Tarptautinis laivų ir uosto įrenginių (terminalų) apsaugos kodeksas

Apsaugos jūroje diplomatinė konferencija, vykusi 2002 m. gruodžio mėn. Londone, priėmė naujas 1974 m. Tarptautinės konvencijos dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje ir šio kodekso nuostatas, skirtas apsaugai jūroje stiprinti. Šiais naujais reikalavimais paremta tarptautinė sistema, kuria vadovaudamiesi laivai ir uosto įrenginiai (terminalai) gali bendradarbiauti siekdami nustatyti veiksmus, keliančius pavojų saugumui jūrų transporto sektoriuje, ir užkirsti jiems kelią.

Po tragiškų 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykių Tarptautinės jūrų organizacijos (toliau – Organizacija) Asamblėjos dvidešimt antrojoje sesijoje, vykusioje 2001 m. lapkričio mėn., buvo bendru sutarimu nutarta parengti naujas su laivų ir uosto įrenginių (terminalų) apsauga susijusias priemones ir jas priimti 1974 m. Tarptautinės konvencijos dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje Susitariančiųjų Vyriausybių konferencijoje (vadinamojoje Apsaugos jūroje diplomatinėje konferencijoje) 2002 m. gruodžio mėn. Rengti diplomatinę konferenciją, atsižvelgiant į valstybių narių, tarpvyriausybinių organizacijų ir nevyriausybinių organizacijų, su kuriomis Organizacija konsultuojasi, pareiškimus, buvo patikėta Organizacijos jūrų saugumo komitetui (JSK) (žr. Tarptautinės jūrų organizacijos konvenciją).

Savo pirmojoje neeilinėje sesijoje, kuri taip pat vyko 2001 m. lapkričio mėn., JSK, siekdamas paspartinti reikiamų apsaugos priemonių rengimą ir priėmimą, įkūrė JSK ne sesijų metu posėdžiaujančią apsaugos jūroje darbo grupę. Pirmąjį posėdį JSK ne sesijų metu posėdžiaujanti apsaugos jūroje darbo grupė surengė 2002 m. vasario mėn., o jos diskusijų rezultatai buvo pateikti ir apsvarstyti JSK septyniasdešimt penktojoje sesijoje 2002 m. kovo mėn., kurios metu pateiktiems pasiūlymams toliau plėtoti buvo įkurta ad hoc darbo grupė. JSK septyniasdešimt penktojoje sesijoje apsvarstė šios darbo grupės ataskaitą ir rekomendavo darbą pratęsti kitame JSK ne sesijų metu posėdžiaujančios darbo grupės posėdyje, kuris buvo surengtas 2002 m. rugsėjo mėn. Septyniasdešimt šeštojoje JSK sesijoje buvo aptarti minėtos darbo grupės 2002 m. rugsėjo mėn. posėdžio rezultatai ir tolesnis darbas, kurį JSK darbo grupė atliko savo posėdyje, surengtame drauge su Komiteto septyniasdešimt šeštąja sesija 2002 m. gruodžio mėn. prieš pat diplomatinę konferenciją, bei buvo patvirtintas siūlomų tekstų, svarstytinų diplomatinėje konferencijoje, galutinis variantas.

Apsaugos jūroje diplomatinėje konferencijoje (vykusioje 2002 m. gruodžio 9–13 d.) buvo priimtos 1974 m. Tarptautinės konvencijos dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje (SOLAS 74) galiojusių nuostatų pakeitimai, paspartinantys reikalavimo įrengti automatines identifikavimo sistemas vykdymą, ir patvirtintos naujos SOLAS 74 XI-1 skyriaus taisyklės, nustatančios, kaip žymėti laivo identifikavimo numeriu ir kaip tvarkyti laivo istorijos tęstinių įrašų segtuvą. Diplomatinėje konferencijoje buvo priimta keletas konferencijos rezoliucijų, įskaitant rezoliucijas dėl šio kodekso įgyvendinimo ir persvarstymo, dėl techninio bendradarbiavimo ir bendros veiklos su Tarptautine darbo organizacija ir Pasaulio muitinių organizacija. Buvo pripažinta, kad baigus šių dviejų organizacijų darbą gali reikėti persvarstyti ir pakeisti tam tikras naujas nuostatas dėl jūros apsaugos.

SOLAS 74 XI-2 skyriaus ir šio kodekso nuostatos taikomos laivams ir uosto įrenginiams (terminalams). Išplėsti SOLAS 74 taikymo sritį taip, kad ji būtų taikoma ir uosto įrenginiams (terminalams), buvo susitarta atsižvelgiant į tai, kad SOLAS 74 numatytas pats sparčiausias būdas, užtikrinantis, kad netrukus įsigaliotų ir pradėtų veikti būtinos apsaugą užtikrinančios priemonės. Vis dėlto taip pat buvo susitarta, kad nuostatos dėl uosto įrenginių (terminalų) turi būti siejamos tik su laivo/uosto sąveika. Platesnis uostų teritorijų apsaugos klausimas bus tolesnio Tarptautinės jūrų organizacijos ir Tarptautinės darbo organizacijos bendro darbo dalykas. Taip pat buvo sutarta, kad šios nuostatos neturi apimti faktinio reagavimo į antpuolius ar būtinų valymo darbų po tokių antpuolių.

Rengiant šias nuostatas buvo pasirūpinta, kad jos atitiktų 1978 m. Tarptautinės konvencijos dėl jūrininkų mokymo, atestavimo ir budėjimo normatyvų (su pakeitimais), Tarptautinio saugos valdymo kodekso (TSVK) ir suderintos apžiūrų ir sertifikavimo sistemos nuostatas.

Šios nuostatos liudija reikšmingą tarptautinės jūrų technikos pramonės šakų požiūrio į jūrų transporto sektoriaus apsaugą pasikeitimą. Pripažįstama, kad jos gali tapti didele papildoma našta kai kurioms Susitariančiosioms Vyriausybėms. Visokeriopai pripažįstama techninio bendradarbiavimo, skirto padėti Susitariančiosioms Vyriausybėms įgyvendinti nuostatas, svarba.

Įgyvendinant šias nuostatas, reikės tolesnio veiksmingo visų suinteresuotų asmenų, kurie susiję su laivais ir uosto įrenginiais (terminalais) arba jais naudojasi, įskaitant laivų personalą, uostų personalą, keleivius, su krovinių gabenimu susijusius asmenis, laivų ir uostų vadovybę, nacionalinėse ir vietos valdžios institucijose, atsakingose už apsaugą, dirbančius asmenis, bendradarbiavimo ir supratimo. Jei dabartinė praktika ir procedūros neužtikrina pakankamo apsaugos lygio, jas reikės persvarstyti ir pakeisti. Didesnės apsaugos jūroje sumetimais laivybos ir uostų pramonės šakos bei nacionalinės ir vietos valdžios institucijos turės atlikti daugiau funkcijų.

Į šio kodekso B dalyje pateiktas gaires reikėtų atsižvelgti įgyvendinant SOLAS 74 XI-2 skyriuje ir šio kodekso A dalyje išdėstytas nuostatas dėl apsaugos. Vis dėlto pripažįstama, kad tai, kiek gairėmis galima vadovautis, priklauso nuo uosto įrenginio (terminalo) ir laivo, jo verslo ir (arba) krovinių pobūdžio.

Niekas šiame kodekse negali būti aiškinama arba taikoma pažeidžiant deramos pagarbos pagrindinėms teisėms ir laisvėms principą, numatytą tarptautiniuose dokumentuose, ypač susijusiuose su jūroje dirbančiais asmenimis ir pabėgėliais, įskaitant Tarptautinės darbo organizacijos deklaraciją dėl pagrindinių principų ir teisių darbe ir tarptautinius standartus dėl jūrų ir uostų darbuotojų.

Pripažindamos, kad 1965 m. Konvencija dėl tarptautinės jūrų laivybos sąlygų palengvinimo (su pakeitimais) numato, kad valdžios institucijos turi leisti įgulų nariams užsieniečiams išlipti į krantą, kai laivas, kuriuo jie atplaukė, stovi uoste, su sąlyga, kai yra sutvarkyti laivo atvykimo formalumai, o valdžios institucijos neturi priežasčių neleisti įgulai išlipti į krantą dėl visuomenės sveikatos, visuomenės saugumo ar viešosios tvarkos sumetimų, Susitariančiosios Vyriausybės, tvirtindamos laivų ir uosto įrenginių (terminalų) apsaugos planus, turėtų deramai atsižvelgti į tai, kad laivo personalas gyvena bei dirba laive ir jam reikia leidimo išlipti į krantą bei pasinaudoti krante esančiomis jūrininkų rūpybos paslaugomis, įskaitant medicinos priežiūrą.

BENDROSIOS NUOSTATOS

sukurti tarptautinę Susitariančiųjų Vyriausybių, valstybės institucijų, vietos administracijų ir laivybos bei uostų pramonės šakų bendradarbiavimo sistemą, padedančią nustatyti grėsmę saugumui ir imtis prevencinių priemonių prieš incidentus, keliančius pavojų tarptautiniams vežimams naudojamiems laivams arba uosto įrenginiams (terminalams);

nustatyti atitinkamas Susitariančiųjų Vyriausybių, valstybės institucijų, vietos administracijų ir laivybos bei uostų pramonės šakų nacionalinio ir tarptautinio lygmens funkcijas ir atsakomybę apsaugai jūroje užtikrinti;

užtikrinti greitą ir veiksmingą su apsauga susijusios informacijos rinkimą ir mainus;

pateikti apsaugos vertinimų metodiką, kad būtų parengti planai ir procedūros, skirti reaguoti į kintančius apsaugos lygius;

padėti įsitikinti, kad yra numatytos pakankamos ir proporcingos apsaugą jūroje užtikrinančios priemonės.

rinkti ir įvertinti informaciją apie grėsmę saugumui ir keistis šia informacija su atitinkamomis Susitariančiosiomis Vyriausybėmis;

reikalauti, kad būtų rengiami informacijos perdavimo protokolai laivams ir uosto įrenginiams (terminalams);

užkirsti kelią neteisėtai patekti į laivus, uosto įrenginius (terminalus) ir jų draudžiamąsias zonas;

užkirsti kelią įnešti į laivus ar uosto įrenginius (terminalus) neleistinus ginklus, padegamuosius užtaisus ar sprogmenis;

suteikti priemonių pavojui skelbti reaguojant į grėsmę saugumui arba pavojų saugumui keliančius incidentus;

reikalauti, kad būtų parengti laivų ir uosto įrenginių (terminalų) apsaugos planai, grindžiami apsaugos vertinimais, ir

reikalauti, kad būtų rengiami mokymai, treniruotės ir pratybos norint supažindinti su apsaugos planais ir procedūromis.

SĄVOKOS

Konvencija – iš dalies pakeista 1974 m. Tarptautinė konvencija dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje;

taisyklė – Konvencijos taisyklė;

skyrius – Konvencijos skyrius;

laivo apsaugos planas – planas, parengtas norint užtikrinti, kad laive būtų taikomos priemonės, skirtos apsaugoti laive esančius žmones, krovinį, krovinių transportavimo skyrius, laivo atsargas arba laivą nuo pavojų saugumui keliančio incidento rizikos;

uosto įrenginio (terminalo) apsaugos planas – planas, parengtas norint užtikrinti, kad būtų taikomos priemonės, skirtos apsaugoti uosto įrenginį (terminalą) ir uosto įrenginyje (terminale) esančius laivus, žmones, krovinį, krovinių transportavimo skyrius ir laivo atsargas nuo pavojų saugumui keliančio incidento rizikos;

laivo apsaugos pareigūnas – laive esantis atskaitingas kapitonui asmuo, kurį kompanija yra paskyrusi būti atsakingu už laivo apsaugą, įskaitant laivo apsaugos plano įgyvendinimą ir jo laikymąsi, ir taip pat už ryšius su kompanijos apsaugos pareigūnu bei uosto įrenginio (terminalo) apsaugos pareigūnais;

kompanijos apsaugos pareigūnas – asmuo, kurį kompanija paskyrė rūpintis, kad būtų atliktas laivo apsaugos vertinimas, būtų parengtas bei pateiktas tvirtinti, o po to įgyvendintas laivo apsaugos planas ir jo būtų laikomasi, taip pat kad būtų palaikomi ryšiai su uosto įrenginio (terminalo) apsaugos pareigūnais ir laivo apsaugos pareigūnu;

uosto įrenginių (terminalo) apsaugos pareigūnas – asmuo, atsakingas už uosto įrenginių (terminalų) apsaugos plano rengimą, įgyvendinimą, persvarstymą ir laikymąsi bei už ryšius su laivų apsaugos pareigūnais ir kompanijų apsaugos pareigūnais;

1 apsaugos lygis – lygis, kuriam užtikrinti visada taikomos minimalios reikiamos apsaugą užtikrinančios priemonės;

2 apsaugos lygis – lygis, kuriam užtikrinti tam tikrą laikotarpį dėl padidėjusios pavojų saugumui keliančio incidento rizikos taikomos reikiamos papildomos apsaugą užtikrinančios priemonės;

3 apsaugos lygis – lygis, kuriam užtikrinti tam tikrą laikotarpį, kai tikėtinas arba realiai gresia pavojų saugumui keliantis incidentas, taikomos tolesnės konkrečios apsaugą užtikrinančios priemonės, nors gali būti neįmanoma nustatyti konkretaus taikinio.

TAIKYMAS

šiems tarptautinius reisus vykdančių laivų tipams:

keleiviniams laivams, įskaitant greitaeigius keleivinius laivus;

krovininiams laivams, įskaitant greitaeigius laivus, kurių bendrasis tonažas 500 ir       didesnis, ir

mobiliesiems atviros jūros gręžimo įrenginiams; ir

uosto įrenginiams (terminalams), aptarnaujantiems tokius laivus, vykdančius tarptautinius reisus.

SUSITARIANČIŲJŲ VYRIAUSYBIŲ PAREIGOS

į informacijos apie grėsmę patikimumą;

į informacijos apie grėsmę pagrįstumą;

į informacijos apie grėsmę konkretumą ar grėsmės neišvengiamumą ir

į galimus tokio pavojų saugumui keliančio incidento padarinius.

taikytino apsaugos lygio nustatymą;

uosto įrenginio (terminalo) apsaugos vertinimo ir tolesnių patvirtinto vertinimo pakeitimų tvirtinimą;