LegalizeLietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas
Įstatymas
paskelbtas: Žin., 1997, Nr. 2-16
Neoficialus
įstatymo tekstas
LIETUVOS RESPUBLIKOS
NACIONALINIO SAUGUMO
PAGRINDŲ
ĮSTATYMAS
1996 m. gruodžio 19 d. Nr. VIII-49
Vilnius
1 straipsnis.
Įstatymo paskirtis
Šis įstatymas nustato Lietuvos
nacionalinio saugumo užtikrinimo pagrindus, kurie išdėstyti priedėlyje.
Lietuvos nacionalinio saugumo
užtikrinimas - tai Tautos ir valstybės laisvos ir demokratinės raidos sąlygų sudarymas,
Lietuvos valstybės nepriklausomybės, jos teritorinio vientisumo ir
konstitucinės santvarkos apsauga ir gynimas.
Lietuvos nacionalinio saugumo
sistemą sudaro valstybės ir piliečių veiklos šiam tikslui patvirtintų
pagrindinių nuostatų, principų ir būdų, narystės Europos ir transatlantinėje
sąjungose priemonių, įstatymų ir kitų teisės aktų, valstybės šiam tikslui
įsteigtų institucijų, jų veiklos principų bei tarpusavio sąveikos būdų visuma.
Straipsnio
pakeitimai:
Nr. IX-2030,
2004-02-19, Žin., 2004, Nr. 39-1270 (2004-03-13)
2
straipsnis. Nacionalinio saugumo užtikrinimo subjektai
Lietuvos nacionalinį saugumą
užtikrina Lietuvos Respublikos piliečiai, jų bendrijos ir organizacijos, Respublikos
Prezidentas, Seimas, Vyriausybė, kariuomenė, policija, Valstybės saugumo
departamentas, kitos šiam tikslui valstybės įsteigtos institucijos,
vadovaudamiesi Konstitucija ir įstatymais bei vykdydami savo pareigas ir
funkcijas nacionalinio saugumo sistemoje.
Straipsnio
pakeitimai:
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
Nr. IX-2030,
2004-02-19, Žin., 2004, Nr. 39-1270 (2004-03-13)
2 straipsnis.
Nacionalinio saugumo užtikrinimo subjektai
Lietuvos nacionalinį saugumą
užtikrina Lietuvos Respublikos piliečiai, jų bendrijos ir organizacijos,
Respublikos Prezidentas, Seimas, Vyriausybė, kariuomenė, kitos šiam tikslui
valstybės įsteigtos institucijos, vadovaudamiesi Konstitucija ir įstatymais bei
vykdydami savo pareigas ir funkcijas nacionalinio saugumo sistemoje.
3 straipsnis.
Nacionalinio saugumo sistemos plėtra
Seimas, Respublikos
Prezidentas, Vyriausybė ir kitos valstybės institucijos plėtoja Lietuvos
nacionalinio saugumo sistemą vadovaudamiesi šio įstatymo nustatytais
Nacionalinio saugumo pagrindais.
Vadovaudamasi šio įstatymo
nustatytais Nacionalinio saugumo pagrindais, Vyriausybė Valstybės gynimo
tarybos pritarimu teikia Seimui tvirtinti Nacionalinio saugumo strategiją,
įtvirtinančią valstybės nacionalinio saugumo sistemos plėtros, užsienio,
gynybos ir vidaus politikos prioritetus, ilgalaikius bei vidutinio laikotarpio
uždavinius. Valstybės gynimo taryba svarsto, kaip vykdoma Nacionalinio saugumo
strategija, ir teikia rekomendacijas ją keisti. Strategija gali būti pagal
poreikį tikslinama atsižvelgiant į saugumo padėties pokyčius.
Straipsnio
pakeitimai:
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
Nr. IX-2030,
2004-02-19, Žin., 2004, Nr. 39-1270 (2004-03-13)
4 straipsnis.
Nacionalinio saugumo sistemos plėtros teisinis reglamentavimas
Lietuvos nacionalinio saugumo
sistemą reglamentuoja įstatymai ir kiti teisės aktai.
Seimas priima nacionalinio
saugumo sistemos plėtrai reikalingus įstatymus.
Vyriausybė, rengdama naujų ir
galiojančių įstatymų pakeitimo projektus, jų nuostatas suderina su Nacionalinio
saugumo pagrindų įstatymo ir Nacionalinio saugumo strategijos nuostatomis.
Vyriausybės ir kitų valstybės
institucijų leidžiami teisės aktai turi atitikti Nacionalinio saugumo pagrindų
įstatymo ir Nacionalinio saugumo strategijos nuostatas.
Straipsnio
pakeitimai:
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
Nr. IX-2030,
2004-02-19, Žin., 2004, Nr. 39-1270 (2004-03-13)
5 straipsnis.
Ilgalaikės valstybinės saugumo stiprinimo programos
Vyriausybė, Respublikos
Prezidentas, vadovaudamiesi Nacionalinio saugumo pagrindais, pateikia Seimui
pasiūlymus dėl ilgalaikių valstybinių saugumo stiprinimo programų rengimo
plano. Jame numatoma programų rengimo tvarka ir atsakingos institucijos. Planą
tvirtina Seimas nutarimu.
Programų projektus Seimui
pateikia Vyriausybė, išskyrus valstybės paslaptį sudarančias jų dalis.
Pateiktas programas Seimas tvirtina nutarimu. Įslaptintas programas ar jų dalis
svarsto Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas ir tvirtina Vyriausybė.
Vyriausybė, pateikdama
ilgalaikes valstybines saugumo stiprinimo programas, kartu pateikia
skaičiavimus, kiek lėšų joms įgyvendinti reikėtų skirti iš viso ir kiekvienais
biudžetiniais metais.
Vyriausybė, rengdama kiekvienų
metų valstybės biudžeto projektus, numato lėšų ilgalaikėms valstybinėms saugumo
stiprinimo programoms parengti ir koordinuoja jų įgyvendinimą.
Straipsnio
pakeitimai:
Nr. VIII-770,
1998 06 04, Žin., 1998, Nr. 55-1520 (1998 06 17)
Nr. IX-2030,
2004-02-19, Žin., 2004, Nr. 39-1270 (2004-03-13)
6 straipsnis.
Vyriausybės ataskaitos apie nacionalinio saugumo plėtrą
Vyriausybė atsiskaito už
nacionalinio saugumo sistemos būklę ir plėtrą įstatymo nustatyta tvarka
pateikdama Seimui savo veiklos metinę ataskaitą, kurios sudedamoji dalis yra
ataskaita apie nacionalinio saugumo būklę ir plėtrą.
Straipsnio
pakeitimai:
Nr. VIII-770,
1998 06 04, Žin., 1998, Nr. 55-1520 (1998 06 17)
Nr. IX-2030,
2004-02-19, Žin., 2004, Nr. 39-1270 (2004-03-13)
Skelbiu šį
Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.
RESPUBLIKOS PREZIDENTAS ALGIRDAS BRAZAUSKAS
Lietuvos
Respublikos
1996
m. gruodžio 19 d.
įstatymo
Nr. VIII-49
priedėlis
LIETUVOS
NACIONALINIO SAUGUMO PAGRINDAI
PREAMBULĖ
Lietuvos Respublikos Seimas,
nustatydamas Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindus, vadovaujasi nuostatomis:
– prieš daugelį amžių susikūrusi
Lietuvos valstybė, besiremianti Tautos sukurtomis etninėmis kultūros vertybėmis
bei Europą vienijančios krikščioniškosios kultūros pagrindais, yra neatskiriama
Europos ir pasaulio tautų bendrijos dalis;
– lietuvių tauta niekada nesutiko
su jokia okupacija ir pavergimu, priešinosi visais įmanomais būdais ir siekė
išsivadavimo, ir šis tautos nusistatymas yra nekintamas;
– lietuvių tauta siekė ir
tebesiekia išsaugoti savo laisvę, garantuoti saugią ir laisvą raidą savo
etninėje žemėje, puoselėti tautinį tapatumą ir savimonę, ugdyti prigimtines
kūrybos galias ir prisidėti prie pasaulio pažangos;
– nepriklausoma demokratinė
Lietuvos valstybė privalo užtikrinti saugų Tautos gyvavimą, jos savitą ir
laisvą raidą, sukurta efektyvi nacionalinio saugumo sistema yra Tautos siekių
bei demokratinės raidos užtikrinimo garantas.
Preambulės pakeitimai:
Nr. IX-2030,
2004-02-19, Žin., 2004, Nr. 39-1270 (2004-03-13)
I
DALIS
PAGRINDINĖS
NACIONALINIO SAUGUMO POLITIKOS NUOSTATOS
BEI
PRINCIPAI
1
skyrius
NACIONALINIO
SAUGUMO POLITIKOS TIKSLAS
IR
BENDROSIOS NUOSTATOS
Nacionalinio saugumo politikos
tikslas – sutelktomis valstybės ir piliečių pastangomis plėtoti ir stiprinti
demokratiją, užtikrinti Tautos saugų būvį ir valstybės vidaus bei išorės
saugumą, atgrasyti kiekvieną potencialų užpuoliką, ginti Lietuvos valstybės
nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką.
Lietuvos nacionalinio saugumo
sistema remiasi valstybės institucijų veikla ir kiekvieno Lietuvos piliečio
dalyvavimu, atvira pilietine visuomene, suvokiančia pavojus ir savo atsakomybę,
pilietiškai susipratusia ir pasirengusia ginti Lietuvos laisvę.
Lietuvos nacionalinio saugumo
sistema plėtojama kaip Europos bendros saugumo ir transatlantinės gynybos
sistemų dalis.
Lietuva nė vienos valstybės
nelaiko savo priešu, niekam negrasina ir su visomis stengiasi palaikyti gerus
santykius.
Stiprinti nacionalinį saugumą yra
aukščiausias Lietuvos vidaus ir užsienio politikos tikslas.
Lietuvos nacionalinio saugumo
politiką sudaro valstybės užsienio, gynybos, ekonominės, viešojo saugumo,
socialinės, kultūros, sveikatos, aplinkos apsaugos, švietimo ir mokslo bei
kitos valstybės politikos nuostatos, užtikrinančios nacionalinį saugumą.
Atskirų valstybės sričių ilgalaikio funkcionavimo strategijos ir doktrinos
remiasi šiuo įstatymu ir Nacionalinio saugumo strategija.
Skyriaus pakeitimai:
Nr. IX-2030,
2004-02-19, Žin., 2004, Nr. 39-1270 (2004-03-13)
2
skyrius
PAGRINDINIAI
NACIONALINIO SAUGUMO SISTEMOS ELEMENTAI
PirmasIS skirsnis
NACIONALINIO
SAUGUMO OBJEKTAI
Pagrindiniai
nacionalinio saugumo objektai yra:
– žmogaus ir piliečio teisės,
laisvės bei asmens saugumas;
– tautos puoselėjamos vertybės,
jos teisės ir laisvos raidos sąlygos;
– valstybės nepriklausomybė;
– konstitucinė santvarka;
– valstybės teritorijos
vientisumas;
– aplinka ir kultūros paveldas;
– visuomenės sveikata.
Skirsnio pakeitimai:
Nr. IX-2030,
2004-02-19, Žin., 2004, Nr. 39-1270 (2004-03-13)
AntrasIS skirsnis
NACIONALINIO
SAUGUMO UŽTIKRINIMO SUBJEKTAI
Nacionalinio saugumo užtikrinimo
subjektai yra:
- valstybė, jos nacionalinio
saugumo bei gynybos ir kitos institucijos;
- piliečiai, jų bendrijos ir
organizacijos.
TrečiasIS skirsnis
NACIONALINIO
SAUGUMO UŽTIKRINIMO BŪDAI
Nacionalinį saugumą užtikrina:
VALSTYBĖ:
– prognozuodama (numatydama)
iššūkius saugumui, rizikos veiksnius, pavojus bei galinčias kilti grėsmes;
– vykdydama rizikos veiksnius,
pavojus ir grėsmes mažinančią vidaus ir užsienio politiką;
– patikimai kontroliuodama
valstybės sausumos ir jūros sienas bei oro erdvę;
– garantuodama pasirengimą
besąlygiškai gynybai ir visuotiniam pilietiniam pasipriešinimui agresijos
atveju;
– stiprindama nacionalinio
saugumo bei gynybos institucijas ir tobulindama jų veiklą;
– rengdama gynybai kariuomenę ir
jos mobilizacinį rezervą pagal nacionalinius ir NATO kolektyvinės gynybos
planus;
– rengdama ir vykdydama
ilgalaikes valstybines saugumo stiprinimo programas;
– integruodamasi į Europos Sąjungą
(EU) ir Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO) bei kaip visateisė narė
aktyviai dalyvaudama šiose organizacijose;
PILIEČIAI:
- saugodami tautines vertybes ir
ugdydami pasiryžimą ginti Lietuvos laisvę;
- rengdamiesi visuotiniam
pilietiniam pasipriešinimui;
- plėtodami visuomenės
institutus, piliečių susivienijimų ir draugijų veiklą.
Nacionalinio saugumo institucijos
veikia ir plėtojamos, saugumo stiprinimo priemonės rengiamos ir vykdomos
vadovaujantis demokratinės kontrolės principais.
Valstybės institucijų vykdomas
nacionalinio saugumo priemones nustato šis įstatymas, Nacionalinio saugumo
strategija, ilgalaikės valstybinės saugumo stiprinimo programos bei kiti teisės
aktai. Šioms priemonėms finansuoti naudojamos nacionalinio biudžeto, kreditų
bei paramos lėšos.
Skirsnio
pakeitimai:
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
Nr. IX-2030,
2004-02-19, Žin., 2004, Nr. 39-1270 (2004-03-13)
3
SKYRIUS
TEISINIAI NACIONALINIO SAUGUMO PAGRINDAI
Lietuvos nacionalinio saugumo
teisinis pagrindas yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis bei kiti
įstatymai ir tarptautinės sutartys.
Kertinės
Konstitucijos normos, tiesiogiai reglamentuojančios nacionalinio saugumo
klausimus, yra:
– Konstitucijos
– Konstitucijos 8 straipsnis,
nustatantis, kad valstybės valdžios ar jos institucijos užgrobimas smurtu
laikomi antikonstituciniais veiksmais;
– Konstitucijos 94 straipsnis,
įpareigojantis Vyriausybę saugoti Lietuvos Respublikos teritorijos
neliečiamybę, garantuoti valstybės saugumą ir viešąją tvarką;
- Konstitucijos 139 straipsnis,
skelbiantis, kad Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo
yra kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga, ir nustatantis
piliečių privalomąją karo tarnybą.
7
skyrius
SVARBIAUSIOS
LIETUVOS GYNYBOS POLITIKOS NUOSTATOS
PirmasIS skirsnis
VISUOTINĖS
IR BESĄLYGINĖS GYNYBOS PRINCIPAS
Lietuvos gynimas yra visuotinis
ir besąlyginis, taip pat derinamas su NATO kolektyvinės gynybos principų
įgyvendinimu.
Gynybos visuotinumas reiškia, kad
Lietuvą ginklu gina valstybės ir NATO sąjungininkų ginkluotosios pajėgos, kad
gynybai panaudojami valstybės ištekliai, kad kiekvienas pilietis ir Tauta
priešinasi visais pagal tarptautinę teisę leistinais būdais.
Gynybos besąlyginumas reiškia,
kad Lietuvos gynyba nėra saistoma jokių sąlygų ir kad niekas negali varžyti
Tautos ir kiekvieno piliečio teisės priešintis agresoriui, okupantui ir bet
kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos
vientisumą ir konstitucinę santvarką. Siekdama NATO
sąjungininkų ir kitokios tarptautinės pagalbos gynybai, Lietuva ginasi ir
priešinasi pati, nelaukdama, kada toji pagalba bus suteikta.
Skirsnio
pakeitimai:
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
Antrasis skirsnis
BENDROSIOS
LIETUVOS GYNYBOS NUOSTATOS
Lietuvos gynybinė galia
grindžiama:
– Tautos apsisprendimu ir
pasiryžimu priešintis kiekvienam užpuolikui;
– NATO sąjungininkų teikiama
pagalba ir solidarumu;
– įstatymo nustatyta visuotine
privalomąja karo tarnyba;
– kariuomenės ir jos aktyviojo
rezervo parengtimi ir apginklavimu;
– piliečių
pasirengimu visuotiniam ginkluotam ir neginkluotam pasipriešinimui bei
pilietinei gynybai;
– geru
kariuomenės ir civilių piliečių savitarpio supratimu ir bendradarbiavimu;
– valstybės atsargomis ir kitais
mobilizacinio rezervo ištekliais.
Lietuvos kariuomenė ir kitos
krašto apsaugos institucijos kuriamos ir rengiamos Lietuvos valstybės gynybai
ir sąveikai su NATO pajėgomis.
Valstybės ginkluotąsias pajėgas
taikos metu sudaro visos kariuomenės rūšys ir jos aktyvusis rezervas. Įvedus
karo padėtį ar ginkluotos gynybos nuo agresijos (karo) metu ginkluotosioms
pajėgoms taip pat priskiriama: Valstybės sienos apsaugos tarnyba, policijos
viešojo saugumo dalinys (tarnyba), koviniai Šaulių sąjungos būriai bei kiti
koviniai piliečių ir jų organizacijų ginkluoto pasipriešinimo (partizanų)
būriai, pavaldūs ginkluotųjų pajėgų vadovybei.
Lietuvos gynybos sistemos
pagrindas – visuotinės ir besąlyginės gynybos principas, įgyvendinamas atsižvelgiant
į NATO kolektyvinės gynybos principą. Šis principas įtvirtinamas įstatymuose,
kituose gynybą reglamentuojančiuose teisės aktuose, kariuomenės bei jos
aktyviojo rezervo parengimo gynybai planuose ir kituose dokumentuose. Šiuo
principu taip pat grindžiamas piliečių mokymas ir rengimasis gynybai bei
pasipriešinimui.
Visuotiniu piliečių pasirengimu
pasipriešinimui ir ginkluotųjų pajėgų pasirengimu besąlygiškai gynybai nuo
agresijos, įgyvendinamai individualiai ir kartu su NATO sąjungininkų
pajėgomis, Lietuva siekia atgrasinti kiekvieną potencialų užpuoliką.
Lietuva priešinsis agresoriui
visomis jai prieinamomis priemonėmis: karine gynyba ir partizaniniais
veiksmais, civilių piliečių nepaklusnumu, nekolaboravimu bei kitais būdais.
Lietuva
neatidėliodama prašo NATO konsultacijų, kai jaučia tiesioginę grėsmę savo
teritoriniam vientisumui, politinei nepriklausomybei ar saugumui. Būdama
Šiaurės Atlanto sutarties ir kitų Europos valstybių kolektyvinės gynybos
sutarčių dalyvė, Lietuva ginkluoto užpuolimo atveju nedelsdama kreipiasi šių
sutarčių šalių ginkluotos pagalbos užpuolimui atremti.
Lietuva rengiasi gynybai
remdamasi šiuolaikiniu karybos mokslu ir tautos dešimtmete pokario partizaninės
kovos prieš Sovietų Sąjungos kariuomenę ir okupacinį režimą patirtimi.
Agresijos faktą Lietuva
konstatuoja vadovaudamasi tarptautinės teisės normomis. Agresijos ar kitu
prievartos prieš Lietuvos valstybę atveju piliečiai ir jų susivienijimai
priešinasi bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos nepriklausomybę,
teritorijos vientisumą ar konstitucinę santvarką. Kiekvienam pasipriešinimo
dalyviui taikomas kombatanto statusas pagal tarptautinės teisės aktus.
Tautos ir valstybės gynybai
vadovauja laisvai ir teisėtai veikiančios valstybės institucijos, o jei jos
negali veikti, - Tautos sukurtos arba jos pripažįstamos vadovavimo
pasipriešinimui institucijos.
Ginkluotųjų pajėgų daliniai turi
iš anksto parengtus veiksmų planus agresijai atremti. Agresijos atveju
ginkluotųjų pajėgų dalinių vadai, vadovaudamiesi šiais planais ir nelaukdami
atskiro politinio sprendimo, nedelsdami įsako ginklu pasipriešinti agresoriui,
ginti Lietuvos valstybę, jos laisvę ir nepriklausomybę bei teritorijos
vientisumą.
Agresijos ar kitu prievartos
prieš Lietuvos valstybę atveju jokia valstybės institucija ar pareigūnas negali
priimti sprendimo arba duoti įsakymo, draudžiančio ginti Lietuvos
nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ar konstitucinę santvarką. Toks
sprendimas ar įsakymas bus niekiniai, o jų nevykdymas neužtrauks jokios
atsakomybės.
Jei dėl agresijos ar kitokios
prievartos prieš Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ar
konstitucinę santvarką pareigūnas negali laisvai vykdyti valstybės gynimo
pareigų arba su gynyba susijusių funkcijų ar perduoti įsakymų, žemesniosios grandies
pareigūnai gynybos funkcijas vykdo savarankiškai. Tokiu atveju šių pareigūnų
įsakymai bus privalomi, o karinių dalinių, piliečių ir jų savaveiksmių darinių
pasipriešinimo bei kovos veiksmai bus teisėti.
Krašto gynybos operatyvinė
vadovybė privalo užtikrinti, kad pasienio provokacijos, vietinio įsibrovimo į
Lietuvos teritoriją ar Lietuvos oro erdvės pažeidimo atvejais būtų nedelsiant
duoti įsakymai dėl adekvačių kariuomenės ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos
veiksmų ir imtasi diplomatinių priemonių.
Skirsnio
pakeitimai:
Nr. VIII-1997, 2000 10 10, Žin., 2000, Nr.
92-2849 (2000 10 31)
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
Nr. IX-2030,
2004-02-19, Žin., 2004, Nr. 39-1270 (2004-03-13)
TREČIASIS
SKIRSNIS
KARINĖ GYNYBA
Karinei valstybės gynybai
naudojamos visos ginkluotosios pajėgos. Jos privalo būti parengtos greitam
reagavimui, gerai tarpusavio sąveikai ir greitam pergrupavimui, taip pat
sąveikai su NATO sąjungininkų pajėgomis. Ypatinga reikšmė teikiama žvalgybai,
informacijos analizei ir veiksmingam operatyviam vadovavimui ginkluotosioms
pajėgoms.
Lietuvos kariuomenė turi būti
parengta gynybos veiksmams netikėto ir staigaus ginkluoto užpuolimo ar karinės
jėgos demonstravimo atvejais. Pagrindinis kariuomenės uždavinys – naikinti
priešą ir palaužti jo norą kovoti su Lietuva. Konkrečius kariuomenės pajėgų,
junginių ir dalinių uždavinius pagal savo kompetenciją nustato kariuomenės
vadas bei lauko pajėgų vadas.
Lietuvos ginkluotosios pajėgos
gina valstybę veikdamos savarankiškai ir kartu su sąjungininkių pajėgomis.
Ginkluoto užpuolimo ar jo grėsmės atveju Lietuva prašo NATO sąjungininkių
pagalbos gynybai, taip pat kitokios tarptautinės pagalbos.
Priešo užimtose teritorijose
naudojami ir partizaninės kovos veiksmai.
Skirsnio
pakeitimai:
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
Nr. IX-2030,
2004-02-19, Žin., 2004, Nr. 39-1270 (2004-03-13)
KetvirtasIS skirsnis
PILIETINIS
PASIPRIEŠINIMAS
Pilietinio pasipriešinimo jėgą
lemia Tautos valia ir apsisprendimas kovoti už savo laisvę, kiekvieno piliečio,
nesvarbu, koks jo amžius ir profesija, pasiryžimas visais įmanomais būdais
priešintis užpuolikui ar okupantui, prisidėti prie Lietuvos gynybos.
Piliečių pasirengimo pilietiniam
pasipriešinimui sistema yra valstybinė. Jos funkcionavimą organizuoja
Vyriausybė.
Piliečiai mokomi įvairių
pasipriešinimo ir civilinės saugos būdų. Valstybė juos aprūpina būtinomis
techninėmis priemonėmis.
Patriotizmo ugdymas yra ir
mokyklos privalomosios lavinimo programos sudėtinė dalis.
Valstybė remia savaveiksmes
visuomenės organizacijas, kurių veikla prisideda prie pasirengimo pilietiniam
pasipriešinimui ar gynybinės galios stiprinimo.
Užpuolimo, pasikėsinimo į
Lietuvos teritorijos vientisumą arba jos konstitucinę santvarką atveju
piliečiai ir jų savaveiksmiai dariniai imasi pilietinio pasipriešinimo veiksmų
- nesmurtinio pasipriešinimo, nepaklusnumo ir nekolaboravimo su neteisėta
administracija, taip pat ginkluoto pasipriešinimo.
Kolaboravimo veikas ir atsakomybę
už jas nustato įstatymai.
Skirsnio pakeitimai:
Nr. IX-2030,
2004-02-19, Žin., 2004, Nr. 39-1270 (2004-03-13)
8
skyrius
DEMOKRATINĖ
KARIUOMENĖS IR KITŲ NACIONALINIO
SAUGUMO
INSTITUCIJŲ KONTROLĖ
Visus sprendimus dėl gynybos
politikos ir ginkluotųjų pajėgų priima demokratiškai išrinkta civilinė valdžia.
Nacionalinė gynybos politika ir gynybos išlaidos skelbiami viešai.
Sprendimus dėl ginkluotųjų pajėgų
išdėstymo taikos metu priima Respublikos Prezidentas. Jis savo dekretu
patvirtina visų kariuomenės dalinių nuolatinio dislokavimo taikos metu vietas
ir teritorines manevravimo ribas. Taikos metu tik Respublikos Prezidentas savo
dekretu gali duoti įsakymus dėl ginkluotųjų pajėgų dalinių perkėlimo į kitą
dislokavimo vietą. Jis taip pat turi būti informuojamas apie ne mažesnio kaip
dalinio dydžio ginkluotųjų pajėgų vienetų judėjimą už jo manevravimo
teritorinių ribų.
Gynybos veiksmų civilinę vadovybę
sudaro Respublikos Prezidentas ir krašto apsaugos ministras. Operacinio
vadovavimo karinėms operacijoms ir kitiems ginkluotųjų pajėgų veiksmams
grandinę nustato įstatymai ir kiti teisės aktai.
Kai Respublikos Prezidentas iš
šalies išvyksta, krašto apsaugos ministras privalo būti Lietuvoje, išskyrus
įstatymų numatytus atvejus.
Ginkluotųjų pajėgų organizaciją,
plėtrą, apginklavimo poreikius, asignavimus nustato Seimas. Seimas įstatymų
nustatyta tvarka vykdo ginkluotųjų pajėgų ir kitų nacionalinio saugumo
institucijų parlamentinę kontrolę. Už ginkluotųjų pajėgų tvarkymą ir vadovavimą
joms Seimui yra atsakingi Vyriausybė, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės
vadas.
Sprendimus dėl kariuomenės
aprūpinimo, ginkluotės įsigijimo ir materialinės bazės priima Vyriausybė.
Sprendimus dėl mobilizacijos,
karo padėties įvedimo, ginkluotųjų pajėgų panaudojimo ir gynybos nuo ginkluoto
užpuolimo, taip pat sprendimus dėl Lietuvos kariuomenės vienetų dalyvavimo
tarptautinėse karinėse operacijose priima Respublikos Prezidentas ir Seimas
Konstitucijos ir įstatymų nustatyta tvarka.
Krašto apsaugos ministras, vidaus
reikalų ministras, Krašto apsaugos ir Vidaus reikalų ministerijų viceministrai
ir Valstybės saugumo departamento vadovas turi būti tik civiliai asmenys.
Kariuomenės vadas pavaldus krašto
apsaugos ministrui.
Skyriaus
pakeitimai:
Nr. VIII-770,
1998 06 04, Žin., 1998, Nr. 55-1520 (1998 06 17)
Nr. VIII-1026,
1999 01 14, Žin., 1999, Nr. 11-245 (1999 01 27)
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
Nr. IX-2030,
2004-02-19, Žin., 2004, Nr. 39-1270 (2004-03-13)
II
DALIS
RIZIKOS
VEIKSNIAI IR PAVOJAI LIETUVOS SAUGUMUI.
SAUGUMO
UŽTIKRINIMO PRIEMONĖS
9 skyrius
RIZIKOS
VEIKSNIAI IR PAVOJAI LIETUVOS SAUGUMUI
Rizikos veiksniai ir
pavojai Lietuvos saugumui yra apibrėžiami Seimo nutarimu tvirtinamoje
Nacionalinio saugumo strategijoje.
Valstybės ir savivaldybės institucijų priimami sprendimai turi būti
analizuojami, kaip jie prisidės prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir
grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.
Vyriausybės įsteigtas strateginių
tyrimų ir analizės centras analizuoja bei prognozuoja išorės ir vidaus saugumo
aplinkos pokyčius, seka rizikos veiksnių, pavojų, grėsmių atsiradimą bei
vystymąsi ir teikia pasiūlymus Seimui, Respublikos Prezidentui, Valstybės
gynimo tarybai ir kitoms nacionalinį saugumą užtikrinančioms institucijoms dėl
nacionaliniam saugumui stiprinti reikalingų priemonių. Valstybės
gynimo taryba formuoja žvalgybinės informacijos poreikį.
Skyriaus pakeitimai:
Nr. IX-2030,
2004-02-19, Žin., 2004, Nr. 39-1270 (2004-03-13)
10
skyrius
SVARBIAUSIOS
NACIONALINIO SAUGUMO UŽTIKRINIMO PRIEMONĖS
PirmasIS skirsnis
NACIONALINIO
SAUGUMO UŽTIKRINIMO PRIEMONIŲ VISUMA
Be šių pagrindų pirmojoje dalyje
apibrėžtos užsienio, vidaus ir gynybos politikos, kitos nacionalinio saugumo
užtikrinimo priemonės yra:
- dalyvavimas tarptautinėse
saugumą stiprinančiose organizacijose;
- narystė Šiaurės Atlanto
sutarties organizacijoje ir Europos Sąjungoje;
- nacionalinio saugumo
strateginis planavimas bei ilgalaikių valstybinių saugumo stiprinimo programų
parengimas ir vykdymas;
- nacionalinį saugumą
užtikrinančių institucijų veikla;
- saugumo ir gynybos sistemą
reglamentuojantys įstatymai.
Skirsnio
pakeitimai:
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
AntrasIS skirsnis
DALYVAVIMAS TARPTAUTINĖSE
ORGANIZACIJOSE
Lietuvos
saugumas yra Europos ir transatlantinio saugumo dalis. Lietuva pasirengusi
dalyvauti stiprinant tarptautinį saugumą ir prisiimti savąją dalį
įsipareigojimų. Lietuva dalyvauja Jungtinių Tautų (JT/UN), Europos saugumo ir
bendradarbiavimo organizacijos (ESBO/OSCE), Euroatlanto partnerystės tarybos
(EAPT/EAPC), NATO Parlamentinės Asamblėjos (NATO PA), Europos Tarybos (ET/CE)
ir kitų tarptautinių institucijų bei organizacijų, kurių paskirtis – užtikrinti
taiką, stiprinti saugumą ir stabilumą Europoje bei transatlantinėje erdvėje,
veikloje, taip pat dalyvauja tarptautinėse humanitarinėse, reagavimo į krizes
bei taikos palaikymo misijose ir kitose akcijose.
Skirsnio
pakeitimai:
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
TrečiasIS skirsnis
NARYSTĖ
EUROPOS SĄJUNGOJE IR ŠIAURĖS ATLANTO SUTARTIES
ORGANIZACIJOJE
Lietuvos narystė
Europos Sąjungoje ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje remiasi idealų ir
vertybių bendrumu.
Lietuva įgyvendina Europos
Sąjungos teisyną, dalyvauja jos institucijų veikloje ir bendroje Europos
Sąjungos saugumo ir gynybos politikoje.
Lietuva imasi atsakomybės už savo
suvereniteto bei teritorijos gynybą, stiprina ir išlaiko savo krašto apsaugos
sistemą, kaip NATO kolektyvinės gynybos sistemos dalį.
Lietuvos naryste
NATO didinamas pasitikėjimas, stabilumas ir saugumas regione bei visoje
Europoje.
Lietuvos narystė šioje stabilumą
ir saugumą garantuojančioje gynybos organizacijoje nėra priešiška jokiai kitai
šaliai.
Lietuva, tapdama visateise
Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos, įskaitant jos integralią karinę
struktūrą, nare, vykdo aktyvaus integravimosi ir narystės NATO priemones:
– bendradarbiauja su NATO
planuodama gynybą, rengia savo struktūras bendros gynybos poreikiams;
– pagal NATO standartus moko ir
parengia kariuomenę, pertvarko ir rengia savo gynybos struktūras sąveikai su
NATO struktūromis;
– parengia
karius dalyvauti kolektyvinės gynybos, reagavimo į krizes ir kitose
tarptautinėse karinėse operacijose;
– gynybos srityje
dvišaliais pagrindais plėtoja bendradarbiavimą su šalimis NATO narėmis;
– dalyvauja bendrose NATO
pratybose bei mokymuose ir organizuoja juos Lietuvos teritorijoje; pritaiko
bendroms pratyboms pagrindinius gynybinės infrastruktūros objektus;
– kuria karinę
civilinę oro erdvės kontrolės sistemą, integruodama ją į NATO integruotą oro
erdvės kontrolės ir gynybos sistemą;
– pagal NATO reikalavimus
standartizuoja gynybos struktūras, informacijos ir ryšių sistemas, technines
priemones, žemėlapius ir dokumentaciją, gynybą bei krašto apsaugos sistemos
veiklą reglamentuojančius teisės aktus,
statutus, terminiją;
– dalyvauja rengiant ir
įgyvendinant bendras su NATO ir valstybėmis NATO narėmis mokslo ir technologijų
plėtros programas bei pramonės kooperacijos projektus;
– kuria informacijos apsaugos
sistemą, integralią su NATO sistema;
– taiko privalomą reikalavimą
karininkams mokėti bent vieną iš oficialiųjų NATO kalbų;
– karo specialistus, karininkus
ir puskarininkius rengia ne tik Lietuvoje, bet ir NATO šalių karo mokyklose bei
gynybos struktūrose, siunčia juos stažuoti; atestuoja juos pagal NATO
reikalavimus, ypač jų pasirengimą sąveikai su NATO daliniais;
– priima įstatymus ir teisės
aktus, užtikrinančius tinkamą būsimos narystės NATO įsipareigojimų vykdymą,
ypač dalyvavimą kolektyvinės gynybos ir kitose NATO ar jos valstybių
vadovaujamose tarptautinėse karinėse operacijose.
Skirsnio
pakeitimai:
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
KETVIRTASIS skirsnis
(Neteko
galios nuo 2003 m. gegužės 1 d.)
Skirsnio
pakeitimai:
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
PENKTASIS skirsnis
(Neteko
galios nuo 2003 m. gegužės 1 d.)
Skirsnio
pakeitimai:
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
11
skyrius
ILGALAIKĖS
VALSTYBINĖS SAUGUMO STIPRINIMO PROGRAMOS
Svarbiausios ilgalaikės
valstybinės nacionalinio saugumo stiprinimo programos:
– krašto apsaugos sistemos
plėtros;
– valstybės sienos apsaugos
sistemos plėtotės;
– ekonominio saugumo stiprinimo;
– krizių valdymo sistemos
plėtotės;
– ekologinio saugumo užtikrinimo;
– Ignalinos AE saugios
eksploatacijos užtikrinimo;
– gamtos išteklių tausojimo ir
apsaugos;
– natūralaus gyventojų prieaugio
palaikymo;
– nusikaltimų prevencijos ir
kontrolės;
– nacionalinė kovos su korupcija
programa;
– narkotikų kontrolės ir
narkomanijos prevencijos;
– programa prieš terorizmą;
– Lietuvos policijos sistemos
plėtros;
– pilietinio ir tautinio ugdymo;
– kultūros paveldo apsaugos;
– diplomatinės tarnybos
institucijų saugaus funkcionavimo užtikrinimo.
Prireikus parengiamos ir kitos
programos.
Skyriaus
pakeitimai:
Nr. VIII-770,
1998 06 04, Žin., 1998, Nr. 55-1520 (1998 06 17)
Nr. IX-1360,
2003-03-13, Žin., 2003, Nr. 32-1309 (2003-04-02)
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
Nr. IX-2030,
2004-02-19, Žin., 2004, Nr. 39-1270 (2004-03-13)
III
DALIS
NACIONALINĮ
SAUGUMĄ UŽTIKRINANČIOS INSTITUCIJOS IR JŲ VEIKLA
12
skyrius
NACIONALINĮ
SAUGUMĄ UŽTIKRINANČIOS INSTITUCIJOS
VADOVAUJANČIOS INSTITUCIJOS:
Valstybės aukščiausiosios
vadovaujančios institucijos, kurios vadovauja nacionalinio saugumo
užtikrinimui, yra Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė.
VYKDOMOSIOS IR KITOS
INSTITUCIJOS:
– Valstybės gynimo taryba;
– Užsienio reikalų ministerija;
– Krašto apsaugos
ministerija ir kitos krašto apsaugos ministrui pavaldžios krašto apsaugos
sistemos institucijos;
– kariuomenė;
– Vidaus reikalų
ministerija, policija, Valstybinė sienos apsaugos tarnyba ir kitos ministerijos
valdymo sričiai priklausančios viešąjį saugumą užtikrinančios įstaigos;
– Valstybės saugumo
departamentas;
– Specialiųjų tyrimų tarnyba;
– kitos ministerijos ir valstybės bei savivaldybių institucijos pagal savo kompetenciją.
Skyriaus
pakeitimai:
Nr. VIII-1997, 2000 10 10, Žin., 2000, Nr.
92-2849 (2000 10 31)
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
Nr. IX-2030,
2004-02-19, Žin., 2004, Nr. 39-1270 (2004-03-13)
13
skyrius
RESPUBLIKOS
PREZIDENTO VADOVAVIMAS VALSTYBĖS GYNYBAI
Ginkluoto valstybės užpuolimo
atveju, kai kyla grėsmė valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui,
Respublikos Prezidentas nedelsdamas priima sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos
agresijos, įveda karo padėtį visoje valstybėje ar jos dalyje, skelbia
mobilizaciją ir šiuos sprendimus teikia tvirtinti Seimui. Neatidėliotinais
atvejais Respublikos Prezidentas taip pat priima sprendimus dėl Lietuvos
dalyvavimo kolektyvinės gynybos bei kitose tarptautinėse karinėse operacijose
ir teikia šiuos sprendimus tvirtinti Seimui.
Pagal Konstituciją Respublikos
Prezidentas yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas.
Respublikos Prezidentas, gavęs
Seimo pritarimą, skiria kariuomenės vadą. Krašto apsaugos ministro teikimu
Respublikos Prezidentas skiria lauko pajėgų vadą.
Skyriaus
pakeitimai:
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
14
skyrius
VYRIAUSYBĖS
VEIKLA NACIONALINIAM SAUGUMUI UŽTIKRINTI
PirmasIS skirsnis
PAGRINDINIAI
VYRIAUSYBĖS UŽDAVINIAI
Vyriausybė saugo Lietuvos
Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją
tvarką. Vyriausybė koordinuoja nacionalinį saugumą stiprinančių priemonių
įgyvendinimą bei ministerijų ir kitų valstybės įstaigų, atliekančių šias
funkcijas, veiklą, sutelkia šias įstaigas aktualiems ir svarbiems nacionalinio
saugumo uždaviniams spręsti.
Vyriausybė yra atsakinga už
strateginį nacionalinio saugumo planavimą. Vyriausybė, vadovaudamasi šio
įstatymo, Nacionalinio saugumo strategijos ir kitų strateginio planavimo
dokumentų nuostatomis, seka ir prognozuoja tarptautinės ir vidinės saugumo
aplinkos pokyčius, rizikos veiksnių, pavojų bei grėsmių atsiradimą ir
vystymąsi, Konstitucijos ir įstatymų nustatyta tvarka imasi būtinų atsako
priemonių arba, jeigu to reikalauja įstatymai, pateikia šias priemones
svarstyti Seimui, Respublikos Prezidentui, Valstybės gynimo tarybai.
Vyriausybė yra atsakinga už
valstybinės informacijos valdymo ir apsaugos užtikrinimo sistemos sukūrimą ir
jos funkcionavimą.
Vyriausybė užtikrina, kad visos
civilinės valstybės institucijos ir Lietuvos ūkio infrastruktūros objektai būtų
parengti privalomiems gynybos bei civilinės saugos uždaviniams vykdyti.
Vyriausybė,
teikdama Seimui metinę ataskaitą, dalyje apie nacionalinio saugumo būklę ir
plėtrą pateikia informaciją apie šio įstatymo, Nacionalinio saugumo strategijos
bei ilgalaikių valstybinių saugumo stiprinimo programų įgyvendinimą, taip pat
pateikia informaciją apie tarptautinės ir vidaus saugumo aplinkos pokyčius,
esamus rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes, jų atsiradimą, vystymąsi bei
informaciją apie įgyvendinamas priemones neutralizuojant grėsmes, rizikos
veiksnius bei pavojus.
ANTRASIS
SKIRSNIS
KRIZIŲ VALDYMAS
Krizių valdymo
sistema kuriama ir plėtojama pavojų keliančioms bei ekstremalioms situacijoms
ir grėsmėms prognozuoti, stebėti, prevencinėms priemonėms parengti ir vykdyti,
krizėms nustatyti bei valdyti, padariniams pašalinti.
Krizių valdymo
strategijai numatyti ir krizių valdymui koordinuoti Vyriausybė sudaro Krizių
valdymo komitetą. Komitetui vadovauja Ministras Pirmininkas, į jį taip pat
įeina svarbiausi su krizių valdymu susiję ministrai ir kitų valstybės
institucijų vadovai.
Vyriausybės
įsteigtas Krizių valdymo centras yra pagrindinis valstybės įvairaus pobūdžio
krizių valdymo strateginiu lygmeniu štabas. Krizių valdymo centras rengia
krizių ir ekstremalių situacijų prevencijos bei jų valdymo planus ir priemones,
atsižvelgdamas į krizių pobūdį; ministerijos ir kitos valstybės institucijos
rengiant šiuos planus dalyvauja pagal savo kompetenciją. Integralius krizių ir
ekstremalių situacijų valdymo planus ir priemones tvirtina Vyriausybė.
Krizių valdymą reglamentuoja
įstatymai ir kiti teisės aktai.
Skyriaus
pakeitimai:
Nr. VIII-1778, 2000 06 29, Žin., 2000, Nr.
58-1710 (2000 07 19)
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
Nr. IX-2030,
2004-02-19, Žin., 2004, Nr. 39-1270 (2004-03-13)
15
skyrius
SEIMO
VEIKLA UŽTIKRINANT NACIONALINĮ SAUGUMĄ
PirmasIS skirsnis
ĮSTATYMŲ
LEIDYBA
Seimas rūpinasi, kad būtų laiku
priimti nacionaliniam saugumui užtikrinti būtini įstatymai, kiti teisės aktai,
galiojančių įstatymų papildymai ir pakeitimai.
Seimas, atsižvelgdamas į
ilgalaikius nacionalinio saugumo užtikrinimo poreikius, įstatymu reglamentuoja
krašto apsaugos sistemą, taip pat kasmet įstatymu nustato principinę
kariuomenės struktūrą: ribinius krašto apsaugos sistemoje tarnaujančių
profesinės karo tarnybos, privalomosios pradinės karo tarnybos ir aktyviojo
rezervo karių, statutinių krašto apsaugos sistemos tarnautojų, kiekvieno
laipsnio vyresniųjų karininkų, generolų ir admirolų skaičių, nuolatinių
junginių, dalinių ir jiems prilygintų karinių vienetų skaičių.
Seimas įgyvendina nacionalinio
saugumo pagrindų nuostatas sukurdamas teisinę nacionalinio saugumo ir gynybos
bazę – įstatymais reglamentuoja nacionalinį saugumą užtikrinančių institucijų
veiklą.
Skirsnio
pakeitimai:
Nr. VIII-1997, 2000 10 10, Žin., 2000, Nr.
92-2849 (2000 10 31)
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
Nr. IX-2030,
2004-02-19, Žin., 2004, Nr. 39-1270 (2004-03-13)
AntrasIS skirsnis
SPRENDIMAI
DĖL VALSTYBĖS GYNYBOS
Seimas skelbia nepaprastąją
padėtį, įveda karo padėtį, skelbia mobilizaciją ar demobilizaciją, priima
sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas, kai prireikia ginti Tėvynę arba
vykdyti tarptautinius Lietuvos įsipareigojimus.
Ginkluoto užpuolimo atveju, kai
Respublikos Prezidentas nedelsdamas priima sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos
agresijos, įskaitant sprendimą dalyvauti kolektyvinės gynybos operacijoje,
įveda karo padėtį ar skelbia mobilizaciją, Seimas tvirtina šiuos sprendimus,
užtikrindamas ginkluotą gynybą ir Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų
pagal kolektyvinės gynybos sutartis vykdymą. Seimas taip pat priima sprendimus
dėl Lietuvos dalyvavimo kitose tarptautinėse karinėse operacijose, o
neatidėliotinais atvejais, kai tokį sprendimą priima Respublikos Prezidentas,
Seimas tvirtina arba panaikina šį sprendimą.
Skirsnio
pakeitimai:
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
TrečiasIS skirsnis
PARLAMENTINĖ
PRIEŽIŪRA
Seimas vykdo
Vyriausybės bei kitų nacionalinį saugumą užtikrinančių vykdomųjų institucijų
veiklos, nacionalinio saugumo sistemą reglamentuojančių įstatymų bei ilgalaikių
valstybinių saugumo stiprinimo programų vykdymo parlamentinę kontrolę.
Skirsnio pakeitimai:
Nr. IX-2030,
2004-02-19, Žin., 2004, Nr. 39-1270 (2004-03-13)
16
skyrius
VALSTYBĖS GYNIMO
TARYBA
Svarbiausius
valstybės gynimo reikalus, įskaitant valstybės institucijų veiklą svarbiausiais
nacionalinio saugumo užtikrinimo klausimais, svarsto ir koordinuoja Valstybės
gynimo taryba. Į ją įeina Ministras Pirmininkas, Seimo Pirmininkas, krašto
apsaugos ministras ir kariuomenės vadas. Valstybės gynimo tarybai vadovauja
Respublikos Prezidentas. Į Valstybės gynimo tarybos posėdžius paprastai
kviečiamas Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius, užsienio ir
vidaus reikalų ministrai, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto
pirmininkas. Tarybos sudarymą, veiklos tvarką ir įgaliojimus nustato įstatymas.
Skyriaus
pakeitimai:
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
Nr. IX-2030,
2004-02-19, Žin., 2004, Nr. 39-1270 (2004-03-13)
17
SKYRIUS
UŽSIENIO REIKALŲ MINISTERIJA
Lietuvos
Respublikos užsienio reikalų ministerija yra Lietuvos Respublikos vykdomosios
valdžios institucija, įgyvendinanti Lietuvos valstybės užsienio ir saugumo
politikos uždavinius.
Įgyvendindama 5 skyriuje
išdėstytas svarbiausias saugumą užtikrinančias Lietuvos užsienio politikos
nuostatas, Užsienio reikalų ministerija teikia Vyriausybei pasiūlymus dvišalių
ir daugiašalių santykių plėtojimo klausimais (įskaitant dėl narystės NATO ir
Europos Sąjungoje galimybių optimalaus panaudojimo Lietuvos nacionalinio
saugumo interesams užtikrinti ir dėl Lietuvos dalyvavimo įgyvendinant šių
organizacijų tikslus) ir vykdo priimtus sprendimus; analizuoja tarptautinę
padėtį, tarpvalstybinės politikos tendencijas, tarp jų geostrateginės aplinkos
pokyčius bei tarptautinių grėsmių saugumui ir rizikų raidą; palaiko
diplomatinius santykius su užsienio valstybėmis, taip pat ryšius su
tarptautinėmis organizacijomis, įskaitant diplomatinio atstovavimo NATO
būstinėje užtikrinimą ir aktyvų dalyvavimą politiniame derinime siekiant NATO
narių konsensuso strateginiais klausimais; vadovauja Lietuvos Respublikos
diplomatinių atstovybių užsienio valstybėse ir tarptautinėse organizacijose
veiklai; koordinuoja ir kontroliuoja Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių
rengimą ir sudarymą su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis;
įgyvendina Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus dėl stojimo į
tarptautines organizacijas ir prisijungimo prie daugiašalių tarptautinių
sutarčių; organizuoja tarptautinių sutarčių ir Lietuvos Respublikos įstatymų
bei kitų teisės aktų tarptautinių santykių klausimais vykdymo kontrolę; atlieka
kitas įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų nustatytas
funkcijas.
Skyriaus
pakeitimai:
Nr. VIII-770,
1998 06 04, Žin., 1998, Nr. 55-1520 (1998 06 17)
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
Nr. IX-2030,
2004-02-19, Žin., 2004, Nr. 39-1270 (2004-03-13)
18
skyrius
KRAŠTO
APSAUGOS SISTEMA
Krašto apsaugos
sistemą sudaro Krašto apsaugos ministerija, kariuomenė (ginkluotosios pajėgos),
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, puskarininkių mokykla ir kitos
karo mokymo įstaigos, žvalgybos ir kontržvalgybos tarnyba (Antrasis
operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos), karo
prievolės ir mobilizacijos bei kitos krašto apsaugos ministrui pavaldžios
institucijos, krašto apsaugos reikmėms skirtos karinės teritorijos, kiti
infrastruktūros objektai, įmonės bei įstaigos. Krašto apsaugos
ministerija yra vadovaujanti krašto apsaugos sistemos institucija. Krašto
apsaugos ministerijos ir visos krašto apsaugos sistemos struktūrą bei veiklą
išsamiau reglamentuoja kiti įstatymai ir teisės aktai.
Krašto apsaugos
ministerijos ir visos krašto apsaugos sistemos veiklai vadovauja krašto
apsaugos ministras. Jis atsako už gynybos politikos įgyvendinimą, krašto
apsaugos sistemos plėtrą ir jos parengimą ginti valstybę. Ministro teises,
pareigas, funkcijas ir atsakomybę nustato įstatymai ir kiti teisės aktai.
Lietuvos
kariuomenė yra valstybės ginkluotos gynybos institucija, pagrindinė krašto
apsaugos sistemos dalis. Kariuomenė yra ištikima Lietuvos Respublikai, jos
Konstitucijai, tarnauja valstybei ir visuomenei, paklūsta Lietuvos piliečių
demokratiškai išrinktai valstybės valdžiai.
Aukščiausiasis
valstybės karinis pareigūnas, kariniais klausimais atstovaujantis Lietuvos
kariuomenei, yra kariuomenės vadas. Svarbiausias jo uždavinys taikos metu –
tinkamai rengti kariuomenę ginkluotai valstybės gynybai, užtikrinant jos
sąveiką su kitų NATO valstybių ginkluotosiomis pajėgomis ir dalyvavimą
tarptautinėse operacijose. Kariuomenės vadas taikos metu yra tiesiogiai
pavaldus krašto apsaugos ministrui ir vykdo nustatytą kariuomenės plėtros
politiką. Kariuomenės vado skyrimo ir atleidimo tvarką, teises, pareigas,
funkcijas ir atsakomybę nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymai
bei kiti teisės aktai. Įstatymai bei kiti teisės aktai taip pat nustato lauko
pajėgų vado skyrimo ir atleidimo tvarką, teises, pareigas, funkcijas ir
atsakomybę.
Taikos metu kariuomenė:
– savarankiškai
ir bendradarbiaudama su NATO institucijomis bei kitų NATO valstybių
ginkluotosiomis pajėgomis saugo valstybės teritoriją ir karines teritorijas,
taip pat bendradarbiaudama su kitomis valstybės ir NATO institucijomis bei kitų
NATO valstybių ginkluotosiomis pajėgomis stebi ir kontroliuoja išskirtinę
ekonominę zoną bei kontinentinį šelfą;
– palaiko kovinę parengtį;
– rengiasi ir Konstitucijos bei įstatymų nustatyta tvarka Respublikos
Prezidentui bei Seimui nusprendus dalyvauja tarptautinėse karinėse operacijose;
– įstatymų
numatytais atvejais ir tvarka gali būti pasiųsta padėti civilinei valdžiai.
Kariuomenė turi būti rengiama
ugdant kario asmenybę, pilietiškumą ir patriotizmą, profesionalius įgūdžius ir
kario etiką. Vadai turi puoselėti karių ir civilių gyventojų tarpusavio
supratimą ir pasitikėjimą.
Karo tarnybos
rūšis ir atlikimo tvarką bei karių teisinį statusą reglamentuoja Lietuvos
Respublikos Konstitucija, įstatymai ir kiti teisės aktai.
Kariuomenę
sudaro sausumos pajėgos (į kurias yra integruoti krašto apsaugos savanoriai)
bei karinės oro ir karinės jūrų pajėgos, taip pat aktyvusis rezervas.
Kariuomenės pajėgų rūšių sudėtį, uždavinius ir funkcijas nustato įstatymai bei
kiti teisės aktai.
Principinę
kariuomenės struktūrą krašto apsaugos ministro teikimu, jam gavus Valstybės
gynimo tarybos pritarimą ir Vyriausybės įgaliojimą, tvirtina Seimas.
Teisėsaugą kariuomenėje ir visoje
krašto apsaugos sistemoje įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka vykdo
Lietuvos teisėsaugos institucijų specializuoti padaliniai ir karo policija.
Karinės teisėsaugos specializuoti padaliniai ir pareigybės steigiami
prokuratūros ir ikiteisminio tyrimo institucijose. Karių ir karininkų bylas dėl
tarnybos arba su tarnyba susijusių teisės pažeidimų nagrinėja specializuotas
teismas. Karo policijos statusą, jurisdikciją, uždavinius ir funkcijas nustato
įstatymai.
Skyriaus
pakeitimai:
Nr. VIII-770,
1998 06 04, Žin., 1998, Nr. 55-1520 (1998 06 17)
Nr. VIII-1997, 2000 10 10, Žin., 2000, Nr.
92-2849 (2000 10 31)
Nr. IX-1457,
2003-04-03, Žin., 2003, Nr. 38-1702 (2003-04-24)
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
Nr. IX-2554,
2004-11-09, Žin., 2004, Nr. 171-6308 (2004-11-26)
Nr. X-226, 2005-05-26,
Žin., 2005, Nr. 72-2591 (2005-06-09)
19 skyrius
VIDAUS REIKALŲ MINISTERIJA, POLICIJA IR KITOS MINISTERIJOS VALDYMO
SRIČIAI PRIKLAUSANČIOS VIEŠĄJĮ SAUGUMĄ UŽTIKRINANČIOS ĮSTAIGOS
Vidaus reikalų
ministerija pagal savo kompetenciją vadovauja viešojo saugumo užtikrinimo
valstybės politikos įgyvendinimui ir jį kontroliuoja.
Pagrindinė policijos, kaip
nacionalinio saugumo sistemos sudedamosios dalies, paskirtis – užtikrinti
asmens ir visuomenės
saugumą, žmogaus teises ir laisves, palaikyti viešąją tvarką, kovoti su
nusikalstamomis veikomis. Policijos funkcijas nustato įstatymas.
Vidaus reikalų
ministerijos vidaus tarnybos daliniai reorganizuojami į policijos viešojo
saugumo dalinį (tarnybą), kuris yra tiesiogiai pavaldus vidaus reikalų
ministrui. Šio dalinio (tarnybos) funkcijas ir panaudojimo tvarką reglamentuoja
Policijos veiklos įstatymas.
Valstybės finansų
sistemos apsaugą nuo nusikalstamo poveikio užtikrina Finansinių nusikaltimų
tyrimo tarnyba. Šios tarnybos teisinį statusą ir veiklos pagrindus
reglamentuoja įstatymas.
Lietuvos Respublikos vadovybės ir
oficialių svečių apsaugą nuo teroro aktų, smurto ir kitokio
kėsinimosi bei su šio uždavinio įgyvendinimu susijusių saugomų objektų apsaugą
užtikrina Vadovybės apsaugos departamentas. Jo veiklos pagrindus bei saugomų
asmenų statusą nustato įstatymas.
Valstybės sienos apsaugos
tarnybos paskirtis – įgyvendinti valstybės sienos sausumoje,
jūroje, Kuršių mariose ir pasienio vidaus vandenyse apsaugą ir valstybės sienos kirtimo kontrolę,
užkardyti ir reguliuoti pasienio incidentus. Pagal Gynybos štabo planus šios
tarnybos daliniai rengiami ginkluotos gynybos veiksmams valstybės gynybos
(karo) atveju. Jų rengimo gynybai tvarką reglamentuoja įstatymas.
Valstybės sienos apsaugos
tarnybos, policijos viešojo saugumo dalinys
(tarnyba) karo padėties ir valstybės gynybos (karo) metu priskiriami
ginkluotosioms pajėgoms.
Speciali valstybės
įstaiga, priklausanti Vidaus reikalų ministerijos valdymo sričiai, organizuoja
ir koordinuoja civilinę saugą, priešgaisrinę apsaugą ir gelbėjimo darbus.
Policija,
Valstybės sienos apsaugos tarnyba ir kitos Vidaus reikalų ministerijos valdymo
sričiai priklausančios įstaigos formuojamos statutinės valstybės tarnybos
pagrindais.
Skyriaus
pakeitimai:
Nr. VIII-1997, 2000 10 10, Žin., 2000, Nr.
92-2849 (2000 10 31)
Nr. IX-1457,
2003-04-03, Žin., 2003, Nr. 38-1702 (2003-04-24)
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01), atitaisymas skelbtas:
Žin., 2003, Nr. 49
Nr. IX-2030,
2004-02-19, Žin., 2004, Nr. 39-1270 (2004-03-13)
20
skyrius
VALSTYBĖS
SAUGUMO DEPARTAMENTAS
Valstybės saugumo departamentas
yra Seimui ir Respublikos Prezidentui atskaitinga institucija, kurios paskirtis
– apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę
santvarką.
Valstybės
saugumo departamento uždaviniai – vykdyti žvalgybą ir kontržvalgybą, tirti,
analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus,
susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui; laiku atskleisti veikas,
keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei
ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir
ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti įstatymų
nustatyta tvarka. Valstybės saugumo departamentas koordinuoja Lietuvos
Respublikos institucijų kovą su terorizmu.
Valstybės
saugumo departamentas teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam
saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Seimui, Respublikos
Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms.
Informaciją, kuri nėra valstybės paslaptis, Valstybės saugumo departamentas
teikia ir visuomenei.
Valstybės
saugumo departamento veiklą reglamentuoja įstatymai.
Valstybės saugumo departamento
detalus biudžetas, ištekliai ir kita įstatymų numatyta informacija yra
valstybės paslaptis.
Seimas atlieka
parlamentinę Valstybės saugumo departamento veiklos kontrolę. Ši kontrolė
atliekama laikantis valstybės paslapčių apsaugos reikalavimų ir Seimo nustatytų
specialių procedūrų.
Skyriaus
pakeitimai:
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
Nr. IX-2030,
2004-02-19, Žin., 2004, Nr. 39-1270 (2004-03-13)
21
skyrius
CIVILINĖS SAUGOS IR GELBĖJIMO SISTEMA
Civilinės saugos ir
gelbėjimo sistemos
paskirtis – apsaugoti gyventojus nuo nelaimių karo ir taikos metu, jiems
patiems šioje veikloje aktyviai dalyvaujant. Ši sistema užtikrina visų
gelbėjimo tarnybų parengtį ir prevencinius veiksmus, o ekstremalių situacijų,
gaivalinių nelaimių, katastrofų ir ginkluoto
užpuolimo atvejais – krašto gyventojų perspėjimą ir informavimą, jų
gyvybės ir turto apsaugą, reikalingą neatidėliotiną pagalbą ir evakuaciją iš
pavojingų rajonų.
Civilinės saugos ir
gelbėjimo sistemą, jos struktūrą, veiklos teisinius pagrindus, sistemai
priklausančių institucijų pavaldumą, funkcijas, atsakomybę bei tarpusavio
sąveiką, taip pat sąveiką su kitomis valstybės institucijomis nustato įstatymai
ir kiti teisės aktai.
Jeigu reikia, katastrofoms ir
kitoms didelio masto nelaimėms įveikti, gelbėjimo darbams dirbti bei
padariniams šalinti pasitelkiama ir kariuomenė, specialistai iš mobilizacinio
rezervo, ministerijų, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų,
panaudojami joms priklausantys ištekliai, pasitelkiami savaveiksmių
organizacijų savanoriai. Šio telkimo ir dalyvavimo darbuose sąlygas ir tvarką
nustato įstatymas.
Skyriaus
pakeitimai:
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
Nr. VIII-770,
1998 06 04, Žin., 1998, Nr. 55-1520 (1998 06 17)
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
Nr. IX-2030,
2004-02-19, Žin., 2004, Nr. 39-1270 (2004-03-13)
22
skyrius
SPECIALIŲJŲ
TYRIMŲ TARNYBA
Specialiųjų tyrimų tarnyba yra
Respublikos Prezidentui ir Seimui atskaitinga institucija, kuri atskleidžia ir
tiria korupcinio pobūdžio nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus, rengia
ir įgyvendina korupcijos prevencijos priemones.
Specialiųjų tyrimų tarnybos
veiklą reglamentuoja įstatymai ir kiti teisės aktai.
Seimas,
laikydamasis valstybės paslapčių apsaugos reikalavimų ir jo nustatytų specialių
procedūrų, atlieka parlamentinę Specialiųjų tyrimų tarnybos veiklos kontrolę.
Skyriaus
pakeitimai:
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
23
SKYRIUS
ALTERNATYVIOJI
KRAŠTO APSAUGOS TARNYBA
Alternatyvioji krašto apsaugos
tarnyba, kaip civilinio pobūdžio visuomenei naudinga veikla, yra karo prievolei
alternatyvi krašto apsaugos pagalbinė tarnyba be ginklų tiems, kurie dėl savo
religinių ar pacifistinių įsitikinimų negali tarnauti su ginklu rankoje. Šios
tarnybos tikslas – ugdyti piliečius ir sudaryti jiems galimybę prisidėti prie
krašto gerovės civilinio pobūdžio visuomenei naudingu darbu. Paskyrimą į
šią tarnybą administruoja Krašto apsaugos ministerija, o tarnybą organizuoja
Vyriausybės įgaliota institucija. Tarnybos atlikimo trukmę ir tvarką nustato
įstatymas.
Skyriaus pakeitimai:
Nr. IX-2030,
2004-02-19, Žin., 2004, Nr. 39-1270 (2004-03-13)
24
skyrius
ŠAULIŲ
SĄJUNGA
Šaulių sąjunga yra savanoriška
sukarinta organizacija, veikianti pagal savo statutą. Ji yra valstybės remiama
pilietinės savigynos institucija. Šaulių sąjungos dalyvavimą krašto apsaugos
veikloje ir bendradarbiavimą su Krašto apsaugos ministerija reglamentuoja
įstatymas. Šaulių sąjungos reikalams Krašto apsaugos ministerija skiria
atsakingą pareigūną.
BAIGIAMOSIOS
NUOSTATOS
25
skyrius
NACIONALINIO
SAUGUMO SISTEMOS PLĖTRA
Lietuvos nacionalinio saugumo
sistema plėtojama nuosekliai, remiantis šio įstatymo bei Nacionalinio saugumo
strategijos nustatytais pagrindais. Nacionalinio saugumo sistemos pagrindais
vadovaujamasi ir jie išplėtojami įstatymuose ir kituose teisės aktuose
pertvarkant ir plėtojant valstybės nacionalinio saugumo institucijas ir
tobulinant jų veiklą.
Skyriaus
pakeitimai:
Nr.
IX-1524, 2003-04-22,
Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
Pakeitimai:
1.
Lietuvos
Respublikos Seimas, Įstatymas
Nr. VIII-770,
1998 06 04, Žin., 1998, Nr. 55-1520 (1998 06 17)
LIETUVOS
RESPUBLIKOS NACIONALINIO SAUGUMO PAGRINDŲ ĮSTATYMO 5, 6 STRAIPSNIŲ IR PRIEDĖLIO
PAKEITIMO ĮSTATYMAS
2.
Lietuvos
Respublikos Seimas, Įstatymas
Nr. VIII-1026,
1999 01 14, Žin., 1999, Nr. 11-245 (1999 01 27)
LIETUVOS
RESPUBLIKOS NACIONALINIO SAUGUMO PAGRINDŲ ĮSTATYMO PRIEDĖLIO PAPILDYMO
ĮSTATYMAS
3.
Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas
Nr. VIII-1778, 2000 06 29, Žin., 2000, Nr.
58-1710 (2000 07 19)
NACIONALINIO SAUGUMO PAGRINDŲ ĮSTATYMO PRIEDĖLIO 14 SKYRIAUS ANTROJO
SKIRSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS
4.
Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas
Nr. VIII-1997, 2000 10 10, Žin., 2000, Nr.
92-2849 (2000 10 31)
NACIONALINIO SAUGUMO PAGRINDŲ ĮSTATYMO PRIEDĖLIO 7, 12, 15, 18, 19 SKYRIŲ
PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMAS
Šis įstatymas
įsigalioja nuo 2000 m. lapkričio 1 d.
5.
Lietuvos Respublikos Seimas,
Įstatymas
Nr. IX-1360,
2003-03-13, Žin., 2003, Nr. 32-1309 (2003-04-02)
NACIONALINIO SAUGUMO PAGRINDŲ
ĮSTATYMO PRIEDĖLIO 11 SKYRIAUS PAKEITIMO ĮSTATYMAS
6.
Lietuvos Respublikos Seimas,
Įstatymas
Nr. IX-1457,
2003-04-03, Žin., 2003, Nr. 38-1702 (2003-04-24)
NACIONALINIO SAUGUMO PAGRINDŲ
ĮSTATYMO PRIEDĖLIO 18 IR 19 SKYRIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMAS
Šis Įstatymas įsigalioja kartu su Lietuvos
Respublikos baudžiamuoju kodeksu (Žin., 2000, Nr. 89-2741) ir Lietuvos
Respublikos baudžiamojo proceso kodeksu (Žin., 2002, Nr. 37-1341), t.y. nuo
2003 m. gegužės 1 d.
7.
Lietuvos
Respublikos Seimas, Įstatymas
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
NACIONALINIO
SAUGUMO PAGRINDŲ ĮSTATYMO 2, 3, 4 STRAIPSNIŲ IR PRIEDĖLIO 2, 3, 4, 5, 7, 8, 10,
11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 25 SKYRIŲ PAKEITIMO BEI
PAPILDYMO ĮSTATYMAS
Šio
Įstatymo atitaisymas skelbtas: Žin., 2003, Nr. 49 (2003-05-21)
8.
Lietuvos Respublikos Seimas,
Įstatymas
Nr. IX-2030,
2004-02-19, Žin., 2004, Nr. 39-1270 (2004-03-13)
NACIONALINIO SAUGUMO PAGRINDŲ
ĮSTATYMO 1, 2, 3, 4, 5, 6 STRAIPSNIŲ BEI PRIEDĖLIO PREAMBULĖS IR 1, 2, 4, 5, 7,
8, 9, 11, 12, 14, 15, 16, 17, 19, 20, 21, 23 SKYRIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO
ĮSTATYMAS
9.
Lietuvos Respublikos Seimas,
Įstatymas
Nr. IX-2554,
2004-11-09, Žin., 2004, Nr. 171-6308 (2004-11-26)
NACIONALINIO SAUGUMO PAGRINDŲ
ĮSTATYMO PRIEDĖLIO 18 SKYRIAUS PAKEITIMO ĮSTATYMAS
10.
Lietuvos Respublikos Seimas,
Įstatymas
Nr. X-226, 2005-05-26,
Žin., 2005, Nr. 72-2591 (2005-06-09)
NACIONALINIO SAUGUMO PAGRINDŲ
ĮSTATYMO PRIEDĖLIO 18 SKYRIAUS PAKEITIMO ĮSTATYMAS
Pabaiga ***
Redagavo:
Aušrinė Trapinskienė (2005-06-13)
autrap@lrs.lt
– Konstitucijos 135 straipsnis, įpareigojantis Lietuvos Respubliką
įgyvendinant užsienio politiką vadovautis visuotinai pripažintais tarptautinės
teisės principais ir normomis, siekti užtikrinti šalies saugumą ir
nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei laisves,
prisidėti prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo;
– Konstitucijos 142 straipsnis,
įpareigojantis Seimą ir Respublikos Prezidentą priimti sprendimus panaudoti
ginkluotąsias pajėgas bei imtis kitų veiksmų, būtinų Tėvynei apginti ar
valstybės tarptautiniams įsipareigojimams vykdyti;
– Konstitucijos 144 straipsnis,
suteikiantis galią Seimui ir Respublikos Prezidentui įvesti nepaprastąją
padėtį, jei iškyla grėsmė konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai; ir
– Konstitucijos
sudedamosios dalies – 1992 m. birželio 8 d. Konstitucinio akto – reikalavimai
niekada ir jokiu pavidalu nesijungti į jokias buvusios SSRS pagrindu kuriamas
naujas politines, karines, ekonomines ar kitokias valstybių sąjungas bei
sandraugas.
Nacionalinis saugumas taip pat
grindžiamas Jungtinių Tautų Chartija, Europos saugumo ir bendradarbiavimo
organizacijos dokumentais, Šiaurės Atlanto sutartimi, žmogaus teisių apsaugos
ir kitomis daugiašalėmis ir dvišalėmis tarptautinėmis sutartimis,
įsigaliojusiomis Lietuvos Respublikai, taip pat visuotinai pripažintais
tarptautinės teisės principais ir normomis.
Skyriaus
pakeitimai:
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
4
skyrius
SVARBIAUSIOS
NACIONALINĮ SAUGUMĄ UŽTIKRINANČIOS LIETUVOS
VIDAUS POLITIKOS
NUOSTATOS
VIDAUS SAUGUMO
UŽTIKRINIMO POLITIKA
Lietuvos Respublikos vidaus
politika yra orientuota į vidaus ekonominio ir socialinio stabilumo stiprinimą. Vidaus politika turi būti grindžiama teisingumu ir
teisėtumu, turi ugdyti tautinę savimonę, pilietiškumą, pagarbą Konstitucijai ir
pasitikėjimą nacionaliniais institutais, užtikrinti visų savo piliečių ir kitų
jos jurisdikcijai priklausančių asmenų tarptautinės teisės pripažintas žmogaus
teises.
Valstybės vidaus politika privalo
garantuoti saugią aplinką ir viešąją tvarką, sukurti palankias prielaidas piliečių
švietimui, jų socialiniam ir kultūriniam aktyvinimui, įvairiapusei visuomenės
pažangai bei valstybės gamtinės aplinkos apsaugai. Valstybė turi sukurti
tinkamas sąlygas ekonomikos augimui, kaip pagrindinei aukštesnio gyventojų
gyvenimo lygio užtikrinimo sąlygai.
Valstybės valdžia privalo
apsaugoti Lietuvą nuo užsienio valstybių slaptųjų tarnybų
ir jų priedangos struktūrų bei teroristinių organizacijų ardomosios veiklos,
teroro aktų ir sukliudyti tokioms organizacijoms pasinaudoti Lietuvos
Respublikos teritorija arba kaip tranzito valstybe ardomajai veiklai ar teroro
aktams prieš kitas valstybes.
EKONOMINĖ POLITIKA
Lietuvos ekonominė
politika yra grindžiama atvirumo, teisingumo, darnumo ir naudingumo visuomenei
laisvos konkurencijos rinkoje, ekonominių laisvių užtikrinimo, privačios ūkinės
iniciatyvos principais, tarnaujančiais bendrai tautos gerovei. Ūkinės veiklos
apribojimai gali būti nustatyti tik įstatymais ir jeigu jie yra būtini
nacionalinio saugumo interesams apsaugoti.
Vienam investuotojui
draudžiama dominuoti viename ar keliuose strategiškai svarbiuose nacionaliniam
saugumui ūkio sektoriuose.
Strategiškai svarbūs
nacionaliniam saugumui ūkio sektoriai Lietuvoje yra:
– energetikos;
– transporto;
– informacinių
technologijų
ir telekomunikacijų, kitų aukštųjų technologijų;
– finansų ir kredito.
Siekdama užtikrinti
nacionalinio saugumo interesų apsaugą, Vyriausybė, laikydamasi Europos Sąjungos
teisės reikalavimų, teikia Seimui įstatymu tvirtinti, kurie nacionaliniam
saugumui strategiškai svarbūs objektai privalo būti valstybės nuosavybė, o
kuriuose ir kokiomis sąlygomis kapitalo dalį gali sudaryti privatus
nacionalinis bei užsienio kapitalas, atitinkantis europinės ir transatlantinės
integracijos kriterijus, paliekant sprendžiamąją galią valstybei, taip pat
teikia tvirtinti kitus nacionalinio saugumo užtikrinimui svarbius objektus.
Lietuvos Respublikos
įstatymai gali nustatyti papildomus reikalavimus esamų ir naujai kuriamų
nacionaliniam saugumui strategiškai svarbių bei kitų nacionalinio saugumo užtikrinimui
svarbių objektų nuosavybės įsigysiančio ar turinčio arba jų valdyme
dalyvausiančio ar dalyvaujančio privataus nacionalinio ar užsienio kapitalo
kilmei, ūkio subjektų finansiniams rodikliams, jų patikimumui ar kitus
reikalavimus, būtinus nacionaliniam saugumui užtikrinti. Lietuvos Respublikos įstatymai taip pat gali nustatyti
apribojimus ir prievoles, taikomas ir kitoms Lietuvoje veikiančioms įmonėms bei
kitiems ūkio subjektams karo, nepaprastosios padėties atveju ar kai būtina
tenkinti kitus nacionalinio saugumo užtikrinimo poreikius.
Vyriausybė rūpinasi alternatyvių
energetikos sektorių plėtra, tarp jų – atominės energetikos tęstinumu ir nuo
monopolinio tiekėjo nepriklausomų nacionaliniam saugumui būtinų kuro ir žaliavų
įsigijimo šaltinių užtikrinimu, taip pat užtikrina, kad būtų sukauptos
nacionalinio saugumo interesų apsaugai krizių atveju reikalingos kuro atsargos.
Aprūpinimas energetiniais ištekliais negali būti
perduodamas šalių, iš kurių šie ištekliai tiekiami, subjektų kontrolei.
Europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančioms užsienio
investicijoms teikiamos preferencijos.
Lietuvos bankas,
Vyriausybė bei teisėsaugos institucijos pagal savo kompetenciją užtikrina ūkio
bei finansų ir kredito sistemos saugumą nuo apgavysčių, nelegalios kilmės
(nusikalstamu būdu įgytų) pinigų ar turto legalizavimo ir investicijų.
Lietuvos geležinkelio transporto
sektorius turi būti pritaikomas integracijai į Europos Sąjungos geležinkelio
transporto tinklus.
VIEŠOJO SAUGUMO
POLITIKA
Kova su
nusikalstamumu, viešosios tvarkos bei asmens saugumo valstybėje užtikrinimas
yra vienas didžiausių prioritetų užtikrinant šalies nacionalinį saugumą.
Valstybė privalo sutelkti jėgas ryžtingai ir veiksmingai kovai su
nusikalstamumu, ypač su organizuotu nusikalstamumu, šešėliniu verslu, korupcija
bei narkomanija, ir tuo užtikrinti tinkamą šalies vidaus saugumą. Būtina
stiprinti teisėsaugos institucijų veiklą atskleidžiant ir tiriant nusikalstamas
veikas, kurti naujus nusikalstamų veikų kontrolės ir prevencijos sistemos
modelius. Vyriausybė turi užtikrinti jų bendradarbiavimą ir veiklos
koordinavimą.
Kitas prioritetas – patikima,
Europos Sąjungos reikalavimus atitinkanti valstybės sienos kontrolė ir apsauga,
ypatingą dėmesį skiriant Europos Sąjungos išorinės sienos kontrolei ir
apsaugai. Įstatymu nustatomi valstybės sienos ir pasienio teisiniai režimai,
reglamentuojamas valstybės sienos apsaugos organizavimas.
SOCIALINĖ
POLITIKA
Valstybės socialinė politika turi
skatinti socialiai savarankiškos, solidarios, kartu ir stabilios pilietinės
visuomenės formavimąsi. Valstybė turi vykdyti visų piliečių ir kitų jos
jurisdikcijai priklausančių asmenų gerovės politiką, mažinti galimų socialinių
krizių rizikos veiksnius bei pavojus ir rūpintis, kad dėl pernelyg didelių turtinių
skirtumų visuomenėje ir gyventojų nuskurdimo nebūtų pažeisti socialinės
sanglaudos principai.
Valstybė turi ypač rūpintis
šeimos, kaip pagrindinės ir atsakingos visuomenės institucijos, padėtimi.
KULTŪROS
POLITIKA
Valstybės pareiga išsaugoti ir puoselėti nacionalinės kultūros
tapatumą, užtikrinant lietuvių kalbos apsaugą ir tęstinumą, globojant etninę
kultūrą ir vietos tradicijas, saugant kultūros paveldą. Valstybė remia užsienio
lietuvių bendruomenių pastangas išsaugoti tautinį tapatumą, rūpinasi Lietuvoje
gyvenančių tautinių bendrijų kultūra, remia profesionalųjį meną, užtikrina meno
ir kūrybos sklaidą ir plėtrą.
Valstybė sudaro sąlygas visuomenei dalyvauti kultūroje, ją vartoti,
įgyvendina regioninę kultūros politiką, laikydamasi decentralizacijos principo.
Remdama kultūros demokratiškumo ir atvirumo principus, valstybė privalo
apsaugoti kultūros raidą nuo griaunančio antihumanistinio poveikio.
Valstybė sudaro ekonomines, technologines ir teisines sąlygas kultūros
paveldo apsaugai, skatina savininkus investuoti į kultūros paveldo apsaugą.
Valstybės parengia priemones, užtikrinančias kultūros paveldo apsaugą
ekstremalių situacijų (teroro aktų, gaisrų, potvynių, avarijų ir kitais)
atvejais.
ŠVIETIMO IR
MOKSLO POLITIKA
Švietimo ir
auklėjimo sistema turi ugdyti pilietiškumą, bendruomeniškumą, tautinį
sąmoningumą, etines ir moralines vertybes, pakantą ir pagarbą kitoms tautoms.
Valstybė savo švietimo ir mokslo
politika turi užtikrinti aukštą švietimo kokybę bei skatinti mokslo ir
technologijų plėtrą, rūpintis, kad Lietuva taptų žinių (informacine) visuomene.
Kuriant žinių visuomenę svarbu
užtikrinti sėkmingą švietimo ir mokslo reformą, lietuvių kalbos plėtrą:
suformuoti visiems prieinamą, informacinių technologijų pažangą atitinkančią,
modernią, kokybišką švietimo sistemą, siekti švietimo sistemos vidinės dermės
ir valstybės siekių atitikimo, pilietinės visuomenės ugdymo, rengti
aukščiausios kvalifikacijos specialistus.
Valstybė turi skatinti visų
gyvenimo sričių mokslinę technologinę pažangą bei ja grindžiamų inovacijų
visose socialinėse ir ekonomikos srityse diegimą.
APLINKOS
APSAUGOS POLITIKA
Valstybė turi užtikrinti Lietuvos
gyventojams ekologinį saugumą garantuodama darnią ūkio plėtrą, prisidėdama prie
tarptautinės bendrijos pastangų mažinti globalines ekologines grėsmes, greitai
reaguodama į ypatingąsias ekologines situacijas bei šalindama ir mažindama jų
padarinius.
Valstybė vykdo aplinkos taršos ir
kitokio neigiamo poveikio aplinkai bei žmonių sveikatai prevenciją, siekia
išsaugoti gamtos paveldo vertybes, kraštovaizdžio ir biologinę šalies įvairovę,
tobulina aplinkos kokybės stebėseną, skatina diegti ūkyje geriausius prieinamus
gamybos būdus ir naujausias, aplinkai mažesnį neigiamą poveikį darančias
technologijas, didinti ne tik ekonominį, bet ir ekologinį įmonių efektyvumą, tausoti
gamtos išteklius ir mažinti neigiamą poveikį aplinkai.
SVEIKATOS
POLITIKA
Valstybė turi užtikrinti palankias sąlygas gyventojų sveikatai, jos
saugojimui ir stiprinimui. Valstybės sveikatos politika turi sudaryti
prielaidas šiuolaikinei visuomenės sveikatos priežiūros sistemai,
garantuojančiai sveiką gyvenseną bei aplinką, prieinamą ir tinkamą sveikatos
priežiūrą. Svarbi sveikatos politikos kryptis – užtikrinti ligų prevenciją,
ypatingą dėmesį skiriant epidemijų, priklausomybės ligų (narkomanijos,
alkoholizmo, toksikomanijos ir kitų) profilaktikai bei žmogaus imunodeficito
viruso ir kitų pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų profilaktikai ir
kontrolei.
Svarbus valstybės uždavinys – sukurti, palaikyti ir plėtoti visuomenės
sveikatos rizikos veiksnių bei pavojų stebėsenos, visuomenės sveikatos
ekspertizės, greito sveikatos informacijos perdavimo ir reagavimo į grėsmes
visuomenės sveikatai, ekstremalių sveikatai situacijų prevencijos ir jų
padarinių mažinimo bei šalinimo sistemas, tobulinti Lietuvos nacionalinės
sveikatos sistemos pasirengimą bei veiklą krizių ir ekstremalių situacijų
atvejais.
Vyriausybė užtikrina mechanizmus, nustatančius valstybės sveikatos
politikos ir strategijų formavimą bei įgyvendinimą.
TAUTINĖ POLITIKA
Valstybė privalo užtikrinti
lietuvių tautos ilgalaikių gyvybinių interesų apsaugą saugodama Lietuvos
teritorijos vientisumą, kalbą, etninę kultūrą, kultūros savitumą ir papročius,
kultūros paveldą ir puoselėdama tradicinę šeimą.
Tautinių mažumų bendrijoms
priklausančių piliečių teises puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius gina
įstatymai. Tautinės bendrijos yra integrali Lietuvos pilietinės visuomenės
dalis.
Skyriaus pakeitimai:
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
Nr. IX-2030,
2004-02-19, Žin., 2004, Nr. 39-1270 (2004-03-13)
5
skyrius
SVARBIAUSIOS
NACIONALINĮ SAUGUMĄ UŽTIKRINANČIOS LIETUVOS
UŽSIENIO
POLITIKOS NUOSTATOS
Skyriaus
pavadinimas keistas:
Nr. IX-2030,
2004-02-19, Žin., 2004, Nr. 39-1270 (2004-03-13)
Lietuvos užsienio politika
formuojama remiantis Seime atstovaujamų politinių partijų solidarumu bei
atsakomybe ir grindžiama Lietuvos nacionaliniais tikslais.
Svarbiausias Lietuvos užsienio
politikos tikslas – stiprinti Lietuvos
integraciją į europines bei transatlantinę institucijas ir užsitikrinti
tarptautines saugumo garantijas.
Lietuva su visomis valstybėmis
stengiasi teisingais ir lygiateisiais pagrindais nustatyti bei palaikyti gerus
kaimyniškus santykius, grindžiamus visuotinai pripažintomis tarptautinės teisės
normomis ir principais.
Pagrindiniai
ilgalaikiai Lietuvos užsienio politikos uždaviniai:
– esant Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos ir Europos Sąjungos nare,
užtikrinti šalies saugumą, tinkamai vykdyti narystės šiose organizacijose
įsipareigojimus;
– skatinti geros kaimynystės, tarpusavio pasitikėjimo, ekonominės
partnerystės, prekybos, kultūros ir abipusiškai naudingo lygiateisio
bendradarbiavimo ryšius su visomis savo ir kaimyninių regionų valstybėmis tiek
dvišaliais pagrindais, tiek daugiašaliuose forumuose;
– aktyviai prisidėti prie tarptautine teise ir teisingumu grindžiamos
tarptautinės tvarkos kūrimo bei tarptautinės bendrijos pastangų įtvirtinti
demokratijos, teisės viršenybės ir pagarbos žmogaus teisėms principus;
– aktyviai prisidėti prie
tarptautinės bendrijos pastangų užkirsti kelią terorizmui, konfliktams, įvesti,
atkurti ir palaikyti taiką krizių paveiktuose regionuose.
Lietuvos valstybė labai vertina
ir skatina užsienio lietuvių talką stiprinant Lietuvos saugumą bei gynybinę
galią.
Skyriaus
pakeitimai:
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
Nr. IX-2030,
2004-02-19, Žin., 2004, Nr. 39-1270 (2004-03-13)
6
skyrius
TEISINIAI
LIETUVOS GYNYBOS PAGRINDAI
Lietuvos suvereniteto,
teritorijos vientisumo ir konstitucinės santvarkos gynimas bei gynybos
institucijų veikla grindžiama Konstitucija, reguliuojama įstatymų ir kitų
Lietuvos teisės aktų, taip pat tarptautinių teisės aktų, kuriuos Lietuva yra ratifikavusi
arba prie kurių prisijungusi. Lietuva numato pasinaudoti ir kitais tarptautinės
teisės aktais, kurių principus ir normas ji gerbia.
Konstitucijos kertinės normos,
tiesiogiai reglamentuojančios valstybės gynybos klausimus, yra:
- Konstitucijos 3 straipsnio
antroji dalis, skelbianti, kad Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę
priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės
nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką;