← Galiojantis tekstas · Istorija

Lietuvos Respublikos žemės įstatymas

Galiojantis tekstas a fecha 1997-06-26

Redagavo: Ramunė Lūžaitė (1997

Redagavo:

Ramunė Lūžaitė (1997.07.11)

Įstatymas

paskelbtas: Žin., 1994, Nr.34-620

Neoficialus

įstatymo tekstas

Pakeitimai:

Lietuvos

Respublikos Seimas, Įstatymas

Nr.

I-939, 95.06.13, Žin., 1995,

Nr. 53-1294 (95.06.28)

DĖL

LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS ĮSTATYMO PAKEITIMO IR PAPILDYMO

Lietuvos

Respublikos Seimas, Įstatymas

Nr.

I-1540, 96.09.24, Žin.,

1996, Nr. 100-2262 (96.10.16)

LIETUVOS

RESPUBLIKOS ŽEMĖS ĮSTATYMO PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMAS

Lietuvos

Respublikos Seimas, Įstatymas

Nr.

VIII-315, 97.06.26, Žin., 1997, Nr.66-1598 (97.07.11)

LIETUVOS

RESPUBLIKOS ŽEMĖS ĮSTATYMO 2, 6, 11, 23, 24, 27, 30, 31, 32, 35, 37, 45, 47,

50, 55 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMAS

Pabaiga ***

LIETUVOS RESPUBLIKOS

Ž E M Ė S

ĮSTATYMAS

1994 m. balandžio 26 d. Nr.I-446

Vilnius

I. BENDRIEJI NUOSTATAI

1 straipsnis. Įstatymo paskirtis

Šis įstatymas nustato žemės nuosavybės,

valdymo ir naudojimo santykius Lietuvos Respublikoje.

Žemės santykiai reguliuojami

taip, kad būtų sudarytos sąlygos gyventojų

poreikių tenkinimui, visų ūkio šakų racionaliam teritoriniam išdėstymui

ir plėtojimui, gamtinės aplinkos išsaugojimui

ir gerinimui, racionaliam žemės naudojimui, žemės nuosavybės,

valdymo ir naudojimo teisės apsaugai.

2 straipsnis. Pagrindinės sąvokos

Šiame įstatyme:

žemė - svarbiausia gamtinės

aplinkos dalis, apimanti Lietuvos Respublikos

teritorijoje esančius sausumos, vandens ir miško plotus,

apibūdinama gamtinėmis ir ūkinėmis charakteristikomis.

Žmogaus veikloje žemė yra nekilnojamas turtas,

pagrindinė priemonė žemės ir miškų ūkyje ir teritorinė bazė

kitoms ūkio šakoms plėtoti, gyvenamųjų vietovių,

infrastruktūros sistemos elementams išdėstyti. Žemės

santykių reguliavimo objektas yra visa Lietuvos

Respublikos teritorija, įskaitant racionaliam žemės naudojimui

reikalingus žemės paviršiaus, oro erdvės sluoksnius,

vidaus ir teritorinius vandenis;

žemės sklypas - teritorijos dalis,

turinti nustatytas ribas ir pagrindinę tikslinę žemės naudojimo

paskirtį;

žemėnauda - žemės sklypas arba

bendra ūkine veikla susieti du ir daugiau žemės sklypų,

nustatyta tvarka įteisinti naudotis fiziniam arba juridiniam asmeniui;

žemės valda (žemėvalda) -

privatinės arba valstybinės nuosavybės teise valdomas

žemės sklypas arba žemėnauda;

žemės naudmenos - žemės

plotai, nuo kitų plotų besiskiriantys jiems

būdingomis gamtinėmis savybėmis arba ūkinio naudojimo ypatumais;

žemės ūkio naudmenos -

žemės naudmenos (ariamoji žemė, sodai, pievos,

ganyklos), naudojamos arba tinkamos naudoti be papildomų

gerinimo priemonių žemės ūkio produkcijai auginti;

žemės naudotojas - neišnuomotos

privačios žemės savininkas arba fizinis ar juridinis

asmuo, kuriam nustatyta tvarka išnuomota ar

suteikta naudotis valstybinė žemė arba išnuomota privati

žemė;

žemės servitutai - žemės

savininko ar valstybinės žemės naudotojo prievolė įstatymų

nustatyta tvarka leisti kitiems asmenims

ribotai naudotis žemės sklypo dalimi;

valstybinis žemės kadastras - Lietuvos

valstybinio kadastro dalis, apimanti visumą žinių

apie žemės kiekį, sudėtį, vertę, ūkinio naudojimo būklę ir teisinę

priklausomybę;

valstybinė žemėtvarka - visuma

priemonių, skirtų Lietuvos Respublikos žemės fondo

valstybiniam valdymui ir žemės santykių reguliavimui, kurios laiduoja:

1) teisines ir organizacines sąlygas visuomenei

naudingai ir bendrai tautos gerovei reikalingai

ūkinei veiklai naudoti žemę, su ja susijusius

ūkinius ir infrastruktūros objektus bei kitus gamtos

išteklius; 2) valstybės ir jos piliečių žemės

nuosavybės ir naudojimo teisių apsaugą;

žemės paėmimas

visuomenės poreikiams - įstatymų nustatyta tvarka žemės išpirkimas iš

žemės savininkų arba valstybinės žemės naudojimo teisės bei valstybinės žemės

nuomos sutarties nutraukimas, Lietuvos Respublikos Vyriausybei arba apskričių

viršininkams nustačius, jog ši žemė yra būtina visuomenės poreikiams;

žemės ūkio įmonė - įmonė,

kurios pagrindinė veikla yra prekinės žemės ūkio

produkcijos gamyba ir paslaugos žemės ūkiui ir kuri šiai veiklai naudoja

žemės ūkio naudmenas;

ūkininkas - asmuo, besiverčiantis

prekine žemės ūkio produkcijos gamyba ir

naudojantis šiai veiklai žemės ūkio paskirties

žemę.

Straipsnio

pakeitimai:

Nr.

I-939, 95.06.13, Žin., 1995,

Nr. 53-1294 (95.06.28)

Nr.

VIII-315, 97.06.26, Žin., 1997, Nr.66-1598 (97.07.11)

3 straipsnis. Žemės nuosavybė

Žemės nuosavybė - tai žemės

savininko teisė valdyti jam priklausančią žemę, ja

naudotis ir disponuoti. Įgyvendindamas savo teises,

žemės savininkas neturi pažeisti Lietuvos

Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, kitų asmenų teisių

ir laisvių.

Visa žemė Lietuvos Respublikoje nuosavybės

teise priklauso tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei.

Įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis žemė

gali priklausyti nuosavybės teise užsienio valstybėms

jų diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms

įkurti.

Žemė bendrosios nuosavybės teise šiame

įstatyme numatytais atvejais gali priklausyti keliems piliečiams

arba piliečiams ir valstybei.

4 straipsnis. Išimtinė valstybės nuosavybės

teisė į tam tikrą žemę

Lietuvos Respublikai išimtinės

nuosavybės teise priklauso žemė, Lietuvos Respublikos

Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta:

1) valstybinės reikšmės keliams

ir bendrojo naudojimo geležinkeliams;

2) Kuršių nerijos nacionaliniam parkui;

3) valstybinės reikšmės miškams;

4) valstybinės reikšmės istorijos,

archeologijos ir kultūros objektams. Tokių

objektų sąrašą tvirtina Lietuvos Respublikos

Seimas;

5) valstybinės reikšmės vidaus vandenims;

6) teritorinės jūros kontinentiniam šelfui.

Lietuvos Respublikai išimtinės

nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti

privatinėn nuosavybėn negalima. Jos naudojimo sąlygas nustato įstatymai

ir poįstatyminiai aktai.

Straipsnio

pakeitimai:

Nr.

I-1540, 96.09.24, Žin.,

1996, Nr. 100-2262 (96.10.16)

5 straipsnis. Lietuvos Respublikos žemės

fondas

Visa Lietuvos Respublikos teritorijoje

esanti žemė sudaro Lietuvos Respublikos žemės fondą.

Lietuvos Respublikos žemės fondas naudojamas

atsižvelgiant į visuomenės interesus bei aplinkos

apsaugos reikalavimus, laikantis:

1) įstatymų ir Lietuvos Respublikos

Vyriausybės nustatytų specialiųjų žemės ir miško naudojimo

sąlygų;

2) pagrindinės tikslinės žemės naudojimo

paskirties, veiklos apribojimų, žemės servitutų ir teritorijos

tvarkymo reikalavimų, kuriuos nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės

nustatyta tvarka parengti žemėtvarkos projektai bei kiti

teritorinio planavimo dokumentai.

Pagal pagrindinę tikslinę žemės

naudojimo paskirtį Lietuvos Respublikos žemės fondą sudaro:

1) žemės ūkio paskirties žemė;

2) miškų ūkio paskirties žemė;

3) konservacinės paskirties žemė;

4) kitos paskirties žemė.

Nesuteikta naudotis ir neišnuomota valstybinė

žemė sudaro laisvos valstybinės žemės fondą.

Žemė, kurią užima neprivatizuoti

vandenys, sudaro valstybinio vandenų fondo žemę.

Straipsnio

pakeitimai:

Nr.

I-939, 95.06.13, Žin., 1995,

Nr. 53-1294 (95.06.28)

6 straipsnis. Valstybinės žemės valdymo teisė

Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu

valstybinės žemės valdymo teisė suteikiama valstybinėms institucijoms, vietos

savivaldos institucijoms, miškų urėdijoms, nacionalinių ir regioninių parkų

administracijoms, iš valstybės biudžeto išlaikomoms valstybinėms įstaigoms ir

valstybinėms įmonėms. Kitą valstybinę žemę apskrities teritorijoje valdo

apskrities viršininkas.

Valstybinės žemės valdytojas

turi teisę neviršydamas suteiktų įgaliojimų

naudoti žemę, laikotarpiui iki 3 metų ją išnuomoti

kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims, taip pat

priimti sprendimus dėl žemės suteikimo naudotis

fiziniams ir juridiniams asmenims, jeigu įstatymuose

ar teisės aktuose nenumatyta kitaip. Žemės

naudojimo, jos nuomos arba suteikimo naudotis juridiniams

ir fiziniams asmenims bendrą tvarką nustato Lietuvos Respublikos

Vyriausybė.

Straipsnio

pakeitimai:

Nr.

I-939, 95.06.13, Žin., 1995,

Nr. 53-1294 (95.06.28)

Nr.

VIII-315, 97.06.26, Žin., 1997, Nr.66-1598 (97.07.11)

7 straipsnis. Žemės savininkų teisės

Žemės savininkas turi teisę:

1) parduoti, palikti testamentu, dovanoti,

įkeisti, mainyti, išnuomoti žemę arba jos dalį, leisti laikinai ja

naudotis kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims,

laikydamasis įstatymų nustatytos tvarkos;

2) užsiimti bei leisti

kitiems asmenims žemės sklype užsiimti įstatymų

nedraudžiama ūkine veikla;

3) nustatyti savo žemės sklype žemės

servitutus;

4) įstatymų ir Lietuvos Respublikos

Vyriausybės nustatyta tvarka gavęs leidimą, pakeisti

pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį;

5) reikalauti panaikinti arba pakeisti

žemės naudojimui, žemės teritoriniam tvarkymui ar veiklai

nustatytas sąlygas ir apribojimus, žemės servitutus;

6) kreiptis į teismą

arba valstybinę žemės naudojimo kontrolę vykdančią

instituciją dėl žemės nuosavybės teisių pažeidimo,

gauti kompensaciją už jo veiklai ar turtui

šiuo pažeidimu padarytus nuostolius;

7) naudoti privataus žemės sklypo teritoriją

ūkinei ir kitai veiklai, nepažeisdamas nustatytos pagrindinės

tikslinės žemės naudojimo paskirties, specialiųjų

žemės ir miško naudojimo sąlygų, veiklos apribojimų

ir žemės servitutų: statyti pastatus ir įrenginius, melioruoti

žemę, tiesti kelius, sodinti želdinius ir mišką, rengti

tvenkinius ir infrastruktūros objektus, tiesti komunikacijas;

8) naudoti savo ūkio reikalams (ne

pardavimui) žemės sklype esančias naudingąsias žemės gelmių savybes,

požeminį ir paviršinį vandenį, naudingąsias iškasenas (išskyrus

gintarą, naftą, dujas, kvarcinį smėlį, kurių naudojimą, pardavimą

ir nuomą nustato kiti įstatymai ir norminiai aktai), laikydamasis

įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų jų eksploatavimo

ir apsaugos reikalavimų. Žemės savininkas savo sklype

esančias naudingąsias iškasenas gali eksploatuoti ne savo ūkio

reikalams tik gavęs tam leidimą Lietuvos Respublikos Vyriausybės

nustatyta tvarka;

9) disponuoti savo žemės sklype

išauginta produkcija ir iš šio žemės sklypo gautomis pajamomis.

Šios žemės savininkų teisės gali būti

apribotos tik įstatymų nustatyta tvarka.

8 straipsnis. Žemės naudotojų teisės

Privačios ir valstybinės žemės nuomininkai

ir fiziniai bei juridiniai asmenys, kuriems Lietuvos Respublikos

Vyriausybė arba jos įgaliotos institucijos suteikė teisę

naudotis žeme, turi teisę:

1) naudoti žemės sklypo teritoriją

savo ūkinei ir kitai veiklai, nepažeisdami

nustatytos pagrindinės tikslinės žemės naudojimo

paskirties, specialiųjų žemės ir miško naudojimo

sąlygų, veiklos apribojimų, žemės servitutų bei žemės

nuomos sutartyje arba valstybinės žemės suteikimo naudotis

dokumentuose nustatytų sąlygų;

2) naudoti savo ūkio reikalams (ne

pardavimui) žemės sklype esančias naudingąsias žemės gelmių savybes,

požeminį ir paviršinį vandenis, naudingąsias iškasenas (išskyrus

gintarą, naftą, dujas, kvarcinį smėlį), jeigu žemės nuomos

sutartyje arba valstybinės žemės suteikimo naudotis

dokumentuose nėra numatyta kitaip, laikydamiesi

įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės

nustatytų jų eksploatavimo ir apaugos reikalavimų;

3) disponuoti žemės sklype išauginta

produkcija ir iš šio žemės sklypo gautomis pajamomis,

jei žemės nuomos sutartyje nenumatyta kitaip.

Straipsnio

pakeitimai:

Nr.

I-939, 95.06.13, Žin., 1995,

Nr. 53-1294 (95.06.28)

9 straipsnis. Žemės naudotojų pareigos

Žemės naudotojai privalo:

1) naudoti žemę pagal pagrindinę

tikslinę jos naudojimo paskirtį;

2) laikytis žemės sklypui nustatytų

specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų,

teritorinio planavimo dokumentuose apibrėžtų statybas

ir kitą veiklą ribojančių sąlygų, žemės

servitutų, valstybinės žemės suteikimo naudotis

dokumentuose nustatytų arba žemės nuomos sutartyje

numatytų kitų žemės naudojimo sąlygų;

3) racionaliai naudoti ir tausoti

žemės ūkio ir rekreacines naudmenas, mišką, vandenis, leistas

eksploatuoti naudingąsias iškasenas ir kitus gamtos išteklius

bei kraštovaizdžio savybes;

4) įgyvendinti įstatymuose ir

poįstatyminiuose aktuose numatytas priemones žemės,

miško ir vandenų apsaugai nuo užteršimo,

žemės ūkio naudmenų dirvožemių apsaugai nuo erozijos ir

nualinimo, aplinkos apsaugai, kad neblogėtų ekologinė būklė;

5) laikytis melioracijos įrenginių ir

kelių priežiūros bei eksploatavimo, miškų tvarkymo, apsaugos, naudojimo

ir atkūrimo reikalavimų;

6) vykdant statybas ir

eksploatuojant naudingąsias iškasenas, laikytis įstatymų

ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų reikalavimų, kad būtų

išsaugotas derlingasis dirvožemio sluoksnis ir rekultivuotos pažeistos

žemės;

7) savo naudojamuose žemės sklypuose

vykdydami ūkinę ir kitą veiklą, nepažeisti gretimų žemės naudotojų ir

gyventojų interesų;

8) leisti vykdyti žemės ir jos gelmių

tyrimus ir matavimus, šalims suderinus tyrimų trukmę, sklypų

ribas, darbų atlikimo laiką ir nuostolių

kompensaciją, nenaikinti ir nežaloti užkonservuotų

gręžinių ir mokslo tikslams naudojamų įrenginių;

9) leisti statyti geodezinius,

geofizinius ženklus pastatuose, statiniuose ir žemėje bei

juos saugoti.

10 straipsnis. Žemės naudojimo sąlygos ir

veiklos apribojimai

Specialiąsias žemės ir miško

naudojimo sąlygas sudaro nustatyta tvarka patvirtinti

nuostatai ir reikalavimai:

1) žemės ir miško naudojimo saugomose

teritorijose;

2) krūmų, pelkių, akmenynų,

kitų nenaudojamų žemių, natūralių pievų bei ganyklų

naudojimo būdo ir pertvarkymo į kitas žemės naudmenas;

3) rekreacinių teritorijų ir objektų,

gamtos, istorijos, archeologijos ir kultūros

objektų, jų apsaugos zonų, kitų vertingų

kraštovaizdžio objektų, paskirų miško sklypų

eksploatavimo ir apsaugos;

4) valstybinio geodezinio pagrindo punktų

eksploatavimo ir apsaugos;

5) išsaugoti požeminio vandens

monitoringo stebimuosius gręžinius, užkonservuotus naftos

gręžinius ir išžvalgytų telkinių reperius;

6) laikytis kitų įstatymų nustatytų žemės ir

miško naudojimo sąlygų.

Veiklos apribojimai žemės sklypams

nustatomi pagal nustatyta tvarka patvirtintus teritorijų

planavimo dokumentus.

Žemės sklypai perleidžiami ir išnuomojami

nekeičiant jiems nustatytų žemės naudojimo sąlygų.

Žemės naudotojai, nesilaikantys

nustatytų žemės naudojimo sąlygų ir veiklos apribojimų,

traukiami atsakomybėn įstatymų nustatyta tvarka ir

privalo atlyginti turto savininkams už jiems padarytą žalą bei

kompensuoti už aplinkai ir visuomenei padarytą žalą.

Straipsnio

pakeitimai:

Nr.

I-939, 95.06.13, Žin., 1995,

Nr. 53-1294 (95.06.28)

11 straipsnis. Žemės servitutai

Žemės servitutai nustatomi:

1) įstatymų;

2) Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar

apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į visuomenės poreikius;

3) žemės savininkų ir

fizinių bei juridinių asmenų tarpusavio susitarimu,

sudarant rašytinę sutartį. Sutartys, kuriomis

nustatyta privačios žemės savininko prievolė

leisti naudotis jam nuosavybės teise priklausančio žemės

sklypo dalimi kitiems asmenims, tvirtinamos notariškai.

Žemės servitutai, išskyrus

nustatytus įstatymų, įregistruojami Nekilnojamojo turto

registre.

Žemės savininkams ir kitiems

naudotojams už nuostolius dėl nustatytų servitutų (išskyrus

privačios žemės savininkams dėl servitutų, nustatytų

pagal šio straipsnio pirmosios dalies 3 punktą)

gali būti atlyginama Lietuvos Respublikos Vyriausybės

nustatyta tvarka suinteresuotų asmenų ar valstybės

lėšomis. Privačios žemės savininkams už nuostolius dėl žemės

savininkų ir fizinių bei juridinių asmenų tarpusavio

susitarimu nustatytų servitutų gali būti atlyginama

šalių susitarimu suinteresuotų asmenų lėšomis.

Šio straipsnio pirmosios dalies

1 ir 2 punktuose nurodyta tvarka nustatyti ir įregistruoti žemės

servitutai kartu su žemės sklypo nuosavybės bei naudojimo

teisės perleidimu pereina kitiems asmenims.

Žemės servitutai panaikinami šia tvarka:

1) nustatyti įstatymų - įstatymu;

2) nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės

arba apskrities viršininko sprendimais - šių institucijų sprendimais;

3) nustatyti žemės savininkų

ir fizinių bei juridinių asmenų tarpusavio

susitarimu - šalių susitarimu arba teismo sprendimu.

Straipsnio

pakeitimai:

Nr.

I-939, 95.06.13, Žin., 1995,

Nr. 53-1294 (95.06.28)

Nr.

I-1540, 96.09.24, Žin.,

1996, Nr. 100-2262 (96.10.16)

Nr.

VIII-315, 97.06.26, Žin., 1997, Nr.66-1598 (97.07.11)

12 straipsnis. Žemės teisinis registravimas

Žemės sklypai, juose esantys

pastatai, statiniai bei kitas nekilnojamasis turtas, nuosavybės

ir kitos daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą,

šių teisių apribojimai, turto savininko prievolės

bei kitų asmenų teisės į nekilnojamąjį

turtą registruojami Nekilnojamojo turto registre Lietuvos

Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo nustatyta tvarka.

Žemės teisinio registravimo įrašai

tikslinami:

1) pasikeitus žemės sklypo savininkui;

2) padidėjus arba sumažėjus žemės sklypui;

3) padalijus žemės sklypą

bendrasavininkiams arba atidalijus bendrasavininkiams jų

bendro žemės sklypo dalį;

4) perdalijus bendrai valdomo

žemės sklypo plotą tarp bendrasavininkių ar

kitaip pasikeitus bendrasavininkių dalims;

5) prijungus kitą žemės sklypą;

6) išnuomojus ar kitaip

perleidus naudoti žemės sklypą ne trumpesniam kaip 3 metų laikotarpiui;

7) pasikeitus specialiosioms

žemės naudojimo sąlygoms ir veiklos apribojimams

arba kitoms žemės kadastro charakteristikoms.

Valstybinį žemės kadastrą tvarkančios

įstaigos gali motyvuotai atsisakyti registruoti

žemę, jeigu teisę į ją patvirtinantys

dokumentai neatitinka norminių aktų. Ginčai, kilę dėl žemės

registravimo, sprendžiami teismine tvarka.

Valstybinį žemės kadastrą tvarkančios

įstaigos išduoti dokumentai apie žemės sklypo teisinę

registraciją yra pagrindinė oficiali valstybinė informacija

apie žemės nuosavybės bei žemės naudojimo teisę ir kitais dokumentais

nekeičiama.

Straipsnio

pakeitimai:

Nr.

I-939, 95.06.13, Žin., 1995,

Nr. 53-1294 (95.06.28)

Nr.

I-1540, 96.09.24, Žin.,

1996, Nr. 100-2262 (96.10.16)

II. ŽEMĖS SANDORIAI

13 straipsnis. Žemės sandoriai

Žemės sandoriai yra fizinių ir

juridinių asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti,

pakeisti ar panaikinti žemės nuosavybės,

valdymo ar naudojimo teises ir su tuo susijusias

prievoles.

Žemės sandoriams taikomos šio įstatymo,

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir kitų įstatymų teisės

normos. Esant įstatymų kolizijai, taikomos šio įstatymo normos.

14 straipsnis. Žemės sandorių forma

Žemės sandoriai sudaromi raštu. Privačios

žemės sandoriai (išskyrus žemės nuomos ir

panaudos) turi būti patvirtinti notariškai.

Privaloma bet kurio žemės sandorio dalis - žemės

sklypo (sandorio objekto) planas, patvirtintas

valstybinės žemėtvarkos tarnybos.

Visi žemės sandoriai per

tris mėnesius užregistruojami Nekilnojamojo turto

registre įstatymų nustatyta tvarka.

Piliečiai, nustatyta tvarka neįregistravę

įsigyto žemės sklypo, neturi teisės juo disponuoti.

Straipsnio

pakeitimai:

Nr.

I-1540, 96.09.24, Žin.,

1996, Nr. 100-2262 (96.10.16)

15 straipsnis. Žemės sandorių objektas ir

rūšys

Žemės sandorio objektas yra

nustatyta tvarka Nekilnojamojo turto registre įregistruotas žemės

sklypas arba tokio žemės sklypo dalis

bendrojoje nuosavybėje.

Įstatymų nustatyta tvarka gali

būti sudaromi šie žemės sandoriai:

1) valstybinės žemės sklypų pardavimas

privačion nuosavybėn, perleidimas privačion nuosavybėn

neatlygintinai, mainai į privačią žemę, nuoma,

panauda, susitarimai dėl servitutų;

2) privačios žemės sklypų

pirkimas ir pardavimas, dovanojimas, mainai, nuoma,

panauda, įkeitimas, susitarimai dėl servitutų.

Straipsnio

pakeitimai:

Nr.

I-1540, 96.09.24, Žin.,

1996, Nr. 100-2262 (96.10.16)

16 straipsnis. Žemės perleidimo sutarties

turinys ir sąlygos

Žemės perleidimo sutartyse turi būti

nurodoma:

1) sutarties šalys (vardai,

pavardės, juridinio asmens pavadinimas, adresai,

asmens kodai);

2) žemės sandorio objektas ir

pagrindiniai žemės kadastro duomenys, apibūdinantys perleidžiamą

žemės sklypą;

3) įrašai, rodantys žemės

savininko valią perleisti sutartyje nurodytą žemės

sklypą;

4) perleidžiamo žemės sklypo kaina (vertė);

5) parduodant žemę išsimokėtinai - mokėjimo

terminai;

6) perleidžiamam žemės sklypui nustatyti

žemės servitutai, žemės naudojimo sąlygos ir kiti apribojimai.

Žemės perleidimo sutartyje gali

būti nustatytos šios perleisto žemės sklypo

valdymą ir disponavimą ribojančios sąlygos:

1) išlaikyti iki gyvos galvos

(sutarties galiojimo metu negalima perleisti žemės

trečiajam asmeniui);

2) nekeisti pagrindinės tikslinės žemės

naudojimo paskirties iki žemės perleidėjo gyvos galvos, bet ne ilgiau

kaip 10 metų;

3) neperleisti žemės trečiajam asmeniui iki

žemės perleidėjo gyvos galvos, bet ne ilgiau kaip 10

metų, su žemės perleidėjo teise per šį laiką atpirkti žemę už

sutartyje fiksuotą kainą.

Tais atvejais, kai žemės savininkas

perleidžia dalį žemės sklypo, prieš sudarant perleidimo sutartį

ši dalis turi būti atidalyta iš bendro

sklypo ir įregistruota kaip atskiras žemės sklypas

Nekilnojamojo turto registre. Atidalijamas žemės sklypas formuojamas

laikantis šio įstatymo 18 straipsnio reikalavimų.

Straipsnio

pakeitimai:

Nr.

I-1540, 96.09.24, Žin.,

1996, Nr. 100-2262 (96.10.16)

17 straipsnis. Privačios žemės nuosavybės

teisė

Lietuvos Respublikos piliečiams priklauso

žemė:

1) susigrąžinta arba gauta nuosavybėn

neatlygintinai pagal Lietuvos Respublikos įstatymą "Dėl piliečių

nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir

sąlygų";

2) įsigyta iš valstybės pagal Žemės reformos

įstatymą bei šį įstatymą;

3) įsigyta iš kitų piliečių įstatymų

nustatyta tvarka pagal žemės perleidimo sutartis, taip pat paveldėta

pagal įstatymą arba testamentą.

Žemės savininkų teises saugo ir gina

valstybė. Privati žemė iš savininkų gali būti paimama tik šio

įstatymo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka visuomenės poreikiams

(teisingai atlyginant) ir šio įstatymo 33 straipsnyje numatytais

atvejais.

Kartu su įsigyjama žeme piliečiams

nuosavybės teise pereina žemės sklype esantys vandenys

ir miškas, medžių ir krūmų želdiniai,

daugiamečiai sodiniai, privačios žemės savininkui

nuosavybės teise priklausantys melioracijos įrenginiai.

18 straipsnis. Privačios žemės perleidimo ir

padalijimo sąlygos

Privačios žemės sklypas gali

būti perleistas kitiems piliečiams, jeigu jie

perima savininkui nustatytas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas,

veiklos apribojimus ir žemės servitutus.

Jeigu perleidžiamuose žemės

sklypuose savininkas pasilieka nuosavybe pastatus, įrenginius

ar kitą nekilnojamąjį turtą, jam nustatomos servituto teisės

perleistuose žemės sklypuose (privažiuoti prie

nuosavybės teise priklausančių objektų, tiekti elektrą, vandenį, tiesti

komunikacijas ir kt.).

Privati žemė perleidžiama abiejų

šalių tarpusavio susitarimu.

Piliečiai turi pirmumo teisę

pirkti pardavėjo nustatyta kaina žemę, kurią

užima nuosavybės teise jiems priklausantys pastatai

ir įrenginiai, taip pat žemę, reikalingą šių objektų

aptarnavimui.

Parduodant privatine nuosavybe esančią

žemę nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose, pirmumą

ją pirkti tomis pačiomis sąlygomis pardavėjo ir

pirkėjo sutarta kaina turi valstybė.

Parduodant privatinės nuosavybės

žemę miestuose, miesto tipo ir kaimo gyvenvietėse,

pirmumą ją pirkti tomis pačiomis sąlygomis pardavėjo

ir pirkėjo sutarta kaina turi valstybė

miesto ūkio, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei

statybai bei rekreacijai, jeigu ši žemė pagal

teritorinio planavimo dokumentus numatyta priskirti šioms

reikmėms.

Ūkinei-komercinei veiklai žemę

gali įsigyti piliečiai, turintys įstatymo

nustatyta tvarka įregistruotą leidimą užsiimti šia veikla.

Bankrutavusio žemės savininko

žemė parduodama ir įsigyjama įstatymų nustatyta tvarka rinkos kaina.

Privačios žemės ūkio paskirties žemės

ir miško sklypai gali būti padalijami arba atskiriamos

jų dalys žemės perleidimui ar išnuomojimui tik suderinus

su žemėtvarkos projektu arba kitu nustatyta tvarka

patvirtintu teritorinio planavimo dokumentu.

Privačios žemės sklypas gali būti

skaidomas į du ar daugiau sklypų, numatytų naudoti gyvenamajai,

visuomeninei ir ūkinei - komercinei statybai, tik jeigu ši

statyba nustatyta teritorinio planavimo dokumentuose ir

išlaikomas nustatytas sklypo dydis bei užstatymo tankumas ir pobūdis.

Straipsnio

pakeitimai:

Nr.

I-939, 95.06.13, Žin., 1995,

Nr. 53-1294 (95.06.28)

19 straipsnis. Privačios žemės paveldėjimas

Privati žemė paveldima pagal

įstatymą ir pagal testamentą šiame įstatyme ir Lietuvos

Respublikos civiliniame kodekse nustatyta tvarka.

Paveldėtos žemės sklypas per

tris mėnesius nuo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo

dienos turi būti įregistruotas Nekilnojamojo

turto registre. Jeigu vieną žemės sklypą paveldi keli

asmenys, šis žemės sklypas registruojamas visų priėmusių

palikimą asmenų vardu, nurodant jų dalis bendrojoje nuosavybėje.

Jeigu žemę paveldi ne Lietuvos

Respublikos pilietis, o kiti Lietuvos Respublikos ar užsienio

valstybių fiziniai bei juridiniai asmenys, jie

įgyja teisę tik į pinigų sumą, gautą pardavus paveldėtą

žemės sklypą. Šis žemės sklypas Lietuvos Respublikos

Vyriausybės nustatyta tvarka įpėdinio prašymu

parduodamas jo nurodytam pirkėjui - Lietuvos

Respublikos piliečiui arba aukcione. Išduodamame

paveldėjimo teisės liudijime nurodoma pinigų

suma, gauta pardavus žemę ir atskaičius

pardavimo arba aukciono organizavimo išlaidas.

Straipsnio

pakeitimai:

Nr.

I-939, 95.06.13, Žin., 1995,

Nr. 53-1294 (95.06.28)

Nr.

I-1540, 96.09.24, Žin.,

1996, Nr. 100-2262 (96.10.16)

20 straipsnis. Privačios žemės įkeitimas

Privati žemė įkeičiama įstatymų

nustatyta tvarka. Įkeičiant dalį žemės, ji turi būti

įregistruota valstybinį žemės kadastrą tvarkančioje įstaigoje kaip

atskiras žemės sklypas.

Žemės sklypo įkeitimo sutartys

sudaromos raštu, tvirtinamos notariškai ir nustatyta tvarka

registruojamos hipotekos įstaigose.

Įkeista žeme disponuoja žemės savininkas.

Įkaito turėtojui žemė nuosavybėn neperduodama.

Dalijant įkeistą žemės sklypą

asmenims, valdantiems ją bendrosios nuosavybės teise,

ar atsidalijant ją iš bendro žemės sklypo, kiekvienai daliai

tenka įsipareigojimai pagal įkeitimo sutartį proporcingai

sklypo vertei, jeigu bendrasavininkiai nesusitaria

kitaip.

Įkeisti žemės sklypai gali

būti sujungiami į vieną, kreditoriams

susitarus dėl reikalavimų pagal įkeitimo sutartį

tenkinimo eilės. Sujungus du ar kelis žemės sklypus, kai įkeistas buvo

tik vienas iš jų, po sujungimo įregistravimo įkeitimas apima visą žemę.

Įkeista žemė gali būti perleista

tik sutikus piliečiui, kuriam ši žemė

perleidžiama. Šiuo atveju pilietis perima visus buvusio

žemės savininko įsipareigojimus pagal įkeitimo sutartis.

Įkeistos žemės savininkui

neįvykdžius skolinio įsipareigojimo sutartyje nustatytu

terminu ir gavus įstaigos, kuriai įkeista žemė,

įspėjimą, kad negrąžinus skolos įkeista žemės

bus parduota iš varžytinių, ši žemė

negali būti perleidžiama kitiems asmenims, taip pat

įkeičiama, išnuomojama ar apsunkinama kitokiu žemės disponavimo

ir naudojimo teisių suvaržymu.

Dalinant įkeistą žemės sklypą

į kelis žemės sklypus, hipotekinis reikalavimas

nedalomas ir apima visus naujai suformuotus

žemės sklypus.

Straipsnio

pakeitimai:

Nr.

I-1540, 96.09.24, Žin.,

1996, Nr. 100-2262 (96.10.16)

III. VALSTYBINĖ ŽEMĖS

NUOSAVYBĖ

21 straipsnis. Valstybinės nuosavybės žemė

Lietuvos valstybei priklauso: šio įstatymo

4 straipsnyje nurodyta žemė, valstybei dovanota ir

valstybės paveldėta žemė, kita žemė, įstatymų nustatyta

tvarka paimta, išpirkta ar kitokiu būdu įgyta valstybės nuosavybėn.

Žemę, grąžintiną pagal įstatymą "Dėl

piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį

turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų", iki

jos sugrąžinimo natūra privačion nuosavybėn valstybė gali išnuomoti

Žemės nuomos įstatymo nustatyta tvarka.

Valstybine žeme gali naudotis

fiziniai ir juridiniai asmenys, jeigu šio įstatymo 23

straipsnyje nurodytos institucijos suteikia šią žemę naudotis

arba išnuomoja. Šių institucijų sprendimai dėl

žemės suteikimo naudotis priimami arba valstybinės žemės nuomos

sutartys sudaromos atsižvelgiant į teritorinio

planavimo dokumentuose numatomą pagrindinę tikslinę

žemės naudojimo paskirtį, turimos žemės kiekį

ir pateiktą žemės poreikio bei ūkinės veiklos

pagrindimą.

22 straipsnis. Valstybinės žemės suteikimas

naudotis ir nuomojimas

Valstybinė žemė suteikiama

neterminuotai arba terminuotai naudotis įstaigoms ir

organizacijoms, išlaikomoms iš biudžeto, nesudarant

valstybinės žemės nuomos sutarčių Lietuvos Respublikos Vyriausybės

nustatyta tvarka.

Valstybinės žemės suteikimo

naudotis Krašto apsaugos ministerijos nustatytiems

objektams tvarką nustato įstatymai ir Lietuvos Respublikos

Vyriausybė.

Valstybinės žemės nuomojimo tvarką

nustato įstatymai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

23 straipsnis. Institucijos, turinčios teisę

suteikti

naudotis ir nuomoti

valstybinę žemę

Teisę naudotis valstybine žeme suteikia:

1) Lietuvos Respublikos Vyriausybė;

2) apskrities viršininkas;

3) valstybinės žemės valdytojai.

Apskrities viršininkas ar kiti

valstybinės žemės valdytojai suteikia teisę naudotis žemės

sklypais, kurių dydis ir suteikimo atvejai yra nustatyti Lietuvos

Respublikos Vyriausybės.

Straipsnio

pakeitimai:

Nr.

I-939, 95.06.13, Žin., 1995,

Nr. 53-1294 (95.06.28)

Nr.

VIII-315, 97.06.26, Žin., 1997, Nr.66-1598 (97.07.11)

24 straipsnis. Valstybinės žemės perleidimas

privatinėn nuosavybėn

Valstybinę žemę parduoda ar kitaip privatinėn

nuosavybėn perleidžia apskričių viršininkai įstatymų ir Lietuvos Respublikos

Vyriausybės nustatyta tvarka.

Sudarant valstybinės žemės sklypų pirkimo-pardavimo, nuomos ir panaudos

sutartis, valstybei atstovauja apskrities viršininkas arba jo įgaliotas

apskrities viršininko administracijos žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos

vadovas.

Straipsnio

pakeitimai:

Nr.

I-939, 95.06.13, Žin., 1995,

Nr. 53-1294 (95.06.28)

Nr.

VIII-315, 97.06.26, Žin., 1997, Nr.66-1598 (97.07.11)

IV. BENDROJI ŽEMĖS

NUOSAVYBĖ

25 straipsnis. Bendrosios žemės nuosavybės

sąvoka ir rūšys

Žemės sklypas gali priklausyti bendrosios

nuosavybės teise dviems ar keliems Lietuvos Respublikos

piliečiams arba valstybei ir vienam ar keliems piliečiams.

Galima žemės sklypo bendroji

nuosavybė su nustatytomis dalimis - dalinė

nuosavybė, o be nustatytų dalių - jungtinė

nuosavybė.

Bendrosios dalinės nuosavybės

teise valdomas žemės sklypas įregistruojamas Nekilnojamojo turto

registre, nurodant bendrasavininkius, bendro žemės sklypo

buvimo vietą ir kiekvienam bendrasavininkiui priklausančią šio

žemės sklypo ploto ir vertės dalį, o bendrosios jungtinės nuosavybės

teise valdomas žemės sklypas - nurodant

bendrasavininkius, bendro žemės sklypo buvimo vietą bei jo bendrą plotą

ir vertę.

Bendrosios nuosavybės teisė laikoma

daline, jeigu įstatymo nenustatyta kitaip.

Straipsnio

pakeitimai:

Nr.

I-1540, 96.09.24, Žin.,

1996, Nr. 100-2262 (96.10.16)

26 straipsnis. Žemės įsigijimas ir valdymas

bendrosios dalinės

nuosavybės teise, kai bendrasavininkiai yra piliečiai

Žemė bendrosios dalinės nuosavybės

teise, kai bendrasavininkiai yra du ar keli

piliečiai, įgyjama arba įsigyta žemė sujungiama ir valdoma šiame

įstatyme ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatyta tvarka.

Perkant žemę bendrosios dalinės

nuosavybės teise, bendrasavininkių dalys nustatomos

jų tarpusavio susitarimu ir įrašomos žemės pirkimo

ir pardavimo sutartyje nurodant dalių dydį bei vertę.

Privačios žemės sklypų

savininkams susitarus, du ar keli žemės sklypai gali

būti sujungti į vieną žemės sklypą, valdomą bendrosios

dalinės nuosavybės teise. Žemės sklypai sujungiami

sudarant rašytinę sutartį, kuri patvirtinama notariškai ir

per tris mėnesius užregistruojama Nekilnojamojo turto registre.

Straipsnio

pakeitimai:

Nr.

I-1540, 96.09.24, Žin.,

1996, Nr. 100-2262 (96.10.16)

27 straipsnis. Žemės įsigijimas ir valdymas

bendrosios dalinės

nuosavybės teise, kai bendrasavininkiai yra valstybė

ir vienas ar keli piliečiai

Žemė bendrosios dalinės nuosavybės

teise, kai bendrasavininkiai yra valstybė ir

vienas ar keli piliečiai, įsigyjama ir valdoma

šiame įstatyme ir Lietuvos Respublikos civiliniame

kodekse nustatyta tvarka.

Bendra dalinė valstybės ir

piliečių žemės nuosavybė atsiranda piliečiams įsigijus iš valstybės namų valdos

žemės sklypo dalį. Tokį žemės sklypą valdant, juo naudojantis ir disponuojant,

susitarimas tarp valstybės ir kitų bendrasavininkių reikalingas tik šio

įstatymo 29 straipsnyje nurodytais atvejais arba kai bendrai valdomas sklypas

perdalijamas tarp bendrasavininkių, arba kai pakeičiami jų naudojamos žemės

plotai ir naudojimo sąlygos. Šiais atvejais valstybei atstovauja apskrities

viršininkas arba jo įgaliotas administracijos atstovas.

Straipsnio

pakeitimai:

Nr.

I-939, 95.06.13, Žin., 1995,

Nr. 53-1294 (95.06.28)

Nr.

VIII-315, 97.06.26, Žin., 1997, Nr.66-1598 (97.07.11)

28 straipsnis. Žemės įsigijimas ir valdymas

bendrosios jungtinės

nuosavybės teise

Žemė bendrosios jungtinės nuosavybės

teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams. Ji

įsigyjama ir valdoma šiame įstatyme, Lietuvos

Respublikos civiliniame bei Santuokos ir šeimos kodeksuose nustatyta

tvarka.

29 straipsnis. Žemės valdymo bendrosios

dalinės nuosavybės teise

nutraukimas ir žemės atidalijimas iš bendro žemės sklypo

Žemės sklypo, valdomo bendrosios dalinės

nuosavybės teise, bendrasavininkiai turi teisę tarpusavio

susitarimu nutraukti žemės valdymą bendrosios dalinės

nuosavybės teise, o kiekvienas iš bendrasavininkių - reikalauti

atidalyti savo dalį.

Žemės sklypas, valdomas bendrosios dalinės

nuosavybės teise, gali būti padalytas tarp bendrasavininkių

arba atidalytos žemės ploto dalys - vienam ar

keliems bendrasavininkiams natūra, laikantis šio

įstatymo 18 straipsnio reikalavimų.

Žemės sklypo, valdomo

bendrosios dalinės nuosavybės teise, padalijimas ir bendrasavininkio

žemės ploto dalies atidalijimas iš bendro žemės sklypo

įforminamas rašytine sutartimi, kuri patvirtinama

notariškai ir per tris mėnesius užregistruojama

Nekilnojamojo turto registre. Atidalijant žemės sklypą natūra,

prie sutarties turi būti pridedamas atidalyto

žemės sklypo planas.

Ginčai tarp bendrosios dalinės nuosavybės teisės

dalyvių dėl žemės sklypo padalijimo ar atidalijimo

sprendžiami teismine tvarka.

Straipsnio

pakeitimai:

Nr.

I-1540, 96.09.24, Žin.,

1996, Nr. 100-2262 (96.10.16)

30 straipsnis. Valstybės kompetencija

reguliuojant žemės santykius

Lietuvos Respublikos Seimas:

leidžia ir tikslina įstatymus

dėl žemės santykių reguliavimo.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė:

1) įstatymų nustatyta tvarka leidžia

ir tikslina norminius aktus žemės nuosavybės, valdymo,

naudojimo ir kitais žemės santykių reguliavimo

klausimais;

2) rengia ir įgyvendina

žemės naudojimo, teritorijų optimizavimo ir žemės

gerinimo programas;

3) rengia ir tvirtina

Lietuvos Respublikos teritorijos tvarkymo generalinį

planą, tvirtina kitus valstybinės reikšmės teritorinio

planavimo dokumentus;

4) planuoja ir finansuoja

valstybinius žemėtvarkos, miškotvarkos ir žemės kadastro

darbus;

5) nustato specialiąsias žemės ir miško

naudojimo sąlygas;

6) sprendžia žemės paėmimo ir suteikimo,

pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimo bei kitus žemės fondo

valdymo klausimus, jeigu jie nėra priskirti apskrities viršininko (o kai žemė

suteikiama naudotis - ir vietos savivaldos institucijų) kompetencijai;

7) nustato veiklos apribojimus ir

žemės naudojimo sąlygas suteikiamuose naudotis žemės plotuose.

Žemės ūkio ministerija arba specialiai

Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija valstybiniam

žemės fondui valdyti:

1) vadovauja įstaigoms ir įmonėms,

vykdančioms valstybinio žemės kadastro ir valstybinės žemėtvarkos

darbus;

2) rengia medžiagą Lietuvos Respublikos

Vyriausybei žemės paėmimo ir suteikimo visuomenės

reikmėms, pagrindinės žemės naudojimo tikslinės

paskirties keitimo, kitiems žemėtvarkos klausimams

spręsti;

3) organizuoja valstybinę žemės naudojimo

kontrolę.

Apskrities viršininkas apskrities

teritorijoje:

1) įgyvendina valstybės politiką teritorijos

planavimo, žemės naudojimo ir apsaugos srityse;

2) parduoda ar kitaip perleidžia privatinėn

nuosavybėn ir išnuomoja valstybinę žemę;

3) suteikia naudotis arba išnuomoja

valstybinę žemę, išskyrus žemę, kuri perduota valdyti vietos savivaldos

institucijoms;

4) organizuoja valstybinio žemės kadastro

darbus, atlieka žemės teisinį registravimą;

5) sprendžia žemės paėmimo visuomenės

poreikiams, pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimo klausimus,

jeigu paimamas žemės plotas ne didesnis kaip 1 ha miestuose ir 10 ha kaimo

vietovėje;

6) įgyvendina žemės reformą;

7) vykdo žemės naudojimo valstybinę kontrolę;

8) tvirtina ir įgyvendina žemėtvarkos schemas

ir projektus bei kitus teritorinio planavimo dokumentus, numatančius žemėnaudų

ir žemės valdų (žemėvaldų) ribų bei pagrindinės tikslinės žemės naudojimo

paskirties keitimą ir veiklos apribojimus;

9) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta

tvarka nustato žemės servitutus ir veiklos apribojimus;

10) atlieka kitų įstatymų nustatytas

funkcijas dėl žemės fondo valstybinio valdymo ir žemės naudojimo reguliavimo.

Vietos savivaldos institucijos savivaldybės

teritorijoje:

1) tvirtina savivaldybės teritorijos

plėtojimo generalinį planą ir jo pakeitimus, miestų

ir miestelių plėtimo ir kūrimo generalines schemas;

2) tvirtina ir įgyvendina savivaldybės

teritorijai arba jos daliai rengiamus detalius planus;

3) pagal suteiktus įgaliojimus

tvarko ir naudoja joms suteiktą valdyti žemę,

kurios plotas negali būti mažesnis negu yra reikalingas

vietos savivaldos institucijų kompetencijai įgyvendinti;

4) pagal miestų detalius planus teikia apskrities viršininkui pasiūlymus dėl

naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir ilgalaikės nuomos fiziniams ir

juridiniams asmenims kitai paskirčiai;

5) atlieka kitas įstatymų joms

nustatytas funkcijas žemės naudojimo ir apsaugos srityje.

Straipsnio

pakeitimai:

Nr.

I-939, 95.06.13, Žin., 1995,

Nr. 53-1294 (95.06.28)

Nr.

VIII-315, 97.06.26, Žin., 1997, Nr.66-1598 (97.07.11)

31 straipsnis. Pagrindinės tikslinės žemės

naudojimo

paskirties nustatymo ir

keitimo tvarka

Žemės naudotojai, norintys ją naudoti kitai

paskirčiai, negu buvo nustatyta žemę įgyjant arba išsinuomojant bei suteikiant

naudotis, privalo gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba apskrities

viršininko leidimą.

Pagrindinę tikslinę žemės naudojimo

paskirtį nustato teritorinio planavimo dokumentai:

savivaldybių teritorijų tvarkymo planai, miestų

ir gyvenviečių generaliniai bei detalieji planai,

specialios paskirties teritorijų planai, žemėtvarkos

ir miškotvarkos projektai.

Pagrindinė tikslinė žemės naudojimo

paskirtis nustatoma arba keičiama pagal

teritorinio planavimo dokumentus. Sprendimą dėl žemės sklypo

pagrindinės tikslinės paskirties nustatymo arba keitimo priima:

1) apskrities

viršininkas - kai žemės plotas ne didesnis kaip 1 ha miestuose bei 10 ha kaimo

vietovėje, jeigu šiuos žemės sklypus suteikti Lietuvos Respublikos Vyriausybės

nustatytais atvejais nėra priskirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės

kompetencijai, taip pat ir kai didesni žemės plotai, Lietuvos Respublikos

Vyriausybės nustatyta tvarka suderinusi su suinteresuotomis ministerijomis;

2) Lietuvos Respublikos Vyriausybė

kitais atvejais ir Žemės ūkio ministerijos teikimu.

Kai keičiama žemės naudojimo

paskirtis, sprendime Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta

tvarka nurodomos pagrindinės tikslinės žemės naudojimo

paskirties pakeitimo sąlygos ir dėl šio pakeitimo susidariusių

žemės ūkio gamybos ir miškų ūkio nuostolių kompensavimas.

Sprendimas dėl miško žemės sklypo tikslinės

paskirties pakeitimo priimamas tik suderinus su Žemės ūkio

ministerija, Miškų ūkio ministerija ir Aplinkos

apsaugos ministerija.

Vadovaujantis priimtu sprendimu,

suinteresuoto asmens prašymu patikslinami įrašai

Nekilnojamojo turto registre bei kiti valstybinio žemės kadastro duomenys.

Pagrindinė žemės naudojimo tikslinė

paskirtis draustinių, nacionalinių ir regioninių parkų

teritorijose keičiama tik pagal patvirtintus saugomų teritorijų

tvarkymo projektus arba gavus Aplinkos apsaugos ministerijos

leidimą.

Straipsnio

pakeitimai:

Nr.

I-939, 95.06.13, Žin., 1995,

Nr. 53-1294 (95.06.28)

Nr.

I-1540, 96.09.24, Žin.,

1996, Nr. 100-2262 (96.10.16)

32 straipsnis. Žemės paėmimas visuomenės

poreikiams

Žemė visuomenės poreikiams iš privačios žemės

savininkų gali būti paimama arba tam tikslui valstybinės žemės naudojimo teisė

bei valstybinės žemės nuomos sutartis prieš terminą nutraukiama tik išimties

atvejais Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba apskrities viršininko sprendimu

pagal savivaldos institucijos, ministerijos ar kitos valdymo institucijos

prašymą, kai ši žemė reikalinga:

1) krašto apsaugai;

2) valstybiniams aerodromams, uostams ir jų

įrenginiams;

3) valstybiniams geležinkeliams,

valstybiniams keliams ir magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros

linijoms tiesti;

4) svarbioms valstybinės reikšmės statyboms,

miestų, miestelių ir kaimų infrastruktūrai plėsti, bendroms gyventojų reikmėms,

visuomeninei statybai bei rekreacijai;

5) naudingosioms iškasenoms, išžvalgytoms

valstybės lėšomis, eksploatuoti;

6) valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir

astronominių tinklų punktams įtvirtinti;

7) gamtos, archeologijos ir istorijos

kompleksų bei objektų apsaugos reikalams;

8) vietos savivaldybių poreikiams ir bendram

(viešam) naudojimui, jeigu tai numatyta nustatyta tvarka patvirtintuose miestų,

miestelių ir kaimų detaliuose planuose arba žemėtvarkos projektuose.

Institucijos sprendimas paimti žemę

visuomenės poreikiams skelbiamas vietinėje spaudoje du kartus su 15 dienų

pertrauka. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar apskrities viršininko sprendimą

dėl žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams suinteresuotieji asmenys gali

skųsti teismui per vieną mėnesį po jo antrojo paskelbimo spaudoje.

Savivaldos institucijų, ministerijų

ar kitų valdymo institucijų prašymų paimti

žemę visuomenės poreikiams pateikimo ir nagrinėjimo tvarką

nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Paimant privačios žemės sklypą

visuomenės poreikiams, žemės savininkui atlyginama reali žemės

sklypo vertė pinigais arba suteikiamas

lygiavertis žemės sklypas toje pat vietovėje, taip pat

atlyginami kiti nuostoliai, atsiradę dėl žemės

sklypo paėmimo, įstatymų ir Lietuvos Respublikos

Vyriausybės nustatyta tvarka.

Paimant visuomenės poreikiams suteiktą

naudotis ar išnuomotą valstybinę žemę, žemės naudojimo teisė

ar žemės nuomos sutartis nutraukiama prieš terminą ir dėl

to atsiradę nuostoliai žemės nuomininkams bei kitiems

naudotojams atlyginami įstatymų ir Lietuvos

Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

Nuostolius, atsiradusius dėl

žemės paėmimo visuomenės poreikiams, privačios žemės

savininkams bei kitiems teisėtiems privačios ir

valstybinės žemės naudotojams atlygina suinteresuotas

žemės paėmimu asmuo tarpusavio sutartyje

nustatytomis sąlygomis ir terminais.

Ginčus dėl atlyginimo būdo ir dydžio

sprendžia teismas.

Po to, kai yra priimtas

sprendimas paimti privačią žemę visuomenės

poreikiams, žemės savininkas neturi teisės jos įkeisti ar kitaip apsunkinti.

Žemės nuosavybės teisė pereina valstybei, kai ji ar

suinteresuotas žemės paėmimu asmuo visiškai atsiskaito su žemės

savininku.

Jeigu žemė ar jos dalis,

paimta visuomenės poreikiams, nepanaudojama sprendime

nurodytam tikslui ir yra perleidžiama privačion

nuosavybėn, pirmumo teisę ją išpirkti turi buvęs žemės savininkas,

iš kurio žemė buvo paimta visuomenės poreikiams. Ši nuostata

netaikoma asmenims, kuriems bus kompensuota lygiaverčiu žemės

sklypu.

Straipsnio

pakeitimai:

Nr.

I-939, 95.06.13, Žin., 1995,

Nr. 53-1294 (95.06.28)

Nr.

VIII-315, 97.06.26, Žin., 1997, Nr.66-1598 (97.07.11)

33 straipsnis. Žemės paėmimas į laisvos

valstybinės žemės fondą

Iš žemės savininkų žemė paimama į

laisvos valstybinės žemės fondą, kai:

1) jie savo noru atsisako

nuosavybės teisės valstybės naudai;

2) žemės savininkas miršta ir

nėra nei testamentinių, nei įstatyminių įpėdinių;

3) žemės nuosavybės teisė nutraukiama, teismo

sprendimu žemę perdavus valstybei.

Iš valstybinės žemės naudotojų ir

kitų asmenų, sudariusių valstybinės žemės nuomos

sutartis, žemė paimama į laisvos valstybinės

žemės fondą:

1) kai savo noru atsisako

naudotis jiems suteikta naudotis arba išnuomota žeme;

2) kai pasibaigia terminas, kuriam

buvo suteikta naudotis arba išnuomota žemė, ir žemės nuomos

sutartis nepratęsiama;

3) kai įstatymų nustatyta tvarka žemės

nuomos sutartis arba žemės naudojimo teisė nutraukiama prieš terminą.

Žemė paimama į laisvos valstybinės

žemės fondą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta

tvarka.

34 straipsnis. Žemės nuosavybės ir naudojimo

teisių apsauga

Valstybė gina žemės nuosavybės ir naudojimo

teises, taip pat Lietuvos Respublikos gyventojų, kuriems gali

turėti įtakos žemės naudotojų veikla, interesus.

Asmenims, pažeidusiems vietovėje

nustatytas žemėnaudų ribas arba dėl savo ūkinės veiklos naudojamoje

žemėje pažeidusiems kitų privačios žemės savininkų, valstybės

ir gyventojų teisėtus interesus bei aplinkos

apsaugos reikalavimus, taikomos įstatymų nustatytos sankcijos.

Valstybinės institucijos, kiti

fiziniai ir juridiniai asmenys, dėl kurių

kaltės žemės savininkai negalėjo naudotis žeme,

ją valdyti ir ja disponuoti, o žemės naudotojai negalėjo

tinkamai naudoti žemės, privalo atlyginti dėl to

susidariusius nuostolius žemės savininkams arba žemės naudotojams.

Fiziniai ir juridiniai asmenys,

dėl kurių veiklos jų naudojamoje žemėje

buvo pažeisti kitų žemės naudotojų ar

gyventojų interesai ir aplinkos apsaugos reikalavimai, privalo

atlyginti dėl šių pažeidimų padarytą žalą.

V. ŽEMĖS ŪKIO PASKIRTIES

ŽEMĖ

35 straipsnis. Žemės ūkio paskirties žemė ir

jos teritorijos tvarkymas

Žemės ūkio paskirties žemę

sudaro žemės ūkio įmonių bei ūkininkų ūkių funkcionavimui

ir kiti žemės ūkio veiklai plėtoti naudojami arba skirti naudotis

žemės sklypai, tarp jų žemės ūkio naudmenos, žemė, užimta

gyvenamųjų namų ir ūkinių pastatų, kiemai,

keliai, žemė, tinkama paversti žemės ūkio naudmenomis, ir

kitos šiuose sklypuose įsiterpusios žemės naudmenos.

Žemės ūkio paskirties žemės teritorija,

atsižvelgiant į žemės savininkų, naudotojų ir visuomenės interesus, tvarkoma

pagal parengtus ir apskrities viršininko patvirtintus žemėtvarkos projektus:

tikslinamos esamų žemėnaudų ribos; formuojamos naujos žemėnaudos; statomos

ūkininkų sodybos ir ūkinės reikšmės gamybiniai pastatai, tiesiami keliai su

tvirta danga; įrengiami tvenkiniai; sodinamas miškas; paverčiami žemės ūkio

naudmenomis miškai, pelkės ir krūmai.

Į žemės ūkio paskirties

žemėnaudas įsiterpusių miškų priskyrimo miškų

ūkio paskirties žemei ir šių miškų naudojimo tvarką

nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Po kompleksinių žemės reformos žemėtvarkos

projektų patvirtinimo maksimalų žemės ūkio paskirties žemės plotą, piliečių

įsigyjamą privatinėn nuosavybėn ūkininko ūkiui plėsti arba naujam ūkininko

ūkiui steigti, arba (kai piliečiai yra žemės ūkio įmonių nariai) bendrai žemės

ūkio veiklai (kai įsigyta žemė bus išnuomojama šioms žemės ūkio įmonėms),

nustato apskrities viršininkas pagal nustatyta tvarka parengtą žemėtvarkos

projektą arba administracinės teritorijos žemėtvarkos schemą.

Žemės ūkio paskirties žemės, išsinuomojamos

ne trumpesniam kaip 3 metų laikotarpiui ūkininko ūkiui plėsti arba žemės ūkio

įmonei, maksimalus plotas neribojamas, jeigu išsinuomojamų žemės sklypų ribos

ir jų teritorijos tvarkymas suderintas su apskrities viršininko patvirtintu

žemėtvarkos projektu.

Žemės ūkio paskirties žemės,

įsigyjamos arba išsinuomojamos kitai žemės ūkio veiklai,

maksimalų plotą nustato Lietuvos Respublikos

Vyriausybė.

Straipsnio

pakeitimai:

Nr.

I-939, 95.06.13, Žin., 1995,

Nr. 53-1294 (95.06.28)

Nr.

VIII-315, 97.06.26, Žin., 1997, Nr.66-1598 (97.07.11)

36 straipsnis. Žemės ūkio įmonių naudojama

žemės ūkio

paskirties žemė

Valstybinės ir valstybinės akcinės žemės ūkio

įmonės naudoja išsinuomotą valstybinę arba privačią žemę.

Kitos žemės ūkio įmonės naudoja

išsinuomotą privačią žemę, joms suteiktą įstatymo "Dėl piliečių

nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo

tvarkos ir sąlygų" nustatyta tvarka, ir

išnuomotą valstybės reikmėms išperkamą žemę, taip pat išnuomotą

laisvą valstybinio žemės fondo žemę.

Žemės ūkio įmonių žemėnaudos tvarkomos

ir žemė naudojama pagal žemėtvarkos projektus.

37 straipsnis. Ūkininko ūkio žemė

Ūkininko ūkio žemei priskiriamos įsigytos

privatinėn nuosavybėn arba išsinuomotos daugiau kaip 3 metams žemėnaudos, Žemės

ūkio ministerijos nustatyta tvarka įregistruotos apskrities viršininko

administracijoje kaip ūkininko ūkis.

Ūkininko ūkis registruojamas pagal

suinteresuoto asmens ir valstybinį žemės kadastrą tvarkančios

įstaigos pateiktą informaciją tokiomis sąlygomis:

1) jeigu asmuo, kurio vardu

registruojamas ūkis, yra Žemės ūkio ministerijos nustatyta

tvarka pripažintas pasirengusiu ūkininkauti. Pasirengimo

ūkininkauti reikalavimas netaikomas asmeniui, kuris

paveldi ūkininko ūkio žemę, taip pat ūkininko sutuoktiniui

ir vaikams, kuriems perleidžiama ūkininko ūkio

žemė;

2) jeigu žemėnaudoje (išskyrus

išnuomotą kitiems asmenims žemę) yra ne mažiau kaip 3 ha

žemės ūkio naudmenų arba, kai jos naudotojas specializavosi auginti

prekinę augalininkystės produkciją, - ne mažiau kaip 0,3 ha

žemės ūkio naudmenų;

3) jeigu asmuo, kurio vardu registruojamas

ūkininko ūkis:

gyvena arba kuriasi ūkininko ūkio sodyboje;

gyvena ne toje vietovėje,

kur yra ūkininko ūkis, tačiau turi galimybę savarankiškai

organizuoti žemės ūkio darbus.

Ūkininko ūkio žemę gali

sudaryti šeimos narių - sutuoktinių, tėvų

(įtėvių) ir vaikų (įvaikių), taip pat kartu gyvenančių

brolių arba seserų - privati žemė, sujungta valdyti bendrosios

nuosavybės teise arba perduota naudotis vienam iš šių asmenų.

Straipsnio

pakeitimai:

Nr.

I-939, 95.06.13, Žin., 1995,

Nr. 53-1294 (95.06.28)

Nr.

VIII-315, 97.06.26, Žin., 1997, Nr.66-1598 (97.07.11)

38 straipsnis. Kita žemės ūkio paskirties

žemė

Žemės ūkio paskirties žemė, nustatyta

tvarka nepriskirta ūkininko ūkiui arba neišnuomota

žemės ūkio įmonėms, laikoma kita žemės ūkio paskirties žeme. Jos

naudotojai gali būti:

1) asmenys, naudojantys žemės

ūkio produkcijos gamybai įsigytus privatinėn nuosavybėn

arba išsinuomotus privačius žemės ūkio paskirties žemės sklypus;

2) asmenys, kuriems valstybinė žemė buvo

suteikta asmeniniam ūkiui, tarnybinėms žemės daloms, sodininkystei ir

daržininkystei;

3) mokslo ir mokymo įstaigos,

miškų urėdijos, kitos šio įstatymo 22 straipsnyje

nurodytos įstaigos ir organizacijos, kurios

joms suteiktus valstybinės žemės sklypus naudoja žemės

ūkio produkcijos gamybai;

4) kiti fiziniai ir juridiniai

asmenys, išsinuomoję žemę iš laisvos valstybinės žemės fondo žemės ūkio

produkcijos gamybai.

39 straipsnis. Žemės ūkio paskirties žemės

apsauga

Valstybinės žemės plotai, kuriuose yra

žemės ūkio naudmenos arba kitos žemės naudmenos,

pagal savo dirvožemių savybes tinkamos paversti

žemės ūkio naudmenomis, parduodami, suteikiami naudotis arba

išnuomojami pirmiausia žemės ūkio veiklai.

Naudojant privačią ir valstybinę žemės ūkio

paskirties žemę, žemės ūkio naudmenos turi būti saugomos

nuo dirvožemių alinimo, vėjo ir vandens erozijos, apaugimo

krūmais ir mišku, supelkėjimo ar kitokio ūkinių savybių

pablogėjimo. Vykdant statybas ar eksploatuojant

gamtos išteklius, derlingasis dirvožemio sluoksnis neturi būti sunaikintas,

bet panaudotas žemės ūkio naudmenoms gerinti, o

pažeistos žemės turi būti rekultivuotos.

Žemės ūkio paskirties žemė gali

būti perleidžiama arba suteikiama naudotis kitai

paskirčiai tik pagal nustatyta tvarka parengtus teritorinio planavimo

dokumentus ir žemėtvarkos (žemės skyrimo) projektus, įvertinus

žemės perleidimo (suteikimo) tikslingumą, žemės

ūkio gamybos nuostolius ir fizinių bei

juridinių asmenų galimus nuostolius dėl žemės

naudojimo pagrindinės tikslinės paskirties pakeitimo

bei numačius šių nuostolių kompensaciją.

Lėšos, gautos už žemės ūkio

paskirties žemės pagrindinės tikslinės paskirties pakeitimą,

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka naudojamos kitų

žemės ūkio paskirties naudmenų pavertimo žemės ūkio naudmenomis,

žemės ūkio naudmenų vertės padidinimo ir jų

dirvožemio savybių gerinimo darbams finansuoti bei kompensacijai

už valstybės išperkamą žemę ir mišką mokėti.

Straipsnio

pakeitimai:

Nr.

I-939, 95.06.13, Žin., 1995,

Nr. 53-1294 (95.06.28)

VI. MIŠKŲ ŪKIO

PASKIRTIES ŽEMĖ

40 straipsnis. Miškų ūkio paskirties žemė

Miškų ūkio paskirties žemę sudaro:

1) mišku apaugusi žemė, išskyrus rezervatų

miškus;

2) kita miško žemė: neatžėlusios

biržės, degimai, retmės, laukymės, dykynės, kvartalų

ir priešgaisrinės linijos, proskiebiai;

3) žemė, kurią užima miško

keliai, medienos sandėliai ir kiti miškų ūkio poreikiams

naudojami pastatai bei įrenginiai;

4) žemė, skirta miškui įveisti;

5) žvėrių pašarų aikštelės, miškuose

įsiterpusios kitos žemės naudmenos.

Miškų ūkio paskirties žemėje

miškų atkūrimą ir apsaugą reguliuoja Miškų

įstatymas.

Lėšos, gautos miško žemės pagrindinei

tikslinei paskirčiai pakeisti, naudojamos miškams įveisti, jiems

atkurti, prižiūrėti ir saugoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės

nustatyta tvarka.

Miškų ūkio paskirties žemėje esančios

žemės ūkio naudmenos, kol nėra naudojamos pagal pagrindinę tikslinę

paskirtį, turi būti naudojamos žemės ūkio produkcijos gamybai.

41 straipsnis. Miškų ūkio paskirties žemės

savininkai ir naudotojai

Miškų ūkio paskirties žemės

savininkai yra piliečiai, susigrąžinę privatinėn

nuosavybėn buvusį mišką arba mišku apaugusią

žemę, taip pat žemės reformos metu gavę neatlygintinai arba pirkę

miško. Maksimalų vienam asmeniui privatinėn

nuosavybėn įsigyjamo miško plotą po kompleksinių žemės

reformos žemėtvarkos projektų patvirtinimo nustato

Lietuvos Respublikos miškų įstatymas.

Valstybinė miškų ūkio paskirties

žemė suteikiama naudotis ir valdyti miškų urėdijoms,

nacionaliniams ir regioniniams parkams. Miškų

urėdijos ir nacionaliniai parkai yra valstybės miškų

valdymo institucijos, kurios įgyvendina miškų

atkūrimo, priežiūros ir apsaugos priemones.

Ūkininkams ir žemės ūkio

įmonėms, kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims

suteikiami naudotis arba išnuomojami į jų žemėnaudų teritoriją

įsiterpę valstybinių miškų sklypai, pagal savo plotą,

dislokaciją ir medynų charakteristikas galimi

naudoti miškų ūkio veiklai.

Straipsnio

pakeitimai:

Nr.

I-939, 95.06.13, Žin., 1995,

Nr. 53-1294 (95.06.28)

VII. KONSERVACINĖS

PASKIRTIES ŽEMĖ

42 straipsnis. Konservacinės paskirties žemė

Konservacinės paskirties žemę sudaro

žemė, nustatyta tvarka suteikta arba priskirta:

1) valstybiniams rezervatams;

2) gamtos, istorijos, archeologijos

ir kultūros paminklų teritorijoms;

3) valstybinių nacionalinių

ir regioninių parkų bei monitoringo teritorijų

rezervatams ir rezervatinėms apyrubėms;

4) kitiems gamtos objektams,

kuriuose draudžiama ūkinė veikla, nesusijusi

su šių objektų ir jų užimtų teritorijų

specialia priežiūra, tvarkymu ir apsauga.

Konservacinės paskirties žemės

naudojimo tvarką ir apsaugą reglamentuoja Aplinkos apsaugos

įstatymas, kiti įstatymai ir poįstatyminiai

aktai.

Papildoma tikslinė konservacinė

paskirtis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta

tvarka gali būti nustatoma ir kitų kategorijų žemėse.

Straipsnio

pakeitimai:

Nr.

I-939, 95.06.13, Žin., 1995,

Nr. 53-1294 (95.06.28)

VIII. KITOS PASKIRTIES ŽEMĖ

43 straipsnis. Kitos paskirties žemė

Kitos paskirties žemę sudaro žemės sklypai,

nustatyta tvarka piliečių įsigyti privatinėn nuosavybėn,

taip pat suteikti naudotis arba išnuomoti:

1) privačioms namų valdoms išdėstyti;

2) įvairios paskirties gyvenamiesiems,

socialiniams ir pramoniniams objektams statyti ir

eksploatuoti;

3) transporto, ryšių ir kitoms

komunikacijoms;

4) naudingosioms iškasenoms,

durpynams ir požeminiam vandeniui eksploatuoti;

5) krašto apsaugos tikslams;

6) rekreacijai;

7) miestų, miestelių ir kaimų

bendram (viešam) naudojimui bei kitiems savivaldybių poreikiams;

8) kitai ne žemės ūkio ir ne miškų ūkio

veiklai.

Valstybinės žemės ploto poreikis

kitos paskirties žemės naudotojams nustatomas pagal

Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir ministerijų bei valstybinių tarnybų

patvirtintus normatyvus.

Įstatymų ir Lietuvos Respublikos

Vyriausybės nutarimų numatytais atvejais žemė

kitai paskirčiai perleidžiama, suteikiama naudotis

ar išnuomojama pagal susitarimą tik parengus teritorinio planavimo

dokumentus ir žemėtvarkos (žemės skyrimo) projektus.

Kitos paskirties žemė tvarkoma

nepažeidžiant nustatyta tvarka patvirtintų statybos arba

suplanavimo projektų.

Kitos paskirties žemėje esančios žemės ūkio

naudmenos iki jų panaudojimo pagal pagrindinę specialią

paskirtį turi būti naudojamos žemės ūkio produkcijos

gamybai.

Straipsnio

pakeitimai:

Nr.

I-939, 95.06.13, Žin., 1995,

Nr. 53-1294 (95.06.28)

IX.

VALSTYBINIO VANDENŲ FONDO ŽEMĖ

44 straipsnis. Valstybinio vandenų fondo žemė

Valstybinio vandenų fondo žemę sudaro

žemės plotai, kuriuos užima:

1) teritorinė jūra;

2) Kuršių marios;

3) upės su nuolatiniu vandens nuotėkiu, kurių

baseino plotas ne mažesnis kaip 25 kvadratiniai

kilometrai, arba jungiančios valstybiniam vandenų fondui

priskirtus ežerus;

4) privačion nuosavybėn nesusigrąžinti

ežerai, didesni kaip 5 ha, ir kiti, jeigu juos jungia

valstybiniam vandenų fondui priskirtos upės arba

jie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta

tvarka priskirti valstybiniam vandenų fondui;

5) valstybės ir savivaldybių

biudžeto lėšomis įrengti neprivatizuoti vandens

telkiniai.

Valstybiniam vandenų fondui

priskirtų vandens telkinių naudojimą nustato Vandens

įstatymas.

X. LAISVOS VALSTYBINĖS ŽEMĖS

FONDAS

45 straipsnis. Laisvos valstybinės žemės

fondas

Laisvos valstybinės žemės fondą sudaro

valstybinė žemė, kuri nėra suteikta naudotis fiziniams

ir juridiniams asmenims, neišnuomota ir neperleista

privatinėn nuosavybėn.

Laisvos valstybinės žemės

fondą šio įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka tvarko

apskrities viršininkas, išskyrus žemę, perduotą valdyti vietos savivaldos

institucijoms.

Laisvos valstybinės žemės fondo žemė

parduodama, suteikiama naudotis ar išnuomojama, nustačius atskirų

jos sklypų pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį ir

atlikus būtinus teritorijos optimizavimo, tvarkymo ir

žemės gerinimo darbus, šio įstatymo ir (kai žemė nuomojama) Žemės nuomos

įstatymo nustatyta tvarka.

Straipsnio

pakeitimai:

Nr.

I-939, 95.06.13, Žin., 1995,

Nr. 53-1294 (95.06.28)

Nr.

VIII-315, 97.06.26, Žin., 1997, Nr.66-1598 (97.07.11)

XI. VALSTYBINĖ ŽEMĖTVARKA

46 straipsnis. Valstybinės žemėtvarkos

paskirtis

Valstybinės žemėtvarkos paskirtis:

1) rengti valstybinės žemės naudojimo

ir apsaugos programas bei šalies administracinių teritorijų

žemėtvarkos schemas kaip sudėtinę teritorinio planavimo (kraštotvarkos)

dalį;

2) rengti žemėtvarkos projektus

administracinėms riboms nustatyti arba pakeisti,

kitus administracinių teritorijų tvarkymo projektus;

3) rengti žemėtvarkos projektus

žemei paimti visuomenės poreikiams ir žemei suteikti

vietos savivaldos institucijoms bei gyventojų bendram naudojimui,

valstybinėms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms;

4) rengti žemėtvarkos projektus

žemei išpirkti, perleisti ir žemės mainams, naujoms

žemėnaudoms suformuoti arba esamoms pertvarkyti, specialioms

žemės naudojimo sąlygoms, veiklos apribojimams

bei servitutams nustatyti;

5) rengti žemėtvarkos projektus

žemės ūkio įmonių ir pagal atskirus užsakymus ūkininkų

ūkių bei kitų žemės naudotojų žemėnaudoms

tvarkyti ir racionaliam žemės naudojimui

organizuoti.

Straipsnio

pakeitimai:

Nr.

I-939, 95.06.13, Žin., 1995,

Nr. 53-1294 (95.06.28)

47 straipsnis. Valstybinės žemėtvarkos darbų

atlikimas

Valstybinės žemėtvarkos darbai

atliekami valstybės, žemės savininkų ir kitų žemės

naudotojų lėšomis.

Valstybinės žemėtvarkos darbus

organizuoja, jiems metodiškai vadovauja Valstybinė

žemėtvarkos ir geodezijos tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Valstybinės žemėtvarkos darbus atlieka

apskrities viršininko administracija, valstybinės įmonės ir organizacijos bei

jų pasitelktos kitos įmonės ir organizacijos.

Žemėtvarkos proceso tvarką, žemėtvarkos

projektavimo ir tyrinėjimo darbų turinį nustato Lietuvos

Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

Straipsnio

pakeitimai:

Nr.

I-939, 95.06.13, Žin., 1995,

Nr. 53-1294 (95.06.28)

Nr.

VIII-315, 97.06.26, Žin., 1997, Nr.66-1598 (97.07.11)

48 straipsnis. Privatūs matininkai

Privačiu matininku gali būti

asmuo, turintis specialųjį aukštąjį arba aukštesnįjį

išsilavinimą, įstatymų nustatyta tvarka gautą licenciją atlikti

geodezijos, topografijos ir kartografijos darbus ir Lietuvos Respublikos

Vyriausybės nustatyta tvarka gavęs leidimą dirbti valstybinės

žemėtvarkos darbus.

Privačių matininkų teises, pareigas,

atsakomybę ir leidžiamų vykdyti darbų rūšis nustato įstatymai

ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

XII. VALSTYBINIS

ŽEMĖS KADASTRAS

49 straipsnis. Valstybinio žemės kadastro

paskirtis

Valstybinio žemės kadastro paskirtis

pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą

sistemą kaupti ir atnaujinti informaciją apie žemės

sklypų priklausomybę, jų plotą ir vertę, žemės naudojimo

sąlygas ir apribojimus, kitas žemės, kaip

nuosavybės ar naudojimo objekto, ir žemės sklype

esančio kito nekilnojamojo turto charakteristikas, žemės

pasiskirstymą pagal jos savininkus, naudotojus ir žemės naudmenas.

Registruojant žemės sklypus ir

žemėnaudas, rengiami ir tikslinami žemės kadastro

žemėlapiai, kuriuose pažymimi įregistruoti žemės

sklypai ir kiti nekilnojamojo turto bei gamtos objektai, turintys

įtakos žemės sklypo vertei ir žemės naudojimo sąlygoms. Žemės kadastro

žemėlapių turinį nustato valstybinė žemėtvarkos ir

geodezijos tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Valstybinio žemės kadastro

duomenys yra oficiali informacija apie Lietuvos

Respublikos žemės fondą, jo naudojimą ir priklausomybę.

Straipsnio

pakeitimai:

Nr.

I-939, 95.06.13, Žin., 1995,

Nr. 53-1294 (95.06.28)

Nr.

I-1540, 96.09.24, Žin.,

1996, Nr. 100-2262 (96.10.16)

50 straipsnis. Valstybinio žemės kadastro

tvarkymas

Valstybinį žemės kadastrą sudaro ir tvarko

apskrities viršininko administracija ir valstybinės įmonės įstatymų bei

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

Valstybiniam žemės kadastrui

reikalingus matavimų, dirvožemių tyrimo, žemės

apskaitos ir vertinimo darbus atlieka valstybinės įmonės ir

organizacijos arba jų pasitelktos kitos įmonės, organizacijos

ir privatūs matininkai.

Juridiniai ir fiziniai asmenys

bei valstybinės ir savivaldos institucijos

žemės kadastrą tvarkančioms įstaigoms privalo teikti

būtiną informaciją apie jų naudojamą arba jų

dispozicijoje esančią žemę, taip pat apie

žemės sklypuose esančius statinius bei įrenginius.

Valstybiniam žemės kadastrui

sudaryti reikalingi darbai vykdomi valstybės,

savivaldybių, žemės savininkų ir žemės naudotojų

lėšomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta

tvarka.

Straipsnio

pakeitimai:

Nr.

I-939, 95.06.13, Žin., 1995,

Nr. 53-1294 (95.06.28)

Nr.

VIII-315, 97.06.26, Žin., 1997, Nr.66-1598 (97.07.11)

51 straipsnis. Valstybinio žemės kadastro

duomenų naudojimas

Valstybinio žemės kadastro duomenys

teikiami valstybinėms institucijoms, fiziniams bei

juridiniams asmenims ir naudojami:

1) valstybinės žemės išteklių naudojimo

politikai formuoti ir įgyvendinti;

2) žemės informacinei sistemai kurti ir

eksploatuoti;

3) valstybiniam žemės gerinimo

bei apsaugos priemonių planavimui;

4) gamtos išteklių naudojimo ir teritoriniam

planavimui;

5) žemėtvarkos projektams ir schemoms rengti;

6) žemės sklypo oficialios rinkos kainai

nustatyti;

7) žemės įkeitimui ir žemės rinkos formavimui;

8) žemės apmokestinimui ir

mokesčių už žemę sistemos formavimui;

9) žemės naudojimo valstybinei kontrolei;

10) informacijai apie žemę

statistiniuose ir kituose oficialiuose leidiniuose;

11) Nekilnojamojo turto

registro duomenims papildyti ir atnaujinti.

Už valstybinio žemės kadastro

informaciją suinteresuoti asmenys apmoka Lietuvos Respublikos

Vyriausybės nustatyta tvarka.

Straipsnio

pakeitimai:

Nr.

I-1540, 96.09.24, Žin.,

1996, Nr. 100-2262 (96.10.16)

XIII. ŽEMĖS NAUDOJIMO

VALSTYBINĖ KONTROLĖ

52 straipsnis. Žemės naudojimo valstybinės

kontrolės turinys

Žemės naudojimo valstybinę

kontrolę pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės

patvirtintus nuostatus vykdo šio įstatymo 30 straipsnyje nurodytos

institucijos.

Žemės naudojimo valstybinės kontrolės metu:

1) atliekamas programų, projektų, schemų,

kitų teritorinio planavimo dokumentų, susijusių su pagrindinės

tikslinės žemės naudojimo paskirties, žemės sklypų ribų ir

žemės naudojimo sąlygų pakeitimais, derinimas bei ekspertizė;

2) sistemingai tikrinama, ar žemę

naudojantys asmenys savo veikla nepažeidė įstatymų ir Lietuvos

Respublikos Vyriausybės nustatytos žemės naudojimo tvarkos.

53 straipsnis. Atsakomybė už žemės įstatymų

pažeidimus

Fiziniai ir juridiniai asmenys

traukiami drausminėn, administracinėn, materialinėn ir

baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos įstatymus,

jeigu:

1) savavališkai užėmė žemės sklypus;

2) pažeidė arba sunaikino riboženklius,

geodezinius ženklus ir punktus bei užkonservuotus gręžinius;

3) žemę naudojo ne pagal nustatytą pagrindinę

tikslinę žemės naudojimo paskirtį;

4) nesilaikė nustatytų specialiųjų

žemės ir miško naudojimo sąlygų ir veiklos apribojimų;

5) nevykdė pareigų sutvarkyti žemę taip, kad

ji būtų tinkama naudoti pagal paskirtį;

6) nevykdė privalomų priemonių

žemės ūkio naudmenų dirvožemiams gerinti ir

apsaugoti;

7) pažeidė kitų žemės naudotojų ir gyventojų

interesus;

8) nesilaikė kitų žemės suteikimo

metu ar žemės nuomos sutartyje nustatytų

sąlygų;

9) trukdė žemės naudotojui naudoti žemę pagal

paskirtį;

10) padarė kitokių žemės naudojimo

santykius reguliuojančių įstatymų pažeidimų.

Savavališkai užimti žemės sklypai

grąžinami neatlyginant neteisėto naudojimo metu

įdėtų sąnaudų. Žemės sklypai savavališkai

užėmusių įmonių, organizacijų, įstaigų ir piliečių lėšomis

turi būti taip sutvarkomi, kad būtų tinkami naudoti pagal paskirtį.

54 straipsnis. Neteisėta veika padarytos

žalos atlyginimas

Fiziniai ir juridiniai asmenys, pažeidę

nustatytas žemės naudojimo sąlygas, įstatymų nustatyta

tvarka privalo atlyginti kitiems fiziniams ir juridiniams

asmenims bei valstybei padarytus nuostolius.

XIV.

ŽEMĖS GINČAI

55 straipsnis. Žemės ginčų sąvoka

Žemės ginčai - tai ginčai,

kylantys dėl žemės teisinių santykių tarp:

1) žemės savininkų bei

kitų teisėtų žemės naudotojų - dėl žemės sklypo ribų pažeidimo;

2) žemės savininkų bei kitų teisėtų

žemės naudotojų ir kitų asmenų, įmonių, įstaigų, organizacijų

dėl neteisėto žemės sklypo užėmimo ar

trukdymo naudotis priklausančio nuosavybės teise arba

naudojamo kitu pagrindu žemės sklypu;

3) žemės savininkų bei

kitų teisėtų žemės naudotojų - dėl nutraukimo kaimyniniame žemės

sklype veiklos (nors ir teisėtos), kuria daroma žala nuosavybės

teise priklausančiai arba nuomojamai ar kitu

pagrindu naudojamai žemei;

4) žemės savininkų bei valstybinės žemės

naudotojų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar apskrities viršininko - dėl

žemės sklypo paėmimo, atlyginimo būdo ir dydžio;

5) žemės savininkų bei žemės nuomininkų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar

apskrities viršininko - dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties

keitimo ar (ir) specialiųjų žemės naudojimo sąlygų bei veiklos apribojimų

nustatymo;

6) žemės nuomotojų ir

šios žemės nuomininkų - dėl nuomos sutarčių;

7) žemės bendrasavininkių -

dėl žemės sklypo, esančio bendra nuosavybe,

valdymo, naudojimo ir disponavimo.

Straipsnio

pakeitimai:

Nr.

I-939, 95.06.13, Žin., 1995,

Nr. 53-1294 (95.06.28)

Nr.

VIII-315, 97.06.26, Žin., 1997, Nr.66-1598 (97.07.11)

56 straipsnis. Žemės ginčų nagrinėjimo tvarka

Žemės ginčus nagrinėja teismai civilinio

proceso tvarka.

Šalių susitarimu žemės bei

kiti ginčai, kylantys dėl civilinių teisinių

santykių, gali būti perduoti spręsti trečiųjų teismui, kurio

nuostatus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

XV. TARPTAUTINĖS

SUTARTYS

57 straipsnis. Tarptautinės sutartys

Tais atvejais, kai Lietuvos

Respublikos tarptautinėse sutartyse yra nustatytos kitokios

žemės naudojimo taisyklės, negu numato Lietuvos Respublikos

įstatymai, yra taikomos tarptautinės sutarties taisyklės, jeigu

jos neprieštarauja Lietuvos Respublikos

Konstitucijai.

XVI. ĮSTATYMO ĮSIGALIOJIMAS

58 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas

Šis įstatymas įsigalioja nuo 1994 m. liepos 1

dienos.

Įsigaliojus Lietuvos Respublikos žemės

įstatymui, netenka galios Lietuvos Respublikos žemės reformos

įstatymo 11 straipsnio 10 dalis.

Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą

įstatymą.

RESPUBLIKOS

PREZIDENTAS ALGIRDAS BRAZAUSKAS