LegalizeLietuvos Respublikos kino įstatymas
Suvestinė redakcija nuo 2019-07-01
Įstatymas paskelbtas: Žin. 2002, Nr. 31-1107, i. k. 1021010ISTA00IX-752
Nauja redakcija nuo 2018-01-01:
Nr. XIII-885, 2017-12-12, paskelbta TAR 2017-12-28, i. k. 2017-21487
LIETUVOS RESPUBLIKOS
KINO
ĮSTATYMAS
2002 m. kovo 5 d. Nr. IX-752
Vilnius
I SKYRIUS
BENDROSIOS NUOSTATOS
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis
Šis įstatymas nustato kino, kaip svarbios Lietuvos kultūros srities, valstybinio valdymo ir valstybinio finansavimo pagrindus, filmų platinimo, rodymo ir filmų padarymo viešai prieinamų elektroninių ryšių tinklais bei kino paveldo apsaugos tvarką Lietuvos Respublikoje.
2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos
Bendra filmo gamyba – filmo gamyba dalyvaujant Lietuvos ir užsienio filmo gamintojams, įsipareigojusiems pagal bendros filmo gamybos sutartį, sudarytą vadovaujantis Europos Tarybos konvencija dėl bendros kino filmų gamybos, kitomis Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis ir kitais Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos teisės aktais.
Filmas – garso ir vaizdo kūrinys, kurį sudaro juostoje ar kitoje laikmenoje nuosekliai užfiksuoti temos susieti vaizdai ir kuris skirtas atkurti bet kokiomis techninėmis priemonėmis ir rodyti.
Filmo gamyba – filmo kūrybinio sumanymo įgyvendinimo etapas, kurio metu pagal scenarijų, kalendorinį darbų planą ir laikantis sąmatos yra sukuriamas filmas.
Filmo gamintojas – asmuo, kuris verčiasi filmų gamyba ir yra atsakingas už kūrybinį, organizacinį, finansinį filmo gamybos procesą.
Filmo padarymas viešai prieinamo elektroninių ryšių tinklais – filmo, išskyrus filmus, kurie yra televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugų objekto sudedamoji dalis, viešas skleidimas laidinėmis, radijo, optinėmis ar kitomis elektromagnetinėmis priemonėmis tokiu būdu, kad informacinės visuomenės paslaugų gavėjai galėtų jį pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.
Filmo platinimas – filmo kopijų nuoma, panauda ar pardavimas.
Filmo rodymas – filmo pateikimas žiūrovams (viešas atlikimas) bet kokiomis techninės įrangos priemonėmis kino teatruose ir kitose tam pritaikytose viešosiose erdvėse.
Filmų rodytojas – asmuo, kuris verčiasi filmų rodymu Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančiuose kino teatruose ar kitose tam pritaikytose viešosiose erdvėse.
Filmo sklaida – filmo kūrybinio sumanymo (scenarijaus, sinopsio, idėjos aprašymo ir panašiai) ir (ar) filmo, jo autorių, kuriems priklauso autorių teisės į filmą, ir gamintojų pristatymas kino festivaliuose, forumuose, retrospektyvose ar kituose panašaus pobūdžio renginiuose.
Kinas – kultūros sritis, apimanti kūrybinę ir gamybinę kino veiklą, filmų platinimą, jų rodymą, sklaidą, kino kultūros sklaidos projektus, kino paveldo apsaugą ir kino teatrų veiklą.
Kino kultūros sklaidos projektas – projektas, skirtas kinui populiarinti – viešinti kino leidiniuose, specializuotose interneto svetainėse, edukacinei bei kitai veiklai, puoselėjančiai kino meną.
Kino paveldas – Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo nustatyta tvarka saugoma, dokumentuojama ir naudojama originali nacionalinių filmų medžiaga, su filmo gamyba susiję dokumentai (scenarijus, filmavimo ar aktorių atrankos kadrai, nuotraukos, plakatai ir kita) ir kitos išliekamąją vertę turinčios kino priemonės.
Kino priemonės – žaliavos, rekvizitas, paviljonai, techninė įranga (įrenginiai, aparatūra, techniniai prietaisai, jų atsarginės dalys) ir kitos priemonės, naudojamos filmams gaminti, tiražuoti, platinti, saugoti ir rodyti, taip pat su filmo gamyba susiję dokumentai (scenarijus, filmavimo ar aktorių atrankos kadrai, nuotraukos, plakatai ir kiti dokumentai).
Kino projektas – kino sumanymo įgyvendinimo planas, teikiamas, siekiant gauti kino valstybinį finansavimą parengiamiesiems nacionalinių filmų darbams, nacionalinių filmų gamybai, sklaidai, platinimui, rodymui, kino paveldui kaupti, išsaugoti ir rodyti bei kino kultūros sklaidos projektams.
Kino teatras – speciali vieta, skirta filmams rodyti.
Kino valstybinis finansavimas – Lietuvos kino centro prie Kultūros ministerijos kinui teikiama valstybės pagalba iš valstybės biudžeto lėšų.
Lietuvos filmo gamintojas – filmo gamintojas – fizinis asmuo, kuris yra Lietuvos Respublikos ar kitos Europos ekonominės erdvės valstybės pilietis ir gauna valstybinį kino finansavimą, arba Lietuvos Respublikoje įsteigtas juridinis asmuo, taip pat Europos ekonominės erdvės valstybėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos padalinys, įsteigtas Lietuvos Respublikoje.
Neapykantą kurstantis filmas – filmas, kuriuo pateikiama informacija skleidžia karo propagandą, kursto karą ar neapykantą, patyčias, niekinimą, kursto diskriminaciją, smurtą, fizinį susidorojimą su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu (asmenimis) dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, negalios, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos.
Originali filmo medžiaga – filmui kokybiškai atgaminti ir tiražuoti būtina ir ilgalaikiam saugojimui tinkama medžiaga (fotocheminio pagrindo laikmenų filmo – vaizdo ir garso negatyvai arba tarpiniai pozityvai su garso takeliu arba be jo; ne fotocheminio pagrindo laikmenų filmo – sinchroninio vaizdo ir garso skaitmeninė medžiaga, iš kurios buvo pagaminta kokybiškam rodymui skirta kopija).
Parengiamieji filmo darbai – filmo kūrybinio sumanymo įgyvendinimo etapas, kurio metu sukuriamas scenarijus, įsigyjamos teisės naudoti kūrinius, gretutinių teisių objektus ir archyvinę medžiagą, sudaroma kūrybinė grupė, surandami investuotojai bei partneriai ir atliekami kiti iki filmo gamybos būtini darbai.
Pornografinis filmas – filmas, kurio pagrindinis tikslas – atvirai ir detaliai vaizduoti lytinį aktą, lytinius organus, tuštinimąsi, masturbaciją arba lytinius iškrypimus (pedofiliją, sadizmą, mazochizmą, zoofiliją, nekrofiliją ir kitus iškrypimus).
Smurtinis filmas – filmas, kuriame detaliai rodomas žmonių, gyvūnų žudymas, žalojimas, kankinimas ar kitoks skausmą, diskomfortą sukeliantis ar kitokią (fizinę, psichologinę, turtinę) žalą žmonėms ar gyvūnams darantis elgesys, taip pat vandalizmas ir (ar) teigiamai vertinama, skatinama prievarta, žiaurumas ar mėgaujamasi tuo.
Kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme, Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatyme, Lietuvos Respublikos meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatyme, Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatyme, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatyme.
3 straipsnis. Nacionalinis filmas
Filmas laikomas nacionaliniu filmu, jeigu jis atitinka visas šias sąlygas:
1) filmo gamintojas, kuriam priklauso didžiausias finansinis įnašas filme, yra Lietuvos filmo gamintojas;
2) filmo režisierius arba scenarijaus ar adaptuoto literatūros kūrinio autorius yra Lietuvos Respublikos pilietis;
3) filmas yra lietuvių kalba arba įgarsintas (subtitruotas) lietuvių kalba, jeigu filme kalbama užsienio kalba.
Bendros filmo gamybos filmas laikomas nacionaliniu filmu, jeigu jis atitinka Europos Tarybos konvencijoje dėl bendros kino filmų gamybos ir (ar) kitose Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytas sąlygas.
II SKYRIUS
VALSTYBINIS KINO VALDYMAS
4 straipsnis. Valstybės kino politikos formavimas ir įgyvendinimas
Lietuvos Respublikos kultūros ministerija:
1) formuoja valstybės kino politiką, rengia kino srities įstatymų ir kitų teisės aktų projektus;
2) analizuoja Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių kino raidos tendencijas, inicijuoja, rengia kino srities strateginio planavimo dokumentus, atlieka šių dokumentų įgyvendinimo rezultatų stebėseną;
3) atstovauja Lietuvos Respublikai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei užsienio valstybėse ar tarptautinėse organizacijose, pagal kompetenciją palaiko ryšius su užsienio valstybių atitinkamomis institucijomis ir tarptautinėmis organizacijomis, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo nustatyta tvarka atlieka visus veiksmus, susijusius su Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių sudarymu ir vykdymu;
4) organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja Lietuvos kino centro prie Kultūros ministerijos (toliau – Lietuvos kino centras) veiklą.
Lietuvos kino centras:
1) dalyvauja formuojant valstybės kino politiką;
2) įgyvendina valstybės kino politiką, atlieka šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose jam pavestas funkcijas;
3) skiria kino valstybinį finansavimą ir kontroliuoja jo naudojimą bei atsiskaitymą už jį;
4) skiria valstybės stipendijas kino kultūros ar meno kūrėjams;
5) vykdo kino edukacijos ir kino kultūros sklaidos veiklas;
6) renka ir skelbia informaciją ir statistiką apie Lietuvos kiną;
7) suteikia filmų indeksus pagal žiūrovų amžiaus cenzą filmams, kuriuos ketinama rodyti kino teatruose;
8) prižiūri, kaip juridiniai ir fiziniai asmenys laikosi šio įstatymo kino filmų viešo rodymo reikalavimų ir kino filmų registravimo Filmų registre tvarkos;
9) kaupia kino paveldą ir užtikrina jo prieinamumą.
5 straipsnis. Lietuvos kino taryba
Lietuvos Respublikos kultūros ministras sudaro Lietuvos kino tarybą, tvirtina jos sudėtį ir jos nuostatus.
Lietuvos kino taryba yra patariamoji institucija, atliekanti eksperto ir konsultanto funkcijas sprendžiant kino politikos formavimo ir įgyvendinimo klausimus.
Lietuvos kino tarybą sudaro 7 nariai, skiriami 3 metų kadencijai iš kino meno kūrėjų, profesionalių kino meno vertintojų, filmų gamintojų, rodytojų ar platintojų atstovų, taip pat kitų su kino politikos formavimu ir įgyvendinimu susijusių asmenų ar jų atstovų. Lietuvos kino tarybos nariu asmuo gali būti ne daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės.
III SKYRIUS
KINO FINANSAVIMAS
6 straipsnis. Kino finansavimo šaltiniai
Kino valstybinis finansavimas skiriamas iš šių šaltinių:
1) valstybės biudžeto lėšų, atsižvelgiant į Lietuvos kino centro parengtas programas;
2) 60 procentų praėjusių metų faktinių įplaukų iš pridėtinės vertės mokesčio už filmų platinimą ir rodymą kino teatruose. Suma apskaičiuojama pagal Lietuvos statistikos departamento paskelbtus duomenis;
3) valstybės gautų pajamų pagal licencines sutartis už suteiktas audiovizualinių kūrinių autorių ir gretutines turtines teises, kuriomis disponuoja Lietuvos kino centras;
4) 10 procentų praėjusių metų faktinių įplaukų iš pridėtinės vertės mokesčio, sumokėto interneto paslaugų teikėjų;
5) tikslinio kino valstybinio finansavimo, kurį skiria Vyriausybė valstybės užsakymui atlikti;
6) grąžinto arba išieškoto kino valstybinio finansavimo, Lietuvos kino centrui nutraukus su juridiniu arba fiziniu asmeniu sudarytą kino valstybinio finansavimo sutartį.
Kinas papildomai finansuojamas iš šių šaltinių:
1) valstybės biudžeto lėšų, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos parengtas programas;
2) kitų teisėtai gautų lėšų.
7 straipsnis. Kino valstybinis finansavimas
Kino valstybinis finansavimas skiriamas iš valstybės biudžeto lėšų, atsižvelgiant į Lietuvos kino centro parengtas programas.
Kino valstybinis finansavimas skiriamas:
1) nacionalinių filmų parengiamiesiems darbams, nacionalinių filmų gamybai, sklaidai, platinimui ir rodymui;
2) kino kultūros sklaidai;
3) kino paveldui kaupti, išsaugoti ir rodyti.
Per kalendorinius metus nepanaudotos kino valstybiniam finansavimui skirtos lėšos lieka Lietuvos kino centro sąskaitoje ir naudojamos kitais metais numatytiems kino valstybinio finansavimo projektams finansuoti.
8 straipsnis. Kino valstybinio finansavimo kriterijai
Kino valstybinis finansavimas skiriamas kino projektui, jeigu jis atitinka bent du iš šių kultūrinių kriterijų:
1) filmo scenarijus ar pagrindinė tema yra paremti Lietuvos ar Europos kultūros, istorijos, religijos, mitologijos ar visuomenės gyvenimo įvykiais;
2) filmas pasakoja apie žinomą Lietuvos ar Europos kultūros, istorijos, religijos, visuomenės asmenybę, mitologinį veikėją;
3) filmo scenarijus ar pagrindinė tema yra paremti Lietuvos ar Europos literatūros kūriniu;
4) filmas įprasmina svarbias Lietuvos ar Europos vertybes: kultūrų ir religijų įvairovę, žmogaus teises ir pilietiškumą, demokratiją ir solidarumą, mažumų teises ir toleranciją, pagarbą kultūros ir šeimos tradicijoms;
5) filmas nagrinėja tautinės ar europinės tapatybės klausimus.
Kino valstybinis finansavimas skiriamas kino kultūros sklaidos projektams, puoselėjantiems kino meną.
Kino valstybinis finansavimas skiriamas kaupti kino paveldą, jį išsaugoti ir rodyti, jeigu jo objektas yra originali filmo medžiaga arba medžiaga, iš kurios galima atkurti filmą, ir tokie filmai atitinka bent du šio straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus.
Kino valstybinis finansavimas neskiriamas:
1) kitų, ne nacionalinių, filmų parengiamiesiems darbams, gamybai, sklaidai, platinimui ir rodymui;
2) nacionalinių filmų parengiamųjų darbų ir gamybos išlaidoms kompensuoti;
3) televizijos programoms;
4) smurtiniams filmams;
5) pornografiniams filmams.
9 straipsnis. Kino valstybinio finansavimo pagrindai ir sąlygos
Kino valstybinis finansavimas, skiriamas iš Kultūros ministerijai skirtų valstybės biudžeto asignavimų, negali viršyti kultūros ministro nustatytų didžiausių galimų kino valstybinio finansavimo sumų.
Kino valstybinis finansavimas skiriamas tik juridiniams asmenims, kitoms organizacijoms ar jų padaliniams arba fiziniams asmenims, kurie pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise (toliau – juridiniai ir fiziniai asmenys), kurių viena iš pagrindinių veiklos sričių yra:
1) filmų gamyba;
2) filmų platinimas;
3) filmų rodymas;
4) filmų sklaida;
5) kino kultūros sklaida;
6) kino paveldo kaupimas, apsauga ir rodymas.
Filmams, gaminamiems bendros filmų gamybos sąlygomis, teikiamas kino valstybinio finansavimo prioritetas.
Juridiniai ar fiziniai asmenys ne daugiau kaip 20 procentų filmo gamybai skirto kino valstybinio finansavimo gali panaudoti ne Lietuvos Respublikoje.
Kino valstybinio finansavimo taisykles tvirtina kultūros ministras. Kino valstybinio finansavimo sutarties formą tvirtina Lietuvos kino centro direktorius.
Lietuvos kino centras pagal filmo gamybos projekto valstybinio finansavimo sutartyje nustatytas sąlygas, kai valstybinis finansavimas siekia 50 ar daugiau procentų filmo gamybos biudžeto, atsižvelgdamas į Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo nuostatas, gali neatlygintinai naudoti filmą, kuriam buvo skirtas kino valstybinis finansavimas, filmų sklaidos ir kino kultūros sklaidos tikslais.
Kino valstybinis finansavimas neskiriamas juridiniam ar fiziniam asmeniui, jeigu:
1) juridinis asmuo ir (ar) vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje einantis asmuo, ir (ar) buhalteris bei fizinis asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo finansų sistemai, intelektinei nuosavybei, ekonomikai ir verslo tvarkai;
⋯
Šis dokumentas nepakeičia oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre. Neprisiimame atsakomybės už galimus netikslumus, atsiradusius perkeliant originalą į šį formatą.