Lietuvos Respublikos jūros aplinkos apsaugos įstatymas

Šis įstatymas nustato jūros aplinkos apsaugos pagrindinius principus ir priemones, teises ir pareigas asmenų, kurie verčiasi ūkine veikla, darančia ar galinčia daryti tiesioginį ar netiesioginį poveikį jūros aplinkai, taip pat valstybės ir savivaldybių institucijų kompetenciją ir pagrindines funkcijas jūros aplinkos apsaugos valdymo srityje.

Šio įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktais, nurodytais šio įstatymo 3 priede.

Atliekų deginimas jūroje (toliau – atliekų deginimas) – sąmoningas atliekų ar kitų medžiagų naikinimas jūroje ugnimi, išskyrus deginimą, būdingą laivų arba kitų jūros įrenginių įprastam naudojimui.

Atliekų šalinimas į jūrą (toliau – atliekų šalinimas) – atliekų atsikratymas jūroje iš laivų, jūros įrenginių ar lėktuvų ir pačių laivų, jūros įrenginių arba lėktuvų palikimas jūroje, išskyrus išmetimą atliekų arba kitų medžiagų, būdingų arba susidarančių įprastai naudojant laivus, jūros įrenginius, ir lėktuvų, įrangos arba medžiagų palikimą jūroje kitiems tikslams, neprieštaraujantiems šio įstatymo reikalavimams.

Baltijos jūros rajonas – Baltijos jūra ir įplauka į Baltijos jūrą, kuri matuojama nuo lygiagretės, einančios per Skageno iškyšulio Skagerake tašką, kurio koordinatės – 57° 44? 43? šiaurės platumos.

Gera jūros aplinkos būklė – jūros aplinkos būklė, kai įprastomis sąlygomis jūros vandenys yra švarūs, sveiki, gyvybingi, jūros ekosistemos naudojamos saikingai ir išsaugomas potencialas ateities kartoms:

Helsinkio komisija – 1992 m. Helsinkio konvencijos dėl Baltijos jūros baseino jūrinės aplinkos apsaugos (toliau – Helsinkio konvencija) tikslams įsteigta Baltijos jūros aplinkos apsaugos komisija.

Jūros aplinka – gyvosios ir negyvosios gamtos elementai, esantys jūroje, virš jūros ir žemės gelmėse po jūra (oras, vanduo, dugnas ir žemės gelmės po jūros dugnu, jų gamtos ištekliai).

Jūros aplinkos būklė – bendra Lietuvos Respublikos jūros rajono būklė, apimanti ekosistemų struktūrą, funkcijas ir procesus, natūralias ir dėl žmogaus veiklos tame rajone ar už jo ribų susidarančias geomorfologines, geografines, biologines, geologines, klimatines, fizines, akustines ir chemines sąlygas.

Jūros aplinkos apsaugos tikslai – kokybiniai ar kiekybiniai teiginiai apie pageidaujamą įvairių jūros aplinkos komponentų būklę, kuriais vadovaujantis siekiama geros jūros aplinkos būklės atsižvelgiant į galimus pavojus ir žmogaus veiklos poveikį jūros aplinkai. Jūros aplinkos apsaugos tikslai nustatomi remiantis atliktu jūros aplinkos būklės įvertinimu ir Direktyvos 2008/56/EB IV priede pateiktu orientacinių savybių sąrašu.

Jūros aplinkos būklės įvertinimas – jūros aplinkos būklės ir žmogaus veiklos poveikio jūros aplinkai nustatymas, kurį sudaro:

Jūros įrenginys (toliau – įrenginys) – jūroje esantis stacionarus ar plūdrus įrenginys, konstrukcija ar platforma, išskyrus laivą.

Jūros tarša – dėl žmogaus veiklos kylantis tiesioginis arba netiesioginis medžiagų ar energijos, taip pat žmogaus sukeliamo jūrų povandeninio triukšmo patekimas į jūros aplinką, kuris daro arba gali daryti neigiamą poveikį, žalą gyviesiems ištekliams ir jūros ekosistemoms, įskaitant biologinės įvairovės nykimą, pavojų žmogaus sveikatai, ir kuris trukdo arba gali trukdyti veiklai jūroje, įskaitant žvejybą, turizmą, rekreaciją ir kitą naudojimąsi jūros aplinka, ir blogina ar gali bloginti naudojimąsi jūros vandeniu, kelia ar gali kelti nepatogumų tausiai naudotis jūros prekėmis ir paslaugomis.

Jūros teršimo incidentas (toliau – teršimo incidentas) – įvykis arba įvykiai, dėl kurių išmesta arba gali būti išmesta naftos ar kitų teršiančių medžiagų ir kurie kelia arba gali kelti pavojų jūros aplinkai ar pakrantei arba kenkti kaimyninių valstybių interesams.

Kenksmingieji ir ligas sukeliantys vandens organizmai – vandens organizmai, kurie patekę į vandens telkinius gali kelti pavojų aplinkai, žmonių sveikatai, turtui ir ištekliams, pakenkti biologinei įvairovei ar kitaip trukdyti naudoti šiuos telkinius.

Laivų atliekos – visos į Tarptautinės konvencijos dėl teršimo iš laivų prevencijos (toliau – MARPOL konvencija) I, II, IV, V ir VI priedų taikymo sritį patenkančios atliekos, įskaitant laivų krovinių liekanas, susidarančios eksploatuojant arba pakraunant, iškraunant ir valant laivus, taip pat į žvejybos tinklus patenkančios atliekos (atsitiktinai sužvejotos atliekos).

Laivų krovinių liekanos – pakrovus ar iškrovus laivus, deniuose arba krovinių triumuose ar cisternose likusios krovinių medžiagų liekanos, įskaitant pakrovos ar iškrovos perteklių arba skysčių sankaupas. Šios liekanos gali būti šlapios, sausos ar patekusios į plovimo nuotekas ir neapima po valymo denyje likusių krovinio dulkių arba dulkių ant laivo išorės paviršių.

Neteko galios nuo 2021-07-01

Lietuvos Respublikos išskirtinė ekonominė zona (toliau – išskirtinė ekonominė zona) – už teritorinės jūros ribų esanti Baltijos jūros dalis, kurioje Lietuvos Respublika turi tam tikras suverenias teises, jurisdikciją ir pareigas, nustatytas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir tarptautinius susitarimus, ir kurios ribas su kaimyninėmis valstybėmis nustato Lietuvos Respublikos tarptautiniai susitarimai ir visuotinai pripažinti tarptautinės teisės principai ir normos.

Lietuvos Respublikos jūros rajonas – Lietuvos Respublikos jūros rajono vidaus vandenų, Lietuvos Respublikos teritorinės jūros ir Lietuvos Respublikos išskirtinės ekonominės zonos vanduo, jūros dugnas ir po juo esantis gruntas.

Lietuvos Respublikos jūros rajono vidaus vandenys (toliau – jūros rajono vidaus vandenys) – vandenys, esantys į sausumos pusę nuo bazinės linijos, nuo kurios išskiriama teritorinė jūra, iki sausumos. Lietuvos Respublikos jūros uostų akvatorijos yra jūros vidaus vandenų dalis.

Lietuvos Respublikos teritorinė jūra (toliau – teritorinė jūra) – Lietuvos Respublikos pakrantės 12 jūrmylių pločio Baltijos jūros vandenų juosta, išskiriama nuo bazinės linijos, jungiančios labiausiai į jūrą nutolusius jūrų uostų molų taškus, kuri yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teritorijos dalis ir kurios ribas su kaimyninėmis valstybėmis nustato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, visuotinai pripažinti tarptautinės teisės principai ir normos.

Nafta – bet kokio pavidalo nafta, įskaitant gryną naftą, naftos kurą, naftos nuosėdas, naftos atliekas ir naftos produktus.

Regioninis šalių bendradarbiavimas – Lietuvos Respublikos ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir, kai įmanoma, Baltijos jūros baseino trečiųjų šalių bendradarbiavimas ir veiklos koordinavimas, siekiant parengti ir įgyvendinti Baltijos jūros aplinkos apsaugos planavimo dokumentus.

Teršiančios medžiagos – į jūros aplinką patekusios medžiagos, kurios gali kelti pavojų žmonių sveikatai, daryti žalos gyviesiems ištekliams, jūros gyvūnijai ir augalijai ar kitaip sukliudyti teisėtai naudotis jūros aplinka.

Teršiančių medžiagų išmetimas į jūrą – teršiančių medžiagų arba nuotekų, turinčių tokių medžiagų, išleidimas iš laivo, jūros įrenginio, įskaitant bet kokį ištekėjimą, pašalinimą, išliejimą, prasisunkimą, išpumpavimą, išsiskyrimą arba ištuštinimą, neatsižvelgiant į priežastis, dėl kurių tai įvyko. Teršiančių medžiagų išmetimas į jūrą neapima atliekų šalinimo į jūrą.

Uosto priėmimo įrenginys – stacionarusis, plūdrusis arba mobilusis uosto įrenginys laivų atliekoms priimti.

Kitos šio įstatymo sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatyme, Lietuvos Respublikos aplinkos monitoringo įstatyme, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatyme, Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatyme, Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatyme, Lietuvos Respublikos saugios laivybos įstatyme, Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatyme, Lietuvos Respublikos strateginio valdymo įstatyme, Lietuvos Respublikos vandens įstatyme, Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatyme.

Atsižvelgiant į Baltijos jūros rajono aplinkos būklę, Baltijos jūros aplinkos apsaugos priemonės suplanuojamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės tvirtinamose nacionalinėse plėtros programose. Baltijos jūros aplinkos apsaugos priemonėmis siekiama:

Nacionalines plėtros programas, kuriose suplanuojamos Baltijos jūros aplinkos apsaugos priemonės, rengia, organizuoja, koordinuoja ir jų įgyvendinimą kontroliuoja Aplinkos ministerija.

Nacionalinėse plėtros programose, kuriose suplanuojamos Baltijos jūros aplinkos apsaugos priemonės, turi būti:

Baltijos jūros aplinkos apsaugos priemonėms įgyvendinti rengiamas Baltijos jūros aplinkos apsaugos priemonių įgyvendinimo veiksmų planas, kuriame detalizuojamos šios priemonės ir nustatomi veiksmai gerai jūros aplinkos būklei pasiekti ar išlaikyti.

Baltijos jūros rajono geros jūros aplinkos būklės kriterijus, jūros aplinkos būklės įvertinimo, Baltijos jūros rajono geros jūros aplinkos būklės savybių nustatymo, jūros aplinkos apsaugos tikslų, priemonių Baltijos jūros rajono gerai aplinkos būklei pasiekti ar išlaikyti nustatymo reikalavimus tvirtina aplinkos ministras.

Aplinkos būklei ir pokyčiams stebėti Lietuvos Respublikos jūros rajone atliekama stebėsena pagal Vyriausybės patvirtintą valstybinę aplinkos stebėsenos programą. Remiantis atliktu jūros aplinkos būklės įvertinimu, su jūrų vandenimis susijusių ekosistemų elementų, antropogeninių pavojų ir žmogaus veiklos rūšių orientaciniais sąrašais, nurodytais šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje, šio įstatymo 2 priede nurodytais stebėsenos programos reikalavimais ir vadovaujantis nustatytais jūros aplinkos apsaugos tikslais, papildoma stebėsenos programa, skirta nuolat vertinti jūros aplinkos būklę.

Valstybinė aplinkos stebėsenos programa rengiama vadovaujantis Aplinkos monitoringo įstatymu, šiuo įstatymu, kitais teisės aktais ir atsižvelgiant į atitinkamų Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas. Valstybinės aplinkos stebėsenos programą tvirtina Vyriausybė.

Planuodama Baltijos jūros aplinkos apsaugos priemones, Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija bendradarbiauja su kitomis Baltijos jūros valstybėmis, kad būtų užtikrintas nuoseklumas ir koordinavimas su kitų Baltijos jūros valstybių aplinkos apsaugos planavimo dokumentais.

Rengiant jūros aplinkos būklės įvertinimą ir šio įstatymo 5 straipsnyje nurodytą valstybinę aplinkos stebėsenos programą, siekiama užtikrinti, kad vertinimo metodai būtų suderinti su kitų Baltijos jūros valstybių vertinimo metodais ir būtų lengviau palyginti stebėsenos rezultatus, atsižvelgti į atitinkamą tarpvalstybinį poveikį ir veiksnius.

Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytas bendradarbiavimas ir derinimas vykdomas per Helsinkio komisiją ar kitą Baltijos jūros rajone veikiančią tarptautinę organizaciją. Bendradarbiaujant remiamasi esamomis programomis ir veikla, plėtojama pagal Lietuvos Respublikos tarptautinius susitarimus.

Siekiant geros jūros aplinkos būklės, prireikus Baltijos jūros aplinkos apsaugos priemonių rengimas ir įgyvendinimas koordinuojamas ir bendradarbiaujama su Baltijos jūros baseine esančiomis sausumos valstybėmis. Šis koordinavimas ir bendradarbiavimas vyksta per šio straipsnio 3 dalyje nurodytas organizacijas arba bendradarbiaujama tarpvalstybinių susitarimų dėl tarpvalstybinių upių baseinų rajonų, nurodytų Vandens įstatyme, pagrindu.