Lietuvos Respublikos žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymas

Šis įstatymas nustato žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros politikos tikslus, Lietuvos Respublikos valstybės, Europos Sąjungos paramos žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtrai (toliau – valstybės ir Europos Sąjungos parama) įgyvendinimo principus, valstybės ir Europos Sąjungos paramos priemones, šias priemones ir žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros politiką įgyvendinančias bei žemės ūkio, maisto ūkio oficialiąją statistiką ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo verslo registrą tvarkančias valstybės ir savivaldybių institucijas, įstaigas ir kitus juridinius asmenis.

Šiuo įstatymu įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai, nurodyti šio įstatymo priede.

Alternatyvioji veikla – bet kuri veikla kaimo vietovėje, nepriskiriama žemės ūkio veiklai.

Alternatyviosios veiklos subjektas – alternatyviąja veikla užsiimantis fizinis ar juridinis asmuo arba fizinių ar juridinių asmenų grupė, taip pat Lietuvoje registruotas užsienio juridinio asmens filialas, kurių žemės ūkio valda yra įregistruota Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo verslo registre.

Apdorojimo augalų apsaugos produktais įrangos techninės apžiūros sistema – kompetentingos institucijos ir ūkio subjektų įgyvendinamų teisės aktuose numatytų administracinių ir techninių priemonių, kuriomis siekiama sumažinti augalų apsaugos produktų neigiamą poveikį žmonių sveikatai ir aplinkai, visuma.

Eksporto skatinimas – visuma priemonių, kuriomis siekiama sudaryti teisines ir ekonomines neperdirbtų žemės ūkio produktų, maisto produktų ir kitų perdirbtų žemės ūkio produktų eksporto plėtros ir užsienio prekybos balanso gerinimo prielaidas.

Europos Sąjungos parama žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtrai – parama, teikiama iš Europos Sąjungos fondų, Europos Sąjungos bendrosios žemės ūkio politikos ir kaimo plėtros priemonėms įgyvendinti.

Investicinė parama – teisės aktų nustatyta tvarka fiziniams ir juridiniams asmenims teikiama finansinė parama žemės ūkio, žemės ūkio produktų perdirbimo, maisto ūkio ir kaimo plėtros investicijoms.

Kaimo bendruomenė – kaimo vietovės gyventojai, siejami bendrų gyvenimo kaimynystėje poreikių ir interesų. Kaimo bendruomenė, siekianti gauti finansinę paramą, turi Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo arba Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo nustatyta tvarka įsteigti bendruomeninę organizaciją, kurios paskirtis – per iniciatyvas įgyvendinti viešuosius interesus, susijusius su gyvenimu kaimynystėje.

Kaimo plėtra – kaimo vietovių gyventojų gyvenimo ir darbo sąlygų kokybės gerinimas, kaimo vietovių ekonominės ir socialinės struktūros tobulinimas, bendruomeninių ryšių stiprinimas siekiant užtikrinti ekonominę ir socialinę sanglaudą, saugoti ir kurti darbo vietas, skatinti alternatyviąją veiklą kaime, saugoti ir puoselėti etninę kultūrą, kraštovaizdį ir gamtinę aplinką.

Kaimo vietovė – gyvenamoji vietovė, kurios gyventojų skaičius neviršija šešių tūkstančių.

Kompensacinė išmoka – teisės aktų nustatyta tvarka fiziniams ir juridiniams asmenims teikiama finansinė parama dėl nepalankių ūkininkavimo sąlygų, ekologinio ūkininkavimo įsipareigojimų, aplinkosaugos ar teisės aktų nustatytų kitų apribojimų vykdymo negautoms pajamoms ar turėtoms papildomoms išlaidoms kompensuoti.

Maisto ūkis – ūkio šaka, apimanti maisto produktų gamybą ir jų pateikimą rinkai.

Miškų ūkio veikla – veikla, apimanti miškų auginimą (įveisimą, atkūrimą, priežiūrą, apsaugą, tvarkymą) ir naudojimą.

Nepriklausomas žemės ūkio konsultantas – žemės ūkio ministro nustatytus kriterijus atitinkantis asmuo, kuris teikia ūkių konsultavimo paslaugas neturėdamas komercinio intereso, darančio poveikį konsultavimo turiniui, ir yra įtrauktas į nepriklausomų žemės ūkio konsultantų sąrašą.

Paslaugos žemės ūkiui – Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintame sąraše išvardytos su žemės ūkiu susijusios paslaugos.

Pirminė gamyba – žemės ūkio produktų gamyba, įskaitant ir auginimą, derliaus nuėmimą, melžimą, gyvūnų veisimą.

Pirminis perdirbimas – veikla: apdorojimas, apdirbimas, pirminis tvarkymas, kurios metu iš žemės ūkio produkto nekeičiant jo cheminės sudėties taip pat gaunamas žemės ūkio produktas.

Rinkos reguliavimo priemonės – teisės aktų nustatytos rinkos reguliavimo priemonės, kuriomis siekiama subalansuoti žemės ūkio ir maisto produktų pasiūlą ir paklausą rinkoje.

Tiesioginė išmoka – žemės ūkio veiklos subjekto pajamų lygiui palaikyti teikiama finansinė parama.

Valstybės pagalba žemės ūkiui – bet kokia priemonė, atitinkanti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus ir teikiama su žemės ūkio ir maisto produktų gamyba, perdirbimu, prekyba ir kaimo plėtra susijusioms veiklos rūšims.

Ūkio subjektas – kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme.

Ūkių konsultavimo paslaugos – žemės ūkio veiklos subjektams teikiamos konsultavimo dėl žemės ūkio ir (ar) alternatyviosios veiklos vykdymo paslaugos, atsižvelgiant į esamas ūkininkavimo praktikas, naujausią technologinę ir mokslinę informaciją. Konsultacijos apima ekonominius, aplinkos bei socialinius aspektus, įskaitant skaitmenizaciją.

Žemės ūkio produktai – augalininkystės, gyvulininkystės, paukštininkystės, žvėrininkystės, bitininkystės, žuvininkystės produktai, užaugintos miško uogos, vaistažolės, grybai ir iš jų gauti pirminio perdirbimo produktai, skirti vartoti arba tolesnei maisto produktų ar ne maisto produktų gamybai.

Žemės ūkio produktų gamyba – veikla, apimanti pirminę gamybą ir (ar) jos metu gautų savo žemės ūkio produktų pirminį perdirbimą.

Žemės ūkio produktų perdirbimas – veikla, kurios metu pakeičiama žemės ūkio produktų pirminė fizinė ir (ar) cheminė sudėtis.

Žemės ūkio rizikos valdymo fondas – savanoriška žemės ūkio veiklos subjektų tarpusavio pagalbos sistema, grindžiama narių įnašais ir skirta jų pajamų lygiui palaikyti.

Žemės ūkio valda – žemės ūkio veiklos ar alternatyviosios veiklos subjekto plėtojamos žemės ūkio veiklos ir (ar) alternatyviosios veiklos gamybos vienetų visuma, susijusi bendrais teisiniais, technologiniais ir ekonominiais santykiais.

Žemės ūkio veikla – veikla, apimanti žemės ūkio produktų gamybą, savos gamybos žemės ūkio produktų perdirbimą ir iš jų pagamintų maisto ar ne maisto produktų realizavimą, taip pat paslaugų žemės ūkiui teikimą ir (arba) geros agrarinės bei aplinkosaugos žemės būklės palaikymą, žemės ūkio kooperatinėmis bendrovėmis (kooperatyvais) pripažintų kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) žemės ūkio produktų supirkimą iš savo kooperatinės bendrovės (kooperatyvo) narių, jų realizavimą, iš savo narių supirktų žemės ūkio produktų perdirbimą ir iš jų pagamintų maisto ir ne maisto produktų realizavimą.

Žemės ūkio veiklos subjektas – žemės ūkio veikla arba žemės ūkio ir alternatyviąja veikla užsiimantis fizinis ar juridinis asmuo arba fizinių ar juridinių asmenų grupė, taip pat Lietuvoje registruotas užsienio juridinio asmens filialas, kurių žemės ūkio valda yra įregistruota Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo verslo registre.

Žemės ūkis – ūkio šaka, apimanti žemės ūkio veiklą.

Žemės ar miškų ūkio transporto priemonės atitikties įvertinimas – procedūra, kuria nustatoma, ar žemės ar miškų ūkio transporto priemonė atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus.

Žemės ar miškų ūkio transporto priemonės tipo patvirtinimas – procedūra, kuria patvirtinama, kad žemės ar miškų ūkio transporto priemonė, jos sistema, sudedamoji dalis ar atskiras techninis mazgas atitinka teisės aktų nustatytus techninius reikalavimus.

Kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip apibrėžiamos Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatyme, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme ir Reglamente (ES) Nr. 167/2013.

Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros politika nustatoma Lietuvos Respublikos teisės aktais, Europos Sąjungos teisės aktais ir Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis.

Įgyvendinant žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros politiką, siekiama šių tikslų:

Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros politiką formuoja Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija, o įgyvendina kitos įstatymų ir kitų teisės aktų įgaliotos valstybės institucijos ir įstaigos, įstatymų įgaliotos valstybės valdomos įmonės ir įstatymų ir (ar) Vyriausybės nutarimų įgaliotos viešosios įstaigos, taip pat savivaldybių institucijos pagal įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytą kompetenciją. Savivaldybių institucijos žemės ūkio ministro nustatyta tvarka teikia Žemės ūkio ministerijai informaciją apie joms įstatymų priskirtų funkcijų įgyvendinimą žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros srityse.

Valstybės institucijos, įstaigos, valstybės valdomos įmonės, viešosios įstaigos ir savivaldybių institucijos, įgyvendindamos žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros politiką, bendradarbiauja su žemės ūkio produktų ir maisto gamintojų, supirkėjų, perdirbėjų ir kitomis asociacijomis bei institucijomis, įstaigomis ar organizacijomis, kurių veikla susijusi su konsultavimu, moksliniais tyrimais, formaliuoju ir neformaliuoju švietimu.

Žemės ūkio ministerija ar žemės ūkio ministro įgaliota institucija yra kompetentinga institucija dėl apdorojimo augalų apsaugos produktais įrangos techninės apžiūros sistemos plėtros. Vykdydama apdorojimo augalų apsaugos produktais įrangos techninės apžiūros sistemos plėtros darbus, Žemės ūkio ministerija ar žemės ūkio ministro įgaliota institucija žemės ūkio ministro nustatyta tvarka įvertina technines apžiūras vykdančių ūkio subjektų pasirengimą užsiimti šia veikla, koordinuoja šią veiklą ir atlieka jos priežiūrą.

Reglamento (ES) Nr. 167/2013 5 straipsnio 1 dalies nuostatas įgyvendina Lietuvos transporto saugos administracija.

Vytauto Didžiojo universitetas vykdo žemės ūkio naudmenų dirvožemio agrocheminių savybių tyrimus žemės ūkio ministro nustatyta tvarka ir užtikrina informacijos perdavimą į Žemės išteklių stebėsenos informacinę sistemą.

Žemės ūkio ministro įgaliota institucija: