Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo

Suvestinė redakcija nuo 1992-11-02

Įstatymas paskelbtas: Vyriausybės žinios 1990, Nr. 9-224; Žin. 1990, Nr.11-, i. k. 0901010ISTA0000I-14

LIETUVOS RESPUBLIKOS

Į S T A T Y M A S

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS LAIKINOJO PAGRINDINIO ĮSTATYMO

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, atsižvelgdama į būtinumą suderinti atstatytos 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos nuostatas su pakitusiais politiniais, ekonominiais ir kitais visuomeniniais santykiais, nutaria:

LIETUVOS RESPUBLIKOS

AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS

PIRMININKAS                                                                                                     V. LANDSBERGIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS

AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS

SEKRETORIUS                                                                                                                L. SABUTIS

Vilnius, 1990 m. kovo 11 d.

Nr. I-14

TAR pastaba. Įsigaliojus Lietuvos Respublikos Konstitucijai, netenka galios Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas

Priedo pakeitimai:

1992-10-25, Lietuvos aidas, 1992, Nr. 220-0 (1992-11-10); Žin., 1992, Nr. 33-1015 (1992-11-30), i. k. 0921010ISTARG922325

Pakeitimai:

Nr. I-34, priimtas 90.03.17, Žin., 1990, Nr. 9-245

Nr. I-89, priimtas 90.03.29, Žin., 1990, Nr. 11-333

Nr. I-419, priimtas 90.07.27, Žin., 1990, Nr. 23-556

Nr. I-544, priimtas 90.09.11, Žin., 1990, Nr. 27-637

Nr. I-546, priimtas 90.09.11, Žin., 1990, Nr. 27-639

Nr. I-548, priimtas 90.09.11, Žin., 1990, Nr. 27-641

Nr. I-550, priimtas 90.09.11, Žin., 1990, Nr. 27-643

Nr. I-552, priimtas 90.09.11, Žin., 1990, Nr. 27-645

Nr. I-554, priimtas 90.09.11, Žin., 1990, Nr. 27-647

Nr. I-556, priimtas 90.09.11, Žin., 1990, Nr. 27-649

Nr. I-558, priimtas 90.09.11, Žin., 1990, Nr. 27-651

Nr. I-560, priimtas 90.09.11, Žin., 1990, Nr. 27-653

Nr. I-692, priimtas 90.10.23, Žin., 1990, Nr. 31-752

Nr. I-918, priimtas 91.01.08, Žin., 1991, Nr. 2-42

Nr. I-1113, priimtas 91.02.28, Žin., 1991, Nr. 8-227

Nr. I-1625, priimtas 91.07.30, Žin., 1991, Nr. 23-596

Nr. I-1773, priimtas 91.09.10, Žin., 1991, Nr. 27-733

Nr. I-2077, priimtas 91.12.10, Žin., 1991, Nr. 36-980

Nr. I-2211, priimtas 92.01.16, Žin., 1992, Nr. 3-42

Nr. I-2304, priimtas 92.02.11, Žin., 1992, Nr. 7-154

Nr. I-2719, priimtas 92.07.07, Žin., 1992, Nr. 22-634

*** Pabaiga ***

Pakeitimai:

1.

Piliečių referendumas, Įstatymas

1992-10-25, Lietuvos aidas, 1992, Nr. 220-0 (1992-11-10); Žin., 1992, Nr. 33-1015 (1992-11-30), i. k. 0921010ISTARG922325

Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos

1 straipsnis. Lietuvos Respublika yra suvereni demokratinė Valstybė, išreiškianti Lietuvos liaudies bendrą valią bei interesus.

2 straipsnis. Suvereni Valstybės valdžia priklauso Lietuvos liaudžiai. Liaudis savo suvereninę galią laisvai išreiškia per įstatymų sumanymo iniciatyvą, deputatų rinkimus, piliečių arba deputatų balsavimą konstituciniais klausimais ir demokratišką referendumą. Niekas negali varžyti šios galios ar jos pasisavinti.

Valstybinę valdžią Lietuvoje vykdo Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Teismas.

3 straipsnis. Svarbiausi Lietuvos valstybinio bei visuomeninio gyvenimo klausimai pateikiami liaudies svarstymui, taip pat sprendžiami referendumu.

Referendumą skelbia Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba savo iniciatyva arba kai to reikalauja trys šimtai tūkstančių rinkimų teisę turinčių Lietuvos piliečių.

Svarbiausių valstybinio gyvenimo klausimų pateikimo liaudies svarstymui ir referendumo vykdymo tvarką nustato įstatymai.

4 straipsnis. Lietuvos Respublikos teritorija yra vientisa ir nedaloma, jos sienos gali būti keičiamos tik tarptautine sutartimi, ją ratifikavus Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai 4/5 visų deputatų balsų.

5 straipsnis. Partijos, visuomeninės organizacijos ir visuomeniniai judėjimai steigiami įstatymų nustatyta tvarka ir veikia Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo bei įstatymų ribose.

6 straipsnis. Politinės, profesinės, jaunimo, moterų, veteranų, kooperatinės, visuomeninės organizacijos ir visuomeniniai judėjimai, kūrybinės sąjungos ir mokslo draugijos sutinkamai su savo įstatų bei programų uždaviniais dalyvauja tvarkant valstybinius ir visuomeninius reikalus, sprendžiant politinius, ūkinius ir socialinius klausimus.

7 straipsnis. Valstybinė Lietuvos Respublikos kalba yra lietuvių kalba.

Lietuvos Respublika užtikrina lietuvių kalbos vartojimą Valstybės ir visuomenės organų veikloje, švietimo, kultūros, mokslo, gamybos ir kitose įstaigose, įmonėse bei organizacijose, Valstybės rūpinimąsi visapusišku lietuvių kalbos ugdymu ir mokymu. Sudaromos sąlygos vartoti ir ugdyti tautinių bendrijų kalbas.

8 straipsnis. Krašto apsaugą reglamentuoja įstatymas.

Karo propaganda Lietuvos Respublikoje draudžiama.

9 straipsnis. Lietuvos Respublikos valstybinis Herbas yra baltas Vytis raudoname lauke.

10 straipsnis. Lietuvos Respublikos valstybinė vėliava yra tautinė vėliava, kurią sudaro audeklas, susidedantis iš trijų lygių horizontalių juostų: viršutinės – geltonos, vidurinės – žalios, žemutinės – raudonos. Vėliavos pločio ir ilgio santykis – 1:2.

11 straipsnis. Lietuvos Respublikos valstybinis Himnas – V. Kudirkos „Tautiška giesmė“.

12 straipsnis. Lietuvos Respublikos sostinė yra Vilniaus miestas, ilgaamžė istorinė Lietuvos sostinė.

2 s k i r s n i s

LIETUVOS PILIETYBĖ

13 straipsnis. Lietuvos pilietybės turinį, įgijimo bei netekimo sąlygas ir tvarką nustato Lietuvos pilietybės įstatymas.

Lietuvos pilietis paprastai negali būti kartu ir kitos valstybės piliečiu.

Lietuvos piliečius už Lietuvos Respublikos ribų gina ir globoja Lietuvos Valstybė.

Imigraciją į Lietuvos Respubliką reguliuoja įstatymas.

14 straipsnis. Lietuvos piliečiai yra lygūs prieš įstatymą nepriklausomai nuo rasės, lyties, kilmės, socialinės ir turtinės padėties, visuomeninių pažiūrų, religijos ir tautybės.

Lietuvos piliečių lygiateisiškumas užtikrinamas visose ekonominio, politinio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo srityse.

15 straipsnis. Moteris ir vyras Lietuvoje turi lygias teises.

Šių teisių įgyvendinimą užtikrina moterims suteiktos lygios teisės su vyrais, galimybės įgyti mokslą ir profesinį parengimą, dirbti, gauti atlyginimą už darbą ir būti paaukštintoms darbe, dalyvauti visuomeninėje, politinėje ir kultūrinėje veikloje, taip pat specialios moterų darbo ir sveikatos apsaugos priemonės.

Motinystė ir šeima yra ypatingoje Valstybės globoje. Įstatymai numato motinystės ir vaikų teisių gynimą, materialinį ir moralinį rėmimą, įskaitant apmokamų atostogų, lengvatų teikimą nėščioms moterims, daugiavaikėms šeimoms ir motinoms, kūdikių gimimo pašalpas, darbo laiko trumpinimą dirbančioms motinoms, turinčioms mažamečių vaikų.

Motinų, kurios namuose augina ir auklėja du ar daugiau vaikų, darbas pripažįstamas visuomenei reikšminga veikla ir atlyginamas įstatymų numatyta tvarka.

16 straipsnis.

Įvairių rasių ir tautybių Lietuvos piliečiai turi lygias teises. Bet koks tiesioginis ar netiesioginis Lietuvos piliečių teisių apribojimas, tiesioginių ar netiesioginių pranašumų pagal kilmę, visuomenines pažiūras, tikėjimą ar tautybę nustatymas, piliečio žeminimas pagal šiuos požymius kaip ir visokia rasinio ar nacionalinio išimtinumo, nesantaikos ar niekinimo propaganda yra baudžiama pagal įstatymą.

17 straipsnis.

Užsienio piliečiams ir asmenims be pilietybės Lietuvos Respublikoje garantuojamos įstatymo numatytos teisės ir laisvės, tarp jų teisė kreiptis į teismą ir kitokius valstybinius organus ginti jiems priklausančias asmenines, turtines, šeimynines ir kitokias teises.

Lietuvos teritorijoje esantys užsienio piliečiai ir asmenys be pilietybės privalo laikytis Lietuvos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų.

3 s k i r s n i s

PAGRINDINĖS LIETUVOS PILIEČIŲ TEISĖS, LAISVĖS IR PAREIGOS

18 straipsnis. Lietuvos piliečiai turi teisę gauti darbą, apmokamą pagal jo kiekį ir kokybę, ir ne mažiau už Valstybės nustatytą minimalų dydį, taip pat teisę pasirinkti profesiją, užsiėmimo rūšį ar darbą pagal pašaukimą, sugebėjimus, profesinį pasirengimą, išsilavinimą ir atsižvelgiant į visuomenės poreikius.

19 straipsnis. Lietuvos piliečiai turi teisę į poilsį. Šią teisę užtikrina ne ilgesnė kaip 41 valandos darbo savaitė, kasmetinės apmokamos atostogos, poilsio dienų suteikimas kiekvieną savaitę, taip pat kultūros, švietimo ir sveikatos įstaigų tinklo plėtimas, masinio sporto, kūno kultūros ir turizmo vystymas, palankių galimybių poilsiui gyvenamojoje vietoje ir kitų sąlygų racionaliai panaudoti laisvalaikį sudarymas.

Kolūkiečių darbo laiko ir poilsio trukmę reguliuoja kolūkiai.

20 straipsnis. Lietuvos piliečiai turi teisę į sveikatos apsaugą. Šią teisę užtikrina nemokama kvalifikuota medicinos pagalba, kurią teikia valstybinės sveikatos apsaugos įstaigos; piliečių gydymo ir sveikatos stiprinimo įstaigų tinklo plėtimas; saugumo technikos ir gamybinės sanitarijos vystymas bei tobulinimas; plačiai įgyvendinamos profilaktinės priemonės; ypatingas rūpinimasis augančios kartos sveikata, įskaitant vaikų darbo, nesusijusio su mokymu ir darbiniu auklėjimu, uždraudimą; plėtojami moksliniai tyrimai, kuriais siekiama užkirsti kelią ligoms ir mažinti sergamumą, užtikrinti ilgą aktyvų piliečių gyvenimą.

Kiekvienas Lietuvos pilietis turi teisę į sveiką gamtinę ir gyvenamąją aplinką.

21 straipsnis. Lietuvos piliečiai turi teisę į materialinį aprūpinimą senatvėje, ligos atveju, visiškai arba iš dalies netekę darbingumo, taip pat netekę maitintojo. Šią teisę garantuoja darbininkų, tarnautojų ir kolūkiečių socialinis draudimas, laikino nedarbingumo pašalpos; iš Valstybės ir kolūkio lėšų mokamos amžiaus, invalidumo, maitintojo netekimo pensijos; piliečių, iš dalies netekusių darbingumo, įdarbinimas; rūpinimasis nusenusiais piliečiais ir invalidais; kitos socialinio aprūpinimo formos.

22 straipsnis. Lietuvos piliečiai turi teisę į gyvenamąjį plotą.

Šią teisę užtikrina valstybinio ir visuomeninio butų fondo vystymas ir apsauga, kooperatinės ir individualinės gyvenamųjų namų statybos rėmimas, teisingas visuomenės kontroliuojamas gyvenamojo ploto, suteikiamo vykdant gerai įrengtų namų statybos programą, skirstymas, taip pat nedideli buto nuompinigiai ir nedidelis mokestis už komunalines paslaugas. Lietuvos piliečiai turi rūpestingai prižiūrėti jiems suteiktą gyvenamąjį plotą.

23 straipsnis. Lietuvos piliečiai turi teisę į mokslą.

Šią teisę užtikrina tai, kad visų rūšių mokslas yra nemokamas, įgyvendinamas visuotinis jaunimo vidurinis mokslas, plačiai vystomas profesinis techninis, specialusis vidurinis ir aukštasis mokslas; valstybinių stipendijų ir lengvatų teikimas moksleiviams bei studentams; nemokamas aprūpinimas mokykliniais vadovėliais; galimybė mokytis mokykloje gimtąja kalba; sąlygų savišvietai sudarymas.

Respublikos įstatymai numato atvejus, kai aukštosios mokyklos veikia akademinės autonomijos pagrindais.

24 straipsnis. Lietuvos piliečiai turi teisę naudotis kultūros laimėjimais.

Šią teisę užtikrina tai, kad visiems prieinamos Lietuvos ir pasaulinės kultūros vertybės, esančios valstybiniuose ir visuomeniniuose fonduose; kultūros švietimo įstaigų vystymas ir tolygus išdėstymas Lietuvos teritorijoje; televizijos ir radijo, knygų leidybos ir periodinės spaudos, nemokamų bibliotekų tinklo vystymas; kultūrinių mainų su užsienio valstybėmis plėtimas.

Kultūros saugyklos, įstaigos ir fondai, realizuojantys Valstybės dotacijas, visuomenės sluoksnių bei grupių interesus bei saviveiksmiškumą, yra nacionalinis turtas.

25 straipsnis. Lietuvos piliečiams garantuojama mokslinės, techninės ir meninės kūrybos laisvė. Ją užtikrina tyrimų, išradybos ir racionalizacijos veiklos plėtojimas, literatūros ir meno vystymas. Valstybė sudaro tam būtinas materialines sąlygas, remia kūrybines sąjungas.

Autorių, išradėjų ir racionalizatorių teises saugo Valstybė.

26 straipsnis. Lietuvos piliečiai turi teisę dalyvauti tvarkant valstybinius ir visuomeninius reikalus, svarstant ir priimant visos Valstybės įstatymus ir vietinės reikšmės sprendimus.

Šią teisę užtikrina galimybė rinkti ir būti išrinktiems į Liaudies deputatų tarybas ir kitus renkamus valstybinius organus, dalyvauti liaudies svarstymuose ir balsavimuose, kontrolės, valstybinių organų, visuomeninių organizacijų ir visuomenės savaveiksmių organų darbe, darbo kolektyvų susirinkimuose ir susirinkimuose pagal gyvenamąją vietą.

27 straipsnis. Kiekvienas Lietuvos pilietis turi teisę pateikti valstybiniams organams ir visuomeninėms organizacijoms pasiūlymus dėl jų veiklos gerinimo, kritikuoti darbo trūkumus.

Lietuvos piliečiai taip pat turi peticijos teisę, t.y. teisę kreiptis į valstybinės valdžios organus su reikalavimu įstatymų leidimo tvarka arba kitais būdais spręsti jų keliamus visuomeniškai reikšmingus klausimus.

Pareigūnai privalo nustatytais terminais svarstyti piliečių pasiūlymus, pareiškimus ir peticijas, į juos atsakyti ir imtis reikiamų priemonių.

Persekioti už kritiką draudžiama. Asmenys, persekiojantys už kritiką, traukiami atsakomybėn.

28 straipsnis. Lietuvos piliečiams garantuojama teisė rinkti ir platinti informaciją visais klausimais, išskyrus tai, kas susiję su Valstybės paslaptimis, asmens orumo ir garbės pažeidimu.

29 straipsnis. Lietuvos piliečiams garantuojamos žodžio, spaudos, susirinkimų, mitingų, gatvės eitynių ir demonstracijų laisvės.

Šių politinių laisvių įgyvendinimą užtikrina visuomeninių pastatų, gatvių ir aikščių suteikimas darbo žmonėms ir jų organizacijoms, platus informacijos skleidimas, galimybė naudotis spauda, televizija ir radiju.

Šios politinės laisvės negali būti naudojamos rasinės arba tautinės nesantaikos ir antihumaniškų pažiūrų propagavimui.

30 straipsnis. Lietuvos piliečiai turi teisę jungtis į politines partijas, visuomenines organizacijas, realizuoti savo politinius, ekonominius, ekologinius, mokslinius, kultūrinius, religinius ir kitokius interesus, jeigu jie neprieštarauja įstatymams.

Organizacijoms garantuojamos sąlygos jų įstatuose numatytiems uždaviniams įgyvendinti.

Politinių partijų, visuomeninių organizacijų steigimo, registravimo ir likvidavimo tvarką nustato įstatymai.

31 straipsnis. Lietuvos Respublikoje užtikrinama minties, sąžinės ir tikybos ar netikėjimo laisvė ir lygi teisė pavieniui ar bendrai su kitais išpažinti ir taikiais būdais reikšti bei skleisti savo įsitikinimus ir pažiūras.

Niekas negali kito asmens versti nei pats būti verčiamas kalbėti, elgtis ar veikti prieš savo sąžinę ar įsitikinimus.

Valstybinės institucijos, jos mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės. Šios institucijos bei įstaigos įstatymų numatyta tvarka bendrauja su bažnyčia ir kitomis religinėmis organizacijomis, ugdydamos visuomenės dorovę.

Bažnyčiai ir kitoms religinėms organizacijoms pripažįstamas juridinio asmens statusas ir užtikrinama teisė vidaus gyvenime tvarkytis savarankiškai.

32 straipsnis. Šeimą gina Valstybė.