LegalizeLietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo pakeitimo įstatymas
LIETUVOS RESPUBLIKOS
LAUKINĖS GYVŪNIJOS ĮSTATYMO PAKEITIMO
Į S T A T Y M A S
2001 m. gruodžio 11 d. Nr. IX-638
Vilnius
(Žin., 1997, Nr. 108-2726)
1 straipsnis. Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo nauja redakcija
Pakeisti Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymą ir jį išdėstyti taip:
„LIETUVOS RESPUBLIKOS
LAUKINĖS GYVŪNIJOS
Į S T A T Y M A S
PIRMASIS SKIRSNIS
BENDROSIOS NUOSTATOS
2 straipsnis. Pagrindinės Įstatymo sąvokos
Apsauga – laukinių gyvūnų rūšims ir jų buveinėms išsaugoti ar tinkamai jų būklei atkurti būtinų priemonių visuma.
Genofondas – vienos laukinių gyvūnų rūšies populiacijos palyginti pastovi genų visuma tam tikru laiku.
Introdukcija – Lietuvos gamtai svetimos laukinių gyvūnų rūšies individų įvežimas į Lietuvą ir įkurdinimas gamtoje arba nelaisvėje laikytų Lietuvos gamtai svetimos laukinių gyvūnų rūšies individų įkurdinimas gamtoje.
Laisvėje gyvenanti laukinė gyvūnija – laukiniai gyvūnai, kurių laisvės žmogus nėra apribojęs.
Laukinė gyvūnija – laisvėje arba nelaisvėje gyvenančių laukinių bestuburių ir stuburinių gyvūnų visuma.
Laukinės gyvūnijos ištekliai – gyvi ir negyvi laukiniai gyvūnai, jų dalys, taip pat kiaušiniai ir paukščių lizdai.
Laukinės gyvūnijos išteklių naudojimas – laukinių gyvūnų paėmimas iš jų buveinių (medžiojimas, žvejojimas, gaudymas ir rinkimas, laukinių gyvūnų gausos reguliavimas, paėmimas iš buveinių mokslo, kultūros, švietimo, auklėjimo, estetikos, zoologinių kolekcijų sudarymo, globos ir gydymo tikslais), stebėjimas, žymėjimas, veisimas, filmavimas, paimtų iš buveinių laukinių gyvūnų laikymas nelaisvėje ar negyvų gyvūnų ir jų dalių perdirbimas.
Laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo limitavimas – laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo normų nustatymas atsižvelgiant į turimus duomenis apie laukinės gyvūnijos išteklių kiekį, jų atsinaujinimo galimybes ir būtinybę išsaugoti ateičiai.
Medžiojamieji gyvūnai – laukiniai gyvūnai, kurie Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse yra priskirti medžiojamiesiems dėl savo vertės ir atsižvelgiant į šalies medžioklės tradicijas.
Natūrali buveinė – sausumos arba vandens plotai su jiems būdingais geografiniais, abiotiniais ir biotiniais, visiškai natūraliais ar pusiau natūraliais požymiais.
Natūralių buveinių apsaugos būklė – tokia būklė, kai bendras poveikis buveinėms ir jų tipiškoms rūšims gali turėti ilgalaikę įtaką jų natūraliam paplitimui, struktūrai ir funkcijoms bei buveinių tipiškų rūšių ilgalaikiam išlikimui.
Perkėlimas – laukinių gyvūnų perkėlimas Lietuvos Respublikos teritorijoje iš vienų buveinių į kitas, siekiant įkurdinti buveinėse, kuriose jie iki perkėlimo nėra gyvenę.
Reintrodukcija – Lietuvoje išnykusios laukinių gyvūnų rūšies individų įvežimas į Lietuvą ir paleidimas, siekiant ją vėl įkurdinti gamtoje.
Retos ir nykstančios laukinių gyvūnų rūšys – rūšys, kurios dėl jų būklės Saugomų gyvūnų, augalų, grybų rūšių ir bendrijų įstatymo nustatyta tvarka yra įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą arba saugomos pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis.
Rūšies apsaugos būklė – tokia būklė, kurią lemia rūšies paplitimui ir gausumui ilgalaikį poveikį darantys veiksniai.
Rūšies buveinė (toliau – buveinė) – specifiniais abiotiniais ir biotiniais veiksniais pasižyminti aplinka, kurioje tam tikros rūšies laukiniai gyvūnai gyvena laisvėje bet kuriuo savo biologinio ciklo etapu.
Rūšis – individų, kurie pasižymi bendrais morfofiziologiniais, biocheminiais ir elgsenos požymiais, natūraliai tarpusavyje kryžminasi ir duoda gyvybingus bei vaisingus palikuonis, visuma. Į rūšies sąvoką šiame Įstatyme įeina laukinių gyvūnų rūšis, porūšis ar geografiniu atžvilgiu atskira populiacija.
Tinkama rūšies apsaugos būklė – tokia būklė, kai populiacijos pokyčiai rodo, jog populiacija pajėgi ilgą laiką išlikti kaip gyvybinga jos natūralios buveinės dalis, ir kai rūšies natūralaus paplitimo arealas nemažėja ir nėra tikėtina, kad mažės, o buveinė, kurioje populiacija gali išlikti ilgą laiką, yra ir, tikėtina, bus pakankamai didelė.
Ūkinė veikla – bet kokia žmogaus veikla, kuri turi ar gali turėti įtakos laukiniams gyvūnams, jų buveinėms, veisimosi, maitinimosi, žiemojimo, trumpalaikio apsistojimo migracijos metu sąlygoms ir migracijos keliams.
3 straipsnis. Nuosavybės teisė į laukinę gyvūniją
Laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei.
Laisvėje esantys laukiniai gyvūnai, kurie, laikantis šio Įstatymo bei kitų teisės aktų reikalavimų, buvo paimti iš buveinių, tampa juos iš buveinių paėmusio asmens nuosavybe.
Nelaisvėje laikyti laukiniai gyvūnai, kurie ištrūksta į laisvę ir kurių savininkas per vieną mėnesį nuo ištrūkimo į laisvę dienos šių gyvūnų nesugauna, laikomi laisvėje gyvenančiais valstybei nuosavybės teise priklausančiais laukiniais gyvūnais, išskyrus atvejus, kai į laisvę ištrūkusius laukinius gyvūnus sugauti privaloma pagal šio Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies ir 16 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
4 straipsnis. Laukinės gyvūnijos apsaugos ir jos išteklių naudojimo reglamentavimas
Lietuvos Respublikos Vyriausybė:
1) koordinuoja laukinės gyvūnijos apsaugos ir jos išteklių naudojimo valstybinių strategijų bei programų rengimą ir jas tvirtina;
2) koordinuoja valstybės ir savivaldybių institucijų veiklą laukinės gyvūnijos apsaugos ir jos išteklių naudojimo srityje;
3) įstatymų nustatyta tvarka sudaro Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis dėl laukinės gyvūnijos apsaugos ir jos išteklių naudojimo bei užtikrina jų vykdymą;
4) Saugomų teritorijų įstatymo nustatyta tvarka steigia saugomas teritorijas;
5) nustato laukinės gyvūnijos išteklių naudotojams privalomas laukinės gyvūnijos išteklių apsaugos ir atkūrimo priemones;
6) tvirtina žalos, padarytos laukinei gyvūnijai, apskaičiavimo metodiką;
7) tvirtina Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatus;
8) atlieka kitas įstatymų nustatytas funkcijas.
Aplinkos ministerija:
1) rengia ir įgyvendina laukinės gyvūnijos apsaugos ir jos išteklių naudojimo valstybines strategijas bei programas;
2) nustato laukinės gyvūnijos išteklių, laukinių gyvūnų buveinių, veisimosi sąlygų, laikino apsistojimo vietų, žiemaviečių ir migracijos kelių apsaugos, atkūrimo ir tvarkymo reikalavimus;
3) organizuoja retų ir nykstančių rūšių laukinių gyvūnų veisimą;
4) organizuoja ir remia laukinės gyvūnijos mokslinius tyrimus;
5) propaguoja laukinės gyvūnijos apsaugą ir ugdo humanišką požiūrį į ją;
6) tvirtina laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo taisykles, skirtas šio Įstatymo 11 straipsnyje numatytoms naudojimo rūšims reglamentuoti, nustatydama leidžiamų naudoti laukinių gyvūnų sąrašus, leidžiamus laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo būdus, terminus, įrankius ir normas, laukinių gyvūnų gausos reguliavimo priemones, medžiojamųjų gyvūnų gausos nacionaliniuose parkuose reguliavimo reikalavimus;
7) nustato atskiroms laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo rūšims būtinų leidimų išdavimo tvarką;
8) rūpinasi, kad būtų išsaugoti laukinės gyvūnijos genofondai ir užtikrinti laukinių gyvūnų rūšių populiacijų mažiausi dydžiai;
9) nustato laukinių gyvūnų introdukcijos, reintrodukcijos bei perkėlimo tvarką, išduoda leidimus kryžminti laukinius gyvūnus;
10) organizuoja duomenų apie laukinę gyvūniją kaupimą ir laukinės gyvūnijos duomenų bazės tvarkymą;
11) teikia informaciją Europos Komisijai ir kitoms tarptautinių organizacijų, kurių narė yra Lietuvos Respublika, institucijoms apie laukinės gyvūnijos apsaugą ir naudojimą Lietuvos Respublikoje;
12) kartu su Muitinės departamentu prie Finansų ministerijos ir Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba nustato Prekybos laukiniais gyvūnais taisykles;
13) kartu su Žemės ūkio ministerija tvirtinta Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams ir miškui apskaičiavimo metodiką;
14) kartu su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba nustato Laukinių gyvūnų paėmimo iš buveinių zoologinėms kolekcijoms sudaryti ir šių kolekcijų registravimo tvarką bei Laukinių gyvūnų laikymo nelaisvėje taisykles;
15) atlieka kitas įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų nustatytas funkcijas.
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba kartu su Aplinkos ministerija nustato bei įgyvendina laukinių gyvūnų apsaugos priemones, kai jiems gresia žūtis dėl gaisrų, stichinių nelaimių, epizootijų ir kitų priežasčių.
Savivaldybės:
1) Savivaldybės gamtos apsaugos fondo nuostatų nustatyta tvarka finansuoja laukinių gyvūnų daromos žalos prevencijos priemones;
2) Saugomų teritorijų įstatymo nustatyta tvarka steigia saugomas teritorijas;
3) atlieka kitas įstatymų nustatytas funkcijas.
ANTRASIS SKIRSNIS
LAUKINĖS GYVŪNIJOS APSAUGA
5 straipsnis. Ūkinė veikla ir laukinių gyvūnų, jų buveinių, veisimosi, maitinimosi ir žiemojimo sąlygų, migracijos kelių apsauga
Planuojamos ūkinės veiklos organizatoriai ir asmenys, kurie verčiasi ūkine veikla, privalo laikytis miškotvarkos, žemėtvarkos ir vandentvarkos projektų reikalavimų ir užtikrinti, kad dėl jų plėtojamos ūkinės veiklos, galinčios neigiamai veikti laukinius gyvūnus, jų buveines, veisimosi, maitinimosi, žiemojimo, trumpalaikio apsistojimo migracijų metu sąlygas ar migracijos kelius, nebus neigiamo poveikio laukinei gyvūnijai arba jis bus minimalus.
Ar ūkinė veikla gali daryti reikšmingą neigiamą poveikį laukiniams gyvūnams, jų buveinėms, veisimosi, maitinimosi, žiemojimo, trumpalaikio apsistojimo migracijų metu sąlygoms ar migracijos keliams, vertinama Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo nustatyta tvarka. Kai reikšmingo neigiamo poveikio laukinei gyvūnijai negalima išvengti, planuojamos ūkinės veiklos dokumentuose turi būti numatytos tokio neigiamo poveikio laukinei gyvūnijai sumažinimo ir kompensavimo priemonės.
6 straipsnis. Retų ir nykstančių laukinių gyvūnų rūšių apsauga
Retų ir nykstančių rūšių laukiniams gyvūnams saugoti ir gausinti Aplinkos ministerija organizuoja šių gyvūnų veisimą, nustato ir įgyvendina kitas apsaugos priemones šioms rūšims išsaugoti bei atkurti iki tinkamos jų būklės.
Kitus retų ir nykstančių laukinių gyvūnų rūšių apsaugos ir naudojimo reikalavimus nustato Saugomų gyvūnų, augalų, grybų rūšių ir bendrijų įstatymas.
7 straipsnis. Laukinių gyvūnų perkėlimo, introdukcijos ir reintrodukcijos reglamentavimas
Laukinius gyvūnus perkelti, introdukuoti ar reintrodukuoti leidžiama tik Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka ir gavus jos leidimą. Draudžiama laukinius gyvūnus perkelti, introdukuoti ar reintrodukuoti, o į laisvę ištrūkusius nelaisvėje laikytus laukinius gyvūnus būtina sugauti, jeigu Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija nustato, jog yra hibridizacijos ar konkuravimo su giminingomis rūšimis, epidemijų išplitimo ir buveinių pakitimo pavojus arba kitaip gali būti sutrikdytas ekosistemų stabilumas ar kilti grėsmė žmonių sveikatai ir gyvybei.
Pažeidžiant nustatytą tvarką perkeltų, introdukuotų ar reintrodukuotų arba kitais nekontroliuojamais būdais išplitusių laukinių gyvūnų apsaugos ir naudojimo reikalavimus nustato Aplinkos ministerija.
8 straipsnis. Laukinės gyvūnijos išteklių apsaugos, atkūrimo ir laukinių gyvūnų daromos žalos prevencijos priemonių finansavimas
Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo, Savivaldybės gamtos apsaugos fondo nuostatų ir kitų teisės aktų nustatytais atvejais laukinės gyvūnijos išteklių apsaugos ir atkūrimo priemones finansuoja valstybė, savivaldybės ir laukinės gyvūnijos išteklių naudotojai.
Papildomi laukinės gyvūnijos išteklių apsaugos ir atkūrimo priemonių finansavimo šaltiniai gali būti žemės, miško, vandens telkinių savininkų, valdytojų ir naudotojų bei laukinės gyvūnijos išteklių naudotojų savanoriškai skiriamos lėšos, taip pat kitos lėšos.
Prevencijos priemonės, kurių imasi žemės, miško ir vandens telkinių savininkai, valdytojai ir naudotojai siekdami išvengti retų ir nykstančių rūšių laukinių gyvūnų arba medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos, finansuojamos Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo ir Savivaldybės gamtos apsaugos fondo nuostatų nustatytais atvejais bei tvarka, išskyrus atvejus, kai medžiojamųjų gyvūnų daromą žalą privalo atlyginti medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudotojai pagal šio Įstatymo 24 straipsnio reikalavimus.
TREČIASIS SKIRSNIS
LAUKINĖS GYVŪNIJOS IŠTEKLIŲ NAUDOJIMAS
9 straipsnis. Teisė naudoti laukinės gyvūnijos išteklius
Laukinės gyvūnijos išteklių naudotojais gali būti Lietuvos Respublikos piliečiai, Lietuvos Respublikos juridiniai asmenys, užsienio piliečiai bei asmenys be pilietybės. Užsienio juridiniai asmenys laukinės gyvūnijos išteklių naudotojais gali būti, jei Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nustato šį reikalavimą.
Teisė naudoti laisvėje gyvenančios laukinės gyvūnijos išteklius priklauso valstybei. Be Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos išduoto leidimo draudžiama naudoti laisvėje gyvenančios laukinės gyvūnijos išteklius šio Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytomis naudojimo rūšimis. Naudoti laisvėje gyvenančios laukinės gyvūnijos išteklius kitomis šio Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodytomis naudojimo rūšimis galima laisvai, laikantis šio Įstatymo ir šio Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų teisės aktų reikalavimų.
Teisė naudoti nelaisvėje laikomus laukinius gyvūnus, įskaitant privačiuose vandens telkiniuose laikomus vandens gyvūnus, priklauso šių gyvūnų (vandens telkinių) savininkams. Naudoti nelaisvėje laikomų laukinių gyvūnų išteklius be jų savininko sutikimo draudžiama.
10 straipsnis. Laukinės gyvūnijos išteklių naudotojų teisės ir pareigos
Laukinės gyvūnijos išteklių naudotojai turi teisę:
1) naudoti laukinės gyvūnijos išteklius pagal Aplinkos apsaugos įstatymo, Saugomų gyvūnų, augalų, grybų rūšių ir bendrijų įstatymo, Saugomų teritorijų įstatymo, Žuvininkystės įstatymo, šio Įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytus laukinės gyvūnijos apsaugos ir jos išteklių naudojimo reikalavimus;
2) Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo, Savivaldybės gamtos apsaugos fondo nuostatų ir kitų teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka gauti finansinę pagalbą laisvėje gyvenančios laukinės gyvūnijos ištekliams apsaugoti ir atkurti;
3) jei nelaisvėje laikyti laukiniai gyvūnai ištrūko į laisvę, per vieną mėnesį nuo šių gyvūnų ištrūkimo į laisvę dienos organizuoti jų paiešką ir juos sugauti, išskyrus šio straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytą atvejį.
Laukinės gyvūnijos išteklių naudotojai privalo:
1) laikytis šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų reikalavimų ir nepažeisti žemės, miško ar vandens telkinių savininkų, valdytojų ir naudotojų teisių bei interesų;
2) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka įgyvendinti privalomas laukinės gyvūnijos apsaugos ir jos išteklių atkūrimo priemones;
3) šio Įstatymo 24 straipsnio nustatyta tvarka ir atvejais atlyginti žemės, miško, vandens telkinių savininkams, valdytojams ir naudotojams žalą, atsiradusią dėl laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo;
4) nedelsiant pranešti policijai ir Aplinkos ministerijos atitinkamo regiono aplinkos apsaugos departamento padaliniui apie kiekvieną nelaisvėje laikytų ir į laisvę ištrūkusių laukinių gyvūnų pabėgimo atvejį bei savo lėšomis vykdyti šio aplinkos apsaugos departamento padalinio nurodymus dėl privalomo ištrūkusių gyvūnų sugavimo, jeigu juos būtina sugauti pagal šio Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies ir 16 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
11 straipsnis. Laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo rūšys ir sąlygos
Laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo rūšys:
1) medžiojimas;
2) žvejojimas;
3) medžiojimo ir žvejojimo objektams nepriklausančių laukinių gyvūnų gaudymas ar rinkimas;
Šis dokumentas nepakeičia oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre. Neprisiimame atsakomybės už galimus netikslumus, atsiradusius perkeliant originalą į šį formatą.