Dėl UNIDROIT konvencijos dėl pavogtų ar neteisėtai išvežtų kultūros objektų ratifikavimo
Įstatymas
skelbtas: Žin., 1997, Nr. 8-139
Neoficialus
įstatymo tekstas
LIETUVOS RESPUBLIKOS
ĮSTATYMAS
DĖL UNIDROIT KONVENCIJOS DĖL PAVOGTŲ AR NETEISĖTAI IŠVEŽTŲ KULTŪROS
OBJEKTŲ RATIFIKAVIMO
1997 m. sausio 14 d. Nr. VIII-72
Vilnius
1 straipsnis. Konvencijos ratifikavimas
Lietuvos Respublikos Seimas,
vadovaudamasis Konstitucijos 67 straipsnio 16 punktu ir 138 straipsniu bei
atsižvelgdamas į Respublikos Prezidento 1996 m. spalio 18 d. dekretą Nr.1078,
ratifikuoja 1995 m. Romoje pasirašytą UNIDROIT konvenciją dėl pavogtų ar
neteisėtai išvežtų kultūros objektų.
2
straipsnis. Lietuvos Respublikos pareiškimas
Lietuvos Respublika pareiškia, kad pagal
Konvencijos 16 straipsnį ieškiniai dėl nuosavybės teisės į pavogtus kultūros
objektus atkūrimo arba neteisėto išvežtų kultūros objektų grąžinimo tiesiogiai
reiškiami Lietuvos Respublikos teismams.
Straipsnio
pakeitimai:
Nr.
XI-1399,
2011-05-19, Žin., 2011, Nr. 68-3226 (2011-06-04)
3 straipsnis.
Konvencijos 17 straipsnio vykdymas
Lietuvos Respublikos kultūros
ministerija ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo Konvencijos ratifikavimo
dienos raštu pateikia Italijos Respublikos Vyriausybei kuria nors oficialia
Konvencijos kalba Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės norminius
aktus, reglamentuojančius kultūros vertybių išvežimą.
Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo
priimtą įstatymą.
RESPUBLIKOS PREZIDENTAS ALGIRDAS
BRAZAUSKAS
Lietuvos
Respublikos
1997
m. sausio 14 d.
įstatymo
Nr.VIII-72
priedėlis
UNIDROIT
KONVENCIJA DĖL PAVOGTŲ AR NETEISĖTAI IŠVEŽTŲ KULTŪROS OBJEKTŲ
Šalys, šios Konvencijos narės,
susirinkusios Italijos
Respublikos Vyriausybės kvietimu Romoje 1995 metų birželio 7-24 dienomis į
diplomatinę konferenciją UNIDROIT konvencijos dėl pavogtų ar neteisėtai išvežtų
kultūros objektų tarptautinio grąžinimo projektui priimti,
būdamos įsitikinusios, kaip svarbu saugoti
kultūros paveldą, skatinti kultūrinius mainus, kad tautos geriau suprastų viena
kitą, skleisti kultūrą, kad kiltų žmonijos gerovė, progresuotų civilizacija,
būdamos susirūpinusios dėl nelegalios
prekybos kultūros objektais ir jos daromos nepataisomos žalos tiek šiems
objektams, tiek tautų, genčių, vietinių ir kitų bendruomenių kultūrai, taip pat
visų tautų paveldui, ypač susirūpinusios dėl archeologinių vietų plėšimo, nes
negrįžtamai prarandama archeologinė, istorinė ir mokslinė informacija,
būdamos pasiryžusios efektyviai
prisidėti prie kovos su nelegalia prekyba kultūros objektais - nustatydamos
bendras minimalias juridines taisykles Susitariančiųjų šalių kultūros objektų
grąžinimui ir nuosavybės teisės atkūrimui, kad būtų pagerintas kultūros paveldo
išsaugojimas ir apsauga,
pabrėždamos, kad šia
Konvencija siekiama palengvinti kultūros objektų grąžinimą ir nuosavybės teisės
atkūrimą ir kad bet koks nuostolių atlyginimas, pavyzdžiui, kompensacija,
taikomas vienose šalyse, nebūtinai taikomas kitose,
teigdamos, kad
Konvencijos nuostatos ateityje nepatvirtins ir neįteisins jokio nelegalaus
sandorio, kuris galėjo būti sudarytas prieš įsigaliojant Konvencijai,
suprasdamos, kad pati
Konvencija neišspręs problemų, kylančių dėl nelegalios prekybos, o tik pradeda
procesą, kuriuo bus stiprinamas tarptautinis kultūrinis bendradarbiavimas,
palaikomas legalios prekybos ir tarpvalstybinių kultūrinių mainų sutarčių
vaidmuo,
pripažindamos, kad,
įgyvendinant šią Konvenciją, turėtų būti imamasi kitų efektyvių kultūros objektų
apsaugos priemonių, pavyzdžiui, sąrašų sudarymo, fizinės archeologinių objektų
apsaugos ir techninės kooperacijos,
pripažindamos įvairių
institucijų veiklą saugant kultūros vertybes, ypač 1970 metų UNESCO konvenciją
dėl nelegalaus kultūros vertybių judėjimo ir etikos kodeksų, taikomų privačiame
sektoriuje, plėtojimąsi,
susitarė:
I
SKYRIUS
TAIKYMAS IR
SĄVOKA
2 straipsnis
Pagal šią Konvenciją kultūros objektais
laikomi tie objektai, kurie religiniu ar pasaulietiniu požiūriu svarbūs
archeologijai, priešistorijai, istorijai, literatūrai, menui ar mokslui ir
kurie priklauso vienai iš kategorijų, išvardytų šios Konvencijos priede.
II
SKYRIUS
NUOSAVYBĖS
TEISĖS Į PAVOGTUS KULTŪROS
OBJEKTUS
ATKŪRIMAS
4 straipsnis
Pavogto kultūros objekto savininkas,
iš kurio pareikalauta grąžinti šį objektą, nuosavybės teisės atkūrimo metu turi
teisę gauti teisingą ir priimtiną kompensaciją, jei jis nei žinojo, nei galėjo
žinoti, kad objektas vogtas, ir jei gali įrodyti, kad buvo reikiamai atsargus
objektą įsigydamas.
Nepažeidžiant savininko teisės į
minėtą kompensaciją, bus stengiamasi rasti žmogų, kuris perdavė objektą
savininkui, arba kokį kitą ankstesnį perdavėją, kad sumokėtų kompensaciją, jei
tai leidžia ieškinį pateikusios šalies įstatymai.
Jei reikalaujama, kad ieškovas
sumokėtų kompensaciją savininkui, tai nepažeidžia ieškovo teisės atgauti tą
kompensaciją iš bet kurio kito asmens.
Nustatant, ar savininkas buvo reikiamai
atsargus įsigydamas objektą, atsižvelgiama į visas objekto įsigijimo
aplinkybes, tarp jų ir į suinteresuotųjų asmenų savybes, sumokėtą kainą, ar
savininkas pasitikslino kokiame nors prieinamame pavogtų kultūros vertybių
sąraše arba kitokioje informacijoje ar dokumentuose, kuriuos jis galėjo gauti,
ar kreipėsi patarimo į prieinamas agentūras arba kompetentingą asmenį.
Savininko padėtis neturi būti
palankesnė negu to asmens, iš kurio jis paveldėjo ar kitaip nemokamai įsigijo
kultūros objektą.
III
SKYRIUS
NETEISĖTAI
IŠVEŽTŲ KULTŪROS OBJEKTŲ GRĄŽINIMAS
5 straipsnis
Susitariančioji šalis gali
pareikalauti, kad teismas ar kita kompetentinga kitos Susitariančiosios šalies
institucija įsakytų grąžinti kultūros objektą, neteisėtai išvežtą iš
reikalavimą pateikusios šalies.
Jei kultūros objektas išvežtas iš
reikalavimą pateikusios šalies laikinai- parodai, ištyrimui ar restauravimui, -
gavus leidimą pagal šios šalies įstatymus, reguliuojančius kultūros vertybių
išvežimą siekiant apsaugoti kultūros paveldą, ir nustatytu terminu negrąžintas,
jis laikomas išvežtu neteisėtai.
Teismas ar kita kompetentinga šalies,
į kurią kreipiamasi, institucija turi įsakyti grąžinti neteisėtai išvežtą
kultūros objektą, jei reikalavimą pateikusi šalis nustato, kad išvežant objektą
iš jos teritorijos pažeista viena ar daugiau šių sąlygų:
objekto ar jo aplinkos fizinis
išsaugojimas;
sudėtinio objekto vientisumas;
informacijos, pavyzdžiui, mokslinės
ar istorinės, išsaugojimas;
jei gentis ar vietinė bendruomenė daiktą
naudoja papročių ir ritualinėse apeigose, arba jei nustatoma, kad objektas
šalyje, pateikusioje reikalavimą, yra ypatingos kultūrinės reikšmės.
Bet kuriame reikalavime, nurodytame
šio straipsnio 1 dalyje, arba prie jo turi būti tokia faktinė ar teisinė
informacija, kuri padėtų teismui ar kitai kompetentingai šalies, į kurią
kreipiamasi, institucijai nustatyti, ar nepažeisti 1-3 dalių reikalavimai.
Bet kuris reikalavimas grąžinti
kultūros objektą turi būti pateiktas per trejus metus nuo to laiko, kai
reikalaujanti šalis sužinojo, kur yra objektas ir kas jo savininkas, ir bet
kuriuo atveju - per penkiasdešimt metų nuo tos dienos, kurią objektas buvo
išvežtas, arba nuo tos dienos, kurią objektas pagal 2 dalyje nurodytą leidimą
turėjo būti grąžintas.
6 straipsnis
Kultūros objekto savininkas, kuris jį
įsigijo po to, kai tas objektas buvo neteisėtai išvežtas, objekto grąžinimo
metu turės teisę gauti teisingą ir priimtiną kompensaciją iš reikalavimą
pateikusios šalies, jei jį įsigydamas, jis nei žinojo, nei galėjo žinoti, kad
objektas išvežtas neteisėtai.
Nustatant, ar savininkas žinojo, ar
galėjo žinoti, kad kultūros objektas išvežtas neteisėtai, bus atsižvelgiama į
objekto įsigijimo aplinkybes, įskaitant tai, kad neturėta leidimo išvežti,
kurio reikia pagal reikalavimą pateikusios šalies įstatymus.
Savininkas, iš kurio reikalaujama
grąžinti kultūros objektą, pagal susitarimą su reikalavimą pateikusia šalimi
gali nuspręsti vietoj kompensacijos:
išlaikyti nuosavybės teisę;
už atlyginimą arba nemokamai perduoti
nuosavybės teisę paties pasirinktam žmogui, kuris gyvena reikalavimą
pateikusioje šalyje ir kuris davė būtinas garantijas.
Kultūros objekto grąžinimo pagal šį
straipsnį išlaidas apmoka reikalavimą pateikusi šalis, išsaugodama savo teisę
atgauti išlaidas iš bet kurio kito asmens.
Savininko padėtis neturi būti
palankesnė negu to asmens, iš kurio jis paveldėjo ar kitaip nemokamai įsigijo
kultūros objektą.
7 straipsnis
Šio skyriaus nuostatos netaikomos,
jei:
a)reikalaujant grąžinti kultūros
objektą, jo išvežimas jau nelaikomas neteisėtu;
objektas buvo išvežtas esant gyvam jo
autoriui arba nepraėjus daugiau kaip penkiasdešimt metų nuo autoriaus mirties.
Nepaisant šio straipsnio 1 dalies b
punkto nuostatų, šio skyriaus nuostatos taikomos, jei kultūros objektas
sukurtas genties ar vietinės bendruomenės nario arba narių papročių ar
ritualinėms apeigoms, ir objektas grąžinamas tai bendruomenei.
IV
SKYRIUS
BENDROSIOS
NUOSTATOS
8 straipsnis
Ieškinys pagal II skyriaus nuostatas
ir reikalavimas pagal III skyriaus nuostatas gali būti pateiktas
Susitariančiosios šalies, kurioje yra objektas, teismams ar kitoms
kompetentingoms institucijoms, taip pat teismams ar kitoms kompetentingoms
institucijoms, paprastai turinčioms juridinę galią Susitariančiosiose šalyse.
Šalys gali susitarti kreiptis dėl
ginčo į teismą, kitą kompetentingą instituciją ar arbitražą.
Galima imtis laikinų, taip pat ir
apsaugos priemonių, numatytų Susitariančiosios šalies, kurioje yra objektas,
įstatymuose, net jei ieškinys nuosavybės teisei atkurti arba reikalavimas grąžinti
objektą pateiktas kitos Susitariančiosios šalies teismams ar kitoms
kompetentingoms institucijoms.
9 straipsnis
Pagal šią Konvenciją niekas
nedraudžia Susitariančiajai šaliai taikyti taisykles, palankesnes nuosavybės
teisei atkurti, pavogtam ar neteisėtai išvežtam kultūros objektui susigrąžinti,
negu šioje Konvencijoje numatytos.
Šis straipsnis neturi būti
interpretuojamas kaip įpareigojantis pripažinti ar taikyti kitos
Susitariančiosios šalies teismo ar kitos kompetentingos institucijos sprendimą,
kuris nukrypsta nuo šios Konvencijos nuostatų.
10 straipsnis
II skyriaus nuostatos taikomos tik
tiems kultūros objektams, kurie pavogti šiai Konvencijai įsigaliojus šalyje,
kurioje ieškinys pateiktas, jeigu:
objektas buvo pavogtas
Susitariančiosios šalies teritorijoje įsigaliojus Konvencijai toje šalyje;
objektas yra Susitariančiojoje šalyje
įsigaliojus joje Konvencijai.
III skyriaus nuostatos taikomos tik
neteisėtai išvežtiems kultūros objektams įsigaliojus Konvencijai ir reikalavimą
pateikusioje šalyje, ir toje šalyje, kuriai jis pateiktas.
Ši Konvencija jokiu būdu neįteisina
jokių nelegalių sandorių, kurie sudaryti iki Konvencijos įsigaliojimo arba
kuriuos atmeta šio straipsnio 1 ir 2 dalys. Taip pat ji neapriboja jokių šalies
ar asmens teisių pateikti ieškinį nuostoliams atlyginti, nors kultūros objektas
buvo pavogtas ar neteisėtai išvežtas iki Konvencijos įsigaliojimo.
V
SKYRIUS
BAIGIAMOSIOS
NUOSTATOS
11 straipsnis
Šią Konvenciją šalys gali pasirašyti
Romoje diplomatinės konferencijos dėl Unidroit
konvencijos dėl pavogtų ar neteisėtai išvežtų kultūros vertybių
tarptautinio grąžinimo projekto priėmimo baigiamajame posėdyje, taip pat - iki
1996 metų birželio 30 dienos.
Šalys, kurios šią Konvenciją
pasirašė, turi ją ratifikuoti, priimti ar patvirtinti.
Prie Konvencijos po jos pasirašymo
gali prisijungti ir tos šalys, kurios jos nepasirašė.
Formalūs Konvencijos ratifikavimo,
priėmimo, patvirtinimo ar prisijungimo dokumentai deponuojami saugyklai.
12 straipsnis
Konvencija įsigalioja šešto mėnesio
pirmą dieną po datos, kai buvo deponuotas penktas Konvencijos ratifikavimo,
priėmimo, patvirtinimo arba prisijungimo prie jos dokumentas.
Kiekvienoje šalyje, kuri ratifikuoja,
priima, patvirtina šią Konvenciją arba prie jos prisijungia jau penkioms šalims
deponavus Konvencijos ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo arba prisijungimo
prie jos dokumentus, Konvencija įsigalioja šešto mėnesio pirmą dieną po datos,
kai ji deponavo ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo arba prisijungimo dokumentus
saugyklai.
13 straipsnis
Ši Konvencija neturi įtakos jokiam
tarptautiniam dokumentui, kuris juridiškai įpareigoja bet kurią Susitariančiąją
šalį ir kuriame yra nuostatų dėl šios Konvencijos reguliuojamų dalykų, nebent
šalys, kuriose galioja tas tarptautinis dokumentas, būtų pareiškusios
priešingai.
Bet kuri Susitariančioji šalis gali
pasirašyti sutartis su viena ar daugiau Susitariančiųjų šalių, siekdama
tobulinti abipusį šios Konvencijos taikymą. Šalys, pasirašiusios tokią sutartį,
jos kopiją turi perduoti saugyklai.
Susitariančiosios šalys, kurios yra
ekonominės integracijos ar regioninių organizacijų narės, gali pareikšti, kad
bendraudamos tarpusavyje laikysis šių organizacijų taisyklių ir netaikys
Konvencijos nuostatų, kurios sutampa su tų organizacijų taisyklėmis.
14 straipsnis
Jei Susitariančioji šalis turi du ar
daugiau teritorinių vienetų, turinčių arba neturinčių skirtingas teisės
sistemas, taikomas šios Konvencijos reguliuojamiems dalykams, tai ji,
pasirašydama Konvenciją arba deponuodama ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo
ar prisijungimo prie jos dokumentus, gali pareikšti, kad Konvencija galioja
visuose jos teritoriniuose vienetuose, viename ar daugiau teritorinių vienetų,
taip pat bet kuriuo metu gali vietoj tokio pareiškimo paskelbti naują.
Šie pareiškimai privalo būti
deponuoti saugyklai ir juose turi būti aiškiai nurodyti teritoriniai vienetai,
kuriuose Konvencija galioja.
Jeigu pagal šiame straipsnyje
nurodytą pareiškimą Konvencija galioja viename ar daugiau, bet ne visuose
Susitariančiosios šalies teritoriniuose vienetuose:
Šis dokumentas nepakeičia oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre. Neprisiimame atsakomybės už galimus netikslumus, atsiradusius perkeliant originalą į šį formatą.