LegalizeLietuvos Respublikos energetikos įstatymo pakeitimo įstatymas
LIETUVOS RESPUBLIKOS ENERGETIKOS ĮSTATYMO PAKEITIMO ĮSTATYMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS
ENERGETIKOS ĮSTATYMO PAKEITIMO
Į S T A T Y M A S
2011 m. gruodžio 22 d. Nr. XI-1888
Vilnius
(Žin., 2002, Nr. 56-2224; 2003, Nr. 69-3118; 2005, Nr. 142-5104; 2007, Nr. 55-2124; 2008, Nr. 135-5228; 2009, Nr. 10-352; 2010, Nr. 67-3337; 2011, Nr. 91-4319)
1 straipsnis. Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo nauja redakcija
Pakeisti Lietuvos Respublikos energetikos įstatymą ir jį išdėstyti taip:
„LIETUVOS RESPUBLIKOS
ENERGETIKOS
ĮSTATYMAS
PIRMASIS SKIRSNIS
BENDROSIOS NUOSTATOS
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis
Šis įstatymas nustato bendruosius energetikos veiklos Lietuvos Respublikoje tikslus, taip pat energetikos sektoriaus valstybinio valdymo, reguliavimo, priežiūros ir kontrolės teisinius pagrindus, visuomeninių santykių vykdant energetikos veiklą bendruosius kriterijus, sąlygas ir reikalavimus, pagrindines valstybės energetikos politikos kryptis.
Atskirų energetikos sektorių veiklos teisinius pagrindus ir visuomeninių santykių ypatumus nustato kiti įstatymai. Kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios energetikos veiklą, galioja tiek, kiek neprieštarauja šiam įstatymui.
Šio įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktais, nurodytais šio įstatymo priede.
2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos
Asmuo – valstybės narės pilietis ar kitas fizinis asmuo, kuris naudojasi Europos Sąjungos teisės aktuose jam suteiktomis judėjimo valstybėse narėse teisėmis, arba valstybėje narėje įsteigtas juridinis asmuo ar kita organizacija arba jų padalinys.
Buitinis energijos vartotojas (toliau – buitinis vartotojas) – fizinis asmuo, perkantis energiją asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su ūkine komercine ar profesine veikla.
Ekstremalioji energetikos padėtis – dėl ekstremaliojo įvykio energetikos sektoriuje susidariusi padėtis, kai yra sutrikęs normalus energijos išteklių ar energijos tiekimas energetikos įmonėms ir (ar) vartotojams ir šis tiekimas trukdomas tiek, kad energetikos įmonės šių sutrikimų nespėja laiku prognozuoti ir valdyti ūkinės veiklos metodais, ir Vyriausybė, jos įgaliota valstybės institucija ir (ar) savivaldybės administracijos direktorius pagal kompetenciją turi reguliuoti energijos išteklių ar energijos tiekimą energetikos įmonėms ir (ar) vartotojams.
Energetika – valstybės ūkio šaka, apimanti energetikos veiklą.
Energetikos įmonė – asmuo, kuris verčiasi energetikos veikla.
Energetikos įrenginiai – techninės konstrukcijos, tarp jų mechanizmai, mašinos, aparatai, linijos, jų pagalbiniai įtaisai ir technologiniai priklausiniai, skirti energijos ištekliams ir (ar) energijai žvalgyti, išgauti, perdirbti, gaminti, laikyti, transportuoti, perduoti ir (ar) skirstyti.
Energetikos įrenginių eksploatavimas – energetikos įrenginių technologinis valdymas, techninė priežiūra, remontas, matavimai, bandymai, paleidimo ir derinimo darbai.
Energetikos objektai – elektrinės ir katilinės; elektros tinklai ir jų technologiniai priklausiniai; magistraliniai dujotiekiai, gamtinių dujų sistemos, gamtinių dujų saugyklos, suskystintų gamtinių dujų terminalai ir saugyklos; magistraliniai naftotiekiai (produktotiekiai); naftos perdirbimo įrenginiai, naftos ir naftos produktų terminalai ir saugyklos, suskystintų naftos dujų įrenginiai; šilumos tiekimo tinklai ir jų technologiniai priklausiniai.
Energetikos sektorius – energetikos sritis, apimanti vieną iš energijos rūšių ar energijos išteklių: elektros energiją, branduolinę energiją, šilumos energiją, vėsumos energiją, atsinaujinančių išteklių energiją ar gamtines dujas, kietąjį kurą, naftą, naftos produktus.
Energetikos valstybinė kontrolė ir priežiūra – įgaliotų valstybės institucijų atliekama energetikos objektų techninės saugos, energetikos įrenginių eksploatavimo, energijos išteklių ar energijos transportavimo, persiuntimo patikimumo ir (ar) efektyvumo kontrolė ir (ar) priežiūra.
Energetikos veikla – ekonominė veikla, apimanti energijos išteklių ar energijos žvalgymą, gavybą, perdirbimą, gamybą, laikymą, transportavimą, perdavimą, skirstymą, tiekimą, prekybą, rinkodarą ir (ar) energetikos objektų ir įrenginių eksploatavimą.
Energija – elektros energija ir (ar) šilumos energija. Energija yra laikoma preke. Šio įstatymo tikslais energijai priskiriamos ir gamtinės dujos.
Energijos ištekliai – gamtiniai ištekliai ir (ar) jų perdirbimo produktai, naudojami energijai gaminti ar transporto sektoriuje.
Energijos perdavimas – energijos persiuntimas perdavimo tinklais arba perdavimo sistemomis (magistraliniais dujotiekiais).
Energijos skirstymas – energijos persiuntimas skirstomaisiais tinklais arba skirstymo sistemomis (skirstomaisiais dujotiekiais).
Energijos tiekimas – energijos pardavimas ir (ar) perpardavimas vartotojams.
Energijos tranzitas – energijos ir (ar) energijos išteklių persiuntimas, kai vienoje valstybėje esanti energija ar energijos ištekliai perduodami energijos ar energijos išteklių gavėjui, esančiam kitoje valstybėje, pasinaudojant tarpinės trečiosios šalies (ar trečiųjų šalių) perdavimo tinklais arba perdavimo sistemomis (magistraliniais dujotiekiais).
Energijos vartojimo auditas – procedūra, kurios metu nustatomos ir įvertinamos energijos išteklių ir (ar) energijos sąnaudos pastatuose, įrenginiuose ir technologiniams procesams arba bendros energijos išteklių ir (ar) energijos sąnaudos, reikalingos teikiant viešąsias ar privačias paslaugas, parenkamos ir ekonomiškai pagrindžiamos energijos išteklių ir (ar) energijos taupymo priemonės ir pateikiama ataskaita energijos vartojimo audito užsakovui.
Energijos vartotojas (toliau – vartotojas) – asmuo, kurio įrenginiai yra prijungti prie energetikos įmonių valdomų energetikos objektų ir kuris perka energiją vartojimo tikslams.
Magistralinis dujotiekis – aukšto slėgio vamzdynas, su juo susiję įrenginiai, įskaitant dujų skirstymo stotis, dujoms iš verslovių, suskystintų gamtinių dujų sistemų perduoti į gamtinių dujų saugyklas, skirstomuosius dujotiekius arba į dujas naudojančius įrenginius, taip pat statiniai ir priemonės šiam vamzdynui veikti.
Magistralinis naftotiekis (produktotiekis) – aukšto slėgio vamzdynas, su juo susiję statiniai ir įrenginiai naftai perduoti į naftos terminalus ir saugyklas arba į naftos perdirbimo įrenginius ir naftos produktams perduoti į naftos produktų terminalus ir saugyklas.
Reguliuojamoji energetikos veikla (toliau – reguliuojamoji veikla) – energetikos veikla, kuriai reikalingi licencijos, leidimai, atestatai ir (ar) kuriai taikomos valstybės reguliuojamos kainos.
Savanoriškas susitarimas – viešai skelbiamas Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos ir energetikos įmonių susitarimas, kuriame šalys savanoriškai nustato energijos išteklių ir energijos vartojimo efektyvumo didinimo ir (ar) aplinkos apsaugos tikslus, sudaro tų tikslų pasiekimo grafiką, nustato susitarimo įgyvendinimo stebėsenos ir atskaitomybės reikalavimus.
Techninė sauga – šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytų priemonių ir reikalavimų, kuriais užtikrinamas energetikos objektų ir įrenginių patikimumas ir saugumas, visuma.
Tiekimo saugumas – energijos išteklių ir (ar) energijos tiekimo patikimumas ir techninis saugumas.
Trečioji šalis – valstybė, kuri nėra Europos Sąjungos valstybė narė ar Europos ekonominės erdvės valstybė.
Tretieji asmenys – energijos gamintojai, tiekėjai ir vartotojai, kurie šiame įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis įgyja teisę naudotis energijos perdavimo ar skirstymo tinklais energijai persiųsti teisės aktų nustatyta tvarka.
Valstybė narė – Europos Sąjungos valstybė narė ar Europos ekonominės erdvės valstybė.
Valstybinės svarbos energetikos objektai – 50 MW ir didesnės galios elektrinės ir katilinės; 110 kV ir aukštesnės įtampos elektros energijos perdavimo tinklai ir jų technologiniai priklausiniai; magistraliniai dujotiekiai; 25 000 000 kubinių metrų ir didesnės gamtinių dujų saugyklos; suskystintų gamtinių dujų importo terminalai ir saugyklos, kurių pakartotinio suskystintų gamtinių dujų dujinimo pajėgumas yra 0,5 mlrd. kubinių metrų per metus arba didesnis; magistraliniai naftotiekiai (produktotiekiai); naftos perdirbimo įmonės, perdirbančios 50 000 tonų ir daugiau naftos per metus; 10 000 kubinių metrų ir didesni naftos ir (ar) naftos produktų terminalai ir saugyklos; branduolinės energetikos objektai; energetikos objektai, kurių svarba valstybei pripažįstama Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.
Vardinė (nominali) šiluminė galia – gamintojo nustatyta didžiausia kurą deginančio įrenginio galia, kurią įrenginys gali pasiekti ir išlaikyti ilgalaikio nenutrūkstamo eksploatavimo metu.
Vartotojų energetikos įrenginiai (toliau – vartotojų energetikos įrenginiai) – elektros, šilumos, dujų, naftos produktų energetikos įrenginiai, skirti vartotojų poreikiams tenkinti.
Viešuosius interesus atitinkančios paslaugos – įstatymų nustatytais atvejais Lietuvos Respublikos Vyriausybės įpareigojimu energetikos įmonių teikiamos viešuosius interesus atitinkančios paslaugos, kuriomis siekiama įgyvendinti valstybės energetikos, ūkio ir (ar) aplinkos apsaugos politikos strateginius tikslus energetikos sektoriuje ir apginti teisėtus visuomenės interesus.
Vietiniai energijos ištekliai – Lietuvos Respublikoje esantys energijos ištekliai, išskyrus atvežtinius arba iš jų pagamintus energijos išteklius.
ANTRASIS SKIRSNIS
ENERGETIKOS VEIKLOS VALDYMAS
3 straipsnis. Bendrieji energetikos veiklos tikslai
Bendrieji energetikos veiklos tikslai yra:
1) energijos tiekimo saugumas ir patikimumas;
2) energijos išteklių ir energijos prieinamumas ir pakankamumas;
3) energijos išteklių ir energijos vartojimo efektyvumas;
4) darni ir tvari energetikos sektoriaus plėtra;
5) neigiamo energetikos veiklos poveikio aplinkai mažinimas;
6) vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsauga;
7) sąlygų veiksmingai konkurencijai energetikos sektoriuje sukūrimas ir plėtojimas;
8) vietinių ir atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtra.
Atskirų energetikos sektorių veiklos teisinius pagrindus reglamentuojantys įstatymai nustato specialiuosius atskirų energetikos sektorių tikslus ir veiklos reguliavimo principus, atsižvelgiant į šio straipsnio 1 dalyje nurodytus bendruosius tikslus.
4 straipsnis. Energetikos politikos formavimas ir energetikos veiklos valdymas, reguliavimas, priežiūra ir kontrolė
Energetikos politikos kryptis nustato Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – Seimas), tvirtindamas Nacionalinę energetinės nepriklausomybės strategiją ir priimdamas įstatymus.
Energetikos veiklos valdymą, reguliavimą, priežiūrą ir kontrolę Lietuvos Respublikoje pagal kompetenciją atlieka:
1) Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Vyriausybė) ar jos įgaliota institucija;
2) Lietuvos Respublikos energetikos ministerija (toliau – Energetikos ministerija);
3) Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – Aplinkos ministerija);
4) Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija (toliau – Susisiekimo ministerija);
5) Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – Komisija);
6) Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos (toliau – Valstybinė energetikos inspekcija);
7) Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija;
8) Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – Konkurencijos taryba);
9) Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (toliau – Tarnyba);
10) savivaldybių institucijos.
Priimdamos sprendimus, valstybės ir savivaldybių institucijos, atliekančios energetikos veiklos valdymo, reguliavimo, priežiūros ir kontrolės funkcijas, pagal kompetenciją:
1) užtikrina optimalią valstybės energetikos sektoriaus struktūrą;
2) sudaro teisines prielaidas efektyviai energetikos veiklai;
3) teikia energetikos įmonėms nurodymus užtikrinti energijos išteklių ir energijos tiekimo nenutrūkstamumą ir nustatytų kokybės reikalavimų laikymąsi;
4) nustato efektyvaus energijos ir energijos išteklių vartojimo reikalavimus;
5) skatina vietinių ir atsinaujinančių išteklių energijos gamybą ir vartojimą;
6) nustato energijos vartojimo efektyvumo reikalavimus;
7) užtikrina valstybės politikos vartotojų teisių apsaugos srityje įgyvendinimą energetikos sektoriuje;
8) užtikrina, kad jų priimami sprendimai nesukuria prielaidų nepagrįstai bloginti konkurencijos sąlygas energetikos sektoriuje;
9) atlieka kitas šio ir kitų įstatymų nustatytas funkcijas.
5 straipsnis. Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos kompetencija
Vyriausybė:
1) teikia Seimui tvirtinti Nacionalinę energetinės nepriklausomybės strategiją;
2) tvirtina Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos įgyvendinimo planą ir programas;
3) skelbia valstybės lygio ekstremaliąją energetikos padėtį;
4) priima sprendimą dėl Lietuvos Respublikos valstybės sieną kertančių energetikos objektų statybos;
5) tvirtina energetikos veiklos licencijavimo taisykles;
6) nustato atsinaujinančių išteklių energijos gamybos ir vartojimo skatinimo tvarką ir sąlygas;
7) turi teisę reglamentuoti valstybės reguliuojamų kainų nustatymo principus.
Vyriausybė ar jos įgaliota institucija:
1) bendradarbiauja su užsienio valstybių energetikos institucijomis, pagal kompetenciją atstovauja Lietuvos Respublikai tarptautinėse organizacijose;
2) nustato vartotojų aprūpinimo energija ir (ar) energijos ištekliais paskelbus ekstremaliąją energetikos padėtį tvarką;
3) nustato energijos ir energijos išteklių tiekimo, importo ir eksporto tvarką;
4) nustato energetikos veiklos leidimų išdavimo tvarką;
5) nustato energijos apskaitos, matavimo priemonių įrengimo ir eksploatavimo tvarką;
6) įstatymų nustatytais atvejais turi teisę įpareigoti energetikos įmonę teikti viešuosius interesus atitinkančias paslaugas;
7) nustato elektros energijos, kuri gaminama bendro elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse, gamybos ir (ar) vartojimo skatinimo tvarką ir sąlygas;
8) suderinusi su Tarnyba tvirtina su buitiniais vartotojais sudaromų energijos pirkimo–pardavimo sutarčių, energijos persiuntimo paslaugų sutarčių, naujų buitinių vartotojų įrenginių prijungimo sutarčių standartines sąlygas;
9) nustato atitikties efektyvumo reikalavimams tikrinimo tvarką ir sąlygas;
10) nustato energijos išteklių ir energijos efektyvaus vartojimo stebėsenos tvarką;
11) užtikrina energijos išteklių tiekimo saugumą užtikrinančių priemonių įgyvendinimą;
12) atlieka kitas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas.
6 straipsnis. Energetikos ministerijos kompetencija
Energetikos ministerija:
1) formuoja valstybės politiką energetikos sektoriuje ir organizuoja, koordinuoja, kontroliuoja jos įgyvendinimą;
2) pagal kompetenciją tvirtina teisės aktus, reglamentuojančius energijos tiekimo saugumo, energetikos objektų ir įrenginių, vartotojų energetikos įrenginių įrengimo, eksploatavimo, naudojimo, techninės saugos, efektyvaus naudojimo ir kitus techninius klausimus;
3) rengia Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos projektą ir teikia jį Vyriausybei;
4) rengia Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos įgyvendinimo planą ir programas, koordinuoja jų įgyvendinimą;
5) tvirtina energijos ir energijos išteklių perdavimo, skirstymo, tiekimo ir vartojimo taisykles;
6) nustato energijos išteklių atsargų sudarymo, tvarkymo, kaupimo ir naudojimo tvarką;
⋯
Šis dokumentas nepakeičia oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre. Neprisiimame atsakomybės už galimus netikslumus, atsiradusius perkeliant originalą į šį formatą.