Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatymas

Šis įstatymas reglamentuoja santykius, atsirandančius vežant jūrų laivais krovinius, keleivius ir bagažą, nustato darbo laive ypatumus ir socialines garantijas jūrininkams, taip pat reglamentuoja kitus civilinius teisinius santykius, susijusius su laivyba jūra tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys.

Šis įstatymas bei jo pagrindu priimti kiti teisės aktai netaikomi Lietuvos Respublikos karo ir pakrančių apsaugos laivams.

Šio įstatymo nuostatos suderintos su šio įstatymo priede nurodytais Europos Sąjungos teisės aktais.

Bendroji avarija - nuostoliai, kai sąmoningai ir pagrįstai padaromos išlaidos arba aukojimai, kad būtų išgelbėtas nuo bendro pavojaus laivas, frachtas ir laivu vežami kroviniai.

Buksyravimo jūra sutartis - susitarimas, kuriuo laivo valdytojas įsipareigoja už atlyginimą buksyruoti kitą laivą ar kitokį plaukiantį objektą.

Laivo nuomos be įgulos sutartis (bareboat charter) – terminuotas susitarimas, pagal kurį laivo nuomininkas turi teisę valdyti laivą, įskaitant nuomininko teisę paskirti laivo kapitoną ir laivo įgulą nuomos laikotarpiui.

Laivo prastovos mokestis (demeredžas) – laivo frachtavimo sutartyje (čarteryje) nustatytas užmokestis už laivo prastovą, kurį sumoka frachtuotojas laivo valdytojui.

Dispačas - premija, kurią laivo valdytojas sumoka frachtuotojui arba krovinių gavėjui už pirmalaikį laivo pakrovimą arba iškrovimą.

Dispaša - dokumentas, į kurį įrašomas bendrosios laivo avarijos nuostolių dydis ir jų padalijimas laivo valdytojui, krovinių ir frachto savininkams.

Dispašeris - ekspertas, surašantis dispašą.

Frachtas - užmokestis laivo valdytojui už krovinių vežimą.

Ginkluotas laivų plėšimas – neteisėti smurtiniai ar sulaikymo veiksmai arba niokojimo veiksmai, taip pat grasinimas juos atlikti, išskyrus piratavimą, įvykdyti asmeniniais tikslais ir nukreipti prieš laivą arba prieš tokiame laive esančius asmenis ar turtą, laivui esant valstybės vidaus vandenyse, salyno vandenyse ir teritorinėje jūroje, arba bet kokie pirmiau aprašytus veiksmus kurstantys ar tyčia palengvinantys veiksmai.

Jūrų laivas – laivas, suprojektuotas ir pastatytas laivybai jūroje bei turintis tai patvirtinančius dokumentus.

Jūrininkas – bet kuris asmuo, įskaitant laivo kapitoną, įdarbintas, pasamdytas ar dirbantis bet kokį darbą laive, išskyrus asmenis, kurių pagrindinis darbas yra atliekamas krante ir laive jie dirba tik nenuolatinį darbą, nesusijusį su kasdiene laivo veikla.

Jūrų kruizo sutartis - susitarimas, kuriuo kruizo organizatorius įsipareigoja surengti kolektyvinę kelionę jūra pagal atitinkamą programą ir suteikti jos dalyviams su tuo susijusias paslaugas, o kolektyvinės kelionės jūra dalyviai įsipareigoja sumokėti kruizo organizatoriui nustatytą užmokestį.

Keleivių vežimo jūra sutartis – susitarimas, pagal kurį vežėjas įsipareigoja jūrų laivu nuvežti keleivį iš vieno uosto į kitą, o jeigu keleivis perdavė bagažą, – nugabenti bagažą į paskirties uostą ir išduoti turinčiam teisę jį gauti asmeniui; keleivis įsipareigoja sumokėti už vežimą nustatytą užmokestį, o jeigu perduotas bagažas, – ir už bagažo vežimą.

(Neteko galios nuo 2003 m. liepos 23 d.)

(Neteko galios nuo 2003 m. liepos 23 d.)

Krovinių vežimo jūra sutartis – susitarimas, pagal kurį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti jūra į paskirties uostą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą frachtą.

(Neteko galios nuo 2003 m. liepos 23 d.)

Neteko galios nuo 2015-05-01

Neteko galios nuo 2015-05-01

Neteko galios nuo 2023-05-01

Laivo išperkamosios nuomos sutartis - susitarimas, kuriuo laivo savininkas įsipareigoja tam tikram laikui už užmokestį duoti laivą be įgulos išperkamosios nuomos gavėjui ir perduoti laivą jo nuosavybėn pasibaigus nuomos terminui, o išperkamosios nuomos gavėjas įsipareigoja priimti laivą ir sumokėti už jį sutartą pinigų sumą, įskaitant ir tą, kurią jis sumokėjo už naudojimąsi laivu.

Laivo frachtavimo sutartis (čarteris) – susitarimas, pagal kurį laivo valdytojas (frachtininkas) įsipareigoja kitai šaliai (frachtuotojui) už mokestį leisti naudotis laivu ar jo dalimi kroviniams, keleiviams ar bagažui vežti.

Neteko galios nuo 2015-05-01

Laivo reisas – laivo kelionė iš vieno uosto į kitą, nesvarbu, ar laivas veža krovinį arba keleivius, ar plaukia be jų. Į laivo reisą taip pat įskaitomas laikas, kurio reikia uoste kroviniui į laivą pakrauti ar iš jo iškrauti arba keleivius įlaipinti ar išlaipinti. Laivo reisu taip pat laikoma žvejybos laivo kelionė nuo išplaukimo iš uosto iki pirminio žuvų pardavimo sugrįžus į uostą, kai šį pardavimą vykdo laivo įgula.

Laivo valdytojas – laivo savininkas ar kitas teisėtais pagrindais laivu besinaudojantis asmuo, perėmęs iš laivo savininko įsipareigojimus ir atsakomybę už laivo veiklą pagal 2006 m. Konvenciją dėl darbo jūrų laivyboje.

Laivo savininkas - asmuo, kuriam laivas priklauso nuosavybės teise.

Laivų agentavimo sutartis – susitarimas, kuriuo viena šalis (laivo agentas) įsipareigoja teikti laivų agentavimo paslaugas, o kita šalis (laivo savininkas, frachtuotojas ar kitas teisėtas laivo valdytojas) – atlyginti už šių paslaugų teikimą.

Vežėjas – laivo savininkas arba frachtuotojas, sudarantis vežimo jūra sutartį.

Jūrininko reisas – nepertraukiamas laiko tarpas, kai jūrininkas užima jam skirtas pareigas ar atlieka pavestą darbą laive, įskaitant kelionės į laivą ir iš laivo į nuolatinę gyvenamąją vietą laiką.

Gelbėtojas – asmuo, teikiantis paslaugas, tiesiogiai susijusias su gelbėjimo operacijomis.

Piratavimas – kaip apibrėžta 1982 m. Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos 101 straipsnyje.

Repatriacija – laivo valdytojo ir valstybės, su kurios vėliava plaukioja laivas, vykdomų finansinių, teisinių ir kitų priemonių, užtikrinančių jūrininko sugrįžimą namo, visuma.

Žvejys – žvejybos laive dirbantis jūrininkas.

Kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatyme, Lietuvos Respublikos saugios laivybos įstatyme ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse.

Prekybinės laivybos valstybinį valdymą pagal savo kompetenciją Lietuvos Respublikoje atlieka Susisiekimo ministerija.

Vadovaudamosi šiuo įstatymu, kitais teisės aktais ir Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Susisiekimo ministerija leidžia privalomus teisės aktus prekybinės laivybos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija kartu su Susisiekimo ministerija – jūrininkų darbo santykių, socialinių garantijų, saugos ir sveikatos, o Sveikatos apsaugos ministerija kartu su Susisiekimo ministerija – jūrininkų sveikatos apsaugos ir sveikatos priežiūros klausimais, organizuoja, koordinuoja, kontroliuoja šių teisės aktų vykdymą.

Neteko galios nuo 2015-11-01

Lietuvos Respublikos ir kiti teisės aktai Lietuvos Respublikoje įregistruotiems laivams už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų taikomi tiek, kiek jie neprieštarauja teisės aktams valstybės, kurios teritorijoje yra minėti laivai, arba šis įstatymas nenumato kitaip.

Užsienio valstybių teisės aktai taikomi šių valstybių laivams, esantiems Lietuvos Respublikos teritorijoje, jeigu šie aktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimams.

Jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nustato kitokias taisykles nei prekybinės laivybos santykius reguliuojantys Lietuvos Respublikos teisės aktai, taikomos tarptautinių sutarčių ir konvencijų nuostatos.

Nuosavybės teisė į laivą, plaukiojantį už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, nustatoma pagal valstybės, su kurios vėliava laivas plaukioja, įstatymus. Nuosavybės teisė į statomą laivą nustatoma pagal valstybės, kurioje laivas statomas, įstatymus, jeigu laivo statybos sutartyje nenumatyta kitaip.

Laivo įgulos teisinę padėtį nustato valstybės, su kurios vėliava laivas plaukioja, teisės aktai. Laivo įgulos narių ir laivo valdytojo santykius nustato valstybės, su kurios vėliava laivas plaukioja, teisės aktai, jeigu sutartyje, reguliuojančioje šiuos santykius, nenustatyta kitaip.

Teisę į turtą (laivą, jo nuolaužas, įrengimus, krovinį ir pan.), paskendusį vidaus vandenyse arba teritorinėje jūroje, taip pat dėl tokio turto atsirandančius santykius reguliuoja valstybės, kurios teritorijoje tas turtas yra, įstatymai. Atviroje jūroje paskendusiam laivui, jame esančiam turtui taikomi valstybės, su kurios vėliava laivas plaukiojo, įstatymai.

Santykius dėl krovinių vežimo jūra reguliuoja įstatymai, numatyti krovinių vežimo jūra sutarties šalių susitarime. Jeigu krovinių vežimo jūra sutarties šalys nesusitarė kitaip, santykius dėl krovinių vežimo jūra reguliuoja vežėjo šalies įstatymai.

Santykius dėl keleivių ir bagažo vežimo jūra reguliuoja vežėjo valstybės taisyklės, jeigu keleivių vežimo jūra sutarties šalys nesusitars kitaip.

Santykius dėl laivo frachtavimo reguliuoja laivo savininko šalies įstatymai, o santykius dėl laivo išperkamosios nuomos sutarties reguliuoja išperkamosios nuomos davėjo šalies įstatymai, jeigu sutarties šalys nesusitarė kitaip.

Santykius dėl buksyravimo jūra sutarties reguliuoja sutarties sudarymo vietos įstatymai, jeigu sutarties šalys nesusitarė kitaip.

Santykius dėl bendrosios avarijos reguliuoja šalies, kurios uoste laivas po įvykio, sukėlusio bendrąją avariją, baigė reisą, įstatymai. Jeigu dėl bendrosios avarijos nuostolius patyrę asmenys yra iš vienos valstybės, taikomi tos valstybės įstatymai. Jeigu bendroji avarija turi būti dalijama Lietuvos Respublikoje, tai daroma pagal šį įstatymą.

Santykiai dėl laivų susidūrimo teritorinėje jūroje reguliuojami pagal šalies, kurios teritorinėje jūroje įvyko susidūrimas, įstatymus. Jeigu laivai susidūrė atviroje jūroje ir ginčas dėl susidūrimo nagrinėjamas Lietuvos Respublikoje, taikomos šio įstatymo taisyklės. Jeigu susidūrę laivai plaukiojo su Lietuvos valstybės vėliava, taikomas šis įstatymas, nesvarbu, kur įvyko laivų susidūrimas.

Laivui padarius nuostolių, kuriems atlyginti netaikomos šio straipsnio 12 dalies taisyklės, nuostoliai atlyginami pagal įstatymus valstybės, kurios teritorijoje įvyko įvykis, dėl kurio reikalaujama atlyginti nuostolius, o jeigu nuostoliai buvo padaryti atviroje jūroje, jie atlyginami pagal valstybės, su kurios vėliava plaukioja nuostolį padaręs laivas, įstatymus.

Santykiams, susijusiems su atlyginimu už išgelbėjimą teritorinėje jūroje, taikomi valstybės, kurios teritorijoje buvo suteiktos gelbėjimo paslaugos, įstatymai. Jeigu tai įvyko atviroje jūroje ir ginčas nagrinėjamas Lietuvos Respublikoje, taikomos šio įstatymo taisyklės, jeigu šalys nebuvo susitarusios kitaip. Skirstant atlyginimą už išgelbėjimą jūroje gelbėjime dalyvavusio laivo valdytojui ir laivo įgulai, taip pat laivo įgulos nariams taikomi valstybės, su kurios vėliava laivas plaukioja, įstatymai.

Šio įstatymo numatytose sutartyse gali būti numatomos sąlygos dėl užsienio prekybinės laivybos įstatymų ir papročių taikymo, jeigu tuo nepanaikinama ar nesumažinama atsakomybė, šio įstatymo numatyta vežėjui už žalą, padarytą keleivių sveikatai ar gyvybei, arba už krovinių ar bagažo praradimą, trūkumą ar sužalojimą.

2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1177/2010 dėl jūrų ir vidaus vandenų keliais vykstančių keleivių teisių, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 (toliau – Reglamentas (ES) Nr. 1177/2010), taikomas keleiviams, kurie keliauja šio reglamento 2 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytomis sąlygomis.

Su prekybine laivyba susijęs turtinis ginčas, kuriame dalyvauja užsienio valstybės fizinis ar juridinis asmuo, ginčo dalyvių susitarimu gali būti perduodamas nagrinėti užsienio valstybės teismui arba arbitražui.

Civiliniams, administraciniams, darbo laive ir kitiems teisiniams santykiams, kylantiems iš prekybinės laivybos ir nereguliuojamiems šio įstatymo, atitinkamai taikomos Lietuvos Respublikos civilinių, administracinių, darbo ir kitų įstatymų normos.

Kiekvienas jūrų laivas, naudojamas laivybai, turi būti įregistruotas Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre.

Laivas privalo turėti savo pavadinimą, kurį suteikia laivo savininkas susisiekimo ministro nustatyta tvarka.

Laivai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavedimu vykdantys Lietuvos valstybės įsipareigojimus, negali būti areštuoti, įkeisti arba kam nors perduoti. Su šiais laivais susiję reikalavimai pateikiami Lietuvos Respublikos Vyriausybei.

Teisė plaukioti su Lietuvos valstybės vėliava suteikiama laivams, įregistruotiems Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre.

Laivas, įsigytas užsienyje, turi teisę plaukioti su Lietuvos valstybės vėliava nuo to laiko, kai Lietuvos Respublikos konsulinis pareigūnas išduoda laikinąjį leidimą, kuris patvirtina šią teisę. Laikinasis leidimas galioja tris mėnesius, tačiau, jeigu laivas įregistruojamas Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre nepasibaigus minimam trijų mėnesių terminui, laikinojo leidimo galiojimas baigiasi tą pačią dieną, kada laivas yra įregistruojamas.

Laivas, įregistruotas Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre ir plaukiojantis su Lietuvos valstybės vėliava, negali jos keisti kitos valstybės vėliava laivo reiso ar buvimo uoste metu, išskyrus laivo nuomos be įgulos sutarties (bareboat charter) atveju.

Už Lietuvos ar užsienio valstybės vėliavos iškėlimą laive, neturint tam teisės, taikoma atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

Kartu su Lietuvos valstybės vėliava laive Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka gali būti iškeltos ir kitos vėliavos.

Laivas registruojamas Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre, jeigu jis yra suprojektuotas bei pastatytas laivybai jūroje ir turi tai patvirtinančius dokumentus, o laivo savininkas yra Lietuvos Respublikos pilietis ar Lietuvos Respublikoje įregistruotas juridinis asmuo.

Laivas, kuris yra įregistruotas užsienio valstybėje, gali būti laikinai įregistruotas Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre, jeigu jį pagal laivo nuomos be įgulos sutartį (bareboat charter) išsinuomoja Lietuvos Respublikos pilietis ar Lietuvos Respublikoje įregistruotas juridinis asmuo.

Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre gali būti registruojami nebaigti statyti jūrų laivai, jeigu:

Lietuvos Respublikos jūrų laivų registrą steigia ir jo nuostatus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Lietuvos Respublikos jūrų laivų registro valdytoja yra Susisiekimo ministerija, šio registro tvarkytoją skiria Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Lietuvos Respublikos jūrų laivų registro tvarkytojas registro duomenų gavėjams neatlygintinai teikia registro duomenis, registro informaciją, registrui pateiktus dokumentus ir (arba) jų kopijas.

Laivo įgulą turi sudaryti ne mažiau kaip vienas ketvirtadalis Lietuvos Respublikos, kitų Europos Sąjungos valstybių narių ar kitų Europos ekonominės erdvės valstybių ir Šveicarijos Konfederacijos (toliau – valstybė narė) piliečių ir kitų fizinių asmenų, kurie naudojasi Europos Sąjungos teisės aktuose jiems suteiktomis judėjimo valstybėse narėse teisėmis. Šis reikalavimas netaikomas, jeigu laive yra galiojanti nacionalinė, teritorinė, šakos (gamybos, paslaugų, profesinė), darbdavio lygmens ar darbovietės lygmens kolektyvinė sutartis.

Kai Lietuvos Respublikoje visoje ar dalyje teritorijos yra įvedama nepaprastoji padėtis, nepaprastosios padėties metu negali būti sudaromos darbo sutartys su jūrininkais, kurie yra valstybių, dėl kurių veiksmų Lietuvos Respublikoje įvesta nepaprastoji padėtis, piliečiai, išskyrus asmenis, kurie turi dokumentą, suteikiantį ar patvirtinantį teisę gyventi Lietuvos Respublikoje.

Laivo kapitono pareigas gali eiti tik piliečiai valstybių, kurios yra bent vienos iš šių sąjungų, susitarimų ar organizacijų: Europos Sąjungos, Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos, Europos ekonominės erdvės susitarimo, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, narės.

Laivo, vežančio keleivius ir (ar) krovinius į (iš) Lietuvos Respublikos uostus (-ų), kapitonas ar bent vienas iš tokio laivo kapitono padėjėjų turi mokėti lietuvių ir (arba) anglų kalbas (-ą).

Laivo kapitoną skiria ir darbo sutartį su juo sudaro laivo valdytojas. Laivo nuomos be įgulos sutarties (angl. bareboat charter) atveju laivo kapitoną skiria ir darbo sutartį su juo sudaro laivo nuomininkas.

Laivo kapitonas yra laivo valdytojo atstovas laive.

Krovinių vežimo jūra sutarties sudarymo faktas ir jos turinys patvirtinamas konosamentu ar kitu dokumentu.

Kroviniai jūra vežami vadovaujantis 1924 m. tarptautine konvencija dėl teisės normų, susijusių su konosamentais, suvienodinimo (Hagos taisyklės), iš dalies pakeista 1968 m. Briuselio protokolu, iš dalies pakeičiančiu Tarptautinę konvenciją dėl kai kurių teisės normų, susijusių su konosamentais, suvienodinimo (Visbiu taisyklės) ir iš dalies pakeista Protokolu (protokolas dėl SST), iš dalies pakeičiančiu 1924 m. rugpjūčio 25 d. tarptautinę konvenciją dėl kai kurių teisės normų, susijusių su konosamentais, suvienodinimo (Hagos taisyklės), iš dalies pakeistą 1968 m. vasario 23 d. protokolu (Visbiu taisyklės).

Šiame skirsnyje nurodytos taisyklės taikomos, jei šalių sutarimu nenustatyta kitaip.

Konosamento išdavimo sąlygas nustato 1924 m. tarptautinė konvencija dėl teisės normų, susijusių su konosamentais, suvienodinimo (Hagos taisyklės), iš dalies pakeista 1968 m. Briuselio protokolu, iš dalies pakeičiančiu Tarptautinę konvenciją dėl kai kurių teisės normų, susijusių su konosamentais, suvienodinimo (Visbiu taisyklės) ir iš dalies pakeista Protokolu (protokolas dėl SST), iš dalies pakeičiančiu 1924 m. rugpjūčio 25 d. tarptautinę konvenciją dėl kai kurių teisės normų, susijusių su konosamentais, suvienodinimo (Hagos taisyklės), iš dalies pakeistą 1968 m. vasario 23 d. protokolu (Visbiu taisyklės).

Krovinių vežimo jūra sutarties sąlygos, neįrašytos į konosamentą, yra privalomos krovinių gavėjui, jeigu konosamente yra nuoroda į dokumentą, kuriame tos sąlygos įrašytos.

Krovinių siuntėjas turi laiku perduoti vežėjui visus su kroviniais susijusius dokumentus, kurių reikalauja uosto, muitinės, sanitarijos arba kitos institucijos, ir atsakyti už nuostolius, atsiradusius vežėjui dėl to, kad šie dokumentai buvo perduoti ne laiku, netinkami arba neišsamūs.

Kroviniai laive sukraunami laivo kapitono nuožiūra.

Krovinių siuntėjas ir vežėjas gali susitarti dėl krovinių sukrovimo laivo denyje. Jeigu vežėjas savo nuožiūra pakrovė krovinius į denį, jis atsako už krovinių praradimą, sugadinimą ar pavėlavimą krovinius pristatyti į paskirties uostą, jei tai atsitiko dėl krovinių vežimo denyje.

Frachto dydis nustatomas krovinių vežimo jūra sutarties šalių susitarimu. Jeigu tokio susitarimo nebuvo, frachto dydis nustatomas pagal normas, taikomas krovinių pakrovimo į laivą uoste jų pakrovimo į laivą dieną.

Vežėjas turi teisę krovinių neišduoti krovinių gavėjui tol, kol nesumokėtas frachtas ar kiti vežėjui priklausantys mokėjimai arba nepateiktos mokėjimo garantijos.

Frachtą ir kitus vežėjui priklausančius mokėjimus sumoka krovinių siuntėjas arba frachtuotojas, jeigu krovinių vežimo jūra sutartimi tie mokėjimai nėra perkelti krovinių gavėjui.

Jeigu pakrautų krovinių vertė nepadengia frachto ir kitų vežėjo išlaidų, o krovinių siuntėjas nesumokėjo viso frachto prieš laivui išplaukiant iš uosto ir nepateikė mokėjimo garantijų, vežėjas turi teisę nutraukti krovinių vežimo jūra sutartį, iškrauti iš laivo krovinius ir pareikalauti sumokėti jam pusę sutarto frachto, užmokestį už laivo prastovą, jeigu ji buvo, taip pat kitas vežėjo dėl to išleistas sumas.

Už vežimo metu ne dėl vežėjo kaltės prarastus ar sužalotus krovinius mokamas visas frachtas. Už krovinius, prarastus dėl laivo avarijos, kito nelaimingo atsitikimo arba laivo prievartinio užgrobimo, frachtas nemokamas, o jeigu buvo sumokėtas, - grąžinamas. Jeigu kroviniai buvo išgelbėti, vežėjas turi teisę į frachtą, kurio dydis proporcingas laivo su kroviniais nuplauktam nuotoliui.

Už vežimą krovinių, kurie vežimo metu buvo prarasti ar sugedo dėl natūralių krovinių savybių ar aplinkybių, priklausančių nuo krovinių siuntėjo, mokamas visas frachtas.

Frachtui ir kitiems mokėjimams, priklausantiems vežėjui už krovinių vežimą jūra pagal sutartį, užtikrinti vežėjas turi teisę reikalauti iš krovinių siuntėjo įkeisti vežimui pateikiamus krovinius.

Krovinių įkeitimo sutartis sudaroma ir vykdoma pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas.

Vežėjas, negavęs jam priklausančių frachto ir kitų mokėjimų pagal krovinių vežimo jūra sutartį, turi teisę parduoti įkeistus krovinius prieš tai raštu įspėjęs krovinių siuntėją arba frachtuotoją ir krovinių gavėją.

Jeigu lėšų, gautų pardavus įkeistus krovinius, neužtenka vežėjo reikalavimui visiškai patenkinti, vežėjas turi teisę reikalauti iš krovinių siuntėjo arba frachtuotojo sumokėti trūkstamą sumą.

Kai kroviniams vežti buvo suteiktas visas laivas, krovinių siuntėjas turi teisę atsisakyti krovinių vežimo jūra sutarties sumokėjęs:

Jeigu krovinių siuntėjas krovinių vežimo jūra sutarties atsisako iki laivui išplaukiant iš uosto, vežėjas išduoda jam krovinius neatsižvelgdamas į tai, kad krovinių iškrovimas iš laivo gali laivą uoste sulaikyti ilgiau už nustatytą laivo stovėjimo terminą.

Jeigu krovinių siuntėjas krovinių vežimo jūra sutarties atsisako laivo reiso metu, jis turi teisę reikalauti išduoti krovinius tik tame uoste, į kurį laivas turi įplaukti pagal krovinių vežimo jūra sutartį arba į kurį įplaukė dėl būtino reikalo.

Jeigu pagal krovinių vežimo jūra sutartį krovinių siuntėjui buvo suteiktas ne visas laivas, tai sutarties galima atsisakyti tik su sąlyga, kad bus sumokėtas visas frachtas, užmokestis už laivo prastovą, jeigu ji buvo, taip pat vežėjo išlaidos, susijusios su kroviniais ir neįtrauktos į frachtą. Krovinių siuntėjo reikalavimu vežėjas privalo išduoti krovinius prieš juos atgabenant į paskirties uostą tik tuo atveju, jeigu dėl to nebus padaryta žalos vežėjui ir kitiems krovinių siuntėjams.

Kiekviena krovinių vežimo jūra sutarties šalis turi teisę nutraukti sutartį neatlygindama antrajai šaliai nuostolių šiais atvejais, atsiradusiais iki laivo išplaukimo iš krovinių išsiuntimo uosto:

Kiekviena krovinių vežimo jūra sutarties šalis, atsiradus šio straipsnio 1 dalyje paminėtai aplinkybei, gali nutraukti krovinių vežimo jūra sutartį ir laivo reiso metu. Šiuo atveju krovinių siuntėjas sumoka vežėjui frachtą, proporcingą laivo su kroviniais nuplauktam nuotoliui, taip pat vežėjo turėtas su kroviniais susijusias išlaidas.

Krovinių vežimo jūra sutartis nutraukiama neatlyginant dėl to sutarties šalims atsiradusių nuostolių, kai:

Krovinių vežimo jūra sutartis dėl 3 dalyje nurodytų aplinkybių gali būti nutraukiama ir laivo reiso metu. Tokiu atveju vežėjui sumokamas frachtas, proporcingas laivo su kroviniais nuplauktam nuotoliui, taip pat vežėjo turėtos su kroviniais susijusios išlaidos.

(Neteko galios).

(Neteko galios).

Jeigu kroviniams vežti buvo duotas visas laivas, tačiau dėl valstybės institucijų draudimo, stichinių reiškinių arba kitų nuo vežėjo nepriklausančių priežasčių laivas negali įplaukti į paskirties uostą, vežėjas privalo tuoj pat pranešti apie tai krovinių siuntėjui. Jeigu per pagrįstai reikalingą laiką po to, kai pranešimas buvo išsiųstas, negaunama krovinių siuntėjo nurodymų dėl krovinių iškrovimo uosto, laivo kapitonas turi teisę artimiausiame uoste iškrauti krovinius arba juos vežti į krovinių išsiuntimo uostą, atsižvelgdamas į tai, kas, jo nuomone, yra naudingiau krovinių siuntėjui.

Jeigu kroviniams vežti buvo duotas ne visas laivas ir kroviniai dėl priežasčių, nurodytų šio straipsnio 3 dalyje, negali būti nuvežti į paskirties uostą, laivo kapitonas krovinių siuntėjo nurodymu krovinius gali iškrauti kitame uoste. Jeigu per tris paras po to, kai krovinių siuntėjui buvo išsiųstas laivo kapitono pranešimas apie susidariusias aplinkybes, negautas nurodymas dėl krovinių iškrovimo uosto, tai     laivo kapitonas turi teisę iškrauti krovinius artimiausiame uoste, apie tai pranešęs krovinių siuntėjui. Laivo kapitonas turi teisę taip pat pasielgti ir tuomet, kai krovinio siuntėjo nurodymo negalima įvykdyti dėl žalos, kuri būtų padaryta kitų laive esančių krovinių savininkams.

Krovinių siuntėjas privalo atlyginti vežėjui visas išlaidas, susijusias su laukimu jo nurodymo dėl krovinių iškrovimo uosto, taip pat visas kitas su kroviniais susijusias išlaidas ir sumokėti frachtą, proporcingą laivo su kroviniais nuplauktam nuotoliui.

Jeigu kroviniams vežti buvo duotas ne visas laivas, o paskirties uoste krovinių gavėjas krovinių neatsiėmė arba jų atsisakė, vežėjas turi teisę, pranešęs apie tai krovinių siuntėjui, krovinius atiduoti saugoti krovinių siuntėjo lėšomis ir rizika į uosto sandėlį arba kitą patikimą vietą.

Jeigu kroviniams vežti buvo duotas visas laivas ir krovinių gavėjas neatvyko arba atsisakė priimti krovinius, laivo kapitonas tuojau pat apie tai privalo pranešti krovinių siuntėjui. Pasibaigus laivo iškrovimo terminams, jei per tą laiką nebuvo gautas kitoks krovinių siuntėjo nurodymas, laivo kapitonas krovinius iškrauna iš laivo ir atiduoda juos saugoti krovinių siuntėjo lėšomis ir rizika į uosto sandėlį arba kitą patikimą vietą. Laikas, kurį vežėjas sugaišo, kol kroviniai buvo iškrauti ir atiduoti saugoti, laikomas laivo prastova, už kurią vežėjui atlygina krovinių siuntėjas.

Jei nuo laivo atplaukimo į uostą per du mėnesius atiduoti saugoti kroviniai neatsiimami, o krovinių siuntėjas nesumoka vežėjui priklausančių mokėjimų, vežėjas turi teisę saugomus krovinius parduoti. Greitai gendantys neatsiimti kroviniai gali būti parduoti ir prieš pasibaigiant nurodytam terminui.

Keleivių vežimas apima laikotarpį nuo keleivio įlipimo į laivą išvykimo uoste iki išlipimo iš laivo paskirties uoste, taip pat laikotarpį, per kurį keleivis vandens keliu nugabenamas nuo kranto į laivą ir atgal, jeigu užmokestis už nugabenimą įtrauktas į bilieto kainą arba jeigu laivą, kuriuo keleivis vežamas nuo kranto į laivą ir atgal, suteikė vežėjas.

Vežėjas keleiviui išduoda bilietą, kuris įrodo keleivių vežimo jūra sutarties sudarymo faktą. Bagažo pateikimas vežėjui įrodomas bagažo pateikimo dokumentu.

Keleivis negali perduoti teisių, kurias suteikia keleivių vežimo jūra sutartis, trečiajam asmeniui be vežėjo sutikimo.

Keleivių ir bagažo vežimo jūra taisykles tvirtina Susisiekimo ministerija.

Šio skirsnio normos taikomos, jei šalių susitarimu nenustatyta kitaip. Toks susitarimas negali apriboti šiame skirsnyje nurodytų keleivio teisių.

Prieš pateikdamas laivą keleiviams vežti ir veždamas keleivius, vežėjas privalo pasirūpinti, kad:

Vežėjas turi teisę atidėti laivo reisą, pakeisti keleivių vežimo jūra maršrutą, keleivių išlaipinimo iš laivo arba įlaipinimo į laivą vietą, jeigu tokie veiksmai būtini dėl stichinės nelaimės padarinių, nepalankių sanitarinių ir epideminių sąlygų išvykimo ar atvykimo uoste ar kelyje bei dėl kitų pavojų ir įvykių, nepriklausančių nuo vežėjo ir trukdančių laikytis keleivių vežimo jūra sutarties.

Keleivis prieš reisą turi teisę bet kuriuo metu, o reisui prasidėjus, - bet kuriame uoste, į kurį laivas įplauks, nutraukti keleivių vežimo jūra sutartį.

Keleivis, pranešęs vežėjui apie keleivių vežimo jūra sutarties nutraukimą, turi teisę atgauti jo sumokėtą užmokestį už važiavimą ir bagažo vežimą Keleivių ir bagažo vežimo jūra taisyklių nustatyta tvarka.

Jeigu keleivis nutraukia keleivių vežimo jūra sutartį ne vėliau termino, nurodyto Keleivių ir bagažo jūra vežimo taisyklėse, arba neatvyksta į laivą dėl ligos, arba prieš išplaukiant laivui nutraukia sutartį dėl priežasčių, priklausančių nuo vežėjo, jam grąžinamas visas jo sumokėtas užmokestis už važiavimą ir bagažo vežimą.

Vežėjas turi teisę nutraukti keleivių vežimo jūra sutartį:

Jeigu vežėjas nutraukia keleivių vežimo jūra sutartį iki laivo išplaukimo iš išvykimo uosto, jis privalo sugrąžinti keleiviui užmokestį už keleivio ir bagažo vežimą jūra, o jeigu keleivių vežimo jūra sutartis nutraukiama tarpiniame uoste, keleiviui sugrąžinama užmokesčio už vežimą jūra dalis, proporcinga nenuplauktam iki paskirties uosto nuotoliui.

Šiame straipsnyje numatytais atvejais vežėjas, nutraukęs keleivių vežimo jūra sutartį, keleivio reikalavimu privalo jį savo lėšomis nugabenti į išvykimo uostą.

Jūrų kruizo sutartis įforminama kelialapyje arba kitame dokumente, kurį kruizo organizatorius išduoda kruizo dalyviui.

Kruizo dalyvis iki kruizo pradžios turi teisę nutraukti sutartį. Kruizo dalyvis, pranešęs  kruizo organizatoriui apie jūrų kruizo sutarties nutraukimą, turi teisę gauti visą arba dalį sumokėtos už kruizą sumos sutartyje nustatyta tvarka. Jei kruizo organizatorius negali aprūpinti kruizo dalyvio vieta jūrų kruizo sutartyje nurodytame arba kitame analogiškame laive, kruizo dalyvis turi teisę nutraukti jūrų kruizo sutartį ir gauti visą sumokėtą sumą.

Kruizo organizatorius turi teisę nutraukti jūrų kruizo sutartį esant šio įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms.

Jeigu jūrų kruizo sutartį kruizo organizatorius nutraukia iki laivo išplaukimo iš išvykimo uosto, kruizo dalyviams sugrąžinamos jų sumokėtos sumos. Jeigu jūrų kruizo sutartis kruizo organizatorius nutraukia laivui išplaukus iš išvykimo uosto, kruizo dalyviams sugrąžinamos jų sumokėtos sumos proporcingai nenuplauktam iki paskirties uosto nuotoliui, o kruizo dalyviai kruizo organizatoriaus lėšomis pristatomi į išvykimo uostą.

Jeigu dėl nenumatytų ir nuo vežėjo nepriklausančių aplinkybių jūrų kruizo trukmė pailgėja, kruizo organizatorius atlygina dėl to atsiradusius nuostolius, susijusius su kruizo dalyvių aptarnavimu.

Laivo valdytojas privalo perduoti laivą frachtuotojui tokios būklės, kad jis tiktų tikslams, numatytiems sutartyje.

Frachtuotojas privalo eksploatuoti laivą pagal laivo frachtavimo sutarties sąlygas.

Frachtuotojas turi teisę savo vardu sudaryti vežimo jūra sutartis, išduoti konosamentus ar kitus juos pakeičiančius dokumentus. Frachtuotojas atsako pagal prievoles, atsirandančias pagal jo sudarytas vežimo jūra sutartis ir kitus frachtuotojo pasirašytus dokumentus.

Frachtuotojo atsakomybė numatoma laivo frachtavimo sutartyje.

Frachtuotojas atsako už nuostolius, susijusius su suteikto laivo gelbėjimu, sužalojimu arba žuvimu, jeigu tie nuostoliai atsirado dėl frachtuotojo kaltės, taip pat atsako pagal prievoles, atsirandančias dėl naudojimosi suteiktu laivu.

Jeigu suteiktas laivas žūva, frachtas sumokamas už laiką iki laivo žuvimo dienos, o jeigu tos dienos nustatyti negalima, - iki tos dienos, kai buvo gauta paskutinė žinia apie laivo žuvimą.

Buksyravimo jūra sutartis gali būti sudaroma raštu arba žodžiu. Susitarimas dėl pavedimo buksyruojančio laivo kapitonui vadovauti buksyravimui gali būti įrodomas tik rašytiniais dokumentais.

Kiekviena buksyravimo jūra sutarties šalis privalo iš anksto tinkamai parengti savo laivą ar kitą objektą buksyravimui.

Buksyruojančio laivo valdytojas neatsako už laivo trūkumus, jeigu įrodo, kad tokie trūkumai negalėjo būti pastebėti (nematomi trūkumai) iki buksyravimo jūra sutarties sudarymo.

Šiame skirsnyje nurodytos taisyklės taikomos, jei šalių susitarimu nenustatyta kitaip.

Bendroji avarija dalijama proporcingai laivo, frachto ir krovinių vertei. Šiame skirsnyje frachtu taip pat laikomas užmokestis už keleivių ir jų bagažo vežimą. Bendroji avarija dalijama šioje dalyje nustatyta tvarka ir tuo atveju, kai pavojus, pareikalavęs nepaprastųjų išlaidų arba aukojimo, kilo dėl vežimo jūra sutarties dalyvio arba trečiojo asmens kaltės. Tačiau toks dalijimas neatima iš bendrosios avarijos dalyvių teisės išieškoti turėtus nuostolius iš kaltojo asmens.

Šio įstatymo 47-50 straipsniai taikomi, jei vežimo jūra sutarties šalių susitarimu nenustatyta kitaip.

Bendrosios avarijos faktą suinteresuotų asmenų pareiškimu konstatuoja ir apskaičiuoja jos dalijimą (sudaro dispašą) dispašeriai, turintys žinių ir patyrimo jūrų teisės srityje.

Krovinių vežimo jūra sutarties šalis, reikalaujanti padalyti bendrąją avariją, privalo įrodyti, kad pareikštieji nuostoliai arba išlaidos iš tikrųjų turi būti priskirti bendrajai avarijai.

Dispašeris turi teisę pasiūlyti suinteresuotiems asmenims pateikti dokumentus, reikalingus dispašai surašyti. Jeigu suinteresuoti asmenys per dispašerio nustatytą laiką tokių dokumentų nepateikia, dispaša surašoma pagal dispašerio turimą medžiagą. Dispaša negali būti pakeista, jeigu to reikalauja suinteresuoti asmenys, remdamiesi dispašerio prašytais, tačiau nepateiktais dokumentais.

Visiems suinteresuotiems asmenims turi būti sudaroma galimybė susipažinti su visa medžiaga, kuria remiantis sudaroma dispaša, ir dispašeris jų reikalavimu ir lėšomis privalo išduoti patvirtintus šios medžiagos nuorašus.

Už dispašos sudarymą imama rinkliava, kuri įtraukiama į dispašą ir padalijama visiems suinteresuotiems asmenims proporcingai jų įnašams į bendrąją avariją.

Šiame įstatyme nustatyta tvarka atlyginami nuostoliai, atsiradę:

Nuostolius atlygina laivo valdytojas, kurio laivo kapitonas ar kiti įgulos nariai kalti dėl laivų susidūrimo. Nė viena iš laivų susidūrimo šalių nelaikoma kalta iki tol, kol jos kaltė nebus įrodyta įstatymų nustatyta tvarka.

Jei laivai susidūrė dėl nenugalimos jėgos, taip pat jeigu negalima nustatyti laivų susidūrimo priežasties, nuostoliai tenka tam, kam jie padaryti.

Jei laivų susidūrimas įvyko dėl visų susidūrusių laivų kapitonų ar kitų įgulos narių kaltės, kiekvienos laivų susidūrimo šalies atsakomybė nustatoma proporcingai jų kaltės dydžiui. Jei negalima nustatyti kiekvienos laivų susidūrimo šalies kaltės dydžio, atsakomybė paskirstoma lygiomis dalimis.

Šio straipsnio 4 dalyje nurodytu atveju laivų valdytojai solidariai atsako tretiesiems asmenims už nuostolius dėl žmonių mirties arba jų sveikatos sužalojimo.

Laivo valdytojas atsako ir jei laivų susidūrimas įvyko dėl locmano kaltės.

Nuostoliai, atsiradę dėl aplinkos užteršimo susidūrus laivams, atlyginami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

Povandeninio kabelio ar vamzdyno savininkas privalo atlyginti nuostolius, patirtus laivų savininkų, kurie įrodo, jog patyrė nuostolius (prarado inkarą, tinklą ar kitą žvejybos įrangą) siekdami išvengti povandeninio kabelio ar vamzdyno pažeidimo.

Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta prievolė atlyginti nuostolius atsiranda  tik tuomet, jei  laivo savininkai ėmėsi visų protingų priemonių, kad būtų išvengta nuostolių.

Laivo valdytojo ir gelbėtojo atsakomybė dėl jiems pareikštų reikalavimų gali būti ribojama 1976 m. Tarptautinės konvencijos dėl atsakomybės pagal jūrinius reikalavimus ribojimo ir 1996 m. Protokolo, iš dalies keičiančio 1976 m. Konvenciją dėl atsakomybės pagal jūrinius reikalavimus ribojimo, (toliau – Konvencija dėl atsakomybės pagal jūrinius reikalavimus ribojimo) bei kitų Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka.

Asmuo, už kurio veiksmus, aplaidumą ar įsipareigojimų nevykdymą atsako laivo valdytojas ar gelbėtojas, turi teisę pasinaudoti Konvencijoje dėl atsakomybės pagal jūrinius reikalavimus ribojimo ir kitose Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatyta teise riboti atsakomybę.

Šio įstatymo 62 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose nurodyti reikalavimai turi būti tenkinami pirmiausia iš:

Šio įstatymo 62 straipsnio 2 dalies 2, 3, 5 ir 7 punktuose nurodyti reikalavimai turi būti tenkinami pirmiausia iš:

Jeigu laivui plaukiojant jūroje arba stovint uoste įvyko įvykis, kuris gali būti pagrindu pareikšti laivo valdytojui turtinius reikalavimus, laivo kapitonas, norėdamas užtikrinti įrodymus laivo valdytojo teisėms ir teisėtiems interesams ginti, pasirūpina, kad nustatyta tvarka būtų surašytas jūrinio protesto aktas.

Jūrinio protesto akte turi būti aprašytos įvykio aplinkybės ir priemonės, kurių ėmėsi laivo kapitonas jam patikėtam turtui apsaugoti.

Pareiškimas dėl jūrinio protesto akto surašymo pateikiamas:

Lietuvos uoste pareiškimas dėl jūrinio protesto akto surašymo pateikiamas per 24 valandas nuo laivo atplaukimo į uostą. Jeigu įvykis, dėl kurio reikia pareikšti jūrinį protestą, įvyko uoste, pareiškimas dėl jūrinio protesto akto surašymo turi būti pateikiamas per 24 valandas nuo įvykio.

Jeigu nebuvo galimybių pareiškimą dėl jūrinio protesto akto surašymo pateikti per nustatytą laiką, terminų praleidimo priežastys turi būti nurodytos jūrinio protesto akte.

Jeigu yra pagrindo manyti, kad įvykis padarė žalos laive esantiems kroviniams, pareiškimas dėl jūrinio protesto akto surašymo turi būti pateikiamas prieš atidarant laivo triumus. Iškrauti krovinius iki jūrinio protesto akto surašymo galima, tik jeigu tai būtina dėl krovinių savybių.

Prieš pareiškiant ieškinį, kylantį iš vežimo jūra sutarčių, privaloma pareikšti pretenziją.

(Neteko galios nuo 2004 m. birželio 2 d.)

(Neteko galios nuo 2004 m. birželio 2 d.)

Pretenzija turi būti pareiškiama raštu. Prie pretenzijos pareiškimo turi būti pridedami ją patvirtinantys dokumentai. Prie pretenzijos dėl krovinių praradimo, trūkumo arba sužalojimo, be dokumentų, patvirtinančių teisę pareikšti pretenziją, turi būti pridedamas dokumentas, patvirtinantis vežėjui pristatytų vežtinų krovinių kiekį ir vertę.

Pretenzijų, kylančių iš keleivių vežimo jūra sutarties, pareiškimo ir nagrinėjimo tvarką nustato Keleivių ir bagažo vežimo jūra taisyklės.

Ieškininės senaties terminams, numatytiems šiame įstatyme, taikomos ieškininės senaties termino eigos sustabdymo, nutraukimo ar atnaujinimo taisyklės, nustatytos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse.

Jeigu ieškinio sumos apskaičiavimas priklauso nuo dispašos surašymo, ieškininės senaties termino eiga sustabdoma nuo dienos, kurią dispašeris priima nutarimą dėl bendrosios avarijos fakto, iki dienos, kai dispašą gauna suinteresuotas asmuo.

Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre registruoti laivai, prilyginti nekilnojamiesiems daiktams, ir šiame registre registruoti laivai, kurie yra kilnojamieji daiktai, įkeičiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir šio įstatymo nustatyta tvarka.

Jeigu šiame Įstatyme numatytos kitokios normos negu Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse, taikomos šio Įstatymo nuostatos.

Laivas, prilygintas nekilnojamajam daiktui, įkeičiamas su visa laivo įranga ir priklausiniais, kurie reikalingi jo navigacijai ar kelionei ir yra laive hipotekos sandorio sudarymo arba priverstinės hipotekos nustatymo dieną. Įkeičiamo laivo įrenginiai ir priklausiniai turi būti nurodyti hipotekos sandoryje arba sprendime dėl priverstinės hipotekos nustatymo, išskyrus tuos, kurie nėra laivo savininko nuosavybė.

Laivo hipoteka neapima laive esančio kuro, tepalų bei krovinio, priklausančių laivo savininkui ar kitam asmeniui.

Hipotekos sandoryje arba sprendime dėl priverstinės hipotekos nustatymo laivo buvimo vieta hipotekos sudarymo momentu gali būti nenurodyta.

Įkeistas laivas negali būti išregistruotas iš Lietuvos Respublikos jūrų laivų registro iki laivo hipotekos ar įkeitimo baigimo arba iki nebus pateiktas notariškai patvirtintas visų hipotekos ar įkeitimo kreditorių sutikimas tai padaryti.

Jeigu įkeistas laivas pagal Laivų registravimo taisykles privalo būti išregistruotas iš Lietuvos Respublikos jūrų laivų registro kitais negu laivo pardavimas atvejais, apie tai turi būti pranešta visiems Sutarčių ir teisių suvaržymų registre nurodytiems hipotekos ar įkeitimo kreditoriams, kad šie turėtų laiko imtis veiksmų savo interesams apsaugoti. Šioje dalyje nurodytu atveju įkeistas laivas negali būti išregistruotas anksčiau negu po 3 mėnesių nuo hipotekos ar įkeitimo kreditorių įspėjimo. Šio reikalavimo galima nepaisyti, jei yra pateiktas notariškai patvirtintas visų hipotekos ar įkeitimo kreditorių sutikimas tai padaryti anksčiau.

Leidimas laikinai plaukioti su užsienio valstybės vėliava laivui, įregistruotam Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre, negali būti išduotas tol, kol nebaigtos visos hipotekos ar įkeitimai. Šio reikalavimo galima nepaisyti, jei yra pateiktas notariškai patvirtintas visų hipotekos ar įkeitimo kreditorių sutikimas tokį leidimą išduoti.

Laivas, kurio nuolatinė registracijos vieta yra užsienio valstybėje ir kuriam suteikta teisė laikinai plaukioti su Lietuvos valstybės vėliava, negali būti įkeičiamas Lietuvos Respublikoje. Visi su tokio laivo įkeitimu susiję klausimai sprendžiami pagal laivo nuolatinės registracijos valstybės įstatymus.

Sprendimas priverstinai parduoti Lietuvos Respublikoje įkeistą laivą priimamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Priverstinis įkeisto laivo pardavimas išlaisvina jį nuo visų hipotekų, įkeitimų ar apsunkinimų tik tuo atveju, jei pardavimo metu įkeistas laivas buvo Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Darbo sutartis su jūrininku, išskyrus laivo kapitoną, jeigu jis pats yra ir laivo valdytojas, sudaroma Lietuvos Respublikos darbo kodekso ir šio įstatymo nustatyta tvarka raštu. Darbo sutarties su jūrininku pavyzdinę formą tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras. Su jūrininku sudaroma darbo sutartis turi atitikti 2006 m. Konvenciją dėl darbo jūrų laivyboje. Vienas darbo sutarties egzempliorius įteikiamas jūrininkui, kitas lieka laivo valdytojui. Darbo sutarties kopija įteikiama laivo kapitonui ir yra laikoma laive. Kiekvienam jūrininkui jo prašymu susisiekimo ministro nustatyta tvarka išduodama jūrininko knygelė.

Laivo valdytojas gali suteikti teisę laivo kapitonui laivo valdytojo vardu pasirašyti darbo sutartis su jūrininkais.

Asmenys iki 16 metų dirbti laive nepriimami. Dirbti laive leidžiama asmenims, kurie Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka pripažinti tam tinkami pagal sveikatos būklę.

Laivo valdytojas privalo:

Jeigu laivo valdytojas, sudarydamas darbo sutartis su jūrininkais (išskyrus žvejus), naudojasi užsienio valstybėse, kurios nėra ratifikavusios 2006 m. Konvencijos dėl darbo jūrų laivyboje, įsisteigusių įmonių, kurios vykdo jūrininkų įdarbinimo laivuose tarpininkavimo veiklą, paslaugomis, jis turi įsitikinti, kad tokios įmonės atitinka šios konvencijos tokioms įmonėms nustatytus reikalavimus.

Jūrininkų teisės ir pareigos jūrininkų reiso metu numatomos šiame įstatyme, kituose Lietuvos Respublikos teisės aktuose, Susisiekimo ministerijos patvirtintame Tarnybos Lietuvos Respublikos jūrų laivuose statute, darbo sutartyje bei pareiginėse instrukcijose.

Jūrininkas turi teisę į darbą ir į poilsį. Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumus jūrų transporte nustato Vyriausybė.

Laivui stovint uoste ar kitoje saugioje vietoje (nuleidus inkarą), laisvu laiku jūrininkas turi teisę išlipti į krantą, jei jis neprivalo likti laive dėl laivo, krovinio ar esančių laive asmenų saugumo artėjant laivo išplaukimui ar keičiant laivo stovėjimo vietą. Laivo kapitonas jūrininkams gali organizuoti nemokamą susisiekimą valtimi su krantu, jei tai įmanoma padaryti, atsižvelgdamas į išlaidas bei kitas su tuo susijusias aplinkybes.

Savo asmeniniam naudojimui jūrininkas gali į laivą atsinešti tiek daiktų, kiek tai neapsunkins laivo ir netaps galimos netvarkos laive priežastimi. Be laivo kapitono leidimo jūrininkas negali atsinešti į laivą prekių. Neleidžiama į laivą atsinešti radioaktyvių, nuodingųjų, stipriai veikiančių ar narkotinių medžiagų. Be laivo kapitono leidimo neleidžiama į laivą atsinešti ginklų ar šaudmenų.

Jei kapitonas įtaria, kad į laivą buvo neteisėtai atsinešta daiktų, jis gali organizuoti jūrininko ar kitų laivo patalpų apžiūrą. Suinteresuotas jūrininkas turi teisę dalyvauti apžiūroje.

Visus neteisėtai į laivą atsineštus daiktus laivo kapitonas gali areštuoti, liepti iškrauti į krantą arba, jei tai būtina, sunaikinti.

Jei dėl laivo avarijos žūva arba sužalojamas jūrininko teisėtai į laivą atsineštas turtas, laivo valdytojas privalo atlyginti jūrininkui padarytą žalą, vadovaudamasis tos pačios rūšies ir kokybės turto kainomis, atsižvelgdamas į žuvusio arba sužaloto turto nusidėvėjimą. Jūrininkams, kaltiems dėl laivo avarijos, turto vertė neatlyginama.

Atleisto iš darbo jūrininko laive paliktas turtas saugomas jūrininko lėšomis. Laivo kapitonas kaip galima greičiau privalo organizuoti turto aprašymą. Turto aprašymo teisingumą parašais patvirtina du liudytojai.

Jeigu jūrininko turto negalima tinkamai saugoti dėl jo savybių, didelių saugojimo išlaidų ar kitų aplinkybių, jis gali būti parduotas arba sunaikintas. Turtą galima parduoti arba sunaikinti ir tada, jei jūrininkas per 12 mėnesių nesikreipė į laivo valdytoją dėl jam priklausančio turto atgavimo.

Jeigu jūrininkui priklausantis turtas laive buvo sugadintas arba prarastas dėl ginkluoto laivų plėšimo ar piratavimo, gaisro ar kitų laivui padarytų nuostolių, laivo valdytojas privalo išmokėti jūrininkui piniginę kompensaciją.

Tvarkos palaikymą laive organizuoja laivo kapitonas.

Jūrininkas privalo paklusti laive gaunamiems įsakymams ir laikytis jūrininko pareigas ar darbą reglamentuojančių nuostatų.

Jei jūrininkui sutrukdoma laiku atvykti į laivą, jis apie tai nedelsdamas privalo pranešti laivo kapitonui.

Jei laivui kyla pavojus ar laive prasideda jūrininkų maištas, taip pat kitais ypatingais atvejais laivo kapitonas gali imtis visų būtinų ir teisėtų priemonių tvarkai laive užtikrinti. Kiekvienas laivo įgulos narys be specialaus įsakymo privalo padėti palaikyti tvarką laive.

Jeigu darbo sutartis su jūrininku baigiasi arba jūrininkas nebegali vykdyti pareigų pagal darbo sutartį, arba nėra garantijos, kad ypatingomis aplinkybėmis jis galės tas pareigas vykdyti, arba jūrininko darbo sutartį nutraukia laivo valdytojas, arba pats jūrininkas dėl pateisinamų priežasčių (ligos, sužeidimo ar kitų sveikatos sutrikimų, dėl kurių reikia jūrininko repatriacijos, kai nustatoma, kad jūrininko sveikatos būklė leidžia jam keliauti), arba laivo avarijos atveju, arba jeigu laivo valdytojas dėl nemokumo, laivo pardavimo, laivo registracijos pasikeitimo negali toliau vykdyti savo kaip jūrininko darbdavio įsipareigojimų, kylančių iš teisės aktų ar sutarčių, arba jeigu laivas plaukia į didelės rizikos zoną, įtrauktą į Londono laivybos draudimo rinkos jungtinio karo komiteto patvirtintą pavojingų zonų sąrašą, į kurią vykti jūrininkas, pasirašydamas darbo sutartį, nedavė sutikimo, ir kitais kolektyvinėje sutartyje numatytais atvejais, laivo valdytojas organizuoja jūrininko repatriaciją ir apmoka išlaidas, susijusias su jūrininko kelione į jo nuolatinę gyvenamąją vietą.

Jeigu nustatoma, kad jūrininkas serga liga, kuri kelia pavojų kitiems laive esantiems asmenims, ir laive neįmanoma šiam pavojui užkirsti kelio, laivo kapitonas sergantį jūrininką išlaipina į krantą artimiausiame uoste, kuriame jam gali būti suteiktos reikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos arba yra galimybė repatrijuoti jūrininką į jo nuolatinę gyvenamąją vietą, kai nustatoma, kad jūrininko sveikatos būklė leidžia jam keliauti.

Kai sergantis ar sužalotas jūrininkas paliekamas užsienyje, laivo kapitonas užtikrina tinkamą jo priežiūrą, slaugymą ir apie tai praneša artimiausiai Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai. Jūrininko prašymu laivo kapitonas perduoda jūrininko pateiktą informaciją jūrininko nurodytam asmeniui.

Jeigu reiso metu jūrininkas susirgo, buvo sužalotas ar mirė, laivo valdytojas apmoka visas išlaidas už jūrininko gydymą, priežiūrą, slaugą iki dienos, kurią jūrininkas yra laikomas tinkamai repatrijuotu, ar jo palaikų parvežimą.

Laivo valdytojas ar jo atstovas privalo imtis priemonių, kad apsaugotų laive esantį susirgusių, sužalotų ar mirusių jūrininkų turtą ir grąžintų jį jūrininkams, o jų mirties atveju – jų artimiesiems giminaičiams.

Draudžiama laivų valdytojams reikalauti, kad jūrininkai iš anksto apmokėtų repatriacijos išlaidas jų įdarbinimo pradžioje, taip pat draudžiama išskaityti repatriacijos išlaidas iš jūrininkų darbo užmokesčio ar kitų jiems priklausančių išmokų, išskyrus atvejus, kai, remiantis įstatymais ir kitais teisės aktais arba kolektyvinėmis sutartimis, buvo nustatyta, kad jūrininkas šiurkščiai pažeidė jūrininko pareigas.

Jeigu laivo valdytojas nevykdo jūrininkų, kurie turi teisę į repatriaciją, repatriacijos, Užsienio reikalų ministerija kartu su Susisiekimo ministerija vykdo tokių jūrininkų repatriaciją tarpusavio susitarimu nustatyta tvarka ir sąlygomis. Patirtos išlaidos išieškomos iš laivo valdytojo.

Laivo, plaukiojančio su Lietuvos valstybės vėliava, valdytojas privalo turėti galiojančią prievolių, susijusių su tinkamu jūrininkų repatrijavimu ir kitais laivo valdytojo įpareigojimais dėl reikalavimų, numatytų Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse, reglamentuojančiose jūrininkų darbą jūrų laivyboje, įvykdymo užtikrinimo priemonę, suteiktą draudimo ar savidraudos veiklą vykdančio subjekto, Tarptautinės laivų valdytojų civilinės atsakomybės draudimo klubų konfederacijos narių, banko ar kito subjekto, turinčio teisę vykdyti atitinkamą prievolių įvykdymo užtikrinimo veiklą, arba draudimą.

Maksimali darbo laive laikotarpių trukmė, kuriai suėjus jūrininkas įgyja teisę į repatriaciją, negali būti ilgesnė kaip 12 mėnesių nuo jūrininko reiso pradžios. Konkretūs jūrininkų reisų laikotarpiai, po kurių jūrininkai įgyja teisę į repatriaciją, nustatomi darbo ir kolektyvinėse sutartyse.

Laivo valdytojas neprivalo apmokėti išlaidų, numatytų šiame straipsnyje, jeigu dėl ligos ar sužalojimo jūrininkas apdraustas draudimo organizacijoje ir ši organizacija apmoka išlaidas.

Jeigu jūrininkas yra laikomas nelaisvėje laive ar bet kurioje kitoje vietoje dėl piratavimo ar ginkluoto laivų plėšimo, neatsižvelgiant į tai, ar pasibaigė darbo sutarties galiojimo laikotarpis, ar kuri nors darbo sutarties šalis pranešė apie sutarties vykdymo sustabdymą ar nutraukimą, jūrininko darbo užmokestis ir kitos jam priklausančios išmokos, numatytos jūrininko darbo sutartyje, atitinkamoje kolektyvinėje sutartyje ar kituose šias išmokas nustatančiuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose, turi būti toliau mokami visą jūrininko buvimo nelaisvėje laikotarpį iki jūrininko paleidimo ir repatriacijos į jo nuolatinę gyvenamąją vietą dienos arba, jeigu jūrininkas miršta nelaisvėje, iki jo mirties datos, nustatytos pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus.

Laivo kapitonas vadovauja laivui vienvaldiškai. Jam pavaldūs laivo įgulos nariai ir keleiviai. Laivo kapitonas atsako už laivo, laivo įgulos, keleivių ir krovinių saugumą.

Laivo kapitonas vadovaujasi Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais ir kontroliuoja, kaip jų laikomasi laive. Laivo kapitono nurodymai yra privalomi visiems laive esantiems asmenims.

Jeigu laive esančio asmens veiksmai kelia grėsmę laivo arba jame esančių žmonių ir turto saugumui, laivo kapitonas turi teisę uždaryti šį asmenį į atskirą patalpą ir laikyti jį toje patalpoje tol, kol laivas atplauks į Lietuvos Respublikos uostą. Už neteisėtą asmens laisvės atėmimą laivo kapitonas atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

Jeigu laivas yra tolimojo plaukiojimo reise ir šiame laive padaroma veika, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamuosiuose įstatymuose, laivo kapitonas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymais bei kitais teisės aktais, atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūno funkcijas.

Laivo kapitonas turi teisę sulaikyti asmenį, įtariamą padarius nusikalstamą veiką, kol jis bus perduotas policijos pareigūnui Lietuvos Respublikos uoste. Prireikus kapitonas gali išsiųsti sulaikytąjį asmenį ir ikiteisminio tyrimo medžiagą į Lietuvos Respubliką kitu laivu, kuris plaukia su Lietuvos valstybės vėliava.

Jeigu Lietuvos Respublikos uoste esančiame laive padaroma veika, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamuosiuose įstatymuose, laivo kapitonas privalo šią veiką padariusį asmenį perduoti policijai.

Laivo kapitonas turi teisę nušalinti nuo darbo (pareigų) bet kurį laivo įgulos narį, jeigu jo veiksmai (aplaidumas) gali pakenkti arba pakenkė laivo saugiai laivybai, sudarė arba gali sudaryti sąlygas padaryti bet kokią žalą laivui, jame esantiems asmenims bei kroviniams.

Laivo kapitonas yra krovinių savininko atstovas sudarant sandorius dėl krovinių, taip pat iškilus ginčams, susijusiems su kroviniais, jeigu nėra kitų krovinių savininkų įgaliotų atstovų.

Jei laive gimsta vaikas, laivo kapitonas surašo jo gimimo aktą. Tokį aktą, be laivo kapitono, pasirašo du liudytojai, laivo gydytojas arba felčeris, jeigu jie yra laivo įgulos nariai. Apie vaiko gimimą laive įrašoma laivo žurnale. Laivo kapitono surašytas aktas nepakeičia gimimo liudijimo ir turi būti pateikiamas civilinės metrikacijos įstaigai gimimo liudijimui gauti.

Laivo kapitonas tvirtina laive esančio asmens surašytą testamentą, priima jį saugoti ir perduoda palikėjo paskutinės nuolatinės gyvenamosios vietos notarų biurui. Jei palikėjo paskutinė nuolatinė gyvenamoji vieta ar notarų biuras nežinomi, testamentas perduodamas Lietuvos Respublikos notarų rūmams.