← Galiojantis tekstas · Istorija

Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų garantijų įstatymas

Galiojantis tekstas a fecha 1994-11-03

@D1=19900927;D2=19941117;

@D1=19900927;D2=19941117;

Redaguota:1994 11 17

g

Pakeitimai:

1.Lietuvos

Respublikos1994 11 03

įstatymas Nr.1-624,

Žin., 1994, Nr.

88-1667

DĖL LIETUVOS

RESPUBLIKOS GYVENTOJŲ

PAJAMŲ GARANTIJŲ

ĮSTATYMO PAKEITIMO

LIETUVOS

RESPUBLIKOS

GYVENTOJŲ PAJAMŲ GARANTIJŲ

Į S T A T Y M A S

Šis įstatymas

nustato  gyventojų  pajamų  rėmimo  principus

atsižvelgiant į

minimalų gyvenimo lygį ir kainų dinamiką.Įstatyme

numatytos

garantijos  taikomos Lietuvos  Respublikos  piliečiams,

taip pat  Lietuvoje

nuolatos  gyvenantiems užsienio piliečiams ir

asmenims  be

pilietybės,  jeigu   kitaip  nenumatyta   Lietuvos

Respublikos

įstatymuose ir tarpvalstybinėse sutartyse.

I SKYRIUS.

PAGRINDINĖS SĄVOKOS

1 straipsnis.

Šiame įstatyme:

darbo

apmokėjimas (naudojamas pajamų indeksavimui) laikinis,

vienetinis darbo

užmokestis ir pareiginės algos;

indeksavimas

-   nominaliųjų   pajamų   ar   jų   normatyvų

perskaičiavimas,

siekiant  visiškai ar  iš dalies kompensuoti dėl

prekių ir paslaugų

kainų pokyčių prarastas pajamas;

minimalus

gyvenimo lygis (MGL) - tai šeimos mėnesinių pajamų

suma, tenkanti  vienam

žmogui per mėnesį ir garantuojanti visiems

minimalų

socialiai   priimtiną   poreikių   patenkinimo   lygį,

atitinkantį

organizmo maisto poreikius pagal fiziologines normas,

taip  pat

minimalius   drabužių,   avalynės,   baldų,   ūkinių,

sanitarijos   ir

higienos   reikmenų,    buto,    komunalinių,

buitinių,transporto,

ryšių,   kultūros  ir   švietimo   paslaugų

poreikius;

pajamos  -

visos  šeimos   nominaliosios  pajamos   (darbo

apmokėjimas

kartu    su   premijomis,    honorarai,   pensijos,

stipendijos,

pašalpos,  pajamos iš  asmeninio pagalbinio ūkio bei

individualios

veiklos,  pajamos iš  asmeninio  turto,  palūkanos,

dividendai  ir

kt.),  taip   pat  natūrinių   pajamų,   gaunamų

darbovietėje

nemokamai  arba lengvatinėmis  sąlygomis,  piniginis

įvertinimas

galiojančiomis mažmeninėmis kainomis;

remiamos

pajamos  - apskaičiuojamos  vienam  šeimos  nariui,

atskaitant iš pajamų

privalomus mokėjimus ir neįskaitant pagal šį

įstatymą  išmokėtos

socialinės  pašalpos,  kompensacinių  išmokų

(išskyrus šio

įstatymo numatytus  atvejus), taip  pat visų rūšių

draudimo pajamų,

išskyrus laikino nedarbingumo pašalpas;

šeima -

socialinės  paramos  požiūriu  kaip  atskira  šeima

traktuojami

sutuoktiniai,  sugyventiniai, našliai  nepriklausomai

nuo to,  ar jie turi

vaikų (išlaikytinių), ar neturi, globėjai su

globotiniais ir

vieniši asmenys.  Pensininkai  traktuojami  kaip

atskira šeima

nepriklausomai nuo to, ar gyvena atskirai, ar savo

vaikų (globotinių)

šeimose.  Viengungiai  studentai  traktuojami

kaip jų tėvų

(globėjų) šeimos nariai. Būtinosios karinės tarnybos

kariai,

pensionatuose  ir kitose  įstaigose  valstybės  išlaikomi

vaikai, įkalinimo

įstaigose bausmę  atliekantys asmenys į šeimos

sudėtį neįskaitomi.

Pakeitimai:

1.Lietuvos

Respublikos1994 11 03

įstatymas

Nr.1-624,

Žin., 1994, Nr.

88-1667

II SKYRIUS.

MINIMALUS GYVENIMO LYGIS

IR PAJAMŲ INDEKSAVIMAS

2 straipsnis.

Minimalų  gyvenimo

lygį  tvirtina   Lietuvos   Respublikos

Aukščiausioji

Taryba  Vyriausybės  teikimu  ne  rečiau  kaip  kas

penkeri metai.

Minimalų darbo

apmokėjimą ir  minimalias  pensijas  nustato

atskiri įstatymai.

3 straipsnis.

Indeksavimo pagrindas

kurį  skaičiuoja

ir  ne   rečiau  kaip   kas  ketvirtį  skelbia

Statistikos

departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

4 straipsnis.

Minimalus

gyvenimo  lygis indeksuojamas  paprastai tuo pačiu

dažnumu, kuriuo

Statistikos departamentas  skaičiuoja ir skelbia

vartojimo kainų

indeksą, bet  ne rečiau  kaip kartą  per  metus.

Minimalų

gyvenimo    lygį   indeksuoja    Socialinės   apsaugos

ministerija.

5 straipsnis.

Pastovios

išmokos  (stipendijos, algos, pensijos, socialinės

pašalpos) bei

minimalus darbo  apmokėjimas indeksuojami  kaip ir

minimalus

gyvenimo   lygis.  Darbo   užmokestis   visose   pelno

siekiančiose įmonėse

indeksuojamas, jeigu tai numatyta darbo arba

kolektyvinėse

(samdos)   sutartyse.  Vienkartinės   pajamos  bei

pajamos iš

nuosavybės neindeksuojamos.

6 straipsnis.

Remiantis

indeksavimu    nustatytos   prarastos    pajamos

kompensuojamos. Jos

kompensuojamos tuo  pačiu dažnumu, kuriuo ir

indeksuojamos,

jeigu  vartojimo kainų  indeksas didesnis negu 1,1

skaičiuojant  nuo

paskutinio  kompensavimo.  Prarastos  pajamos

kompensuojamos  iš

tų  lėšų,  iš  kurių  išmokamos  atitinkamos

pajamos. Ginčai  dėl

neišmokėtų kompensacijų sprendžiami teismine

tvarka.

7 straipsnis.

Vyriausybė

gali  laikinai, bet  ne ilgiau  kaip 6  mėnesius,

neleisti mokėti

kompensacijų.

8 straipsnis.

Kompensacijų

dydis  nustatomas,  atsižvelgiant  į  minimalų

gyvenimo  lygį,

kompensuojamų  bei   prarastų  pajamų  dydį  ir

kompensacijos normą,

apibūdinančią prarastų pajamų dalį.

Pastovių

išmokų,  mažesnių  ir  lygių  minimaliam  gyvenimo

lygiui,

apskaičiuotam    po   indeksavimo,    prarastas   dydis

kompensuojamas

visiškai, t.y. kompensacijos norma lygi vienetui.

Pastovių

išmokų,   didesnių  už   minimalų  gyvenimo  lygį,

apskaičiuotą po

indeksavimo, prarastas dydis kompensuojamas pagal

mažėjančią prarastų

pajamų kompensacijos normą.

Vyriausybė

nustato  nekompensuojamų  pastovių  išmokų  lygį,

kuriam esant

kompensacijos norma  lygi nuliui.  Pagal mažėjančią

kompensacijos normą

Vyriausybė privalo  kompensuoti ne  mažesnes

kaip trijų

vidutinių minimalaus  gyvenimo lygių, apskaičiuotų po

indeksavimo,

pastovias išmokas.

9 straipsnis.

Darbo

užmokesčio  paprastas dydis  įmonėse kompensuojamas ta

pačia tvarka  kaip

ir pastovios išmokos, jeigu tai numatyta darbo

arba kolektyvinėse

(samdos) sutartyse. Darbo užmokesčio prarastas

dydis susidaro,  kai

vartojimo  kainų indeksas  viršija vidutinio

darbo  užmokesčio

didėjimo  konkrečioje   įmonėje  tempus.   Šį

viršijimą

dauginant   iš  bazinio  konkretaus  darbo  užmokesčio

dydžio, gaunamas

darbo užmokesčio prarastas dydis.

III SKYRIUS.

SOCIALINĖ

PAŠALPA

10 straipsnis

Šeimai,

kurios  pajamos  mažesnės  už  valstybės  remiamas,

mokama socialinė

pašalpa.

Socialinė

pašalpa  šeimai sudaro  90 procentų  skirtumo tarp

valstybės remiamų

pajamų šeimai  dydžio ir  vidutinių  mėnesinių

šeimos pajamų.

Lietuvos

Respublikos Vyriausybė Socialinės apsaugos ir darbo

ministerijos teikimu

tvirtina valstybės remiamų pajamų dydį.

Pakeitimai:

1.Lietuvos

Respublikos1994 11 03

įstatymas

Nr.1-624,

Žin., 1994, Nr.

88-1667

11 straipsnis.

Neteko galios.

Pakeitimai:

1.Lietuvos

Respublikos1994 11 03

įstatymas

Nr.1-624,

Žin., 1994, Nr.

88-1667

12 straipsnis.

Neteko galios.

Pakeitimai:

1.Lietuvos

Respublikos1994 11 03

įstatymas

Nr.1-624,

Žin., 1994, Nr.

88-1667

11

straipsnis.***

Asmenys

įstatymų   nustatyta  tvarka   atsako   už   pajamų

deklaravimo

teisingumą.  Nuslėptų pajamų  ir  trigubos  išmokėtos

socialinės pašalpos

suma išieškoma  ir  paimama  į  savivaldybių

biudžetus. Ši  suma

išieškoma  teismine tvarka pagal savivaldybių

ieškinį. Vyriausybė

nustato tvarką,  kuria išmokamos  socialinės

pašalpos ir

kontroliuojamas pajamų deklaravimo teisingumas.

Pakeitimai:

1.Lietuvos

Respublikos1994 11 03

įstatymas

Nr.1-624,

Žin., 1994, Nr.

88-1667

***( 11  ir 12

straipsnius pripažinti netekusiais galios, o 13

straipsnį laikyti 11

straipsniu).

LIETUVOS RESPUBLIKOS

AUKŠČIAUSIOSIOS

TARYBOS

PIRMININKAS

V. LANDSBERGIS

Vilnius, 1990 m.

rugsėjo 27 d.

Nr. I-618

_