukinės gyvūnijos išteklių naudojimas
Laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo būdai:
1) medžioklė;
2) žvejyba;
3) bet koks gyvų laukinių gyvūnų paėmimas iš aplinkos juos renkant, sumedžiojant, sužvejojant, gaudant tam pritaikytomis priemonėmis ar be jų, gyvūnus nužudant arba nenužudant (toliau – paėmimas iš aplinkos). Paėmimu iš aplinkos laikomas ir laukinių gyvūnų sunaikinimas;
4) laukinių gyvūnų laikymas ir veisimas nelaisvėje;
5) laukinių gyvūnų laikymas zoologijos soduose;
6) laukinių gyvūnų veisimas ir kryžminimas;
7) laukinių gyvūnų perkėlimas, introdukcija, reintrodukcija ir išleidimas į laisvę;
8) laukinių gyvūnų naudojimas švietimo ir mokslo tikslais;
9) laukinių gyvūnų naudojimas zoologinėms kolekcijoms sudaryti;
10) laukinių gyvūnų gausos reguliavimas siekiant apsaugoti žmonių sveikatą, fauną ir florą, išvengti didelės žalos žemės, miško ar žuvininkystės ūkiams ir kitai nuosavybei;
11) prekyba laukiniais gyvūnais.
Kai kurių laukinių gyvūnų rūšių išteklių naudojimas ir (ar) naudojimo būdai, atsižvelgiant į gyvūnų gerovės reikalavimus, laukinių gyvūnų ekologinę būklę, populiacijų dinamiką, buveinių būklę, reprodukcijos galimybes, biologines, etologines savybes arba jų svarbą tarptautiniu mastu, taip pat dėl šių laukinių gyvūnų rūšių naudojimo metu galinčios kilti grėsmės žmonių gyvybei ir sveikatai, dėl šių laukinių gyvūnų rūšių gyvūnų gerovės reikalavimų užtikrinimo sudėtingumo laikant nelaisvėje, šių laukinių gyvūnų ištrūkimo į laisvę atveju galinčios kilti invazijos į natūralias ekosistemas ir jų sutrikdymo pavojų, galinčios kilti grėsmės žmonių gyvybei ir sveikatai ar kitiems gyvūnams, ištrūkusiems gyvūnams gresiančios neišvengiamos žūties, gali būti draudžiamas (uždraudžiami) arba ribojamas (ribojami) nustatant iš aplinkos paimamų gyvūnų skaičių ir (ar) kitas naudojimo sąlygas ir būdus vadovaujantis šiuo įstatymu, Saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymu, Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklėmis ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro patvirtintu Saugomų rūšių naudojimo tvarkos aprašu.
Laukinių gyvūnų (išskyrus invazines rūšis) naudojimas neturi kelti grėsmės tokių rūšių ilgalaikiam išlikimui ir pastangoms užtikrinti tinkamą jų apsaugos būklę.
⋯
Šis dokumentas nepakeičia oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre. Neprisiimame atsakomybės už galimus netikslumus, atsiradusius perkeliant originalą į šį formatą.