Legalize / Lietuva / Įstatymas

Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymo Nr. X-1478 pakeitimo įstatymas

Tipas Įstatymas

Publikavimas 2015-12-22

Paskutinį kartą atnaujinta 2016-01-18

Būsena Galiojantis

Ministerija Lietuvos Respublikos Seimas

Šaltinis TAR

straipsniai 64

Pakeitimų istorija JSON API

Asmuo, baigęs bendrosios praktikos slaugytojų rengimą, privalo turėti tokių žinių ir įgūdžių:

1) išsamių mokslų, kuriais grindžiama bendroji slauga, žinių ir pakankamą supratimą apie sveiko ir sergančio žmogaus sandarą, fiziologines funkcijas ir elgseną, taip pat ryšį tarp asmens sveikatos būklės ir fizinės bei socialinės aplinkos;

2) žinių apie profesijos pobūdį bei etiką ir bendruosius sveikatos priežiūros bei slaugos principus;

3) pakankamą klinikinę patirtį (parenkamą pagal jos mokomąją vertę ir įgyjamą prižiūrint kvalifikuotam slaugos personalui tose mokymo bazėse, kuriose kvalifikuoto personalo skaičius ir įranga atitinka paciento slaugymo reikalavimus);

4) gebėjimą dalyvauti praktiškai rengiant sveikatos priežiūros personalą ir darbo su tokiu personalu patirtį;

5) darbo su kitais sveikatos priežiūros sektoriaus darbuotojais patirtį.

Pateikiamas bendrosios praktikos slaugytojo formalios kvalifikacijos įrodymas patvirtina, kad specialistas, nesvarbu, ar jo rengimas vyko universitetuose, ar aukštojo mokslo institucijose, pripažintose lygiavertėse universitetams, ar profesinėse mokyklose, rengiančiose slaugytojus, arba pagal slaugos profesinio rengimo programas, turi turėti bent šias kompetencijas:

1) naudodamasis turimomis teorinėmis ir klinikinėmis žiniomis, savarankiškai nustatyti reikiamą slaugą ir planuoti, organizuoti ir vykdyti pacientų slaugą bei, remdamasis žiniomis ir įgūdžiais, įgytais pagal šio straipsnio 6 dalies 1, 2 ir 3 punktus, gerinti savo profesinę praktiką;

2) naudodamasis žiniomis ir įgūdžiais, įgytais pagal šio straipsnio 6 dalies 4 ir 5 punktus, efektyviai dirbti kartu su sveikatos priežiūros ir kitais specialistais, įskaitant dalyvavimą praktiniame sveikatos priežiūros specialistų rengime;

3) naudodamasis žiniomis ir įgūdžiais, įgytais pagal šio straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktus, skatinti asmenų, šeimų ir asmenų grupių sveiką gyvenseną ir rūpinimąsi savo sveikata;

4) mokėti savarankiškai gaivinti žmogų ir teikti pirmąją medicinos pagalbą gyvybei pavojingų būklių atvejais;

5) savarankiškai pagal kompetenciją teikti patarimus, nurodymus ir pagalbą asmenims, kuriems reikalingas slaugymas, ir mokyti juos prižiūrinčius asmenis;

6) savarankiškai užtikrinti slaugos kokybę ir gebėti ją įvertinti;

7) visapusiškai bendrauti profesiniais klausimais ir bendradarbiauti su sveikatos priežiūros specialistais;

8) gebėti analizuoti teikiamo slaugymo kokybę, siekdamas gerinti savo kaip bendrosios praktikos slaugytojo profesinę praktiką.

30 straipsnis. Bendrosios praktikos slaugytojų profesinė veikla

Bendrosios praktikos slaugytojų profesine veikla gali užsiimti asmenys, turintys šio įstatymo 3 priedo 3.2.2 papunktyje nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą.

31 straipsnis. Bendrosios praktikos slaugytojų įgytos teisės

Taikant bendrąsias įgytų teisių taisykles bendrosios praktikos slaugytojams, šio įstatymo 21 straipsnyje nurodyta veikla turi apimti visišką atsakomybę už paciento slaugymo planavimą, organizavimą ir administravimą.

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta slaugos formalios kvalifikacijos įrodymą, kuris:

1) buvo išduotas Lenkijoje slaugytojams, kurie anksčiau nei 2004 m. gegužės 1 d. baigė rengimą, neatitinkantį šio įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje nustatytų būtiniausių rengimo reikalavimų, ir

2) yra patvirtintas bakalauro diplomu, kuris buvo gautas pagal specialią tobulinimo programą, nurodytą:

2004 m. balandžio 20 d. Akto, kuriuo iš dalies keičiamas „Aktas „Dėl slaugytojo ir akušerio profesijų ir kitų teisės aktų“ dalinio pakeitimo“, 11 straipsnyje (2004 m. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 92, 885 pozicija, 2007 m. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 176, 1237 pozicija) ir 2004 m. gegužės 11 d. Sveikatos apsaugos ministro reglamente „Dėl slaugytojų ir akušerių, turinčių vidurinės mokyklos baigimo pažymėjimą (brandos egzaminai – matura) ir baigusių medicinos licėjų ir medicinos profesines mokyklas, kuriuose mokoma slaugytojo ir akušerio profesijų, išsamių studijų reikalavimų“ (2004 m. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 110, 1170 pozicija, ir 2010 m. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 65, 420 pozicija) arba

2011 m. liepos 15 d. Įstatymo „Dėl slaugytojo ir akušerio profesijų“ 52 straipsnio 3 dalyje (2011 m. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 174, 1039 pozicija) ir 2012 m. birželio 14 d. Sveikatos apsaugos ministro reglamente „Dėl slaugytojų ir akušerių, turinčių vidurinės mokyklos baigimo pažymėjimą (brandos egzaminai – matura) ir baigusių medicinos vidurinius arba aukštesniuosius mokymus, kuriuose mokoma slaugytojo ir akušerio profesijų, išsamių aukštojo mokymo kursų reikalavimų“ (2012 m. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys, 770 pozicija), siekiant patikrinti, ar atitinkamo slaugytojo žinios ir kompetencijos prilygsta slaugytojų, turinčių kvalifikaciją, kuri Lenkijai išvardyta šio įstatymo 3 priedo 3.2.2 papunktyje, žinioms ir kompetencijoms.

Rumunijos bendrosios praktikos slaugytojų kvalifikacijai taikomos tik šio straipsnio 4 dalies nuostatos dėl įgytų teisių.

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija kaip pakankamą įrodymą pripažįsta valstybių narių piliečių, kurie dalyvavo bendrosios praktikos slaugytojų rengimuose Rumunijoje ir kurių rengimas neatitinka šio įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje nustatytų būtiniausių rengimo reikalavimų, toliau nurodytus bendrosios praktikos slaugytojo formalios kvalifikacijos įrodymus, su sąlyga, kad kartu su tuo įrodymu pateikiamas pažymėjimas, kuriame nurodyta, jog tos valstybės narės piliečiai bent trejus metus iš eilės per penkerius metus iki tokio pažymėjimo išdavimo dienos faktiškai ir teisėtai užsiėmė bendrosios praktikos slaugytojo veikla Rumunijoje, įskaitant visiškos atsakomybės už pacientų slaugymo veiklos planavimą, organizavimą ir vykdymą prisiėmimą:

1) „Certificat de competențe profesionale de asistent medical generalist“ su lavinimo po vidurinės mokyklos, kuris įgytas școală postliceală, pažymėjimu, patvirtinant, kad rengimas prasidėjo iki 2007 m. sausio 1 d.;

2) „Diplomă de absolvire de asistent medical generalist“ su trumpalaikėmis aukštojo mokslo studijomis, patvirtinant, kad rengimas prasidėjo iki 2003 m. spalio 1 d.;

3) „Diplomă de licență de asistent medical generalist“ su ilgalaikėmis aukštojo mokslo studijomis, patvirtinant, kad rengimas prasidėjo iki 2003 m. spalio 1 d.

KETVIRTASIS SKIRSNIS

GYDYTOJAI ODONTOLOGAI

32 straipsnis. Pagrindinis gydytojų odontologų rengimas

Į pagrindines gydytojų odontologų studijas leidžiama priimti asmenis, tik turinčius diplomą ar pažymėjimą, suteikiantį galimybę stoti į universitetą ar lygiavertes studijas vykdančią aukštojo mokslo instituciją.

Pagrindinį gydytojų odontologų rengimą sudaro ne trumpesnės kaip penkerių metų trukmės nuolatinės formos studijos, kurios papildomai gali būti išreikštos lygiaverčiais ECTS kreditais ir kurias sudaro ne mažiau kaip 5 000 valandų teorinio ir praktinio rengimo, apimančio bent šio įstatymo 3 priedo 3.3.1 papunktyje nurodytą studijų programą, universitete ar aukštojo mokslo institucijoje, vykdančioje lygiavertes studijas arba prižiūrimoje universiteto.

Asmuo, baigęs pagrindinį gydytojų odontologų rengimą, privalo turėti tokių žinių ir įgūdžių:

1) pakankamai mokslų, kuriais grindžiama odontologija, žinių ir gerai suprasti mokslinę metodiką, įskaitant biologinių funkcijų įvertinimo, moksliškai pagrįstų faktų įvertinimo ir duomenų analizės principus;

2) pakankamai suprasti sveiko ir sergančio žmogaus sandarą, fiziologiją ir elgseną, taip pat fizinės ir socialinės aplinkos įtaką asmens sveikatos būklei tiek, kiek šie veiksniai veikia odontologiją;

3) pakankamai žinių apie dantų, burnos, žandikaulių ir su jais susijusių audinių, tiek sveikų, tiek nesveikų, sandarą bei funkcijas ir jų ryšį su bendra paciento sveikatos būkle ir fizine bei socialine gerove;

4) pakankamai klinikinių disciplinų ir metodikos žinių, leidžiančių gydytojui odontologui visapusiškai susipažinti su dantų, burnos, žandikaulių ir su jais susijusių audinių anomalijomis, pakitimais ir ligomis, su profilaktine, diagnostine ir terapine odontologija;

5) atitinkamą klinikinę patirtį esant tinkamai priežiūrai.

Pagrindinis gydytojų odontologų rengimas turi suteikti jiems įgūdžių, būtinų visiems veiksmams atlikti, įskaitant dantų, burnos, žandikaulių ir kitų audinių anomalijų ir ligų profilaktiką, diagnostiką ir gydymą.

33 straipsnis. Gydytojų odontologų specialistų rengimas

Į gydytojų odontologų specialistų studijas priimami asmenys, baigę šio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje nurodytą pagrindinį gydytojų odontologų rengimą arba turintys šio įstatymo 21 ir 35 straipsniuose nurodytus dokumentus.

Gydytojų odontologų specialistų rengimą sudaro teorinis ir praktinis rengimas universiteto centre, gydymo mokymo ir tyrimų centre arba kompetentingos institucijos patvirtintoje sveikatos priežiūros įstaigoje.

Gydytojų odontologų specialistų rengimo pagal nuolatinę studijų formą trukmė turi būti ne trumpesnė kaip treji metai ir jas turi prižiūrėti kompetentingos institucijos ar įstaigos. Į gydytojų odontologų specialistų rengimą įeina rengiamo gydytojo odontologo asmeninis dalyvavimas atitinkamos institucijos veikloje ir atsakomybė už suteiktas paslaugas.

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija išduoda gydytojo odontologo specialisto formalios kvalifikacijos įrodymą asmenims, turintiems šio įstatymo 3 priedo 3.3.2 papunktyje nurodytą pagrindinio gydytojo odontologo formalios kvalifikacijos įrodymą.

34 straipsnis. Gydytojų odontologų profesinė veikla

Asmenys, turintys šio įstatymo 3 priedo 3.3.2 papunktyje nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą, gali užsiimti gydytojų odontologų profesine veikla, apibrėžta šio straipsnio 3 dalyje.

Gydytojo odontologo profesija turi būti grindžiama šio įstatymo 32 straipsnyje nurodytu gydytojų odontologų rengimu ir tai yra savita profesija, kuri skiriasi nuo kitų bendrojo pobūdžio ar specializuotų medicinos profesijų. Siekiant užsiimti gydytojo odontologo profesine veikla, būtina turėti šio įstatymo 3 priedo 3.3.2 papunktyje nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą. Tokio formalios kvalifikacijos įrodymo turėtojai prilyginami tiems, kuriems taikomas šio įstatymo 21 ar 35 straipsnis.

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, atsižvelgdama į normines profesinės etikos nuostatas ir taisykles, šio įstatymo 3 priedo 3.3.2 papunktyje nurodytas atskaitos datas, užtikrina, kad gydytojai odontologai paprastai galėtų užsiimti dantų, burnos, žandikaulių ir gretimų audinių anomalijų ir ligų profilaktika, diagnozavimu ir gydymu.

36 straipsnis. Veterinarijos gydytojų rengimas

Veterinarijos gydytojų rengimą sudaro nuolatinės studijų formos ne trumpesnės kaip penkerių metų trukmės teorinės ir praktinės studijos, kurios papildomai gali būti išreikštos lygiaverčiais ECTS kreditais ir kurios apima bent šio įstatymo 3 priedo 3.4.1 papunktyje nurodytą programą, universitete arba aukštojo mokslo institucijoje, kurioje vykdomos lygiavertės studijos arba kurią prižiūri universitetas.

Į veterinarijos gydytojų studijas leidžiama priimti asmenis, turinčius diplomą ar pažymėjimą, suteikiantį galimybę stoti į universitetą ar lygiavertes studijas vykdančią aukštojo mokslo instituciją.

Veterinarijos gydytojų rengimas turi užtikrinti, kad asmuo įgijo:

1) pakankamai mokslo, kuriuo grindžiama veterinarijos gydytojo veikla, žinių ir žinių apie su ta veikla susijusią Europos Sąjungos teisę;

2) pakankamai žinių apie gyvūnų sandarą, funkcijas, elgseną ir fiziologinius poreikius, gyvulininkystę, įskaitant bendrus įgūdžius ir kompetencijas, kurie reikalingi gyvūnų šėrimui, gerovei, reprodukcijai ir higienai užtikrinti;

3) klinikinių, epidemiologinių ir analitinių įgūdžių ir kompetencijų, kurių reikia gyvūnų (pavienių arba grupių) ligų prevencijai, diagnostikai ir gydymui, įskaitant anesteziją, aseptinę chirurgiją ir nugaišinimą, taip pat specialių žinių apie zoonozes;

4) pakankamai profilaktinės medicinos žinių, su tuo susijusių įgūdžių ir kompetencijų, įskaitant kompetencijas, susijusias su tyrimais ir atestavimu;

5) pakankamai žinių apie pašarų ir gyvūninių maisto produktų gamybos ir pateikimo rinkai higieną ir technologiją, šios srities gerąją praktiką ir gali ją paaiškinti;

6) žinių, įgūdžių ir kompetencijų, reikalingų veterinariniams vaistiniams preparatams atsakingai ir pagrįstai naudoti, siekiant gydyti gyvūnus ir užtikrinti maisto grandinės saugumą ir aplinkos apsaugą.

37 straipsnis. Veterinarijos gydytojų įgytos teisės

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, nepažeisdama šio įstatymo 21 straipsnio 6, 7 ir 8 dalių, vertindama valstybių narių piliečius, kurių veterinarijos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymas buvo išduotas arba kurių rengimas prasidėjo Estijoje iki 2004 m. gegužės 1 d., pripažįsta tokį veterinarijos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymą, jeigu kartu su juo pateikiamas pažymėjimas, patvirtinantis, kad tokie asmenys veiksmingai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla Estijoje ne trumpiau kaip penkerius metus iš eilės per septynerius metus iki pažymėjimo išdavimo.

ŠEŠTASIS SKIRSNIS

AKUŠERIAI

38 straipsnis. Akušerių rengimas

Akušerių rengimui taikomi šie minimalūs reikalavimai:

1) specialų akušerių rengimą turi sudaryti ne trumpesnės kaip trejų metų trukmės teorinės ir praktinės studijos pagal nuolatinę studijų formą (I būdas), kurios turi apimti bent šio įstatymo 3 priedo 3.5.1 papunktyje nurodytą studijų ar mokymo programą, arba

2) aštuoniolikos mėnesių trukmės specialus akušerių rengimas pagal nuolatinę studijų formą (II būdas) turi apimti bent šio įstatymo 3 priedo 3.5.1 papunktyje nurodytą mokymo programą ir kuris neatitinka bendrosios praktikos slaugytojų rengimo, nurodyto šio įstatymo 29 straipsnyje.

Akušerius rengiančios institucijos yra atsakingos už teorinio ir praktinio rengimo koordinavimą visą akušerių rengimo programos laiką.

Į akušerių studijas leidžiama priimti asmenis, įvykdžiusius vieną iš šių sąlygų:

1) įgytas ne mažiau kaip dvylikos metų bendrasis ugdymas arba turimas pažymėjimas, kuriuo patvirtinamas sėkmingas lygiaverčio lygio egzaminų išlaikymas siekiant įstoti į akušerių mokyklą pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą I būdą;

2) turimas 3 priedo 3.2.2 papunktyje nurodyto bendrosios praktikos slaugytojo formalios kvalifikacijos įrodymas pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą II būdą.

Asmuo, baigęs akušerių rengimą, privalo turėti tokių žinių ir įgūdžių:

1) išsamių mokslų, kuriais grindžiama akušerio veikla, visų pirma akušerijos ir ginekologijos, žinių;

2) pakankamai profesinės etikos ir su atitinkamos profesijos vykdymu susijusių žinių, numatytų teisės aktuose;

3) pakankamai bendrųjų medicinos žinių (apie biologines funkcijas, anatomiją ir psichologiją) ir farmakologijos žinių akušerijos ir naujagimių srityje, taip pat žinių apie ryšį tarp sveikatos būklės ir fizinės bei socialinės žmogaus aplinkos ir jo elgsenos;

4) pakankamą klinikinę patirtį, įgytą kompetentingos institucijos patvirtintose institucijose, kuri leistų akušeriui nepriklausomai ir prisiimant visą atsakomybę, kiek tai yra būtina, išskyrus patologines padėtis, teikti priežiūrą iki gimdymo, priimti gimdymą ir teikti priežiūrą po jo patvirtintose įstaigose, taip pat stebėti gimdymą ir gimimą, teikti priežiūrą po gimdymo, atlikti naujagimių gaivinimą, kol laukiama medicinos gydytojo;

5) pakankamą supratimą apie sveikatos priežiūros personalo rengimą ir darbo su juo patirtį.

39 straipsnis. Akušerių formalios kvalifikacijos įrodymų pripažinimo tvarka

Šio įstatymo 3 priedo 3.5.2 papunktyje nurodyti akušerių formalios kvalifikacijos įrodymai automatiškai pripažįstami pagal šio įstatymo 18 straipsnį.

Akušerių formalios kvalifikacijos įrodymas automatiškai pripažįstamas, jeigu asmuo atitinka tokius kriterijus:

1) baigė nuolatinės studijų formos ne trumpesnį kaip trejų metų trukmės akušerių rengimą, kuris papildomai gali būti išreikštas lygiaverčiais ECTS kreditais ir kurį sudaro ne mažiau kaip 4 600 valandų teorinio ir praktinio rengimo, kuriame tiesioginė klinikinė praktika sudaro bent trečdalį;

2) baigė nuolatinės studijų formos ne trumpesnį kaip dvejų metų arba 3 600 valandų trukmės akušerių rengimą, kuris papildomai gali būti išreikštas lygiaverčiais ECTS kreditais, ir jį leidžiama pradėti turint šio įstatymo 3 priedo 3.2.2 papunktyje nurodytą bendrosios praktikos slaugytojų formalios kvalifikacijos įrodymą;

3) baigė nuolatinės studijų formos ne trumpesnį kaip 18 mėnesių arba 3 000 valandų trukmės akušerių rengimą, kuris papildomai gali būti išreikštas lygiaverčiais ECTS kreditais, ir jį leidžiama pradėti turint šio įstatymo 3 priedo 3.2.2 papunktyje nurodytą bendrosios praktikos slaugytojo formalios kvalifikacijos įrodymą ir vienų metų profesinę praktiką, kurią patvirtina pažymėjimas, išduotas vadovaujantis šio straipsnio 3 dalies nuostatomis.

Šio straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytą pažymėjimą išduoda kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos. Pažymėjimas patvirtina, kad jo turėtojas, įgijęs formalią akušerio kvalifikaciją, atitinkamą laikotarpį tinkamai užsiėmė akušerio veikla kompetentingos institucijos patvirtintoje ligoninėje arba sveikatos priežiūros įstaigoje.

40 straipsnis. Akušerių profesinė veikla

Šio skyriaus nuostatos taikomos akušerių veiklai, nustatytai Lietuvos Respublikos slaugos ir akušerijos įstatyme, nepažeidžiant šio straipsnio 2 dalies ir vykdomai pagal šio įstatymo 3 priedo 3.5.2 papunktyje nurodytus profesinius vardus.

Lietuvos Respublikoje akušeriai gali užsiimti bent šia veikla:

1) teikti patikimą informaciją ir patarimus dėl šeimos planavimo;

2) nustatyti nėštumą ir stebėti normalaus nėštumo eigą, atlikdami būtinus tokios būklės tyrimus;

3) paskirti tyrimus, būtinus siekiant kuo anksčiau diagnozuoti rizikingą nėštumą, ir patarti šiuo klausimu;

4) teikti patarimus dėl pasirengimo motinystei ir tėvystei programų ir visapusiškai padėti gimdyti, įskaitant patarimus dėl higienos ir mitybos;

5) rūpintis gimdyve, jai padėti ir stebėti vaisiaus būklę gimdoje reikiamomis klinikinėmis ir techninėmis priemonėmis;

6) priimti savaiminį gimdymą, įskaitant reikiamą epiziotomiją, o skubiais atvejais – gimdymą sėdmenine pirmeiga;

7) atpažinti motinos ar kūdikio sveikatai grėsmingus požymius, dėl kurių būtina kreiptis į medicinos gydytoją, ir prireikus jam padėti; imtis reikiamų skubių priemonių nesant medicinos gydytojo, visų pirma ranka pašalinti placentą ir ranka patikrinti gimdą;

8) ištirti ir prižiūrėti naujagimį; iškilus poreikiui, imantis visos būtinos iniciatyvos, o prireikus – nedelsdami gaivinti;

9) rūpintis motina ir ją stebėti laikotarpiu po gimdymo, patarti visais būtinais klausimais dėl kūdikio priežiūros, kad būtų galima sudaryti geriausias sąlygas naujagimiui vystytis;

10) atlikti medicinos gydytojų paskirtą gydymą;

11) rengti būtinas rašytines ataskaitas.

41 straipsnis. Akušerių įgytos teisės

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta kaip pakankamą valstybės narės piliečių akušerio formalios kvalifikacijos įrodymą, tos valstybės narės išduotą iki šio įstatymo 3 priedo 3.5.2 papunktyje nurodytos atskaitos datos, pateikiamą kartu su pažymėjimu, patvirtinančiu, kad šie piliečiai veiksmingai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla ne trumpiau kaip dvejus metus iš eilės per penkerius metus iki pažymėjimo išdavimo, tuo atveju, jeigu akušerio formalios kvalifikacijos įrodymas atitinka visus šio įstatymo 38 straipsnyje nustatytus akušerių būtiniausius rengimo reikalavimus, tačiau pagal šio įstatymo 39 straipsnį nepripažįstamas, jeigu kartu nepateikiamas šio įstatymo 39 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytas profesinės praktikos pažymėjimas.

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija automatiškai pripažįsta akušerių formalios kvalifikacijos įrodymą, jeigu jį turintis asmuo pradėjo rengimą iki 2016 m. sausio 18 d. ir priėmimo sąlyga į jį pagal akušerių rengimo I būdą taip, kaip nurodyta šio įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte, buvo dešimt metų bendrasis išsilavinimas ar jam lygiavertis, arba užbaigtas bendrosios praktikos slaugytojo rengimas, kuris patvirtintas formalios kvalifikacijos įrodymu, kaip nurodyta 3 priedo 3.2.2 papunktyje, prieš pradedant akušerių rengimą pagal II būdą, kaip nurodyta šio įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Šio straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai taikomi valstybių narių piliečiams, kurių akušerio formalios kvalifikacijos įrodymas patvirtina, kad baigtas rengimas buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos teritorijoje, atitinkantis visus šio įstatymo 38 straipsnyje nustatytus akušerių būtiniausius rengimo reikalavimus, jeigu pagal šio įstatymo 39 straipsnį formalios kvalifikacijos įrodymas, patvirtinantis, kad rengimas buvo pradėtas iki 1990 m. spalio 3 d., nepripažįstamas, išskyrus atvejus, kai kartu pateikiamas šio įstatymo 39 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytas profesinės praktikos pažymėjimas.

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta akušerių formalios kvalifikacijos įrodymus, kurie:

1) išduoti Lenkijoje akušeriams, kurie iki 2004 m. gegužės 1 d. baigė rengimą, neatitinkantį šio įstatymo 38 straipsnyje nustatytų būtiniausių rengimo reikalavimų, ir

2) patvirtinti „bakalauro“ diplomu, gautu pagal specialią tobulinimo programą, nurodytą:

2004 m. balandžio 20 d. Akto, kuriuo iš dalies keičiamas „Aktas „Dėl slaugytojo ir akušerio profesijų ir kitų teisės aktų“ dalinio pakeitimo“, 11 straipsnyje (2004 m. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 92, 885 pozicija, ir 2007 m. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 176, 1237 pozicija) ir 2004 m. gegužės 11 d. Sveikatos apsaugos ministro reglamente „Dėl slaugytojų ir akušerių, turinčių vidurinės mokyklos baigimo pažymėjimą (brandos egzaminai – matura) ir baigusių medicinos licėjų ir medicinos profesines mokyklas, kuriuose mokoma slaugytojo ir akušerio profesijų, išsamių studijų reikalavimų“ (2004 m. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 110, 1170 pozicija, ir 2010 m. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 65, 420 pozicija), arba

2011 m. liepos 15 d. Įstatymo „Dėl slaugytojo ir akušerio profesijų“ 53 straipsnio 3 dalyje (2011 m. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 174, 1039 pozicija) ir 2012 m. birželio 14 d. Sveikatos apsaugos ministro reglamente „Dėl slaugytojų ir akušerių, turinčių vidurinės mokyklos baigimo pažymėjimą (brandos egzaminai – matura) ir baigusių medicinos vidurinę mokyklą arba aukštesniąją mokyklą, kurioje mokoma slaugytojo ir akušerio profesijų, išsamių aukštojo mokslo studijų reikalavimų“ (2012 m. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys, 770 pozicija), siekiant patikrinti, ar atitinkamo akušerio žinios ir kompetencijos prilygsta akušerių, turinčių kvalifikaciją, kuri Lenkijai išvardyta šio įstatymo 3 priedo 3.5.2 papunktyje, žinioms ir kompetencijoms.

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta Rumunijos akušerių profesinę kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus, kurie neatitinka šio įstatymo 38 straipsnyje numatytų akušerių būtiniausių rengimo reikalavimų, kaip tinkamą įrodymą užsiimti akušerių veikla, jeigu prie jų pridedamas pažymėjimas, patvirtinantis, kad tie valstybių narių piliečiai iš tiesų ir teisėtai vertėsi šia veikla Rumunijoje bent penkerius metus iš eilės per septynerius metus iki pažymėjimo išdavimo. Formalią akušerijos-ginekologijos slaugytojų (asistent medical obstetrică-ginecologie) kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai turi būti išduoti Rumunijoje iki 2007 m. sausio 1 d. Rumunijos akušerių profesinėms kvalifikacijoms taikomos tik šioje dalyje numatytos nuostatos dėl įgytų teisių.

SEPTINTASIS SKIRSNIS

VAISTININKAI

42 straipsnis. Vaistininkų rengimas

Į vaistininkų studijas leidžiama priimti asmenis, tik turinčius diplomą ar pažymėjimą, suteikiantį galimybę stoti į universitetą ar lygiavertes studijas vykdančią aukštojo mokslo instituciją.

Vaistininko formalios kvalifikacijos įrodymas turi patvirtinti, kad baigtas bent penkerių metų trukmės vaistininkų rengimas, kuris papildomai gali būti išreikštas lygiaverčiais ECTS kreditais, apimantis šiuos minimalius reikalavimus:

1) ketverių metų trukmės teorinį ir praktinį rengimą pagal nuolatinę studijų formą universitete ar lygiavertėje aukštojo mokslo institucijoje arba prižiūrint universitetui;

2) po teorinio ir praktinio rengimo ar jo metu atliktą šešių mėnesių profesinę praktiką visuomenės vaistinėje arba ligoninės vaistinėje, prižiūrint farmacinės veiklos vadovui.

Šio straipsnio 2 dalyje nurodytas rengimas turi apimti bent šio įstatymo 3 priedo 3.6.1 papunktyje nurodytą studijų programą.

Asmuo, baigęs vaistininkų rengimą, privalo turėti pakankamai žinių ir įgūdžių apie:

1) vaistinius preparatus ir jiems gaminti naudojamas medžiagas;

2) vaistinių preparatų gamybos technologiją ir fizinius, cheminius, biologinius ir mikrobiologinius vaistinių preparatų tyrimus;

3) metabolizmą, vaistinių preparatų ir toksinių medžiagų poveikį organizmui ir vaistinių preparatų vartojimą;

4) mokslinius duomenis apie vaistinius preparatus, kurie leidžia suteikti teisingą informaciją apie vaistinius preparatus;

5) teisinius ir kitus reikalavimus, kuriuos reikia išmanyti siekiant užsiimti farmacine veikla.

43 straipsnis. Vaistininkų profesinė veikla

Asmenys, turintys šio įstatymo 3 priedo 3.6.2 papunktyje nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą, gali užsiimti vaistininko profesine veikla bet kurioje valstybėje narėje.

Lietuvos Respublikoje asmenys, turintys universiteto ar pripažintos lygiaverte aukštosios mokyklos vaistininko formalios kvalifikacijos įrodymą, atitinkantį šio įstatymo 42 straipsnio nuostatas, gali užsiimti bent toliau išvardyta veikla, prireikus taikant papildomos profesinės patirties reikalavimą:

1) vaistinių preparatų farmacinės formos gamyba;

2) vaistinių preparatų gamyba ir tyrimais;

3) vaistinių preparatų tyrimais jų tyrimo laboratorijoje;

4) vaistinių preparatų laikymu, saugojimu ir tiekimu vykdant didmeninį platinimą;

5) reikalingos kokybės saugių ir veiksmingų vaistinių preparatų įsigijimu, gamyba, tyrimais, laikymu, pardavimu (išdavimu) visuomenės vaistinėse;

6) reikiamos kokybės saugių ir veiksmingų vaistinių preparatų gamyba, tyrimais, laikymu ir išdavimu ligoninės vaistinėse;

7) informacijos ir patarimų apie vaistinius preparatus teikimu, įskaitant informaciją apie tinkamą jų naudojimą;

8) pranešimų apie nepageidaujamas reakcijas į farmacijos produktus teikimu kompetentingoms institucijoms;

9) individualia pagalba pacientams, kuriems paskirtas gydymas vaistiniais preparatais;

10) pagalba rengiant vietines ir nacionalines visuomenės sveikatos kampanijas.

Jeigu Lietuvos Respublikoje leidžiama užsiimti viena iš vaistininko veiklos rūšių tik kartu su šio įstatymo 3 priedo 3.6.2 papunktyje nurodytu formalios kvalifikacijos įrodymu turint atitinkamą papildomą profesinę patirtį, tai Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta kaip pakankamą kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos išduotą pažymėjimą, patvirtinantį, kad atitinkamas asmuo užsiėmė šia veikla kilmės valstybėje narėje tokį laikotarpį, kurio reikalauja Lietuvos Respublikos teisės aktai.

Šio straipsnio 3 dalyje nurodytas pripažinimas netaikomas dvejų metų profesinės patirties laikotarpiui, kurio Liuksemburgo Didžioji Hercogystė reikalauja suteikiant valstybinę visuomenės vaistinės koncesiją.

AŠTUNTASIS SKIRSNIS

ARCHITEKTAI

44 straipsnis. Architektų rengimas

Architektų rengimą turi sudaryti:

1) ne trumpesnės kaip penkerių metų studijos pagal nuolatinę studijų formą universitete arba lygiavertėje mokymo institucijoje, kurios užbaigiamos sėkmingai išlaikius universitetinio lygio egzaminus; arba

2) ne trumpesnės kaip ketverių metų studijos pagal nuolatinę studijų formą universitete arba lygiavertėje mokymo institucijoje, kurios užbaigiamos sėkmingai išlaikius universitetinio lygio egzaminus ir pateikus pažymėjimą, patvirtinantį, kad atlikta dvejų metų profesinė praktika pagal šio straipsnio 4 dalį.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų studijų programos pagrindinė dalis turi būti architektūra. Studijose turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp teorinių ir praktinių architektūrinio rengimo aspektų ir užtikrinta, kad asmuo įgytų tokių žinių, įgūdžių ir kompetencijų:

1) gebėjimą kurti architektūros projektus, kurie atitiktų ir estetinius, ir techninius reikalavimus;

2) pakankamai žinių apie architektūros istoriją ir teoriją, artimas meno šakas, technologijas ir humanitarinius mokslus;

3) žinių apie vaizduojamąjį meną ir jo įtaką architektūros projekto kokybei;

4) pakankamai žinių apie miestų projektavimą, planavimą ir įgūdžius, reikalingus planavimo procese;

5) supratimą apie santykį tarp žmonių ir pastatų, tarp pastatų ir jų aplinkos, apie poreikį suderinti pastatus ir erdvę tarp jų su žmonių poreikiais ir masteliu;

6) supratimą apie architekto profesiją ir architekto vaidmenį visuomenėje, ypač rengiant aprašus, kuriuose atsižvelgiama į socialinius veiksnius;

7) tyrimo ir projekto aprašų rengimo metodikos supratimą;

8) supratimą apie konstrukcijų projektavimą, konstrukcines ir inžinerines problemas, susijusias su pastatų projektavimu;

9) pakankamai žinių apie fizines problemas, technologijas ir pastatų funkcijas, kad būtų užtikrintas jų vidaus patogumas ir jie būtų apsaugoti nuo klimato poveikio pagal tvaraus vystymosi principus;

10) būtinus projektavimo įgūdžius, kad galėtų patenkinti pastato naudotojo reikalavimus atsižvelgdamas į kainos ir statybos normų nustatytus apribojimus;

11) pakankamai žinių apie pramonę, struktūras, taisykles ir procedūras, reikalingas tam, kad projektų koncepcijos taptų pastatais, o planai būtų įtraukti į bendrąjį planavimą.

Šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyta akademinių studijų trukmė metais gali būti papildomai išreikšta lygiaverčiais ECTS kreditais.

Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta profesinė praktika atliekama tik užbaigus pirmuosius trejus studijų metus. Bent vienų metų trukmės profesinė praktika turi būti grindžiama žiniomis, įgūdžiais ir kompetencijomis, įgytais šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytų studijų metu. Tuo tikslu profesinė praktika atliekama prižiūrint Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos įgaliotam asmeniui ar įstaigai. Tokia praktika gali būti atliekama bet kurioje valstybėje narėje. Profesinę praktiką vertina Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija.

Asmeniui, baigusiam šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas ketverių metų trukmės universitetines studijas Lietuvos Respublikoje, suteikiamas architektūros bakalauro kvalifikacinis laipsnis. Tuo atveju šio įstatymo 18 straipsnyje nurodytas automatinio pripažinimo principas taikomas šio straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka atlikus profesinę praktiką.

45 straipsnis. Architektų rengimo reikalavimų taikymo išimtys

Nukrypstant nuo šio įstatymo 44 straipsnio, 18 straipsnio nuostatas atitinkančiu laikomas ir šis rengimas: rengimas pagal socialinio skatinimo schemas arba nenuosekliosios studijos universitete pagal šio įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus, patvirtintas architektūros egzaminu, kurį išlaikęs asmuo dirbo architektūros srityje ne trumpiau kaip septynerius metus prižiūrimas architekto ar architektų biuro. Egzaminas turi būti universitetinio lygio ir lygiavertis šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytam galutiniam egzaminui.

46 straipsnis. Architektų profesinė veikla

Taikant šį įstatymą, architekto profesinė veikla – tai reguliariai vykdoma veikla pagal architekto profesinį vardą.

Valstybės narės piliečiai, kuriems leista naudotis tuo profesiniu vardu pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, leidžiančius valstybės narės kompetentingai institucijai suteikti tą profesinį vardą valstybės narės piliečiams, ypač išsiskiriantiems pasiekimais architektūros srityje, laikomi atitinkančiais reikalavimus, keliamus siekiant užsiimti architekto profesine veikla pagal architekto profesinį vardą. Atitinkamų asmenų veiklos architektūrinį pobūdį turi patvirtinti jų kilmės valstybės narės suteiktas atestatas.

47 straipsnis. Architektų įgytos teisės

Kad valstybių narių piliečiai Lietuvos Respublikoje galėtų užsiimti architekto profesine veikla, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta šio įstatymo 4 priedo 4 punkte nurodytą architekto formalios kvalifikacijos įrodymą, išduotą kitų valstybių narių ir patvirtinantį, kad baigtos architektų studijos, prasidėjusios ne vėliau kaip tame priede nurodytais atskaitos akademiniais metais, net jeigu jis neatitinka šio įstatymo 44 straipsnyje nustatytų architektų būtiniausių rengimo reikalavimų, ir, siedama su galimybe užsiimti architekto profesine veikla, tokį formalios kvalifikacijos įrodymą prilygina jos pačios išduodamam architekto formalios kvalifikacijos įrodymui.

Esant šio straipsnio 1 dalies aplinkybėms, pripažįstami Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingų institucijų išduoti pažymėjimai, patvirtinantys, kad Vokietijos Demokratinės Respublikos kompetentingų institucijų ne anksčiau kaip 1945 m. gegužės 8 d. išduoti formalios kvalifikacijos įrodymai yra lygiaverčiai šio įstatymo 4 priede išvardytiems įrodymams.

Šio straipsnio 1 dalis taip pat taikoma į šio įstatymo 3 priedo 3.7.1 papunktyje nurodytą sąrašą įtraukto architekto formalios kvalifikacijos įrodymui, kai rengimas prasidėjo iki 2016 m. sausio 18 d.

Kad asmuo galėtų užsiimti architekto profesine veikla, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, atsižvelgdama į šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, pripažįsta toliau nurodytus formalios kvalifikacijos įrodymus ir pažymėjimus, išduotus valstybių narių piliečiams valstybių narių, kurios pradėjo taikyti architektų veiklą reglamentuojančias taisykles nuo tokių datų:

1) Austrija, Suomija ir Švedija nuo 1995 m. sausio 1 d.;

2) Čekija, Estija, Kipras, Latvija, Lenkija, Lietuva, Malta, Slovakija, Slovėnija ir Vengrija nuo 2004 m. gegužės 1 d.;

3) Bulgarija ir Rumunija nuo 2007 m. sausio 1 d.;

4) Kroatija nuo 2013 m. liepos 1 d.

5) kitos valstybės narės nuo 1987 m. rugpjūčio 5 d.

Šio straipsnio 1–3 dalyse minimi pažymėjimai turi patvirtinti, kad jų turėtojui ne ilgiau negu nurodytą terminą leista naudotis architekto profesiniu vardu ir kad jis pagal tas taisykles teisėtai užsiėmė atitinkama veikla ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerius metus iki pažymėjimo išdavimo.

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija šioje dalyje nurodytus formalios kvalifikacijos įrodymus Lietuvos teritorijoje pripažįsta kaip savo pačios išduodamus formalios kvalifikacijos įrodymus, suteikiančius teisę pradėti ir vykdyti architekto profesinę veiklą: įrodymus, kad baigtas nuo 1985 m. rugpjūčio 5 d. buvęs rengimas, pradėtas iki 2014 m. sausio 17 d., suteiktas Vokietijos Federacinės Respublikos profesinio rengimo mokyklose („Fachhochschulen“) per trejų metų laikotarpį, atitinkantis šio įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus ir suteikiantis teisę užsiimti šio įstatymo 46 straipsnyje nurodyta veikla toje valstybėje narėje pagal „architekto“ profesiją, jeigu po rengimo buvo ketverių metų profesinės patirties Vokietijos Federacinėje Respublikoje laikotarpis, patvirtintas pažymėjimu, kurį išdavė profesinė asociacija, į kurios sąrašą įrašytas architektas, pageidaujantis pasinaudoti šio įstatymo nuostatomis.

IV SKYRIUS

PRIPAŽINIMAS, REMIANTIS BENDRAISIAIS PASIRENGIMO PAGRINDAIS IR BENDRAISIAIS PASIRENGIMO TESTAIS

48 straipsnis. Bendrieji pasirengimo pagrindai

Asmenims, pateikusiems įrodymą apie bendraisiais pasirengimo pagrindais įgytą profesinę kvalifikaciją ir siekiantiems dirbti pagal reglamentuojamą profesiją Lietuvos Respublikoje, suteikiama teisė dirbti pagal minėtą profesiją jos teritorijoje tomis pačiomis sąlygomis kaip ir asmenims, kuriems ji išduoda formalios kvalifikacijos įrodymą.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti bendrieji pasirengimo pagrindai turi atitikti šias sąlygas:

1) sudaro galimybių, kad kuo daugiau specialistų galėtų judėti iš vienos valstybės narės į kitą;

2) profesija, kuriai jie taikomi, arba tokios profesijos rengimas jau yra reglamentuojami bent trečdalyje valstybių narių;

3) bendrą žinių, įgūdžių ir kompetencijų rinkinį sudaro bent trečdalio valstybių narių švietimo ir specialistų rengimo sistemose reikalaujamos žinios, įgūdžiai ir kompetencijos. Žinios, įgūdžiai ir kompetencijos valstybėse narėse gali būti įgyjami kaip bendrojo rengimo dalis universitete ar aukštojo mokslo institucijoje ar kaip profesinio mokymo kursų dalis;

4) būti grindžiami Lietuvos kvalifikacijų sandaros lygiais, kurie, vadovaujantis Europos kvalifikacijų sandara, apibrėžti Lietuvos kvalifikacijų sandaros apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės;

5) atitinkama profesija nėra įtraukta į kitus bendruosius pasirengimo pagrindus ir nėra pripažįstama pagal automatinį profesinės kvalifikacijos pripažinimo principą vadovaujantis šio įstatymo III dalies III skyriumi;

6) buvo sudaryti vykdant atitinkamą procedūrą, dalyvaujant valstybių narių, kuriose profesija nėra reglamentuojama, atitinkamiems suinteresuotiesiems subjektams;

7) juos taikant, bet kurios valstybės narės piliečiai gali siekti profesinės kvalifikacijos, atitinkančios šių pagrindų reikalavimus, prieš tai nereikalaujant, kad jie taptų profesinės organizacijos nariais ar joje prisiregistruotų.

Pasiūlymus dėl bendrųjų pasirengimo pagrindų, atitinkančių šio straipsnio 2 dalyje nurodytas sąlygas, Europos Komisijai gali teikti Lietuvos Respublikos profesinės organizacijos, kompetentingos institucijos kartu su Europos Sąjungos lygio profesinėmis organizacijomis, kitų valstybių narių kompetentingomis institucijomis ir profesinėmis organizacijomis, jeigu bendras šių kompetentingų institucijų ar profesinių organizacijų atstovaujamas valstybių narių skaičius yra ne mažiau kaip trečdalis.

Lietuvos Respublika gali neprisijungti prie bendrųjų pasirengimo pagrindų, atitinkančių šio straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, jeigu yra nors viena iš šių sąlygų:

1) Lietuvos Respublikoje nėra švietimo institucijų, kurios vykdytų tokį atitinkamos profesijos rengimą;

2) bendrųjų pasirengimo pagrindų taikymas darytų neigiamą poveikį Lietuvos Respublikos švietimo sistemos organizavimui;

3) yra esminių skirtumų tarp bendrųjų pasirengimo pagrindų ir Lietuvos Respublikoje reikalaujamo rengimo ir tie skirtumai kelia didelę riziką viešajai politikai, viešajam saugumui, visuomenės sveikatai ar paslaugų gavėjų saugai arba aplinkos apsaugai.

Profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius per šešis mėnesius nuo Europos Komisijos priimtų deleguotųjų aktų dėl bendrųjų pasirengimo pagrindų nustatymo įsigaliojimo dienos Europos Komisijai ir kitoms valstybėms narėms praneša apie:

1) profesines kvalifikacijas ir, kai taikoma, profesinius vardus, kurie atitinka bendruosius pasirengimo pagrindus, arba

2) šio straipsnio 4 dalyje nurodytos išimties taikymą, pateikdamas pagrindimą, kurios sąlygos atitiko. Profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius per tris mėnesius nuo prašymo pateikti papildomą paaiškinimą Europos Komisijai gavimo dienos turi šį paaiškinimą pateikti, kai paaiškinimas, kad yra įvykdyta viena iš sąlygų, nurodytų šio straipsnio 4 dalyje, buvo netinkamas arba nepakankamas.

Šis straipsnis taip pat taikomas tam tikros profesijos specializacijoms su sąlyga, kad tokios specializacijos įgijimas susijęs su profesine veikla, kuri ar teisė kuria užsiimti valstybėse narėse yra reglamentuojamos, kai tokia profesija, bet ne jos specializacija, jau automatiškai pripažįstama pagal šio įstatymo III dalies III skyrių.

49 straipsnis. Bendrieji pasirengimo testai

Asmeniui, išlaikiusiam bendrąjį pasirengimo testą ir turinčiam atitinkamą profesinę kvalifikaciją, yra suteikiama teisė užsiimti profesine veikla bet kurioje dalyvaujančioje valstybėje narėje tokiomis pačiomis sąlygomis, kokios yra taikomos asmenims, įgijusiems toje valstybėje narėje profesinę kvalifikaciją.

Bendrasis pasirengimo testas turi atitikti šias sąlygas:

1) sudaro galimybių, kad kuo daugiau specialistų galėtų judėti iš vienos šio straipsnio 1 dalyje nurodytos valstybės narės į kitą;

2) profesija, kuriai taikomas bendrasis pasirengimo testas, arba jos rengimas yra reglamentuojami bent trečdalyje valstybių narių;

3) bendrasis pasirengimo testas sudarytas pagal atitinkamą procedūrą, dalyvaujant valstybių narių, kuriose profesija nėra reglamentuojama, atitinkamiems suinteresuotiesiems subjektams;

4) jį gali laikyti visų valstybių narių piliečiai ir dalyvauti praktiškai organizuojant tokius testus valstybėse narėse nereikalaujant, kad prieš tai jie taptų profesinės organizacijos nariais ar būtų joje prisiregistravę.

Pasiūlymus dėl bendrųjų pasirengimo testų, atitinkančių šio straipsnio 2 dalyje nurodytas sąlygas, Europos Komisijai gali teikti Lietuvos Respublikos profesinės organizacijos, kompetentingos institucijos kartu su Europos Sąjungos lygio profesinėmis organizacijomis, kitų valstybių narių kompetentingomis institucijomis ir profesinėmis organizacijomis, jeigu bendras šių kompetentingų institucijų ar profesinių organizacijų atstovaujamas valstybių narių skaičius yra ne mažiau kaip trečdalis.

Lietuvos Respublika gali neprisijungti prie bendrųjų pasirengimo testų, atitinkančių šio straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, jeigu yra nors viena iš šių sąlygų:

1) Lietuvos Respublikoje atitinkama profesija nereglamentuojama;

2) bendrojo rengimo testo turinys nepakankamai sumažina didelę riziką visuomenės sveikatai ar paslaugų gavėjų saugai, kuri užtikrinama Lietuvos Respublikoje;

3) bendrojo pasirengimo testo turinys suteiktų daug mažiau patrauklias galimybes dirbti pagal atitinkamą profesiją, palyginti su reikalavimais Lietuvos Respublikoje.

Profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius per šešis mėnesius nuo Europos Komisijos priimtų deleguotųjų aktų dėl bendrųjų pasirengimo testų turinio ir organizavimo sąlygų įsigaliojimo dienos Europos Komisijai ir kitoms valstybėms narėms praneša apie:

1) savo pajėgumus rengti tokius testus arba

V SKYRIUS

BENDROSIOS NUOSTATOS DĖL ĮSISTEIGIMO

50 straipsnis. Dokumentai ir formalumai

Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos, priimančios sprendimus dėl prašymų leisti dirbti pagal reglamentuojamą profesiją pagal šio įstatymo III dalį, gali reikalauti šio įstatymo 5 priede išvardytų dokumentų.

Šio įstatymo 5 priedo 1 punkto d, e ir f papunkčiuose nurodyti dokumentai turi būti institucijų išduoti ne anksčiau kaip prieš tris mėnesius iki jų pateikimo dienos.

Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos užtikrina jų gaunamos informacijos, susijusios su reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimu, konfidencialumą.

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, turinti pagrįstų abejonių, gali reikalauti iš valstybės narės kompetentingų institucijų patvirtinti toje valstybėje narėje išduotų pažymėjimų ir formalios kvalifikacijos įrodymų autentiškumą, o kai taikytina, – ir patvirtinti, ar asmuo, siejant su šio įstatymo III dalies III skyriuje nurodytomis profesijomis, atitinka būtiniausius rengimo reikalavimus, nustatytus atitinkamai šio įstatymo 22, 23, 26, 29, 32, 33, 36, 38, 42 ir 44 straipsniuose.

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, turinti pagrįstų abejonių, turi teisę pasiteirauti kvalifikacijos suteikimo kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos, ar šio įstatymo 3 straipsnio 6 dalyje apibrėžtas formalios kvalifikacijos įrodymas buvo išduotas valstybės narės kompetentingos institucijos ir susijęs su rengimu, visiškai ar iš dalies įgytu kitos valstybės narės teritorijoje teisėtai įsteigtoje institucijoje:

1) ar rengiančioje institucijoje rengimas buvo oficialiai patvirtintas švietimo įstaigos, įsikūrusios kvalifikacijos suteikimo kilmės valstybėje narėje;

2) ar išduotas formalios kvalifikacijos įrodymas yra tas pats, kuris būtų išduotas, jeigu visas rengimas būtų vykęs kvalifikacijos suteikimo kilmės valstybėje narėje;

3) ar formalios kvalifikacijos įrodymas suteikia tas pačias profesines teises kvalifikacijos suteikimo kilmės valstybės narės teritorijoje.

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, turinti pagrįstų abejonių, gali reikalauti kitos valstybės narės kompetentingų institucijų patvirtinti, kad asmeniui nėra laikinai ar visam laikui sustabdyta teisė dirbti pagal profesiją dėl sunkaus profesinio nusižengimo ar teistumo dėl padarytos nusikalstamos veikos, susijusios su bet kokia to asmens profesine veikla.

Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos su kitų valstybių narių kompetentingomis institucijomis šiame straipsnyje nurodyta informacija keičiasi per IMI.

Jeigu Lietuvos Respublikoje reikalaujama, kad, siekdami dirbti pagal reglamentuojamą profesiją, Lietuvos Respublikos piliečiai duotų priesaiką, ir kai tos priesaikos tekstas negali būti taikomas kitų valstybių narių piliečiams, kompetentinga institucija užtikrina, kad atitinkamiems asmenims galėtų būti taikomas atitinkamas lygiavertis tekstas.

51 straipsnis. Profesinės kvalifikacijos pripažinimo procedūra

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija patvirtina paraiškos gavimą per vieną mėnesį nuo jos gavimo dienos ir praneša asmeniui apie bet kokį trūkstamą dokumentą.

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija turi priimti tinkamai pagrįstą sprendimą kuo greičiau ir ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo dienos, kurią buvo pateiktas visas asmens dokumentų rinkinys. Šio įstatymo III dalies I ir II skyriuose nurodytais atvejais šis terminas gali būti pratęstas ne ilgiau nei vieną mėnesį.

Sprendimas dėl asmens profesinės kvalifikacijos pripažinimo arba jo nebuvimas gali būti skundžiami Apeliacinei komisijai ir administraciniam teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

52 straipsnis. Profesinių vardų naudojimas

Jeigu Lietuvos Respublikoje su viena iš atitinkamos profesijos veiklos rūšių susijusio profesinio vardo naudojimas reglamentuojamas, kitų valstybių narių piliečiai, kuriems leidžiama dirbti pagal reglamentuojamą profesiją pagal šio įstatymo III dalies nuostatas, naudoja Lietuvos Respublikos profesinį vardą, kuris atitinka tą profesiją toje valstybėje narėje, ir bet kokias su juo susijusias santrumpas.

Jeigu atitinkamą profesiją, reglamentuojamą Lietuvos Respublikoje, reglamentuoja ir šio įstatymo 1 priede nurodyta asociacija ar organizacija, tai valstybių narių piliečiams neleidžiama naudoti tos asociacijos ar organizacijos suteikto profesinio vardo arba jo santrumpos, nebent pateikiama įrodymų, kad jie yra minėtos asociacijos ar organizacijos nariai.

Jeigu narystė asociacijoje ir organizacijoje suteikiama tik turint tam tikrą profesinę kvalifikaciją, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija gali to reikalauti iš profesinę kvalifikaciją turinčių kitų valstybių piliečių tik pagal šio įstatymo nuostatas.

Lietuvos Respublika nesuteikia teisės naudoti profesinį vardą profesinių kvalifikacijų turėtojams, jeigu profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius neatliko pareigos pranešti Europos Komisijai ir kitoms valstybėms narėms vadovaujantis šio įstatymo 59 straipsnio 2 dalies 11 punktu.

IV DALIS

TAISYKLĖS SIEKIANT DIRBTI PAGAL REGLAMENTUOJAMĄ PROFESIJĄ IR UŽSIIMTI PROFESINE VEIKLA

53 straipsnis. Taikymo sritis

Šios dalies nuostatos taikomos tiek asmenims, siekiantiems įsisteigti, tiek teikiantiems paslaugas, kaip apibrėžta šio įstatymo II ir III dalyse.

54 straipsnis. Lietuvių kalbos mokėjimas

Asmenys, kurių profesinė kvalifikacija pripažinta, turi mokėti lietuvių kalbą tiek, kiek tai būtina siekiant dirbti pagal reglamentuojamą profesiją ar užsiimti profesine veikla Lietuvos Respublikoje.

Šio straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos asmenims mokėti lietuvių kalbą įvykdymo kontrolę atlieka Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos arba ji gali būti vykdoma joms prižiūrint.

Lietuvių kalbos mokėjimo tikrinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos.

Šio straipsnio 2 dalyje numatytas lietuvių kalbos mokėjimo tikrinimas gali būti atliekamas, jeigu profesija, kuria ketina užsiimti asmuo, daro poveikį pacientų saugumui. Lietuvių kalbos mokėjimo tikrinimas gali būti atliekamas ir ketinant dirbti pagal kitas profesijas, kai kyla pagrįstų abejonių dėl asmens tinkamo kalbos mokėjimo norint dirbti pagal reglamentuojamą profesiją ar laikinai ir kartais teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje.

Asmens lietuvių kalbos mokėjimas gali būti tikrinamas tik išdavus Europos profesinę kortelę pagal šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalį arba atitinkamai pripažinus jo profesinę kvalifikaciją.

Asmens lietuvių kalbos mokėjimo tikrinimas turi būti proporcingas veiklai, kuria asmuo ketina užsiimti Lietuvos Respublikoje.

Asmens lietuvių kalbos mokėjimo tikrinimo rezultatai gali būti skundžiami teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

55 straipsnis. Mokslo vardų naudojimas

Lietuvos Respublikos institucijos, nepažeisdamos šio įstatymo 9 ir 52 straipsnių, užtikrina suinteresuotų asmenų teisę naudoti mokslo vardus, suteiktus kilmės valstybėje narėje. Mokslo vardai gali būti nurodomi sutrumpinta forma kilmės valstybės narės kalba.

Jeigu kilmės valstybės narės mokslo vardas Lietuvos Respublikoje gali būti painiojamas su vardu, kuriam reikia papildomo rengimo, kurio asmuo neturi, turi būti naudojamas kilmės valstybės narės mokslo vardas Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.

56 straipsnis. Sveikatos draudimo fondų suteikiamas patvirtinimas

Nepažeisdama šio įstatymo 7 straipsnio 1 ir 4 dalių, 8 straipsnio 2 punkto, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija nereikalauja iš asmenų, įgijusių profesinę kvalifikaciją Lietuvos Respublikoje, sveikatos draudimo fondų patvirtinimo. Šiame straipsnyje nustatytas reikalavimas taikomas ir asmenims, turintiems kitose valstybėse narėse įgytą gydytojo ir gydytojo odontologo formalios kvalifikacijos įrodymą.

57 straipsnis. Profesinės praktikos pripažinimas

Jeigu Lietuvos Respublikoje leidžiama dirbti pagal reglamentuojamą profesiją tik baigus profesinę praktiką, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, nagrinėdama prašymą leisti dirbti pagal reglamentuojamą profesiją, pripažįsta kitoje valstybėje narėje atliktą profesinę praktiką su sąlyga, kad tokia praktika atitinka šio straipsnio 2 dalyje nurodytas taisykles, ir atsižvelgia į asmens trečiojoje valstybėje atliktą profesinę praktiką.

Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos teisės aktuose gali nustatyti pagrįstą profesinės praktikos dalies, kurią galima atlikti užsienyje, trukmės apribojimą ir priima taisykles dėl profesinės praktikos, kuri atliekama kitoje valstybėje narėje arba trečiojoje valstybėje, organizavimo ir pripažinimo, įskaitant profesinės praktikos vadovo vaidmenį.

Šio straipsnio 1 dalyje numatytos profesinės praktikos pripažinimas nekeičia Lietuvos Respublikoje nustatytų reikalavimų tam, kad būtų suteikta teisė dirbti pagal reglamentuojamą profesiją.

V DALIS

ADMINISTRACINIS BENDRADARBIAVIMAS

58 straipsnis. Kompetentingos institucijos

Lietuvos Respublikos ir kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos glaudžiai bendradarbiauja, teikia abipusę pagalbą ir užtikrina informacijos, kuria keičiasi, konfidencialumą.

Lietuvos Respublikos ir kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos keičiasi informacija apie drausmines nuobaudas, baudžiamąsias sankcijas arba kitas aplinkybes, kurios gali turėti pasekmių šio įstatymo nustatytai veiklai.

Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos, bendradarbiaudamos ir keisdamosi informacija su kilmės valstybių narių kompetentingomis institucijomis, vadovaujasi Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo, Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo nuostatomis.

Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos nagrinėja aplinkybių, nurodytų šio straipsnio 2 dalyje, tikrumą ir priima sprendimus dėl tyrimų, kuriuos reikia atlikti, pobūdžio ir masto. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos praneša kitai valstybei narei apie padarytas išvadas jos nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos, vadovaudamosi šio straipsnio 1–4 dalių nuostatomis, keisdamosi informacija naudojasi IMI.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskiria kompetentingas institucijas. Įstatymų nustatytais atvejais kompetentingomis institucijomis gali būti skiriamos reglamentuojamų profesijų savivaldą įgyvendinančios asociacijos.

59 straipsnis. Profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius

Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija paskiria profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorių ir praneša apie tai Europos Komisijai, taip pat kitoms valstybėms narėms.

Profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius:

1) koordinuoja Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų veiklą įgyvendinant šio įstatymo nuostatas;

2) renka informaciją, kuri reikalinga šio įstatymo nuostatoms įgyvendinti;

3) praneša kitoms valstybėms narėms ir Europos Komisijai apie Lietuvos Respublikos kompetentingas institucijas ir reglamentuojamų profesijų savivaldą įgyvendinančias asociacijas, nurodytas šio įstatymo 58 straipsnio 6 dalyje;

4) dalyvauja Europos Komisijos Profesinių kvalifikacijų pripažinimo komiteto veikloje;

5) nagrinėja pasiūlymus dėl bendrųjų profesinio pasirengimo pagrindų ir bendrųjų profesinio pasirengimo testų, kurie numatyti šio įstatymo 48 ir 49 straipsniuose;

6) keičiasi informacija ir geriausia praktika, siekdamas Lietuvos Respublikoje optimizuoti tęstinį kvalifikacijos tobulinimą asmenims, kurių turimoms profesinėms kvalifikacijoms taikomas šio įstatymo III dalies III skyrius;

7) keičiasi informacija ir geriausios praktikos pavyzdžiais taikant šio įstatymo 16 straipsnyje nurodytas kompensacines priemones;

8) teikia prašymus Europos Komisijos Profesinių kvalifikacijų pripažinimo komitetui dėl atsiradusių sunkumų konkrečioje srityje taikant šio įstatymo nuostatas;

9) sudaro reglamentuojamų profesijų sąrašą; jį tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija;

10) informuoja Europos Komisiją apie Lietuvos Respublikoje reglamentuojamų profesijų, reglamentuojamo rengimo ir šio įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodyto specialios struktūros rengimo sąrašų pakeitimus;

11) informuoja Europos Komisiją apie Lietuvos Respublikos asociacijas ir organizacijas, kurioms Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka suteikti įgaliojimai, nurodyti šio įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje;

12) inicijuoja įvairių klausimų dėl reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo sprendimą;

13) pagal kompetenciją užtikrina vienodą šio įstatymo nuostatų taikymą.

Profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius turi teisę gauti informaciją iš Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų ar reglamentuojamų profesijų savivaldą įgyvendinančių asociacijų, nurodytų šio įstatymo 58 straipsnio 6 dalyje, ir 62 straipsnyje nurodyto Lietuvos Respublikos pagalbos centro šio straipsnio 2 dalyje numatytoms pareigoms atlikti.

Profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius kartu su Lietuvos Respublikos kompetentingomis institucijomis:

1) tikrina, ar reikalavimai, kurie taikomi pagal Lietuvos Respublikos teisinę sistemą, kuriais konkrečios profesinės kvalifikacijos turėtojui apribojama teisė pradėti dirbti pagal reglamentuojamą profesiją arba užsiimti ta profesine veikla, įskaitant naudojimąsi profesiniu vardu ir veiklos pagal tokį profesinį vardą vykdymą (toliau šiame straipsnyje – reikalavimai), yra suderinami su toliau išvardytais principais:

neturi būti nei tiesiogiai, nei netiesiogiai diskriminuojantys dėl pilietybės ar gyvenamosios vietos;

turi būti pagrįsti svarbiomis bendrojo intereso priežastimis;

turi būti tinkami siekiant įgyvendinti nustatytą tikslą ir jais neturi būti reikalaujama daugiau, nei būtina tam tikslui pasiekti;

2) kas dveji metai pateikia Europos Komisijai profesinių kvalifikacijų pripažinimo sistemos taikymo ataskaitą ir priimtų sprendimų statistinę suvestinę bei pagrindinių šio įstatymo taikymo problemų sąrašą;

3) per šešis mėnesius nuo šios dalies 1 punkte nurodytų reikalavimų priėmimo dienos pateikia Europos Komisijai informaciją apie juos ir nurodo priežastis, kodėl tokie reikalavimai atitinka šios dalies 1 punkte nurodytus principus;

4) kas dvejus metus Europos Komisijai pateikia ataskaitą apie panaikintus arba mažiau ribojančius šios dalies 1 punkte nurodytus reikalavimus;

5) teikia informaciją Europos Komisijai apie šio įstatymo nuostatų įgyvendinimą.

Nuo 2016 m. sausio 18 d. į šio straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodytą priimtų sprendimų statistinę suvestinę įtraukiama išsami informacija apie sprendimų, priimtų pagal šį įstatymą, skaičių ir tipus, įskaitant kompetentingų institucijų pagal šio įstatymo 6 straipsnį priimtų sprendimų dėl teisės iš dalies užsiimti profesine veikla tipus, ir pagrindinių problemų, kylančių taikant šį įstatymą, apibūdinimas.

60 straipsnis. Nacionalinė reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo taryba

Nacionalinė reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo taryba (toliau – Taryba) padeda šio įstatymo 59 straipsnyje nurodytam profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatoriui įgyvendinti profesinių kvalifikacijų pripažinimo politikos kryptis.

Taryba sudaroma iš kompetentingų institucijų, profesinių asociacijų ir darbdavių atstovų. Tarybos sudėtį ir nuostatus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija.

61 straipsnis. Įspėjimo sistema

Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos informuoja visas kitų valstybių narių kompetentingas institucijas apie asmenį, kurio galimybes Lietuvos Respublikoje užsiimti šio straipsnio 2 dalyje išvardytomis profesinėmis veiklomis Lietuvos Respublikos institucijos ar teismai apribojo arba visiškai ar iš dalies uždraudė (net jeigu tai būtų laikinai).

Įspėjimas išsiunčiamas apie asmenis, nurodytus šio straipsnio 1 dalyje, ir užsiimančius šiomis profesinėmis veiklomis:

1) pagrindinio rengimo medicinos gydytojo ir šeimos gydytojo, turinčio šio įstatymo 3 priedo 3.1.1 ir 3.1.4 papunkčiuose nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą;

2) gydytojo specialisto, turinčio šio įstatymo 3 priedo 3.1.3 papunktyje nurodytą kvalifikaciją;

3) bendrosios praktikos slaugytojo, turinčio šio įstatymo 3 priedo 3.2.2 papunktyje nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą;

4) gydytojo odontologo, turinčio šio įstatymo 3 priedo 3.3.2 papunktyje nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą;

5) gydytojo odontologo specialisto, turinčio šio įstatymo 3 priedo 3.3.3 papunktyje nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą;

6) veterinarijos gydytojo, turinčio šio įstatymo 3 priedo 3.4.2 papunktyje nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą;

7) akušerio, turinčio šio įstatymo 3 priedo 3.5.2 papunktyje nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą;

8) vaistininko, turinčio šio įstatymo 3 priedo 3.6.2 papunktyje nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą;

9) asmens, turinčio šio įstatymo 5 priedo 2 punkte nurodytą pažymėjimą, įrodantį, kad jis užbaigė rengimą, kuris atitinka šio įstatymo 22, 23, 29, 32, 33, 36, 38 ar 42 straipsniuose nurodytus būtiniausius reikalavimus, tačiau kuris prasidėjo anksčiau nei šio įstatymo 3 priedo 3.1.3, 3.1.4, 3.2.2, 3.3.2, 3.3.3, 3.4.2, 3.5.2, 3.6.2 papunkčiuose nurodytų kvalifikacijų įgijimo atskaitos datos;

10) asmens, turinčio pažymėjimą apie įgytas teises, kaip nurodyta šio įstatymo 21, 25, 27, 31, 35, 41 straipsniuose;

11) kitų asmenų, užsiimančių veikla, darančia poveikį pacientų saugumui, kai jie dirba Lietuvos Respublikoje pagal reglamentuojamą profesiją;

12) asmenų, užsiimančių veikla, susijusia su nepilnamečių asmenų ugdymu, įskaitant vaikų priežiūrą ir ikimokyklinį bei priešmokyklinį ugdymą, kai asmuo dirba Lietuvos Respublikoje pagal reglamentuojamą profesiją.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskiria kompetentingas institucijas pateikti kitoms valstybėms narėms šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytą informaciją ir ją tvarkyti.

Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos naudojasi Lietuvos Respublikos registruose ir informacinėse sistemose tvarkoma informacija apie paskirtus draudimus asmenims, užsiimantiems veikla, nurodyta šio straipsnio 2 dalyje, ir šią informaciją pateikia kitoms valstybėms narėms.

Įspėjimo sistemos organizavimo tvarką ir informacijos, nurodytos šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, tvarkymo procedūras nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytą informaciją per IMI turi išsiųsti ne vėliau kaip per tris dienas nuo sprendimo, kuriuo apribojamos atitinkamo asmens galimybės visiškai arba iš dalies užsiimti profesine veikla arba užsiimti tokia veikla jam uždraudžiama, priėmimo datos.

Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos, siųsdamos įspėjimą apie asmenis, kuriems apribotos galimybės arba uždrausta užsiimti šio straipsnio 2 dalyje nurodytomis profesinėmis veiklomis, pateikia tik šiuos duomenis:

1) asmens tapatybę;

2) atitinkamos profesijos pavadinimą;

3) informaciją apie sprendimą dėl atitinkamos veiklos apribojimo arba draudimo priėmusią Lietuvos Respublikos instituciją arba teismą;

4) informaciją apie atitinkamos veiklos apribojimo arba draudimo taikymo sritį;

5) informaciją apie atitinkamos veiklos apribojimo arba draudimo taikymo laikotarpį.

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija ne vėliau kaip per tris dienas po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos per IMI informuoja visų kitų valstybių narių kompetentingas institucijas apie asmenų, kurie pateikė prašymą dėl kvalifikacijos pripažinimo pagal šio įstatymo nuostatas ir kurie, kaip pripažinta vėlesniais teismų sprendimais, tokiomis aplinkybėmis naudojosi suklastotais dokumentais, patvirtinančiais jų profesinę kvalifikaciją, tapatybę.

Nustojus galioti šio straipsnio 1 dalyje nurodytam atitinkamos veiklos draudimui arba apribojimui, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija per IMI apie tai nedelsdama, bet ne vėliau kaip tą pačią dieną informuoja visų valstybių narių kompetentingas institucijas. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, pateikusi informaciją pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalis, taip pat informuoja ir apie veiklos draudimo ar apribojimo galiojimo pabaigos datą, ir apie bet kokį vėlesnį tos datos pakeitimą.

10.

Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos, siųsdamos įspėjimus, nurodytus šio straipsnio 1 dalyje, apie asmenis kitoms valstybėms narėms, tuo pačiu metu turi informuoti tuos asmenis apie jų teisę apskųsti sprendimą, jį pakeisti ir gauti patirtos žalos atlyginimą.

11.

Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos, siųsdamos įspėjimus, nurodytus šio straipsnio 1 dalyje, privalo nurodyti, kad asmuo, apie kurį yra siunčiamas įspėjimas, gali inicijuoti procesą dėl neteisingo įspėjimo apskundimo.

12.

Duomenys apie įspėjimus IMI gali būti tvarkomi įspėjimų galiojimo laikotarpiu.

13.

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija per tris dienas nuo sprendimo panaikinti įspėjimą priėmimo arba nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodyto apribojimo ar draudimo galiojimo pabaigos dienos ištrina įspėjimą IMI.

62 straipsnis. Lietuvos Respublikos pagalbos centras

Lietuvos Respublikos pagalbos centro (toliau – Pagalbos centras) funkcijas atlieka Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija.

Pagalbos centras:

1) teikia piliečiams ir kitų valstybių narių pagalbos centrams pagalbą dėl šiame įstatyme numatytų profesinių kvalifikacijų pripažinimo, įskaitant informaciją apie profesijas ir darbą pagal jas, socialinę apsaugą reglamentuojančius Lietuvos Respublikos teisės aktus ir, kai taikytina, profesinės etikos taisykles;

2) padeda piliečiams įgyvendinti šiuo įstatymu jiems suteiktas teises, jeigu reikia, bendradarbiaudamas su kilmės ar priimančiosios valstybės narės pagalbos centru, kompetentingomis institucijomis ir kontaktiniais centrais;

3) atlieka kompetentingos institucijos funkcijas IMI byloms tvarkyti ir Europos profesinėms kortelėms išduoti, kai profesija, pagal kurią asmuo siekia įsisteigti ar laikinai ir kartais teikti paslaugas kitoje valstybėje narėje, yra nereglamentuojama Lietuvos Respublikoje.

Pagalbos centras bendradarbiauja su kiekviena kilmės arba priimančiosios valstybės narės kompetentinga institucija ar pagalbos centru ir prireikus jų prašymu teikia jiems visą atitinkamą informaciją, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo, Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo nuostatomis.

Pagalbos centras Europos Komisijos prašymu informuoja apie paklausimų, susijusių su sprendžiamais klausimais, rezultatus per du mėnesius nuo jų gavimo dienos.

63 straipsnis. Lietuvos Respublikos kontaktinis centras

Lietuvos Respublikos kontaktinis centras (toliau – Kontaktinis centras), įsteigtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos paslaugų įstatymo nuostatomis, užtikrina, kad jo portale būtų prieinama ir reguliariai atnaujinama ši informacija:

1) Lietuvos Respublikoje reglamentuojamų profesijų sąrašas, taip pat už kiekvieną reglamentuojamą profesiją atsakingos kompetentingos institucijos ir visų valstybių narių pagalbos centrų kontaktiniai duomenys;

2) profesijų, kurioms gali būti išduota Europos profesinė kortelė, sąrašas, Europos profesinės kortelės veikimas, įskaitant visus asmenų mokėtinus mokesčius, ir Europos profesinę kortelę išduodančios kompetentingos institucijos;

3) visų profesijų, kurioms Lietuvos Respublikoje yra taikomas šio įstatymo 9 straipsnio 8 dalis, sąrašas;

4) Lietuvos Respublikoje reglamentuojamo rengimo ir šio įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodyto specialios struktūros rengimo sąrašas;

5) Lietuvos Respublikos reglamentuojamoms profesijoms taikomi šio įstatymo 9, 50, 51 ir 54 straipsniuose nurodyti reikalavimai ir procedūros, įskaitant visus susijusius Lietuvos Respublikos piliečių mokėtinus mokesčius ir Lietuvos Respublikos kompetentingoms institucijoms pateiktinus dokumentus;

6) informacija, kaip, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais, apskųsti pagal šį įstatymą priimtus Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų sprendimus.

Kontaktinis centras užtikrina, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija ir pagalba būtų teikiama naudotojams aiškiu ir suprantamu būdu, kad ji būtų lengvai prieinama nuotoliniu būdu ir elektroninėmis priemonėmis ir būtų nuolat atnaujinama. Esant galimybei, šio straipsnio 1 dalyje numatytą informaciją teikia kitomis oficialiosiomis Europos Sąjungos kalbomis.

Kontaktinis centras užtikrina, kad į kiekvieną kontaktiniam centrui adresuotą prašymą pateikti informaciją būtų atsakyta ne vėliau kaip per penkias darbo dienas.

Kontaktinis centras bendradarbiauja su kitų valstybių narių kontaktiniais centrais ir su Europos Komisija šio straipsnio 1, 2 ir 4 dalių įgyvendinimo tikslais.

Kontaktinio centro veikla šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms funkcijoms atlikti yra finansuojama iš Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai skirtų valstybės biudžeto asignavimų ir (ar) kitų lėšų.

64 straipsnis. Apeliacinė komisija

Šio įstatymo 9 straipsnio 14 dalyje ir 51 straipsnio 3 dalyje nurodytos Apeliacinės komisijos personalinę sudėtį tvirtina ir asmenų skundų nagrinėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija.

Apeliacinė komisija sudaroma iš profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatoriaus, Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Studijų kokybės vertinimo centro atstovų – iš viso ne mažiau kaip iš 11 narių.

Apeliacinė komisija atlieka šias funkcijas:

1) nagrinėja asmenų skundus dėl Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų priimtų sprendimų, susijusių su kitoje valstybėje narėje įgytos profesinės kvalifikacijos pripažinimu, ir dėl šio įstatymo 9 straipsnio 9 dalies 2 punkte nurodytų sprendimų;

2) pagal kompetenciją teikia informaciją apie savo priimtus sprendimus.

Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos sprendimą dėl asmens profesinės kvalifikacijos pripažinimo, priimtą išnagrinėjus asmens prašymą pripažinti jo kitoje valstybėje narėje įgytą profesinę kvalifikaciją, Apeliacinei komisijai gali skųsti asmuo, nesutinkantis su Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos sprendimu nepripažinti jo kitoje valstybėje narėje įgytos profesinės kvalifikacijos. Tais atvejais, kai Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija nustatytu laiku sprendimo dėl asmens prašymo pripažinti jo kitoje valstybėje narėje įgytą profesinę kvalifikaciją nepriima, asmuo dėl pažeistos teisės gali pateikti skundą Apeliacinei komisijai.

Asmuo, nesutinkantis su šio įstatymo 9 straipsnio 9 dalies 2 punkte nurodytu Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos sprendimu, priimtu išnagrinėjus deklaraciją dėl leidimo laikinai ir kartais teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje, gali jį skųsti Apeliacinei komisijai.

Šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodyti skundai paduodami per 14 darbo dienų nuo skundžiamo sprendimo priėmimo arba termino išnagrinėti asmens prašymą pripažinti jo kitoje valstybėje narėje įgytą profesinę kvalifikaciją pabaigos dienos.

Apeliacinei komisijai pateiktas skundas turi būti išnagrinėtas ir sprendimas dėl jo priimtas per vieną mėnesį nuo skundo gavimo dienos.

Apeliacinė komisija motyvuotu sprendimu atsisako nagrinėti asmens skundą, jeigu:

1) praleistas skundo padavimo terminas ir asmuo neprašo jo atnaujinti;

2) jau buvo priimtas vienas iš šio straipsnio 9 dalyje nurodytų sprendimų dėl to paties asmens, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Apeliacinė komisija, išnagrinėjusi skundą, priima vieną iš šių motyvuotų sprendimų:

1) palikti galioti Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtą sprendimą nepripažinti kitoje valstybėje narėje įgytos profesinės kvalifikacijos ar šio įstatymo 9 straipsnio 9 dalies 2 punkte nurodytą sprendimą ir asmens skundą atmesti;

2) įpareigoti Lietuvos Respublikos kompetentingą instituciją atlikti pakartotinį kitoje valstybėje narėje įgytos profesinės kvalifikacijos vertinimą;

3) įpareigoti Lietuvos Respublikos kompetentingą instituciją pakartotinai vertinti profesinę kvalifikaciją, kai paslaugos teikiamos laikinai ir kartais.

10.

Asmuo, nesutinkantis su Apeliacinės komisijos sprendimu, gali jį skųsti administraciniam teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

65 straipsnis. Procedūrų atlikimas elektroninėmis priemonėmis

Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos ir Kontaktinis centras užtikrina, kad visi reikalavimai, procedūros ir formalumai, susiję su šiame įstatyme nustatytais dalykais, būtų įvykdomi nuotoliniu būdu ir elektroninėmis priemonėmis, ir naudoja technines priemones, leidžiančias tvarkyti dokumentus su apibrėžtų formatų saugiais elektroniniais parašais teisės aktų nustatyta tvarka.

Gavus dokumentus šio straipsnio 1 dalyje nurodytu būdu ir esant būtinybei ar jeigu kyla pagrįstų abejonių, Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos gali prašyti pateikti patvirtintas dokumentų kopijas.

Šio straipsnio 1 ir 2 dalys netaikomos profesinės adaptacijos laikotarpio įvykdymui ar profesinio tinkamumo testo atlikimui.

Atliekant šio straipsnio 1 dalyje numatytas procedūras Lietuvos Respublikoje gali būti priimamas saugus elektroninis parašas, atitinkantis Lietuvos Respublikos elektroninio parašo įstatymo 2 straipsnio 5 dalį ir sukurtas saugia parašo formavimo įranga bei patvirtintas galiojančiu kvalifikuotu sertifikatu.

Šio įstatymo 9 straipsnio 8 dalyje ir 51 straipsnyje nustatytų procedūrinių laikotarpių pradžia yra asmens paraiškos arba bet kokio trūkstamo dokumento pateikimo Kontaktiniam centrui arba tiesiogiai atitinkamai Lietuvos Respublikos kompetentingai institucijai data.

Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos prašymas pateikti patvirtintas dokumentų kopijas, kaip nurodyta šio straipsnio 2 dalyje, nelaikomas prašymu pateikti trūkstamus dokumentus.

Lietuvos Respublikos

reglamentuojamų profesinių

kvalifikacijų pripažinimo įstatymo

1 priedas

LIETUVOS RESPUBLIKOS reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo ĮSTATYMO 4 STRAIPSNIO 5 DALIES SĄLYGAS ATITINKANČIŲ PROFESINIŲ ASOCIACIJŲ ARBA ORGANIZACIJŲ SĄRAŠAS

AIRIJA

Airijos privilegijuotų apskaitininkų institutas (taikoma tik sąskaitų audito veiklai).

Airijos atestuotų valstybės apskaitininkų institutas (taikoma tik sąskaitų audito veiklai).

Atestuotų apskaitininkų asociacija (taikoma tik sąskaitų audito veiklai).

Airijos inžinierių institucija.

Airijos planavimo institutas.

Jungtinės Karalystės asociacijos ir organizacijos, kurių nariais yra ir Airijos piliečiai:

1) Anglijos ir Velso privilegijuotų apskaitininkų institutas;

2) Škotijos privilegijuotų apskaitininkų institutas;

3) Aktuarų institutas;

4) Aktuarų fakultetas;

5) Vadybos apskaitininkų privilegijuotasis institutas;

6) Diplomuotų sekretorių ir administratorių institutas;

7) Karališkasis miestų planavimo institutas;

8) Karališkoji diplomuotų ekspertų institucija;

9) Privilegijuotasis statybos institutas.

JUNGTINĖ KARALYSTĖ

Anglijos ir Velso privilegijuotų apskaitininkų institutas.

Škotijos privilegijuotų apskaitininkų institutas.

Airijos privilegijuotų apskaitininkų institutas.

Atestuotų apskaitininkų privilegijuotoji asociacija.

Nuostolių nustatymo ekspertų privilegijuotasis institutas.

Vadybos apskaitininkų privilegijuotasis institutas.

Diplomuotų sekretorių ir administratorių institutas.

Privilegijuotasis draudimo institutas.

Aktuarų institutas.

10.

Aktuarų fakultetas.

11.

Privilegijuotasis bankininkų institutas.

12.

Škotijos bankininkų institutas.

13.

Karališkoji diplomuotų ekspertų institucija.

14.

Karališkasis miestų planavimo institutas.

15.

Privilegijuotoji fizioterapijos draugija.

16.

Karališkoji chemijos draugija.

17.

Britų psichologijos draugija.

18.

Bibliotekų asociacija.

19.

Diplomuotų miškininkų institutas.

20.

Privilegijuotasis statybos institutas.

21.

Inžinerijos taryba.

22.

Energetikos institutas.

23.

Statybinės inžinerijos institucija.

24.

Inžinierių statybininkų institucija.

25.

Kasybos inžinierių institucija.

26.

Kasybos ir metalurgijos institucija.

27.

Inžinierių elektrikų institucija.

28.

Dujų inžinierių institucija.

29.

Inžinierių mechanikų institucija.

30.

Chemijos inžinierių institucija.

31.

Gamybos inžinierių institucija.

32.

Jūrų inžinierių institucija.

33.

Karališkoji karinių laivų architektų institucija.

34.

Karališkoji aeronautikos draugija.

35.

Metalų institutas.

36.

Privilegijuotoji pastatų tinklų inžinierių institucija.

37.

Matavimų ir kontrolės institutas.

38.

Britų kompiuterių draugija.

Lietuvos Respublikos

reglamentuojamų profesinių

kvalifikacijų pripažinimo įstatymo

2 priedas

VEIKLA, SUSIJUSI SU LIETUVOS RESPUBLIKOS REGLAMENTUOJAMŲ PROFESINIŲ KVALIFIKACIJŲ PRIPAŽINIMO ĮSTATYMO 17 STRAIPSNYJE NURODYTOMIS PROFESINĖS PATIRTIES KATEGORIJOMIS

I sąrašas

Pagrindinės grupės, apibūdintos Direktyva 64/427/EEB su pakeitimais, padarytais Direktyvomis 69/77/EEB, 68/366/EEB ir 82/489/EEB

Direktyva 64/427/EEB

(Liberalizavimo direktyva 64/429/EEB)

NICE nomenklatūra (atitinka ISIC pagrindines grupes 23–40)

Pagrindinė grupė

23 tekstilės pramonė 232 tekstilės audinių gamyba ir apdirbimas vilnoniams audiniams austi skirtomis mašinomis 233 tekstilės audinių gamyba ir apdirbimas medvilniniams audiniams austi skirtomis mašinomis 234 tekstilės audinių gamyba ir apdirbimas šilkiniams audiniams austi skirtomis mašinomis 235 tekstilės audinių gamyba ir apdirbimas lininiams audiniams ir audiniams iš kanapių austi skirtomis mašinomis 236 kitų tekstilės pluoštų gamyba (džiutas, tvirti plaušai ir pan.), virvės 237 megztų ir nertų gaminių gamyba 238 tekstilės apdaila 239 kitų tekstilės gaminių gamyba

Pagrindinė grupė

24 avalynės, drabužių ir patalynės gamyba 241 mašininė avalynės gamyba (išskyrus gamybą iš gumos ir veltinio) 242 rankų darbo avalynės gamyba ir taisymas 243 drabužių (išskyrus kailinius) gamyba 244 čiužinių ir patalynės gamyba 245 odos ir kailių pramonė

Pagrindinė grupė

25 medienos ir kamščių pramonė, išskyrus baldų gamybą 251 medienos pjovimas ir pramoninis paruošimas 252 pusgaminių iš medienos gamyba 253 medinių statybinių komponentų, įskaitant medžiagą grindims, serijinė gamyba 254 medinių dėžių gamyba 255 kitų medinių gaminių (išskyrus baldus) gamyba 259 dirbinių iš šiaudelių, kamščiamedžio žievės, pintinių gaminių, dirbinių iš karklo vytelių ir rotango gamyba; šepečių gamyba

Pagrindinė grupė

26 260 medinių baldų gamyba

Pagrindinė grupė

27 popieriaus ir popieriaus dirbinių pramonė 271 medienos, popieriaus ir kartono pramonė 272 popieriaus ir kartono perdirbimas ir dirbinių iš medienos gamyba

Pagrindinė grupė

28 280 spausdinimas, leidyba ir giminingos pramonės šakos

Pagrindinė grupė

29 odos pramonė 291 odų rauginimas ir odos galutinis apdorojimas 292 odos dirbinių gamyba

Ex pagrindinė grupė

30 guminių ir plastikinių dirbinių pramonė, gaminiai iš dirbtinio pluošto ir krakmolo 301 gumos ir asbesto perdirbimas 302 plastiko perdirbimas 303 dirbtinio pluošto gamyba

Ex pagrindinė grupė

31 chemijos pramonė 311 cheminių medžiagų gamyba ir tolesnis tokių medžiagų perdirbimas 312 cheminių produktų, skirtų daugiausia pramoniniams ir žemės ūkio tikslams (įskaitant augalinės arba gyvulinės kilmės riebalų ir aliejų, patenkančių į ISIC klasifikacijos 312 grupę, gamybą), specializuota gamyba 313 cheminių produktų, daugiausia skirtų namų ūkiui arba raštinei (išskyrus vaistinių ir farmacijos produktų gamybą (ex ISIC klasifikacijos 319 grupė), gamyba

Pagrindinė grupė

32 320 naftos pramonė

Pagrindinė grupė

33 nemetalinių mineralinių produktų pramonė 331 gaminių iš statybinio molio gamyba 332 stiklo ir stiklo dirbinių gamyba 333 keramikos dirbinių, įskaitant ugniai atsparius gaminius, gamyba 334 cemento, kalkių ir gipso gamyba 335 statybinių medžiagų iš betono, cemento ir gipso gamyba 339 akmens darbai ir kitų nemetalinių mineralinių dirbinių gamyba

Pagrindinė grupė

Šis dokumentas nepakeičia oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre. Neprisiimame atsakomybės už galimus netikslumus, atsiradusius perkeliant originalą į šį formatą.

Šis tekstas skelbiamas pagal paties šaltinio TAR pakartotinio naudojimo sąlygas, o ne pagal Legalize ar viešosios srities licenciją. TAR
Creative Commons Priskyrimas 4.0 tarptautinė (CC BY 4.0)
Duomenų šaltinis: Teisės aktų registras (TAR), Lietuvos atvirų duomenų portalas (data.gov.lt). Licencija: CC BY 4.0 (https://creativecommons.org/licenses/by/4.0/deed.lt). Duomenys gali būti pakeisti (konvertuoti į Markdown formatą).