Legalize
Legalize / Lietuva / Įstatymas

Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo pakeitimo įstatymas

Tipas Įstatymas
Publikavimas 2005-01-20
Būsena Galiojantis
Ministerija Lietuvos Respublikos Seimas
Šaltinis TAR
Pakeitimų istorija JSON API

LIETUVOS RESPUBLIKOS

VALSTYBĖS GARANTUOJAMOS TEISINĖS PAGALBOS ĮSTATYMO PAKEITIMO

Į S T A T Y M A S

2005 m. sausio 20 d. Nr. X-78

Vilnius

(Žin., 2000, Nr. 30-827; 2001, Nr. 71-2521; 2003, Nr. 38-1722, Nr. 123-5584)

1 straipsnis.         Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nauja redakcija

Pakeisti Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą ir jį išdėstyti taip:

„LIETUVOS RESPUBLIKOS

VALSTYBĖS GARANTUOJAMOS TEISINĖS PAGALBOS

Į S T A T Y M A S

PIRMASIS SKIRSNIS

BENDROSIOS NUOSTATOS

1 straipsnis. Įstatymo paskirtis

1.

Šis įstatymas nustato valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą fiziniams asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus.

2.

Be to, šiuo įstatymu siekiama užtikrinti Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio įstatymo priede, taikymą.

3.

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nustatytais atvejais prieglobsčio prašytojų ir kitų užsieniečių teisės į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą įgyvendinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“.

2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos

1.

Valstybės garantuojama teisinė pagalba – šio įstatymo nustatyta tvarka teikiama pirminė teisinė pagalba ir antrinė teisinė pagalba.

2.

Pirminė teisinė pagalba – šio įstatymo nustatyta tvarka teikiama teisinė informacija, teisinės konsultacijos ir dokumentų, skirtų valstybės ir savivaldybių institucijoms, išskyrus procesinius dokumentus, rengimas. Be to, ši teisinė pagalba apima patarimus dėl ginčo sprendimo ne teismo tvarka, veiksmus dėl taikaus ginčo išsprendimo ir taikos sutarties parengimą.

3.

Antrinė teisinė pagalba – dokumentų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose, įskaitant vykdymo procesą, atstovavimas išankstinio ginčo sprendimo ne teisme atveju, jeigu tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas. Be to, ši teisinė pagalba apima bylinėjimosi išlaidų bylose, išnagrinėtose civilinio proceso tvarka, su bylos nagrinėjimu administracinio proceso tvarka susijusių išlaidų ir su baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio nagrinėjimu susijusių išlaidų atlyginimą.

4.

Gynyba ir atstovavimas bylose – įstatymų reglamentuojami procesiniai veiksmai ginant įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo ar atstovaujamojo teises ir interesus baudžiamosiose, civilinėse (išskyrus arbitražą) ir administracinėse bylose, taip pat tarptautinėse teisminėse institucijose.

5.

Teisinė informacija – informacija apie teisės sistemą, įstatymus ir kitus teisės aktus, teisinės pagalbos teikimą.

6.

Teisinė konsultacija – patarimai teisės klausimais.

7.

Pareiškėjas – fizinis asmuo, kuris pateikė prašymą suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ir (ar) kuriam teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba.

8.

Europos Sąjungos valstybė narė – bet kuri Europos Sąjungos valstybė narė, išskyrus Danijos Karalystę.

9.

Tarptautinis ginčas – ginčas, kai pareiškėjas prašymo suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą pateikimo momentu turi nuolatinę gyvenamąją vietą ar paprastai gyvena ne toje Europos Sąjungos valstybėje narėje, kurioje teismas nagrinėja bylą arba kurioje vykdomas teismo sprendimas. Europos Sąjungos valstybė narė, kurioje pareiškėjas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, nustatoma pagal 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 59 straipsnį.

10.

Koordinatorius – Lietuvos advokatūros paskirtas advokatas, padedantis organizuoti antrinės teisinės pagalbos teikimą baudžiamosiose bylose.

3 straipsnis. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principai

Valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama remiantis šiais principais:

1) lygiateisiškumo ir visų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugos;

2) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo;

3) taikaus ginčų sprendimo prioriteto;

4) draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis.

4 straipsnis. Pareiškėjų pareigos

Pareiškėjas privalo:

1) bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, taip pat su asmenimis, teikiančiais valstybės garantuojamą teisinę pagalbą;

2) teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją;

3) nedelsiant pranešti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboms ar teismui apie pasikeitusias aplinkybes, turinčias įtakos asmens teisei gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą;

4) kasmet nuo sprendimo suteikti antrinę teisinę pagalbą priėmimo dienos pateikti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboms gyventojo turto deklaraciją su vietos mokesčio administratoriaus žyma, jog deklaracija pateikta, jeigu antrinė teisinė pagalba teikiama ilgiau kaip metus. Tokia deklaracija turi būti pateikta ne vėliau kaip praėjus 5 dienoms nuo metų pabaigos;

5) apmokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų laikantis šio ir kitų įstatymų nustatytų terminų ir tvarkos, jeigu nustatomas antrasis asmens turto ir pajamų lygis.

ANTRASIS SKIRSNIS

VALSTYBĖS GARANTUOJAMOS TEISINĖS PAGALBOS VALDYMAS

5 straipsnis. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos valdymo institucijos

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos valdymo institucijos yra:

1) Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Vyriausybė);

2) Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – Teisingumo ministerija);

3) savivaldybių institucijos;

4) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – tarnybos);

5) Lietuvos advokatūra.

6 straipsnis. Vyriausybės funkcijos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos srityje

Vyriausybė:

1) nustato valstybės garantuojamos teisinės pagalbos politiką;

2) atlieka kitas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas.

7 straipsnis.         Teisingumo ministerijos funkcijos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos srityje

1.

Teisingumo ministerija:

1) įgyvendina valstybės garantuojamos teisinės pagalbos politiką;

2) teikia Vyriausybei su valstybės garantuojama teisine pagalba susijusių teisės aktų projektus;

3) kontroliuoja šio įstatymo ir su juo susijusių teisės aktų įgyvendinimą;

4) organizuoja mokymus, susijusius su valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimu;

5) organizuoja ir atlieka valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo stebėseną;

6) siekdama užtikrinti vienodą šio įstatymo taikymą, teikia rekomendacijas;

7) atlieka kitas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas.

2.

Siekiant užtikrinti Teisingumo ministerijai pavestų funkcijų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos srityje įgyvendinimą, sudaroma Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos koordinavimo taryba (toliau – Koordinavimo taryba). Ši taryba yra kolegiali patariamoji visuomeniniais pagrindais veikianti institucija.

3.

Koordinavimo tarybą sudaro Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos bei Žmogaus teisių komitetų, Teisingumo ministerijos, Finansų ministerijos, Lietuvos savivaldybių asociacijos, Lietuvos advokatūros, Lietuvos teisininkų draugijos, Lietuvos Respublikos teisėjų asociacijos, kitų institucijų ir asociacijų, kurių veikla susijusi su valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimu arba žmogaus teisių apsauga, atstovai. Koordinavimo tarybos nuostatus ir sudėtį tvirtina teisingumo ministras.

4.

Koordinavimo taryba:

1) teikia pasiūlymus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos politikos įgyvendinimo ir tobulinimo;

2) analizuoja savivaldybių institucijų veiklos organizuojant ir teikiant pirminę teisinę pagalbą ataskaitas ir teikia pasiūlymus dėl pirminės teisinės pagalbos teikimo;

3) analizuoja tarnybų veiklą ir teikia pasiūlymus dėl tarnybų veiklos;

4) teikia pasiūlymus dėl valstybės biudžeto lėšų poreikio valstybės garantuojamai teisinei pagalbai teikti ir dėl efektyvaus jų naudojimo;

5) teikia pasiūlymus dėl teisės aktų, įgyvendinančių šį įstatymą, priėmimo ir keitimo;

6) teikia pasiūlymus dėl advokatų, teikiančių antrinę teisinę pagalbą, užmokesčio.

8 straipsnis.         Savivaldybių institucijų funkcijos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos srityje

1.

Savivaldybės institucija:

1) organizuoja ir (ar) teikia pirminę teisinę pagalbą;

2) moka už pirminę teisinę pagalbą, kai pagal su savivaldybe sudarytą sutartį pirminę teisinę pagalbą teikia advokatai (advokatų profesinės bendrijos) ar viešosios įstaigos;

3) nuolat savivaldybių interneto tinklalapiuose, per visuomenės informavimo priemones, susitikimuose su gyventojais informuoja vietos gyventojus apie galimybes gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ir jos teikimo sąlygas.

2.

Pirminės teisinės pagalbos teikimas yra valstybinė (perduota savivaldybėms) funkcija.

3.

Savivaldybės institucijos privalo kiekvienais metais pateikti Teisingumo ministerijai šios nustatyta tvarka veiklos organizuojant ir teikiant pirminę teisinę pagalbą ataskaitas.

9 straipsnis. Tarnybos

1.

Tarnybos yra biudžetinės įstaigos, kurių veiklos teritorijos atitinka apygardos teismų teritorijas. Tarnybų steigėjas ir dalyvis yra Teisingumo ministerija. Tarnybos yra valstybės institucijos.

2.

Tarnybų uždavinys yra užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal šį įstatymą.

3.

Tarnybos:

1) organizuoja antrinės teisinės pagalbos teikimą apygardos teismo teritorijoje;

2) priima sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo;

3) sudaro sutartis su advokatais, kurie teikia antrinę teisinę pagalbą. Sutartyje turi būti nustatyta advokatų pareiga teikti antrinę teisinę pagalbą, šios pareigos atlikimo sąlygos ir tvarka, tarnybos teisė nutraukti sutartį, jeigu advokatas neteikia ar netinkamai teikia antrinę teisinę pagalbą, ir kitos sąlygos. Pavyzdinę sutartį dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo tvirtina teisingumo ministras, suderinęs su Lietuvos advokatūra;

4) pagal sutartis, nurodytas šios dalies 3 punkte, kontroliuoja antrinės teisinės pagalbos teikimą;

5) antrinę teisinę pagalbą teikiantiems advokatams ar viešosioms įstaigoms moka užmokestį už suteiktą pirminę teisinę pagalbą, kai šio įstatymo 15 straipsnio 8 dalyje numatytu atveju tarnybos organizuoja pirminės teisinės pagalbos teikimą, ir už antrinę teisinę pagalbą;

6) interneto tinklalapyje, spaudiniuose, per visuomenės informavimo priemones informuoja apie galimybes ir sąlygas gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą;

7) atlieka kitas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas.

4.

Tarnybos privalo kiekvienais metais pateikti Teisingumo ministerijai savo veiklos ataskaitas.

10 straipsnis. Lietuvos advokatūra

Lietuvos advokatūra, siekdama padėti užtikrinti efektyvų antrinės teisinės pagalbos teikimą:

1) šio įstatymo nustatytais atvejais koordinuoja advokatų teikiamą antrinę teisinę pagalbą;

2) pagal antrinės teisinės pagalbos kokybės vertinimo taisykles tikrina antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų veiklos kokybę. Šias taisykles tvirtina teisingumo ministras, suderinęs su Lietuvos advokatūra;

3) pagal su tarnybomis sudarytas sutartis skiria koordinatorius apygardų teismų teritorijose, nustato jų veiklos tvarką, apie paskirtus koordinatorius informuoja teismus, prokuratūrą ir ikiteisminio tyrimo įstaigas. Sutartyje turi būti nustatyta Lietuvos advokatūros pareiga užtikrinti nepertraukiamą koordinatoriaus veiklą, koordinatoriaus veiklos tvarka ir kitos sąlygos. Pavyzdinę sutartį dėl koordinatorių skyrimo ir veiklos tvirtina teisingumo ministras.

TREČIASIS SKIRSNIS

VALSTYBĖS GARANTUOJAMOS TEISINĖS PAGALBOS TEIKIMO SĄLYGOS

11 straipsnis. Asmenys, turintys teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą

1.

Pirminę teisinę pagalbą turi teisę gauti visi Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys ir kiti Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nurodyti asmenys.

2.

Antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti:

1) Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą;

2) Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, nurodyti šio įstatymo 12 straipsnyje;

3) kiti Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nurodyti asmenys.

3.

Kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytais atvejais valstybės garantuojamą teisinę pagalbą pagal šį įstatymą turi teisę gauti tik tarptautinio ginčo atveju.

4.

Pirminė teisinė pagalba neteikiama, jeigu:

1) pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti;

2) pareiškėjui tuo pačiu klausimu buvo suteikta išsami advokato konsultacija arba yra akivaizdu, kad jis tokią konsultaciją gali gauti nesinaudodamas šio įstatymo nustatyta valstybės garantuojama teisine pagalba;

3) pareiškėjas kreipiasi ne dėl savo teisių ir teisėtų interesų, išskyrus atstovavimo pagal įstatymą atvejus.

5.

Antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu:

1) pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti;

2) atstovavimas byloje yra neperspektyvus;

3) pareiškėjas kreipiasi dėl neturtinės žalos, susijusios su garbės ir orumo gynimu, tačiau jis nepatyrė turtinės žalos;

4) prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos;

5) pareiškėjas gali gauti reikiamas teisines paslaugas nesinaudodamas valstybės garantuojama teisine pagalba;

6) pareiškėjas kreipiasi ne dėl savo teisių pažeidimo, išskyrus atstovavimo pagal įstatymą atvejus;

7) reikalavimas, dėl kurio kreipiamasi antrinės teisinės pagalbos, buvo perleistas pareiškėjui siekiant gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

6.

Tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu iš esmės išnagrinėjusi reikalavimą nustato, kad galimos antrinės teisinės pagalbos išlaidos gerokai viršytų pareiškėjo turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį arba kad pareiškėjo neturtinio pobūdžio reikalavimas yra mažareikšmis, arba kad pats pareiškėjas savarankiškai be advokato pagalbos gali įgyvendinti arba apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus.

7.

Šio straipsnio 5 ir 6 dalys netaikomos antrinės teisinės pagalbos teikimui baudžiamosiose ir administracinių teisės pažeidimų bylose. Jeigu šio įstatymo 12 straipsnio 3 ir 4 punktuose nurodyti asmenys nori gauti tik šio įstatymo 20 straipsnyje nurodytą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, šio straipsnio 5 ir 6 dalys netaikomos.

8.

Valstybės garantuojama teisinė pagalba neteikiama asmenims, turintiems teisę į bylinėjimosi išlaidų (išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu) draudimo išmoką, jeigu ši išmoka pagal draudimo sutarties sąlygas išmokama prieš patiriant bylinėjimosi išlaidas (išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu) ir jeigu draudimo išmoka apima visas išlaidas, kurias apimtų pagal šį įstatymą teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba. Pareiškėjas privalo nurodyti, ar yra sudaręs bylinėjimosi išlaidų (išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu) draudimo sutartį, ir jei šią sutartį yra sudaręs, – kokias išlaidas apimtų draudimo išmoka.

12 straipsnis.       Asmenys, turintys teisę gauti antrinę teisinę pagalbą neatsižvelgiant į turtą ir pajamas

Teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą, turi:

1) asmenys, kurie turi teisę gauti teisinę pagalbą nagrinėjant baudžiamąsias bylas pagal Baudžiamojo proceso kodekso 51 straipsnį;

2) nukentėjusieji dėl nusikaltimų atsiradusios žalos atlyginimo bylose, įskaitant atvejus, kai žalos atlyginimo klausimas yra sprendžiamas baudžiamojoje byloje;

⋯

Šis dokumentas nepakeičia oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre. Neprisiimame atsakomybės už galimus netikslumus, atsiradusius perkeliant originalą į šį formatą.