Lietuvos Respublikos antidempingo įstatymas

Dempingas – svarstomos prekės pardavimas iš eksportuojančios šalies į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją kaina, mažesne už tos prekės normaliąją vertę (palyginamąją kainą).

Svarstoma prekė – prekė, įtariama importuojama į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją dempingo kaina.

Dempingo kaina – svarstomos prekės pardavimo iš eksportuojančios šalies į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją kaina, mažesnė už svarstomos prekės normaliąją vertę (palyginamąją kainą).

Lietuvos Respublikos muitų teritorija – Lietuvos Respublikos teritorija, kurią riboja Lietuvos Respublikos muitų siena, išskyrus atvejus, kai Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys numato ką kita. Taikant šį Įstatymą, prekės, esančios laisvojoje ekonominėje zonoje, yra laikomos esančiomis už Lietuvos Respublikos muitų teritorijos ribų.

Lietuvos Respublikos muitų siena – Lietuvos Respublikos muitų teritorijos riba, sutampanti su Lietuvos Respublikos valstybės siena, išskyrus atvejus, kai Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nustato ką kita.

Panaši prekė – identiška prekė, t.y. prekė, visais atžvilgiais panaši į svarstomą prekę, importuojamą į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją, o jeigu identiškos prekės nėra, kita panašiomis charakteristikomis pasižyminti prekė.

Normalioji vertė (palyginamoji kaina) – kaina, įprastomis prekybos sąlygomis nepriklausomų vartotojų sumokėta ar priklausanti sumokėti už svarstomą prekę, skirtą vartoti eksportuojančios šalies rinkoje, nustatoma vadovaujantis šio Įstatymo 4 straipsnio nuostatomis.

Eksporto kaina – kaina, faktiškai sumokėta ar priklausanti sumokėti už svarstomą prekę, parduotą eksportui iš eksportuojančios šalies į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją, nustatoma vadovaujantis šio Įstatymo 5 straipsnio nuostatomis.

Dempingo skirtumas – normaliosios vertės ir eksporto kainos skirtumas, nustatomas vadovaujantis šio Įstatymo 7 straipsnio nuostatomis.

Eksportuojanti šalis – paprastai prekės kilmės šalis, bet gali būti ir tarpinė šalis. Tačiau tarpinė šalis nelaikoma eksportuojančia šalimi, kai prekė tik pervežama per ją arba kai prekė negaminama toje šalyje, arba jei prekei toje šalyje negalima nustatyti normaliosios vertės.

Žala – dėl dempingo susidaranti materialinė žala vietiniams gamintojams, materialinės žalos vietiniams gamintojams grėsmė arba reali kliūtis įkurti panašios prekės vietinę gamybą.

Vietiniai gamintojai – visi panašias prekes gaminantys Lietuvos gamintojai arba tie iš jų, kurių bendras panašių prekių gamybos kiekis sudaro didžiąją visos tokių prekių gamybos Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje dalį, kaip yra nustatyta šio Įstatymo 9 straipsnyje.

Antidempingo muitas – muitas, kuris, baigus dempingo tyrimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu taikomas išleidžiamai laisvai cirkuliuoti Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje prekei, importuojamai iš nutarime nurodytų eksportuotojų ar eksportuojančių šalių.

Laikinasis antidempingo muitas – muitas, kuris Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu taikomas išleidžiamai laisvai cirkuliuoti Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje svarstomai prekei, importuojamai iš nutarime nurodytų eksportuotojų ar eksportuojančių šalių. Juo siekiama išvengti žalos vietiniams gamintojams dempingo tyrimo laikotarpiu.

Suinteresuotosios šalys atliekant antidempingo priemonių nustatymo ir taikymo procedūras yra:

Eksportuotojas – eksportuojančios šalies fizinis arba juridinis asmuo, parduodantis panašias prekes Lietuvos Respublikos fiziniam ar juridiniam asmeniui arba sudaręs kitokį šių prekių tiekimo į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją sandorį.

Importuotojas – Lietuvos Respublikos fizinis ar juridinis asmuo, nupirkęs panašias prekes iš užsienio šalies fizinio ar juridinio asmens arba sudaręs kitokį šių prekių tiekimo į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją sandorį.

Importas – svarstomos prekės išleidimas laisvai cirkuliuoti Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje.

Tiriamasis laikotarpis – laikotarpis, kurio finansiniai bei kiti tyrimui reikalingi duomenys nagrinėjami dempingo tyrimo metu. Paprastai šis laikotarpis apima paskutinius finansinius metus prieš dempingo tyrimo inicijavimą. Gali būti ir kitas laikotarpis, bet ne trumpesnis kaip 6 mėnesių iki sprendimo atlikti tyrimą priėmimo dienos.

Antidempingo įstatymą įgyvendina Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Vyriausybė) ir jos įgaliota institucija.

Vyriausybės įgaliota institucija (toliau – institucija) atlieka tyrimus, atrankas, priima gamintojo ar eksportuotojo įsipareigojimus dėl kainos didinimo ar svarstomos prekės dempingo kaina eksporto į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją nutraukimo (toliau – įsipareigojimas dėl kainos), prižiūri, ar šių įsipareigojimų laikomasi, atlieka taikomų antidempingo muitų ir įsipareigojimų dėl kainos peržiūras bei kitas šio Įstatymo ar Vyriausybės nustatytas funkcijas, priima sprendimus atlikti tyrimą ar jo neatlikti, sustabdyti, pratęsti tyrimą, apriboti tyrimo mastą ar baigti tyrimą, priimti įsipareigojimą dėl kainos arba atsisakyti jį priimti, atlikti antidempingo muito ar įsipareigojimo dėl kainos peržiūrą, rengia ir teikia Vyriausybei siūlymus taikyti laikinąjį antidempingo muitą, taikyti antidempingo muitą, pratęsti jo taikymo terminą, pakeisti antidempingo muito dydį arba muitą panaikinti (po peržiūros), antidempingo muitą grąžinti, taip pat informaciją, kurioje, be kitų duomenų, turi būti nurodyti faktai ir motyvai, kuriais remiasi šie siūlymai.

Vyriausybė priima nutarimus taikyti laikinąjį antidempingo muitą, taikyti antidempingo muitą, pratęsti jo taikymo terminą, pakeisti antidempingo muito dydį arba muitą panaikinti (po peržiūros), antidempingo muitą grąžinti.

Normaliąją vertę institucija nustato:

Normalioji vertė yra nustatoma individuali kiekvienam tiriamam eksportuotojui pagal kainas, kurias įprastomis prekybos sąlygomis už svarstomą prekę moka arba turi mokėti nepriklausomi pirkėjai eksportuojančios šalies vidaus rinkoje, išskyrus, kai normalioji vertė nustatoma pagal šio straipsnio 17 dalies nuostatas.

Jeigu eksportuotojas eksportuojančioje šalyje svarstomos prekės negamina arba neparduoda, normalioji vertė gali būti nustatyta pagal kitų tokios prekės gamintojų ar pardavėjų vidaus rinkos kainas įprastomis prekybos sąlygomis toje eksportuojančioje šalyje.

Jeigu įprastomis prekybos sąlygomis eksportuojančios šalies vidaus rinkoje svarstoma prekė neparduodama, parduodama nepakankamais kiekiais arba dėl ypatingos situacijos rinkoje neįmanoma tinkamai palyginti normaliosios vertės ir eksporto kainos, normalioji svarstomos prekės vertė nustatoma:

Laikoma, kad svarstoma prekė, skirta vartoti eksportuojančios šalies vidaus rinkoje, yra parduodama pakankamais kiekiais, jog būtų galima nustatyti normaliąją vertę, jei eksportuojančios šalies vidaus rinkoje jos parduota 5 procentai ar daugiau, skaičiuojant nuo bendro tokios prekės kiekio, parduoto į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją. Tačiau gali būti ir mažesni pardavimo kiekiai, jeigu parduodamos prekės kainos yra tipiškos toje rinkoje ir galima tinkamai jas palyginti.

Kainos, kuriomis už svarstomą prekę tarpusavyje atsiskaito pardavimo metu susiję ar sudarę kompensacinį susitarimą (pagal šio Įstatymo 9 straipsnio 3 ir 4 dalis) fiziniai ir juridiniai asmenys, jeigu tai tiesiogiai ar netiesiogiai turi įtakos prekių kainoms, nelaikomos kainomis įprastomis prekybos sąlygomis ir nenaudojamos nustatant normaliąją vertę, nebent būtų nustatyta, kad tokie fizinių ir juridinių asmenų tarpusavio santykiai neturi įtakos svarstomų prekių kainoms.

Svarstomos prekės pardavimai eksportuojančios šalies vidaus rinkoje arba į trečiąją šalį nelaikomi pardavimais įprastomis prekybos sąlygomis ir į juos neatsižvelgiama nustatant normaliąją vertę, jeigu buvo parduodama kainomis, mažesnėmis už prekės vieneto gamybos sąnaudas (pastovias ir kintamas), prie jų pridėjus pardavimo, administracines ir bendrąsias sąnaudas bei pagrįstą pelną. Ši nuostata taikoma tik tuo atveju, jei nustatoma, jog taip buvo parduodama:

Jeigu svarstomos prekės kaina eksportuojančios šalies vidaus rinkoje arba kaina parduodant į trečiąją šalį yra mažesnė už prekės vieneto sąnaudas, nurodytas šio straipsnio 7 dalyje, bet pardavimo metu viršija vidutines svertines prekės vieneto sąnaudas per tiriamąjį laikotarpį, tokia kaina laikoma padengiančia visas sąnaudas per pagrįstą laikotarpį.

Pardavimai kaina, mažesne už vieneto sąnaudas, nurodytas šio straipsnio 7 dalyje, laikomi pardavimais pakankamai dideliais kiekiais nurodytu laikotarpiu, jeigu nustatoma, kad:

Normaliajai vertei nustatyti nagrinėjami visi eksportuotojo sandoriai su visais svarstomos prekės vidaus rinkos pirkėjais, sudaryti per tiriamąjį laikotarpį. Eksportuotojo sandoriai nagrinėjami pagal prekių pardavimo pirminius dokumentus (važtaraščius, sąskaitas, sutartis, kainoraščius ir kt.) identifikuojant prekę, analizuojant pardavimų kiekius natūrine ir vertine išraiška, kainas, pirkėjus (didmenininkai, mažmenininkai), taikomas nuolaidas, pardavimų datas ir kitus rodiklius.

Siekiant deramo svarstomos prekės normaliosios vertės ir eksporto kainos palyginamumo, kad būtų pagrįstai nustatytas dempingo skirtumas, pagal pirminius dokumentus nustatyta normalioji vertė koreguojama vadovaujantis šio Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Koreguojant normaliąją vertę įvertinami prekybos sąlygų skirtumai eksportuojančioje šalyje ir Lietuvoje.

Svarstomos prekės gamybos, pardavimų, bendrosios ir administracinės sąnaudos paprastai skaičiuojamos pagal tiriamo eksportuotojo arba gamintojo pateiktus duomenis, su sąlyga, kad šie duomenys atitinka eksportuojančioje šalyje nusistovėjusius apskaitos principus ir atspindi pagrįstas svarstomos prekės gamybos ir pardavimo (distribucijos) sąnaudas.

Tyrimo metu institucija išnagrinėja visus turimus įrodymus (tarp jų ir pateiktus eksportuotojo arba gamintojo), kad sąnaudos tinkamai paskirstytos, tačiau į juos atsižvelgiama, jei patvirtinama, kad taip sąnaudos eksportuotojų ar gamintojų buvo paskirstomos praeityje, ypač atkreipiant dėmesį į tai, ar tinkamai buvo nustatyti amortizacijos ir nusidėvėjimo laikotarpiai, lėšos kapitaliniams įdėjimams bei kitos išlaidos plėtrai. Nesant tinkamesnio sąnaudų paskirstymo metodo, pirmenybė teikiama sąnaudų paskirstymui pagal prekių apyvartą.

Jeigu šio straipsnio 13 dalyje minėtos sąnaudos dar neatsispindėjo skirstant sąnaudas, jos turi būti atitinkamai koreguojamos, atsižvelgiant į tuos neperiodinių sąnaudų straipsnius, kurie naudingi prekės gamybai ateityje ir (ar) dabar, arba atsižvelgiant į aplinkybes, dėl kurių sąnaudoms per tiriamąjį laikotarpį koregavimas daro įtakos.

Tuo atveju, kai per tiriamąjį laikotarpį (ar jo dalį) nauja gamyba (dėl naujos didelių papildomų investicijų reikalaujančios įrangos, taip pat prasto gamybinių pajėgumų išnaudojimo naudojant šią įrangą) turėjo įtakos sąnaudų dydžiui jų atsipirkimo laikotarpiu, naujos gamybos įdiegimo laikotarpio vidutinės sąnaudos, vadovaujantis šio straipsnio 13 dalyje nurodytais jų paskirstymo metodais, nustatomos to laikotarpio pabaigai ir pagal šio straipsnio 7, 8 ir 9 dalių nuostatas įskaičiuojamos į vidutines svertines prekės vieneto sąnaudas. Jeigu naujos gamybos įdiegimo laikotarpis trunka ilgiau už tiriamąjį laikotarpį, vidutinėmis sąnaudomis laikomos sąnaudos, buvusios tiriamojo laikotarpio pabaigoje. Šiomis sąnaudomis pagrįstai galėtų būti remiamasi atliekant tyrimą.

Pardavimo, bendrosios ir administracinės sąnaudos ir pelnas turi būti pagrįsti faktiniais duomenimis apie tiriamo eksportuotojo arba gamintojo svarstomos prekės gamybą ir pardavimus įprastomis prekybos sąlygomis. Tais atvejais, kai šių sąnaudų ir pelno negalima nustatyti tokiu būdu, jie gali būti nustatyti bet kuriuo iš šių būdų: