← Galiojantis tekstas · Istorija

Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas

Galiojantis tekstas a fecha 2002-03-28

Redagavo: Ramunė Lūžaitė (1998

Įstatymas

paskelbtas: Žin., 1997, Nr. 64-1502

Neoficialus

įstatymo tekstas

LIETUVOS

RESPUBLIKOS

PINIGŲ PLOVIMO

PREVENCIJOS

Į S T A T Y M A

S

1997 m. birželio 19 d. Nr. VIII-275

Vilnius

Nauja

įstatymo redakcija nuo 2002 m. balandžio 1 d.:

Nr. VIII-903, 98.10.20, Žin., 1998, Nr.96-2658 (98.11.04)

Nr.

IX-821,

2002-03-28, Žin., 2002, Nr. 33-1255 (2002-03-30)

PIRMASIS SKIRSNIS

BENDROSIOS

NUOSTATOS

1 straipsnis.

Įstatymo paskirtis

Šio

Įstatymo paskirtis – nustatyti pinigų plovimo prevencijos priemones bei

valstybės institucijas, atsakingas už pinigų plovimo prevencijos priemonių

įgyvendinimą.

2 straipsnis.

Pagrindinės šio Įstatymo sąvokos

1.

Pinigų

plovimas – veika, kuria siekiama įteisinti arba nuslėpti nusikalstamu būdu

įgytų pinigų kilmę.

2.

Pinigų

plovimo prevencija – šiame Įstatyme numatytų priemonių, užkertančių kelią pinigų

plovimui, įgyvendinimas.

3.

Pinigai

– grynieji pinigai, čekiai, vekseliai, kelionių čekiai, mokamieji (mokėjimo)

pavedimai bei kiti mokėjimo dokumentai.

4.

Kredito

įstaigos – bankai, kredito unijos ir kitos įstaigos, veikiančios pagal

Lietuvos banko išduotą licenciją, arba Lietuvos Respublikoje veikiantys

užsienio kredito įstaigų skyriai (filialai).

5.

Finansinės

įstaigos – draudimo įmonės ir draudimo brokeriai, investicinės kintamojo

kapitalo bendrovės, investicinių bendrovių valdymo įmonės ir depozitoriumai,

finansų maklerių įmonės. Lombardo, azartinius lošimus organizuojančios

bendrovės ir pašto veikla šiame Įstatyme prilyginama finansinės įstaigos

veiklai.

6.

Klientas

– juridinis ar fizinis asmuo, atliekantis operacijas pinigais su kredito ar finansine

įstaiga ar kitu juridiniu asmeniu, išskyrus valstybės ir savivaldybių

institucijas, kitas biudžetines įstaigas, Lietuvos banką bei valstybės ar

savivaldybės fondus, užsienio valstybių diplomatines atstovybes ar konsulines

įstaigas.

7.

Operacijos

pinigais – pinigų padėjimas ar priėmimas, paėmimas ar išdavimas, keitimas

finansinėse ir kredito įstaigose, taip pat pinigų skolinimas, dovanojimas bei

kitoks pinigų mokėjimas ar gavimas civilinių sandorių ar kitu pagrindu,

išskyrus mokėjimus ar atsiskaitymus su valstybės ir savivaldybių

institucijomis, kitomis biudžetinėmis įstaigomis, Lietuvos banku bei valstybės

ar savivaldybės fondais, užsienio valstybių diplomatinėmis atstovybėmis ar

konsulinėmis įstaigomis.

ANTRASIS

SKIRSNIS

VALSTYBĖS INSTITUCIJOS, ATSAKINGOS UŽ PINIGŲ PLOVIMO

PREVENCIJOS PRIEMONIŲ ĮGYVENDINIMĄ

3

straipsnis. Valstybės institucijos, atsakingos už pinigų plovimo prevencijos

priemonių

įgyvendinimą

Lietuvos

Respublikos Vyriausybė, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos

vidaus reikalų ministerijos (toliau – Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba),

Lietuvos bankas, Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų

ministerijos, Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos

finansų ministerijos ir Vertybinių popierių komisija yra valstybės

institucijos, kurios pagal kompetenciją atsakingos už šiame Įstatyme numatytų

pinigų plovimo prevencijos priemonių įgyvendinimą.

4

straipsnis. Metodinių rekomendacijų kredito įstaigoms pinigų plovimo prevencijos

klausimais

priėmimas

Lietuvos bankas

priima kredito įstaigoms skirtas metodines rekomendacijas, kuriomis būtų

siekiama užkirsti kelią pinigų plovimui.

5

straipsnis. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos funkcijos įgyvendinant

pinigų

plovimo

prevencijos priemones

Finansinių

nusikaltimų tyrimo tarnyba pagal kompetenciją:

1)

renka ir registruoja šiame Įstatyme nurodytą informaciją apie kliento

operacijas pinigais ir klientą, atliekantį šias operacijas;

2) renka ir

analizuoja informaciją, susijusią su pinigų plovimo prevencijos priemonių

įgyvendinimu;

3)

teikia informaciją teisėsaugos ir kitoms valstybės institucijoms šių motyvuotu

reikalavimu apie kliento atliekamas operacijas pinigais;

4) atlieka kvotą

bei parengtinį tardymą pinigų plovimo bylose;

5)

bendradarbiauja su užsienio valstybių institucijomis, tarptautinėmis

organizacijomis, įgyvendinančiomis pinigų plovimo prevencijos priemones;

6) teikia

metodines rekomendacijas finansinėms įstaigoms, notarams bei asmenims,

turintiems teisę atlikti notarinius veiksmus ir šio Įstatymo įpareigotiems

teikti informaciją Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai, dėl reikiamų duomenų

rinkimo ir perdavimo;

7) ne

rečiau kaip kartą per metus pateikia ataskaitą Vyriausybei apie savo veiklą.

6

straipsnis. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos teisės įgyvendinant pinigų

plovimo

prevencijos

priemones

1.

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba turi teisę:

1)

gauti iš valstybės institucijų, kredito ir finansinių įstaigų, kitų juridinių

asmenų, fizinių asmenų, notarų bei asmenų, turinčių teisę atlikti notarinius

veiksmus, savo funkcijoms atlikti reikalingus duomenis ir dokumentus apie

pinigais atliekamas operacijas;

2) tikrinti

valstybės institucijų, kredito ir finansinių įstaigų, kitų juridinių asmenų, fizinių

asmenų veiklą, susijusią su pinigų plovimo prevencijos priemonių įgyvendinimu;

3) gauti iš

valstybės institucijų, kredito ir finansinių įstaigų, kitų juridinių asmenų,

fizinių asmenų informaciją, susijusią su pinigų plovimo prevencijos priemonių

įgyvendinimu;

4) koordinuoti

valstybės institucijų veiklą, susijusią su pinigų plovimo prevencijos priemonių

įgyvendinimu;

5)

nurodyti valstybės institucijų, kredito ir finansinių įstaigų vadovams

aplinkybes ir sąlygas, sudarančias galimybes pažeisti įstatymus ir kitus teisės

aktus, susijusius su pinigų plovimo prevencijos priemonių įgyvendinimu. Vadovai

privalo išnagrinėti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos nurodymus ir ne

vėliau kaip per 7 kalendorines dienas po nurodymo gavimo pranešti Finansinių nusikaltimų

tyrimo tarnybai apie priimtas priemones.

2.

Finansinių

nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnų, atliekančių kvotą bei parengtinį tardymą

pinigų plovimo bylose, teises reglamentuoja Baudžiamojo proceso kodeksas.

3 straipsnis.

Valstybės institucijos, atsakingos už pinigų plovimo prevencijos priemonių

įgyvendinimą

Lietuvos Respublikos

Vyriausybė, mokesčių policija, Lietuvos bankas ir Muitinės departamentas prie

Lietuvos Respublikos finansų ministerijos yra valstybės institucijos, kurios

pagal kompetenciją atsakingos už šiame įstatyme numatytų pinigų plovimo

prevencijos priemonių įgyvendinimą.

4 straipsnis.

Metodinių rekomendacijų kredito įstaigoms pinigų plovimo prevencijos klausimais

priėmimas

Lietuvos bankas

priima kredito įstaigoms skirtas metodines rekomendacijas, kuriomis būtų

siekiama užkirsti kelią pinigų plovimui.

5 straipsnis.

Mokesčių policijos funkcijos įgyvendinant pinigų plovimo prevencijos priemones

Mokesčių policija pagal

kompetenciją:

1) renka ir

registruoja šiame įstatyme nurodytą informaciją apie kliento operacijas

pinigais ir klientą, atliekantį šias operacijas;

2) renka ir

analizuoja informaciją, susijusią su pinigų plovimo prevencijos priemonių

įgyvendinimu;

3) teikia informaciją

teisėsaugos ir kitoms valstybės institucijoms šių motyvuotu reikalavimu apie

kliento atliekamas operacijas pinigais;

4) atlieka kvotą

pinigų plovimo bylose;

5)

bendradarbiauja su užsienio valstybių institucijomis, tarptautinėmis

organizacijomis, įgyvendinančiomis pinigų plovimo prevencijos priemones;

6) teikia

metodines rekomendacijas finansinėms įstaigoms, notarams bei asmenims,

turintiems teisę atlikti notarinius veiksmus, šio įstatymo įpareigotiems teikti

informaciją mokesčių policijai, dėl reikiamų duomenų rinkimo ir perdavimo;

7) ne rečiau

kaip kartą per metus pateikia ataskaitą Vyriausybei apie savo veiklą.

6 straipsnis.

Mokesčių policijos teisės įgyvendinant pinigų plovimo prevencijos

priemones

1.

Mokesčių

policija turi teisę:

1) gauti iš

valstybės institucijų, kredito ir finansinių įstaigų, kitų juridinių asmenų ir

įmonių, neturinčių juridinio asmens teisių, notarų bei asmenų, turinčių teisę

atlikti notarinius veiksmus, savo funkcijoms atlikti reikalingus duomenis ir

dokumentus apie atliekamas operacijas pinigais;

2) tikrinti

valstybės institucijų, kredito ir finansinių įstaigų, kitų juridinių asmenų ir

įmonių, neturinčių juridinio asmens teisių, veiklą, susijusią su pinigų plovimo

prevencijos priemonių įgyvendinimu;

3) gauti iš

valstybės institucijų, kredito ir finansinių įstaigų, kitų juridinių asmenų ir

įmonių, neturinčių juridinio asmens teisių, informaciją, susijusią su pinigų

plovimo prevencijos priemonių įgyvendinimu;

4) koordinuoti

valstybės institucijų veiklą, susijusią su pinigų plovimo prevencijos priemonių

įgyvendinimu;

5) nurodyti

valstybės institucijų, kredito ir finansinių įstaigų vadovams aplinkybes ir

sąlygas, sudarančias galimybes pažeisti įstatymus ir kitus teisės aktus,

susijusius su pinigų plovimo prevencijos priemonių įgyvendinimu. Vadovai

privalo išnagrinėti mokesčių policijos nurodymus ir ne vėliau kaip per 7 dienas

po nurodymo gavimo pranešti mokesčių policijai apie priimtas priemones.

2.

Mokesčių

policijos pareigūnų, atliekančių kvotą pinigų plovimo bylose, teises

reglamentuoja Baudžiamojo proceso kodeksas.

7 straipsnis.

Valstybės institucijų bendradarbiavimas

1.

Teisėsaugos

ir kitos valstybės institucijos privalo pranešti Finansinių nusikaltimų tyrimo

tarnybai apie pastebėtus galimo pinigų plovimo požymius, šio Įstatymo

pažeidimus ir priemones, kurių buvo imtasi prieš pažeidėjus. Duomenis, kuriuos

valstybės institucijos turi pranešti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai, ir

šios informacijos pateikimo tvarką nustato Vyriausybė.

2.

Informacija, kurią Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba gauna iš teisėsaugos

ir kitų valstybės institucijų, kredito ir finansinių įstaigų, notarų ir asmenų,

turinčių teisę atlikti notarinius veiksmus, kitų juridinių ar fizinių asmenų,

pinigų plovimo prevencijos tikslu gali būti įstatymų nustatytais atvejais

perduota operatyvinės veiklos subjektams ir kitoms valstybės institucijoms.

TREČIASIS

SKIRSNIS

PINIGŲ PLOVIMO

PREVENCIJOS PRIEMONĖS

8 straipsnis.

Operacijų pinigais įtartinumas

1.

Jeigu kredito

ir finansinės įstaigos įtaria, kad jose atliekamos kliento operacijos pinigais

gali būti susijusios su pinigų plovimu, jos privalo nustatyti kliento tapatybę

ir nedelsdamos, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo operacijos atlikimo

dienos, pateikti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai, nepaisant operacijos

pinigais dydžio, šio Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nurodytą informaciją apie

pinigais atliktą operaciją.

2.

Notarai ar asmenys, turintys teisę atlikti notarinius veiksmus, esant įtarimui,

kad jų klientų sudaromi sandoriai gali būti susiję su pinigų plovimu, privalo

kliento tapatybę patvirtinančius duomenis ir šio Įstatymo 12 straipsnio 1

dalyje nurodytą informaciją apie sudarytą sandorį nedelsdami, ne vėliau kaip

per 3 darbo dienas nuo sandorio patvirtinimo dienos, pateikti Finansinių

nusikaltimų tyrimo tarnybai nepaisant pagal sandorį kliento gaunamos ar mokamos

pinigų sumos dydžio.

3.

Kriterijus,

kuriais vadovaujantis operacija pinigais laikoma įtartina, nustato Vyriausybė

kartu su Lietuvos banku.

9 straipsnis.

Kliento tapatybės nustatymas

1.

Kredito ir

finansinės įstaigos, prieš atidarydamos sąskaitas, priimdamos indėlius,

teikdamos vertybių saugojimo paslaugas, sudarydamos kitokias sutartis su

klientu ar atlikdamos operacijas pinigais, kurių suma viršija 50 000 litų arba

šią sumą užsienio valiuta, privalo nustatyti kliento tapatybę.

2.

Kliento tapatybės nustatymo tvarką nustato Vyriausybė.

3.

Draudžiama

atlikti šio straipsnio 1 dalyje nurodytas operacijas, jeigu klientas šio

Įstatymo nustatytais atvejais nepateikia duomenų, patvirtinančių jo tapatybę,

taip pat jeigu pateikti ne visi duomenys arba jie yra neteisingi.

10 straipsnis.

Operacijos pinigais atlikimas per atstovą

Kai operacija

pinigais, apie kurią pagal šį Įstatymą turi būti pranešta Finansinių

nusikaltimų tyrimo tarnybai, atliekama per atstovą, kredito ir finansinės

įstaigos privalo nustatyti kliento ir jo atstovo tapatybę.

11 straipsnis.

Informacijos saugojimas

1.

Kredito ir finansinės įstaigos privalo tvarkyti registrą apie kliento atliktas

operacijas pinigais, kurių suma viršija 50 000 litų ar ją atitinkančią sumą

užsienio valiuta, bei įtartinas operacijas, išskyrus atvejus, kai kredito ir

finansinės įstaigos klientas yra kita kredito ar finansinė įstaiga.

2.

Notarai ir

asmenys, turintys teisę atlikti notarinius veiksmus, privalo tvarkyti klientų

sandorių, pagal kuriuos gaunama ar mokama pinigų suma viršija 50 000 litų ar ją

atitinkančią sumą užsienio valiuta, registrą.

3.

Registro

tvarkymo taisykles nustato Vyriausybė kartu su Lietuvos banku.

4.

Operaciją

pinigais patvirtinantys dokumentai ar kiti juridinę galią turintys dokumentai,

susiję su operacijų pinigais atlikimu, turi būti saugomi 10 metų nuo ryšių su

klientu pabaigos.

12

straipsnis. Informacijos pateikimas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai

1.

Kredito ir

finansinės įstaigos, atliekančios operaciją pinigais, privalo kliento tapatybę

patvirtinančius duomenis ir informaciją apie atliktą operaciją pinigais

pateikti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai, jeigu kliento vienkartinės

operacijos pinigais arba kelių tarpusavyje susijusių operacijų suma viršija 50

000 litų arba ją atitinkančią sumą užsienio valiuta. Notarai ar asmenys,

turintys teisę atlikti notarinius veiksmus, privalo kliento tapatybę

patvirtinančius duomenis ir informaciją apie kliento sudarytą sandorį pranešti

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai, jei pagal sandorį gaunama ar mokama

pinigų suma viršija 50 000 litų ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta.

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai pateikiamoje informacijoje nurodomi

kliento tapatybę patvirtinantys duomenys; jeigu operacija pinigais atliekama

per atstovą, – ir atstovo tapatybę patvirtinantys duomenys; operacijos pinigais

suma; valiuta, kuria atlikta operacija pinigais; operacijos pinigais atlikimo

data; operacijos pinigais atlikimo būdas; subjektas, kurio naudai atlikta

operacija pinigais.

2.

Draudimo įmonės praneša Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai kliento ir

draudžiamo asmens tapatybę patvirtinančius duomenis ir informaciją apie gautas

draudimo įmokas, jeigu nuo kalendorinių metų pradžios arba nuo anksčiau

pateikto pranešimo iš kliento gautų vienkartinių draudimo įmokų suma pagal

vieną ar daugiau draudimo sutarčių viršija 10 000 litų, o periodinių įmokų –

viršija 5000 litų ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta.

3.

Kredito įstaigos praneša Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai kliento tapatybę

patvirtinančius duomenis ir informaciją apie vienkartinį grynųjų pinigų keitimą

iš vienos valiutos į kitą, jeigu keičiamų grynųjų pinigų suma viršija 20 000

litų ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta.

4.

Šio

straipsnio 1–3 dalyse nurodyta informacija Finansinių nusikaltimų tyrimo

tarnybai pateikiama nedelsiant, ne vėliau kaip per 7 darbo dienas nuo

operacijos atlikimo dienos.

5.

Šio

straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai

neteikiama, jeigu kredito ar finansinės įstaigos klientas yra kita kredito ar

finansinė įstaiga.

6.

Kredito ar finansinė įstaiga gali neteikti šio straipsnio 1 dalyje nurodytos

informacijos Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai, jeigu kliento veiklai

būdingos didelės nuolatinės ir reguliarios operacijos pinigais, atitinkančios

Vyriausybės ir Lietuvos banko nustatytus kriterijus.

7.

Šio

straipsnio 6 dalyje nurodyta išimtis netaikoma, jeigu kredito ar finansinės

įstaigos klientas yra užsienio valstybės įmonė, jos filialas arba atstovybė

arba jis verčiasi:

1) teisinių

paslaugų teikimu, advokato praktika, notaro veikla;

2) loterijų,

azartinių lošimų organizavimu ir vykdymu;

3)

veikla, susijusia su juodaisiais, spalvotaisiais arba tauriaisiais (retaisiais)

metalais, brangakmeniais, juvelyriniais dirbiniais, meno kūriniais;

4) prekyba

transporto priemonėmis;

5) prekyba

nekilnojamuoju turtu;

6) audito

veikla;

7) asmens

sveikatos priežiūra;

8) aukcionų

organizavimu ir vykdymu;

9) turizmo ar

kelionių organizavimu;

10) didmenine

prekyba alkoholiniais gėrimais ir alkoholio produktais, tabako gaminiais;

11) prekyba

naftos produktais;

12) prekyba

medikamentais.

12 straipsnis.

Informacijos pateikimas mokesčių policijai

1.

Kredito ir

finansinės įstaigos, atliekančios operacijas pinigais, privalo kliento tapatybę

patvirtinančius duomenis ir informaciją apie atliktą operaciją pinigais pateikti

mokesčių policijai, jeigu kliento vienkartinės operacijos pinigais arba kelių

tarpusavyje susijusių operacijų suma viršija 50 000 litų arba ją atitinkančią

sumą užsienio valiuta. Notarai ar asmenys, turintys teisę atlikti notarinius

veiksmus, privalo kliento tapatybę patvirtinančius duomenis ir informaciją apie

kliento sudarytą sandorį pranešti mokesčių policijai, jei pagal sandorį gaunama

ar mokama pinigų suma viršija 50 000 litų ar ją atitinkančią sumą užsienio

valiuta. Mokesčių policijai pateikiamoje informacijoje nurodomi kliento

tapatybę patvirtinantys duomenys; jeigu operacija pinigais atliekama per

atstovą, - ir atstovo tapatybę patvirtinantys duomenys; operacijos pinigais

suma; valiuta, kuria atlikta operacija pinigais; operacijos pinigais atlikimo

data; operacijos pinigais atlikimo būdas; subjektas, kurio naudai atlikta

operacija pinigais.

2.

Draudimo

įmonės praneša mokesčių policijai kliento ir draudžiamo asmens tapatybę

patvirtinančius duomenis ir informaciją apie gautas draudimo įmokas, jeigu nuo

kalendorinių metų pradžios arba nuo anksčiau pateikto pranešimo iš kliento

gautų vienkartinių draudimo įmokų suma pagal vieną ar daugiau draudimo sutarčių

viršija 10 000 litų, o periodinių įmokų - viršija 5 000 litų ar ją atitinkančią

sumą užsienio valiuta.

3.

Kredito

įstaigos praneša mokesčių policijai kliento tapatybę patvirtinančius duomenis

ir informaciją apie vienkartinį grynųjų pinigų keitimą iš vienos valiutos į

kitą, jeigu keičiamų grynųjų pinigų suma viršija 20 000 litų ar ją atitinkančią

sumą užsienio valiuta.

4.

Šio

straipsnio 1-3 dalyse nurodyta informacija mokesčių policijai pateikiama

nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 7 darbo dienas nuo operacijos atlikimo

dienos.

5.

Šio

straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija mokesčių policijai neteikiama, jeigu

kredito ar finansinės įstaigos klientas yra kita kredito ar finansinė įstaiga.

6.

Kredito ar

finansinė įstaiga gali neteikti šio straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos

mokesčių policijai, jeigu kliento veiklai būdingos didelės nuolatinės ir

reguliarios operacijos pinigais, atitinkančios Vyriausybės ir Lietuvos banko

nustatytus kriterijus.

7.

Šio

straipsnio 6 dalyje nurodyta išimtis netaikoma, jeigu kredito ar finansinės

įstaigos klientas verčiasi:

1) teisinių

paslaugų teikimu, advokato praktika, notaro veikla;

2) loterijų

organizavimu ir vykdymu;

3) veikla,

susijusia su juodaisiais, spalvotaisiais arba tauriaisiais (retaisiais)

metalais, brangakmeniais, juvelyriniais dirbiniais, meno kūriniais;

4) prekyba

transporto priemonėmis;

5) prekyba

nekilnojamuoju turtu;

6) audito

veikla;

7) asmens

sveikatos priežiūra;

8) aukcionų

organizavimu ir vykdymu;

9) turizmo ar

kelionių organizavimu;

10) didmenine

prekyba alkoholiniais gėrimais ir alkoholio produktais, tabako gaminiais;

11) prekyba

naftos produktais;

12) prekyba

medikamentais.

Straipsnio pakeitimai:

Nr. IX-335,

2001-05-22, Žin., 2001, Nr. 48-1659 (2001-06-06), įsigalioja nuo 2001-07-01

13 straipsnis.

Muitinės įstaigų veikla

1.

Muitinės

įstaigos atlieka į Lietuvos Respubliką įvežamų ir iš jos išvežamų grynųjų

pinigų sumų kontrolę Vyriausybės nustatyta tvarka.

2.

Muitinės

įstaigos privalo registruoti kiekvieną grynųjų pinigų įvežimo į Lietuvos

Respubliką ir išvežimo iš jos atvejį, jeigu įvežamų arba išvežamų grynųjų

pinigų vienkartinė suma viršija 10 000 litų ar ją atitinkančią sumą užsienio

valiuta.

3.

Muitinės įstaigos privalo nedelsdamos, ne vėliau kaip per 7 darbo dienas,

pranešti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai, jeigu juridinis ar fizinis

asmuo įveža į Lietuvos Respubliką ar išveža iš jos grynųjų pinigų vienkartinę

sumą, viršijančią 50 000 litų ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta.

14

straipsnis. Asmenys, kredito ir finansinėse įstaigose atsakingi už pinigų

plovimo

prevencijos

priemonių įgyvendinimą

1.

Kredito ir finansinių įstaigų vadovai privalo paskirti asmenis, kurie

organizuotų šiame Įstatyme numatytų pinigų plovimo prevencijos priemonių

įgyvendinimą ir palaikytų ryšius su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba.

2.

Paskyrus šio

straipsnio 1 dalyje nustatytus asmenis, apie juos turi būti pranešta Finansinių

nusikaltimų tyrimo tarnybai.

15

straipsnis. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai pateiktos informacijos

apsauga

1.

Šiame Įstatyme nurodyta informacija, kurią gauna Finansinių nusikaltimų tyrimo

tarnyba, negali būti skelbiama ar perduodama kitoms valstybės valdymo,

kontrolės ar teisėsaugos institucijoms, išskyrus šio ir kitų įstatymų numatytus

atvejus.

2.

Valstybės institucijoms ir jų tarnautojams, kredito ir finansinėms įstaigoms,

notarams ir asmenims, turintiems teisę atlikti notarinius veiksmus, ir jų

darbuotojams draudžiama pranešti klientui ar kitiems asmenims, kad informacija

apie jų atliekamas operacijas pinigais pateikta Finansinių nusikaltimų tyrimo

tarnybai.

3.

Šiame Įstatyme nurodytos informacijos pateikimas Finansinių nusikaltimų tyrimo

tarnybai nelaikomas pramoninės, komercinės ar banko paslapties atskleidimu.

4.

Asmens,

padėjusio išaiškinti pinigų plovimo prevencijos priemonių įgyvendinimo

pažeidimus ir pinigų plovimo atvejus, anonimiškumą garantuoja šis Įstatymas.

KETVIRTASIS

SKIRSNIS

BAIGIAMOSIOS

NUOSTATOS

14 straipsnis.

Asmenys, kredito ir finansinėse įstaigose atsakingi už pinigų plovimo

prevencijos priemonių įgyvendinimą

1.

Kredito ir finansinių

įstaigų vadovai privalo paskirti asmenis, kurie organizuotų šiame įstatyme

numatytų pinigų plovimo prevencijos priemonių įgyvendinimą ir palaikytų ryšius

su mokesčių policija.

2.

Paskyrus šio

straipsnio 1 dalyje nustatytus asmenis, apie juos turi būti pranešta mokesčių

policijai.

15 straipsnis.

Mokesčių policijai pateiktos informacijos apsauga

1.

Šiame

įstatyme nurodyta informacija, kurią gauna mokesčių policija, negali būti

skelbiama ar perduodama kitoms valstybės valdymo, kontrolės ar teisėsaugos

institucijoms, išskyrus šio ir kitų įstatymų numatytus atvejus.

2.

Valstybės

institucijoms ir jų tarnautojams, kredito ir finansinėms įstaigoms, notarams ir

asmenims, turintiems teisę atlikti notarinius veiksmus, ir jų darbuotojams

draudžiama pranešti klientui ar kitiems asmenims, kad informacija apie jų

atliekamas operacijas pinigais pateikta mokesčių policijai.

3.

Šiame

įstatyme nurodytos informacijos pateikimas mokesčių policijai nelaikomas

pramoninės, komercinės ar banko paslapties atskleidimu.

4.

Asmens,

padėjusio išaiškinti pinigų plovimo prevencijos priemonių įgyvendinimo

pažeidimus ir pinigų plovimo atvejus, anonimiškumą garantuoja šis įstatymas.

KETVIRTASIS

SKIRSNIS

BAIGIAMOSIOS

NUOSTATOS

16 straipsnis.

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos veiksmų apskundimas

Finansinių

nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnų veiksmai gali būti skundžiami įstatymų

nustatyta tvarka.

17 straipsnis.

Žalos atlyginimo tvarka

Žala,

padaryta neteisėtais Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnų, einančių

tarnybines pareigas, veiksmais, atlyginama įstatymų nustatyta tvarka.

18 straipsnis.

Atsakomybė

Pareigūnai ir

asmenys, pažeidę šio Įstatymo reikalavimus, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Skelbiu šį

Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.

RESPUBLIKOS

PREZIDENTAS

VALDAS

ADAMKUS


Pakeitimai:

1.

Lietuvos

Respublikos Seimas, Įstatymas

Nr.

VIII-903, 98.10.20, Žin., 1998, Nr.96-2658 (98.11.04)

LIETUVOS

RESPUBLIKOS PINIGŲ PLOVIMO PREVENCIJOS ĮSTATYMO PAKEITIMO ĮSTATYMAS

Nauja įstatymo redakcija

2.

Lietuvos

Respublikos Seimas, Įstatymas

Nr.

VIII-1388, 1999-11-04, Žin., 1999, Nr. 99-2845 (1999-11-24)

PINIGŲ

PLOVIMO PREVENCIJOS ĮSTATYMO 2 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS

3.

Lietuvos

Respublikos Seimas, Įstatymas

Nr.

IX-335,

2001-05-22, Žin., 2001, Nr. 48-1659 (2001-06-06)

PINIGŲ

PLOVIMO PREVENCIJOS ĮSTATYMO 2, 12 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMAS

Šis

įstatymas įsigalioja nuo 2001 m. liepos 1 d.

4.

Lietuvos

Respublikos Seimas, Įstatymas

Nr. IX-660,

2001-12-17, Žin., 2001, Nr. 112-4079 (2001-12-30)

PINIGŲ

PLOVIMO PREVENCIJOS ĮSTATYMO 2 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS

Įstatymas

įsigalioja nuo 2002 m. balandžio 1 d.

5.

Lietuvos

Respublikos Seimas, Įstatymas

Nr. IX-821,

2002-03-28, Žin., 2002, Nr. 33-1255 (2002-03-30)

PINIGŲ

PLOVIMO PREVENCIJOS ĮSTATYMO PAKEITIMO ĮSTATYMAS

Šis

Įstatymas įsigalioja nuo 2002 m. balandžio 1 d.

Nauja

įstatymo redakcija


Pabaiga ***

Redagavo:

Aušrinė Trapinskienė (2002-04-02)

autrap@lrs.lt