Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymo Nr. X-1478 pakeitimo įstatymas

Šis įstatymas taikomas reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo teisiniams santykiams tiek, kiek jų nereglamentuoja specialieji Lietuvos Respublikos įstatymai, priimti įgyvendinant kitus negu šio įstatymo 6 priede nurodytus Europos Sąjungos teisės aktus, tiesiogiai susijusius su profesinių kvalifikacijų pripažinimu.

Šis įstatymas taikomas visiems valstybių narių piliečiams, siekiantiems dirbti pagal reglamentuojamą profesiją Lietuvos Respublikoje.

Šis įstatymas taikomas visiems valstybių narių piliečiams, atlikusiems profesinę praktiką ne kilmės valstybėje narėje.

Šis įstatymas taip pat taikomas visiems valstybių narių piliečiams, siekiantiems verstis laisvosiomis profesijomis.

Šio įstatymo nuostatos netaikomos, kai reglamentuojamos profesinės kvalifikacijos pripažinimą tiesiogiai reglamentuoja Europos Sąjungos teisės aktai.

Šis įstatymas nereglamentuoja sprendimų dėl kvalifikacijos pripažinimo kitose valstybėse narėse. Asmenys, kurių profesinė kvalifikacija pripažinta valstybėje narėje, kurioje ją įgijo, arba valstybėje narėje, kurioje profesinė kvalifikacija jiems buvo pripažinta, negali tokio pripažinimo naudoti, siekdami įgyti savo valstybėje narėje teisių, kitokių negu tos, kurios pripažįstamos įgijus kvalifikaciją toje valstybėje narėje, išskyrus atvejus, kai pateikiama įrodymų, kad kitoje valstybėje narėje įgyta papildoma profesinė kvalifikacija.

Šio įstatymo nuostatos netaikomos notarams.

Automatinio profesinės kvalifikacijos pripažinimo principas – principas, kai profesinė kvalifikacija automatiškai pripažįstama asmeniui, turinčiam nustatytus būtiniausius rengimo reikalavimus atitinkantį išsilavinimą, garantuojantį reikiamą kvalifikaciją.

Bendrasis profesinio pasirengimo testas (toliau – bendrasis pasirengimo testas) – tam tikrą profesinę kvalifikaciją turintiems asmenims skirtas standartizuotas profesinio tinkamumo testas, naudojamas visose susitarusiose dėl tokio testo sudarymo valstybėse narėse.

Bendrieji profesinio pasirengimo pagrindai (toliau – bendrieji pasirengimo pagrindai) – visoms dėl profesinio pasirengimo pagrindų susitarusioms valstybėms narėms bendras būtiniausių žinių, įgūdžių ir kompetencijų rinkinys, būtinas siekiant dirbti pagal tam tikrą profesiją.

Europos kreditų perkėlimo ir kaupimo sistemos kreditas (toliau – ECTS kreditas) – Europos aukštojo mokslo erdvėje naudojamas Europos kreditų perkėlimo ir kaupimo sistemos (ECTS) vienetas.

Europos profesinė kortelė – elektroninis dokumentas, kuriuo patvirtinama, kad asmuo įvykdė visas sąlygas, būtinas norint laikinai ir kartais teikti paslaugas priimančiojoje valstybėje narėje, arba kad profesinė kvalifikacija būtų pripažinta siekiant įsisteigti priimančiojoje valstybėje narėje.

Formalios kvalifikacijos įrodymas – kompetentingos institucijos išduotas diplomas, pažymėjimas ar kitas dokumentas, kuriais patvirtinama, kad įgyta profesinė kvalifikacija ar paprastai valstybėse narėse sėkmingai baigtas profesinio rengimo kursas, arba trečiosios valstybės institucijos išduotas diplomas, pažymėjimas ar kitas dokumentas, pripažįstami valstybės narės, jeigu jo turėtojas valstybėje narėje turi tam tikros profesijos trejų metų patirtį ir ta patirtis joje pripažįstama.

Juridinio asmens vadovas – asmuo, kuris yra:

Kilmės valstybė narė – Lietuvos Respublika, kita valstybė narė, kuriose įgyta profesinė kvalifikacija arba kuriose leidžiama minėtos kvalifikacijos turėtojui dirbti pagal profesiją, arba kuriose jis yra teisėtai įsisteigęs ir kuriose gali būti išduodama Europos profesinė kortelė.

Kompetentinga institucija – Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės narės institucija ar įstaiga, teisės aktų nustatyta tvarka įgaliotos išduoti ar priimti formalios kvalifikacijos įrodymus ir kitus dokumentus arba informaciją, taip pat gauti šiame įstatyme nustatytus prašymus ir priimti sprendimus dėl šių prašymų arba jų kompetencijai priskirtais profesinių kvalifikacijų ar profesinės praktikos pripažinimo klausimais.

Laisvoji profesija – profesija, kuria reikiamą kvalifikaciją turintys asmenys verčiasi asmeniškai, atsakingai ir profesijos atžvilgiu nepriklausomai, teikdami intelektines paslaugas klientams ir visuomenei.

Mokymasis visą gyvenimą – bendrasis ugdymas, profesinis rengimas, visą gyvenimą trunkantis neformalusis švietimas ir savišvieta, kuriais tobulinamos žinios, įgūdžiai ir kompetencija, įskaitant ir profesinės etikos žinias.

Nacionalinė reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo taryba – profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatoriaus patariamoji institucija, sprendžianti strateginius profesinių kvalifikacijų pripažinimo klausimus.

Priimančioji valstybė narė – Lietuvos Respublika ar kita valstybė narė, kurioje asmuo siekia įsisteigti arba laikinai ir kartais teikti paslaugas ir kurioje gali būti išduodama Europos profesinė kortelė.

Profesinė kvalifikacija – kvalifikacija, kurią patvirtina formalios kvalifikacijos įrodymas, šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas kompetenciją patvirtinantis dokumentas ir (arba) profesinė patirtis.

Profesinė patirtis – asmens faktiškas ir teisėtas darbas pagal tam tikrą profesiją arba užsiėmimas profesine veikla visą darbo laiką arba jam prilygstantį ne visą darbo laiką valstybėje narėje.

Profesinė praktika – siekiant įgyti teisę dirbti pagal tam tikrą profesiją būtina prižiūrima profesinė praktika, atliekama rengimo, kurį baigus išduodamas diplomas, metu arba po jo, įskaitant atvejus, nurodytus šio įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje.

Profesinės adaptacijos laikotarpis – praktikos laikotarpis, per kurį asmuo užsiima reglamentuojama profesine veikla Lietuvos Respublikoje ir yra prižiūrimas atsakomybę prisiėmusio kvalifikuoto tos profesijos atstovo. Profesinės adaptacijos laikotarpiu leidžiama papildomai mokytis.

Profesinio tinkamumo testas – Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų atliekamas asmens profesinių žinių, įgūdžių ir kompetencijų patikrinimas siekiant įvertinti jo gebėjimą dirbti pagal reglamentuojamą profesiją Lietuvos Respublikoje.

Profesinis vardas – vardas, suteikiamas asmeniui, turinčiam tam tikrą kvalifikaciją, ir naudojamas profesinėje veikloje arba narystei profesinėje organizacijoje pažymėti. Kai kurių profesinių vardų įgijimas reglamentuojamas papildomai.

Profesinių kvalifikacijų pripažinimo komitetas – iš valstybių narių atstovų sudarytas komitetas, kuriam vadovauja Europos Komisijos atstovas ir kuris pateikia nuomonę Europos Komisijai strateginiais profesinių kvalifikacijų pripažinimo klausimais.

Profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius – Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos paskirtas valstybės tarnautojas, prižiūrintis, kad būtų tinkamai įgyvendinamos šio įstatymo nuostatos.

Reglamentuojama profesija – profesinės veiklos rūšis arba profesinės veiklos rūšių grupė, kuriomis užsiimant (arba užsiimant vienu iš jos būdų) pagal teisės aktus tiesiogiai ar netiesiogiai reikalaujama turėti tam tikrą profesinę kvalifikaciją. Užsiėmimo būdu laikomas ir profesinio vardo, kurį naudoti pagal įstatymus ir kitus teisės aktus leidžiama tik turintiems tam tikrą profesinę kvalifikaciją, naudojimas, taip pat buvimas šio įstatymo 1 priede išvardytų asociacijų arba organizacijų nariu.

Reglamentuojamas profesinis rengimas (toliau – reglamentuojamas rengimas) – specialus rengimas dirbti pagal tam tikrą profesiją, susidedantis iš kurso (kursų) ir prireikus papildomojo profesinio rengimo, stažuotės ar profesinės praktikos. Papildomojo profesinio rengimo, stažuotės ar profesinės praktikos struktūra ir lygis nustatomi atitinkamos valstybės narės įstatymų ir kitų teisės aktų arba kontroliuojami ar tvirtinami tuo tikslu paskirtos institucijos.

Svarbios bendrojo intereso priežastys – bendrojo intereso priežastys, kurias svarbiomis pripažįsta Europos Sąjungos Teisingumo Teismas.

Valstybė narė – Europos Sąjungos valstybė narė, Europos ekonominės erdvės valstybė (Islandija, Lichtenšteinas, Norvegija) arba Šveicarijos Konfederacija.

Vidaus rinkos informacinė sistema (toliau – IMI) – Europos Komisijos sukurta elektroninė priemonė, kurios paskirtis – sudaryti palankesnes sąlygas valstybių narių kompetentingų institucijų tarpusavio ir šių institucijų ir Europos Komisijos administraciniam bendradarbiavimui.

Lietuvos Respublikos kompetentingai institucijai pripažinus profesinę kvalifikaciją, asmuo turi teisę dirbti Lietuvos Respublikoje pagal tą pačią reglamentuojamą profesiją, kurios kvalifikaciją jis laikomas turinčiu kilmės valstybėje narėje.

Asmuo gali dirbti pagal reglamentuojamą profesiją Lietuvos Respublikoje tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai.

Reglamentuojama profesija, pagal kurią asmuo siekia dirbti Lietuvos Respublikoje, yra ta pati, kurios kvalifikaciją jis laikomas turinčiu kilmės valstybėje narėje, jeigu apimama veikla yra panaši.

Nukrypstant nuo šio straipsnio 1 dalies, teisė iš dalies užsiimti profesine veikla Lietuvos Respublikoje suteikiama laikantis šio įstatymo 6 straipsnyje nustatytų sąlygų.

Šio įstatymo 1 priede nurodytos asociacijos ir organizacijos suteikia savo nariams formalios kvalifikacijos įrodymus ir užtikrina, kad jų nariai laikytųsi jų nustatytų profesinės veiklos taisyklių, ir suteikia jiems teisę naudotis profesiniu vardu ar skiriamuoju prievardžiu arba naudotis tą formalią kvalifikaciją atitinkančiu statusu.

Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos išduoda Europos profesinę kortelę profesinę kvalifikaciją turintiems asmenims (jų prašymu), siekiantiems įsisteigti ar laikinai ir kartais teikti paslaugas pagal šio įstatymo 9 straipsnio 8 dalį Lietuvos Respublikoje.

Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos išduoda Europos profesinę kortelę profesinę kvalifikaciją turintiems asmenims (jų prašymu), siekiantiems laikinai ir kartais teikti paslaugas kitose valstybėse narėse, išskyrus šio įstatymo 9 straipsnio 8 dalį.

Kai profesinę kvalifikaciją turintis asmuo ketina įsisteigti kitoje valstybėje narėje ar teikti paslaugas laikinai ir kartais pagal šio įstatymo 9 straipsnio 8 dalį, Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos atlieka visus parengiamuosius darbus, susijusius su IMI sukurta atskira pareiškėjo byla (IMI byla), kaip numatyta šio straipsnio 4 dalyje. Šiuo atveju Europos profesinę kortelę išduoda priimančiosios valstybės narės kompetentinga institucija.

Europos profesinės kortelės išdavimo ir IMI bylos sukūrimo tvarką ir sąlygas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė skiria kompetentingas institucijas IMI byloms tvarkyti ir Europos profesinėms kortelėms išduoti.

Asmuo, turintis atitinkamą profesinę kvalifikaciją ir siekiantis profesinės kvalifikacijos pripažinimo arba laikinai ir kartais teikti paslaugas, gali pasirinkti – pateikti paraišką išduoti Europos profesinę kortelę ar pasinaudoti šio įstatymo II ir III dalyse numatytomis procedūromis.

Europos profesinė kortelė, kai asmuo siekia laikinai ir kartais teikti paslaugas, prilygsta šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodytai deklaracijai.

Asmeniui, siekiančiam įsisteigti Lietuvos Respublikoje ir turinčiam Europos profesinę kortelę, savaime nėra suteikiama teisė užsiimti atitinkama reglamentuojama profesija, jeigu jai Lietuvos Respublikoje yra taikomi registracijos reikalavimai ar kitos kontrolės procedūros.

Tuo atveju, kai profesinę kvalifikaciją turintis asmuo ketina įsisteigti ar laikinai ir kartais teikti paslaugas kitoje valstybėje narėje ir kai minėta profesija Lietuvos Respublikoje nėra reglamentuojama, IMI bylą tvarko Lietuvos Respublikos pagalbos centras.

Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos suteikia teisę iš dalies užsiimti profesine veikla Lietuvos Respublikoje, jeigu įvykdomos visos šios sąlygos:

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, taikydama šios straipsnio 1 dalies 3 punktą, atsižvelgia į tai, ar asmuo profesine veikla gali užsiimti autonomiškai kilmės valstybėje narėje.

Prašymas iš dalies užsiimti profesine veikla gali būti atmestas, jeigu tokį atmetimą pateisina svarbios bendrojo intereso priežastys, susijusios su visuomenės sveikata ar paslaugų gavėjų saugumu, ir tinkamos siekiamam tikslui įgyvendinti, ir neviršijama tai, kas yra būtina tam tikslui įgyvendinti.

Paraiškos siekiant įsisteigti Lietuvos Respublikoje nagrinėjamos pagal šio įstatymo III dalies I ir V skyrių nuostatas.

Paraiškos siekiant laikinai ir kartais teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje, kai tokia profesinė veikla daro poveikį visuomenės sveikatai ar saugai, nagrinėjamos pagal šio įstatymo II dalies nuostatas.

Nukrypstant nuo šio įstatymo 9 straipsnio 15 dalies ir 52 straipsnio 1 dalies nuostatų, kai suteikiama teisė užsiimti profesine veikla iš dalies Lietuvos Respublikoje, ta veikla turi būti vykdoma naudojant kilmės valstybėje narėje įgytą profesinį vardą.

Šio straipsnio 6 dalyje nurodytas profesinis vardas turi būti naudojamas kilmės valstybės narės kalba.

Asmenys, kuriems Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija suteikė teisę užsiimti profesine veikla iš dalies, paslaugų gavėjams turi aiškiai nurodyti savo profesinės veiklos sritį.

Šis straipsnis netaikomas asmenims, kurių profesinė kvalifikacija pripažįstama vadovaujantis automatinio profesinės kvalifikacijos pripažinimo principu pagal šio įstatymo III dalies II, III ir IV skyrius.

Nepažeidžiant šio įstatymo 8 ir 9 straipsnių, paslaugos teikėjui neribojama laisvė dirbti pagal tą pačią profesiją Lietuvos Respublikoje, jeigu paslaugos teikėjas yra teisėtai įsisteigęs valstybėje narėje (toliau – įsisteigimo valstybė narė).

Šio įstatymo II dalies nuostatos taikomos tik tada, kai paslaugos teikėjas atvyksta į Lietuvos Respublikos teritoriją laikinai ir kartais dirbti pagal tam tikrą profesiją.

Paslaugų teikimą laikinai ir kartais kiekvienu konkrečiu atveju kompetentingos institucijos įvertina pagal paslaugų teikimo trukmę, dažnumą, reguliarumą ir tęstinumą.

Jeigu paslaugos teikėjas atvyksta į Lietuvos Respublikos teritoriją ir jis atitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą, jam neribojama laisvė dirbti pagal tą pačią profesiją, pagal kurią jis dirbo valstybėje narėje ar keliose valstybėse narėse ne trumpiau kaip vienus metus per pastaruosius dešimt metų, jeigu profesija įsisteigimo valstybėje narėje nereglamentuojama. Dešimties metų terminas yra skaičiuojamas nuo šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodytos deklaracijos, kuri pateikiama kompetentingai institucijai, siekiant laikinai ir kartais teikti paslaugas, pateikimo dienos. Vienų metų profesinės patirties reikalavimas netaikomas, kai profesija arba jos rengimas reglamentuojami įsisteigimo valstybėje narėje.

Paslaugos teikėjams, atvykusiems į Lietuvos Respublikos teritoriją, taikomos profesinę kvalifikaciją reglamentuojančios profesinio, norminio ar administracinio pobūdžio taisyklės (pavyzdžiui, dėl profesijos apibrėžties, profesinių vardų naudojimo, rimto profesinio aplaidumo, tiesiogiai ir konkrečiai susijusio su vartotojų teisių apsauga ir sauga, taip pat drausminės atsakomybės), tokios pačios kaip ir asmenims, nuolat dirbantiems pagal tą pačią profesiją Lietuvos Respublikoje.

Kai paslaugos teikėjas pirmą kartą iš valstybės narės persikelia į Lietuvos Respublikos teritoriją teikti paslaugų, jis iš anksto pateikia kompetentingai institucijai rašytinę deklaraciją, kurioje nurodomi duomenys apie bet kokį draudimą ar kitokias asmenines ar kolektyvines profesinės atsakomybės apsaugos priemones.

Paslaugos teikėjo deklaracija atnaujinama kartą per metus, jeigu paslaugos teikėjas per tuos metus ketina teikti paslaugas laikinai ir kartais.

Paslaugos teikėjas gali pateikti deklaraciją bet kokiu būdu. Deklaracijos formą tvirtina kompetentinga institucija, suderinusi su profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorių paskyrusia institucija.

Pradedant teikti paslaugas arba jeigu iš esmės pasikeičia anksčiau dokumentais patvirtintos aplinkybės, kartu su deklaracija turi būti pateikti tokie dokumentai:

Pagal šio straipsnio 1 dalį paslaugos teikėjo pateikta deklaracija suteikia jam teisę teikti paslaugas arba vykdyti atitinkamą veiklą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Paslauga Lietuvos Respublikoje teikiama naudojant įsisteigimo valstybės narės profesinį vardą, jeigu toks profesinis vardas toje valstybėje narėje suteikiamas atitinkamai profesinei veiklai, taip, kad nebūtų painiojama su Lietuvos Respublikos suteiktu profesiniu vardu.

Profesinis vardas nurodomas įsisteigimo valstybės narės oficialia kalba arba viena iš jos oficialių kalbų. Jeigu įsisteigimo valstybėje narėje tokio profesinio vardo nėra, paslaugos teikėjas nurodo savo formalią kvalifikaciją įsisteigimo valstybės narės kalba. Taikant išimtį, šio įstatymo III dalies III skyriuje nurodytais atvejais paslauga gali būti teikiama naudojant Lietuvos Respublikos suteiktą profesinį vardą.

Jeigu paslaugos teikiamos pirmą kartą, kai reglamentuojama profesija susijusi su visuomenės sveikata ar sauga ir nėra automatiškai pripažįstama pagal šio įstatymo III dalies II, III, IV skyrius, kompetentinga institucija gali patikrinti paslaugos teikėjo profesinę kvalifikaciją, iki jam pradeda teikti paslaugas. Toks išankstinis patikrinimas reikalingas tik tada, kai jo tikslas – išvengti galimos didelės žalos paslaugos gavėjo sveikatai ar saugai dėl paslaugos teikėjo profesinės kvalifikacijos trūkumo. Patikrinimo mastas negali būti didesnis, negu būtina šioje dalyje nurodytam tikslui pasiekti.

Ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo deklaracijos ir kartu pateikiamų dokumentų gavimo dienos, kai yra šio straipsnio 8 dalyje numatytos sąlygos, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija praneša paslaugos teikėjui apie priimtą sprendimą:

Kai yra kliūčių, dėl kurių gali būti vėluojama priimti vieną iš šio straipsnio 9 dalyje nurodytų sprendimų, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija per vieną mėnesį nuo deklaracijos ir kartu pateikiamų dokumentų gavimo dienos apie vėlavimo priežastį praneša paslaugos teikėjui. Kliūtys turi būti pašalintos per vieną mėnesį nuo šioje dalyje nurodyto pranešimo gavimo dienos, o sprendimas priimtas ne vėliau kaip per du mėnesius po to, kai yra pašalintos kliūtys.

Jeigu kompetentinga institucija nustato esminį skirtumą tarp paslaugos teikėjo profesinės kvalifikacijos ir Lietuvos Respublikoje nustatytų rengimo reikalavimų ir to skirtumo negali kompensuoti kompetentingos institucijos tuo tikslu oficialiai patvirtinta paslaugos teikėjo profesinė patirtis arba visą gyvenimą trunkančio mokymosi metu įgytos žinios, įgūdžiai ir kompetencijos, o dėl šio skirtumo gali būti padaryta žalos visuomenės sveikatai ar saugai, paslaugos teikėjui suteikiama galimybė įrodyti profesinio tinkamumo testu, kaip nurodyta šio straipsnio 9 dalies 2 punkto a papunktyje, kad jis įgijo trūkstamų žinių, įgūdžių ar kompetencijų. Tuo remdamasi Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija priima sprendimą leisti arba neleisti teikti paslaugas.

Paslaugą galima pradėti teikti per vieną mėnesį nuo šio straipsnio 9 dalies 1 punkte ir 2 punkto b papunktyje nurodytų sprendimų priėmimo dienos.

Jeigu Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija nepriima sprendimo arba nepraneša apie kliūtis, dėl kurių šio sprendimo priėmimas atidedamas šio straipsnio 9 ir 10 dalyse nustatytais terminais, paslaugą galima pradėti teikti.

Šio straipsnio 9 dalies 2 punkte nurodyti sprendimai gali būti skundžiami Reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo apeliacinei komisijai (toliau – Apeliacinė komisija) ir administraciniam teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Kai kvalifikacija patikrinama pagal šio straipsnio 8–11 dalių nuostatas, paslauga teikiama naudojant Lietuvos Respublikos suteiktą profesinį vardą.

Kai yra pagrįstų abejonių, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija gali prašyti įsisteigimo valstybės narės kompetentingų institucijų suteikti bet kokią informaciją apie paslaugos teikėjo įsisteigimo teisėtumą ir veiklos tinkamumą, taip pat ir dėl kokių nors profesinio pobūdžio drausminių ar baudžiamųjų sankcijų nebuvimo.

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, nusprendusi patikrinti paslaugų teikėjo profesinę kvalifikaciją, gali prašyti įsisteigimo valstybės narės kompetentingų institucijų pateikti informaciją apie paslaugos teikėjo baigtus rengimo kursus tiek, kiek tai reikalinga siekiant įvertinti esminius skirtumus, galinčius padaryti žalos visuomenės sveikatai ar saugai.

Valstybės narės kompetentingos institucijos prašymu Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytą informaciją teikia pagal šio įstatymo 58 straipsnio nuostatas.

Tuo atveju, kai profesija nėra reglamentuojama Lietuvos Respublikoje, informaciją, nurodytą šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, teikia šio įstatymo 62 straipsnyje nurodytas Lietuvos Respublikos pagalbos centras.

Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos turi užtikrinti, kad kitų valstybių narių kompetentingoms institucijoms būtų pateikta visa informacija, būtina paslaugos gavėjo skundams apie paslaugos teikėją tinkamai išnagrinėti. Paslaugos gavėjams turi būti pranešama apie skundo nagrinėjimo baigtį.

Pripažįstant profesinę kvalifikaciją pagal šio įstatymo 15 straipsnio ir šio įstatymo 16 straipsnio 16 dalies nuostatas, skiriami penki kvalifikacijos lygiai.

Pirmojo lygio kvalifikaciją įrodo kompetenciją patvirtinantis dokumentas, išduotas kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos, paskirtos vadovaujantis tos valstybės narės teisės aktų nuostatomis, atsižvelgiant:

Antrojo lygio kvalifikaciją įrodo pažymėjimas, patvirtinantis, kad sėkmingai baigtas toks vidurinio ugdymo kursas:

Trečiojo lygio kvalifikaciją įrodo diplomas, patvirtinantis, kad sėkmingai baigtas:

Ketvirtojo lygio kvalifikaciją įrodo diplomas, patvirtinantis, kad įgijus vidurinį išsilavinimą sėkmingai baigtos bent trejų metų ir ne ilgesnės kaip ketverių metų arba, jeigu studijos ištęstinės, lygiavertės trukmės, kuri papildomai gali būti išreikšta atitinkamu ECTS kreditų skaičiumi, studijos universitete arba aukštojo mokslo institucijoje, arba kitoje lygiavertėje įstaigoje, ir prireikus įrodantis, kad asmuo sėkmingai užbaigė profesinį rengimą, kurio papildomai reikalaujama kartu su kursu po vidurinio išsilavinimo.

Penktojo lygio kvalifikaciją įrodo diplomas, patvirtinantis, kad įgijus vidurinį išsilavinimą sėkmingai baigtos bent ketverių metų arba, jeigu studijos ištęstinės, lygiavertės trukmės, kuri papildomai gali būti išreikšta atitinkamu ECTS kreditų skaičiumi, studijos universitete arba aukštojo mokslo institucijoje, arba kitoje lygiavertėje įstaigoje, ir prireikus įrodantis, kad asmuo sėkmingai užbaigė profesinį rengimą, kurio papildomai reikalaujama kartu su kursu po vidurinio išsilavinimo.

Jeigu įgyti reglamentuojamą profesiją ar dirbti pagal ją Lietuvos Respublikoje leidžiama tik turint tam tikrą profesinę kvalifikaciją, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija savo nustatyta tvarka tokiomis pačiomis sąlygomis, kurios taikomos Lietuvos Respublikos piliečiams, leidžia dirbti pagal tą profesiją asmenims, turintiems kompetenciją patvirtinančius dokumentus ar šio įstatymo 13 straipsnyje nurodytus formalios kvalifikacijos įrodymus, kurių kita valstybė narė reikalauja siekiant įgyti teisę dirbti pagal tą profesiją ar dirbti pagal ją.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti kompetenciją patvirtinantys dokumentai ar formalios kvalifikacijos įrodymai turi atitikti tokias sąlygas:

Šio straipsnio 1 dalyje numatyta teisė dirbti pagal reglamentuojamą profesiją ir leidimas vykdyti profesinę veiklą taip pat suteikiami asmenims, kurie per pastaruosius dešimt metų vienus metus ar jam prilygstantį ne visą darbo laiką dirbo pagal tą profesiją kitoje valstybėje narėje, kuri tos profesijos nereglamentuoja, kai asmuo turi vieną ar daugiau kompetenciją patvirtinančių dokumentų arba formalios kvalifikacijos įrodymų. Dešimties metų terminas yra skaičiuojamas nuo prašymo pripažinti profesinę kvalifikaciją pateikimo kompetentingai institucijai dienos.

Šio straipsnio 3 dalyje nurodyti kompetenciją patvirtinantys dokumentai ar formalios kvalifikacijos įrodymai turi atitikti sąlygas, nurodytas šio straipsnio 2 dalyje.

Šio straipsnio 3 dalyje nurodytas vienų metų profesinės patirties reikalavimas netaikomas, jeigu asmens turimas formalios kvalifikacijos įrodymas patvirtina, kad baigtas reglamentuojamas rengimas.

Lietuvos Respublika pripažįsta kilmės valstybės narės pagal šio įstatymo 13 straipsnį patvirtintą lygį, taip pat pažymėjimą, kuriuo kilmės valstybė narė patvirtina, kad reglamentuojamas rengimas arba šio įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodytas specialios struktūros rengimas atitinka šio įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 1 punkte numatytą lygį.

Nukrypdama nuo šio straipsnio 1–5 dalių ir šio įstatymo 16 straipsnio, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija gali nesuteikti teisės dirbti pagal konkrečią profesiją ar neleisti vykdyti profesinės veiklos asmenims, turintiems kompetencijos pažymėjimą, priskirtą šio įstatymo 13 straipsnio 2 daliai, kai profesinė kvalifikacija, reikalaujama siekiant dirbti pagal tą profesiją Lietuvos Respublikoje, yra nurodyta šio įstatymo 13 straipsnio 6 dalyje.

Kompetentinga institucija, kiekvienu konkrečiu atveju įvertinusi aplinkybes, gali reikalauti, kad asmuo baigtų ne ilgesnį kaip trejų metų profesinės adaptacijos laikotarpį arba atliktų profesinio tinkamumo testą, jeigu:

Taikant šio straipsnio 1 ir 11 dalis, iš esmės kitokie skirtingi dalykai – tai dalykai, kurių įgytos žinios, įgūdžiai ir kompetencijos yra būtini siekiant dirbti pagal reglamentuojamą profesiją Lietuvos Respublikoje ir kuriais atvykusio asmens rengimas iš esmės skiriasi savo turiniu nuo reikalaujamo rengimo Lietuvos Respublikoje.

Jeigu kompetentinga institucija pasinaudoja šio straipsnio 1 dalyje numatyta galimybe, ji turi pasiūlyti asmeniui pasirinkti arba profesinės adaptacijos laikotarpį, arba profesinio tinkamumo testą.

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija nustačiusi, kad atitinkamai profesijai negali būti taikoma šio straipsnio 3 dalyje nurodyta galimybė asmeniui pasirinkti profesinės adaptacijos laikotarpį ar profesinio tinkamumo testą, informuoja profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorių, kuris, gavęs tokią informaciją iš kompetentingos institucijos, informuoja kitas valstybes nares ir Europos Komisiją ir pateikia leidžiančios nukrypti nuostatos pagrindimą.

Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos negali taikyti numatytos kompensacinės priemonės, jeigu Europos Komisija įgyvendinimo akte nustato, kad šio straipsnio 4 dalyje nurodyta nukrypti leidžianti nuostata yra netinkama arba ji neatitinka Europos Sąjungos teisės. Jei Europos Komisija nepateikia atsakymo per tris mėnesius nuo visos būtinos informacijos gavimo dienos, gali būti taikoma nukrypti leidžianti nuostata.

Jeigu dirbant pagal reglamentuojamą profesiją reikia gerai išmanyti Lietuvos Respublikos teisę, o konsultavimas ir (arba) pagalba Lietuvos Respublikos teisės klausimais yra esminis ir pastovus tos profesinės veiklos ypatumas, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, nukrypdama nuo šio straipsnio 3 dalyje numatyto principo, gali numatyti arba profesinės adaptacijos laikotarpį, arba profesinio tinkamumo testą.

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija gali numatyti arba profesinės adaptacijos laikotarpį, arba profesinio tinkamumo testą šio įstatymo 12 straipsnio 2 ir 3 punktuose nurodytais atvejais, 12 straipsnio 4 punkte nurodytu atveju – medicinos gydytojams ir gydytojams odontologams, 12 straipsnio 6 punkte nurodytu atveju – kai atvykęs asmuo siekia pripažinimo Lietuvos Respublikoje, kurioje atitinkama profesine veikla užsiima bendrosios praktikos slaugytojai arba slaugytojai specialistai, turintys specialisto, baigusio rengimą, po kurio suteikiami šio įstatymo 3 priedo 3.2.2 papunktyje išvardyti profesiniai vardai, formalios kvalifikacijos įrodymą. Šios dalies nuostatos taikomos ir šio įstatymo 12 straipsnio 7 punkte nurodytiems asmenims.

Šio įstatymo 12 straipsnio 1 punkte nurodytais atvejais Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos gali reikalauti arba profesinės adaptacijos laikotarpio, arba atlikti profesinio tinkamumo testą, jeigu atvykęs asmuo užsiima profesine veikla savarankiškai arba kaip juridinio asmens vadovas ir todėl reikia išmanyti ir taikyti atitinkamos srities nacionalinės teisės aktus, jeigu tai privaloma Lietuvos Respublikos piliečiams, siekiantiems užsiimti tokia veikla.

Nukrypdama nuo šio straipsnio 3 dalyje įtvirtintos asmens teisės pasirinkti kompensacinę priemonę, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija gali reikalauti užbaigti profesinės adaptacijos laikotarpį arba atlikti profesinio tinkamumo testą šiais atvejais:

Jeigu šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nurodytą profesinę kvalifikaciją turintis asmuo teikia paraišką dėl jo profesinės kvalifikacijos pripažinimo, kai reikalaujama profesinė kvalifikacija Lietuvos Respublikoje priskiriama šio įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje nurodytam lygiui, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija gali taikyti abi kompensacines priemones, nurodytas šio straipsnio 1 dalyje.

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, prieš pareikalaudama iš asmens baigti profesinės adaptacijos laikotarpį arba atlikti profesinio tinkamumo testą, turi teisės aktų nustatyta tvarka patikrinti, ar bet kurioje valstybėje narėje ar trečiojoje valstybėje per profesinę patirtį arba visą gyvenimą trunkantį mokymąsi įgytos ir tuo tikslu oficialiai atitinkamos įstaigos patvirtintos žinios, įgūdžiai ir kompetencijos gali visiškai arba iš dalies kompensuoti šio straipsnio 2 dalyje apibrėžtus iš esmės skirtingus dalykus.

Kompetentingos institucijos profesinio tinkamumo testui atlikti parengia dalykų, kurių trūksta, sąrašą, kuris sudaromas lyginant Lietuvos Respublikoje reikalaujamą ir asmens įgytą rengimą, patvirtintą asmens turimu diplomu ar kitu formalios kvalifikacijos įrodymu.

Profesinio tinkamumo testas turi būti rengiamas atsižvelgiant į tai, kad asmuo yra kvalifikuotas specialistas kilmės valstybėje narėje arba toje valstybėje narėje, iš kurios jis yra atvykęs.

Profesinio tinkamumo testas turi apimti dalykus, kurie pasirenkami iš šio straipsnio 12 dalyje nurodyto sąrašo ir kuriuos būtina išmanyti siekiant dirbti pagal atitinkamą reglamentuojamą profesiją ar užsiimti profesine veikla Lietuvos Respublikoje.

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, naudodama profesinio tinkamumo testą, gali tikrinti Lietuvos Respublikoje atitinkamoms veiklos rūšims taikomų profesinių taisyklių išmanymą.

Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas sprendimas dėl šio straipsnio 1 dalyje numatytų kompensacinių priemonių taikymo turi būti tinkamai pagrįstas, pateikiant asmeniui šią informaciją:

Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos užtikrina, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytą profesinio tinkamumo testą asmuo galėtų laikyti ne vėliau kaip per šešis mėnesius po pirminio sprendimo taikyti jam šią kompensacinę priemonę.

Profesinio tinkamumo testo taikymo, laikymo ir vertinimo taisykles nustato Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija.

Profesinės adaptacijos laikotarpio ir jo vertinimo taisykles nustato Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija.

Prižiūrimą praktiką atliekančio ir profesinio tinkamumo testui pasirengti pageidaujančio asmens teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, socialines garantijas ir lengvatas reglamentuoja kiti Lietuvos Respublikos įstatymai ir teisės aktai.

Jeigu Lietuvos Respublikoje leidžiama užsiimti viena iš šio įstatymo 2 priede išvardytų veiklos rūšių turint bendrųjų, komercinių ar profesinių žinių ir gebėjimų, tai Lietuvos Respublikoje pripažįstamas ankstesnis užsiėmimas ta veikla kitoje valstybėje narėje kaip pakankamas tokių žinių ir gebėjimų įrodymas. Veikla turėjo būti užsiimama pagal šio straipsnio reikalavimus.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija išduoda reikiamus dokumentus apie profesinę patirtį ir jos trukmę asmenims, išvykstantiems užsiimti reglamentuojama profesine veikla, nustatyta šio straipsnio 3, 6 ir 8 dalyse, valstybėse narėse.

Šio įstatymo 2 priedo I sąraše išvardytomis veiklos rūšimis anksčiau turėjo būti užsiimama:

Šio straipsnio 3 dalies 1 ir 4 punktuose nurodytais atvejais veikla neturi būti baigta anksčiau kaip prieš dešimt metų, iki asmuo pateikia prašymą šio įstatymo 58 straipsnyje nurodytai kompetentingai institucijai.

Šio straipsnio 3 dalies 5 punktas netaikomas ISIC (Tarptautinis standartinis ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius) nomenklatūros Ex 855 grupės veiklos rūšiai – kirpykloms.

Šio įstatymo 2 priedo II sąraše išvardytomis veiklos rūšimis anksčiau turėjo būti užsiimama:

Šio straipsnio 6 dalies 1 ir 4 punktuose nurodytais atvejais veikla neturi būti baigta anksčiau kaip prieš dešimt metų, iki asmuo pateikia prašymą šio įstatymo 58 straipsnyje nurodytai kompetentingai institucijai.

Šio įstatymo 2 priedo III sąraše išvardytomis veiklos rūšimis anksčiau turėjo būti užsiimama:

Šio straipsnio 8 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytais atvejais veikla neturi būti baigta anksčiau kaip prieš dešimt metų, iki asmuo pateikia prašymą šio įstatymo 58 straipsnyje nurodytai kompetentingai institucijai.

Kompetentingos institucijos (jų nustatyta tvarka) pripažįsta tokius formalios kvalifikacijos įrodymus, išvardytus atitinkamai šio įstatymo 3 priedo 3.1.1, 3.1.2, 3.2.2, 3.3.2, 3.3.3, 3.4.2, 3.6.2 ir 3.7.1 papunkčiuose ir suteikiančius galimybę užsiimti pagrindinio rengimo medicinos gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, gydytojo odontologo specialisto, veterinarijos gydytojo, vaistininko ir architekto profesine veikla. Formalios kvalifikacijos įrodymai turi atitikti būtiniausius rengimo reikalavimus, nurodytus atitinkamai šio įstatymo 22, 23, 29, 32, 33, 36, 42 ir 44 straipsniuose. Toks įrodymas Lietuvos Respublikoje laikomas tokiu pačiu kaip ir Lietuvos Respublikoje išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodytus formalios kvalifikacijos įrodymus išduoda valstybių narių kompetentingos institucijos, o prireikus kartu išduodami ir atitinkami šio įstatymo 3 priedo 3.1.1, 3.1.2, 3.2.2, 3.3.2, 3.3.3, 3.4.2, 3.6.2 ir 3.7.1 papunkčiuose išvardyti pažymėjimai.

Šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos neturi įtakos įgytoms teisėms, nurodytoms šio įstatymo 21, 25, 31, 35, 37 ir 47 straipsniuose.

Kompetentinga institucija pripažįsta formalios kvalifikacijos įrodymą, nurodytą šio įstatymo 3 priedo 3.1.4 papunktyje, reikalingą siekiant užsiimti šeimos medicinos praktika, valstybių narių piliečiams išduotą kitos valstybės narės, taikydama šio įstatymo 26 straipsnyje nustatytus būtiniausius rengimo reikalavimus. Šios dalies nuostatos neturi įtakos įgytoms teisėms, nurodytoms šio įstatymo 28 straipsnyje.

Kompetentinga institucija pripažįsta akušerio formalios kvalifikacijos įrodymą, kurį valstybių narių piliečiams išduoda kitos valstybės narės, išvardytos šio įstatymo 3 priedo 3.5.2 papunktyje, ir kuris atitinka šio įstatymo 38 straipsnyje nurodytus būtiniausius rengimo reikalavimus ir šio įstatymo 39 straipsnyje nustatytus kriterijus, ir, vertindama galimybę užsiimti profesine veikla, tokį įrodymą Lietuvos Respublikos teritorijoje laiko tokiu pačiu kaip ir Lietuvos Respublikoje išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas. Šios dalies nuostata neturi įtakos įgytoms teisėms, nurodytoms šio įstatymo 21 ir 41 straipsniuose.

Architekto formalios kvalifikacijos įrodymas, nurodytas šio įstatymo 3 priedo 3.7.1 papunktyje, automatiškai pripažįstamas pagal šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalis, įrodo, kad baigtas rengimas, kuris prasidėjo ne anksčiau kaip šio įstatymo 3 priedo 3.7.1 papunktyje nurodytais atskaitos akademiniais metais.

Kompetentingos institucijos leidžia užsiimti medicinos gydytojų, bendrosios praktikos slaugytojų, gydytojų odontologų, veterinarijos gydytojų, akušerių ir vaistininkų profesine veikla ir ją vykdyti su sąlyga, jeigu asmuo turi šio įstatymo 3 priedo 3.1.1, 3.1.2, 3.1.4, 3.2.2, 3.3.2, 3.3.3, 3.4.2, 3.5.2, 3.6.2 papunkčiuose nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą, patvirtinantį, kad atitinkamas asmuo rengimo metu įgijo žinių, įgūdžių ir kompetencijų, nurodytų šio įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje, 29 straipsnio 6 ir 7 dalyse, 32 straipsnio 3 dalyje, 36 straipsnio 3 dalyje, 38 straipsnio 4 dalyje, 42 straipsnio 4 dalyje, kuriose reglamentuojamas šių specialistų rengimas.

Lietuvos Respublika praneša (notifikuoja) Europos Komisijai apie savo priimtus įstatymus ir kitus teisės aktus dėl formalios kvalifikacijos įrodymų išdavimo šio įstatymo III dalies III skyriuje nurodytoms profesijoms.

Lietuvos Respublika taip pat praneša (notifikuoja) kitoms valstybėms narėms dėl šio skyriaus 8 skirsnyje nurodytų formalios kvalifikacijos įrodymų.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskiria institucijas šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytoms funkcijoms atlikti.

Į šio straipsnio 1 dalyje nurodytą pranešimą įtraukiama informacija apie studijų programų trukmę ir turinį.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodytas pranešimas perduodamas per IMI.

Atsižvelgdama į šio įstatymo 22, 23, 26, 29, 32, 33, 36, 38, 42 ir 44 straipsniuose nurodytą rengimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija gali teisės aktuose numatyti nenuoseklųjį rengimą pagal nustatytus reikalavimus. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos užtikrina, kad bendra tokio rengimo trukmė, lygis ir kokybė būtų ne prastesni už rengimo pagal nuolatinę studijų formą.

Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos, skatindamos tęstinį profesinį tobulinimąsi ir vadovaudamosi Lietuvos Respublikos teisės aktais, užtikrina, kad asmenys, kurių profesinėms kvalifikacijoms taikomas šio įstatymo III dalies III skyrius, galėtų atnaujinti savo žinias, įgūdžius ir kompetencijas, siekdami užsitikrinti savo praktikos saugumą ir efektyvumą ir neatsilikti nuo profesijos raidos.

Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos, nepažeisdamos specifinių atitinkamų profesijų įgytų teisių, kai valstybių narių formalios kvalifikacijos įrodymai, suteikiantys galimybę užsiimti profesine veikla, neatitinka visų šio įstatymo 22, 23, 29, 32, 33, 36, 38 ir 42 straipsniuose nurodytų rengimo reikalavimų, pripažįsta kaip pakankamą formalios kvalifikacijos įrodymą, jeigu jis patvirtina, kad sėkmingai baigtas rengimas, prasidėjęs iki šio įstatymo 3 priedo 3.1.1, 3.1.2, 3.2.2, 3.3.2, 3.3.3, 3.4.2, 3.5.2 ir 3.6.2 papunkčiuose nurodytų atskaitos datų.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais privaloma kartu su formalios kvalifikacijos įrodymu pateikti pažymėjimą apie profesinę patirtį, patvirtinantį, kad jo turėtojas faktiškai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerius metus iki pažymėjimo išdavimo.

Šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos taikomos formalios kvalifikacijos įrodymui, suteikiančiam galimybę užsiimti pagrindinio rengimo medicinos gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, gydytojo odontologo specialisto, veterinarijos gydytojo, akušerio ir vaistininko profesine veikla, gautam buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos teritorijoje, neatitinkančiam visų būtiniausių šio įstatymo 22, 23, 29, 32, 33, 36, 38 ir 42 straipsniuose nurodytų rengimo reikalavimų, jeigu toks įrodymas patvirtina, kad sėkmingai baigtas:

Šio straipsnio 1 dalyje nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas suteikia jo turėtojui teisę užsiimti profesine veikla visoje Vokietijos teritorijoje tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir šio įstatymo 3 priedo 3.1.1, 3.1.2, 3.2.2, 3.3.2, 3.3.3, 3.4.2, 3.5.2 ir 3.6.2 papunkčiuose nurodytų kompetentingų Vokietijos institucijų išduotas formalios kvalifikacijos įrodymas.

Kad valstybių narių piliečiai Lietuvos Respublikoje galėtų užsiimti pagrindinio rengimo medicinos gydytojo, gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, veterinarijos gydytojo, akušerio profesinėmis veiklomis, vaistininko profesine veikla, nurodyta šio įstatymo 43 straipsnio 2 dalyje, ir architekto profesine veikla, nurodyta šio įstatymo 46 straipsnyje, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, nepažeisdama šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalies nuostatų, pripažįsta valstybių narių piliečių formalios kvalifikacijos įrodymą, suteikiantį galimybę užsiimti pagrindinio rengimo medicinos gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, veterinarijos gydytojo, akušerio, vaistininko ir architekto profesine veikla, išduotą buvusioje Čekoslovakijoje, arba jeigu šie specialistai pradėti rengti iki 1993 m. sausio 1 d. Čekijoje ir Slovakijoje, kai jų kompetentingos institucijos patvirtina, kad toks formalios kvalifikacijos įrodymas jų teritorijoje turi tokią pačią teisinę galią kaip ir jų išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas, o dėl architektų – kaip šio įstatymo 4 priedo 4 punkte toms valstybėms narėms nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas.

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta valstybių narių piliečių formalios kvalifikacijos buvusioje Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungoje išduotą įrodymą, kuris suteikia galimybę užsiimti pagrindinio rengimo medicinos gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, gydytojo odontologo specialisto, veterinarijos gydytojo, akušerio, vaistininko ir architekto profesine veikla, arba jeigu šie specialistai pradėti rengti:

Kad valstybių narių piliečiai Lietuvos Respublikoje galėtų užsiimti pagrindinio rengimo medicinos gydytojo, gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, gydytojo odontologo specialisto, veterinarijos gydytojo, akušerio profesinėmis veiklomis, vaistininko profesine veikla, nurodyta šio įstatymo 43 straipsnio 2 dalyje, ir architekto profesine veikla, nurodyta šio įstatymo 46 straipsnyje, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta formalios kvalifikacijos įrodymą, jeigu šio straipsnio 6 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytų valstybių narių kompetentingos institucijos patvirtina, kad toks įrodymas turi tokią pačią teisinę galią kaip ir jų išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas, o dėl architektų – kaip šio įstatymo 4 priedo 4 punkte toms valstybėms narėms nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas.

Buvusios Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos išduotų veterinarijos gydytojų formalios kvalifikacijos įrodymų atveju arba kai šie specialistai Estijoje pradėti rengti iki 1991 m. rugpjūčio 20 d., kartu su formalios kvalifikacijos įrodymu turi būti pateikiamas Estijos kompetentingų institucijų išduotas pažymėjimas apie profesinę patirtį, nurodantis, kad tokie asmenys faktiškai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla jos teritorijoje ne trumpiau kaip penkerius metus iš eilės per septynerius metus iki pažymėjimo išdavimo.

Kad valstybių narių piliečiai Lietuvos Respublikoje galėtų užsiimti pagrindinio rengimo medicinos gydytojo, gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, gydytojo odontologo specialisto, veterinarijos gydytojo, akušerio profesinėmis veiklomis, vaistininko profesine veikla, nurodyta šio įstatymo 43 straipsnio 2 dalyje, ir architekto profesine veikla, nurodyta šio įstatymo 46 straipsnyje, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta valstybių narių piliečių formalios kvalifikacijos įrodymą, suteikiantį galimybę užsiimti pagrindinio rengimo medicinos gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, gydytojo odontologo specialisto, veterinarijos gydytojo, akušerio, vaistininko ir architekto profesine veikla, išduotą buvusioje Jugoslavijoje, arba jeigu šie specialistai pradėti rengti Slovėnijoje iki 1991 m. birželio 25 d., kai minėtos valstybės narės kompetentingos institucijos patvirtina, kad toks formalios kvalifikacijos įrodymas jų teritorijoje turi tokią pačią teisinę galią kaip ir jų išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas, o dėl architektų – kaip šio įstatymo 4 priedo 4 punkte toms valstybėms narėms nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas.

Šio straipsnio 5, 7, 9 dalyse nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas turi būti pateikiamas kartu su tų pačių kompetentingų institucijų išduotu pažymėjimu, nurodančiu, kad tokie asmenys faktiškai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla jų teritorijoje ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerius metus iki pažymėjimo išdavimo.

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija valstybės narės piliečiams, kurių medicinos gydytojo, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, veterinarijos gydytojo, akušerio ir vaistininko formalios kvalifikacijos įrodymas neatitinka tai valstybei narei šio įstatymo 3 priedo 3.1.1, 3.1.2, 3.1.3, 3.1.4, 3.2.2, 3.3.2, 3.3.3, 3.4.2, 3.5.2 ir 3.6.2 papunkčiuose nurodytų pavadinimų, kaip pakankamą pripažįsta tų valstybių narių išduotą formalios kvalifikacijos įrodymą, su kuriuo pateikiamas kompetentingų institucijų išduotas pažymėjimas.

Šio straipsnio 11 dalyje minimas pažymėjimas turi nurodyti, kad formalios kvalifikacijos įrodymas patvirtina sėkmingai baigtą rengimą, atitinkamai pagal šio įstatymo 22, 23, 26, 29, 32, 33, 36, 38 ir 42 straipsniuose nustatytus reikalavimus, ir jį išdavusi valstybė narė traktuoja jį taip pat kaip kvalifikaciją, kurios pavadinimai nurodyti šio įstatymo 3 priedo 3.1.1, 3.1.2, 3.1.3, 3.1.4, 3.2.2, 3.3.2, 3.3.3, 3.4.2, 3.5.2 ir 3.6.2 papunkčiuose.

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija nepripažįsta Bulgarijos felčerių (фелдшер) profesinės kvalifikacijos, įgytos iki 1999 m. gruodžio 31 d. Bulgarijoje, ir dirbusiųjų 2000 m. sausio 1 d. pagal šią profesiją pagal Bulgarijos socialinės apsaugos sistemą kaip medicinos gydytojų ar bendrosios praktikos slaugytojų profesinės kvalifikacijos pagal šio įstatymo nuostatas.

Į pagrindines medicinos gydytojų studijas leidžiama priimti asmenis, tik turinčius diplomą ar pažymėjimą, suteikiančius galimybę studijuoti universitete.

Pagrindinį medicinos gydytojų rengimą sudaro ne trumpesnės kaip penkerių metų trukmės studijos, kurios papildomai gali būti išreikštos lygiaverčiais ECTS kreditais, ir šį rengimą turi sudaryti ne mažiau kaip 5 500 valandų teorinio ir praktinio medicinos gydytojų rengimo, kurį vykdo arba prižiūri universitetas. Asmenų, kurie pradėjo studijas iki 1972 m. sausio 1 d., šioje dalyje nurodytą rengimą gali sudaryti šešių mėnesių praktinis rengimas pagal nuolatinę studijų formą universitete, prižiūrint kompetentingai institucijai.

Asmuo, baigęs pagrindinį medicinos gydytojų rengimą, privalo turėti tokių žinių ir įgūdžių:

Į gydytojų specialistų studijas leidžiama priimti asmenis, baigusius šio įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nurodytą pagrindinį medicinos gydytojų rengimą, kurio metu rengiamas asmuo įgijo atitinkamų pagrindinių medicinos žinių, ir turinčius dokumentą, patvirtinantį jo baigimą.

Gydytojų specialistų rengimą sudaro teorinis ir praktinis rengimas universitete arba medicinos mokomojoje ligoninėje, arba sveikatos priežiūros įstaigoje, kurią tokiam rengimui patvirtina kompetentinga institucija.

Gydytojų specialistų studijų programų trukmė turi būti ne trumpesnė, negu nurodyta šio įstatymo 3 priedo 3.1.3 papunktyje.

Gydytojų specialistų rengimą turi prižiūrėti kompetentingos institucijos. Į gydytojų specialistų rengimą įeina rengiamo gydytojo specialisto asmeninis dalyvavimas atitinkamos institucijos veikloje ir atsakomybė už suteiktas paslaugas.

Gydytojai specialistai turi būti rengiami pagal nuolatinę studijų formą specializuotose įstaigose, kurias pripažįsta kompetentingos institucijos. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytos įstaigos padalinys, kuriame rengiami gydytojai specialistai, turi dalyvauti visų rūšių medicinos veikloje, įskaitant darbą pagal iškvietimą (budėjimą), o visa rengiamo specialisto profesinė veikla nustatyta tvarka turi būti skirta mokytis praktiškai ir teoriškai visą darbo savaitę ir visus metus. Už tokį darbą turi būti tinkamai atlyginama.

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija gali leisti iš dalies netaikyti reikalavimo baigti tam tikras gydytojų specialistų studijų programas, nurodytas šio įstatymo 3 priedo 3.1.3 papunktyje, kiekvieną atvejį įvertinusi atskirai, su sąlyga, kad ta studijų programos dalis buvo užbaigta pagal kitą gydytojų specialistų studijų programą, nurodytą šio įstatymo 3 priedo 3.1.3 papunktyje, kurią užbaigęs tas asmuo jau įgijo profesinę kvalifikaciją toje valstybėje narėje. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, priimdama atitinkamus teisės aktus, užtikrina, kad taikoma išimtis sudarytų ne daugiau kaip pusę gydytojų specialistų studijų programos būtiniausios trukmės.

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, taikydama šio straipsnio 6 dalį, turi pranešti Europos Komisijai ir kitoms valstybėms narėms apie atitinkamus šio straipsnio 6 dalyje nurodytus teisės aktus ir tokios dalinės išimties taikymo priežastis.

Gydytojus specialistus rengiančios institucijos išduoda gydytojo specialisto formalios kvalifikacijos įrodymą tik tokiu atveju, jeigu turimas šio įstatymo 3 priedo 3.1.1 papunktyje nurodytas pagrindinių medicinos studijų formalios kvalifikacijos įrodymas.

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija reikalauja, kad atvykstantys kitų valstybių narių gydytojai specialistai, kurių nenuoseklias studijas reglamentavo nuo 1975 m. birželio 20 d. galiojusios įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos ir kurie jas pradėjo ne vėliau kaip 1983 m. gruodžio 31 d., kartu su formalios kvalifikacijos įrodymu turėtų pažymėjimą, patvirtinantį, kad veiksmingai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla bent trejus metus iš eilės per penkerius metus iki to pažymėjimo išdavimo.

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta gydytojų specialistų kvalifikaciją, suteiktą Ispanijoje gydytojams, baigusiems gydytojų specialistų rengimą iki 1995 m. sausio 1 d., net jeigu tas rengimas neatitinka šio įstatymo 23 straipsnyje numatytų būtiniausių rengimo reikalavimų, jeigu kvalifikacija patvirtinama Ispanijos kompetentingų institucijų išduotu pažymėjimu, įrodančiu, kad atitinkamas asmuo išlaikė specialios profesinės kompetencijos egzaminą, surengtą pagal išskirtines priemones dėl pripažinimo, numatytas Karališkuoju dekretu 1497/99, siekiant nustatyti, ar atitinkamas asmuo turi žinių ir įgūdžių, palyginamų su gydytojų, turinčių gydytojo specialisto kvalifikaciją, apibrėžtą Ispanijai šio įstatymo 3 priedo 3.1.2 ir 3.1.3 papunkčiuose, žiniomis ir įgūdžiais.

Jeigu Lietuvos Respublika pripažįsta netekusiomis galios savo įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas dėl gydytojo specialisto, nurodyto šio įstatymo 3 priedo 3.1.2 ir 3.1.3 papunkčiuose, formalios kvalifikacijos įrodymo išdavimo ir patvirtina priemones, susijusias su Lietuvos Respublikos piliečių įgytomis teisėmis, ji turi suteikti kitų valstybių narių piliečiams teisę pasinaudoti tomis priemonėmis, jeigu toks formalios kvalifikacijos įrodymas buvo išduotas iki datos, kai Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija nutraukė tokių atitinkamos kvalifikacijos įrodymų išdavimą. Šioje dalyje minimų nuostatų pripažinimo netekusiomis galios datos turi būti nurodytos šio įstatymo 3 priedo 3.1.3 papunktyje.

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta gydytojų specialistų kvalifikacijas, suteiktas Italijoje ir nurodytas šio įstatymo 3 priedo 3.1.2 ir 3.1.3 papunkčiuose, gydytojams, kurie specialistų rengimą pradėjo po 1983 m. gruodžio 31 d. ir iki 1991 m. sausio 1 d., nepaisant to, kad atitinkamas rengimas neatitinka visų šio įstatymo 23 straipsnyje nustatytų būtiniausių rengimo reikalavimų, jeigu kartu su kvalifikacija pateikiamas Italijos kompetentingų institucijų išduotas pažymėjimas, kuriame nurodyta, kad atitinkamas gydytojas bent septynerius metus iš eilės per dešimt metų iki pažymėjo išdavimo dienos Italijoje faktiškai ir teisėtai vykdė atitinkamos tos pačios srities medicinos specialisto profesinę veiklą.

Į šeimos gydytojų studijas leidžiama priimti asmenis, baigusius šio įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nurodytą pagrindinį medicinos gydytojų rengimą, kurio metu rengiamas asmuo įgijo atitinkamų pagrindinių medicinos žinių, ir gavus dokumentą, patvirtinantį jo baigimą.

Šeimos gydytojų studijos, kurias baigus suteikiamas formalios kvalifikacijos įrodymas, išduotas iki 2006 m. sausio 1 d., turi trukti ne trumpiau kaip dvejus metus pagal nuolatinę studijų formą. Jeigu formalios kvalifikacijos įrodymas išduotas po šioje dalyje nurodytos datos, šeimos gydytojų studijos turi trukti ne trumpiau kaip trejus metus pagal nuolatinę studijų formą.

Kai į šio įstatymo 22 straipsnyje nurodytą rengimą įeina praktinis rengimas, kuris vykdomas kompetentingos institucijos patvirtintoje ligoninėje, turinčioje atitinkamą medicinos įrangą ir teikiančioje šeimos medicinos paslaugas arba kurioje vykdoma nustatyta šeimos medicinos praktikos dalis, arba centre, kuriame medicinos gydytojai teikia pirminės sveikatos priežiūros paslaugas, tokio praktinio rengimo trukmė, ne ilgesnė kaip vieni metai, gali būti įtraukta į šio straipsnio 2 dalyje nurodytą studijų trukmę, kai to rengimo pažymėjimai išduodami ne anksčiau kaip nuo 2006 m. sausio 1 d.

Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta galimybė turi būti suteikiama tik valstybių narių, kuriose šeimos gydytojų rengimas truko dvejus metus nuo 2001 m. sausio 1 d., piliečiams.

Šeimos gydytojai rengiami pagal nuolatinę studijų formą, prižiūrint kompetentingoms institucijoms. Daugiau rengimo laiko turi būti skiriama praktikai, o mažiau – teorijai.

Šeimos gydytojų praktinis rengimas turi trukti ne trumpiau negu šešis mėnesius kompetentingos institucijos patvirtintoje ligoninėje, turinčioje atitinkamą medicinos įrangą ir teikiančioje atitinkamas paslaugas, arba ne trumpiau negu šešis mėnesius kaip patvirtintos šeimos medicinos praktikos dalis įstaigoje, kurioje medicinos gydytojai teikia pirminės sveikatos priežiūros paslaugas. Prie praktinio rengimo turi prisidėti kitos sveikatos priežiūros institucijos ar struktūros, susijusios su šeimos medicina.

Nepažeidžiant minimalios praktinio rengimo trukmės, nustatytos šio straipsnio 6 dalyje, reikalavimo, ne ilgiau kaip šešis mėnesius praktinis rengimas gali vykti ir kitose patvirtintose institucijose ar sveikatos priežiūros struktūrose, susijusiose su šeimos medicina. Būtina, kad tokio rengimo metu rengiamasis dalyvautų medicinos gydytojų, su kuriais jis dirba, profesinėje veikloje ir dalytųsi su ja susijusią atsakomybę.

Kompetentinga institucija išduoda šeimos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymą tik tokiu atveju, jeigu turimas šio įstatymo 3 priedo 3.1.1 papunktyje nurodytas pagrindinio medicinos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymas.

Kompetentinga institucija gali išduoti šio įstatymo 3 priedo 3.1.4 papunktyje nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą medicinos gydytojui, kuris nebaigė šiame straipsnyje numatyto rengimo, tačiau pabaigė kitokį papildomą rengimą, kurį patvirtina kompetentingos institucijos išduotas šeimos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymas.

Kompetentinga institucija negali išduoti šeimos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymo, jeigu asmuo neturi žinių, kurių privaloma įgyti per šiame straipsnyje numatytą rengimą.

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija nustato, ar asmens papildomas rengimas ir jau įgyta profesinė patirtis gali pakeisti šiame straipsnyje numatytą šeimos gydytojų rengimą.

Kompetentinga institucija gali išduoti šio įstatymo 3 priedo 3.1.4 papunktyje nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą tik tuo atveju, jeigu asmuo turi bent šešių mėnesių šeimos medicinos praktikos arba patirties įstaigoje, kurioje medicinos gydytojai teikia šio straipsnio 5–7 dalyse nurodytas pirminės sveikatos priežiūros paslaugas.

Lietuvos Respublikoje remiantis nuostatomis dėl įgytų teisių asmenims leidžiama užsiimti šeimos gydytojo veikla pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos sistemą tik tuo atveju, jeigu turimas šio įstatymo 3 priedo 3.1.4 papunktyje nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas.

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija netaiko šio straipsnio 1 dalies nuostatų asmenims, kurie iki 2008 m. balandžio 24 d. pradėjo mokytis pagal specialią šeimos medicinos studijų programą.

Lietuvos Respublikoje suteikiama teisė užsiimti šeimos gydytojo veikla pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos sistemą ir neturint šio įstatymo 3 priedo 3.1.4 papunktyje nurodyto formalios kvalifikacijos įrodymo visiems medicinos gydytojams, kurie turi šią teisę nuo šio įstatymo 3 priedo 3.1.4 papunktyje nurodytos atskaitos datos pagal nuostatas, taikomas gydytojo profesijai, leidžiančias užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo profesine veikla asmenims, kurie tuo metu buvo įsisteigę Lietuvos Respublikos teritorijoje, vadovaudamiesi šio įstatymo 18 arba 21 straipsnio nuostatomis.

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, gavusi prašymą, išduoda pažymėjimą, patvirtinantį turėtojo, kuris naudojasi įgytomis teisėmis, nustatytomis šio straipsnio 1 dalyje, teisę užsiimti šeimos gydytojo veikla pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos sistemą ir neturint šio įstatymo 3 priedo 3.1.4 papunktyje nurodyto šeimos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymo.

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta šio straipsnio 2 dalyje nurodytus pažymėjimus, išduotus valstybių narių piliečiams kitų valstybių narių. Minėti pažymėjimai laikomi tokiais pačiais kaip ir Lietuvos Respublikoje išduodami formalios kvalifikacijos įrodymai, kurie leidžia užsiimti šeimos gydytojo veikla pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos sistemą.

Į bendrosios praktikos slaugytojų studijas leidžiama priimti:

Bendrosios praktikos slaugytojų rengimas vykdomas pagal nuolatinę studijų formą ir pagal šio įstatymo 3 priedo 3.2.1 papunktyje nurodytą bendrosios praktikos slaugytojų studijų ar mokymo programą.

Bendrosios praktikos slaugytojų rengimą sudaro ne trumpesnės kaip trejų metų trukmės studijos, kurios papildomai gali būti išreikštos lygiaverčiais ECTS kreditais ir kurias sudaro ne mažiau kaip 4 600 valandų teorinio ir klinikinio rengimo. Teorinio rengimo trukmė turi sudaryti ne mažiau kaip vieną trečdalį, o klinikinio rengimo – ne mažiau kaip pusę šioje dalyje numatytos minimalios rengimo trukmės. Kompetentinga institucija gali taikyti dalines išimtis asmenims, įgijusiems dalį rengimo lygiaverčiuose kursuose. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija užtikrina, kad slaugytojus rengiančios mokymo įstaigos būtų atsakingos už teorinio ir klinikinio rengimo koordinavimą per visą studijų programos laiką.

Teorinio rengimo metu rengiami slaugytojai įgyja profesinių žinių, įgūdžių ir kompetencijų, kurių reikalaujama pagal šio straipsnio 6 ir 7 dalis. Rengimą vykdo slaugos dėstytojai ir kiti kompetentingi asmenys universitetuose, aukštojo mokslo institucijose, pripažintose lygiavertėmis universitetams, arba profesinėse mokyklose, rengiančiose slaugytojus, ar pagal slaugos profesinio rengimo programas.

Klinikinio rengimo metu rengiami slaugytojai kaip komandos nariai, turintys tiesioginių kontaktų su sveikais arba sergančiais asmenimis ir (arba) bendruomene, kurie, remdamiesi įgytomis žiniomis, įgūdžiais ir kompetencijomis, mokosi organizuoti, atlikti ir vertinti reikiamą visavertį slaugymą. Rengiami slaugytojai išmoksta ne tik dirbti komandoje, bet ir vadovauti jai, organizuoti visą slaugos procesą, įskaitant sveikatos priežiūros mokymą asmenims ir mažoms grupėms sveikatos priežiūros institucijoje arba bendruomenėje. Šis rengimas vyksta ligoninėse ir kitose sveikatos priežiūros institucijose bei bendruomenėje, bendradarbiaujant su kitais kvalifikuotais slaugytojais ir jiems padedant, o atsakingi už jį yra slaugos dėstytojai. Prie rengimo gali prisidėti ir kitas kvalifikuotas personalas. Rengiami slaugytojai dalyvauja atitinkamo padalinio jų rengimo kryptį atitinkančioje veikloje ir taip išmoksta prisiimti atsakomybę, susijusią su slaugos praktika.