Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo Nr. I-301 pakeitimo įstatymas

Atkuriamasis sklypas – saugoma teritorija, skirta veiklos nuskurdintiems gamtos ištekliams ar jų kompleksams apsaugoti, atkurti, pagausinti ir ribotai naudoti.

Atkuriamosios apsaugos prioriteto teritorija – teritorija, kurioje saugomi, atkuriami, palaikomi, gausinami, taip pat ribotai naudojami veiklai ir visuomenei svarbūs gamtos ištekliai.

Biologinė įvairovė – gyvųjų organizmų rūšių, jų bendrijų, buveinių, ekosistemų ir genetinė įvairovė.

Biosferos stebėsenos teritorija – saugoma teritorija (biosferos rezervatas ar biosferos poligonas), įsteigta globalinei bei regioninei biosferos stebėsenai ir gamtosaugos eksperimentams vykdyti, taip pat joje esantiems gamtos kompleksams išsaugoti.

Buveinių apsaugai svarbi teritorija – Europos Bendrijos svarbos teritorijoje įstatymų, administracinių aktų ir (arba) apsaugos sutarčių pagrindu nustatyta teritorija, kurioje taikomos būtinos apsaugos priemonės palankiai natūralių buveinių ir (ar) rūšių populiacijų, kurioms teritorija yra nustatyta, apsaugos būklei palaikyti ar jai atkurti.

Buvusi sodyba – vieta, kurioje faktiškai buvo teisėtai pastatytas vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų, kuris neišliko dėl susidariusių aplinkybių (nugriautas, sugriuvo, sudegė ar kitaip sunyko), kai jo buvimo faktas ir vieta nustatyti pagal valstybės archyvuose arba Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos saugomų kartografinių dokumentų, išleistų 1900 metais ar vėlesniais metais, patvirtintas kopijas, jeigu jie neišlikę ar išleisti ankstesniais nei 1900 metais, – jų buvimo juridinis faktas nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

Draustinis – saugoma teritorija, skirta moksliniu ir pažintiniu požiūriu vertingoms gamtos ir (ar) kultūros paveldo vietovėms, jose esančioms gamtos vertybėms ir (ar) kultūros paveldo objektams ir vietovėms, kraštovaizdžio ir biologinei įvairovei išsaugoti nenutraukiant joje ūkinės veiklos.

Ekologinės apsaugos prioriteto teritorija – teritorija, kurioje palaikoma ekologinė kraštovaizdžio pusiausvyra, siekiama išvengti neigiamo poveikio gamtos ir nekilnojamosioms kultūros vertybėms arba neigiamo antropogeninių objektų ir veiklos poveikio aplinkai.

Ekologinės apsaugos zona – teritorija, kurioje nustatomi veiklos apribojimai siekiant apsaugoti gretimas teritorijas, objektus ar jų aplinką nuo galimo neigiamo veiklos poveikio.

Ekosistema – funkcinė gyvųjų organizmų ir jų gyvenamosios aplinkos sistema, kurios komponentus sieja tarpusavio ryšiai, medžiagų apykaitos ir energijos pasikeitimo procesai.

Europos Bendrijos svarbos teritorija – biogeografinio regiono teritorija, kuri yra reikšminga siekiant palaikyti ar atkurti Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių tipo ar Europos Bendrijos svarbos gyvūnų ar augalų rūšies palankią apsaugos būklę ir kuri gali būti svarbi Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ vientisumui ir (arba) yra svarbi tam tikro biogeografinio regiono biologinei įvairovei palaikyti. Kai gyvūnai paplitę didelėje teritorijoje, Europos Bendrijos svarbos teritorijos atitinka šių rūšių natūraliame areale esančias vietas, kuriose yra jų gyvenimui ir dauginimuisi būtinų fizinių ar biologinių veiksnių.

Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių tipai – buveinių tipai, kurie europinėje teritorijoje valstybių narių, kurioms taikoma Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo:

Europos ekologinis tinklas „Natura 2000“ (toliau – „Natura 2000“ tinklas) – vientisas tinklas, sudarytas iš paukščių apsaugai svarbių teritorijų, buveinių apsaugai svarbių teritorijų, vietovių, atitinkančių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, tvirtinamus aplinkos ministro, kuriose yra tam tikro tipo Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių ir Europos Bendrijos svarbos rūšių buveinių, skirtas palaikyti, kur reikia – atkurti iki palankios apsaugos būklės tam tikrų tipų natūralioms buveinėms ir rūšių buveinėms jų natūraliame areale.

Gamtinis kraštovaizdis – natūralų pobūdį išlaikęs kraštovaizdis.

Gamtos ir (ar) nekilnojamojo kultūros paveldo teritorinis kompleksas – savitų gamtos ir (ar) nekilnojamųjų kultūros vertybių, jų požymių, taip pat savitų reiškinių visuma vientisoje teritorijoje, susidariusi kaip nuoseklus gamtinių ir (ar) istorinių procesų rezultatas.

Gamtos vertybės – mokslinę, ekologinę, kultūrinę, pažinimo ir kitokią vertę turintys atskiri gamtos objektai ar jų teritoriniai kompleksai, svarbūs kraštovaizdžio ir biologinei įvairovei išsaugoti ir pažinti, taip pat su konkrečia teritorija siejami joje nuolat ar periodiškai pasireiškiantys gyvūnų rūšių migracijos, karsto, kiti gyvosios ar negyvosios gamtos reiškiniai ir procesai, kuriantys teritorijos vertę.

Genetinis sklypas – saugoma teritorija, skirta genetiniams medynams ir kitų rūšių natūraliems genetiniams ištekliams išlaikyti.

Kompleksinė saugoma teritorija – gamtiniu ir (ar) kultūriniu vientisumu pasižyminti teritorija, kurioje pagal bendrą apsaugos, tvarkymo ir naudojimo programą sujungiamos įvairių apsaugos krypčių prioriteto, taip pat rekreacinio ir ūkinio funkcinio prioriteto zonos.

Kompleksinis kraštovaizdžio paveldo objektas – kompleksine, gamtine ir kultūrine verte pasižymintis objektas, turintis įvairiapusę mokslinę-pažintinę, meninę-estetinę vertę ir (arba) vertę vietos bendruomenei, svarbus kraštovaizdžio savitumo, istorinių ženklų ir vietos tapatybės, unikalių vietos tradicijų išsaugojimui.

Konservacinės apsaugos prioriteto teritorija – teritorija, kurioje saugomi unikalūs arba tipiški gamtinio ir (ar) kultūrinio kraštovaizdžio kompleksai, objektai ir biologinė įvairovė.

Kraštovaizdis – žemės paviršiaus gamtinių (paviršinių uolienų, pažemio oro, paviršinių ir gruntinių vandenų, dirvožemio, gyvųjų organizmų) ir (ar) antropogeninių komponentų (archeologinių liekanų, statinių, inžinerinių įrenginių, žemės naudmenų, informacinio lauko), susijusių medžiaginiais, energetiniais ir informaciniais ryšiais, teritorinis junginys.

Kultūrinis kraštovaizdis – žmogaus veiklos ir jo sambūvio su aplinka sukurtas kraštovaizdis.

Natūrali buveinė – sausumos arba vandens plotai su jiems būdingais geografiniais, abiotiniais ir biotiniais natūraliais ar pusiau natūraliais požymiais.

Natūralios buveinės apsaugos būklė – apsaugos kokybę rodanti natūralią buveinę ir jos būdingas rūšis veikiančių poveikių visuma, galinti turėti ilgalaikę įtaką buveinės natūraliam paplitimui, struktūrai, funkcijoms ir jos būdingų rūšių išlikimui, europinėje teritorijoje valstybių narių, kurioms taikoma Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo, arba Lietuvos Respublikos teritorijoje, arba šios buveinės natūraliame areale.

Paukščių apsaugai svarbi teritorija – specialios apsaugos teritorija, kurioje Europos Bendrijos svarbos paukščių rūšių buveinėms taikomos tam tikros apsaugos priemonės, kad šios rūšys savo areale išliktų ir veistųsi.

Palanki natūralios buveinės apsaugos būklė – būklė, kai natūralus buveinės arealas ir jos užimami plotai tame areale nekinta arba didėja, kai yra ir, tikėtina, ateityje neišnyks jos ilgalaikiam palaikymui būtina specifinė struktūra ir funkcijos ir kai šiai buveinei būdingų rūšių apsaugos būklė yra palanki.

Palanki rūšies apsaugos būklė – rūšies apsaugos būklė, kai rūšies populiacijos pokyčiai rodo, kad populiacija pajėgi ilgą laiką išlikti gyvybinga savo natūralioje buveinėje, o rūšies arealas nemažėja, taip pat nėra tikėtina, kad ateityje mažės, be to, buveinė, kurioje populiacija galės išlikti ilgą laiką, yra ir, tikėtina, kad bus pakankamai didelė.

Paveldo objektas – atskiras arba gamtos ir (ar) kultūros paveldo objekto (-ų) grupę sudarantis kraštovaizdžio elementas, kuriam dėl jo vertės teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas.

Pažintinis turizmas – turizmas, apimantis tikslingą krašto gamtos ir nekilnojamųjų kultūros vertybių, kraštovaizdžio, istorijos pažinimą, mokymąsi.

Prioritetinis natūralių buveinių tipas – Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių tipas, kuris europinėje teritorijoje valstybių narių, kurioms taikoma Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo, gali išnykti savo natūraliame areale ir kurį Europos Sąjunga priskiria prie prioritetinių kategorijos dėl to, kad didelė jo natūralaus arealo dalis patenka į tą teritoriją.

Prioritetinė augalų ar gyvūnų rūšis – Europos Bendrijos svarbos augalų ar gyvūnų rūšis, kuri europinėje teritorijoje valstybių narių, kurioms taikoma Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo, yra nykstanti (išskyrus rūšis, kurių natūralaus arealo pakraščio dalis toje teritorijoje yra nedidelė ir kurioms negresia išnykimas ar kurios nėra pažeidžiamos Vakarų Palearktikos regione) ir kurią Europos Sąjunga priskiria prie prioritetinių kategorijos dėl to, kad didelė jos natūralaus arealo dalis patenka į tą teritoriją.

Privati saugoma vietovė – privačios nuosavybės teise valdoma teritorija, kurioje pagal su žemės savininku sudarytą apsaugos sutartį dėl privačios saugomos vietovės siekiama išsaugoti ar atkurti Europos Bendrijos svarbos natūralias buveines, augalų ir gyvūnų rūšis ir jų buveines, saugomas gyvūnų, augalų ir grybų rūšis, įrašytas į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, tvirtinamą aplinkos ministro, ir jų buveines, biologinę įvairovę, kraštovaizdį, gamtos ir (ar) kultūros paveldo objektus, atkurti pažeistas ekosistemas, išsaugoti vietos bendruomenėms svarbias vietoves, nustatomas gamtos vertybių, kraštovaizdžio apsaugos, naudojimo ir (ar) tvarkymo priemonių įgyvendinimas.

Rekreacija – žmogaus fizinių ir dvasinių jėgų atgavimo procesas, žmogaus laisvalaikio veikla, kurios tikslas – keliauti, poilsiauti ir (ar) sveikatintis.

Rezervatas – saugoma teritorija, kurioje siekiama išsaugoti, tirti moksliniu požiūriu ypač svarbias gamtos ir (ar) nekilnojamąsias kultūros vertybes, užtikrinti natūralią gamtinių procesų eigą arba nekilnojamųjų kultūros vertybių (paveldo objektų ir vietovių) autentiškumo išsaugojimą, propaguoti gamtos vertybių, ir (ar) nekilnojamųjų kultūros vertybių (paveldo objektų ir vietovių) apsaugą. Šioje teritorijoje nustatoma konservacinė pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir nutraukiama ūkinė veikla.

Rūšies apsaugos būklė – apsaugos kokybę rodanti rūšį veikiančių poveikių visuma, galinti turėti ilgalaikę įtaką rūšies paplitimui, jos populiacijų gausumui europinėje teritorijoje valstybių narių, kurioms taikoma Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo.

Rūšies buveinė – specifiniais abiotiniais ir biotiniais veiksniais pasižyminti aplinka, kurioje rūšis gyvena bet kuriuo savo biologinio ciklo etapu.

Saugoma teritorija – sausumos ir (ar) vandens plotai (-as) nustatytomis aiškiomis ribomis, kurie turi pripažintą mokslinę, ekologinę, kultūrinę ir kitokią vertę ir kuriems teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas arba apsaugos sutartimi nustatytos kraštovaizdžio, gamtos vertybių apsaugos, naudojimo priemonės ir (ar) jų tvarkymo priemonės.

Saugomų teritorijų apsauga – procesas, susidedantis iš saugomų teritorijų (išskyrus privačias saugomas vietoves) planavimo ir projektavimo, konkrečių apsaugos, tvarkymo priemonių įgyvendinimo, prevencijos, kontrolės, taip pat gamtosauginio švietimo.

Saugomų teritorijų nuostatai – teisės aktas, kuriame nustatomi atskiros saugomos teritorijos (išskyrus privačias saugomas vietoves), apsaugos ir tvarkymo reikalavimai, saugomos teritorijos steigimo tikslai, išskirtinė vertė, taip pat etnografinio regiono architektūros ir sodybų planavimo tradicijomis pagrįsti reikalavimai arba kuriame nustatomi saugomų teritorijų tipų bendrieji apsaugos ir tvarkymo organizavimo principai, etnografinio regiono architektūros ir sodybų planavimo tradicijomis pagrįsti reikalavimai.

Saugomų teritorijų planavimo dokumentai – specialiojo teritorijų planavimo dokumentai, kuriuose nustatoma saugomų teritorijų sistema arba jos dalis (išskyrus privačias saugomas vietoves), saugomų teritorijų ribos, funkcinio prioriteto ir (ar) kraštovaizdžio tvarkymo zonos, nustatomos priemonės gamtos vertybėms ir (ar) nekilnojamojo kultūros paveldo objektams ir vietovėms, kraštovaizdžiui ir biologinei įvairovei išsaugoti, atkurti ir racionaliai naudoti, rekreacijai, ypač pažintiniam turizmui, organizuoti, taip pat gamtotvarkos planai, tikslinės programos ir veiksmų planai, kuriuose nustatomi veiksmai, apsaugos ir tvarkymo priemonės, jų įgyvendinimo eiliškumas, lėšų poreikis ir atsakingos institucijos.

Saugomų teritorijų tvarkymas – veiksmai, kuriais siekiama išsaugoti, racionaliai naudoti ir atkurti pažeistą kraštovaizdį, išsaugoti pavienes ar teritorinius kompleksus sudarančias gamtos vertybes ir (ar) nekilnojamąsias kultūros vertybes, išsaugoti ir gausinti biologinę įvairovę, pritaikyti saugomas teritorijas ar jų dalis pažintiniam turizmui.

Sodyba – vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ir su šių statinių, sodybos želdinių, sodo, daržo, aikštelių užimama žeme.

Valstybinė saugomų teritorijų kontrolė – saugomų teritorijų apsaugos dalis – kraštovaizdžio ekologinės pusiausvyros, gamtos ir nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos ir saugomų teritorijų lankymo reikalavimų, nustatytų teisės aktais ir saugomų teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais, laikymosi priežiūra.

Valstybinis parkas – kompleksinė saugoma teritorija, įsteigta gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriais sudėtingoje, ypač vertingoje teritorijoje, kurios apsauga ir tvarkymas siejami su teritorijos funkcinio prioriteto ir (ar) kraštovaizdžio tvarkymo zonų nustatymu. Valstybinis parkas gali būti nacionalinis ar regioninis.

Veikla – ūkinis ir kitoks asmens veikimas, turintis poveikį aplinkai.

Vizualinė tarša – objektų (kompleksų) ar veiklos sukeltas ilgalaikis regimasis poveikis, mažinantis kraštovaizdžio estetinę vertę.

Kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip apibrėžiamos Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatyme, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatyme, Lietuvos Respublikos architektūros įstatyme, Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme, Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatyme, Lietuvos Respublikos laukinių augalų ir grybų įstatyme, Lietuvos Respublikos miškų įstatyme, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme, Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatyme, Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatyme, Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme, Lietuvos Respublikos statybos įstatyme, Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatyme, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatyme, Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatyme, Lietuvos Respublikos vandens įstatyme, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme, Lietuvos Respublikos želdynų įstatyme, Lietuvos Respublikos žemės įstatyme, Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatyme, Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatyme.

Saugomų teritorijų sistemą sudaro šių kategorijų saugomos teritorijos:

Šio įstatymo 24 straipsnyje nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos saugomos teritorijos ar jų dalys gali būti įtraukiamos į „Natura 2000“ tinklą.

Šio įstatymo 23 straipsnyje nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos saugomos teritorijos ar jų dalys gali būti paskelbtos tarptautinės svarbos saugomomis teritorijomis.

Rezervatų steigimo tikslai:

Pagal saugomų vertybių pobūdį rezervatai skirstomi į:

Pagal steigimo ypatumus skiriami:

Gamtinių rezervatų apsaugos ir tvarkymo reikalavimai nustatyti šiame įstatyme, Vyriausybės patvirtintuose atskirų gamtinių rezervatų nuostatuose (valstybiniuose parkuose ir biosferos rezervatuose esančių rezervatų – valstybinių parkų ir biosferos rezervatų nuostatuose), kituose šio įstatymo 5 straipsnyje nurodytuose veiklos saugomose teritorijose reglamentavimo dokumentuose. Gamtinių rezervatų planavimo schemose (ribų ir tvarkymo planuose) nustatoma konservacinio funkcinio prioriteto zona.

Kultūrinių rezervatų (rezervatų-muziejų) apsaugos ir tvarkymo reikalavimai nustatyti šiame įstatyme, Vyriausybės patvirtintuose kultūrinių rezervatų nuostatuose, kituose šio įstatymo 5 straipsnyje nurodytuose veiklos saugomose teritorijose reglamentavimo dokumentuose.

Gamtiniuose rezervatuose gyventojams, Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka deklaravusiems gyvenamąją vietą kaime ar viensėdyje, besiribojančiame su gamtiniu rezervatu, uogauti ir grybauti leidžiama, jeigu uogavimas ir grybavimas nekenkia ekosistemoms, saugomoms vertybėms. Gyventojų uogavimo ir grybavimo gamtiniuose rezervatuose, kuriuose uogavimas ir grybavimas nekenkia ekosistemoms, saugomoms vertybėms, tvarka nustatoma gamtinių rezervatų nuostatuose (valstybiniuose parkuose ir biosferos rezervatuose esančių rezervatų – valstybinių parkų ir biosferos rezervatų nuostatuose). Gyventojai, uogaudami ir grybaudami rezervatuose, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnams pareikalavus, privalo pateikti šiuos duomenis: vardą, pavardę, gimimo datą ir deklaruotą gyvenamąją vietą.

Atsižvelgiant į gamtinio rezervato planavimo schemoje (ribų ir tvarkymo plane) nustatytas kraštovaizdžio tvarkymo zonas, gamtiniame rezervate lankymosi mokslo tiriamaisiais, mokomaisiais ir pažintiniais tikslais tvarka ir terminai nustatomi gamtinių rezervatų nuostatuose (valstybiniuose parkuose ir biosferos rezervatuose esančių rezervatų – valstybinių parkų ir biosferos rezervatų nuostatuose).

Kultūriniuose rezervatuose (rezervatuose-muziejuose) remonto, tyrinėjimo, restauravimo ir konservavimo darbai atliekami Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nustatyta tvarka.

Kultūrinių rezervatų (rezervatų-muziejų) naudojimo ir lankymo tvarka nustatoma vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatomis.

Draustinių steigimo tikslai:

Pagal saugomų gamtos ir nekilnojamojo kultūros paveldo teritorinių kompleksų pobūdį draustiniai skirstomi į:

Gamtiniai draustiniai yra:

Kultūriniai draustiniai yra:

Kompleksiniai draustiniai yra kraštovaizdžio draustiniai, skirti vertingo gamtinio ir (ar) kultūrinio kraštovaizdžio vietovėms saugoti.

Pagal steigimo ir veiklos organizavimo ypatumus skiriami:

Draustinių ribų planuose nustatoma konservacinio funkcinio prioriteto zona.

Draustinių apsaugą ir tvarkymą nustato šis įstatymas, Vyriausybės patvirtinti bendri gamtinių ir kompleksinių draustinių nuostatai, atskirų draustinių nuostatai, tvirtinami juos steigiančių institucijų, kiti šio įstatymo 5 straipsnyje nurodyti veiklos saugomose teritorijose reglamentavimo dokumentai. Draustiniuose neleidžiama veikla, galinti pakenkti kraštovaizdžiui, gamtos ir nekilnojamosioms kultūros vertybėms (juos sunaikinti, sužaloti).

Siekiant išsaugoti kraštovaizdį, gamtos ir nekilnojamąsias kultūros vertybes, gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose negali būti statomi vizualinę taršą sukeliantys statiniai, sodinami želdiniai, užstojantys istorinę, kultūrinę ir estetinę vertę turinčias panoramas.

Statybos gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose reglamentavimas:

Draustiniuose skatinama veikla, kuria siekiama išsaugoti, palaikyti ir išryškinti kraštovaizdį, gamtos ir nekilnojamąsias kultūros vertybes, atkurti saugomus gamtinės ar kultūrinės aplinkos elementus, išsaugoti etnografinio regiono architektūros ir sodybų planavimo tradicijas, taip pat tradiciniai verslai, pažintinis turizmas, be to, skatinama reguliuoti invazinių rūšių gausą, įgyvendinti saugomų rūšių apsaugos priemones.

Valstybiniams ir savivaldybių draustiniams, taip pat valstybiniuose parkuose ir biosferos stebėsenos teritorijose esantiems draustiniams taikomas Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme ir šiame straipsnyje nustatytas veiklos reglamentavimas. Atsižvelgiant į šio įstatymo 8 straipsnyje nurodytų gamtinių ir kompleksinių draustinių rūšis ir jų steigimo tikslus, taip pat į kraštovaizdžio, gamtos ir nekilnojamųjų kultūros vertybių ypatumus ir draustinio išskirtinę vertę, apsaugos ir tvarkymo reikalavimai, etnografinio regiono architektūros ir sodybų planavimo tradicijomis pagrįsti reikalavimai nustatomi draustinio nuostatuose (kai draustinis yra valstybiniame parke ar biosferos rezervate, – valstybinio parko ar biosferos rezervato nuostatuose). Jeigu nėra patvirtintų individualių draustinių nuostatų, apsaugos ir tvarkymo reikalavimai, etnografinio regiono architektūros ir sodybų planavimo tradicijomis pagrįsti reikalavimai nustatomi bendruose gamtinių ir kompleksinių draustinių nuostatuose.

Privačios saugomos vietovės gali būti nustatomos visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, išskyrus valstybės ar savivaldybės įsteigtas ar nustatytas konservacinės apsaugos, atkuriamosios apsaugos prioriteto ar kompleksines saugomas teritorijas, privačios žemės savininkui ir Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai sudarius apsaugos sutartį dėl privačios saugomos vietovės. Privačios saugomos vietovės ribų planas, kuris nėra teritorijų planavimo dokumentas, yra neatskiriama apsaugos sutarties dalis.

Privačios saugomos vietovės nustatymo tikslai:

Apsaugos sutartis dėl privačios saugomos vietovės sudaroma ne trumpesniam kaip 30 metų laikotarpiui.

Privačiose saugomose vietovėse gamtotvarkos planų parengimas ir gamtotvarkos plane numatytų priemonių įgyvendinimas finansuojami valstybės lėšomis, nebent apsaugos sutartyse susitariama kitaip.

Siekiant paskatinti tikslingą privačių saugomų vietovių nustatymą prioritetiniuose plotuose, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vadovas tvirtina prioritetinių plotų, kuriuose siūloma nustatyti privačias saugomas vietoves, sąrašą (toliau – prioritetinių plotų, kuriuose siūloma nustatyti privačias saugomas vietoves, sąrašas), į kurį įtrauktų žemės sklypų savininkams būtų siūlomos vienkartinės kompensacijos, apskaičiuojamos šio įstatymo 34 straipsnyje nustatyta tvarka, sudarius apsaugos sutartį dėl privačios saugomos vietovės. Į prioritetinių plotų, kuriuose siūloma nustatyti privačias saugomas vietoves, sąrašą nepatekusiose vietovėse gali būti nustatomos privačios saugomos vietovės, bet kompensacijos iš valstybės biudžeto lėšų nemokamos.

Prioritetinių plotų, kuriuose siūloma nustatyti privačias saugomas vietoves, sąrašas ir jų ribų planas sudaromi, vadovaujantis šio straipsnio 2 dalies 1–3 punktuose išvardytais tikslais, aplinkos ministro nustatyta tvarka. Prioritetinių plotų, kuriuose siūloma nustatyti privačias saugomas vietoves, sąraše įvardijamos siekiamos išsaugoti vertybės ir jų apsaugos principai.

Privačios žemės savininkas gali pasiūlyti Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai jo valdomoje žemėje nustatyti privačią saugomą vietovę arba Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba pasiūlo privačios žemės savininkui jo valdomoje žemėje nustatyti privačią saugomą vietovę, jeigu ši žemė patenka į prioritetinių plotų, kuriuose siūloma nustatyti privačias saugomas vietoves, sąrašą.

Jeigu apsaugos sutartį dėl privačios žemės, patenkančios į prioritetinių plotų, kuriuose siūloma nustatyti privačias saugomas vietoves, sąrašą, sudaryti sutinka daugiau nei vienas privačios žemės savininkas, pirmenybė teikiama tiems privačios žemės savininkams, kurie sudaro sutartį ilgesniam laikotarpiui.

Juridinis faktas apie apsaugos sutartį dėl privačios saugomos vietovės registruojamas Nekilnojamojo turto registre, nustatyta privati saugoma vietovė registruojama Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastre. Jeigu nustatoma privati saugoma vietovė:

Privačios žemės, kuri patenka į prioritetinių plotų, kuriuose siūloma nustatyti privačias saugomas vietoves, sąrašą, savininkams, su kuriais sudaryta apsaugos sutartis dėl privačios saugomos vietovės, išmokamos vienkartinės kompensacijos šio įstatymo 34 straipsnyje nustatyta tvarka.

Veiklos reglamentavimas privačioje saugomoje vietovėje nustatomas apsaugos sutartimi dėl privačios saugomos vietovės.

Privati saugoma vietovė panaikinama nutraukus apsaugos sutartį dėl privačios saugomos vietovės arba pasibaigus apsaugos sutarties dėl privačios saugomos vietovės terminui, jeigu toks buvo nustatytas. Jeigu apsaugos sutartis dėl privačios saugomos vietovės nutraukiama žemės savininko iniciatyva, jis turi grąžinti išmokėtą vienkartinę kompensaciją, išskyrus šio įstatymo 34 straipsnyje nustatytus atvejus.

Pasikeitus privačios saugomos vietovės žemės savininkui, teisės ir pareigos pagal apsaugos sutartį dėl privačios saugomos vietovės nustatymo pereina naujam žemės savininkui.

Paveldo objektų paskelbimo tikslai:

Paveldo objektai skirstomi į:

Gamtos paveldo objektai yra:

Nekilnojamojo kultūros paveldo objektai suprantami taip, kaip jie apibrėžiami Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme.

Vertingiausi nekilnojamojo kultūros paveldo objektai skelbiami kultūros paminklais Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme nustatyta tvarka.

Paveldo objektų apsaugos ir tvarkymo ypatumai nustatyti šiame įstatyme, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme, Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme, nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos reglamentuose, kituose šio įstatymo 5 straipsnyje nurodytuose veiklą saugomose teritorijose reglamentuojančiuose dokumentuose, gamtos paveldo objektų tvarkymo taisyklėse, tvirtinamose Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vadovo.

Nekilnojamojo kultūros paveldo objektai, jų teritorijos ir buferinės apsaugos zonos tvarkomi ir veikla juose plėtojama vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatomis.

Valstybinių parkų steigimo tikslai:

Pagal reikšmę skiriami:

Valstybinių parkų planavimo schemose (ribų ir tvarkymo planuose) išskiriamos šių funkcinių prioritetų zonos: konservacinio (rezervatai ir draustiniai), ekologinės apsaugos, rekreacinio bei ūkinio (žemės, miškų ar vandenų ūkio) ir kitų prioritetų zonos.

Valstybinių parkų apsaugos ir tvarkymo ypatumus nustato šis įstatymas, Vyriausybės patvirtinti nacionalinių ir regioninių parkų nuostatai, kiti šio įstatymo 5 straipsnyje nurodyti veiklos saugomose teritorijose reglamentavimo dokumentai.

Valstybiniuose parkuose draudžiama arba ribojama veikla, galinti pakenkti jų kraštovaizdžiui, gamtos ir nekilnojamosioms kultūros vertybėms, taip pat gamtiniams rekreaciniams ištekliams, juose negali būti statomi vizualinę taršą sukeliantys statiniai, sodinami želdiniai, užstojantys istorinę, kultūrinę ir estetinę vertę turinčias panoramas. Veikla valstybinių parkų rezervatuose, draustiniuose, paveldo objektų teritorijose reglamentuojama šio įstatymo 7, 9 ir 12 straipsniuose nustatyta tvarka.

Statybos valstybiniuose parkuose reglamentavimas:

Atsižvelgiant į valstybinio parko miestelių ir kaimų architektūros, kraštovaizdžio ypatumus, paveldo objektų, kraštovaizdžio, gamtos ir nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos poreikius, valstybinio parko nuostatuose apibrėžiami valstybinio parko steigimo tikslai, jo išskirtinė vertė, nustatomi apsaugos ir tvarkymo reikalavimai ir etnografinio regiono architektūros ir sodybų planavimo tradicijomis pagrįsti reikalavimai.

Valstybiniuose parkuose skatinama veikla, kuria siekiama išsaugoti ir išryškinti kraštovaizdį, gamtos ir nekilnojamąsias kultūros vertybes, atkurti tradicinius gamtinės ar kultūrinės aplinkos elementus, taip pat tradiciniai amatai ir verslai, pažintinis turizmas, pagal valstybinių parkų planavimo schemų (ribų ir tvarkymo planų) sprendinius teritorijos pritaikomos rekreacijai ir lankyti atsižvelgiant į kraštovaizdžio, gamtos ir nekilnojamųjų kultūros vertybių išsaugojimo reikalavimus, taip pat skatinama mažinti invazinių rūšių paplitimą, įgyvendinti saugomų rūšių apsaugos priemones.

Biosferos stebėsenos teritorijų steigimo tikslai:

Biosferos stebėsenos teritorijos yra:

Biosferos rezervatų planavimo schemose (ribų ir tvarkymo planuose) ir biosferos poligonų ribų planuose išskiriamos šių funkcinių prioritetų zonos: konservacinio (gamtiniai rezervatai ir draustiniai), ekologinės apsaugos, eksperimentų, ekosistemų atkūrimo, ūkinio (žemės, miškų ar vandenų ūkio) ir kitų prioritetų zonos.

Biosferos rezervatų nuostatus tvirtina Vyriausybė, biosferos poligonų nuostatus – aplinkos ministras.

Aplinkos stebėsenos darbai biosferos stebėsenos teritorijose atliekami pagal specialias Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vadovo patvirtintas aplinkos stebėsenos programas.

Atkuriamųjų sklypų steigimo tikslai:

Atkuriamieji sklypai steigiami siekiant atkurti valstybinėje žemėje augalijos, gyvūnijos, durpynų, požeminio vandens ir kitus atsinaujinančius gamtos išteklius ir juos pagausinti.

Genetinių sklypų steigimo tikslas yra išsaugoti genetinės medžiagos išteklius. Šie sklypai steigiami valstybinėje žemėje genetiniams medynams ir kitų rūšių natūraliems genetiniams ištekliams išlaikyti.

Siekiant išsaugoti genetinius medynus, esančius valstybiniuose rezervatuose, valstybiniuose ar savivaldybių draustiniuose, valstybinių parkų ar biosferos stebėsenos teritorijų draustiniuose, atskiros saugomos teritorijos (genetiniai sklypai) nesteigiamos (-i). Valstybinė miškų tarnyba patvirtina tokių genetinių medynų, esančių valstybiniuose rezervatuose, valstybiniuose ar savivaldybių draustiniuose, valstybinių parkų ar biosferos stebėsenos teritorijų draustiniuose, sąrašą, kurio pagrindu informacija apie juos kaupiama Saugomų teritorijų valstybės kadastre, apsaugos priemonės numatomos atitinkamų saugomų teritorijų planavimo dokumentuose ir (ar) nuostatuose.

Atkuriamuosiuose ir genetiniuose sklypuose ribojama veikla, kurią vykdant mažinami gamtos ištekliai, taip pat naudingųjų iškasenų eksploatavimas, žemės, miškų, vandenų, kito nekilnojamojo turto naudojimas ir nustatytų naudojimo būdų keitimas. Veiklos ribojimo pobūdis ir mastas nustatytas šių teritorijų nuostatuose.

Atkuriamųjų ir genetinių sklypų nuostatus tvirtina aplinkos ministras.

Atkuriamuosiuose ir genetiniuose sklypuose, taip pat 5 kilometrų atstumu aplink šiuos sklypus draudžiama auginti ir dauginti genetiškai modifikuotus augalus ir jų sėklas.

Ekologinės apsaugos zonų nustatymo tikslai:

Pagal apsaugos pobūdį ekologinės apsaugos zonos yra:

Ekologinės apsaugos zonos pagal išsidėstymo pobūdį gali būti nustatomos kaip sklypai, juostos arba žiedai. Bendrosios ekologinės ir buferinės apsaugos zonos gali būti skirstomos į skirtingo apsaugos ir naudojimo režimo pozonius.

Ekologinės apsaugos zonos nustatomos atitinkamo lygmens ir rūšies teritorijų planavimo dokumentuose arba kituose dokumentuose šio įstatymo, Žemės įstatymo, Lietuvos Respublikos geriamojo vandens įstatymo, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo, Statybos įstatymo, Lietuvos Respublikos pajūrio juostos įstatymo, Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo nustatyta tvarka.

Siekiant sumažinti neigiamą veiklos poveikį ir išsaugoti saugomų teritorijų vizualinę aplinką, valstybiniams rezervatams ir gamtos paveldo objektams nustatomos, valstybiniams parkams, biosferos rezervatams, valstybiniams draustiniams gali būti nustatomos buferinės apsaugos zonos. Valstybiniuose rezervatuose, valstybiniuose parkuose esantiems rezervatams, draustiniams, gamtos paveldo objektams, taip pat draustiniuose esantiems gamtos paveldo objektams buferinės apsaugos zonos nenustatomos.

Valstybinių rezervatų buferinės apsaugos zonos nustatomos tvirtinant valstybinių rezervatų planavimo schemas (ribų ir tvarkymo planus), gamtos paveldo objektų buferinės apsaugos zonos nustatomos tvirtinant gamtos paveldo objektų schemas. Valstybinių parkų, biosferos rezervatų ir valstybinių draustinių buferinės apsaugos zonos gali būti nustatomos tvirtinant biosferos rezervatų ir valstybinių parkų planavimo schemas (ribų ir tvarkymo planus), valstybinių draustinių ribų planus.

Paveldo objektų buferinės apsaugos zonose gali būti nustatomos skirtingo apsaugos ir naudojimo režimo fizinės ir vizualinės (regimosios) apsaugos pozoniai.

Valstybinių parkų, valstybinių rezervatų ir draustinių buferinės apsaugos zonose negali būti statomi nauji, rekonstruojami esami, vizualinę taršą keliantys, vertybių eksponavimo sąlygas bloginantys statiniai. Valstybinių parkų buferinės apsaugos zonų hidrologinio poveikio dalyse gali būti nustatyti bendrieji ekologinės apsaugos pozoniai.

Nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių buferinės apsaugos zonos ir jų tvarkymo režimas nustatomi pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo ir Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo reikalavimus.

Siekiant užtikrinti, kad į vandens telkinius nepatektų pavojingų medžiagų, vandens telkinių krantai būtų apsaugoti nuo erozijos, taip pat kad būtų užtikrintas vandens telkinių pakrančių ekosistemų stabilumas, išsaugota migracinių koridorių funkcija, saugomas vandens telkinių pakrančių gamtinis kraštovaizdis ir jo estetinės vertybės, sudarytos palankios sąlygos rekreacijai, užtikrinta visuomenės teisė naudotis vandens telkiniais ir eiti jų pakrantėmis, išskiriamos paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos. Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos dalyje prie vandens telkinio nustatoma pakrantės apsaugos juosta. Pakrantės apsaugos juosta gali sutapti su paviršinių vandens telkinių apsaugos zona. Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos nustatomos Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastre registruotiems paviršiniams vandens telkiniams, taip pat Kuršių marių rytinei pakrantei nuo Klaipėdos valstybinio jūrų uosto šiaurinio molo iki Skirvytės upės žiočių. Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrančių apsaugos juostos nenustatomos prie rezervatuose esančių paviršinių vandens telkinių, taip pat jūrų uosto teritorijoje ir rezervinėse teritorijose, kurių ribas nustato Vyriausybė.

Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarką ir jų dydžius nustato aplinkos ministras, atsižvelgdamas į šiuos kriterijus: vandens telkinio kategoriją (ežeras, upė, kanalas, dirbtinis nepratekamas paviršinis vandens telkinys, tarpiniai vandenys), paviršinio vandens telkinio dydį (ilgis ir (ar) plotas), paviršinio vandens telkinio kilmę (natūralus ar dirbtinis), paviršinio vandens telkinio padėtį gyvenamųjų vietovių ir saugomų teritorijų atžvilgiu.

Jeigu dėl įvykusios kranto erozijos (vandens telkinio kranto linijos pasislinkimo) nebeužtikrinamas Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nurodytas reikalavimas dėl tvorų, kitų statinių, įrenginių ar įveisiamų želdinių, medžių ir krūmų liekanų, kliudančių pakrante eiti asmenims (toliau šiame straipsnyje – užtvėrimai), nebuvimo, žemės savininkas ar valdytojas gali imtis priemonių atkurti erozijos pažeistą pakrantę. Jeigu pakrantės atkūrimo priemonės nevykdomos, užtvėrimai iš Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nurodyto pločio paviršinio vandens telkinio apsaugos zonos dalies, kurioje šis įstatymas draudžia užtvėrimus (toliau šiame straipsnyje – pakrantė be užtvėrimų), turi būti pašalinti per vienus metus nuo kranto erozijos fakto paaiškėjimo. Kranto erozijos fakto paaiškėjimo momentu laikomas aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno surašytas aktas, kuriuo, įvertinus kranto būklę ir erozijos tendencijas, konstatuojama, kad reikalavimas dėl užtvėrimų pakrantėje nebuvimo neįvykdomas dėl įvykusios kranto erozijos.

Asmenų teisė naudoti pakrantę be užtvėrimų apsistoti yra neatskiriama nuo pareigos užtikrinti, kad apsistojimo vietoje aplinka nebūtų teršiama atliekomis ir kad čia esančios atliekos būtų surinktos ir išvežtos (išneštos). Apsistojimu pakrantėje be užtvėrimų laikomas asmenų buvimas vienoje vietoje ilgesnį laiką, negu reikia pereiti pakrantę be užtvėrimų. Jeigu pasirinktoje apsistoti pakrantės be užtvėrimų dalyje nurodyta informacija (pastatytas aplinkos ministro patvirtintos rekomenduojamos formos informacinis ženklas), kad žemės sklypas yra privati nuosavybė, savarankiškai pakrantėje be užtvėrimų asmenys be žemės savininko sutikimo gali apsistoti tik šviesiu paros metu (ne anksčiau kaip pusantros valandos iki saulės patekėjimo ir ne vėliau kaip pusantros valandos saulei nusileidus).

Šio straipsnio nuostatos draustiniuose, paveldo objektų teritorijose ir valstybiniuose parkuose taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo 9, 12 ir 14 straipsnių nuostatoms.

Saugomos teritorijos gali būti valstybinės (rezervatai, draustiniai, paveldo objektai, kultūros paveldo vietovės, valstybiniai parkai, biosferos stebėsenos teritorijos, atkuriamieji ir genetiniai sklypai, ekologinės apsaugos zonos), savivaldybių (draustiniai, paveldo objektai ir kultūros paveldo vietovės) ir privačios saugomos vietovės.

Gamtinius ir kultūrinius rezervatus, biosferos rezervatus ir valstybinius parkus steigia, jų ribas nustato ir keičia Vyriausybė tvirtindama šių saugomų teritorijų planavimo schemas (ribų ir tvarkymo planus).

Rezervatines apyrubes ir valstybinius draustinius steigia, jų ribas nustato ir keičia Vyriausybė, tvirtindama šių saugomų teritorijų ribų planus.

Biosferos poligonus, atkuriamuosius ir genetinius sklypus steigia, jų ribas nustato ir keičia aplinkos ministras tvirtindamas šių saugomų teritorijų ribų planus.

Gamtos paveldo objektus, kompleksinius kraštovaizdžio paveldo objektus skelbia aplinkos ministras, tvirtindamas šių objektų schemas. Aplinkos ministras administracinį sprendimą dėl gamtos ar kompleksinio kraštovaizdžio paveldo objekto paskelbimo gali pripažinti netekusiu galios, kai Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba nustato, kad:

Savivaldybių draustinius steigia, jų ribas nustato ir keičia savivaldybių tarybos, tvirtindamos savivaldybių draustinių ribų planus, o savivaldybės saugomais objektais savivaldybių gamtos paveldo objektus savivaldybių tarybos skelbia tvirtindamos šių objektų schemas. Savivaldybės taryba administracinį sprendimą dėl savivaldybės draustinio įsteigimo arba dėl gamtos paveldo objekto paskelbimo savivaldybės saugomu objektu gali pripažinti netekusiu galios, jeigu:

Privati saugoma vietovė nustatoma šio įstatymo 10 straipsnyje nustatyta tvarka.

Šio straipsnio 2, 3, 4, 5 ir 6 dalyse nurodytų saugomų teritorijų steigimo kriterijus nustato aplinkos ministras, išskyrus kultūrinių rezervatų (rezervatų-muziejų), istorinių nacionalinių parkų, kultūrinių draustinių steigimo kriterijus, kuriuos nustato kultūros ministras.

Nekilnojamosios kultūros vertybės skelbiamos saugomomis, jų teritorijos ir buferinės apsaugos zonos nustatomos Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nustatyta tvarka.

Savivaldybių institucijos, nevyriausybinės organizacijos, fiziniai ar juridiniai asmenys gali teikti Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai pasiūlymus, pagrįstus saugomų teritorijų steigimo kriterijais ir mokslinių ar kitų tyrimų duomenimis, dėl rezervatų, valstybinių parkų, draustinių, biosferos stebėsenos teritorijų, atkuriamųjų ir genetinių sklypų įsteigimo arba jų ribų pakeitimo, gamtos paveldo objektų paskelbimo saugomais. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba aplinkos ministro nustatyta tvarka nagrinėja gautus pasiūlymus ir priima dėl jų sprendimus.

Saugomų teritorijų įsteigimas, išskyrus privačias saugomas vietoves, gali būti numatomas kompleksinio teritorijų planavimo dokumentuose.

Lietuvos Respublikos saugomoms teritorijoms arba jų dalims, kuriose yra tarptautinės svarbos kraštovaizdžio kompleksų, buveinių, saugomų rūšių ar jų buveinių ir populiacijų, taip pat gamtos ir (ar) kultūros paveldo objektų ir vietovių, gali būti suteiktas tarptautinės svarbos saugomos teritorijos statusas ir (ar) jos gali būti įrašytos į tarptautinės svarbos saugomų teritorijų sąrašus. Pasiūlymus saugomas teritorijas, išskyrus kultūrinius draustinius, kultūrinius rezervatus, įrašyti į šiuos sąrašus atitinkamoms tarptautinės organizacijoms teikia Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nenustatyta kitaip. Saugomos teritorijos į kultūros paveldo srities tarptautinės svarbos saugomų teritorijų sąrašus įrašomos Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nustatyta tvarka.

Saugomoms teritorijoms, turinčioms tarptautinės svarbos saugomos teritorijos statusą ir (ar) įrašytoms į tarptautinės svarbos saugomų teritorijų sąrašus, taikomi tarptautinėse konvencijose, kitose Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatyti reikalavimai.

Buveinių apsaugai svarbios teritorijos nustatomos vietovėse, kuriose yra Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių tipai ir Europos Bendrijos svarbos rūšių buveinės. Teritorijos atrenkamos šio straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka atsižvelgiant, kokią Lietuvos Respublikos teritorijos dalį užima Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių tipai ir rūšių, kurioms išsaugoti reikia nustatyti buveinių apsaugai svarbias teritorijas, buveinės. Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių tipai gali būti įrašyti į Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių tipų, kurių apsaugai būtina nustatyti saugomas teritorijas, sąrašą, tvirtinamą aplinkos ministro.

Kiekiu ir dydžiu tinkamiausios paukščių apsaugai svarbios teritorijos nustatomos vadovaujantis moksliniais tyrimais ir atsižvelgiant į laukinių paukščių apsaugos poreikį geografiniame jūros ir sausumos plote, apimančiame europinę teritoriją valstybių narių, kurioms taikoma Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo. Nustatant jas, siekiama:

Vietovių, kuriose nustatomos paukščių apsaugai svarbios arba buveinių apsaugai svarbios teritorijos, atrankos kriterijus tvirtina aplinkos ministras. Tvirtinant buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, nustatoma, kurie Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių tipai, augalų ir gyvūnų rūšys yra prioritetiniai natūralių buveinių tipai, prioritetinės augalų ir gyvūnų rūšys.

Vientisam buveinių apsaugai svarbių teritorijų ekologiniam tinklui sukurti Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba: