LegalizePakeitimų istorija
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas
38 versijos
· 1998-06-04 — 2026-01-01
2026-01-01
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas — art. 139
2024-07-01
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas — arts. 13
2024-06-27
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas — arts. 13
2023-01-01
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas — arts. 14
2022-05-05
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas — art. 139
2022-04-21
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas — art. 139
2022-01-01
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas — art. 139
2021-01-01
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas — arts. 14
2020-07-01
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas — arts. 13
2020-01-01
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas — art. 139
2019-09-01
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas — art. 139
2019-01-01
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas — art. 139
2018-03-01
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas — arts. 14
2018-01-01
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas — art. 139
2017-01-01
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas — art. 139
2016-09-01
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas — art. 139
2014-10-29
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas — arts. 13
2013-01-30
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas — art. 139
2012-11-22
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas — arts. 13
2011-07-13
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas — art. 139
2011-04-16
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas — art. 139
2009-11-28
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas — art. 139
2009-08-08
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas — art. 139
2008-12-30
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas — arts. 13
2008-06-27
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas — arts. 13
2008-04-03
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas — arts. 13
2006-10-12
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas — arts. 13
2006-09-19
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas — art. 139
2005-05-26
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas — arts. 14
2004-11-09
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas — arts. 14
2004-02-19
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas — arts. 14
2003-05-01
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas — arts. 13
2003-04-03
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas — art. 139
2003-03-13
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas — art. 139
2000-10-10
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas — arts. 13
2000-06-29
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas — arts. 8,
1999-01-14
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas — arts. 13
1998-06-04
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas — versi
originali versija
Tekstas šią datą
Pakeitimai 2003-05-01
@@ -44,9 +44,35 @@
transatlantinę sąjungas priemonių, įstatymų ir kitų teisės aktų, valstybės šiam
tikslui įsteigtų institucijų, jų veiklos principų bei tarpusavio sąveikos būdų
visuma.
tikslui įsteigtų institucijų, jų veiklos principų bei tarpusavio sąveikos
būdų visuma.
2
straipsnis. Nacionalinio saugumo užtikrinimo subjektai
Lietuvos
nacionalinį saugumą užtikrina Lietuvos Respublikos piliečiai, jų bendrijos ir
organizacijos, Respublikos Prezidentas, Seimas, Vyriausybė, kariuomenė, policija,
kitos šiam tikslui valstybės įsteigtos institucijos, vadovaudamiesi
Konstitucija ir įstatymais bei vykdydami savo pareigas ir funkcijas
nacionalinio saugumo sistemoje.
Straipsnio
pakeitimai:
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
2 straipsnis.
@@ -66,13 +92,39 @@
Nacionalinio saugumo sistemos plėtra
Respublikos Prezidentas, Seimas,
Vyriausybė ir kitos valstybės institucijos plėtoja Lietuvos nacionalinio
saugumo sistemą vadovaudamiesi šio įstatymo nustatytais Nacionalinio saugumo
pagrindais.
1. Respublikos Prezidentas,
Seimas, Vyriausybė ir kitos valstybės institucijos plėtoja Lietuvos
nacionalinio saugumo sistemą vadovaudamiesi šio įstatymo nustatytais
Nacionalinio saugumo pagrindais.
2. Vadovaudamasi šio įstatymo
nustatytais Nacionalinio saugumo pagrindais, Vyriausybė Valstybės gynimo
tarybos pritarimu teikia Seimui tvirtinti Nacionalinio saugumo strategiją,
įtvirtinančią valstybės nacionalinio saugumo sistemos plėtros, užsienio,
gynybos ir vidaus politikos prioritetus, ilgalaikius bei vidutinio laikotarpio
uždavinius. Valstybės gynimo taryba svarsto, kaip vykdoma Nacionalinio saugumo
strategija, ir teikia rekomendacijas ją keisti. Strategija gali būti pagal
poreikį tikslinama atsižvelgiant į saugumo padėties pokyčius.
Straipsnio
pakeitimai:
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
4 straipsnis.
@@ -90,27 +142,29 @@
terminus.
3. Vyriausybė, rengdama
nacionalinio saugumo sistemos plėtrai reikalingų naujų ir galiojančių įstatymų
pakeitimo projektus, jų nuostatas suderina su Nacionalinio saugumo pagrindų
nuostatomis ir teikia Seimui.
3. Vyriausybė, rengdama naujų ir
galiojančių įstatymų pakeitimo projektus, jų nuostatas suderina su Nacionalinio
saugumo pagrindų įstatymo ir Nacionalinio saugumo strategijos nuostatomis
ir teikia Seimui.
4. Vyriausybės ir kitų valstybės
institucijų leidžiami teisės aktai turi atitikti Nacionalinio saugumo pagrindų
nuostatas.
5. Vyriausybė ir kitos valstybės
institucijos iki šio įstatymo įsigaliojimo savo priimtus ir galiojančius teisės
aktus privalo papildyti ir pataisyti taip, kad jie atitiktų Nacionalinio
saugumo pagrindų nuostatas.
įstatymo ir Nacionalinio saugumo strategijos nuostatas.
Straipsnio
pakeitimai:
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
5 straipsnis.
@@ -130,9 +184,9 @@
ilgalaikes valstybines saugumo stiprinimo programas, kartu pateikia
skaičiavimus, kiek lėšų joms įgyvendinti reikėtų skirti kiekvienais biudžetiniais
metais ir iš viso.
skaičiavimus, kiek lėšų joms įgyvendinti reikėtų skirti kiekvienais
biudžetiniais metais ir iš viso.
3. Vyriausybė, rengdama kiekvienų
@@ -328,9 +382,9 @@
subjektai yra:
- valstybė, jos nacionalinio
saugumo bei gynybos ir kitos institucijos;
- valstybė, jos nacionalinio saugumo
bei gynybos ir kitos institucijos;
- piliečiai, jų bendrijos ir
@@ -364,19 +418,21 @@
saugumo bei gynybos institucijas ir tobulindama jų veiklą;
- rengdama gynybai kariuomenę ir
jos aktyvųjį rezervą;
– rengdama
gynybai kariuomenę ir jos mobilizacinį rezervą pagal nacionalinius ir NATO
kolektyvinės gynybos planus;
- rengdama ir vykdydama
ilgalaikes valstybines saugumo stiprinimo programas;
- integruodamasi į Europos
Sąjungą (EU), Vakarų Europos Sąjungą (WEU), Šiaurės Atlanto sutarties
organizaciją (NATO) ir siekdama visateisės narystės šiose organizacijose;
– integruodamasi į Europos
Sąjungą (EU) ir Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO) bei kaip
visateisė narė aktyviai dalyvaudama šiose organizacijose;
b) PILIEČIAI:
@@ -384,9 +440,9 @@
ugdydami pasiryžimą ginti Lietuvos laisvę;
- rengdamiesi visuotiniam
pilietiniam pasipriešinimui;
- rengdamiesi visuotiniam pilietiniam
pasipriešinimui;
- plėtodami visuomenės
@@ -404,300 +460,2842 @@
valstybės biudžeto lėšos, kreditai bei tarptautinė pagalba.
Skirsnio
pakeitimai:
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
3
SKYRIUS
TEISINIAI NACIONALINIO SAUGUMO PAGRINDAI
Lietuvos nacionalinio saugumo
teisinis pagrindas yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis bei kiti
įstatymai ir tarptautinės sutartys.
Kertinės
Konstitucijos normos, tiesiogiai reglamentuojančios nacionalinio saugumo
klausimus, yra:
– Konstitucijos
– Konstitucijos 8 straipsnis,
nustatantis, kad valstybės valdžios ar jos institucijos užgrobimas smurtu
laikomi antikonstituciniais veiksmais;
– Konstitucijos 94 straipsnis,
įpareigojantis Vyriausybę saugoti Lietuvos Respublikos teritorijos
neliečiamybę, garantuoti valstybės saugumą ir viešąją tvarką;
- Konstitucijos 139 straipsnis,
skelbiantis, kad Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo
yra kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga, ir nustatantis
piliečių privalomąją karo tarnybą.
7
skyrius
SVARBIAUSIOS
LIETUVOS GYNYBOS POLITIKOS NUOSTATOS
PirmasIS skirsnis
VISUOTINĖS
IR BESĄLYGINĖS GYNYBOS PRINCIPAS
Lietuvos gynimas yra visuotinis
ir besąlyginis, taip pat derinamas su NATO kolektyvinės gynybos principų
įgyvendinimu.
Gynybos visuotinumas reiškia, kad
Lietuvą ginklu gina valstybės ir NATO sąjungininkų ginkluotosios pajėgos, kad
gynybai panaudojami valstybės ištekliai, kad kiekvienas pilietis ir Tauta
priešinasi visais pagal tarptautinę teisę leistinais būdais.
Gynybos besąlyginumas reiškia,
kad Lietuvos gynyba nėra saistoma jokių sąlygų ir kad niekas negali varžyti
Tautos ir kiekvieno piliečio teisės priešintis agresoriui, okupantui ir bet
kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos
vientisumą ir konstitucinę santvarką. Siekdama NATO
sąjungininkų ir kitokios tarptautinės pagalbos gynybai, Lietuva ginasi ir
priešinasi pati, nelaukdama, kada toji pagalba bus suteikta.
Skirsnio
pakeitimai:
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
Antrasis skirsnis
BENDROSIOS
LIETUVOS GYNYBOS NUOSTATOS
Lietuvos gynybinė galia
grindžiama:
– Tautos apsisprendimu ir
pasiryžimu priešintis kiekvienam užpuolikui;
– NATO sąjungininkų teikiama
pagalba ir solidarumu;
– įstatymo nustatyta visuotine
privalomąja karo tarnyba;
– kariuomenės ir jos aktyviojo
rezervo parengtimi ir apginklavimu;
– piliečių
pasirengimu visuotiniam ginkluotam ir neginkluotam pasipriešinimui bei
pilietinei gynybai;
– geru
kariuomenės ir civilių piliečių savitarpio supratimu ir bendradarbiavimu;
– valstybės atsargomis ir kitais
mobilizacinio rezervo ištekliais.
Lietuvos kariuomenė ir kitos
krašto apsaugos institucijos kuriamos ir rengiamos Lietuvos valstybės gynybai
ir sąveikai su NATO pajėgomis.
Valstybės ginkluotąsias pajėgas
taikos metu sudaro visos kariuomenės rūšys ir jos aktyvusis rezervas. Įvedus
karo padėtį ar ginkluotos gynybos nuo agresijos (karo) metu ginkluotosioms
pajėgoms taip pat priskiriama: Valstybės sienos apsaugos tarnyba, specializuoti
policijos daliniai, koviniai Šaulių sąjungos būriai bei kiti koviniai piliečių
ir jų organizacijų ginkluoto pasipriešinimo (partizanų) būriai, pavaldūs
ginkluotųjų pajėgų vadovybei.
Lietuvos gynybos sistemos
pagrindas – visuotinės ir besąlyginės gynybos principas, įgyvendinamas
atsižvelgiant į NATO kolektyvinės gynybos principą. Šis principas įtvirtinamas
įstatymuose, kituose gynybą reglamentuojančiuose teisės aktuose, kariuomenės
bei jos aktyviojo rezervo parengimo gynybai planuose ir kituose dokumentuose.
Šiuo principu taip pat grindžiamas piliečių mokymas ir rengimasis gynybai bei
pasipriešinimui.
Visuotiniu piliečių pasirengimu
pasipriešinimui ir ginkluotųjų pajėgų pasirengimu besąlygiškai gynybai nuo
agresijos, įgyvendinamai individualiai ir kartu su NATO sąjungininkų
pajėgomis, Lietuva siekia atgrasinti kiekvieną potencialų užpuoliką.
Lietuva priešinsis agresoriui
visomis jai prieinamomis priemonėmis: karine gynyba ir partizaniniais
veiksmais, civilių piliečių nepaklusnumu, nekolaboravimu bei kitais būdais.
Lietuva
neatidėliodama prašo NATO konsultacijų, kai jaučia tiesioginę grėsmę savo
teritoriniam vientisumui, politinei nepriklausomybei ar saugumui. Būdama
Šiaurės Atlanto sutarties ir kitų Europos valstybių kolektyvinės gynybos
sutarčių dalyvė, Lietuva ginkluoto užpuolimo atveju nedelsdama kreipiasi šių
sutarčių šalių ginkluotos pagalbos užpuolimui atremti.
Lietuva rengiasi gynybai
remdamasi šiuolaikiniu karybos mokslu ir tautos dešimtmete pokario partizaninės
kovos prieš Sovietų Sąjungos kariuomenę ir okupacinį režimą patirtimi.
Agresijos faktą Lietuva
konstatuoja vadovaudamasi tarptautinės teisės normomis. Agresijos ar kitu
prievartos prieš Lietuvos valstybę atveju piliečiai ir jų susivienijimai
priešinasi bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos nepriklausomybę,
teritorijos vientisumą ar konstitucinę santvarką. Kiekvienam pasipriešinimo
dalyviui taikomas kombatanto statusas pagal tarptautinės teisės aktus.
Tautos ir valstybės gynybai
vadovauja laisvai ir teisėtai veikiančios valstybės institucijos, o jei jos
negali veikti, - Tautos sukurtos arba jos pripažįstamos vadovavimo
pasipriešinimui institucijos.
Ginkluotųjų pajėgų daliniai turi
iš anksto parengtus veiksmų planus agresijai atremti. Agresijos atveju
ginkluotųjų pajėgų dalinių vadai, vadovaudamiesi šiais planais ir nelaukdami
atskiro politinio sprendimo, nedelsdami įsako ginklu pasipriešinti agresoriui,
ginti Lietuvos valstybę, jos laisvę ir nepriklausomybę bei teritorijos
vientisumą.
Agresijos ar kitu prievartos
prieš Lietuvos valstybę atveju jokia valstybės institucija ar pareigūnas negali
priimti sprendimo arba duoti įsakymo, draudžiančio ginti Lietuvos
nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ar konstitucinę santvarką. Toks
sprendimas ar įsakymas bus niekiniai, o jų nevykdymas neužtrauks jokios
atsakomybės.
Jei dėl agresijos ar kitokios
prievartos prieš Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ar
konstitucinę santvarką pareigūnas negali laisvai vykdyti valstybės gynimo
pareigų arba su gynyba susijusių funkcijų ar perduoti įsakymų, žemesniosios
grandies pareigūnai gynybos funkcijas vykdo savarankiškai. Tokiu atveju šių
pareigūnų įsakymai bus privalomi, o karinių dalinių, piliečių ir jų
savaveiksmių darinių pasipriešinimo bei kovos veiksmai bus teisėti.
Krašto gynybos operatyvinė
vadovybė privalo užtikrinti, kad pasienio provokacijos, vietinio įsibrovimo į
Lietuvos teritoriją ar Lietuvos oro erdvės pažeidimo atvejais būtų nedelsiant
duoti įsakymai dėl adekvačių kariuomenės ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos
veiksmų ir imtasi diplomatinių priemonių.
Skirsnio
pakeitimai:
Nr. VIII-1997, 2000 10 10, Žin., 2000, Nr.
92-2849 (2000 10 31)
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
TrečiasIS skirsnis
KARINĖ
GYNYBA
Karinei valstybės gynybai
naudojamos visos ginkluotosios pajėgos. Jos privalo būti parengtos greitam
reagavimui, gerai tarpusavio sąveikai ir greitam pergrupavimui, taip pat
sąveikai su NATO sąjungininkų pajėgomis. Ypatinga reikšmė teikiama žvalgybai,
informacijos analizei ir veiksmingam operatyviniam vadovavimui ginkluotosioms
pajėgoms.
Lietuvos kariuomenė ypač turi
būti parengta gynybos veiksmams netikėto ir staigaus agresoriaus desantinių ir
kitokių mobilių pajėgų įsiveržimo atvejais. Kariuomenė turi būti apmokyta ir
partizaninės kovos veiksmų priešo užimtose teritorijose bei pasirengusi tęsti
partizaninį karą.
Prasidėjus agresijai prieš
Lietuvą, kariuomenė ginklu gina valstybę siekdama išsekinti ir sunaikinti
priešo pajėgas; Lietuva prašo NATO ir jos narių pagalbos gynybai, taip pat
kitokios tarptautinės pagalbos.
Pagrindinis kariuomenės uždavinys
– naikinti priešą ir palaužti jo norą kovoti prieš Lietuvą. Konkrečius
kariuomenės pajėgų, junginių ir dalinių uždavinius pagal savo kompetenciją
nustato kariuomenės vadas bei lauko pajėgų vadas.
Skirsnio
pakeitimai:
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
KetvirtasIS skirsnis
PILIETINIS
PASIPRIEŠINIMAS
Pilietinio pasipriešinimo jėgą
lemia Tautos valia ir apsisprendimas kovoti už savo laisvę, kiekvieno piliečio,
nesvarbu, koks jo amžius ir profesija, pasiryžimas visais įmanomais būdais
priešintis užpuolikui ar okupantui, prisidėti prie Lietuvos gynybos.
Piliečių pasirengimo pilietiniam
pasipriešinimui sistema yra valstybinė. Jos funkcionavimą organizuoja
Vyriausybė.
Piliečiai reguliariai mokomi
įvairių pasipriešinimo ir civilinės saugos būdų. Valstybė juos aprūpina
būtinomis techninėmis priemonėmis.
Patriotizmo ugdymas,
pasipriešinimo būdų mokymas ir įgūdžių ugdymas yra ir mokyklos privalomosios
lavinimo programos sudėtinė dalis.
Valstybė remia savaveiksmes
visuomenės organizacijas, kurių veikla prisideda prie pasirengimo pilietiniam
pasipriešinimui ar gynybinės galios stiprinimo.
Užpuolimo, pasikėsinimo į
Lietuvos teritorijos vientisumą arba jos konstitucinę santvarką atveju
piliečiai ir jų savaveiksmiai dariniai imasi pilietinio pasipriešinimo veiksmų
- nesmurtinio pasipriešinimo, nepaklusnumo ir nekolaboravimo su neteisėta
administracija, taip pat ginkluoto pasipriešinimo.
Kolaboravimo veikas ir atsakomybę
už jas nustato įstatymai.
8
skyrius
DEMOKRATINĖ
KARIUOMENĖS IR KITŲ NACIONALINIO
SAUGUMO
INSTITUCIJŲ KONTROLĖ
Visus sprendimus dėl gynybos
politikos ir ginkluotųjų pajėgų priima demokratiškai išrinkta civilinė valdžia.
Nacionalinė gynybos politika ir gynybos išlaidos skelbiami viešai.
Sprendimus dėl ginkluotųjų pajėgų
išdėstymo taikos metu priima Respublikos Prezidentas. Jis savo dekretu
patvirtina visų kariuomenės dalinių nuolatinio dislokavimo taikos metu vietas
ir teritorines manevravimo ribas. Taikos metu tik Respublikos Prezidentas savo
dekretu gali duoti įsakymus dėl ginkluotųjų pajėgų dalinių perkėlimo į kitą
dislokavimo vietą. Jis taip pat turi būti informuojamas apie ne mažesnio kaip
dalinio dydžio ginkluotųjų pajėgų vienetų judėjimą už jo manevravimo
teritorinių ribų.
Gynybos veiksmų civilinę vadovybę
sudaro Respublikos Prezidentas ir krašto apsaugos ministras. Operacinio
vadovavimo karinėms operacijoms ir kitiems ginkluotųjų pajėgų veiksmams
grandinę nustato įstatymai ir kiti teisės aktai.
Kai Respublikos Prezidentas iš
šalies išvyksta, krašto apsaugos ministras privalo būti Lietuvoje, išskyrus
įstatymų numatytus atvejus.
Ginkluotųjų pajėgų organizaciją,
plėtrą, apginklavimo poreikius, asignavimus nustato piliečių demokratiškai
išrinktas Seimas. Seimas įstatymų nustatyta tvarka vykdo ginkluotųjų pajėgų ir
kitų nacionalinio saugumo institucijų parlamentinę kontrolę. Už ginkluotųjų
pajėgų tvarkymą ir vadovavimą joms Seimui yra atsakingi Vyriausybė, krašto
apsaugos ministras ir kariuomenės vadas.
Sprendimus dėl kariuomenės
aprūpinimo, ginkluotės įsigijimo ir materialinės bazės priima Vyriausybė.
Sprendimus dėl mobilizacijos,
karo padėties įvedimo, ginkluotųjų pajėgų panaudojimo ir gynybos nuo ginkluoto
užpuolimo, taip pat sprendimus dėl Lietuvos kariuomenės vienetų dalyvavimo
tarptautinėse karinėse operacijose priima Respublikos Prezidentas ir Seimas
Konstitucijos ir įstatymų nustatyta tvarka.
Krašto apsaugos ministras, vidaus
reikalų ministras, Krašto apsaugos ir Vidaus reikalų ministerijų viceministrai
ir Valstybės saugumo departamento vadovas turi būti tik civiliai asmenys.
Kariuomenės vadas pavaldus krašto
apsaugos ministrui.
Krašto apsaugos, Vidaus reikalų
ministerijos ir Valstybės saugumo departamento civiliams pareigūnams gali būti
suteikiami įstatymų nustatyti tarnybiniai rangai.
Skyriaus
pakeitimai:
Nr. VIII-770,
1998 06 04, Žin., 1998, Nr. 55-1520 (1998 06 17)
Nr. VIII-1026,
1999 01 14, Žin., 1999, Nr. 11-245 (1999 01 27)
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
II
DALIS
RIZIKOS
VEIKSNIAI IR PAVOJAI LIETUVOS SAUGUMUI.
SAUGUMO
UŽTIKRINIMO PRIEMONĖS
9
skyrius
RIZIKOS
VEIKSNIAI IR PAVOJAI LIETUVOS SAUGUMUI
Užtikrinant Lietuvos nacionalinį
saugumą, atsižvelgiama į tokius pavojus bei rizikos veiksnius, kurie Lietuvai
nepalankiomis sąlygomis neginčijamai gali pasireikšti.
PirmasIS skirsnis
RIZIKOS
VEIKSNIAI IR PAVOJAI IŠ UŽSIENIO
Svarbus Lietuvos saugumo veiksnys
- specifinė geopolitinė aplinka, sunkiai Lietuvos kaimynystėje prognozuojama
dėl joje esančių militarizuotų teritorijų ir netvirtos demokratijos valstybių.
Geopolitinės aplinkos sąlygojami išoriniai rizikos
veiksniai, iššūkiai ir galimi pavojai
POLITINIAI:
- politinis spaudimas ir
diktatas, siekiai įtvirtinti ypatingų interesų zonas ir ypatingas teises,
trukdymas Lietuvai įgyti tarptautines saugumo garantijas;
- užsienio valstybių grasinimai
naudoti jėgą savo interesų gynimo dingstimi;
- pastangos primesti Lietuvai
pavojingus nelygiateisius tarptautinius susitarimus.
KARINIAI:
- karinis potencialas netoli
Lietuvos sienų;
- karinis tranzitas per Lietuvą;
- nelegalių ginkluotų būrių
kūrimasis ar skverbimasis į Lietuvos teritoriją;
- atvira agresija.
SPECIFINIAI:
- užsienio slaptųjų tarnybų
šnipinėjimo bei ardomoji veikla, įskaitant priedangos struktūrų kūrimą ir
veiklą; diversijų ir pasikėsinimų organizavimas;
- ardomosios informacijos
platinimas ir kitokie pilietinės visuomenės ir valstybės griovimo veiksmai
naudojant propagandą ir dezinformaciją;
- tiesioginis ar netiesioginis
kišimasis į Lietuvos vidaus reikalus, pastangos daryti įtaką valstybės valdžios
institucijoms ir Lietuvos vidaus politikai bei socialiniams procesams;
- nelegali imigracija ir
tranzitinė migracija; pabėgėlių antplūdis;
- tautinių grupių skatinimas būti
nelojalioms Lietuvos valstybei; kitų valstybių pastangos primesti Lietuvai
dvigubos pilietybės principus.
EKONOMINIAI:
- ekonominis spaudimas, blokada
ar kitokios priešiškos ekonominės akcijos;
- visos ūkio šakos priklausomybė
nuo kurios nors vienos šalies ar šalių grupės;
- kapitalo investicijos
politiniais tikslais: energetikos ir kitų nacionaliniam saugumui strategiškai
svarbių ūkio šakų įmonių, finansų bei kredito įstaigų, svarbiausių komunikacijų
(geležinkelio, greitkelių, vamzdynų, jūros uostų, oro uostų) nuosavybės ar
valdymo kontrolės perėmimas;
- energetikos priklausomybė nuo
vienos šalies ar vienos grupės šalių išteklių; lengvas energetikos sistemos
funkcionavimo pažeidžiamumas;
- valstybės finansinę sistemą
destabilizuojantis įsiskolinimų užsieniui mastas;
- destabilizuojančios
intervencijos į Lietuvos finansų-bankų sistemą ir ją griaunantys poveikiai.
TARPTAUTINIŲ NUSIKALSTAMŲ
STRUKTŪRŲ:
- organizuotų nusikalstamų
struktūrų veikla ir nelegalus verslas bei kontrabanda;
- teroristų skverbimasis iš
užsienio ir jų veikla Lietuvoje;
- nelegalus ginklų, narkotikų,
radioaktyviųjų ir kitokių ypač pavojingų medžiagų įvežimas, tranzitas ar
prekyba jais;
- netikrų pinigų gamyba,
platinimas ar neteisėtu būdų įgytų pinigų plovimas.
AntrasIS skirsnis
GALIMI
VIDAUS RIZIKOS VEIKSNIAI IR VIDINĖS KRIZĖS
POLITINIAI:
- politinis nestabilumas ar
valstybės valdžios krizė, kai jie kelia grėsmę konstitucinei demokratinei
santvarkai;
- kėsinimasis į konstitucinę
demokratinę santvarką ir Konstitucijos pažeidinėjimai;
- pilietinių teisių ir laisvių
pažeidinėjimai bei Konstitucijos nenumatyti jų apribojimai;
- ilgalaikių nacionalinių tikslų
nepaisymas valstybės politikoje.
EKONOMINIAI:
- darbo vietų, gamybos mastų ir
nacionalinio produkto sumažėjimas iki kritinio lygio;
- ūkio struktūrinis ir
technologinis atsilikimas;
- ekonomikos kriminalizacija;
nekontroliuojamas ekonominių nusikaltimų mastas;
- bankų-finansų sistemos krizės
ir finansinės panikos;
- nacionalinės valiutos
destabilizacija, Lietuvos banko valiutos atsargų sumažėjimas žemiau kritinės
ribos;
- valstybės finansines galimybes
viršijanti vidaus skola.
SOCIALINIAI:
- visuotinis gyventojų
nuskurdimas, nedarbas;
- artėjantys prie kritinio lygio,
gresiantys socialiniu konfliktu, nenormalūs visuomenės grupių turtinės padėties
skirtumai;
- asmens nesaugumas;
- visuomenės sveikatos būklės
blogėjimas; alkoholizmas, toksikomanija, narkomanija.
TAUTINIAI:
- veiksniai, silpninantys tautos
imunitetą ir tapatumą;
- tautinių vertybių nesaugojimas;
- tautos mažėjimas; intelektinio
potencialo mažėjimas; didelė emigracija;
- antihumanistinės, prievartą
propaguojančios pseudokultūros plitimas;
- tautinės neapykantos kurstymas.
KRIMINALINIAI:
- didelis nusikalstamumas;
- korupcija, ypač teisėsaugos ir
teisingumo institucijose; valstybės ir savivaldybės pareigūnų savivalė;
- teroristinių, prievartavimo ir
kitokių organizuotų kriminalinių struktūrų veikla;
- pinigų, dokumentų bei
vertybinių popierių padirbinėjimas.
KITI:
- katastrofos, technologinės
avarijos, gaisrai ir gaivalinės nelaimės;
- aplinkos teršimas, ypač
kancerogeninėmis ir mutageninėmis medžiagomis;
- Ignalinos atominė elektrinė;
- neracionalus gamtinių išteklių
ir aplinkos naudojimas, aplinkos netausojimas;
- ypač pavojingos epidemijos ir
epizootijos.
10
skyrius
SVARBIAUSIOS
NACIONALINIO SAUGUMO UŽTIKRINIMO PRIEMONĖS
PirmasIS skirsnis
NACIONALINIO
SAUGUMO UŽTIKRINIMO PRIEMONIŲ VISUMA
Be šių pagrindų pirmojoje dalyje
apibrėžtos užsienio, vidaus ir gynybos politikos, kitos nacionalinio saugumo
užtikrinimo priemonės yra:
- dalyvavimas tarptautinėse
saugumą stiprinančiose organizacijose;
- narystė Šiaurės Atlanto
sutarties organizacijoje ir Europos Sąjungoje;
- nacionalinio saugumo
strateginis planavimas bei ilgalaikių valstybinių saugumo stiprinimo programų
parengimas ir vykdymas;
- nacionalinį saugumą
užtikrinančių institucijų veikla;
- saugumo ir gynybos sistemą
reglamentuojantys įstatymai.
Skirsnio
pakeitimai:
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
AntrasIS skirsnis
DALYVAVIMAS TARPTAUTINĖSE
ORGANIZACIJOSE
Lietuvos
saugumas yra Europos ir transatlantinio saugumo dalis. Lietuva pasirengusi
dalyvauti stiprinant tarptautinį saugumą ir prisiimti savąją dalį
įsipareigojimų. Lietuva dalyvauja Jungtinių Tautų (JT/UN), Europos saugumo ir
bendradarbiavimo organizacijos (ESBO/OSCE), Euroatlanto partnerystės tarybos
(EAPT/EAPC), NATO Parlamentinės Asamblėjos (NATO PA), Europos Tarybos (ET/CE)
ir kitų tarptautinių institucijų bei organizacijų, kurių paskirtis – užtikrinti
taiką, stiprinti saugumą ir stabilumą Europoje bei transatlantinėje erdvėje,
veikloje, taip pat dalyvauja tarptautinėse humanitarinėse, reagavimo į krizes
bei taikos palaikymo misijose ir kitose akcijose.
Skirsnio
pakeitimai:
Nr.
IX-1524, 2003-04-22,
Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
TrečiasIS skirsnis
NARYSTĖ
EUROPOS SĄJUNGOJE IR ŠIAURĖS ATLANTO SUTARTIES
ORGANIZACIJOJE
Lietuvos narystė
Europos Sąjungoje ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje remiasi idealų ir
vertybių bendrumu.
Lietuva įgyvendina Europos
Sąjungos teisyną, dalyvauja jos institucijų veikloje ir bendroje Europos
Sąjungos saugumo ir gynybos politikoje.
Lietuva imasi atsakomybės už savo
suvereniteto bei teritorijos gynybą, stiprina ir išlaiko savo krašto apsaugos
sistemą, kaip NATO kolektyvinės gynybos sistemos dalį.
Lietuvos naryste
NATO didinamas pasitikėjimas, stabilumas ir saugumas regione bei visoje
Europoje.
Lietuvos narystė šioje stabilumą
ir saugumą garantuojančioje gynybos organizacijoje nėra priešiška jokiai kitai
šaliai.
Lietuva, tapdama visateise
Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos, įskaitant jos integralią karinę
struktūrą, nare, vykdo aktyvaus integravimosi ir narystės NATO priemones:
– bendradarbiauja su NATO
planuodama gynybą, rengia savo struktūras bendros gynybos poreikiams;
– pagal NATO standartus moko ir
parengia kariuomenę, pertvarko ir rengia savo gynybos struktūras sąveikai su
NATO struktūromis;
– parengia
karius dalyvauti kolektyvinės gynybos, reagavimo į krizes ir kitose
tarptautinėse karinėse operacijose;
– gynybos
srityje dvišaliais pagrindais plėtoja bendradarbiavimą su šalimis NATO narėmis;
– dalyvauja bendrose NATO
pratybose bei mokymuose ir organizuoja juos Lietuvos teritorijoje; pritaiko
bendroms pratyboms pagrindinius gynybinės infrastruktūros objektus;
– kuria karinę
civilinę oro erdvės kontrolės sistemą, integruodama ją į NATO integruotą oro
erdvės kontrolės ir gynybos sistemą;
– pagal NATO reikalavimus
standartizuoja gynybos struktūras, informacijos ir ryšių sistemas, technines
priemones, žemėlapius ir dokumentaciją, gynybą bei krašto apsaugos sistemos
veiklą reglamentuojančius teisės aktus,
statutus, terminiją;
– dalyvauja rengiant ir
įgyvendinant bendras su NATO ir valstybėmis NATO narėmis mokslo ir technologijų
plėtros programas bei pramonės kooperacijos projektus;
– kuria informacijos apsaugos
sistemą, integralią su NATO sistema;
– taiko privalomą reikalavimą
karininkams mokėti bent vieną iš oficialiųjų NATO kalbų;
– karo specialistus, karininkus
ir puskarininkius rengia ne tik Lietuvoje, bet ir NATO šalių karo mokyklose bei
gynybos struktūrose, siunčia juos stažuoti; atestuoja juos pagal NATO
reikalavimus, ypač jų pasirengimą sąveikai su NATO daliniais;
– priima įstatymus ir teisės
aktus, užtikrinančius tinkamą būsimos narystės NATO įsipareigojimų vykdymą,
ypač dalyvavimą kolektyvinės gynybos ir kitose NATO ar jos valstybių
vadovaujamose tarptautinėse karinėse operacijose.
Skirsnio
pakeitimai:
Nr.
IX-1524, 2003-04-22,
Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
KETVIRTASIS skirsnis
(Neteko
galios nuo 2003 m. gegužės 1 d.)
Skirsnio
pakeitimai:
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
PENKTASIS skirsnis
(Neteko
galios nuo 2003 m. gegužės 1 d.)
Skirsnio
pakeitimai:
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
11
skyrius
ILGALAIKĖS
VALSTYBINĖS SAUGUMO STIPRINIMO PROGRAMOS
Svarbiausios ilgalaikės
nacionalinio saugumo stiprinimo valstybinės programos:
– krašto apsaugos sistemos ir
gynybai reikalingos infrastruktūros plėtotės;
– kariuomenės ir jos
mobilizacinio rezervo rengimo;
– valstybės sienos apsaugos sistemos
plėtotės;
– oro erdvės kontrolės sistemos
plėtotės ir jos integravimo į bendrą Europos kontrolės sistemą;
– karinių specialistų rengimo,
karinio švietimo ir karo mokslo plėtojimo;
– piliečių mokymo ir rengimo
pasipriešinimui bei civilinei saugai;
– ekonominio saugumo stiprinimo;
– valstybės valdžios institucijų
funkcionavimo ekstremaliomis sąlygomis;
– valstybės strateginių atsargų
kaupimo ir išlaikymo;
– vientisos civilinės saugos ir
gelbėjimo sistemos plėtotės;
– ekologinio saugumo užtikrinimo;
– Ignalinos AE saugios
eksploatacijos užtikrinimo iki jos eksploatacijos pabaigos ir po to;
– energetikos sistemos stabilumo
ir integravimosi į Europos energetikos sistemas;
– geležinkelio rekonstravimo
pagal europinės vėžės standartus, jo integravimo į Europos transporto sistemą;
– svarbiausių nacionalinių
išteklių tausojimo ir apsaugos;
– natūralaus gyventojų prieaugio
palaikymo;
– nacionalinė nusikaltimų
prevencijos ir kontrolės programa;
– nacionalinė kovos su korupcija
programa;
– narkotikų kontrolės ir
narkomanijos prevencijos;
– programa prieš terorizmą;
– ilgalaikė pilietinio ir
tautinio ugdymo programa.
Prireikus parengiamos ir kitos
programos. Saugumo stiprinimo valstybines programas, išskyrus valstybės
paslaptį sudarančias jų dalis, Vyriausybė pateikia Seimui. Dėl pateiktų
programų Seimas priima nutarimą. Programos finansuojamos iš valstybės biudžeto
ar kitų įstatymuose numatytų šaltinių.
Skyriaus
pakeitimai:
Nr. VIII-770,
1998 06 04, Žin., 1998, Nr. 55-1520 (1998 06 17)
Nr. IX-1360,
2003-03-13, Žin., 2003, Nr. 32-1309 (2003-04-02)
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
III
DALIS
NACIONALINĮ
SAUGUMĄ UŽTIKRINANČIOS INSTITUCIJOS IR JŲ VEIKLA
12
skyrius
NACIONALINĮ
SAUGUMĄ UŽTIKRINANČIOS INSTITUCIJOS
VADOVAUJANČIOS INSTITUCIJOS:
Valstybės aukščiausiosios
vadovaujančios institucijos, kurios vadovauja nacionalinio saugumo
užtikrinimui, yra Lietuvos Respublikos Prezidentas, Vyriausybė ir Seimas.
VYKDOMOSIOS IR
KITOS INSTITUCIJOS:
– Valstybės gynimo taryba;
– Užsienio reikalų ministerija;
– Krašto apsaugos ministerija ir kitos
krašto apsaugos ministrui pavaldžios krašto apsaugos sistemos institucijos;
– kariuomenė;
– Valstybės sienos apsaugos
tarnyba;
– policija;
– Valstybės saugumo
departamentas;
– Specialiųjų tyrimų tarnyba;
– Vadovybės apsaugos
departamentas;
– Pilietinio pasipriešinimo
rengimo centras;
– Civilinės saugos departamentas;
– kitos ministerijos ir kitos
valstybės institucijos pagal savo kompetenciją.
Skyriaus
pakeitimai:
Nr. VIII-1997, 2000 10 10, Žin., 2000, Nr.
92-2849 (2000 10 31)
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
13
skyrius
RESPUBLIKOS
PREZIDENTO VADOVAVIMAS VALSTYBĖS GYNYBAI
Ginkluoto valstybės užpuolimo
atveju, kai kyla grėsmė valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui,
Respublikos Prezidentas nedelsdamas priima sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos
agresijos, įveda karo padėtį visoje valstybėje ar jos dalyje, skelbia mobilizaciją
ir šiuos sprendimus teikia tvirtinti Seimui. Neatidėliotinais atvejais
Respublikos Prezidentas taip pat priima sprendimus dėl Lietuvos dalyvavimo
kolektyvinės gynybos bei kitose tarptautinėse karinėse operacijose ir teikia
šiuos sprendimus tvirtinti Seimui.
Pagal Konstituciją Respublikos
Prezidentas yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas.
Respublikos Prezidentas, gavęs
Seimo pritarimą, skiria kariuomenės vadą. Krašto apsaugos ministro teikimu
Respublikos Prezidentas skiria lauko pajėgų vadą.
Skyriaus
pakeitimai:
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
14
skyrius
VYRIAUSYBĖS
VEIKLA NACIONALINIAM SAUGUMUI UŽTIKRINTI
PirmasIS skirsnis
PAGRINDINIAI
VYRIAUSYBĖS UŽDAVINIAI
Vyriausybė saugo Lietuvos
Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją
tvarką. Vyriausybė koordinuoja ministerijų ir kitų valstybės įstaigų,
įgyvendinančių šias garantijas, veiklą.
Vyriausybė vadovauja visų
nacionalinio saugumo priemonių įgyvendinimui bei piliečių rengimui pilietiniam
pasipriešinimui.
Vyriausybė rengia ir teikia
Seimui tvirtinti ilgalaikių valstybinių nacionalinio saugumo stiprinimo
programų projektus bei vadovauja jų įgyvendinimui.
Lietuvos Vyriausybė atsakinga už
strateginį nacionalinio saugumo planavimą. Ji taip pat atsakinga už imuniteto
tarnybų veiklą nacionalinio saugumo ir gynybos institucijose.
Vyriausybė turi turėti ir
įgyvendinti specialią ekonominio saugumo užtikrinimo veiksmų programą.
Vyriausybė atsakinga už
valstybinės informacijos valdymo ir jos apsaugos užtikrinimo sistemos sukūrimą
ir jos funkcionavimą.
Vyriausybė užtikrina, kad visos
civilinės valstybės institucijos ir Lietuvos ūkio infrastruktūros objektai būtų
parengti privalomiems gynybos bei civilinės saugos uždaviniams vykdyti.
Vyriausybė teikia Seimui metinę
ataskaitą apie nacionalinio saugumo sistemos plėtrą. Ataskaitoje pateikiama
konkrečių žinių (išskyrus tas, kurios yra valstybės paslaptis) apie:
nacionalinio saugumo sistemos būklę ir plėtrą; priemones, kurių imamasi
galimiems vidaus ir išorės rizikos veiksniams ir pavojams išvengti; saugumą ir
gynybinę galią stiprinančią Vyriausybės ir valstybės institucijų veiklą,
įskaitant integracijos į NATO priemonių vykdymą; nacionalinių saugumą
stiprinančių programų rengimą ir įgyvendinimą; piliečių ugdymą ir apmokymą
visuotiniam pasipriešinimui bei civilinės saugos būdų, organizacinių struktūrų
parengties gerinimą; paramą savaveiksmėms organizacijoms, kurių veikla
prisideda prie pasirengimo pilietiniam pasipriešinimui.
ANTRASIS
SKIRSNIS
NACIONALINIO SAUGUMO STRATEGINIS
PLANAVIMAS
IR KRIZIŲ VALDYMAS
Vyriausybė sudaro Nacionalinio
saugumo strateginio planavimo grupę. Ši grupė:
1) koordinuoja ilgalaikių
valstybinių saugumo stiprinimo programų projektų rengimą;
2) atsižvelgdama į grėsmių ir
rizikos veiksnių monitoringo duomenis ir galimų krizinių situacijų prognozes,
rengia ir teikia Vyriausybei išankstinių veiksmų bei priemonių, skirtų rizikos
veiksnių negatyviam poveikiui sumažinti ir krizėms išvengti, pasiūlymus ir
projektus;
3) rengia išvadas ir pasiūlymus
Vyriausybei aktualiais nacionalinio saugumo stiprinimo klausimais.
Nacionalinio saugumo strateginio
planavimo grupė bendradarbiauja su Krizių valdymo centru ir naudojasi jo teikiama
informacija bei rekomendacijomis.
Vyriausybės įsteigtas Krizių
valdymo centras yra pagrindinis valstybės įvairaus pobūdžio krizių valdymo
strateginiu lygmeniu štabas. Krizių valdymo centro uždaviniai yra:
1) kompleksiškas rizikos veiksnių
ir grėsmių monitoringas bei galimų krizių prognozavimas;
2) valstybės institucijų veiklos
krizių prevencijos srityje koordinavimas;
3) efektyvi krizių valdymo
infrastruktūra;
4) bendradarbiavimas tarptautinio
krizių valdymo srityje.
Valstybės gynimo taryba nustato
strategines krizių valdymo gaires.
Krizių
ir ekstremalių situacijų prevencijos bei jų valdymo planus ir priemones,
atsižvelgdamos į krizių pobūdį, pagal savo kompetenciją rengia ministerijos ir
kitos valstybės institucijos. Integralius krizių ir ekstremalių situacijų
valdymo planus ir priemones tvirtina Vyriausybė.
Krizių
valdymo strategijai numatyti ir krizių valdymui koordinuoti Vyriausybė sudaro
Krizių valdymo komitetą. Komitetui vadovauja Ministras Pirmininkas, į Komitetą
taip pat įeina svarbiausi su krizių valdymu susiję ministrai. Krizių
prevencijai koordinuoti sudaromas Krizių prevencijos komitetas.
Krizių valdymo centre nuolat
veikia grėsmių ir krizinių reiškinių monitoringo bei krizių prognozavimo
ekspertų grupės, sudarytos minėtų ir kitų valstybės institucijų deleguotų
ekspertų bei pareigūnų jungtinės veiklos pagrindu. Šios grupės:
1) ikikriziniu laikotarpiu
kompleksiškai analizuoja valstybės institucijų renkamą informaciją,
atspindinčią grėsmių ir rizikos veiksnių dinamiką;
2) prognozuoja krizės kilimo
grėsmę ir jos vystymosi fazes;
3) Respublikos Prezidentui,
Seimui, Vyriausybei, Valstybės gynimo tarybai, Krizių valdymo komitetui ir
Krizių prevencijos komitetui teikia išvadas, prognozes, rekomendacijas dėl
krizių prevencijos, informuoja visuomenę.
Operacinį vadovavimą įveikiant
kilusią krizę, atsižvelgdami į jos mastą ir pobūdį, strateginiu lygmeniu vykdo
Respublikos Prezidentas, civilinė ir karinė gynybos vadovybė, Ministras
Pirmininkas, ministrai, civilinės saugos sistemos pareigūnai - pagal nustatytas
operacinio vadovavimo grandines ir procedūras. Operacinio vadovavimo pareigūnai
ir vadovaujančios struktūros (krizių štabai) pagal operacinio vadovavimo
strateginiu lygmeniu poreikius naudojasi Krizių valdymo centro būstine ir jos
infrastruktūra.
Skirsnio
pakeitimai:
Nr. VIII-1778, 2000 06 29, Žin., 2000, Nr.
58-1710 (2000 07 19)
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
TrečiasIS skirsnis
VALSTYBINIS
PILIETINIO PASIPRIEŠINIMO RENGIMO CENTRAS
Valstybinį pilietinio
pasipriešinimo rengimo centrą steigia Vyriausybė. Jo paskirtis - tiesiogiai ir
koordinuojant kitų institucijų veiklą apmokyti ir parengti visuomenę
individualiam ir organizuotam pilietiniam pasipriešinimui ir civilinei saugai.
15
skyrius
SEIMO
VEIKLA UŽTIKRINANT NACIONALINĮ SAUGUMĄ
PirmasIS skirsnis
ĮSTATYMŲ
LEIDYBA
Seimas rūpinasi, kad būtų laiku
priimti Nacionalinio saugumo pagrindams įgyvendinti būtini įstatymai, kiti
teisės aktai, galiojančių įstatymų papildymai ir pakeitimai.
Seimas priima įstatymą,
nustatantį konkrečiais tikslais ir funkcijomis pagrįstą krašto apsaugos ir
gynybos struktūrą.
Seimas priima įstatymus, tvirtinančius
Vyriausybės pateiktas nacionalinio saugumo priemonių programas.
Seimas įstatymu nustato bendrus
metinius reguliariosios kariuomenės ir aktyviojo rezervo karių skaičius.
Seimas, atsižvelgdamas į gynybos struktūrą, įstatymu nustato kiekvieno laipsnio
aukštesniųjų karininkų skaičius.
Seimas
įgyvendina šių pagrindų nuostatas sukurdamas teisinę nacionalinio saugumo ir
gynybos bazę – įstatymais reglamentuoja šias sritis: krašto apsaugos taikos
metu; visuotinės gynybos ir pasipriešinimo agresoriui ar okupantui; Krašto
apsaugos ministerijos ir kitų krašto apsaugos sistemos institucijų veiklos;
kariuomenės; privalomosios krašto apsaugos tarnybos; savanoriškosios krašto
apsaugos tarnybos; alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos; Valstybės sienos
apsaugos tarnybos pasirengimo ir dalyvavimo krašto gynyboje; mobilizacijos;
bendros civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos; piliečių rengimo
pasipriešinimui, įskaitant institucinę mokymo struktūrą; Valstybės gynimo
tarybos; karių pareigų, teisių ir atsakomybės; kolaboravimo veikų ir
atsakomybės už jas; valstybės paslapčių apsaugos; policijos, Specialiųjų tyrimų
tarnybos, Vadovybės apsaugos departamento, Valstybės saugumo departamento, kitų
žvalgybos ir kontržvalgybos tarnybų ir operatyvinės veiklos subjektų veiklos
bei kitas.
Seimas priima įstatymus,
tvirtinančius kariuomenės ir policijos drausmės statutus, nustatančius arešto
pagrindus ir teisines procedūras.
Skirsnio
pakeitimai:
Nr. VIII-1997, 2000 10 10, Žin., 2000, Nr.
92-2849 (2000 10 31)
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
AntrasIS skirsnis
SPRENDIMAI
DĖL VALSTYBĖS GYNYBOS
Seimas skelbia nepaprastąją
padėtį, įveda karo padėtį, skelbia mobilizaciją ar demobilizaciją, priima
sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas, kai prireikia ginti Tėvynę arba
vykdyti tarptautinius Lietuvos įsipareigojimus.
Ginkluoto užpuolimo atveju, kai
Respublikos Prezidentas nedelsdamas priima sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos
agresijos, įskaitant sprendimą dalyvauti kolektyvinės gynybos operacijoje,
įveda karo padėtį ar skelbia mobilizaciją, Seimas tvirtina šiuos sprendimus,
užtikrindamas ginkluotą gynybą ir Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų
pagal kolektyvinės gynybos sutartis vykdymą. Seimas taip pat priima sprendimus
dėl Lietuvos dalyvavimo kitose tarptautinėse karinėse operacijose, o
neatidėliotinais atvejais, kai tokį sprendimą priima Respublikos Prezidentas,
Seimas tvirtina arba panaikina šį sprendimą.
Skirsnio
pakeitimai:
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
TrečiasIS skirsnis
VYRIAUSYBĖS
VEIKLOS PRIEŽIŪRA
Seimas vykdo Vyriausybės veiklos,
užtikrinančios nacionalinį saugumą, parlamentinę kontrolę. Seimas kiekvienų
metų pavasario sesijoje svarsto Vyriausybės metinę ataskaitą apie nuveiktus
darbus įgyvendinant Nacionalinio saugumo pagrindus.
16
skyrius
VALSTYBĖS GYNIMO
TARYBA
Svarbiausius
valstybės gynimo reikalus, įskaitant valstybės institucijų veiklą svarbiausiais
valstybės saugumo užtikrinimo ir gynimo klausimais, svarsto ir koordinuoja
Valstybės gynimo taryba. Į ją įeina Ministras Pirmininkas, Seimo Pirmininkas,
krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas. Valstybės gynimo tarybai
vadovauja Respublikos Prezidentas. Į Valstybės gynimo tarybos posėdžius
paprastai kviečiamas Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius,
užsienio ir vidaus reikalų ministrai, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos
komiteto pirmininkas. Tarybos sudarymą, veiklos tvarką ir įgaliojimus nustato
įstatymas.
Skyriaus
pakeitimai:
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
17
SKYRIUS
UŽSIENIO REIKALŲ MINISTERIJA
Lietuvos
Respublikos užsienio reikalų ministerija yra Lietuvos Respublikos vykdomosios
valdžios institucija, įgyvendinanti Lietuvos valstybės užsienio ir saugumo
politikos uždavinius.
Įgyvendindama 5 skyriuje
išdėstytas svarbiausias saugumą užtikrinančias Lietuvos užsienio politikos
nuostatas, Užsienio reikalų ministerija teikia Vyriausybei pasiūlymus dvišalių
ir daugiašalių santykių plėtojimo klausimais (įskaitant dėl narystės NATO ir
Europos Sąjungoje galimybių optimalaus panaudojimo Lietuvos nacionalinio
saugumo interesams užtikrinti ir dėl Lietuvos dalyvavimo įgyvendinant šių
organizacijų tikslus) ir vykdo priimtus sprendimus; analizuoja tarptautinę
padėtį, tarpvalstybinės politikos tendencijas, tarp jų geostrateginės aplinkos
pokyčius bei tarptautinio saugumo grėsmių ir rizikų raidą; palaiko
diplomatinius santykius su užsienio valstybėmis, taip pat ryšius su
tarptautinėmis organizacijomis, įskaitant diplomatinio atstovavimo NATO
būstinėje užtikrinimą ir aktyvų dalyvavimą politiniame derinime siekiant NATO
narių konsensuso strateginiais klausimais; vadovauja Lietuvos Respublikos
diplomatinių atstovybių užsienio valstybėse ir tarptautinėse organizacijose
veiklai; koordinuoja ir kontroliuoja Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių
rengimą ir sudarymą su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis;
įgyvendina Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus dėl stojimo į
tarptautines organizacijas ir prisijungimo prie daugiašalių tarptautinių
sutarčių; organizuoja tarptautinių sutarčių ir Lietuvos Respublikos įstatymų
bei kitų teisės aktų tarptautinių santykių klausimais vykdymo kontrolę; atlieka
kitas įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų nustatytas
funkcijas.
Skyriaus pakeitimai:
Nr. VIII-770,
1998 06 04, Žin., 1998, Nr. 55-1520 (1998 06 17)
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
18
skyrius
KRAŠTO
APSAUGOS SISTEMA
Krašto apsaugos sistemą sudaro
Krašto apsaugos ministerija, kariuomenė (ginkluotosios pajėgos), Lietuvos karo
akademija, puskarininkių mokykla ir kitos karo mokymo įstaigos, žvalgybos ir
kontržvalgybos tarnyba (Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto
apsaugos ministerijos), karo prievolės ir mobilizacijos bei kitos krašto
apsaugos ministrui pavaldžios valstybės institucijos, krašto apsaugos reikmėms
paskirti infrastruktūros objektai ir įmonės. Krašto apsaugos ministerija yra
vadovaujanti krašto apsaugos sistemos institucija. Ministerijos integrali dalis
yra Gynybos štabas, tiesiogiai pavaldus kariuomenės vadui. Krašto apsaugos
ministerijos ir visos krašto apsaugos sistemos struktūrą bei veiklą išsamiau
reglamentuoja kiti įstatymai ir kiti teisės aktai.
Krašto apsaugos
ministerijos ir visos krašto apsaugos sistemos veiklai vadovauja krašto
apsaugos ministras. Jis atsako už gynybos politikos įgyvendinimą, krašto
apsaugos sistemos plėtrą ir jos parengimą ginti valstybę. Ministro teises,
pareigas, funkcijas ir atsakomybę nustato įstatymai ir kiti teisės aktai.
Lietuvos
kariuomenė yra valstybės ginkluotos gynybos institucija, pagrindinė krašto
apsaugos sistemos dalis. Kariuomenė yra ištikima Lietuvos Respublikai, jos
Konstitucijai, tarnauja valstybei ir visuomenei, paklūsta Lietuvos piliečių
demokratiškai išrinktai valstybės valdžiai.
Aukščiausiasis
valstybės karinis pareigūnas, kariniais klausimais atstovaujantis Lietuvos
kariuomenei, yra kariuomenės vadas. Svarbiausias jo uždavinys taikos metu –
parengti kariuomenę ginkluotai valstybės gynybai. Kariuomenės vadas taikos metu
yra tiesiogiai pavaldus krašto apsaugos ministrui ir vykdo nustatytą
kariuomenės plėtros politiką. Kariuomenės vado skyrimo ir atleidimo tvarką,
teises, pareigas, funkcijas ir atsakomybę nustato Lietuvos Respublikos
Konstitucija, įstatymai bei kiti teisės aktai. Įstatymai bei kiti teisės aktai
taip pat nustato lauko pajėgų vado skyrimo ir atleidimo tvarką, teises,
pareigas, funkcijas ir atsakomybę.
Taikos metu kariuomenė:
– saugo
valstybės teritoriją, oro erdvę, teritorinius vandenis ir išimtinę ekonominę
zoną bei karinius objektus;
– palaiko kovinę parengtį;
– rengiasi ir Konstitucijos bei įstatymų nustatyta tvarka Respublikos
Prezidentui bei Seimui nusprendus dalyvauja tarptautinėse karinėse operacijose;
– įstatymų
numatytais atvejais ir tvarka gali būti pasiųsta padėti civilinei valdžiai.
Kariuomenė turi būti rengiama
ugdant kario asmenybę, pilietiškumą ir patriotizmą, profesionalius įgūdžius ir
kario etiką. Vadai turi puoselėti karių ir civilių gyventojų tarpusavio
supratimą ir pasitikėjimą.
Karo tarnybos
rūšis ir atlikimo tvarką bei karių teisinį statusą reglamentuoja Lietuvos
Respublikos Konstitucija, įstatymai ir kiti teisės aktai.
Kariuomenę
sudaro sausumos pajėgos (į kurias yra integruoti krašto apsaugos savanoriai)
bei karinės oro ir karinės jūrų pajėgos, taip pat aktyvusis rezervas.
Kariuomenės pajėgų rūšių sudėtį, uždavinius ir funkcijas nustato įstatymai bei
kiti teisės aktai.
Principinę
kariuomenės struktūrą krašto apsaugos ministro teikimu, jam gavus Valstybės
gynimo tarybos pritarimą ir Vyriausybės įgaliojimą, tvirtina Seimas.
Teisėsaugą kariuomenėje ir visoje
krašto apsaugos sistemoje įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka vykdo
Lietuvos teisėsaugos institucijų specializuoti padaliniai ir karo policija.
Karinės teisėsaugos specializuoti padaliniai ir pareigybės steigiami
prokuratūros ir ikiteisminio tyrimo institucijose. Karių ir karininkų bylas dėl
tarnybos arba su tarnyba susijusių teisės pažeidimų nagrinėja specializuotas
teismas. Karo policijos statusą, jurisdikciją, uždavinius ir funkcijas nustato
įstatymai.
Skyriaus
pakeitimai:
Nr. VIII-770,
1998 06 04, Žin., 1998, Nr. 55-1520 (1998 06 17)
Nr. VIII-1997, 2000 10 10, Žin., 2000, Nr.
92-2849 (2000 10 31)
Nr. IX-1457,
2003-04-03, Žin., 2003, Nr. 38-1702 (2003-04-24)
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
19
skyrius
POLICIJOS, VADOVYBĖS APSAUGOS DEPARTAMENTO IR
VALSTYBĖS SIENOS APSAUGOS TARNYBOS PAJĖGOS
Skyriaus
pavadinimas keistas:
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
Pagrindinė
policijos, kaip nacionalinio saugumo sistemos sudedamosios dalies, paskirtis –
užtikrinti asmens ir visuomenės saugumą, žmogaus teises ir laisves, palaikyti
viešąją tvarką, kovoti su nusikalstamomis veikomis, saugoti valstybės objektus.
Policijos funkcijas nustato įstatymas.
Policijos daliniai formuojami tik
profesionalios tarnybos pagrindais. Privalomoji karo tarnyba policijoje
neatliekama.
Lietuvoje nebus Vidaus reikalų
ministerijos karinių dalinių. Esami vidaus tarnybos daliniai reorganizuojami
taip:
– specializuoti policijos
daliniai, kurių paskirtis – slopinti riaušes kalėjimuose, kovoti su teroristais
ir nusikaltėlių gaujomis, vykdyti sulaikymo ir kitas policijos operacijas,
saugoti svarbius valstybės objektus, numatytus Vyriausybės nutarimu
patvirtintame sąraše, pasilieka pavaldūs Vidaus reikalų ministerijai;
– kalėjimų apsaugos tarnyba
perduodama Teisingumo ministerijos žinion;
– vidaus
tarnybos daliniuose tarnaujantys privalomosios krašto apsaugos tarnybos kariai
su kovine ginkluote perkeliami į kariuomenės dalinius.
Lietuvos Respublikos vadovybės ir
oficialių užsienio svečių apsaugą nuo teroristinių aktų, smurto ir kitokio
kėsinimosi bei su šio uždavinio įgyvendinimu susijusių saugomų objektų apsaugą
užtikrina Vadovybės apsaugos departamentas. Šios tarnybos statusą,
jurisdikciją, uždavinius ir funkcijas nustato įstatymas.
Valstybės sienos apsaugos
tarnybos paskirtis – įgyvendinti valstybės sienos apsaugą ir valstybės sienos
kirtimo kontrolę, užkardyti ir reguliuoti pasienio incidentus. Ši tarnyba
priklauso Vidaus reikalų ministerijos valdymo sričiai. Pagal Gynybos štabo
planus šios tarnybos daliniai rengiami ginkluotos gynybos veiksmams valstybės
gynybos (karo) atveju. Jų rengimo gynybai tvarką reglamentuoja įstatymas.
Valstybės sienos apsaugos
tarnybos, o prireikus ir specializuoti policijos daliniai karo padėties ir
valstybės gynybos (karo) metu priskiriami ginkluotosioms pajėgoms.
Skyriaus
pakeitimai:
Nr. VIII-1997, 2000 10 10, Žin., 2000, Nr.
92-2849 (2000 10 31)
Nr. IX-1457,
2003-04-03, Žin., 2003, Nr. 38-1702 (2003-04-24)
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01), atitaisymas skelbtas:
Žin., 2003, Nr. 49
20
skyrius
VALSTYBĖS
SAUGUMO DEPARTAMENTAS
Valstybės
saugumo departamentas yra Respublikos Prezidentui ir Seimui atskaitinga
institucija, kurios paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos
suverenitetą ir konstitucinę santvarką.
Valstybės
saugumo departamento uždaviniai – vykdyti žvalgybą ir kontržvalgybą, tirti,
analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus,
susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui; laiku atskleisti veikas,
keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei
ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir
ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti įstatymų
nustatyta tvarka. Valstybės saugumo departamentas koordinuoja Lietuvos
Respublikos institucijų kovą su terorizmu.
Valstybės
saugumo departamentas teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam
saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Seimui, Respublikos
Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms.
Informaciją, kuri nėra valstybės paslaptis, Valstybės saugumo departamentas
teikia ir visuomenei.
Valstybės
saugumo departamento veiklą reglamentuoja įstatymai.
Valstybės saugumo departamento
detalus biudžetas, ištekliai ir kita įstatymų numatyta informacija yra
valstybės paslaptis.
Seimas atlieka
parlamentinę Valstybės saugumo departamento veiklos kontrolę. Ši kontrolė
atliekama laikantis valstybės paslapčių apsaugos reikalavimų ir Seimo nustatytų
specialių procedūrų.
Skyriaus
pakeitimai:
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
21
skyrius
CIVILINĖS
SAUGOS IR GELBĖJIMO INSTITUCIJOS
PirmasIS skirsnis
VIENTISA
CIVILINĖS SAUGOS IR GELBĖJIMO SISTEMA
Seimas tvirtina civilinės saugos
ir gelbėjimo vientisos sistemos struktūrą bei jos plėtros programą, aprėpiančią
ir ekstremalių situacijų valdymą bei tarptautinį bendradarbiavimą. Civilinės
saugos ir gelbėjimo vientisos sistemos paskirtis - apsaugoti gyventojus nuo
nelaimių karo ir taikos metu, jiems patiems šioje veikloje aktyviai
dalyvaujant. Ši sistema užtikrina visų gelbėjimo tarnybų parengtį ir
prevencinius veiksmus, o gaivalinių nelaimių, katastrofų ir ginkluotų veiksmų
atvejais - krašto gyventojų perspėjimą ir informavimą, jų gyvybės ir turto
apsaugą, reikalingą neatidėliotiną pagalbą ir evakuaciją iš pavojingų rajonų.
Civilinės saugos ir gelbėjimo
vientisos sistemos struktūrą sudaro: Civilinės saugos departamentas;
ministerijų, kitų valstybės institucijų bei savivaldybių civilinės saugos,
priešgaisrinės gelbėjimo, paieškos ir gelbėjimo, kitos teritorinės gyventojų
perspėjimo, informavimo, gelbėjimo, pagalbos ir evakuacijos tarnybos.
Ministerijų, kitų valstybės
institucijų ir savivaldybių civilinės saugos tarnybų paskirtis - apmokyti
civilius gyventojus praktinių apsisaugojimo veiksmų, gyventojus perspėti ir
informuoti, apsaugoti juos ir jų turtą, gelbėti ir evakuoti gaivalinių
nelaimių, katastrofų ar ginkluotų veiksmų atvejais bei šalinti jų padarinius.
Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos
paskirtis - rūpintis priešgaisrine sauga, gesinti gaisrus ir dirbti gelbėjimo
darbus, teikti neatidėliotiną medicinos ir techninę pagalbą. Šiems darbams telkiamos
ir savivaldybių bei nevalstybinės priešgaisrinės gelbėjimo organizacijos.
Paieškos ir gelbėjimo tarnybų
paskirtis - ieškoti ir gelbėti Baltijos jūroje ir Lietuvos teritorijoje
nelaimės ištiktų skraidymo aparatų ir laivų įgulas bei keleivius. Tarnybos
funkcijas nustato įstatymai ir Lietuvos įsipareigojimai dėl tarptautinio
bendradarbiavimo dirbant paieškos ir gelbėjimo darbus.
Jeigu reikia, katastrofoms ir
kitoms didelio masto nelaimėms įveikti, gelbėjimo darbams dirbti bei pasekmėms
šalinti telkiamos ne tik specializuotos civilinės saugos ir gelbėjimo tarnybos,
bet ir kariuomenė, specialistai iš mobilizacinio rezervo, ministerijų, kitų
valstybės institucijų ir savivaldybių organizacijos, panaudojami joms
priklausantys ištekliai, savaveiksmių organizacijų savanoriai. Šio telkimo ir
dalyvavimo darbuose sąlygas ir tvarką nustato įstatymas.
Visų vieningos civilinės saugos
ir gelbėjimo sistemos institucijų ir tarnybų detalią struktūrą, pavaldumą,
funkcijas, atsakomybę, tarpusavio ir su kitomis valstybės institucijomis bei
savivaldybėmis sąveiką nustato įstatymai ir kiti teisės aktai.
Skirsnio
pakeitimai:
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
AntrasIS skirsnis
CIVILINĖS
SAUGOS DEPARTAMENTAS
Civilinės saugos departamentą
steigia Vyriausybė. Jis vadovauja civilinės saugos vientisos sistemos
nuolatinei veiklai. Departamento pavaldumą, funkcijas, teises ir atsakomybę
gamtinių nelaimių, katastrofų, grėsmių ar valstybės ginkluotos gynybos (karo)
atvejais nustato įstatymai.
Trečiasis skirsnis
(Neteko
galios nuo 2003 m. gegužės 1 d.)
Skirsnio
pakeitimai:
Nr. VIII-770,
1998 06 04, Žin., 1998, Nr. 55-1520 (1998 06 17)
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
22
skyrius
SPECIALIŲJŲ
TYRIMŲ TARNYBA
Specialiųjų tyrimų tarnyba yra
Respublikos Prezidentui ir Seimui atskaitinga institucija, kuri atskleidžia ir
tiria korupcinio pobūdžio nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus, rengia
ir įgyvendina korupcijos prevencijos priemones.
Specialiųjų tyrimų tarnybos
veiklą reglamentuoja įstatymai ir kiti teisės aktai.
Seimas, laikydamasis
valstybės paslapčių apsaugos reikalavimų ir jo nustatytų specialių procedūrų,
atlieka parlamentinę Specialiųjų tyrimų tarnybos veiklos kontrolę.
Skyriaus
pakeitimai:
Nr.
IX-1524, 2003-04-22,
Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
23
skyrius
ALTERNATYVIOJI
KRAŠTO APSAUGOS TARNYBA
Alternatyvioji krašto apsaugos
tarnyba yra karo prievolei alternatyvi privalomoji krašto apsaugos pagalbinė
tarnyba be ginklų tiems, kurie dėl savo religinių ar pacifistinių įsitikinimų
negali tarnauti su ginklu rankoje. Šios tarnybos tikslas - ugdyti piliečius ir
sudaryti jiems galimybę prisidėti prie krašto apsaugos ir nacionalinio saugumo
stiprinimo alternatyviu būdu. Šią tarnybą krašto apsaugos, gynybos ir
nacionalinio saugumo stiprinimo reikmėms organizuoja Krašto apsaugos
ministerija. Tarnybos atlikimo trukmę ir tvarką nustato įstatymas.
24
skyrius
ŠAULIŲ
SĄJUNGA
Šaulių sąjunga yra savanoriška
sukarinta organizacija, veikianti pagal savo statutą. Ji yra valstybės remiama
pilietinės savigynos institucija. Šaulių sąjungos dalyvavimą krašto apsaugos
veikloje ir bendradarbiavimą su Krašto apsaugos ministerija reglamentuoja
įstatymas. Šaulių sąjungos reikalams Krašto apsaugos ministerija skiria
atsakingą pareigūną.
BAIGIAMOSIOS
NUOSTATOS
25
skyrius
NACIONALINIO
SAUGUMO SISTEMOS PLĖTRA
Lietuvos nacionalinio saugumo
sistema plėtojama nuosekliai, remiantis šio įstatymo bei Nacionalinio saugumo
strategijos nustatytais pagrindais. Nacionalinio saugumo sistemos pagrindais
vadovaujamasi ir jie išplėtojami įstatymuose ir kituose teisės aktuose
pertvarkant ir plėtojant valstybės nacionalinio saugumo institucijas ir
tobulinant jų veiklą.
Skyriaus
pakeitimai:
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
____________________
Pakeitimai:
1.
Lietuvos
Respublikos Seimas, Įstatymas
Nr. VIII-770,
1998 06 04, Žin., 1998, Nr. 55-1520 (1998 06 17)
LIETUVOS
RESPUBLIKOS NACIONALINIO SAUGUMO PAGRINDŲ ĮSTATYMO 5, 6 STRAIPSNIŲ IR PRIEDĖLIO
PAKEITIMO ĮSTATYMAS
2.
Lietuvos
Respublikos Seimas, Įstatymas
Nr. VIII-1026,
1999 01 14, Žin., 1999, Nr. 11-245 (1999 01 27)
LIETUVOS
RESPUBLIKOS NACIONALINIO SAUGUMO PAGRINDŲ ĮSTATYMO PRIEDĖLIO PAPILDYMO
ĮSTATYMAS
3.
Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas
Nr. VIII-1778, 2000 06 29, Žin., 2000, Nr.
58-1710 (2000 07 19)
NACIONALINIO SAUGUMO PAGRINDŲ ĮSTATYMO PRIEDĖLIO 14 SKYRIAUS ANTROJO
SKIRSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS
4.
Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas
Nr. VIII-1997, 2000 10 10, Žin., 2000, Nr.
92-2849 (2000 10 31)
NACIONALINIO SAUGUMO PAGRINDŲ ĮSTATYMO PRIEDĖLIO 7, 12, 15, 18, 19 SKYRIŲ
PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMAS
Šis įstatymas
įsigalioja nuo 2000 m. lapkričio 1 d.
5.
Lietuvos Respublikos Seimas,
Įstatymas
Nr. IX-1360,
2003-03-13, Žin., 2003, Nr. 32-1309 (2003-04-02)
NACIONALINIO SAUGUMO PAGRINDŲ
ĮSTATYMO PRIEDĖLIO 11 SKYRIAUS PAKEITIMO ĮSTATYMAS
6.
Lietuvos Respublikos Seimas,
Įstatymas
Nr. IX-1457,
2003-04-03, Žin., 2003, Nr. 38-1702 (2003-04-24)
NACIONALINIO SAUGUMO PAGRINDŲ
ĮSTATYMO PRIEDĖLIO 18 IR 19 SKYRIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMAS
Šis Įstatymas įsigalioja kartu su Lietuvos
Respublikos baudžiamuoju kodeksu (Žin., 2000, Nr. 89-2741) ir Lietuvos
Respublikos baudžiamojo proceso kodeksu (Žin., 2002, Nr. 37-1341), t.y. nuo
2003 m. gegužės 1 d.
7.
Lietuvos
Respublikos Seimas, Įstatymas
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
NACIONALINIO
SAUGUMO PAGRINDŲ ĮSTATYMO 2, 3, 4 STRAIPSNIŲ IR PRIEDĖLIO 2, 3, 4, 5, 7, 8, 10,
11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 25 SKYRIŲ PAKEITIMO BEI
PAPILDYMO ĮSTATYMAS
Šio
Įstatymo atitaisymas skelbtas: Žin., 2003, Nr. 49 (2003-05-21)
***
Pabaiga ***
Redagavo:
Aušrinė Trapinskienė (2003-05-16)
autrap@lrs.lt
– Konstitucijos 135 straipsnis, įpareigojantis Lietuvos Respubliką
įgyvendinant užsienio politiką vadovautis visuotinai pripažintais tarptautinės
teisės principais ir normomis, siekti užtikrinti šalies saugumą ir
nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei laisves,
prisidėti prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo;
– Konstitucijos 142 straipsnis,
įpareigojantis Seimą ir Respublikos Prezidentą priimti sprendimus panaudoti
ginkluotąsias pajėgas bei imtis kitų veiksmų, būtinų Tėvynei apginti ar
valstybės tarptautiniams įsipareigojimams vykdyti;
– Konstitucijos 144 straipsnis,
suteikiantis galią Seimui ir Respublikos Prezidentui įvesti nepaprastąją
padėtį, jei iškyla grėsmė konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai; ir
– Konstitucijos
sudedamosios dalies – 1992 m. birželio 8 d. Konstitucinio akto – reikalavimai
niekada ir jokiu pavidalu nesijungti į jokias buvusios SSRS pagrindu kuriamas
naujas politines, karines, ekonomines ar kitokias valstybių sąjungas bei
sandraugas.
Nacionalinis saugumas taip pat
grindžiamas Jungtinių Tautų Chartija, Europos saugumo ir bendradarbiavimo
organizacijos dokumentais, Šiaurės Atlanto sutartimi, žmogaus teisių apsaugos
ir kitomis daugiašalėmis ir dvišalėmis tarptautinėmis sutartimis,
įsigaliojusiomis Lietuvos Respublikai, taip pat visuotinai pripažintais
tarptautinės teisės principais ir normomis.
Skyriaus
pakeitimai:
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
4
skyrius
SVARBIAUSIOS
SAUGUMĄ UŽTIKRINANČIOS LIETUVOS VIDAUS
POLITIKOS
NUOSTATOS
SAUGUMO
UŽTIKRINIMO POLITIKA
Priimami valstybės vidaus
politikos sprendimai turi būti analizuojami, kaip jie prisidės prie rizikos
veiksnių silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.
Vidaus politika turi būti
grindžiama teisingumu ir teisėtumu, ugdyti pilietiškumą, pagarbą Konstitucijai
ir pasitikėjimą nacionaliniais institutais. Atvira pilietinė visuomenė privalo
gauti išsamią ir patikimą informaciją šalies gyvenimo klausimais.
Pirmaeilis valstybės uždavinys –
užtikrinti patikimą valstybės sausumos sienos su Baltarusija ir Rusijos
Federacijos Karaliaučiaus (Kaliningrado) srities teritorija bei valstybės
sienos jūroje, Kuršių mariose ir pasienio vidaus vandenyse kontrolę,
taip pat Lietuvos oro erdvės kontrolę.
Valstybės valdžia privalo
apsaugoti Lietuvą nuo užsienio valstybių slaptųjų tarnybų, jų priedangos
struktūrų ir teroristinių organizacijų ardomosios veiklos, diversijų bei teroro
aktų ir neleisti tokioms organizacijoms pasinaudoti Lietuvos Respublikos
teritorija arba tranzito keliu ardomajai veiklai ar teroro išpuoliams prieš
kitas valstybes.
Vyriausybė ir teisėsaugos sistema
privalo apginti piliečius ir valstybę nuo korupcijos bei organizuoto
nusikalstamumo, užtikrinti asmens ir turto saugumą.
Nacionalinio saugumo ir kitose
valstybės institucijose turi veikti imuniteto tarnybos, kurios apsaugotų
institucijas ir pareigūnus nuo visokio neteisėto poveikio.
Skirsnio
pakeitimai:
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
EKONOMINĖ
POLITIKA
Seimas įstatymu nustato, kurios
įmonės ir įrenginiai (tarp jų ir steigtini) turi strateginę reikšmę
nacionaliniam saugumui. Įstatymas taip pat nustato, kurie iš jų privalo būti
valstybės nuosavybė, o kuriuose iš jų (ir kokiomis sąlygomis) leidžiama
dalyvauti privačiam nacionaliniam bei europinės ir transatlantinės integracijos
kriterijus atitinkančiam užsienio kapitalui, paliekant sprendžiamąją galią
valstybei.
Vyriausybė privalo užtikrinti
alternatyvius, nuo monopolinio tiekėjo nepriklausomus kuro ir žaliavų įsigijimo
šaltinius. Aprūpinimas energetiniais ištekliais negali būti perduotas šalių, iš
kurių šie ištekliai tiekiami, subjektų kontrolei. Europinės ir transatlantinės
integracijos kriterijus atitinkančioms užsienio investicijoms teikiamos
preferencijos. Draudžiama dominuojanti užsienio ūkio subjektų padėtis natūralių
monopolijų sektoriuje ir finansų sistemoje.
Lietuvos bankas, Vyriausybė bei
teisėsaugos institucijos pagal savo kompetenciją užtikrina ūkio ir
bankų-finansų sistemos saugumą nuo apgavysčių, nelegalios kilmės pinigų ir
investicijų.
Lietuvos geležinkelis, parengus
specialią valstybės programą, turi būti laipsniškai rekonstruojamas pagal
europinės vėžės standartus. Vežimo Lietuvos geležinkeliais sistema turi būti
pertvarkyta pagal Konvencijos dėl tarptautinio geležinkelio transporto (COTIF)
normas.
VIEŠOJO
SAUGUMO POLITIKA
Kova su
nusikalstamumu, viešosios tvarkos bei asmens saugumo valstybėje užtikrinimas
yra vienas didžiausių prioritetų užtikrinant šalies nacionalinį saugumą.
Valstybė privalo sutelkti jėgas ryžtingai ir veiksmingai kovai su
nusikalstamumu, ypač su organizuotu nusikalstamumu, šešėliniu verslu, korupcija
bei narkomanija, ir tuo užtikrinti tinkamą šalies vidaus saugumą. Būtina
stiprinti teisėsaugos institucijų veiklą atskleidžiant ir tiriant nusikaltimus;
kurti naujus nusikaltimų kontrolės ir prevencijos sistemos modelius.
Kitas prioritetas – patikima,
Europos Sąjungos reikalavimus atitinkanti valstybės sienos kontrolė ir apsauga.
Įstatymu nustatomi valstybės sienos ir pasienio teisiniai režimai,
reglamentuojamas valstybės sienos apsaugos organizavimas.
Skyrius
papildytas skirsniu:
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
SOCIALINĖ
POLITIKA
Valstybės socialinė politika turi
skatinti socialiai savarankiškos, solidarios, kartu ir stabilios pilietinės
visuomenės formavimąsi. Valstybė turi vykdyti visų piliečių gerovės politiką,
mažinti galimų socialinių krizių rizikos veiksnius ir rūpintis, kad dėl
pernelyg didelių turtinės visuomenės skirtumų ir gyventojų nuskurdimo nebūtų
pažeisti socialinio solidarumo pagrindai.
Valstybė turi ypač rūpintis
šeimos, kaip pagrindinės ir atsakingos visuomenės institucijos, padėtimi.
KULTŪROS
POLITIKA
Valstybės pareiga globoti
natūralią tautinės kultūros raidą, saugoti ją nuo griaunančio antihumanistinės
pseudokultūros poveikio, puoselėti lietuvių kalbą, saugoti intelektinį
potencialą, lietuvių tautos ir tautinių bendrijų kultūros paveldą.
Švietimo ir auklėjimo sistema
turi ugdyti pilietiškumą, tautinį sąmoningumą, pakantą ir pagarbą kitoms
tautoms.
TAUTINĖ
POLITIKA
Tautinių mažumų bendrijoms
priklausančių piliečių teises puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius gina
įstatymai. Tautinės bendrijos yra integrali Lietuvos pilietinės visuomenės
dalis.
5
skyrius
SVARBIAUSIOS
SAUGUMĄ UŽTIKRINANČIOS LIETUVOS
UŽSIENIO
POLITIKOS NUOSTATOS
Lietuvos užsienio politika
formuojama remiantis Seime atstovaujamų politinių partijų solidarumu bei
atsakomybe ir grindžiama Lietuvos nacionaliniais tikslais.
Svarbiausias Lietuvos užsienio
politikos tikslas – stiprinti Lietuvos
integraciją į europines bei transatlantinę institucijas ir užsitikrinti
tarptautines saugumo garantijas.
Lietuva su visomis valstybėmis
stengiasi teisingais ir lygiateisiais pagrindais nustatyti bei palaikyti gerus
kaimyniškus santykius, grindžiamus visuotinai pripažintomis tarptautinės teisės
normomis ir principais.
Pagrindiniai
ilgalaikiai Lietuvos užsienio politikos uždaviniai:
– esant Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos ir Europos Sąjungos nare,
užtikrinti šalies saugumą, tinkamai vykdyti narystės šiose organizacijose
įsipareigojimus;
– skatinti geros kaimynystės, tarpusavio pasitikėjimo, ekonominės
partnerystės, prekybos, kultūros ir abipusiškai naudingo lygiateisio
bendradarbiavimo ryšius su visomis savo ir kaimyninių regionų valstybėmis tiek
dvišaliais pagrindais, tiek daugiašaliuose forumuose;
– aktyviai prisidėti prie tarptautine teise ir teisingumu grindžiamos
tarptautinės tvarkos kūrimo bei tarptautinės bendrijos pastangų įtvirtinti
demokratijos, teisės viršenybės ir pagarbos žmogaus teisėms principus;
– aktyviai prisidėti prie
tarptautinės bendrijos pastangų užkirsti kelią konfliktams, įvesti, atkurti ir
palaikyti taiką krizių paveiktuose regionuose.
Lietuvos valstybė labai vertina
ir skatina užsienio lietuvių talką stiprinant Lietuvos saugumą bei gynybinę
galią.
Skyriaus
pakeitimai:
Nr.
IX-1524,
2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)
6
skyrius
TEISINIAI
NACIONALINIO SAUGUMO PAGRINDAI
Lietuvos nacionalinio saugumo
teisinis pagrindas yra Lietuvos Respublikos Konstitucija.
Kertinės Konstitucijos normos,
tiesiogiai reglamentuojančios valstybės saugumo klausimus, yra:
- Konstitucijos 8 straipsnis,
nustatantis, kad valstybės valdžios ar jos institucijos užgrobimas smurtu
laikomi antikonstituciniais veiksmais;
- Konstitucijos 94 straipsnis,
įpareigojantis Vyriausybę saugoti Lietuvos Respublikos teritorijos
neliečiamybę, garantuoti valstybės saugumą ir viešąją tvarką; ir
- Konstitucijos sudedamosios
dalies - 1992 m. birželio 8 d. Konstitucinio akto - reikalavimai niekada ir
jokiu pavidalu nesijungti į jokias buvusios SSRS pagrindu kuriamas naujas
politines, karines, ekonomines ar kitokias valstybių sąjungas bei sandraugas.
Nacionalinis saugumas taip pat
grindžiamas:
- Jungtinių Tautų Chartija,
Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos dokumentais, žmogaus teisių
apsaugos ir kitais tarptautinės teisės aktais, kuriuos Lietuvos Respublika yra
ratifikavusi ar prie kurių prisijungusi, taip pat visuotinai pripažintais
tarptautinės teisės principais;
- branduolinio ginklo neplatinimo
sutartimi;
- cheminio ir bakteriologinio
ginklų nenaudojimo konvencijomis.
4
skyrius
SVARBIAUSIOS
SAUGUMĄ UŽTIKRINANČIOS LIETUVOS VIDAUS
POLITIKOS
NUOSTATOS
SAUGUMO
UŽTIKRINIMO POLITIKA
Priimami valstybės vidaus
politikos sprendimai turi būti analizuojami, kaip jie prisidės prie rizikos
veiksnių silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.
Vidaus politika turi būti
grindžiama teisingumu ir teisėtumu, ugdyti pilietiškumą, pagarbą Konstitucijai
ir pasitikėjimą nacionaliniais institutais. Atvira pilietinė visuomenė privalo
gauti išsamią ir patikimą informaciją šalies gyvenimo klausimais.
Pirmaeilis valstybės uždavinys -
užtikrinti patikimą valstybės sausumos sienų su Baltarusija ir Karaliaučiaus
krašto (Kaliningrado srities) teritorija bei jūrų sienų kontrolę, taip pat
Lietuvos oro erdvės kontrolę.
Valstybės valdžia privalo
apsaugoti Lietuvą nuo užsienio valstybių slaptųjų tarnybų ir jų priedangos
struktūrų ardomosios veiklos, diversijų ir teroro aktų.
Vyriausybė ir teisėsaugos sistema
privalo apginti piliečius ir valstybę nuo korupcijos bei organizuoto
nusikalstamumo, užtikrinti asmens ir turto saugumą.
Nacionalinio saugumo ir kitose
valstybės institucijose turi veikti imuniteto tarnybos, kurios apsaugotų
institucijas ir pareigūnus nuo visokio neteisėto poveikio.
EKONOMINĖ
POLITIKA
Seimas įstatymu nustato, kurios
įmonės ir įrenginiai (tarp jų ir steigtini) turi strateginę reikšmę
nacionaliniam saugumui. Įstatymas taip pat nustato, kurie iš jų privalo būti
valstybės nuosavybė, o kuriuose iš jų (ir kokiomis sąlygomis) leidžiama
dalyvauti privačiam nacionaliniam bei europinės ir transatlantinės integracijos
kriterijus atitinkančiam užsienio kapitalui, paliekant sprendžiamąją galią
valstybei.
Vyriausybė privalo užtikrinti
alternatyvius, nuo monopolinio tiekėjo nepriklausomus kuro ir žaliavų įsigijimo
šaltinius. Aprūpinimas energetiniais ištekliais negali būti perduotas šalių, iš
kurių šie ištekliai tiekiami, subjektų kontrolei. Europinės ir transatlantinės
integracijos kriterijus atitinkančioms užsienio investicijoms teikiamos
preferencijos. Draudžiama dominuojanti užsienio ūkio subjektų padėtis natūralių
monopolijų sektoriuje ir finansų sistemoje.
Lietuvos bankas, Vyriausybė bei
teisėsaugos institucijos pagal savo kompetenciją užtikrina ūkio ir
bankų-finansų sistemos saugumą nuo apgavysčių, nelegalios kilmės pinigų ir
investicijų.
Lietuvos geležinkelis, parengus
specialią valstybės programą, turi būti laipsniškai rekonstruojamas pagal
europinės vėžės standartus. Vežimo Lietuvos geležinkeliais sistema turi būti
pertvarkyta pagal Konvencijos dėl tarptautinio geležinkelio transporto (COTIF)
normas.
SOCIALINĖ
POLITIKA
Valstybės socialinė politika turi
skatinti socialiai savarankiškos, solidarios, kartu ir stabilios pilietinės
visuomenės formavimąsi. Valstybė turi vykdyti visų piliečių gerovės politiką,
mažinti galimų socialinių krizių rizikos veiksnius ir rūpintis, kad dėl
pernelyg didelių turtinės visuomenės skirtumų ir gyventojų nuskurdimo nebūtų
pažeisti socialinio solidarumo pagrindai.
Valstybė turi ypač rūpintis
šeimos, kaip pagrindinės ir atsakingos visuomenės institucijos, padėtimi.
KULTŪROS
POLITIKA
Valstybės pareiga globoti
natūralią tautinės kultūros raidą, saugoti ją nuo griaunančio antihumanistinės
pseudokultūros poveikio, puoselėti lietuvių kalbą, saugoti intelektinį
potencialą, lietuvių tautos ir tautinių bendrijų kultūros paveldą.
Švietimo ir auklėjimo sistema
turi ugdyti pilietiškumą, tautinį sąmoningumą, pakantą ir pagarbą kitoms
tautoms.
TAUTINĖ
POLITIKA
Tautinių mažumų bendrijoms
priklausančių piliečių teises puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius gina
įstatymai. Tautinės bendrijos yra integrali Lietuvos pilietinės visuomenės
dalis.
5
skyrius
SVARBIAUSIOS
SAUGUMĄ UŽTIKRINANČIOS LIETUVOS
UŽSIENIO
POLITIKOS NUOSTATOS
Lietuvos užsienio politika
formuojama remiantis Seime atstovaujamų politinių partijų solidarumu bei
atsakomybe ir grindžiama Lietuvos nacionaliniais tikslais.
Svarbiausias Lietuvos užsienio
politikos tikslas - plėtoti Lietuvos integraciją į europines bei transatlantinę
institucijas ir užsitikrinti tarptautines saugumo garantijas.
Lietuva su visomis valstybėmis
stengiasi teisingais ir lygiateisiais pagrindais nustatyti bei palaikyti gerus
kaimyniškus santykius, grindžiamus visuotinai pripažintomis tarptautinės teisės
normomis ir principais.
Pagrindiniai Lietuvos užsienio
politikos uždaviniai:
- visapusiškai ir aktyviai
dalyvauti Europos integracijoje: vykdyti Europos (asociacijos) sutartį, siekti
kuo greitesnės narystės Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje ir Vakarų
Europos Sąjungoje;
- siekti tolygios kooperacijos su
visomis Europos Sąjungos šalimis;
- į Europos ir transatlantinę
saugumo bei gynybos sistemas integruotis tiesiogiai, o ne per tarpinius
darinius;
- bendradarbiauti su Baltijos,
Vidurio Europos ir Šiaurės valstybėmis kaip su regionais;
- pasinaudojant Jungtinių
Amerikos Valstijų iniciatyva ir bendradarbiaujant su kaimyninėmis ir Šiaurės
valstybėmis, prisijungti prie Europos oro erdvės kontrolės bendros sistemos;
- siekti Karaliaučiaus krašto
demilitarizavimo ir Lietuvos interesams neprieštaraujančios jo raidos.
Lietuvos valstybė labai vertina
ir skatina užsienio lietuvių talką stiprinant Lietuvos saugumą bei gynybinę
galią.
6
skyrius
TEISINIAI
LIETUVOS GYNYBOS PAGRINDAI
Lietuvos suvereniteto,
@@ -724,2557 +3322,3 @@
nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką;
- Konstitucijos 139 straipsnis,
skelbiantis, kad Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo
yra kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga, ir nustatantis
piliečių privalomąją karo tarnybą.
7
skyrius
SVARBIAUSIOS
LIETUVOS GYNYBOS POLITIKOS NUOSTATOS
PirmasIS skirsnis
VISUOTINĖS
IR BESĄLYGINĖS GYNYBOS PRINCIPAS
Lietuvos gynimas yra visuotinis
ir besąlyginis.
Gynybos visuotinumas reiškia, kad
Lietuvą ginklu gina valstybės ginkluotosios pajėgos, kad gynybai panaudojami
valstybės ištekliai, kad kiekvienas pilietis ir Tauta priešinasi visais
įmanomais būdais.
Gynybos besąlyginumas reiškia, kad
Lietuvos gynyba nėra saistoma jokių sąlygų ir kad niekas negali varžyti Tautos
ir kiekvieno piliečio teisės priešintis agresoriui, okupantui ir bet kam, kas
prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą
ir konstitucinę santvarką. Siekdama tarptautinės pagalbos gynybai, Lietuva
ginasi ir priešinasi pati, nelaukdama, kada toji pagalba bus suteikta.
Antrasis skirsnis
BENDROSIOS
LIETUVOS GYNYBOS NUOSTATOS
Lietuvos gynybinė galia
grindžiama:
- Tautos apsisprendimu ir pasiryžimu
priešintis kiekvienam užpuolikui;
- įstatymo nustatyta visuotine
privalomąja karo tarnyba;
- kariuomenės ir jos aktyviojo
rezervo parengtimi ir apginklavimu;
- piliečių pasirengimu
visuotiniam ginkluotam ir neginkluotam pasipriešinimui bei pilietinei gynybai;
- geru kariuomenės ir civilių
piliečių savitarpio supratimu ir bendradarbiavimu;
- valstybės atsargomis.
Lietuvos kariuomenė ir kitos
krašto apsaugos institucijos kuriamos ir rengiamos Lietuvos valstybės gynybai
ir sąveikai su NATO pajėgomis.
Valstybės ginkluotąsias pajėgas
taikos metu sudaro visos kariuomenės rūšys ir jos aktyvusis rezervas. Įvedus
karo padėtį ar ginkluotos gynybos nuo agresijos (karo) metu ginkluotosioms
pajėgoms priskiriama: Valstybės sienos apsaugos tarnyba, specializuoti
policijos daliniai, Karo akademija, koviniai Šaulių sąjungos būriai, savanorių
piliečių ginkluoto pasipriešinimo (partizanų) būriai.
Lietuvos gynybos sistemos
pagrindas - visuotinės ir besąlyginės gynybos principas. Šis principas
įtvirtinamas įstatymuose, kituose gynybą reglamentuojančiuose teisės aktuose,
kariuomenės bei jos aktyviojo rezervo parengimo gynybai planuose ir kituose
dokumentuose. Šiuo principu taip pat grindžiamas piliečių mokymas ir rengimasis
gynybai bei pasipriešinimui.
Visuotiniu piliečių pasirengimu
pasipriešinimui ir ginkluotųjų pajėgų pasirengimu besąlygiškai gynybai nuo
agresijos Lietuva siekia atgrasinti kiekvieną potencialų užpuoliką.
Lietuva priešinsis agresoriui
visomis jai prieinamomis priemonėmis: karine gynyba ir partizaniniais
veiksmais, civilių piliečių nepaklusnumu, nekolaboravimu bei kitais būdais.
Lietuva remiasi pasirašytais su
NATO dokumentais ir neatidėliodama prašo NATO konsultacijų, kai jaučia
tiesioginę grėsmę jos teritoriniam vientisumui, politinei nepriklausomybei ar
saugumui.
Lietuva rengiasi gynybai
remdamasi šiuolaikiniu karybos mokslu ir tautos dešimtmete pokario partizaninės
kovos prieš Sovietų Sąjungos kariuomenę ir okupacinį režimą patirtimi.
Agresijos faktą Lietuva
konstatuoja vadovaudamasi tarptautinės teisės normomis. Agresijos ar kitu
prievartos prieš Lietuvos valstybę atveju piliečiai ir jų susivienijimai
priešinasi bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos nepriklausomybę,
teritorijos vientisumą ar konstitucinę santvarką. Kiekvienam pasipriešinimo
dalyviui taikomas kombatanto statusas pagal tarptautinės teisės aktus.
Tautos ir valstybės gynybai
vadovauja laisvai ir teisėtai veikiančios valstybės institucijos, o jei jos
negali veikti, - Tautos sukurtos arba jos pripažįstamos vadovavimo pasipriešinimui
institucijos.
Ginkluotųjų pajėgų daliniai turi
iš anksto parengtus veiksmų planus agresijai atremti. Agresijos atveju
ginkluotųjų pajėgų dalinių vadai, vadovaudamiesi šiais planais ir nelaukdami
atskiro politinio sprendimo, nedelsdami įsako ginklu pasipriešinti agresoriui,
ginti Lietuvos valstybę, jos laisvę ir nepriklausomybę bei teritorijos
vientisumą.
Agresijos ar kitu prievartos
prieš Lietuvos valstybę atveju jokia valstybės institucija ar pareigūnas negali
priimti sprendimo arba duoti įsakymo, draudžiančio ginti Lietuvos
nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ar konstitucinę santvarką. Toks
sprendimas ar įsakymas bus niekiniai, o jų nevykdymas neužtrauks jokios
atsakomybės.
Jei dėl agresijos ar kitokios
prievartos prieš Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ar
konstitucinę santvarką pareigūnas negali laisvai vykdyti valstybės gynimo
pareigų arba su gynyba susijusių funkcijų ar perduoti įsakymų, žemesniosios
grandies pareigūnai gynybos funkcijas vykdo savarankiškai. Tokiu atveju šių
pareigūnų įsakymai bus privalomi, o karinių dalinių, piliečių ir jų
savaveiksmių darinių pasipriešinimo bei kovos veiksmai bus teisėti.
Krašto gynybos operatyvinė
vadovybė privalo užtikrinti, kad pasienio provokacijos, vietinio įsibrovimo į
Lietuvos teritoriją ar Lietuvos oro erdvės pažeidimo atvejais būtų nedelsiant
duoti įsakymai dėl adekvačių kariuomenės ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos
veiksmų ir imtasi diplomatinių priemonių.
Skirsnio
pakeitimai:
Nr. VIII-1997, 2000 10 10, Žin., 2000, Nr.
92-2849 (2000 10 31)
TrečiasIS skirsnis
KARINĖ
GYNYBA
Karinei valstybės gynybai
naudojamos visos ginkluotosios pajėgos. Jos privalo būti parengtos greitam
reagavimui, gerai tarpusavio sąveikai ir greitam pergrupavimui. Ypatinga
reikšmė teikiama žvalgybai, informacijos analizei ir veiksmingam operatyviniam
vadovavimui ginkluotosioms pajėgoms.
Lietuvos kariuomenė ypač turi
būti parengta gynybos veiksmams netikėto ir staigaus agresoriaus desantinių ir
kitokių mobilių pajėgų įsiveržimo atvejais. Kariuomenė turi būti apmokyta ir
partizaninės kovos veiksmų priešo užimtose teritorijose bei pasirengusi tęsti
partizaninį karą.
Prasidėjus agresijai prieš
Lietuvą, kariuomenė ginklu gina valstybę siekdama išsekinti ir sunaikinti
priešo pajėgas; Lietuva prašo NATO ir jos narių pagalbos gynybai, taip pat
kitokios tarptautinės pagalbos.
Pagrindinis kariuomenės uždavinys
- naikinti priešą ir palaužti jo norą kovoti prieš Lietuvą. Konkrečius
kariuomenės dalinių strateginius uždavinius nustato kariuomenės vadas.
KetvirtasIS skirsnis
PILIETINIS
PASIPRIEŠINIMAS
Pilietinio pasipriešinimo jėgą
lemia Tautos valia ir apsisprendimas kovoti už savo laisvę, kiekvieno piliečio,
nesvarbu, koks jo amžius ir profesija, pasiryžimas visais įmanomais būdais
priešintis užpuolikui ar okupantui, prisidėti prie Lietuvos gynybos.
Piliečių pasirengimo pilietiniam
pasipriešinimui sistema yra valstybinė. Jos funkcionavimą organizuoja
Vyriausybė.
Piliečiai reguliariai mokomi
įvairių pasipriešinimo ir civilinės saugos būdų. Valstybė juos aprūpina
būtinomis techninėmis priemonėmis.
Patriotizmo ugdymas,
pasipriešinimo būdų mokymas ir įgūdžių ugdymas yra ir mokyklos privalomosios
lavinimo programos sudėtinė dalis.
Valstybė remia savaveiksmes
visuomenės organizacijas, kurių veikla prisideda prie pasirengimo pilietiniam
pasipriešinimui ar gynybinės galios stiprinimo.
Užpuolimo, pasikėsinimo į
Lietuvos teritorijos vientisumą arba jos konstitucinę santvarką atveju piliečiai
ir jų savaveiksmiai dariniai imasi pilietinio pasipriešinimo veiksmų -
nesmurtinio pasipriešinimo, nepaklusnumo ir nekolaboravimo su neteisėta
administracija, taip pat ginkluoto pasipriešinimo.
Kolaboravimo veikas ir atsakomybę
už jas nustato įstatymai.
8
skyrius
DEMOKRATINĖ
KARIUOMENĖS IR KITŲ NACIONALINIO
SAUGUMO
INSTITUCIJŲ KONTROLĖ
Visus sprendimus dėl gynybos
politikos ir ginkluotųjų pajėgų priima demokratiškai išrinkta civilinė valdžia.
Nacionalinė gynybos politika ir gynybos išlaidos skelbiami viešai.
Sprendimus dėl ginkluotųjų pajėgų
išdėstymo taikos metu priima Respublikos Prezidentas. Jis savo dekretu
patvirtina visų kariuomenės dalinių nuolatinio dislokavimo taikos metu vietas
ir teritorines manevravimo ribas. Taikos metu tik Respublikos Prezidentas savo
dekretu gali duoti įsakymus dėl ginkluotųjų pajėgų dalinių perkėlimo į kitą
dislokavimo vietą.
Gynybos veiksmų civilinę vadovybę
sudaro Respublikos Prezidentas ir krašto apsaugos ministras. Pagal demokratinės
civilių kontrolės principą operacinio vadovavimo karinėms operacijoms ir
kitiems gynybos veiksmams grandinė prasideda nuo Respublikos Prezidento ir per
krašto apsaugos ministrą paprastai eina kariuomenės vadui, o jeigu yra
išimtinių aplinkybių, - tiesiai lauko pajėgų vadui, reguliariųjų pajėgų rūšių
vadams ar Savanorių pajėgų vadui.
Kai Respublikos Prezidentas iš
šalies išvyksta, krašto apsaugos ministras privalo būti Lietuvoje, išskyrus
įstatymų numatytus atvejus.
Ginkluotųjų pajėgų organizaciją,
plėtrą, apginklavimo poreikius, asignavimus nustato piliečių demokratiškai
išrinktas Seimas. Seimas įstatymų nustatyta tvarka vykdo ginkluotųjų pajėgų ir
kitų nacionalinio saugumo institucijų parlamentinę kontrolę. Už ginkluotųjų
pajėgų tvarkymą ir vadovavimą joms Seimui yra atsakingi Vyriausybė, krašto
apsaugos ministras ir kariuomenės vadas.
Sprendimus dėl kariuomenės
aprūpinimo, ginkluotės įsigijimo ir materialinės bazės priima Vyriausybė.
Sprendimus dėl mobilizacijos,
karo padėties įvedimo, ginkluotųjų pajėgų panaudojimo ir sprendimą dėl gynybos
nuo ginkluotos agresijos priima Respublikos Prezidentas ir Seimas Konstitucijos
nustatyta tvarka.
Krašto apsaugos ministras, vidaus
reikalų ministras, Krašto apsaugos ir Vidaus reikalų ministerijų viceministrai
ir Valstybės saugumo departamento vadovas turi būti tik civiliai asmenys.
Kariuomenės vadas pavaldus krašto
apsaugos ministrui.
Krašto apsaugos, Vidaus reikalų
ministerijos ir Valstybės saugumo departamento civiliams pareigūnams gali būti
suteikiami įstatymų nustatyti tarnybiniai rangai.
Skyriaus
pakeitimai:
Nr. VIII-770,
1998 06 04, Žin., 1998, Nr. 55-1520 (1998 06 17)
Nr. VIII-1026,
1999 01 14, Žin., 1999, Nr. 11-245 (1999 01 27)
II
DALIS
RIZIKOS
VEIKSNIAI IR PAVOJAI LIETUVOS SAUGUMUI.
SAUGUMO
UŽTIKRINIMO PRIEMONĖS
9
skyrius
RIZIKOS
VEIKSNIAI IR PAVOJAI LIETUVOS SAUGUMUI
Užtikrinant Lietuvos nacionalinį
saugumą, atsižvelgiama į tokius pavojus bei rizikos veiksnius, kurie Lietuvai
nepalankiomis sąlygomis neginčijamai gali pasireikšti.
PirmasIS skirsnis
RIZIKOS
VEIKSNIAI IR PAVOJAI IŠ UŽSIENIO
Svarbus Lietuvos saugumo veiksnys
- specifinė geopolitinė aplinka, sunkiai Lietuvos kaimynystėje prognozuojama
dėl joje esančių militarizuotų teritorijų ir netvirtos demokratijos valstybių.
Geopolitinės aplinkos sąlygojami išoriniai rizikos
veiksniai, iššūkiai ir galimi pavojai
POLITINIAI:
- politinis spaudimas ir
diktatas, siekiai įtvirtinti ypatingų interesų zonas ir ypatingas teises,
trukdymas Lietuvai įgyti tarptautines saugumo garantijas;
- užsienio valstybių grasinimai
naudoti jėgą savo interesų gynimo dingstimi;
- pastangos primesti Lietuvai
pavojingus nelygiateisius tarptautinius susitarimus.
KARINIAI:
- karinis potencialas netoli
Lietuvos sienų;
- karinis tranzitas per Lietuvą;
- nelegalių ginkluotų būrių
kūrimasis ar skverbimasis į Lietuvos teritoriją;
- atvira agresija.
SPECIFINIAI:
- užsienio slaptųjų tarnybų šnipinėjimo
bei ardomoji veikla, įskaitant priedangos struktūrų kūrimą ir veiklą; diversijų
ir pasikėsinimų organizavimas;
- ardomosios informacijos
platinimas ir kitokie pilietinės visuomenės ir valstybės griovimo veiksmai
naudojant propagandą ir dezinformaciją;
- tiesioginis ar netiesioginis
kišimasis į Lietuvos vidaus reikalus, pastangos daryti įtaką valstybės valdžios
institucijoms ir Lietuvos vidaus politikai bei socialiniams procesams;
- nelegali imigracija ir
tranzitinė migracija; pabėgėlių antplūdis;
- tautinių grupių skatinimas būti
nelojalioms Lietuvos valstybei; kitų valstybių pastangos primesti Lietuvai
dvigubos pilietybės principus.
EKONOMINIAI:
- ekonominis spaudimas, blokada
ar kitokios priešiškos ekonominės akcijos;
- visos ūkio šakos priklausomybė
nuo kurios nors vienos šalies ar šalių grupės;
- kapitalo investicijos
politiniais tikslais: energetikos ir kitų nacionaliniam saugumui strategiškai
svarbių ūkio šakų įmonių, finansų bei kredito įstaigų, svarbiausių komunikacijų
(geležinkelio, greitkelių, vamzdynų, jūros uostų, oro uostų) nuosavybės ar
valdymo kontrolės perėmimas;
- energetikos priklausomybė nuo
vienos šalies ar vienos grupės šalių išteklių; lengvas energetikos sistemos
funkcionavimo pažeidžiamumas;
- valstybės finansinę sistemą
destabilizuojantis įsiskolinimų užsieniui mastas;
- destabilizuojančios
intervencijos į Lietuvos finansų-bankų sistemą ir ją griaunantys poveikiai.
TARPTAUTINIŲ NUSIKALSTAMŲ
STRUKTŪRŲ:
- organizuotų nusikalstamų
struktūrų veikla ir nelegalus verslas bei kontrabanda;
- teroristų skverbimasis iš
užsienio ir jų veikla Lietuvoje;
- nelegalus ginklų, narkotikų,
radioaktyviųjų ir kitokių ypač pavojingų medžiagų įvežimas, tranzitas ar
prekyba jais;
- netikrų pinigų gamyba,
platinimas ar neteisėtu būdų įgytų pinigų plovimas.
AntrasIS skirsnis
GALIMI
VIDAUS RIZIKOS VEIKSNIAI IR VIDINĖS KRIZĖS
POLITINIAI:
- politinis nestabilumas ar
valstybės valdžios krizė, kai jie kelia grėsmę konstitucinei demokratinei
santvarkai;
- kėsinimasis į konstitucinę
demokratinę santvarką ir Konstitucijos pažeidinėjimai;
- pilietinių teisių ir laisvių
pažeidinėjimai bei Konstitucijos nenumatyti jų apribojimai;
- ilgalaikių nacionalinių tikslų
nepaisymas valstybės politikoje.
EKONOMINIAI:
- darbo vietų, gamybos mastų ir
nacionalinio produkto sumažėjimas iki kritinio lygio;
- ūkio struktūrinis ir
technologinis atsilikimas;
- ekonomikos kriminalizacija;
nekontroliuojamas ekonominių nusikaltimų mastas;
- bankų-finansų sistemos krizės
ir finansinės panikos;
- nacionalinės valiutos
destabilizacija, Lietuvos banko valiutos atsargų sumažėjimas žemiau kritinės
ribos;
- valstybės finansines galimybes
viršijanti vidaus skola.
SOCIALINIAI:
- visuotinis gyventojų
nuskurdimas, nedarbas;
- artėjantys prie kritinio lygio,
gresiantys socialiniu konfliktu, nenormalūs visuomenės grupių turtinės padėties
skirtumai;
- asmens nesaugumas;
- visuomenės sveikatos būklės
blogėjimas; alkoholizmas, toksikomanija, narkomanija.
TAUTINIAI:
- veiksniai, silpninantys tautos
imunitetą ir tapatumą;
- tautinių vertybių nesaugojimas;
- tautos mažėjimas; intelektinio
potencialo mažėjimas; didelė emigracija;
- antihumanistinės, prievartą
propaguojančios pseudokultūros plitimas;
- tautinės neapykantos kurstymas.
KRIMINALINIAI:
- didelis nusikalstamumas;
- korupcija, ypač teisėsaugos ir
teisingumo institucijose; valstybės ir savivaldybės pareigūnų savivalė;
- teroristinių, prievartavimo ir
kitokių organizuotų kriminalinių struktūrų veikla;
- pinigų, dokumentų bei
vertybinių popierių padirbinėjimas.
KITI:
- katastrofos, technologinės
avarijos, gaisrai ir gaivalinės nelaimės;
- aplinkos teršimas, ypač
kancerogeninėmis ir mutageninėmis medžiagomis;
- Ignalinos atominė elektrinė;
- neracionalus gamtinių išteklių
ir aplinkos naudojimas, aplinkos netausojimas;
- ypač pavojingos epidemijos ir
epizootijos.
10
skyrius
SVARBIAUSIOS
NACIONALINIO SAUGUMO UŽTIKRINIMO PRIEMONĖS
PirmasIS skirsnis
NACIONALINIO
SAUGUMO UŽTIKRINIMO PRIEMONIŲ VISUMA
Be šių pagrindų pirmojoje dalyje
apibrėžtos užsienio, vidaus ir gynybos politikos, kitos nacionalinio saugumo
užtikrinimo priemonės yra:
- dalyvavimas tarptautinėse
saugumą stiprinančiose organizacijose;
- narystė Šiaurės Atlanto
sutarties organizacijoje, Vakarų Europos Sąjungoje ir Europos Sąjungoje;
- nacionalinio saugumo
strateginis planavimas bei ilgalaikių valstybinių saugumo stiprinimo programų
parengimas ir vykdymas;
- nacionalinį saugumą
užtikrinančių institucijų veikla;
- saugumo ir gynybos sistemą
reglamentuojantys įstatymai.
AntrasIS skirsnis
DALYVAVIMAS
TARPTAUTINĖSE ORGANIZACIJOSE
Lietuvos saugumas yra Europos
saugumo dalis. Lietuva pasirengusi dalyvauti stiprinant tarptautinį saugumą ir
prisiimti savąją dalį įsipareigojimų. Lietuva dalyvauja Jungtinių Tautų
(JT/UN), Europos Tarybos (ET/CE), Europos saugumo ir bendradarbiavimo
organizacijos (ESBO/OSCE), Šiaurės Atlanto Bendradarbiavimo Tarybos
(ŠABT/NACC), Šiaurės Atlanto Asamblėjos (ŠAA/NAA) ir kitų tarptautinių
organizacijų, kurių paskirtis - užtikrinti taiką, stiprinti saugumą ir
stabilumą Europoje, veikloje, taip pat dalyvauja taikos palaikymo misijose ir
kitose akcijose.
TrečiasIS skirsnis
NARYSTĖ
EUROPOS SĄJUNGOSE IR
TRANSATLANTINĖJE
GYNYBOS ORGANIZACIJOJE
Lietuva siekia narystės Europos
sąjungose ir transatlantinėje gynybos organizacijoje vienijama bendrų idealų ir
vertybių.
Būdama asocijuota Europos
Sąjungos narė, Lietuva įgyvendina Europos (asociacijos) sutarties normas ir jos
numatytas integracijos priemones, dalyvauja bendroje Europos Sąjungos saugumo
ir gynybos politikoje.
Lietuva vykdo šias pasirengimo
visateisei narystei Europos Sąjungoje priemones:
- sukuria integracijos į Europos
Sąjungą koordinavimo institucinę sistemą;
- įgyvendina Europos
(asociacijos) sutarties ir Pasirengimo narystei Europos Sąjungoje strategijos
nuostatas;
- dalyvauja struktūrų dialoge su
Europos Sąjunga;
- pertvarko ūkio veiklą
reglamentuojančius įstatymus, jų nuostatas derindama su Europos Sąjungos teisės
principais ir normomis.
Lietuva, būdama asocijuota Vakarų
Europos Sąjungos partnerė, siekia kuo greičiau tapti visateise jos nare.
Lietuva yra pasiryžusi tapti
visateise kolektyvinės transatlantinės gynybos organizacijos - Šiaurės Atlanto
sutarties organizacijos - nare. Išreikšdama šį pasiryžimą, Lietuva 1994 m.
sausio 4 d. oficialiu dokumentu kreipėsi į NATO dėl Lietuvos narystės Šiaurės
Atlanto sutarties organizacijoje. Siekdama narystės NATO, Lietuva pasiryžusi
prisiimti savąją bendros atsakomybės dalį šioje organizacijoje.
Lietuva imasi atsakomybės už savo
suvereniteto bei teritorijos gynybą, stiprina ir išlaiko savo nacionalinę
gynybos sistemą, priderintą prie NATO standartų ir struktūrų.
Lietuvos naryste NATO siekiama
padidinti pasitikėjimą, stabilumą ir saugumą regione bei visoje Europoje.
Ketvirtasis skirsnis
INTEGRAVIMOSI
Į NATO PRIEMONĖS
Lietuvos gynybos sistema
nuosekliai ir ryžtingai integruojama į NATO gynybos sistemą. Lietuvos
integravimasis į NATO ir narystės siekimas šioje stabilumą ir saugumą
garantuojančioje gynybos organizacijoje nėra priešiški jokiai kitai šaliai.
Lietuva, siekdama tapti visateise
Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos, įskaitant jos integralią karinę
struktūrą, nare, vykdo aktyvaus integravimosi į NATO priemones:
- bendradarbiauja su NATO
planuojant gynybą, rengia savo struktūras bendros gynybos poreikiams;
- pagal NATO standartus moko ir
parengia kariuomenę, pertvarko ir rengia savo gynybos struktūras sąveikai su
NATO struktūromis;
- parengia karius dalyvauti
tarptautinėse taikos palaikymo akcijose;
- gynybos srityje dvišaliais
pagrindais plečia bendradarbiavimą su šalimis NATO narėmis;
- dalyvauja bendrose NATO
pratybose ir mokymuose bei organizuoja juos Lietuvos teritorijoje; pritaiko
bendroms pratyboms pagrindinius gynybinės infrastruktūros objektus;
- kuria karinę civilinę oro
erdvės kontrolės sistemą, integruodama ją į bendrą Europos kontrolės sistemą;
- standartizuoja pagal NATO
reikalavimus gynybos struktūras, informacijos ir ryšių sistemas, technines
priemones, žemėlapius ir dokumentaciją, gynybą reglamentuojančius teisės aktus,
statutus, terminiją;
- dalyvauja rengiant ir
įgyvendinant bendras su NATO ir valstybėmis NATO narėmis mokslo ir technologijų
plėtros programas bei pramonės kooperacijos projektus;
- kuria informacijos apsaugos
sistemą, integralią su NATO sistema;
- įveda privalomą reikalavimą
karininkams mokėti bent vieną iš oficialiųjų NATO kalbų;
- karo specialistus, karininkus
ir puskarininkius rengia ne tik Lietuvoje, bet ir NATO šalių karo mokyklose ir
gynybos struktūrose, siunčia juos stažuoti; atestuoja juos pagal NATO reikalavimus,
ypač jų pasirengimą sąveikai su NATO daliniais.
Lietuva vykdo suderintą su NATO
individualią Partnerystės taikos labui programą, jos priemones traktuodama kaip
pasirengimą narystei.
PenktasIS skirsnis
INTEGRAVIMOSI
Į VES (WEU) STRUKTŪRAS PRIEMONĖS
Lietuva, siekdama kuo greičiau
tapti pilnateise VES (WEU) nare, skiria savo atstovus bei dalyvauja jos
institucijų veikloje:
- VES (WEU) parlamentinės
asamblėjos darbe;
- gynybos planavime;
- gelbėjimo, humanitarinėse ir
taikos palaikymo operacijose;
- kitų VES (WEU) plėtojamų
institucijų veikloje ir renginiuose.
11
skyrius
ILGALAIKĖS
VALSTYBINĖS SAUGUMO STIPRINIMO PROGRAMOS
Svarbiausios ilgalaikės
nacionalinio saugumo stiprinimo valstybinės programos:
– krašto apsaugos sistemos ir
gynybai reikalingos infrastruktūros plėtotės;
– kariuomenės ir jos aktyvaus
rezervo parengimo bei apginklavimo;
– valstybės sienos apsaugos
sistemos plėtotės;
– oro erdvės kontrolės sistemos
plėtotės ir jos integravimo į bendrą Europos kontrolės sistemą;
– karinių specialistų rengimo,
karinio švietimo ir karo mokslo plėtojimo;
– piliečių mokymo ir rengimo
pasipriešinimui bei civilinei saugai;
– ekonominių grėsmių mažinimo ir
ekonominio saugumo stiprinimo, krašto ūkio funkcionavimo ekstremaliomis
sąlygomis;
– valstybės valdžios institucijų
funkcionavimo ekstremaliomis sąlygomis;
– valstybės strateginių atsargų
kaupimo ir išlaikymo;
– vientisos civilinės saugos ir
gelbėjimo sistemos plėtotės;
– ekologinio saugumo užtikrinimo;
– Ignalinos AE saugios
eksploatacijos užtikrinimo iki jos eksploatacijos pabaigos ir po to;
– energetikos sistemos stabilumo
ir integravimosi į Europos energetikos sistemas;
– geležinkelio rekonstravimo
pagal europinės vėžės standartus, jo integravimo į Europos transporto sistemą;
– svarbiausių nacionalinių
išteklių tausojimo ir apsaugos;
– natūralaus gyventojų prieaugio
palaikymo;
– kovos su nusikalstamumu;
– kovos su korupcija;
– narkotikų kontrolės ir
narkomanijos prevencijos.
Prireikus parengiamos ir kitos
programos. Saugumo stiprinimo valstybines programas, išskyrus valstybės
paslaptį sudarančias jų dalis, Vyriausybė pateikia Seimui. Dėl pateiktų
programų Seimas priima nutarimą. Programos finansuojamos iš valstybės biudžeto
ar kitų įstatymuose numatytų šaltinių.
Skyriaus
pakeitimai:
Nr. VIII-770,
1998 06 04, Žin., 1998, Nr. 55-1520 (1998 06 17)
Nr. IX-1360,
2003-03-13, Žin., 2003, Nr. 32-1309 (2003-04-02)
III
DALIS
NACIONALINĮ
SAUGUMĄ UŽTIKRINANČIOS INSTITUCIJOS IR JŲ VEIKLA
12
skyrius
NACIONALINĮ
SAUGUMĄ UŽTIKRINANČIOS INSTITUCIJOS
VADOVAUJANČIOS INSTITUCIJOS:
Valstybės aukščiausiosios
vadovaujančios institucijos, kurios vadovauja nacionalinio saugumo
užtikrinimui, yra Lietuvos Respublikos Prezidentas, Vyriausybė ir Seimas.
VYKDOMOSIOS IR KITOS
INSTITUCIJOS:
– Valstybės gynimo taryba;
– Krašto apsaugos ministerija,
krašto apsaugos ministrui pavaldūs kariuomenės vadas ir Gynybos štabas;
– kariuomenė;
– Valstybės sienos apsaugos
tarnyba;
– policija;
– Valstybės saugumo
departamentas;
– Pilietinio pasipriešinimo
rengimo centras;
– Civilinės saugos departamentas;
– Ginklų fondas.
Skyriaus
pakeitimai:
Nr. VIII-1997, 2000 10 10, Žin., 2000, Nr.
92-2849 (2000 10 31)
13
skyrius
RESPUBLIKOS
PREZIDENTO VADOVAVIMAS VALSTYBĖS GYNYBAI
Ginkluoto valstybės užpuolimo
atveju, kai kyla grėsmė valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui,
Respublikos Prezidentas nedelsdamas priima sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos
agresijos, įveda karo padėtį visoje valstybėje ar jos dalyje, skelbia
mobilizaciją ir šiuos sprendimus teikia tvirtinti Seimui.
Pagal Konstituciją Respublikos
Prezidentas yra Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas.
Respublikos Prezidentas, gavęs
Seimo pritarimą, skiria kariuomenės vadą.
14
skyrius
VYRIAUSYBĖS
VEIKLA NACIONALINIAM SAUGUMUI UŽTIKRINTI
PirmasIS skirsnis
PAGRINDINIAI
VYRIAUSYBĖS UŽDAVINIAI
Vyriausybė saugo Lietuvos
Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją
tvarką. Vyriausybė koordinuoja ministerijų ir kitų valstybės įstaigų,
įgyvendinančių šias garantijas, veiklą.
Vyriausybė vadovauja visų
nacionalinio saugumo priemonių įgyvendinimui bei piliečių rengimui pilietiniam
pasipriešinimui.
Vyriausybė rengia ir teikia
Seimui tvirtinti ilgalaikių valstybinių nacionalinio saugumo stiprinimo
programų projektus bei vadovauja jų įgyvendinimui.
Lietuvos Vyriausybė atsakinga už
strateginį nacionalinio saugumo planavimą. Ji taip pat atsakinga už imuniteto
tarnybų veiklą nacionalinio saugumo ir gynybos institucijose.
Vyriausybė turi turėti ir
įgyvendinti specialią ekonominio saugumo užtikrinimo veiksmų programą.
Vyriausybė atsakinga už
valstybinės informacijos valdymo ir jos apsaugos užtikrinimo sistemos sukūrimą
ir jos funkcionavimą.
Vyriausybė užtikrina, kad visos
civilinės valstybės institucijos ir Lietuvos ūkio infrastruktūros objektai būtų
parengti privalomiems gynybos bei civilinės saugos uždaviniams vykdyti.
Vyriausybė teikia Seimui metinę
ataskaitą apie nacionalinio saugumo sistemos plėtrą. Ataskaitoje pateikiama
konkrečių žinių (išskyrus tas, kurios yra valstybės paslaptis) apie:
nacionalinio saugumo sistemos būklę ir plėtrą; priemones, kurių imamasi
galimiems vidaus ir išorės rizikos veiksniams ir pavojams išvengti; saugumą ir
gynybinę galią stiprinančią Vyriausybės ir valstybės institucijų veiklą,
įskaitant integracijos į NATO priemonių vykdymą; nacionalinių saugumą
stiprinančių programų rengimą ir įgyvendinimą; piliečių ugdymą ir apmokymą
visuotiniam pasipriešinimui bei civilinės saugos būdų, organizacinių struktūrų
parengties gerinimą; paramą savaveiksmėms organizacijoms, kurių veikla
prisideda prie pasirengimo pilietiniam pasipriešinimui.
ANTRASIS
SKIRSNIS
NACIONALINIO SAUGUMO
STRATEGINIS PLANAVIMAS
IR KRIZIŲ VALDYMAS
Vyriausybė sudaro Nacionalinio
saugumo strateginio planavimo grupę. Ši grupė:
1) koordinuoja ilgalaikių
valstybinių saugumo stiprinimo programų projektų rengimą;
2) atsižvelgdama į grėsmių ir
rizikos veiksnių monitoringo duomenis ir galimų krizinių situacijų prognozes,
rengia ir teikia Vyriausybei išankstinių veiksmų bei priemonių, skirtų rizikos
veiksnių negatyviam poveikiui sumažinti ir krizėms išvengti, pasiūlymus ir
projektus;
3) rengia išvadas ir pasiūlymus
Vyriausybei aktualiais nacionalinio saugumo stiprinimo klausimais.
Nacionalinio saugumo strateginio
planavimo grupė bendradarbiauja su Krizių valdymo centru ir naudojasi jo teikiama
informacija bei rekomendacijomis.
Vyriausybės įsteigtas Krizių
valdymo centras yra pagrindinis valstybės įvairaus pobūdžio krizių valdymo
strateginiu lygmeniu štabas. Krizių valdymo centro uždaviniai yra:
1) kompleksiškas rizikos veiksnių
ir grėsmių monitoringas bei galimų krizių prognozavimas;
2) valstybės institucijų veiklos
krizių prevencijos srityje koordinavimas;
3) efektyvi krizių valdymo
infrastruktūra;
4) bendradarbiavimas tarptautinio
krizių valdymo srityje.
Valstybės gynimo taryba nustato
strategines krizių valdymo gaires.
Krizių
ir ekstremalių situacijų prevencijos bei jų valdymo planus ir priemones,
atsižvelgdamos į krizių pobūdį, pagal savo kompetenciją rengia ministerijos ir
kitos valstybės institucijos, tarp jų - Gynybos štabas, Ekstremalių situacijų
komisija. Integralius krizių ir ekstremalių situacijų valdymo planus ir
priemones tvirtina Vyriausybė.
Krizių valdymo centre nuolat
veikia grėsmių ir krizinių reiškinių monitoringo bei krizių prognozavimo
ekspertų grupės, sudarytos minėtų ir kitų valstybės institucijų deleguotų
ekspertų bei pareigūnų jungtinės veiklos pagrindu. Šios grupės:
1) ikikriziniu laikotarpiu
kompleksiškai analizuoja valstybės institucijų renkamą informaciją,
atspindinčią grėsmių ir rizikos veiksnių dinamiką;
2) prognozuoja krizės kilimo
grėsmę ir jos vystymosi fazes;
3) Respublikos Prezidentui,
Seimui, Vyriausybei, Valstybės gynimo tarybai teikia išvadas, prognozes,
rekomendacijas dėl krizių prevencijos, informuoja visuomenę.
Operacinį vadovavimą įveikiant
kilusią krizę, atsižvelgdami į jos mastą ir pobūdį, strateginiu lygmeniu vykdo
Respublikos Prezidentas, civilinė ir karinė gynybos vadovybė, Ministras
Pirmininkas, ministrai, civilinės saugos sistemos pareigūnai - pagal nustatytas
operacinio vadovavimo grandines ir procedūras. Operacinio vadovavimo pareigūnai
ir vadovaujančios struktūros (krizių štabai) pagal operacinio vadovavimo
strateginiu lygmeniu poreikius naudojasi Krizių valdymo centro būstine ir jos
infrastruktūra.
Skirsnio
pakeitimai:
Nr. VIII-1778, 2000 06 29, Žin., 2000, Nr.
58-1710 (2000 07 19)
TrečiasIS skirsnis
VALSTYBINIS
PILIETINIO PASIPRIEŠINIMO RENGIMO CENTRAS
Valstybinį pilietinio
pasipriešinimo rengimo centrą steigia Vyriausybė. Jo paskirtis - tiesiogiai ir
koordinuojant kitų institucijų veiklą apmokyti ir parengti visuomenę
individualiam ir organizuotam pilietiniam pasipriešinimui ir civilinei saugai.
15
skyrius
SEIMO
VEIKLA UŽTIKRINANT NACIONALINĮ SAUGUMĄ
PirmasIS skirsnis
ĮSTATYMŲ
LEIDYBA
Seimas rūpinasi, kad būtų laiku
priimti Nacionalinio saugumo pagrindams įgyvendinti būtini įstatymai, kiti
teisės aktai, galiojančių įstatymų papildymai ir pakeitimai.
Seimas priima įstatymą,
nustatantį konkrečiais tikslais ir funkcijomis pagrįstą krašto apsaugos ir
gynybos struktūrą.
Seimas priima įstatymus,
tvirtinančius Vyriausybės pateiktas nacionalinio saugumo priemonių programas.
Seimas įstatymu nustato bendrus
metinius reguliariosios kariuomenės ir aktyviojo rezervo karių skaičius.
Seimas, atsižvelgdamas į gynybos struktūrą, įstatymu nustato kiekvieno laipsnio
aukštesniųjų karininkų skaičius.
Seimas įgyvendina šių pagrindų
nuostatas sukurdamas teisinę nacionalinio saugumo ir gynybos bazę – įstatymais
reglamentuoja šias sritis: krašto apsaugos taikos metu; visuotinės gynybos ir
pasipriešinimo agresoriui ar okupantui; Krašto apsaugos ministerijos veiklos;
kariuomenės; privalomosios krašto apsaugos tarnybos; Savanoriškosios krašto
apsaugos tarnybos; alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos; Valstybės sienos
apsaugos tarnybos, policijos dalinių pasirengimo ir dalyvavimo krašto gynyboje;
mobilizacijos; vieningos civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos; piliečių
rengimo pasipriešinimui, įskaitant institucinę mokymo struktūrą; Valstybės
gynimo tarybos; kariškių pareigų, teisių ir atsakomybės; kolaboravimo veikų ir
atsakomybės už jas; valstybės paslapčių apsaugos; Valstybės saugumo
departamento veiklos: žvalgybos, kontržvalgybos ir kovos su ardomąja veikla;
operatyvinės veiklos; Ginklų fondo ir kitas.
Seimas priima įstatymus,
tvirtinančius kariuomenės ir policijos drausmės statutus, nustatančius arešto
pagrindus ir teisines procedūras.
Skirsnio
pakeitimai:
Nr. VIII-1997, 2000 10 10, Žin., 2000, Nr.
92-2849 (2000 10 31)
AntrasIS skirsnis
SPRENDIMAI
DĖL VALSTYBĖS GYNYBOS
Seimas skelbia nepaprastąją
padėtį, įveda karo padėtį, skelbia mobilizaciją ar demobilizaciją, priima
sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas, kai prireikia ginti Tėvynę arba
vykdyti tarptautinius Lietuvos įsipareigojimus.
Ginkluoto užpuolimo atveju, kai
Respublikos Prezidentas nedelsdamas priima sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos
agresijos, įveda karo padėtį ar skelbia mobilizaciją, Seimas šiuos sprendimus
tvirtina arba panaikina.
TrečiasIS skirsnis
VYRIAUSYBĖS
VEIKLOS PRIEŽIŪRA
Seimas vykdo Vyriausybės veiklos,
užtikrinančios nacionalinį saugumą, parlamentinę kontrolę. Seimas kiekvienų
metų pavasario sesijoje svarsto Vyriausybės metinę ataskaitą apie nuveiktus
darbus įgyvendinant Nacionalinio saugumo pagrindus.
16
skyrius
VALSTYBĖS
GYNIMO TARYBA
Svarbiausius valstybės gynimo
reikalus, įskaitant valstybės institucijų veiklą svarbiausiais valstybės
saugumo užtikrinimo ir gynimo klausimais, svarsto ir koordinuoja Valstybės
gynimo taryba, į kurią įeina Ministras Pirmininkas, Seimo Pirmininkas, krašto
apsaugos ministras ir kariuomenės vadas. Valstybės gynimo tarybai vadovauja
Respublikos Prezidentas. Į Valstybės gynimo tarybos posėdžius paprastai
kviečiamas Valstybės saugumo departamento direktorius. Tarybos sudarymą,
veiklos tvarką ir įgaliojimus nustato įstatymas.
17
skyrius
KRAŠTO
APSAUGOS MINISTERIJA
PIRMASIS
SKIRSNIS
BENDROSIOS
NUOSTATOS
Krašto apsaugos ministras
vadovauja gynybos politikos įgyvendinimui, atsako už krašto apsaugos sistemos
plėtrą ir jos parengimą ginti valstybę, valdo krašto apsaugai ir gynybai
skirtus finansinius išteklius, kariuomenės aprūpinimą ginkluote ir technika,
vykdo tarptautinį bendradarbiavimą gynybos srityje, personalo ir informacijos
politiką. Krašto apsaugos ministerijos administracija formuojama iš
ministerijos funkcijoms vykdyti reikalingų civilių pareigūnų ir karinių reikalų
specialistų. Krašto apsaugos ministerijos administracija ir kariuomenės vadui
pavaldus Gynybos štabas krašto gynybos sistemos plėtojimo ir valdymo funkcijas
vykdo vieningai. Ministerijos administracijos padaliniai ir Gynybos štabas
funkcijas vykdo vieningai bendradarbiaudami ir jų nedubliuodami.
Krašto apsaugos ministerijos ir
Gynybos štabo funkcijas nustato ir paskirsto įstatymai ir kiti teisės aktai
vadovaujantis krašto apsaugos sistemos valdymo integralumo principu.
Krašto apsaugos ministras
prižiūri ir kontroliuoja kariuomenės parengimą. Šią kontrolę vykdo ministrui
pavaldus krašto apsaugos generalinis inspektorius.
Krašto apsaugos ministrui pavaldi
žvalgybos tarnyba ir Gynybos štabo sudėtyje esantis karinės taktinės žvalgybos
padalinys veikia koordinuotai ir informaciją bei analizes teikia ir krašto
apsaugos ministrui, ir kariuomenės vadui.
Krašto apsaugos ministerija vykdo
karo prievolininkų apskaitą ir šaukimą į pirminę karo tarnybą, taip pat į
alternatyviąją tarnybą. Šiam tikslui ministerija sudaro civilines teritorines
šaukimo komisijas. Aktyviojo rezervo karių apskaitą ir šaukimą į rezervo
tarnybą vykdo kariuomenės štabai.
Krašto apsaugos ministerijos
administracija organizuoja kariuomenės bendradarbiavimą su visuomene ir
civilinėmis institucijomis.
Skirsnio
pakeitimai:
Nr. VIII-770,
1998 06 04, Žin., 1998, Nr. 55-1520 (1998 06 17)
Antrasis SKIRSNIS
KARIUOMENĖS
VADAS IR GYNYBOS ŠTABAS
Kariuomenės vadas taikos metu yra
tiesiogiai pavaldus krašto apsaugos ministrui, tačiau nepavaldus krašto
apsaugos viceministrams.
Kariuomenės vadas yra
aukščiausiasis valstybės karinis pareigūnas ir turi teisę kariniais klausimais
pagal savo kompetenciją atstovauti Lietuvos kariuomenei.
Respublikos Prezidentas krašto
apsaugos ministro teikimu skiria lauko pajėgų vadą. Jo nuolatines pareigas,
teises ir atsakomybę taikos ir karo metu, taip pat ir tas, kurias jis turi
nesant kariuomenės vado, nustato įstatymai.
Svarbiausias kariuomenės vado
uždavinys taikos metu - parengti visas reguliariosios kariuomenės rūšis,
Savanorių pajėgas ir aktyvųjį kariuomenės rezervą ginkluotai valstybės gynybai,
vadovauti valstybės teritorijos apsaugai, teritorinės jūros, ekonominės zonos
ir oro erdvės kontrolei bei apsaugai.
Kariuomenės vadas atsako, kad
būtų iš anksto parengti kariuomenės dalinių veiksmų planai netikėto užpuolimo
ir kitais neatidėliotinais atvejais.
Ginkluoto užpuolimo ar karo
padėties atveju kariuomenės vadas Respublikos Prezidento dekretu skiriamas visų
Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų vadu, pavaldžiu gynybos veiksmų
civilinei vadovybei.
Gynybos štabas yra bendras
valstybės karinės gynybos štabas. Gynybos štabas rengia ginkluotos gynybos
planus, koordinuoja kariuomenės rūšių štabų veiklą ir teritorinės gynybos štabų
darbą, organizuoja kariuomenės kovinį parengimą bei materialinį aprūpinimą
(logistiką). Gynybos štabo struktūra, funkcijos ir atsakomybės paskirstymas
nustatomi krašto apsaugos struktūrą reglamentuojančiuose teisės aktuose.
Gynybos štabo viršininką skiria
krašto apsaugos ministras kariuomenės vado teikimu. Gynybos štabo aukštuosius
pareigūnus skiria kariuomenės vadas, suderinęs su krašto apsaugos ministru.
Gynybos štabas jungia atskirų kariuomenės rūšių štabų veiklą. Šių štabų
karininkai pagal rotacijos principą dalyvauja Gynybos štabo darbe.
Skirsnio
pakeitimai:
Nr. VIII-770,
1998 06 04, Žin., 1998, Nr. 55-1520 (1998 06 17)
TREČIASIS
SKIRSNIS
TERITORINIS
VADOVAVIMAS GYNYBAI
Lietuvos
teritorija skirstoma į tris karines apygardas.
Krašto apsaugos
ministras kariuomenės vado teikimu skiria karinės apygardos vadą, kuris
formuoja apygardos teritorinį gynybos štabą (ATGŠ). ATGŠ rengia apygardos
teritorijos gynybos planus, užtikrina apygardos Savanorių pajėgų ir kitų
teritorijoje dislokuotų dalinių bei junginių sąveiką.
Krašto apsaugos ministerija
steigia apygardose privalomosios karo tarnybos karių šaukimo centrus. Šie
centrai tvarko karo prievolininkų ir mobilizacijos personalo apskaitą
bei vykdo karo prievolininkų šaukimą.
ATGŠ organizuoja aktyviojo
kariuomenės rezervo karių apmokymą apygardos mokymo centruose ar kariuomenės
daliniuose, vykdo komendantūros funkcijas, palaiko ryšius su Šaulių sąjungos
būriais.
Skirsnio
pakeitimai:
Nr. VIII-770,
1998 06 04, Žin., 1998, Nr. 55-1520 (1998 06 17)
18
skyrius
KARIUOMENĖ
PirmasIS skirsnis
BENDROSIOS
NUOSTATOS
Kariuomenė ištikima Lietuvos
Respublikai, jos Konstitucijai, tarnauja valstybei ir visuomenei, paklūsta
Lietuvos piliečių demokratiškai išrinktai valstybės valdžiai.
Aukštajai karinei vadovybei
taikomi terminuoto skyrimo pareigoms ir rotacijos principai.
Kariuomenė turi būti rengiama
ugdant kario asmenybę, pilietiškumą ir patriotizmą, profesionalius įgūdžius ir
kario etiką. Vadai turi puoselėti karių ir civilių gyventojų tarpusavio
supratimą ir pasitikėjimą.
Kariui garantuojama minties,
įsitikinimų, tikėjimo ir sąžinės laisvė. Kiekvieno kario žmogaus orumas turi
būti gerbiamas, karys neturi patirti pažeminimų. Karių teisės tarnybos
(įskaitant rezervo tarnybą) metu gali būti įstatymo apribotos tiek, kiek reikia
tarnybos pareigoms vykdyti ir kariniam paklusnumui užtikrinti. Šie apribojimai
taikomi dėl nuomonės reiškimo, privataus gyvenimo apsaugos, tarnybos vietos
garantijų, susivienijimų laisvės, grupinių peticijų, gyvenimo vietos
pasirinkimo, gyvenamojo būsto neliečiamybės.
Kariuomenėje veikia karo
kapelionų institutas. Politinių partijų veikla kariuomenėje neleidžiama.
Kariui ar kariuomenės daliniui
negali būti duotas įsakymas, prieštaraujantis įstatymams. Joks kariuomenėje
tarnaujantis asmuo negali būti verčiamas tarnauti kitam asmeniui ar asmenų
grupei, išskyrus oficialią pareigą.
AntrasIS skirsnis
KARIUOMENĖS
SUDĖTIS IR FUNKCIJOS
Kariuomenę
sudaro:
- reguliariosios pajėgos;
- Savanorių pajėgos;
- aktyvusis rezervas.
Reguliariosios pajėgos
formuojamos Konstitucijos nustatytos privalomosios karo tarnybos, taip pat
profesinės karo tarnybos pagrindais. Privalomoji karo tarnyba susideda iš
pradinės tarnybos reguliariosiose pajėgose ir paskesnės tarnybos aktyviajame
rezerve ir yra skirta parengti piliečiams ginkluotai Lietuvos gynybai.
Privalomoji karo tarnyba atliekama tik kariuomenėje.
Privalomosios
tarnybos reguliariosiose pajėgose ir aktyviajame rezerve trukmę, periodiškumą
ir kitas sąlygas nustato įstatymai. Įstatymai taip pat nustato darbo vietos
apsaugos garantijas privalomosios (pradinės ir rezervo) tarnybos metu.
Šauktinio arba
piliečio, kuriam pradinė privalomoji karo tarnyba buvo atidėta, nepriekaištinga
ir įstatymo nustatytos trukmės savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba
prilyginama pradinei privalomajai karo tarnybai. Įstatymai nustato atvejus ir
tvarką, kai tarnyba Savanorių pajėgose gali būti prilyginta privalomajai tarnybai
aktyviajame rezerve. Įstatymai nustato aukštųjų ir aukštesniųjų specialiųjų
mokyklų studentų karinio apmokymo ir pirminės tarnybos trukmę bei atlikimo
tvarką.
Karo padėties, mobilizacijos ir
karo atveju tarnybos trukmė neribojama.
Yra dvi rezervo stadijos: tarnyba
aktyviajame rezerve ir paskesnis priklausymas individualiam mobilizacijos
rezervui.
Kiekvienas
tarnybos aktyviajame rezerve prievolininkas turi priskirtą tarnybos vietą
dalinyje. Atlikę privalomąją karinę tarnybą reguliariosiose pajėgose ir
aktyviajame rezerve bei sulaukę įstatymų nustatyto amžiaus piliečiai perkeliami
į individualų mobilizacijos rezervą. Individualaus mobilizacijos rezervo
asmenys pašaukiami į krašto apsaugos tarnybą ypatingais atvejais arba
visuotinės mobilizacijos atveju.
Reguliariąsias
pajėgas sudaro:
- sausumos pajėgos, kurių
paskirtis - valstybės teritorijos karinė apsauga ir valstybės gynimas;
- karinės oro
pajėgos, kurių paskirtis - oro erdvės kontrolė, apsauga ir gynyba, parama
sausumos ir jūrų pajėgoms bei specialiųjų operacijų vykdymas;
- karinės jūrų pajėgos, kurių
paskirtis - teritorinės jūros ir išimtinės ekonominės zonos kontrolė, apsauga
ir gynyba, pakrančių ir laivybos apsauga, specialiosios užduotys - konvojus,
evakuacija ir kt.
Kariuomenės skaičių ir principinę
struktūrą krašto apsaugos ministro teikimu tvirtina Seimas.
Taikos metu kariuomenė:
- saugo
valstybės teritoriją, oro erdvę, teritorinius vandenis ir išimtinę ekonominę
zoną bei karinius objektus;
- palaiko kovinę parengtį;
- rengiasi ir, Seimui nutarus,
savanoriškumo pagrindais dalyvauja taikos operacijose ir misijose už Lietuvos
ribų;
- šio skyriaus penktajame
skirsnyje numatytais atvejais gali būti pasiųsta padėti civilinei valdžiai.
Skirsnio
pakeitimai:
Nr. VIII-770,
1998 06 04, Žin., 1998, Nr. 55-1520 (1998 06 17)
TrečiasIS skirsnis
KRAŠTO
APSAUGOS SAVANORIŲ PAJĖGOS
Krašto apsaugos
savanorių pajėgos (sutrumpintai - Savanorių pajėgos) yra sudedamoji kariuomenės
dalis. Savanorių pajėgų vadą skiria krašto apsaugos ministras kariuomenės vado
teikimu. Savanorių pajėgų vadas pavaldus kariuomenės vadui. Savanorių pajėgų
vienetai formuojami kiekvienoje teritorinėje apygardoje. Jų pagrindinė
paskirtis - vykdyti gynybos uždavinius savo apygardoje.
Taikos metu
Savanorių pajėgų funkcijos yra: savanorių karinis parengimas ir jų dalinių
parengimas gynybai savo teritorijoje ir bendriems gynybos uždaviniams vykdyti;
savanorių rezervo rengimas; gynybos infrastruktūros ir strateginių objektų
apsauga; pagalba katastrofų atvejais. Savanorių tarnybos tvarką, Savanorių
pajėgų veiklą bei funkcijas nustato įstatymai.
Savanorių pajėgų daliniai gynybai
rengiami bendrai su kitais kariuomenės daliniais, o pasienio apygardose – taip
pat su Valstybės sienos apsaugos tarnybos daliniais.“
Skirsnio
pakeitimai:
Nr. VIII-770,
1998 06 04, Žin., 1998, Nr. 55-1520 (1998 06 17)
Nr. VIII-1997, 2000 10 10, Žin., 2000, Nr.
92-2849 (2000 10 31)
KetvirtasIS skirsnis
KARO
AKADEMIJA
Karo akademija yra karininkų
rengimo ir jų karinės kvalifikacijos kėlimo institucija, pavaldi krašto
apsaugos ministrui ir kariuomenės vadui. Biudžeto lėšos Akademijai finansuoti
skiriamos Krašto apsaugos ministerijai. Bendruosius aukštojo mokslo
reikalavimus karo akademijos studentams nustato Švietimo ir mokslo ministerija.
Krašto apsaugos ministerija,
atsižvelgdama į NATO narių ir kitų Europos valstybių patirtį bei Lietuvos
karininkų poreikius, parengia ir pateikia Seimui aprobuoti Lietuvos karininkų
korpuso rengimo ir profesinio tobulinimo koncepciją.
Valstybės užpuolimo (karo) ar
karo padėties atveju Karo akademija, kaip ginkluotųjų pajėgų sudedamoji dalis,
tampa pavaldi kariuomenės vadui.
Penktasis skirsnis
KARIUOMENĖS
PANAUDOJIMAS TAIKOS METU
Taikos metu Lietuvos kariuomenė
už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų gali būti panaudota tik Seimui leidus.
Nepaprastosios padėties atveju
kariuomenė gali būti pasiųsta padėti policijai, kai reikia užkirsti kelią
antikonstituciniams smurtiniams veiksmams ar juos stabdyti. Įsakymą pasiųsti
kariuomenę į pagalbą policijai duoda Respublikos Prezidentas, remdamasis Seimo
sprendimu dėl kariuomenės panaudojimo. Kai įstatymų nustatyta tvarka ir
atvejais Respublikos Prezidentas priima neatidėliotiną sprendimą dėl
nepaprastosios padėties įvedimo ir įsako pasiųsti kariuomenę į pagalbą
policijai, šiuos sprendimus turi patvirtinti Seimas.
Respublikos Prezidentas arba
krašto apsaugos ministras be Seimo sutikimo gali įsakyti panaudoti kariuomenę
gelbėjimo darbams avarijų ir katastrofų atvejais. Kariuomenė Respublikos
Prezidento arba krašto apsaugos ministro įsakymu taip pat gali būti pasiųsta į
pagalbą Valstybės sienos apsaugos tarnybai, kai prireikia sustiprinti valstybės
sienos apsaugą.
Netikėtais ir neatidėliotinais
atvejais, kai nusikaltėliai sukelia realų pavojų žmonių gyvybei ar nuosavybei
ir reikia padėti vykdyti skubias tokių nusikaltėlių sulaikymo operacijas,
Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generalinio komisaro,
jo pavaduotojo ar vietos policijos komisariato vadovo raštišku prašymu,
civilinei operacinei vadovybei leidus, karinis vienetas operacinio vadovavimo
grandinėje esančio vado įsakymu gali būti pasiųstas teikti konkrečiai
apibrėžtą, neviršijančią 24 valandų vienkartinę pagalbą policijai teisės aktų
nustatyta tvarka. Tokiai operacijai vadovauja Policijos departamento prie
Vidaus reikalų ministerijos generalinio komisaro, jo pavaduotojo ar policijos
komisariato vadovo paskirtas pareigūnas. Prireikus pagalbos teikimo policijai
trukmė, laikantis tokios pat tvarkos, gali būti pratęsta iki 48 valandų.
Tokiai operacijai bendrai
vadovauja policijos paskirtas vadas. Visais atvejais karinė jėga naudojama
minimaliai. Kariuomenės pagalbos teikimo policijai tvarką nustato įstatymai ir
kiti teisės aktai.
Skirsnio
pakeitimai:
Nr. VIII-770,
1998 06 04, Žin., 1998, Nr. 55-1520 (1998 06 17)
Nr. VIII-1997, 2000 10 10, Žin., 2000, Nr.
92-2849 (2000 10 31)
Šeštasis skirsnis
KARINĖ
TEISĖSAUGA
Teisėsaugą kariuomenėje vykdo Lietuvos teisėsaugos institucijų specializuoti padaliniai. Specializuotų padalinių ir pareigūnų veiklos paskirtis – sustabdyti kariškių daromus teisės pažeidimus, tirti tarnybos metu karių ir karininkų padarytus arba susijusius su tarnyba teisės pažeidimus, traukti juos padariusius kariškius atsakomybėn. Karinės teisėsaugos specializuoti padaliniai ir pareigybės steigiami prokuratūros ir ikiteisminio tyrimo įstaigose. Karių ir karininkų bylas dėl tarnybos arba su tarnyba susijusių teisės pažeidimų nagrinėja specializuotas teismas.
Specializuotų karinės teisėsaugos
padalinių ir pareigūnų veiklos, patraukimo atsakomybėn ir proceso ypatumus karo
padėties arba valstybės gynybos (karo) metu nustato įstatymai.
Krašto apsaugos ministerijos sistemoje veikia karo policija, kurios
paskirtis – užkirsti kelią karių viešosios tvarkos ir teisės pažeidimams.
Viešosios tvarkos ar teisės pažeidimų atvejais karo policija sulaiko pažeidėjus
ir atlieka ikiteisminį tyrimą. Karo policijos funkcijas, teises ir pareigas nustato
įstatymai.
Už drausmės pažeidimus krašto
apsaugos tarnyboje kariuomenės vadai turi teisę skirti nuobaudas. Nuobaudų už
drausmės pažeidimus rūšis, karinių pareigūnų teises nuobaudas skirti, jų
skyrimo ir apskundimo procedūras nustato įstatymai.
Skirsnio pakeitimai:
Nr. IX-1457,
2003-04-03, Žin., 2003, Nr. 38-1702 (2003-04-24)
19 skyrius
POLICIJOS
ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos PAJĖGOS
Pagrindinė policijos, kaip
nacionalinio saugumo sistemos sudedamosios dalies, paskirtis – užtikrinti
asmens saugumą, žmogaus teises ir laisves, palaikyti viešąją tvarką, kovoti su
nusikalstamomis veikomis, saugoti valstybės objektus. Policijos funkcijas
nustato įstatymas.
Policijos daliniai formuojami tik
profesionalios tarnybos pagrindais. Privalomoji karo tarnyba policijoje
neatliekama.
Lietuvoje nebus Vidaus reikalų
ministerijos karinių dalinių. Esami vidaus tarnybos daliniai reorganizuojami
taip:
– specializuoti policijos
daliniai, kurių paskirtis – slopinti riaušes kalėjimuose, kovoti su teroristais
ir nusikaltėlių gaujomis, vykdyti sulaikymo ir kitas policijos operacijas,
saugoti svarbius valstybės objektus, numatytus Vyriausybės nutarimu
patvirtintame sąraše, pasilieka pavaldūs Vidaus reikalų ministerijai;
– kalėjimų apsaugos tarnyba
perduodama Teisingumo ministerijos žinion;
– vidaus
tarnybos daliniuose tarnaujantys privalomosios krašto apsaugos tarnybos kariai
su kovine ginkluote perkeliami į kariuomenės dalinius.
Valstybės sienos apsaugos tarnybos
paskirtis – įgyvendinti valstybės sienos apsaugą ir valstybės sienos kirtimo
kontrolę, užkardyti ir reguliuoti pasienio incidentus. Ši tarnyba priklauso
Vidaus reikalų ministerijos valdymo sričiai. Pagal Gynybos štabo planus šios
tarnybos daliniai rengiami ginkluotos gynybos veiksmams valstybės gynybos
(karo) atveju. Jų rengimo gynybai tvarką reglamentuoja įstatymas.
Valstybės sienos apsaugos
tarnybos, o prireikus ir specializuoti policijos daliniai karo padėties ir
valstybės gynybos (karo) metu priskiriami ginkluotosioms pajėgoms.
Skyriaus
pakeitimai:
Nr. VIII-1997, 2000 10 10, Žin., 2000, Nr.
92-2849 (2000 10 31)
Nr. IX-1457,
2003-04-03, Žin., 2003, Nr. 38-1702 (2003-04-24)
20
skyrius
VALSTYBĖS
SAUGUMO DEPARTAMENTAS
Valstybės saugumo departamentas
yra Seimui ir Respublikos Prezidentui atskaitinga institucija, kurios paskirtis
- apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę
santvarką.
Valstybės saugumo departamento
uždaviniai - vykdyti užsienio žvalgybą ir kontržvalgybą, laiku atskleisti
veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos
neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams,
gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti
įstatymų nustatyta tvarka.
Valstybės saugumo departamentas
teikia žvalgybos ir kontržvalgybos informaciją, išvadas ir rekomendacijas
Respublikos Prezidentui, Vyriausybei ir kitoms valstybės institucijoms.
Informaciją, kuri nėra valstybės paslaptis, Departamentas teikia ir visuomenei.
Valstybės saugumo departamento
veiklą reglamentuoja įstatymai.
Valstybės saugumo departamento biudžetas,
ištekliai, darbo metodai ir technika yra valstybės paslaptis.
Seimas atlieka parlamentinę
Departamento veiklos kontrolę. Ši kontrolė atliekama laikantis valstybės
paslapčių apsaugos reikalavimų ir Seimo nustatytų specialių procedūrų.
21
skyrius
CIVILINĖS
SAUGOS IR GELBĖJIMO INSTITUCIJOS
PirmasIS skirsnis
VIENTISA
CIVILINĖS SAUGOS IR GELBĖJIMO SISTEMA
Seimas tvirtina civilinės saugos
ir gelbėjimo vientisos sistemos struktūrą bei jos plėtros programą, aprėpiančią
ir ekstremalių situacijų valdymą bei tarptautinį bendradarbiavimą. Civilinės
saugos ir gelbėjimo vientisos sistemos paskirtis - apsaugoti gyventojus nuo
nelaimių karo ir taikos metu, jiems patiems šioje veikloje aktyviai
dalyvaujant. Ši sistema užtikrina visų gelbėjimo tarnybų parengtį ir
prevencinius veiksmus, o gaivalinių nelaimių, katastrofų ir ginkluotų veiksmų
atvejais - krašto gyventojų perspėjimą ir informavimą, jų gyvybės ir turto
apsaugą, reikalingą neatidėliotiną pagalbą ir evakuaciją iš pavojingų rajonų.
Civilinės saugos ir gelbėjimo
vientisos sistemos struktūrą sudaro: Civilinės saugos departamentas;
Ekstremalių situacijų valdymo centras; ministerijų, kitų valstybės institucijų
bei savivaldybių civilinės saugos, priešgaisrinės gelbėjimo, paieškos ir
gelbėjimo, kitos teritorinės gyventojų perspėjimo, informavimo, gelbėjimo,
pagalbos ir evakuacijos tarnybos.
Ministerijų, kitų valstybės
institucijų ir savivaldybių civilinės saugos tarnybų paskirtis - apmokyti
civilius gyventojus praktinių apsisaugojimo veiksmų, gyventojus perspėti ir
informuoti, apsaugoti juos ir jų turtą, gelbėti ir evakuoti gaivalinių
nelaimių, katastrofų ar ginkluotų veiksmų atvejais bei šalinti jų padarinius.
Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos
paskirtis - rūpintis priešgaisrine sauga, gesinti gaisrus ir dirbti gelbėjimo
darbus, teikti neatidėliotiną medicinos ir techninę pagalbą. Šiems darbams
telkiamos ir savivaldybių bei nevalstybinės priešgaisrinės gelbėjimo
organizacijos.
Paieškos ir gelbėjimo tarnybų
paskirtis - ieškoti ir gelbėti Baltijos jūroje ir Lietuvos teritorijoje
nelaimės ištiktų skraidymo aparatų ir laivų įgulas bei keleivius. Tarnybos
funkcijas nustato įstatymai ir Lietuvos įsipareigojimai dėl tarptautinio
bendradarbiavimo dirbant paieškos ir gelbėjimo darbus.
Jeigu reikia, katastrofoms ir kitoms
didelio masto nelaimėms įveikti, gelbėjimo darbams dirbti bei pasekmėms šalinti
telkiamos ne tik specializuotos civilinės saugos ir gelbėjimo tarnybos, bet ir
kariuomenė, specialistai iš mobilizacinio rezervo, ministerijų, kitų valstybės
institucijų ir savivaldybių organizacijos, panaudojami joms priklausantys
ištekliai, savaveiksmių organizacijų savanoriai. Šio telkimo ir dalyvavimo
darbuose sąlygas ir tvarką nustato įstatymas.
Visų vieningos civilinės saugos
ir gelbėjimo sistemos institucijų ir tarnybų detalią struktūrą, pavaldumą,
funkcijas, atsakomybę, tarpusavio ir su kitomis valstybės institucijomis bei
savivaldybėmis sąveiką nustato įstatymai ir kiti teisės aktai.
AntrasIS skirsnis
CIVILINĖS
SAUGOS DEPARTAMENTAS
Civilinės saugos departamentą
steigia Vyriausybė. Jis vadovauja civilinės saugos vientisos sistemos
nuolatinei veiklai. Departamento pavaldumą, funkcijas, teises ir atsakomybę
gamtinių nelaimių, katastrofų, grėsmių ar valstybės ginkluotos gynybos (karo)
atvejais nustato įstatymai.
Trečiasis skirsnis
EKSTREMALIŲ
SITUACIJŲ VALDYMO CENTRAS
Ekstremalių situacijų valdymo
centras veikia kaip Ekstremalių situacijų komisijos nuolatinė institucija,
turinti Vyriausybės įstaigos statusą. Didelio masto gaivalinių nelaimių,
technologinių avarijų ar katastrofų atvejais jis nedelsiant organizuoja
nelaimės stabdymą, žmonių gelbėjimą ir padarinių šalinimą, tam vadovauja.
Prireikus Centras civilinės saugos ir gelbėjimo tarnyboms telkia į pagalbą
kitoms valstybės institucijoms pavaldžias tarnybas ir techniką, koordinuoja jų
veiksmus. Centro funkcijas ir įgaliojimus nustato Vyriausybė. Vyriausybė
tvirtina ekstremalių situacijų valdymo planus, kuriuose, kai to reikia,
numatomas ministrų vadovavimas gelbėjimo ir pasekmių šalinimo veiksmams.
Skirsnio pakeitimai:
Nr. VIII-770,
1998 06 04, Žin., 1998, Nr. 55-1520 (1998 06 17)
22
skyrius
GINKLŲ
FONDAS
Ginklų fondas - prie Vyriausybės
veikianti valstybinė įstaiga, kurios pagrindinis uždavinys - aprūpinti krašto
apsaugos sistemą ir valstybės institucijas ginklais, karine technika,
šaudmenimis ir sprogmenimis. Ginklų fondas gamina ir remontuoja kariuomenei ir
kitoms valstybės institucijoms reikalingą ginkluotę, šaudmenis ir sprogmenis jo
reguliavimo sričiai priskirtose valstybės įmonėse, įstatymų nustatytomis
sąlygomis ir tvarka užsako ir prižiūri jų gamybą ar remontą kitose įmonėse.
Ginklų fondas taip pat atlieka vyriausybinės agentūros funkcijas, kai perkami
ginklai iš užsienio. Ginklų fondo veiklą reglamentuoja įstatymai.
23
skyrius
ALTERNATYVIOJI
KRAŠTO APSAUGOS TARNYBA
Alternatyvioji krašto apsaugos
tarnyba yra karo prievolei alternatyvi privalomoji krašto apsaugos pagalbinė
tarnyba be ginklų tiems, kurie dėl savo religinių ar pacifistinių įsitikinimų
negali tarnauti su ginklu rankoje. Šios tarnybos tikslas - ugdyti piliečius ir
sudaryti jiems galimybę prisidėti prie krašto apsaugos ir nacionalinio saugumo
stiprinimo alternatyviu būdu. Šią tarnybą krašto apsaugos, gynybos ir nacionalinio
saugumo stiprinimo reikmėms organizuoja Krašto apsaugos ministerija. Tarnybos
atlikimo trukmę ir tvarką nustato įstatymas.
24
skyrius
ŠAULIŲ
SĄJUNGA
Šaulių sąjunga yra savanoriška
sukarinta organizacija, veikianti pagal savo statutą. Ji yra valstybės remiama
pilietinės savigynos institucija. Šaulių sąjungos dalyvavimą krašto apsaugos
veikloje ir bendradarbiavimą su Krašto apsaugos ministerija reglamentuoja
įstatymas. Šaulių sąjungos reikalams Krašto apsaugos ministerija skiria
atsakingą pareigūną.
BAIGIAMOSIOS
NUOSTATOS
25
skyrius
NACIONALINIO
SAUGUMO SISTEMOS PLĖTRA
Lietuvos nacionalinio saugumo
sistema plėtojama nuosekliai, remiantis šio dokumento nustatytais pagrindais.
Nacionalinio saugumo sistemos pagrindais vadovaujamasi ir jie išplėtojami
įstatymuose ir kituose teisės aktuose pertvarkant ir plėtojant valstybės
nacionalinio saugumo institucijas ir tobulinant jų veiklą.
____________________
Pakeitimai:
1.
Lietuvos
Respublikos Seimas, Įstatymas
Nr. VIII-770,
1998 06 04, Žin., 1998, Nr. 55-1520 (1998 06 17)
LIETUVOS
RESPUBLIKOS NACIONALINIO SAUGUMO PAGRINDŲ ĮSTATYMO 5, 6 STRAIPSNIŲ IR PRIEDĖLIO
PAKEITIMO ĮSTATYMAS
2.
Lietuvos
Respublikos Seimas, Įstatymas
Nr. VIII-1026,
1999 01 14, Žin., 1999, Nr. 11-245 (1999 01 27)
LIETUVOS
RESPUBLIKOS NACIONALINIO SAUGUMO PAGRINDŲ ĮSTATYMO PRIEDĖLIO PAPILDYMO
ĮSTATYMAS
3.
Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas
Nr. VIII-1778, 2000 06 29, Žin., 2000, Nr.
58-1710 (2000 07 19)
NACIONALINIO SAUGUMO PAGRINDŲ ĮSTATYMO PRIEDĖLIO 14 SKYRIAUS ANTROJO
SKIRSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS
4.
Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas
Nr. VIII-1997, 2000 10 10, Žin., 2000, Nr.
92-2849 (2000 10 31)
NACIONALINIO SAUGUMO PAGRINDŲ ĮSTATYMO PRIEDĖLIO 7, 12, 15, 18, 19 SKYRIŲ
PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMAS
Šis įstatymas
įsigalioja nuo 2000 m. lapkričio 1 d.
5.
Lietuvos Respublikos Seimas,
Įstatymas
Nr. IX-1360,
2003-03-13, Žin., 2003, Nr. 32-1309 (2003-04-02)
NACIONALINIO SAUGUMO PAGRINDŲ
ĮSTATYMO PRIEDĖLIO 11 SKYRIAUS PAKEITIMO ĮSTATYMAS
6.
Lietuvos Respublikos Seimas,
Įstatymas
Nr. IX-1457,
2003-04-03, Žin., 2003, Nr. 38-1702 (2003-04-24)
NACIONALINIO SAUGUMO PAGRINDŲ
ĮSTATYMO PRIEDĖLIO 18 IR 19 SKYRIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMAS
Šis Įstatymas įsigalioja kartu su Lietuvos
Respublikos baudžiamuoju kodeksu (Žin., 2000, Nr. 89-2741) ir Lietuvos
Respublikos baudžiamojo proceso kodeksu (Žin., 2002, Nr. 37-1341), t.y. nuo2003
m. gegužės 1 d.
***
Pabaiga ***
Redagavo:
Aušrinė Trapinskienė (2003-05-15)
autrap@lrs.lt