Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas

Invalidai, nepaisant invalidumo priežasties, pobūdžio, pasireiškimo laipsnio, Lietuvos Respublikoje turi tas pačias teises kaip ir kiti Lietuvos Respublikos gyventojai. Invalidams, negalintiems savarankiškai įgyvendinti savo teisių, visuomenė ir valstybė teikia papildomą paramą ir garantijas.

Visuomenės ir valstybės struktūros yra atviros invalidams. Invalidai dalyvauja sprendžiant visus su jų gyvenimu ir veikla susijusius klausimus.

Invalidai turi būti apsaugoti nuo bet kokio išnaudojimo, diskriminavimo, juos įžeidžiančio arba paniekinančio elgesio.

Invalidai gyvena šeimoje arba ją pakeičiančioje aplinkoje ir negali būti apgyvendinti specialiose asmens sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose be jų pačių, jų tėvų, globėjų, rūpintojų sutikimo.

Medicininė, funkcinė, psichologinė ir pedagoginė pagalba invalidams teikiama gyvenamojoje vietoje, išskyrus atvejus, kai tokią pagalbą būtina teikti specialiose įstaigose.

Invalidai ugdomi, mokomi, įgyja profesiją, dirba, užsiima naudinga veikla pagal savo sugebėjimus, interesus ir galimybes.

Rengiant Vyriausybės ir kitas valstybines programas, atsižvelgiama į specifinius invalidų poreikius.

Invalidams, jų tėvams, globėjams, rūpintojams bei invalidų visuomeninėms organizacijoms teikiama informacija ir kvalifikuota konsultacija apie jų teises ir teisėtus interesus.

Invalidai atlieka savo pareigas pagal išgales, sugebėjimus ir žinias. Invalidumas neatleidžia asmens nuo atsakomybės už savo veiksmus, išskyrus įstatymų numatytus atvejus.

Lietuvos Respublika plėtoja ir skatina tarptautinį bendradarbiavimą sprendžiant invalidumo problemas.

Gestų kalba yra kurčiųjų gimtoji kalba.

Invalidumas yra tokia kompetentingų įstaigų nustatyta asmens būklė, kai asmuo dėl įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų visai arba iš dalies negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinti savo teisių ir vykdyti pareigų.

Pagal pasireiškimo laipsnį invalidumas skirstomas į tris grupes (I, II, III). Bendrojo ir profesinio darbingumo netekimas reiškiamas procentais (%).

Invalidas - tai bet kurio amžiaus asmuo, kuris dėl įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų visai arba iš dalies negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinti savo teisių ir vykdyti pareigų.

Visiškos negalios invalidas – tai bet kurio amžiaus invalidas, kurio fizinė ir psichinė negalia visiškai apriboja galimybę jam orientuotis, judėti, dirbti, integruotis ir būti ekonomiškai savarankiškam.

Invalidumo ir visiškos negalios invalidumo medicininius ir socialinius kriterijus reglamentuoja Sveikatos apsaugos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Invalidumą nustato:

Invalido visišką negalią pripažįsta šio straipsnio 1 dalyje nurodytos invalidumą nustatančios komisijos, remdamosi Sveikatos apsaugos bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų patvirtintu funkcinių būklių, dėl kurių pripažįstama visiška invalido negalia, sąrašu.

Invalidumą nustatančios komisijos priima sprendimus dėl:

Invalidumą nustatančių komisijų sprendimai privalomi socialinės globos ir rūpybos įstaigoms (pensionatams), savivaldybių globos ir rūpybos institucijoms, darbdaviams, ugdymo, mokymo, specialioms invalidų medicininės, profesinės ir socialinės reabilitacijos įstaigoms, invalidams, jų tėvams, globėjams, rūpintojams.

Invalido pažymėjimas yra dokumentas, patvirtinantis invalidumą ir suteikiantis galimybę jo savininkui naudotis šiame įstatyme, kituose įstatymuose ir poįstatyminiuose aktuose įtvirtintomis teisėmis, socialinėmis garantijomis ir lengvatomis.

Invalido pažymėjimo formą, jo išdavimo ir paėmimo tvarką reglamentuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Invalidumo statistika tvarkoma reguliariai. Invalidų statistinės apskaitos formas ir tvarką tvirtina Statistikos departamentas prie Vyriausybės Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teikimu.

Invalidų visuomeninės organizacijos gali tvarkyti visuomeninę invalidumo apskaitą. Jos turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti duomenis iš valstybinių statistikos ir kitų tarnybų.

Invalidumo statistika skelbiama viešai, jei įstatymai nenumato kitaip.

Medicininės, profesinės ir socialinės invalidų reabilitacijos tikslas yra invalidumo pašalinimas, palengvinimas arba stabilizavimas, invalidų fizinių ir protinių sugebėjimų puoselėjimas, integracija į darbą, profesiją, visuomeninį gyvenimą.

Medicininės invalidų reabilitacijos priemonės apima: invalidų sveikatos priežiūrą, gydymą ligoninėse, sanatorijose, specialiose įstaigose, namuose, aprūpinimą medikamentais, atkuriamąją judesių, kalbos, klausos, darbo terapiją ir kt.

Profesinės ir socialinės invalidų reabilitacijos priemonės apima: pagalbą profesijai, specialybei įsigyti, išmokti amato, darbo vietos steigimą ir išsaugojimą, kvalifikacijos kėlimą, perkvalifikavimą, protezinę pagalbą, aprūpinimą ortopedinėmis priemonėmis, surdo, tiflo ir kitokia kompensacine technika, prisitaikymą gyvenime, psichologinę ir kitokią pagalbą, aplinkos pritaikymą specifiniams invalidų poreikiams ir kt.

Medicininę, profesinę ir socialinę invalidų reabilitaciją vykdo: asmens sveikatos priežiūros įstaigos, savivaldybių globos ir rūpybos institucijos, socialinės globos ir rūpybos įstaigos (pensionatai), ugdymo, mokymo įstaigos, darbo birža, darbdaviai, invalidų visuomeninės organizacijos ir jų įmonės, specialios medicininės, profesinės ir socialinės invalidų reabilitacijos įstaigos, kitos įstaigos ir organizacijos.

Medicininės, profesinės ir socialinės invalidų reabilitacijos vykdytojai, sudarydami individualią invalidų reabilitacijos programą ir ją realizuodami, bendradarbiauja tarpusavyje, informuoja gyventojus ir pačius invalidus apie priemones, padedančias invalidams integruotis į darbą, profesiją, visuomeninį gyvenimą, efektyviai naudoja kitų šalių patirtį, vykdo tarptautinį bendradarbiavimą.

Medicininės, profesinės ir socialinės invalidų reabilitacijos veiksmus organizuoja ir koordinuoja invalidą gydantis gydytojas (gydytojas reabilitologas) ir savivaldybių globos ir rūpybos institucijos.

Medicininė ir socialinė pagalba invalidams teikiama asmens sveikatos priežiūros įstaigose, ugdymo, mokymo, globos ir rūpybos įstaigose (pensionatuose), namuose.

Asmens sveikatos priežiūros įstaigos medicininę pagalbą invalidams teikia pirmąja eile.

Medicininė ir socialinė pagalba invalidų, jų tėvų, globėjų, rūpintojų pageidavimu teikiama specialiose valstybinėse globos ir rūpybos įstaigose (pensionatuose) arba privačiose religinių ir kitų visuomeninių organizacijų globos ir rūpybos įstaigose (pensionatuose).

Invalidams, kuriems nustatytas nuolatinės slaugos būtinumas, medicininė ir socialinė pagalba teikiama namuose, išskyrus atvejus, kai tokią pagalbą būtina teikti specialiose įstaigose.

Invalidų medicininį ir socialinį aptarnavimą namuose organizuoja invalidą gydantis gydytojas ir savivaldybių globos ir rūpybos institucijos.

Protezinės pagalbos invalidams teikimo, jų aprūpinimo ortopedinėmis priemonėmis, surdo, tiflo ir kitokia kompensacine technika tvarką ir sąlygas nustato Vyriausybė.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija organizuoja invalidams protezinę pagalbą, aprūpinimą ortopedinėmis priemonėmis, surdo, tiflo ir kitokia kompensacine technika.

Projektuojant, statant, rekonstruojant miestų, gyvenamųjų vietovių gatves, aikštes, parkus, mašinų stovėjimo aikšteles, susisiekimo linijas, viešuosius pastatus, asmens sveikatos priežiūros įstaigas, gyvenamuosius namus, kultūros, sporto ir kitus objektus, būtina juos pritaikyti specifiniams invalidų poreikiams. Tokius reikalavimus nustato Vyriausybė.

Pastatyti, rekonstruoti ir išplėsti aukščiau nurodyti objektai priimami naudoti tik įvykdžius jų pritaikymo specifiniams invalidų poreikiams reikalavimus.

Vyriausybė, apskričių viršininkų administracijos ir savivaldybės užtikrina aukščiau nurodytų reikalavimų įgyvendinimą.

Vyriausybė rengia ir vykdo valstybinę, apskritys – regionines, o savivaldybės – teritorines medicininės, profesinės ir socialinės invalidų reabilitacijos programas.

Įmonėms, gaminančioms kompensacinę techniką invalidams, taikomos įstatymų, Vyriausybės, savivaldybių aktų numatytos lengvatos.

Invalidai ugdomi, mokomi atsižvelgiant į jų sugebėjimus, polinkius, fizinę ir psichinę būklę bendrose ugdymo, mokymo įstaigose gyvenamojoje vietoje, namuose arba specialiose įstaigose. Jeigu invalidumą nustatančių komisijų išvados nenumato kitaip, ugdymo, mokymo įstaigos negali atsisakyti priimti invalido dėl jo invalidumo.

Švietimo ir mokslo ministerijos nustatyta tvarka invalidai aprūpinami specialiomis ugdymo, mokymo priemonėmis, jiems pritaikoma mokymosi vieta.

Invalidai ugdomi, mokomi specialiose įstaigose pagal invalidumą nustatančių arba specialių komisijų išvadas, sutikus invalidų tėvams, globėjams, rūpintojams.

Invalidai ugdomi, mokomi namuose, jei nėra galimybių juos ugdyti, mokyti bendrose ugdymo, mokymo arba specialiose įstaigose, sutikus jų tėvams, globėjams, rūpintojams.

Pasirinkti ir įsigyti profesiją invalidai orientuojami pagal Švietimo ir mokslo ministerijos ir Sveikatos apsaugos ministerijų parengtą programą bendrose ir specialiose ugdymo, mokymo įstaigose, atsižvelgiant į invalidų polinkius, sugebėjimus, fizinę ir psichinę būklę.

Vyriausybės ir savivaldybių nustatyta tvarka materialiai skatinami specialistai, dirbantys su invalidais.

Iš valstybės biudžeto skiriami asignavimai specialioms mokymo, ugdymo priemonėms, invalidams skirtiems vadovėliams, specialioms ugdymo, mokymo, profesinio orientavimo programoms, specialistams rengti.

Esant kitoms vienodoms sąlygoms, į aukštąsias ir aukštesniąsias mokyklas invalidai priimami pirmąja eile. Aukštosios ir aukštesniosios mokyklos ir invalidų visuomeninės organizacijos gali nustatyti papildomas lengvatines invalidų priėmimo į šias mokyklas sąlygas ir tvarką.

Nacionalinius ir tarptautinius invalidų kultūros, sporto ir poilsio renginius organizuoja Švietimo ir mokslo ministerija, Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kitos įstaigos ir organizacijos kartu su invalidų visuomeninėmis organizacijomis.

Teritorinius invalidų kultūros, sporto ir poilsio renginius organizuoja savivaldybės kartu su invalidų visuomeninėmis ir kitomis organizacijomis.

Kultūros, sporto ir poilsio programų ir renginių organizatoriai privalo pagal realias ekonomines ir technines galimybes juos adaptuoti specifiniams invalidų poreikiams.

Invalidų sporto medicininius reikalavimus nustato Sveikatos apsaugos ministerija. Invalidų sporto metodines rekomendacijas rengia Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.