LegalizeŽemės reformos įstatymas
Einąs Respublikos Prezidento Pareigas Steigiamojo Seimo Pirmininkas
skelbia šį Steigiamojo Seimo 1922 m
Einąs Respublikos Prezidento Pareigas Steigiamojo Seimo Pirmininkas skelbia šį Steigiamojo Seimo 1922 m. vasario mėn. 15 d. priimtą žemės reformos įstatymą.
ŽEMĖS REFORMOS ĮSTATYMAS.
Žemės reformos tikslas.
Žemės reformos įstatymas leidžiamas bežemiams ir mažažemiams žeme aprūpinti, žemės. valdymui taip sutvarkyti, kad būtų tinkamos sąlygos žemės ūkiui ir visų pirma smulkiajam ir vidutiniajam ūkiui tarpti, ir suvalstybinti tiems žemės turtams, kuriuos valstybė gali tikslingiau naudoti ir saugoti, negu privatiniai asmens.
I skyrius.
Žemės ištekliai žemės reformai.
1 §. Žemės reformos reikalams imama:
valstybinės žemės;
žemė, kuri einant žemės reformos įvedamuoju statymu miškams, pelkėms, vandenims ir privilegijuotai įgytoms žemėms nusavinti 1920 metų rugpjūčio mėnesio 14 dienos (V. Ž. Nr. 45, eilinis Nr. 454) perėjo valstybės nuosavybėn;
buvusiu Rusu Bajorų ir Valstiečių Žemės Bankų. žemės, po 1904 metų rusifikacijos tikslais išdalintos kolonistams ir turinčios grįžti valstybei einant 1919 metų sausio mėnesio 9 dienos laikinu įstatymu apie Lietuvos pilietybę (L. V. Ž. Nr. 2-3) ir 1919 metų sausio mėnesio 9 d. įstatymu del buvusių Valstiečių Žemės Banko žemių (L. V. Ž. Nr. 9), išskyrus žemes tų kolonistu, Lietuvos piliečių, kurie prieš karą yra įsigiję duotuosius aktus ir ne patys ar jų vaikai savanoriais ištikimai tebetarnauja ar tarnavo Lietuvos kariuomenėje;
žemės, Rusų valdžios po 1863 mėtų sausio mėnesio 1 dienos konfiskuotos iš įvairių asmenų ir išdalintos Rusifikacijos tikslais kolonistams ar kitiems asmenims, bei šios žemės valdomos pačių gavusių asmenų ar jų įpeniu;
Žemė tų privatinių savininkų ar jų įpėdinių, kurie tarnavo Bermonto ar Virgoličo ginkluotuose būriuose, tarnavo ar tarnauja lenkų kariuomenėje, dirbo arba dirba pieš Lietuvos nepriklausomybę; jei priešingam Lietuvos Respublikai veikime dalyvavo ne patys savininkai, o jų įpėdiniai, tad šiuo keliu žemės reformos reikalui imama toji jų žemės dalis, kuri priklausytų tiems įpėdiniams, einant paveldėjimo įstatymais;
esamos valstybės žinioje, ar faktinai bažnyčių valdomos įvairių rūšių bažnytinės žemės, kaip pažymėta šiame įstatyme 11 ir 12 §;
privatinių savininkų žemės, jei savininkas turi daugiau žemės už nustatytą 2 § normą.
Pastaba. Privilegijuotai įgytos žemės ir žemės ūkiai, kurie prieš 1920 metu rugpjūčio mėnesio 14 dienos įstatymo (V. Ž. Nr. 45, eilinis Nr. 454) paskelbimą teisėtai perėjo į kitas rankas, neskaitant tiesioginio ir testamento keliu paveldėjimo, laikomi privatiniais.
2 §. Iš privatinių savininkų imama visa toji žemė ir žemės ūkiai, kur vieno asmens arba šeimos bendrame valdyme sudaro daugiau per 80 hektarų.
3 §. Jei savininkas turi žemės daugiau per 80 hektarų, bet tas žemės perviršis nesudaro tokio ploto, kuris tiktų atskiram savarankiškam ūkiui, ir negalima jo priskirti mažažemiams, tad ta žemė neimama.
4 §. Pramonės įmonės, kurios yra nusavinamų žemių plotuose, šiuo įstatymu nenusavinamos.
5 §. Svetimų šalių piliečiams, kuriems rusų įstatymai, kaipo svetimšaliams išimties keliu leisdavo Lietuvoje ne miestų srityse turėti nuosavybėje žemės, paliekama teisės esamas jų nuosavybėje žemes nuo šio įstatymo paskelbimo dienos 3 metų laikotarpiu perleisti Lietuvos piliečiams žemdirbiams. Šiems žemės perleidimams Įstatymas žemei perleisti, įgyti ir įkeisti iš 1920 metų birželio mėnesio 28 dienos netaikomas, išskyrus to įstatymo šeštąjį paragrafą su pastaba. Taip pat netaikoma minimiems svetimšaliams įvedamojo žemės reformos įstatymo miškams, pelkėms, vandenims ir privilegijuotai įgytoms žemėms nusavinti (V. Ž. Nr. 45, eilinis Nr. 454) pirmojo paragrafo punktai a ir b ir trečiasis paragrafas. Trejiems metams išėjus, visos aukščiau minėtos svetimšalių žemės, likusios neperleistos, yra valstybės nusavinamos bendrąja šio įstatymo tvarka.
I pastaba. Šis paragrafas netaikomas svetimų šalių piliečiams, įgijusiems Lietuvoje žemės iš buvusiųjų Rusų valstybės piliečių paveldėjimo keliu.
II pastaba. Esamos svetimšalių nuosavybėje kaimo činšininkų ar atimtosios iš ūkininkų žemės tvarkomos bendrais dėl tokių žemių šio. įstatymo dėsniais, o bendrosios ganyklos ir servitutai likviduojami, einant įstatymu bendroms ganykloms ir servitutams likviduoti.
6 §. Privatinis savininkas, kurio žemė nusavinama, turi teisės patsai ir prie vieno daikto pasirinkti žemės plotą ligi 80 hektarų. Tame skaičiuje turi teisės gauti ir buvusio jo miško ligi 25 hektarų, nusavinto įvedamuoju žemės reformos įstatymu miškams, pelkėms, vandenims ir privilegijuotai įgytoms žemėms nusavinti.
Pasirinktųjų paliekamos žemės ir miško ploto sienas galutinai nustato žemės reformos vykdomoji įstaiga.
Dvarų savininkas be žemės reformos vykdomosios įstaigos sutikimo neturi teisės pasilikti sau žemių, kurios buvo atimtos iš ūkininkų ir priskirtos prie dvaro po 1861 metų.
Tie žemės savininkai, kurie yra iškirtę miško daugiau už miško apsaugos įstatymo nustatytą metinę kirtimo normą, miško neturi teisės gauti.
II skyrius.
Žemių nusavinimas.
7 §. Pirmoje eilėje imama stambiausieji ir labiausiai apleistieji dvarai.
Žemė tų savininkų, kurie turi ne daugiau kaip 150 hektarų ir kurie patys tą ūkį veda, imama tuomet, kada visoj Lietuvoj stambesnieji dvarai bus išskirstyti bežemiams ir mažažemiams.
8 §. Jei žemės reformos vykdomosios ištaigos pastebės, kad po šio įstatymo paskelbimo kuris dvaras apleidžiamas ir laikomas blogame stovyje, tad toks dvaras parceliuojamas be eilės (7 §). Tokiais atsitikimais žemės reformos vykdomosios įstaigos nuožiūra savininkui gali būti palikta ir mažiau žemės, negu 2 § nurodyta, o išimtinais atsitikimais gali būti nusavinta visa. žemė.
9 §. Privatiniu savininkų žemės ir žemės ūkiai nusavinami su visais trobesiais ir kitu nekilnojamuoju turtu, bet savininkui paliekama žemės ūkiui reikalingas nekilnojamojo turto kiekis, nustatytas Žemės Ūkio ir Valstybės Turtų Ministerijos normomis.
10 §. Žemės reformos reikalams negali būti imamos žemės, kurios priklauso miestų, miestelių, apskričių ar valsčių savivaldybėms bei vienam ar keliems sodžiams bendrai.
11 §. Bažnyčių, vienuolynų ir kitų bažnytinių įstaigų žemės imamos žemės reformos reikalams tais pat dėsniais, kuriais imamos privatinių savininkų žemės.
Pastaba. Katalikų bažnyčios turtų nusavinimas gali įvykti atsižiūrint į Kanonų teises.
12 §. Bažnyčių, vienuolynų ir kitų bažnytinių įstaigų žemės, kurios buvo Rusų. vyriausybės atimtos ir perduotos pravoslavų cerkvėms ar pravoslavų tikybinėms organizacijoms valdyti ir kurios 1919 metų balandžio mėnesio 4 dienos įstatymu del Rusų Vyriausybės konfiskuotųjų bažnyčių, bažnytiniu, žemių ir kitokių turtų (L. V. Ž. Nr. 11) imamos valstybės žinion, jei jos buvo pravoslavų cerkvių ar pravoslavų tikybinių organizacijų ligi 1914 metų faktinai valdomos, žemės reformos reikalui nusavinamos tais pat dėsniais, kaip ir privatinių savininkų žemės, duodant toms tikybinėms įstaigoms, iš kurių Rusų Vyriausybė buvo atėmusi, jei jos yra Lietuvoje, taip pat žemės normą, kuri paliekama privatiniams savininkams.
Bažnyčios, vienuolynai ir jų trobesiai grąžinami toms tikybinėms organizacijoms, iš kurių jie Rusų vyriausybės buvo atimti.
Nesant šiame paragrafe paminėtų tikybinių įstaigų ar organizacijų, minėtoji žemė ir trobesiai eina į atatinkamų dvasinių vyresnybių bažnytinį fondą.
Pastaba. Jei minėtoji šiame paragrafe žemė perėjo į privatinių asmenų rankas, tad jai taikoma šio įstatymo 1 §.
III skyrius.
Kam ir po kiek žemės duodama.
13 §. Kiekvienos savarankiškai gyvenančios bežemių ir mažažemių žemės darbininkų šeimos galva arba savarankiškai gyvenąs atskiras asmuo turi teisės gauti žemės šio įstatymo nustatytomis sąlygomis.
14 §. Pirmenybės prieš visus kitus žemei šauti turi tie ūkininkai ar jų tiesioginiai įpėdiniai, iš įjūrių po 1861 metų žemės buvo atimtos ir priskirtos prie dvaro, jei jie atatinka nurodytoms 13 § sąlygoms ir jeigu jie žemės tvarkomųjų įstaigų nustatytu laiku prieš pradedant dvaro žemių skaldymo darbus pareikš noro gauti šios žemės; šiems asmenims grąžinama žemės tiek, kad su jų turimąja ir gaunamąja, likviduojant servitutus ir bendras ganyklas, žeme sudarytų ne daugiau kaip 80 hektarų. Tokiomis pat pirmenybės taisėmis naudojasi nurodyti 1 § punkte d buvusieji žemių savininkai ar jų tiesioginiai įpėdiniai, jei jie įrodys savo teises del šių žemių per 10 metų nuo šio įstatymo paskelbimo dienos. Jiems grąžinami atskiri išlikę ūkiai ligi 80 hektarų jų buvusios žemės.
Po jų, žemės gauna: skaldomojo dvaro darbininkai kurie jame gyvena ir dirbo prieš karą; mažažemiai, kurie turi mažiau kaip 10 hektarų žemės ir kurių laukas prieina skaldomąją žeme arba kurie yra iš gretimojo skirstomo į viensėdijas kaimo, ir dvaro nuomininkai, nuomoją ne daugiau kaip 50 dešimtinių skaldomojo dvaro žemės.
15 §. Kaimo srityje duodama žemės bežemiams nuo 8 ligi 20 hektarų, o mažažemiams pridedama žemės ligi šios normos. Žemės duodama prie daikto ir kiek galint žemės ūkio atžvilgiu racionalinguose viensėdžių tipo vienetuose.
16 §. Kaimo amatninkai. (račiai, kalviai ir kiti), kurie iš savo amato nebegali išgyventi ir del to yra priversti dirbti ir žemės ūkio darbus, turi teisės gauti žemės lygiai su kitais bežemiais ir mažažemiais, bet mažesnėmis normomis, būtent, nuo 1/2 iki 2 hektarų.
17 §. Miestų ir apskritai pramonės, prekybos, susisiekimo ir kitų tiek privatinių tiek valstybinių įstaigų bei įmonių darbininkams ir tarnautojams, neturintiems nekilnojamojo turto, duodama žemės sklypai (49 §) trobesiams pasistatyti ir sodeliui ar daržui įsteigti. Minėtų šiame paragrafe asmenų neliečia suvaržymas, nurodytas 20 § punkte b.
18 §. Be tikslų nurodytų 15, 16 ir 17 §§, žemės duodama:
žemės ūkio mokykloms, pradžios ir kitokioms mokykloms ir apskritai mokslo bei mokymo įstaigoms tie mažiau kaip 3 hektarai;
žemės: ūkio kultūros reikalams, būtent: sėklinių javų bei veislinių gyvuliu ūkiams, bandomiesiems laukams ir t. t.
ligoninėms, sanatorijoms ir prieglaudoms;
savivaldybių socialinės reikšmės įstaigoms laikyti, jei tokios įstaigos jų faktinai laikomos, valsčių raštinėms ir kitiems savivaldybėms reikalingiems trobesiams pasistatydinti;
pramonės reikalams;
miestų ir miestelių plėtojimosi ir tvarkymosi reikalams;
naujai kuriamųjų parapijų. bažnyčioms ir kitų tikybų atatinkamoms įstaigoms, parapijų bažnyčioms, visai neturinčioms žemės ar turinčioms mažiau kaip 8 hektarus, ir kapams. Žemė tegali būti duodama tik toms parapijų bažnyčioms, kurios turi ne mažiau kaip 2.000 narių.
Pastaba. Valdymo sąlyga bei duodamos šiems tikslams žemės normą nustato. vyriausioji žemės reformos vykdomoji įstaiga, išskyrus punktą g, kuriuo žemė duodama nuosavybėn. Išvardintoms punkte g bažnyčioms, neturinčioms žemės, duodama 8 hektarai, o turinčioms pridedama tiek, kad su turimąja žeme sudarytų ne daugiau kaip 8 hektarus.
19 §. Žemė negali būti duodama:
svetimų valstybių piliečiams ir
Lietuvos piliečiams, kurie teismo keliu yra nuteisti už nusikaltimus, jei jiems yra atimtos arba susiaurintos teisės, išskyrus nuteistus už politinius nusikaltimus rusų ar okupacinių valdžių teismų.
20 §. Jei visi turintieji teisės- gauti žemės (13 ir, 14 §§) būtų žeme aprūpinti, tad žemė gali būti duodama:
asmenims, kurie iš žemės ūkio darbo negyvena ir nėra gyvenę;
asmeninis, kurie paskutinių dešimties metų laikotarpiu, turėdami ne mažiau kaip 10 hektarų, savo žemę yra pardavę ir žemės ūkio darbu nesiverčia;
asmenims, kurie teismo keliu buvo nuteisti už nestojimą Lietuvos kariuomenėn, arba už sauvalingą apleidimą jos eilių, arba už pasidavimą nelaisvėn;
asmenims, kurie buvo teismo nuteisti už slaptą degtinės varymą.
IV skyrius.
Sąlygos, kuriomis žemė duodama.
21 §. Žmonėms, pažymėtiems 13, 14, 15 ir 16 žemė duodama nuosavybėn.
Raštu pareiškus noro, žemė gali būti išnuomojam bet neilgiau kaip 36 metams.
Pastaba. Sodai, jei jie sudaro savo kultūros atžvilgiu atskirą vienetą, paliekami valstybės nuosavybėj ir naudojami Žemės Ūkio Valstybės Turtu Ministerijos nustatyta tvarka.
Pačios valstybės nenaudojami sodai gali būti parduoti iš varžytinių.
22 §. Gaunantieji žemės nuosavybėn privalo sumokėti valstybei išperkamuosius už tą žemę mokesnius, kurie nustatomi rugiais pagal žemės plotą, jos rūšį ir padėties patogumą, vaduojantis 24 § nustatytomis normomis:
Pastaba. Žemė skirstoma pagal našumą ir išdirbimą į keturias rūšis, kurių geriausi pirma ir blogiausia ketvirta rūšis; padėties patogumo atžvilgiu nustatomi du rajonai: geresnis ir blogesnis.
23 §. Išperkamieji mokesniai sumokami valstybe per 36 metus.
24 §. Metinės išperkamųjų mokesnių normos pagal žemės rūšį ir padėties patogumą vienam hektarui nustatomos šios:
geresniam rajone: už I rūšį – 60 kilogramų rugių, už II rūšį – 30 kilogramų ragių, už III rūšį – 15 kilogramų rugių ir už IV rūšį – 7 kilogramai rugių;
blogesniame rajone: už I rūšį – 50 kilogramų rugių, už II rūšį – 25 kilogramai rugių, už III rūšį – 12 kilogramų rugių ir už IV rūšį – 6 kilogramai rugių.
25 §. Metinius išperkamuosius mokesnius gavusieji žemės privalo įmokėti kasmet nevėliau 1 dienos gruodžio mėnesio, pradedant mokėti trečiais po žemės gavimo metais, bet iš kalno turi įmokėti 26 § nustatytus įrašų pinigus, kurie įskaitomi į pirmą metinę išperkamųjų mokesnių normą. Kariam atskirais atsitikimais mokėjimo pradžia gali būti nukelta į ketvirtus po žemės gavimo metus.
Pastaba. Kariai įrašų pinigų nemoka. Bežemiams ir mažažemiams, kurie nebeištesi įrašų pinigų mokėti, įrašų pinigų sumokėjimas gali būti išdėstomas, bet ne ilgiau kaip 3 metams Žemės Ūkio ir Valstybės Turtų ir Finansų, Prekybos ir Pramonės Ministerių sutartinai nustatytu keliu.
26 §. Įrašų pinigų, atsižvelgiant į žemės rūšį, imama nuo 10 auksinų iki 75 auksinų už hektarą, gi miestų sričių pirmoje zonoje (VII skyrius) nuo 20 auksinų iki 150 auksinų už hektarą.
27 §. Gavęs žemės gali kiekvienu metu sumokėti etinius išperkamuosius mokesnius iškarto už visus ar už kelius metus; tokiais atsitikimais nuo įmokamųjų menių mokesnių nuleidžiama 5 % už tiek metų, kiek mokesniai įmokami anksčiau nustatyto (23, 25 §§) termino mokant šiuo būdu tik dalį išperkamųjų mokesnių, jie užskaitomi paskutiniems mokėjimo terminams ir mokesnių mokėjimo laikas atatinkamai sutrumpinamas.
28 §. Nustatytieji natūra išperkamieji mokesniai įmokami pinigais pagal vidutinę metinę Lietuvos vidaus rinkos rugių kainą, nustatomą Žemės Ūkio ir Valstybės Turtų ir Finansų. Prekybos, ir Pramonės Ministerių patvirtintomis taisyklėmis.
29 §. Vadinamieji „laisvieji žmonės“ (volnyje liūdi), kurie 1882 metų birželio mėnesio 3 dienos įstatymu (Požonije o pozemelnom ustrojstvie volnych liudej Zapadnogo Kraja) yra gavę tam tikrus žemės sklypus išsipirktinai tinai ir ligi šiol išperkamuosius mokesnius nebaigė mokėti, nuo išperkamųjų mokesnių atleidžiami ir skelbiami jų valdomųjų žemės sklypų pilnateisiais savininkais.
30 §. Kariai bežemiai ir mažažemiai, kurie savo noru arba Lietuvos vyriausybės šaukiami stojo Lietuvos kariuomenėn ginti Lietuvos nepriklausomybės ir gindami ją nuo priešininkų nebuvo teismo baudžiami ir ištikimai ištarnavo kariuomenėje ligi karo pabaigos ir demobilizacijos, turi pirmenybės prieš kitus (13 §) gauti žemės iš valstybės.
Pastaba. Kariai, kurie a) ištikimai yra tarnavę kariuomenėje ir del sužeidimo ar nustojimo sveikatos yra iš jos visai paleisti; b) ištikimai kariuomenėje tarnavusiųjų ir nukautųjų ar šiaip mirusiųjų karių šeimynos ir c) taip pat atitarnavę paskirtą kariuomenėj laiką kariai, nors jie iš kariuomenės dar būtų ir nepaleisti – gauna žemės pirma kitu kariui
31 §. Už gaunamąją žemę neatsilygina: 1) kariai, nurodytieji pastaboj prie 30 § punktuose a ir b, ir 2) kariai, nežiūrint ar jie moka ar nemoka žemės ūkio darbo dirbti, kurie Lietuvos vyriausybės 1918 metų gruodžio mėnesio 28 dieną pašaukti ligi pirmo naujoku šaukimo savo noru stojo Lietuvos kariuomenėn, ir ligi šio įstatymo paskelbimo dienos nepašauktųjų ir nemobilizuotųjų metų kariai, kurie po pirmo naujokų šaukimo savo noru stojo Lietuvos kariuomenėn ir pasižymėjo kovose arba buvo kovose sužeisti.
32 §. Kiekvienam kario besikuriančiam ūkiui valstybės lėšomis yra duodama vieno karto pašalpa iki 100 medžių nuo 27 ligi 40 centimetrų drūtumo ir sėklos ligi 10 centnerių žieminių ir 16,3 centnerių vasariniu javų.
33 §. Suteiktoji, einant įstatymais kariškiams žeme aprūpinti ir šio įstatymo 32 §, kariams pašalpa miško medžiaga ir sėklomis skaitoma beprocentinė paskola 10-čiai metų, ir pradedama mokėti ne vėliau kaip po 5 metų nuo pašalpos gavimo dienos.
Išmokėjimo kainos nustatomos:
miško medžiagai – išeinant iš miškų taksos kainos mokėjimo metu,
sėklai – išeinant iš tų metų vidutinės rinkos kainos javams.
34 §. Bežemiai ir mažažemiai, šauliai ir partizanai, kurie tik žemės ūkio darbu gyveno arba gyvena, jei jie stojo Lietuvos nepriklausomybės ginti ir gindami ją nuo priešininkų pasižymėjo bekovodami ir jei jų teisės nebuvo susiaurintos teismo sprendiniu už nusikaltimus, o taip pat ir kovose žuvusiųjų šauliu ir partizanų šeimos turi teisės gauti žemės, einant šio įstatymo 15, 16 ir 17 §§ nustatytomis sąlygomis.
⋯
Šis dokumentas nepakeičia oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre. Neprisiimame atsakomybės už galimus netikslumus, atsiradusius perkeliant originalą į šį formatą.