LegalizePakeitimų istorija
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas
36 versijos
· 1994-11-10
2024-12-13
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas — arts. 12, 491,
2024-11-01
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas — arts. 61, 40
2024-07-25
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas — arts. 4, 22
2024-05-01
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas — arts. 12, 491,
2024-01-01
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas — arts. 491, 4
2023-06-25
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas — arts. 131, 34,
2023-01-01
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas — arts. 4, 22
2022-05-28
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas — arts. 2, 4, 51
2022-01-03
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas — arts. 233, 222
2022-01-01
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas — arts. 12, 4, 5
2021-07-01
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas — arts. 4, 40
2021-01-01
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas — arts. 131, 4,
2020-07-01
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas — arts. 131, 31,
2020-01-17
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas — arts. 12, 2, 4
2019-09-01
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas — arts. 12, 491,
2019-07-01
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas — arts. 4, 221,
2018-12-03
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas — arts. 4, 49, 4
2018-08-01
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas — arts. 4, 49, 1
2017-11-01
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas — arts. 4, 15
2016-11-18
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas — arts. 4, 49, 4
2016-11-15
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas — arts. 4, 22
2016-07-14
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas — arts. 4, 1
2016-03-01
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas — arts. 121, 18,
2016-01-01
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas — arts. 19, 233,
2015-01-01
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas — arts. 19, 16,
2014-01-08
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas — arts. 19, 16,
2013-05-25
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas — arts. 19, 16,
2011-12-15
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas — arts. 19, 11,
2011-12-01
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas — arts. 16, 11,
2011-10-27
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas — arts. 16, 3, 1
2009-12-28
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas — arts. 16, 3, 1
2007-03-01
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas — arts. 15, 19,
Pakeitimai 2007-03-01
@@ -8,7 +8,7 @@
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARTOTOJŲ TEISIŲ GYNIMO
VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGOS
Į
@@ -20,2500 +20,2330 @@
Nauja įstatymo
redakcija nuo 2001 m. sausio 1d.:
redakcija (keistas įstatymo pavadinimas) nuo 2007 m. kovo 1 d.:
Nr. X-1014,
2007-01-12, Žin., 2007, Nr. 12-488 (2007-01-30)
PIRMASIS
SKIRSNIS
BENDROSIOS NUOSTATOS
1 straipsnis. Įstatymo
paskirtis ir taikymas
1. Šis įstatymas apibrėžia vartotojų teises, vartotojų
teisių apsaugos sritis, nustato vartotojų teisių apsaugos institucinę sistemą,
vartotojų teisių apsaugos institucijų kompetenciją, reglamentuoja vartotojų
švietimą, vartotojų ir pardavėjų, paslaugų teikėjų santykius, vartotojų teisių
gynimo ne teisme tvarką ir atsakomybę už teisės aktų, reglamentuojančių
vartotojų teisių apsaugą, pažeidimus.
2. Šiuo įstatymu siekiama užtikrinti Europos Sąjungos
teisės aktų, nurodytų šio įstatymo priede, taikymą.
3. Šis įstatymas netaikomas švietimo ir socialinėms
paslaugoms, finansuojamoms iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų, asmens
ir visuomenės sveikatos priežiūros paslaugoms, kurių išlaidos pagal įstatymus
yra apmokamos (kompensuojamos) iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo
biudžeto, valstybės ar savivaldybių biudžetų lėšų, aprūpinimui vaistais, taip
pat vykdant teismų sprendimus.
2 straipsnis. Pagrindinės
šio įstatymo sąvokos
1. Gamintojas – teisės aktų nustatyta tvarka
Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos ekonominės erdvės valstybėje veikiantis
(įsteigtas) asmuo, kuris:
1) pagamino gaminį arba apie tai viešai pareiškė
pažymėdamas gaminį savo pavadinimu, prekių ženklu ar kitu skiriamuoju žymeniu;
2) veikia kaip gamintojo atstovas, kai gamintojas nėra
įsisteigęs Europos ekonominės erdvės valstybėje, arba gaminį importuoja, kai
Europos ekonominės erdvės valstybėje įsisteigusio gamintojo atstovo nėra;
3) kaip gaminio tiekimo dalyvis gali daryti poveikį
rinkai tiekiamo gaminio kokybei ir saugai.
2. Finansinė paslauga – draudimo ir pensijų
kaupimo paslaugos ir Finansų įstaigų įstatyme nurodytos finansinės paslaugos.
3. Finansinių paslaugų teikimo sutartis, sudaroma
ryšio priemonėmis, – vartotojo ir paslaugų teikėjo finansinių paslaugų
teikimo sutartis, sudaroma naudojant tik ryšio priemones (vieną ar kelias).
4. Kokybės garantija – gamintojo, pardavėjo,
paslaugos teikėjo įsipareigojimas be papildomo mokesčio vartotojui grąžinti už
prekes ar paslaugas sumokėtą sumą, pakeisti, pataisyti prekes ar kitaip
pašalinti prekių ar paslaugų trūkumus, jei prekė ar paslauga neatitinka
garantijos dokumente ar reklamoje nurodytų sąlygų.
5. Pardavėjas – asmuo, kuris verčiasi prekyba
ir vykdydamas savo verslą siūlo ir parduoda prekes vartotojams.
6. Pardavimo kaina – galutinė prekės, paslaugos
kaina, nustatoma pinigais, su pridėtinės vertės mokesčiu ir visais kitais
mokesčiais, o jei negalima nurodyti tikslios kainos, jos apskaičiavimo
pavyzdys, pagal kurį vartotojas gali kainą patikrinti.
7. Paslauga – atlygintina veikla arba (ir) jos
rezultatas, kuriais siūloma tenkinti ar yra tenkinamas konkretus vartotojo
poreikis.
8. Paslaugų teikėjas – asmuo, kuris vykdydamas
savo verslą siūlo ir atlygintinai suteikia paslaugas vartotojams.
9. Patvarioji laikmena – priemonė, kuri
vartotojui suteikia galimybę saugoti jam skirtą informaciją taip, kad
informacija reikiamą laiką būtų prieinama, kad nepakitusią saugomą informaciją
būtų galima atgaminti (kompiuterio diskelis, skaitomos atminties kompaktinis
diskas (CD-ROM), universalusis skaitmeninis (optinis) diskas (DVD), vartotojo kompiuterio
standusis diskas, kuriame yra įrašytas elektroninis paštas ir kita, išskyrus
interneto puslapius, jei jie neatitinka požymių, apibūdinančių patvariosios
laikmenos sąvoką).
10. Pradinė finansinių paslaugų teikimo sutartis
– vartotojo ir finansinių paslaugų teikėjo sudaryta finansinių paslaugų teikimo
sutartis, neapimanti ateityje atliekamų to paties pobūdžio viena po kitos
einančių arba atskirų operacijų.
11. Prekė – kiekvienas daiktas, siūlomas
parduoti arba parduodamas vartotojui. Šilumos ir elektros energija,
vanduo, gamtinės dujos taip pat laikomos prekėmis.
12. Prekės standartinio vieneto kaina –
galutinė prekės vieno kilogramo, vieno litro, vieno metro, vieno kvadratinio
metro arba vieno kubinio metro kaina, įskaitant visus mokesčius.
13. Ryšio priemonės – priemonės, kurios
fiziškai tuo pačiu metu nedalyvaujant pardavėjui ar paslaugų teikėjui ir
vartotojui gali būti naudojamos pardavėjo ar paslaugų teikėjo ir vartotojo
sutarčiai sudaryti.
14. Vartojimo sutartis – prekių ar paslaugų
įsigijimo sutartis, su pardavėju ar paslaugų teikėju sudaroma su vartotojo
verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos,
namų ūkio poreikiams tenkinti.
15. Vartotojas – fizinis asmuo, kuris pareiškia
savo valią pirkti, perka ir naudoja prekę ar paslaugą asmeniniams,
šeimos, namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti.
16. Vartotojų informavimas – žinių, susijusių
su vartotojų poreikių tenkinimu ir jų teisių apsauga, suteikimas ir skleidimas.
17. Vartotojų konsultavimas – patarimai ir
praktinė pagalba vartotojams vartotojų teisių apsaugos klausimais.
18. Vartotojų švietimas – vartotojų ugdymas,
vartotojų informavimas ir vartotojų konsultavimas.
19. Vartotojų ugdymas – procesas, kurio metu
pagrindinis dėmesys skiriamas vartotojų teisių suvokimui, kritinio mąstymo,
sprendimų ir informacijos priėmimo gebėjimams ugdyti, ir apima formalųjį
švietimą (pradinį, pagrindinį, vidurinį ugdymą, profesinį mokymą,
aukštesniąsias ir aukštojo mokslo studijas) ir neformalųjį švietimą
(ikimokyklinį, priešmokyklinį ugdymą ir kitą neformalųjį vaikų ir suaugusiųjų
švietimą).
ANTRASIS SKIRSNIS
VARTOTOJŲ TEISĖS IR JŲ APSAUGOS ĮGYVENDINIMAS
3 straipsnis. Vartotojų
teisės
1. Vartotojai turi teisę:
1) savo nuožiūra įsigyti ir naudoti prekes ir
paslaugas (pasirinkti pardavėją, paslaugų teikėją);
2) įsigyti saugias, tinkamos kokybės prekes ar
paslaugas;
3) gauti teisingą ir visapusišką informaciją
valstybine kalba apie parduodamas prekes, teikiamas paslaugas;
4) gauti informaciją apie savo teisių įgyvendinimo ir
gynimo tvarką;
5) į pažeistų teisių gynimą ir į turtinės ir
neturtinės žalos (nuostolių) atlyginimą;
6) kreiptis dėl pažeistų teisių gynimo į ginčus
nagrinėjančias institucijas ar teismą;
7) jungtis į vartotojų asociacijas;
8) į švietimą vartojimo srityje;
9) į ekonominių interesų apsaugą.
2. Vartotojai turi ir kitas šio įstatymo ir kitų
teisės aktų nustatytas teises.
4 straipsnis.
Reikalavimai prekių pirkimui–pardavimui, su juo susijusioms paslaugoms ir
atlygintinoms paslaugoms, teikiamoms vartotojams
1. Prekių pirkimui–pardavimui ir su jomis susijusioms
paslaugoms yra taikomi Civilinio kodekso reikalavimai.
2. Teikiant atlygintinas paslaugas vartotojams mutatis
mutandis yra taikomi Civilinio kodekso 6.350–6.370 straipsniuose nustatyti
reikalavimai.
5 straipsnis. Informacijos
apie prekes ir paslaugas pateikimas
1. Gamintojas, pardavėjas, paslaugos teikėjas
vartotojams privalo valstybine kalba suteikti Civiliniame kodekse ir kituose
teisės aktuose nustatytą informaciją ir teisės aktų nustatyta tvarka ženklinti
prekes.
2. Valstybinė kalba privaloma visuose vartotojams
skirtuose viešuosiuose išoriniuose ir vidiniuose prekybos ir paslaugų teikimo
vietų užrašuose, įskaitant prekybos ir paslaugų teikimo vietų pavadinimus.
6 straipsnis. Sąžiningos verslo praktikos principas
Pardavėjai ir paslaugų teikėjai, siūlydami įsigyti ir
teikdami prekes ir paslaugas vartotojams, privalo laikytis sąžiningos verslo
praktikos. Prekės ir paslaugos turi būti siūlomos taip, kad vartotojui būtų
aiškus pasiūlymo komercinis pobūdis.
7 straipsnis. Vartotojų
teisių apsaugos įgyvendinimas
Vartotojų teisių apsauga įgyvendinama:
1) taikant prevencines priemones (ugdant,
informuojant, konsultuojant vartotojus, atliekant tyrimus, atliekant rinkos
priežiūrą ir kitas priemones);
2) per administracinę, civilinę, baudžiamąją
atsakomybę;
3) ginant vartotojų teises ne teisme šio įstatymo
šeštojo skirsnio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir teisme.
TREČIASIS
SKIRSNIS
VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGOS SRITYS IR INSTITUCINĖ SISTEMA
8 straipsnis. Vartotojų teisių apsaugos sritys
Vartotojų teisių apsaugos sritys yra prekių
pirkimas–pardavimas ir su jomis susijusios paslaugos, visos atlygintinos
paslaugos, kai prekės įsigyjamos ar paslaugos teikiamos vartotojams.
9 straipsnis. Vartotojų
teisių apsaugos institucinė sistema
Vartotojų teisių apsaugą Lietuvos Respublikoje
užtikrina:
1) valstybės ir savivaldybių institucijos;
2) vartotojų asociacijos.
10 straipsnis.
Valstybės ir savivaldybių institucijų kompetencija vartotojų teisių apsaugos
srityje
1. Vyriausybė vartotojų teisių apsaugos srityje:
1) kas 4 metai tvirtina Valstybinę vartotojų teisių
apsaugos strategiją;
2) steigia Valstybinę vartotojų teisių apsaugos
tarnybą ir tvirtina jos nuostatus;
3) įstatymų nustatytais atvejais tvirtina sutarčių
standartines sąlygas;
4) tvirtina ar įgalioja valstybės institucijas ir
įstaigas tvirtinti atskirų paslaugų rūšių teikimo taisykles;
5) atlieka kitas įstatymų ir kitų teisės aktų
nustatytas funkcijas.
2. Teisingumo ministerija vartotojų teisių apsaugos
srityje:
1) dalyvauja formuojant ir įgyvendinant vartotojų teisių
apsaugos politiką;
2) dalyvauja organizuojant vartotojų teisių apsaugą;
3) atlieka kitas įstatymų ir kitų teisės aktų
nustatytas funkcijas.
3. Siekiant užtikrinti Teisingumo ministerijai pavestų
funkcijų vartotojų teisių apsaugos srityje įgyvendinimą, sudaroma Vartotojų
teisių apsaugos taryba (toliau – Taryba). Ši taryba yra kolegiali patariamoji
visuomeniniais pagrindais veikianti institucija.
4. Tarybą sudaro po vieną Teisingumo ministerijos,
Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos, Valstybinės maisto ir
veterinarijos tarnybos (toliau – Tarnyba), Valstybinės ne maisto produktų
inspekcijos prie Ūkio ministerijos (toliau – Inspekcija), Valstybinės
visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos
(toliau – Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba) atstovą, keturi
vartotojų asociacijų atstovai ir vienas Lietuvos savivaldybių asociacijos
atstovas. Tarybos nuostatus ir sudėtį tvirtina teisingumo ministras. Tarybai
vadovauja Teisingumo ministerijos atstovas.
5. Taryba:
1) teikia pasiūlymus dėl vartotojų teisių
apsaugos politikos įgyvendinimo ir tobulinimo;
2) analizuoja vartotojų teisių apsaugą
užtikrinančių institucijų informaciją apie jų veiklą ir teikia pasiūlymus dėl
jų veiklos;
3) teikia pasiūlymus dėl vartotojų teisių
apsaugą reglamentuojančių teisės aktų priėmimo ir keitimo.
6. Švietimo ir mokslo ministerija vartotojų teisių
apsaugos srityje:
1) koordinuoja vartotojų ugdymą ir integruoja
vartotojų švietimą į formalųjį švietimą (pradinį, pagrindinį, vidurinį ugdymą,
profesinį mokymą, aukštesniąsias ir aukštojo mokslo studijas) ir neformalųjį
švietimą (ikimokyklinį, priešmokyklinį ugdymą ir kitą neformalųjį vaikų bei
suaugusiųjų švietimą);
2) aprobuoja mokytojų kvalifikacijos tobulinimo
programas, į kurias yra įtraukti vartotojų ugdymo klausimai, ir kartu su
švietimo įstaigomis įgyvendina vartotojų švietimo politiką.
7. Kitos valstybės ir savivaldybių institucijos,
įgyvendinančios priemones, numatytas šio įstatymo 7 straipsnyje, pagal šio ir
kitų įstatymų bei teisės aktų nustatytą kompetenciją, dalyvauja organizuojant
vartotojų teisių apsaugą, ginant vartotojų teises.
11 straipsnis. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos
tarnyba
1. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba yra
valstybės įstaiga prie Teisingumo ministerijos, įgyvendinanti valstybės
politiką vartotojų teisių apsaugos srityje ir užtikrinanti vartotojų teisių
apsaugą.
2. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba yra
juridinis asmuo. Ji turi sąskaitų bankuose ir antspaudą su Lietuvos valstybės
herbu ir savo pavadinimu.
3. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba yra
biudžetinė įstaiga.
4. Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai
vadovauja direktorius. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos
direktorių į pareigas skiria teisingumo ministras Valstybės tarnybos įstatymo
nustatyta tvarka.
5. Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5, 6, 7
punktuose numatytoms funkcijoms įgyvendinti Valstybinės vartotojų teisių
apsaugos tarnybos direktorius iš Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos
struktūrinių padalinių vadovų sudaro kolegialų organą – komisiją. Valstybinės
vartotojų teisių apsaugos tarnybos darbo tvarką nustato šis ir kiti įstatymai,
Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nuostatai ir jos patvirtintas
darbo reglamentas.
12 straipsnis.
Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos funkcijos ir teisės
1. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba
atlieka šias funkcijas:
1) užtikrina vartotojų teisių apsaugą;
2) koordinuoja vartotojų teisių apsaugos institucijų,
atsakingų už tam tikros vartojimo srities reguliavimą, veiklą vartotojų teisių
apsaugos srityje (analizuoja sukauptą, periodiškai iš valstybės ir savivaldybių
institucijų gaunamą informaciją apie vartotojų teisių apsaugą; teikia
pasiūlymus dėl vartotojų teisių apsaugos tobulinimo);
3) priima ir derina teisės aktus, susijusius su
vartotojų teisių apsauga;
4) dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su
vartotojų teisių apsauga, projektų teikia išvadas ir pasiūlymus;
5) vartotojų ginčų sprendimo ne teisme tvarka
nagrinėja vartotojų skundus;
6) įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoja sutarčių
standartines sąlygas ir ginčija nesąžiningas vartojimo sutarčių sąlygas;
7) taiko įstatymų nustatytas poveikio priemones;
8) šio įstatymo septintojo skirsnio nustatyta tvarka
gina vartotojų viešąjį interesą;
9) organizuoja vartotojų švietimą, koordinuoja kitų
valstybės ir savivaldybių institucijų, vartotojų asociacijų veiklą
organizuojant vartotojų švietimą, pardavėjams ir paslaugų teikėjams teikia
informaciją apie vartotojų teises;
10) kuria ir tvarko vartotojų teisių apsaugos duomenų
bazę;
11) kartu su kitomis valstybės institucijomis
organizuoja ir atlieka keitimąsi informacija su Europos Bendrijų Komisija ir
valstybėmis narėmis (RAPEX sistema) Europos Sąjungos teisės aktų nustatyta
tvarka;
12) kartu su Europos Bendrijų Komisija ir kitų Europos
Sąjungos valstybių narių nacionalinėmis institucijomis įgyvendina Europos
Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 dėl nacionalinių
institucijų, atsakingų už vartotojų apsaugos teisės aktų vykdymą,
bendradarbiavimo;
13) atstovauja Lietuvos Respublikai tarptautinėse
organizacijose vartotojų teisių gynimo srityje;
14) atlieka kitas įstatymų ir kitų teisės aktų
nustatytas funkcijas.
2. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba turi
teisę:
1) gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų,
atsakingų už atitinkamą valdymo sritį, informaciją, susijusią su vartotojų
teisių apsauga;
2) gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų, iš
įstaigų, kitų asmenų informaciją ir dokumentus, reikalingus įstatymų
pažeidimams tirti, o prireikus – ir reklamuojamų prekių pavyzdžius;
3) atlikti reikalingus patikrinimus vietoje, kiek to
reikia Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 2006/2004 dėl
nacionalinių institucijų, atsakingų už vartotojų apsaugos teisės aktų vykdymą,
bendradarbiavimo tikslams pasiekti;
4) reikalauti, kad gamintojai, importuotojai,
pardavėjai ir paslaugų teikėjai ar jų atstovai atvyktų į Valstybinę vartotojų
teisių apsaugos tarnybą ir duotų paaiškinimus žodžiu ar raštu;
5) sudaryti komisijas, darbo grupes teisės aktams
rengti ar kitiems Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos kompetencijos
klausimams spręsti, įtraukti į jas kitų institucijų (suderinus su jų vadovais)
specialistus;
6) kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas
teises.
13 straipsnis. Vartotojų
asociacijos
1.
Vartotojų asociacijos turi teisę:
1) tirti vartotojų nuomonę apie prekių ir paslaugų
asortimentą, kokybę, prekybos ir paslaugų teikimo organizavimą;
2) tirti prekių ir paslaugų kokybę bandymų
laboratorijose, taip pat pateikti prekes ir paslaugas ekspertizei ir tyrimams;
3) viešai skelbti vartotojų nuomonės tyrimų, prekių ir
paslaugų ekspertizių ir bandymų tyrimų rezultatus;
4) teikti valstybės ir savivaldybių institucijoms
pasiūlymus dėl vartotojų sveikatai pavojingų prekių gamybos ir paslaugų,
pardavimo (teikimo) uždraudimo;
5) teikti pardavėjams ir paslaugų teikėjams pasiūlymus
dėl vartotojų teisių apsaugos gerinimo;
6) šviesti vartotojus, leisti jiems skirtus leidinius,
rengti laidas ir kt.;
7) atstovauti vartotojams nagrinėjant ginčus vartotojų
ginčų sprendimo ne teisme tvarka;
8) gauti informaciją iš gamintojų, pardavėjų, paslaugų
teikėjų apie parduodamų prekių ir teikiamų paslaugų kokybę ir kitus duomenis,
reikalingus vartotojų teisėms ir interesams ginti;
9) gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių
institucijų;
10) įgyvendinti vartotojų informavimo ir konsultavimo
programas;
11) teikti pasiūlymus dėl vartotojų teisių apsaugos
politikos formavimo ir dalyvauti ją įgyvendinant;
12) šio įstatymo septintojo skirsnio nustatyta tvarka
ginti vartotojų viešąjį interesą;
13) kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas
teises.
2. Šio įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nustatytas
sąlygas atitinkančioms vartotojų asociacijoms, Vyriausybės nustatyta tvarka
pateikusioms veiklos ataskaitą, teikiama valstybės finansinė parama pagal
Vyriausybės patvirtintas taisykles.
3. Savivaldybės turi teisę remti vartotojų asociacijas
savivaldybės tarybos nustatyta tvarka.
KETVIRTASIS
SKIRSNIS
PREKIŲ IR PASLAUGŲ KOKYBĖ IR SAUGA
14 straipsnis. Prekių ir paslaugų kokybės ir saugos
reikalavimai
1.
Prekių ir paslaugų kokybės ir saugos reikalavimus nustato Civilinis kodeksas,
Produktų saugos įstatymas, Maisto įstatymas ir kiti teisės aktai.
2. Jeigu neįrodoma kitaip, prekės ar paslaugos
trūkumai, išaiškėję per 6 mėnesius nuo prekės perdavimo ar paslaugos suteikimo,
laikomi buvusiais perdavimo ar suteikimo vartotojui metu, išskyrus atvejus, kai
tai yra nesuderinama su prekės, paslaugos ar jos trūkumo pobūdžiu.
3. Jeigu prekės pirkimas – pardavimas apima prekės
instaliavimą, įrengimą ar montavimą ir prekes instaliavo, įrengė ar sumontavo
pardavėjas arba jo pasitelkti asmenys, bet koks dėl neteisingo vartojimo prekių
instaliavimo, įrengimo ar montavimo atsiradęs kokybės trūkumas prilyginamas
prekių kokybės trūkumui. Ši nuostata taip pat taikoma tuo atveju, kai
susitariama, kad prekę instaliuos, įrengs ar montuos pats vartotojas, kai jis instaliuoja,
įrengia ar montuoja, o neteisingo instaliavimo, įrengimo ar montavimo
priežastis yra instrukcijos trūkumai.
15 straipsnis.
Draudimas parduoti prekes pasibaigus jų tinkamumo naudoti terminui
Draudžiama parduoti prekes, kurių tinkamumo naudoti terminas
yra pasibaigęs. Prekės laikomos visiškai arba iš dalies nebetinkamomis naudoti
(vartoti) pagal paskirtį, kai jų savybės yra arba gali būti blogesnės, negu
nustatyta tai prekei taikomame techniniame reglamente ir (ar) gamintojo
deklaruojamame norminiame dokumente, ir jeigu prekių savybės yra arba gali būti
blogesnės, negu vartotojas galėjo tikėtis iki šio termino pabaigos.
16 straipsnis. Kokybės
garantija
1. Pardavėjo, paslaugų teikėjo teikiama kokybės
garantija negali varžyti vartotojų teisių, kurias, įsigijus netinkamos kokybės
prekę ar paslaugą, jiems nustato teisės aktai.
2. Kokybės garantija turi būti valstybine kalba. Joje
turi būti nurodyta, kad kokybės garantija negali varžyti vartotojų teisių
įsigijus netinkamos kokybės prekę ar paslaugą, taip pat paprasta, aiškia,
suprantama kalba nurodytas garantijos teikėjo pavadinimas (arba vardas,
pavardė) ir adresas ir išdėstytos garantijos sąlygos, įskaitant trukmę, taikymo
teritoriją, informaciją, reikalingą pareikšti pretenzijas dėl garantijos.
3. Vartotojo reikalavimu kokybės garantija turi būti
pateikiama raštu ar kitoje vartotojui prieinamoje patvariojoje laikmenoje.
4. Vartotojas turi teisę reikalauti taikyti kokybės
garantiją, neatsižvelgiant į tai, kad ji suteikta pažeidžiant šio įstatymo ar kitų
teisės aktų reikalavimus.
PENKTASIS
SKIRSNIS
VARTOTOJŲ ŠVIETIMAS
17 straipsnis. Vartotojų švietimo samprata
1. Vartotojų švietimu laikomas procesas, kurio metu
vartotojams sudaromos galimybės įgyti žinių ir gebėjimų, kurių reikės perkant
ir naudojant prekes bei paslaugas asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams
tenkinti, vartotojo teisėms įgyvendinti ir ginti.
2. Vartotojų švietimo kryptys ir uždaviniai turi būti
nustatyti Valstybinėje vartotojų teisių apsaugos strategijoje.
18 straipsnis. Laidų
vartotojų teisių apsaugos klausimais transliavimas
Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija iš skirtų
valstybės biudžeto asignavimų transliuojamose laidose teikia informaciją
vartotojų teisių apsaugos klausimais.
ŠEŠTASIS
SKIRSNIS
VARTOTOJŲ
TEISIŲ GYNIMAS NE TEISME
19 straipsnis. Vartotojų
teisių gynimo būdai
1. Vartotojas, manydamas, kad pardavėjas, paslaugų
teikėjas pažeidė jo teises ar įstatymų saugomus interesus, turi teisę šio
skirsnio nustatyta tvarka kreiptis į pardavėją, paslaugų teikėją, Tarnybą, Inspekciją ar
Valstybinę visuomenės sveikatos priežiūros tarnybą, taip pat į šio įstatymo 22
straipsnio 1 dalyje nurodytas ginčus nagrinėjančias institucijas ar į teismą.
2. Vartotojas turi teisę savo teises ginti ir kitais,
šiame įstatyme nenumatytais, teisėtais būdais.
20 straipsnis. Vartotojo
kreipimasis į pardavėją, paslaugų teikėją
1. Vartotojas, manydamas, kad pardavėjas, paslaugų
teikėjas pažeidė jo teises ar įstatymų saugomus interesus, pirmiausia turi
kreiptis į pardavėją, paslaugų teikėją ir nurodyti savo reikalavimą. Jeigu
pardavėjas, paslaugų teikėjas netenkina vartotojo reikalavimų, o vartotojas
mano, kad jo teisės pažeistos, vartotojas privalo raštu kreiptis į pardavėją ar
paslaugų teikėją ir išdėstyti savo reikalavimus.
2. Pardavėjas, paslaugų teikėjas, nesutikdami su
vartotojo reikalavimais, privalo ne vėliau kaip per 10 dienų nuo vartotojo
kreipimosi gavimo dienos, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip,
pateikti vartotojui išsamų motyvuotą rašytinį atsakymą, pagrįstą dokumentais.
Šių dokumentų kopijos privalo būti pridėtos prie pardavėjo, paslaugų teikėjo
atsakymo vartotojui. Vartotojų prašymus pardavėjai, paslaugų teikėjai nagrinėja
nemokamai.
21 straipsnis. Vartotojo kreipimasis į Tarnybą,
Inspekciją ar Valstybinę visuomenės sveikatos priežiūros tarnybą
1. Jeigu pardavėjas, paslaugų teikėjas nevykdo
vartotojo reikalavimo dėl įsigytų nesaugių ir (ar) netinkamos kokybės prekių ar
paslaugų, dėl prekių grąžinimo, trūkumų pašalinimo, kainos sumažinimo, keitimo
ir (ar) informacijos suteikimo, vartotojas turi teisę kreiptis į Tarnybą,
Inspekciją ar Valstybinę visuomenės sveikatos priežiūros tarnybą. Šios
institucijos privalo išnagrinėti vartotojo prašymą ne vėliau kaip per 20 darbo
dienų nuo prašymo gavimo dienos. Kai dėl objektyvių priežasčių per šį terminą
vartotojo prašymo nagrinėjimas negali būti baigtas, šios institucijos gali
terminą pratęsti, bet ne ilgiau kaip 10 darbo dienų.
2. Tarnyba, Inspekcija ar Valstybinė visuomenės
sveikatos priežiūros tarnyba, išnagrinėjusios vartotojo prašymą, surašo
patikrinimo aktą, kuriame nurodo, ar vartotojo reikalavimas pagrįstas, ir, jei
pagrįstas, pasiūlo pardavėjui, paslaugų teikėjui per nustatytą terminą įvykdyti
vartotojo reikalavimą. Tarnyba, Inspekcija ar Valstybinė visuomenės sveikatos
priežiūros tarnyba informuoja vartotoją apie tikrinimo rezultatus.
3. Jeigu pardavėjas, paslaugų teikėjas Tarnybos,
Inspekcijos ar Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos pasiūlymo
tenkinti vartotojo reikalavimą netenkina, šios institucijos patikrinimo akto
kopiją pateikia Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, kuri sprendžia
klausimą dėl vartotojo teisių gynimo.
4. Jei vartotojo prašymui išnagrinėti reikia atlikti
ekspertizę ar laboratorinius tyrimus, kuriais nustatoma prekių ir (ar) su jomis
susijusių paslaugų kokybė, tai atliekama iš Tarnybai, Inspekcijai ar
Valstybinei visuomenės sveikatos priežiūros tarnybai tam tikslui numatytų
valstybės biudžeto asignavimų, išskyrus šio straipsnio 5 dalyje nustatytus
atvejus.
5. Už ekspertizę ar laboratorinius tyrimus Vyriausybės
ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka apmoka:
1) pardavėjas, paslaugų teikėjas, jeigu nustatoma, kad
prekės ir (ar) su jomis susijusios paslaugos ar kitos atlygintinos paslaugos
yra netinkamos kokybės;
2) vartotojas, jeigu Tarnybos, Inspekcijos ar
Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos sprendimu ekspertizė ar
laboratoriniai tyrimai nebūtini, o vartotojas pageidauja juos atlikti,
pasitvirtinus, kad prekės ir (ar) su jomis susijusios paslaugos ar kitos atlygintinos
paslaugos yra tinkamos kokybės.
6. Jeigu šio straipsnio 5 dalyje nurodyti asmenys
nesumoka už ekspertizę ar laboratorinius tyrimus, Tarnyba, Inspekcija ar
Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba kreipiasi į teismą dėl šių
išlaidų priteisimo.
22 straipsnis. Ginčus
nagrinėjančios institucijos, jų teisės ir pareigos
1. Vartotojų ir pardavėjų, paslaugų teikėjų ginčus
vartotojų ginčų sprendimo ne teisme tvarka nagrinėja šios institucijos (toliau
– ginčus nagrinėjančios institucijos):
1) Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba –
elektroninių ryšių, pašto ir pasiuntinių paslaugų srityse;
2) Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija –
Draudimo įstatymo numatytais atvejais ir tvarka;
3) Valstybinė energetikos inspekcija prie Ūkio
ministerijos – Energetikos įstatyme numatytose vartotojų teisių apsaugos
srityse;
4) Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija
– Energetikos įstatyme numatytose vartotojų teisių apsaugos srityse;
5) kitos institucijos – įstatymų nustatytais atvejais;
6) Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba –
kitose šio straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nenumatytose vartotojų teisių
apsaugos srityse.
2. Ginčai nagrinėjami šio skirsnio nustatyta tvarka,
jei kiti įstatymai nenustato kitaip.
3. Šio straipsnio 1 dalyje išvardytos institucijos,
nagrinėdamos ginčą, turi teisę:
1) kreiptis į vartotoją dėl papildomos informacijos
pateikimo ir nurodyti šios informacijos pateikimo terminą;
2) gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų
informaciją, reikalingą ginčui išnagrinėti ir sprendimui priimti;
3) pareikalauti iš pardavėjo, paslaugų teikėjo,
kuriems pareikštas reikalavimas, per nurodytą terminą pateikti įrodymus,
reikalingus vartotojo prašymui ištirti, ir gauti paaiškinimus žodžiu ir raštu;
4) gauti išvadą iš valstybės ir savivaldybių
institucijų;
5) kitas įstatymuose ir kituose teisės aktuose
numatytas teises.
4. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytos institucijos
privalo pranešti Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai informaciją,
nurodytą šio įstatymo 28 straipsnio 3 dalyje, užtikrinti informacijos
suinteresuotiems asmenims pateikimą raštu ar kita jiems priimtina forma dėl
institucijos kompetencijos nagrinėjant ginčus, nagrinėtinų ginčų pobūdžio,
ginčų nagrinėjimo tvarkos ir terminų, teisės aktų, taikytinų priimant
sprendimą, galimų išlaidų ginčo nagrinėjimo metu, jų paskirstymo, sprendimo
teisinės galios, sprendimo neįvykdymo pasekmių. Šio straipsnio 1 dalyje
nurodytos institucijos savo interneto tinklalapiuose skelbia informaciją apie
gautų vartotojų prašymų nagrinėti ginčus vartotojų ginčų sprendimo ne teisme
tvarka kiekį ir apibendrintus jų nagrinėjimo rezultatus, vidutinį jų
nagrinėjimo laiką, apibendrintų vartotojų reikalavimų rūšis. Be to, šio
straipsnio 1 dalyje nurodytos institucijos teismo ar ginčo šalies prašymu duoda
išvadą byloje, kai ginčo šalis pagal 29 straipsnį kreipiasi į teismą nagrinėti
ginčą iš esmės.
23 straipsnis. Kreipimasis
į ginčus nagrinėjančias institucijas
1. Kiekvienas vartotojas turi teisę šio straipsnio
nustatyta tvarka pateikti prašymą ginčus nagrinėjančiai institucijai, kad būtų
apgintos pažeistos ar ginčijamos jo teisės ir įstatymų saugomi interesai.
2. Vartotojas, kreipdamasis į ginčus nagrinėjančią
instituciją, privalo pateikti:
1) prašymą, kuriame turi būti nurodyta: ginčą
nagrinėjančios institucijos, kuriai teikiamas prašymas, pavadinimas; vartotojo
vardas, pavardė, adresas; pardavėjo, paslaugų teikėjo, dėl kurio veiksmų
(neveikimo) yra pateikiami vartotojo reikalavimai, pavadinimas (vardas,
pavardė), adresas (buveinė); vartotojo teisės ir įstatymų saugomi interesai,
kuriuos, vartotojo nuomone, pažeidžia pardavėjas, paslaugų teikėjas; vartotojo
reikalavimas; informacija apie kreipimąsi į pardavėją, paslaugų teikėją;
informacija, ar tų pačių šalių ginčas dėl to paties dalyko ir tuo pačiu
pagrindu nėra nagrinėjamas ginčus nagrinėjančioje institucijoje, ar ginčo
nagrinėjimas nebuvo nutrauktas pagal šio įstatymo 26 straipsnį, ar ginčus
nagrinėjanti institucija yra priėmusi sprendimą, ar yra įsigaliojęs teismo
sprendimas dėl šio ginčo; pridedamų dokumentų kopijų sąrašas;
2) prašyme išdėstytas aplinkybes patvirtinančių
dokumentų kopijas.
3. Jei kyla abejonių dėl pateiktų dokumentų kopijų
tikrumo, ginčus nagrinėjanti institucija turi teisę pareikalauti, kad
vartotojas ir (ar) pardavėjas, paslaugų teikėjas pateiktų dokumentų originalus.
4. Gavusi šio straipsnio 2 dalyje nurodytus
dokumentus, ginčus nagrinėjanti institucija nustato, ar yra pagrindas
atsisakyti nagrinėti prašymą.
5. Ginčus nagrinėjanti institucija atsisako nagrinėti
vartotojo prašymą:
1) jeigu ji neįgaliota priimti sprendimo dėl vartotojo
prašyme nurodyto reikalavimo. Šiuo atveju ginčus nagrinėjanti institucija ne
vėliau kaip per 5 darbo dienas perduoda vartotojo prašymą kitoms šio įstatymo
22 straipsnio 1 dalyje išvardytoms institucijoms ir apie tai raštu praneša
vartotojui;
2) jeigu tų pačių šalių ginčą dėl to paties dalyko ir
tuo pačiu pagrindu nagrinėja kita ginčus nagrinėjanti institucija ar teismas.
Šiuo atveju vartotojo prašymas per 5 darbo dienas nuo jo gavimo ginčus
nagrinėjančioje institucijoje dienos grąžinamas vartotojui ir nurodomas
grąžinimo pagrindas;
3) jeigu yra priimtas ginčus nagrinėjančios
institucijos sprendimas arba yra įsigaliojęs teismo sprendimas dėl tų pačių
šalių ginčo dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba įsigaliojusi
teismo nutartis priimti tų pačių šalių ieškinio dėl to paties dalyko ir tuo
pačiu pagrindu atsisakymą, arba įsigaliojusi teismo nutartis patvirtinti taikos
sutartį;
4) kuriame nenurodytas vartotojo vardas ir pavardė,
adresas arba kuris vartotojo ar jo atstovo nepasirašytas, arba kurį vartotojo
vardu pateikė neįgaliotas asmuo.
6. Vartotojų asociacijos, atstovaudamos vartotojams
nagrinėjant ginčus vartotojų ginčų sprendimo ne teisme tvarka, turi pateikti
dokumentų, patvirtinančių, kad jos įregistruotos Juridinių asmenų registre, kad
jų steigimo dokumentuose įrašytas veiklos tikslas – vartotojų teisių ir teisėtų
interesų atstovavimas ir gynimas ir kad vartotojai, kurių interesais kreipiasi
asociacija, yra šios asociacijos nariai arba raštu įgaliojo ją ginti savo
interesus, kopijas.
24 straipsnis. Pasirengimas
nagrinėti ginčą
1. Gavusi vartotojo prašymą, ginčus nagrinėjanti
institucija išsiunčia pardavėjui, paslaugų teikėjui, dėl kurio veiksmų
(neveikimo) yra pateiktas vartotojo reikalavimas, pranešimą apie gautą
vartotojo prašymą, šio prašymo ir jo priedų kopijas, reikalaudama ne vėliau
kaip per 10 dienų nuo pranešimo gavimo dienos raštu pateikti išsamius
paaiškinimus ir juos pagrindžiančius dokumentus.
2. Jeigu vartotojas kreipiasi į ginčus nagrinėjančią
instituciją prieš tai dėl prašymo dalyko nesikreipęs į pardavėją, paslaugos
teikėją arba jeigu dėl to kreipėsi, bet per šio įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje
nustatytą terminą negavo jokio atsakymo, ginčus nagrinėjanti institucija turi
vartotojo prašymą išsiųsti pardavėjui, paslaugų teikėjui ir pasiūlyti per jos
nustatytą terminą ginčą išspręsti taikiai. Nesutikdamas spręsti ginčą taikiai,
pardavėjas, paslaugų teikėjas pateikia ginčus nagrinėjančiai institucijai
motyvuotą paaiškinimą ir jį pagrindžiančius įrodymus. Ginčus nagrinėjanti
institucija nenagrinėja ginčo, jeigu pardavėjas, paslaugų teikėjas per jos
nustatytą terminą pasiūlo ginčą spręsti taikiai ir vartotojas su tuo sutinka
arba per ginčus nagrinėjančios institucijos nustatytą terminą nenurodo, kad
nesutinka su tokiu ginčo sprendimo būdu.
3. Ginčus nagrinėjanti institucija gali kreiptis į
valstybės ir savivaldybės instituciją, kuri atsakinga už su ginču susijusią
vartojimo sritį, prašydama išvados dėl vartotojo prašyme nurodyto reikalavimo
ar pardavėjo, paslaugų teikėjo pateiktų paaiškinimų. Nurodytos institucijos
prireikus atlieka ekspertizę ar laboratorinius tyrimus. Ekspertizės ir
laboratoriniai tyrimai apmokami šio įstatymo 21 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatyta
tvarka.
4. Valstybės ir savivaldybių institucijos, atsakingos
už su ginču susijusią vartojimo sritį, išvadas ginčus nagrinėjančiai
institucijai jos reikalavimu pateikia per šios institucijos nustatytą terminą,
bet ne vėliau kaip per 20 darbo dienų. Kai dėl objektyvių priežasčių per šį
terminą išvada negali būti pateikta, šis terminas gali būti pratęstas, bet ne
ilgiau kaip 10 darbo dienų.
25 straipsnis. Ginčų
nagrinėjimas
1. Ginčus nagrinėjanti institucija, pasirengusi
nagrinėti ginčą, jį paprastai nagrinėja rašytinio proceso tvarka pagal jai
pateiktus rašytinius ir (ar) daiktinius įrodymus. Ginčus nagrinėjančios
institucijos sprendimu ginčas gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka,
kai būtina išklausyti žodinius ginčo šalių paaiškinimus, kai siekiama sudaryti
sąlygas ginčą išspręsti taikiai arba kitais reikiamais atvejais. Nagrinėjant
ginčą žodinio proceso tvarka, ginčo šalims ir kitiems suinteresuotiems asmenims
turi būti pranešta apie ginčo nagrinėjimo posėdžio vietą, datą ir laiką. Jeigu
vartotojas neatvyksta į ginčą nagrinėjančios institucijos posėdį be
pateisinamos priežasties arba nepateikia paaiškinimų ir kitų įrodymų, ginčo
nagrinėjimas nutraukiamas pagal šio įstatymo 26 straipsnį. Jeigu pardavėjas ar
paslaugos teikėjas neatvyksta į ginčą nagrinėjančios institucijos posėdį arba
nepateikia paaiškinimų ir kitų įrodymų, ginčus nagrinėjanti institucija turi
teisę priimti sprendimą atsižvelgdama į turimus įrodymus.
2. Ginčai nagrinėjami viešai, išskyrus atvejus, kai
ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimu būtina apsaugoti valstybės,
tarnybos, komercines, banko, profesines paslaptis arba užtikrinti vartotojo
teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą. Visa išnagrinėtos bylos medžiaga,
išskyrus bylų, kurios buvo išnagrinėtos neviešai, medžiagą, yra vieša ir su ja
teisingumo ministro nustatyta tvarka gali susipažinti ir byloje nedalyvavę
asmenys.
3. Ginčas nagrinėjamas laikantis rungimosi ir ginčo
nagrinėjimo operatyvumo bei skaidrumo principų.
4. Ginčus nagrinėjanti institucija išsiaiškina ginčo esmę,
ištiria turimus įrodymus ir imasi priemonių šalims sutaikyti.
5. Žodinio proceso metu ginčo šalys ir visi
nagrinėjant ginčą dalyvaujantys suinteresuoti asmenys laikosi posėdžio
pirmininko nustatytos posėdžio tvarkos.
6. Ginčo šalys ir kiti nagrinėjant ginčą dalyvaujantys
suinteresuoti asmenys turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, daryti išrašus,
nuorašus, kopijas, teikti įrodymus ir dalyvauti juos tiriant, užduoti klausimus
kitiems nagrinėjant ginčą dalyvaujantiems asmenims, pateikti prašymus, gauti
ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimo nuorašą, naudotis kitomis šio
įstatymo suteikiamomis teisėmis. Šiomis teisėmis nagrinėjant ginčą
dalyvaujantys asmenys privalo naudotis sąžiningai, nevilkindami ginčo
nagrinėjimo.
7. Ginčus nagrinėjanti institucija pirmiausia imasi
priemonių vartotojui ir pardavėjui, paslaugų teikėjui sutaikinti ir siūlo ginčą
išspręsti taikiai, jeigu, šios institucijos nuomone, atsižvelgiant į konkrečias
ginčo nagrinėjimo metu paaiškėjusias aplinkybes, taikus susitarimas įmanomas.
Jeigu pardavėjas, paslaugų teikėjas ir vartotojas ginčą užbaigia taikiu
susitarimu, ginčo nagrinėjimas jį nagrinėjančios institucijos sprendimu
nutraukiamas. Jeigu užbaigti ginčą taikiu susitarimu nepavyksta, ginčus
nagrinėjanti institucija priima sprendimą dėl ginčo.
8. Ginčus nagrinėjanti institucija vartotojo prašymą
išnagrinėja ir sprendimą priima ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo prašymo,
atitinkančio šio įstatymo 23 straipsnio reikalavimus, pateikimo dienos, jeigu
kiti įstatymai nenumato kitaip. Kai dėl objektyvių priežasčių per šį terminą
vartotojo prašymo nagrinėjimas negali būti baigtas, ginčus nagrinėjanti
institucija gali terminą pratęsti, bet ne ilgiau kaip 20 darbo dienų. Ginčą
nagrinėjanti institucija imasi priemonių, kad ginčo šalys nepiktnaudžiautų savo
teisėmis ir nevilkintų ginčo nagrinėjimo, ir siekia, kad ginčas per įmanomai
trumpiausią laiką būtų tinkamai išspręstas.
9. Ginčus nagrinėjančios institucijos vartotojų
prašymus nagrinėja nemokamai.
26 straipsnis. Ginčo
nagrinėjimo nutraukimas
1. Ginčus nagrinėjanti institucija nutraukia ginčo
nagrinėjimą šiais atvejais:
1) ginčo šalys susitaiko;
2) vartotojas kviečiamas neatvyksta į ginčus
nagrinėjančios institucijos posėdį be pateisinamos priežasties ar neteikia
paaiškinimų ir įrodymų;
3) viena iš ginčo šalių dėl nagrinėjamo ginčo
kreipiasi į bendrosios kompetencijos teismą;
4) paaiškėja aplinkybės, nurodytos šio įstatymo 23
straipsnio 5 dalies 1–3 punktuose;
5) vartotojas atsisako savo reikalavimų;
6) yra objektyvių aplinkybių, dėl kurių išspręsti
ginčą neįmanoma.
2. Ginčus nagrinėjančiai institucijai nutraukus ginčo
nagrinėjimą, vartotojas neturi teisės pakartotinai dėl to paties dalyko
kreiptis į ginčus nagrinėjančią instituciją, tačiau tai nevaržo jo teisės
kreiptis į teismą.
27 straipsnis. Ginčus
nagrinėjančios institucijos sprendimas
1. Ginčus nagrinėjanti institucija, išnagrinėjusi
vartotojo prašymą, priima vieną iš šių sprendimų:
1) patenkinti vartotojo reikalavimus;
2) iš dalies patenkinti vartotojo reikalavimus;
3) atmesti vartotojo prašymą.
2. Ginčus nagrinėjanti institucija savo sprendimą
priima atsižvelgdama į ginčo nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes ir jas
pagrindžiančius įrodymus.
3. Ginčus nagrinėjančios institucijos sprendime
privalo būti nurodyta:
1) sprendimo priėmimo laikas ir vieta;
2) sprendimą priėmusios institucijos pavadinimas;
3) sprendimą priėmusio kolegialaus organo, jei ginčas
išnagrinėtas kolegialiai, sudėtis, posėdžio sekretorius, ginčo šalys, kiti
nagrinėjant ginčą dalyvavę suinteresuoti asmenys;
4) ginčo esmė;
5) nagrinėjant ginčą dalyvavusių asmenų paaiškinimų
santrauka;
6) įrodymų vertinimas;
7) argumentai, dėl kurių atmetami kai kurie įrodymai;
8) įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais
vadovautasi, kiti teisiniai argumentai;
9) institucijos priimtas vienas iš šio straipsnio 1
dalyje nurodytų sprendimų;
10) sprendimo įvykdymo tvarka ir terminas, per kurį
siūloma sprendimą įvykdyti, informacija, kad apie sprendimo neįvykdymą bus
paskelbta šio įstatymo 28 straipsnio nustatyta tvarka.
4. Ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo
nuorašai per 3 darbo dienas išsiunčiami vartotojui ir pardavėjui, paslaugų
teikėjui.
28 straipsnis. Viešas
paskelbimas
1. Gavusi pranešimą, kad per šio įstatymo 27
straipsnio 3 dalies 10 punkte nurodytą terminą pardavėjas, paslaugos teikėjas
neįvykdė sprendimo, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba apie sprendimo
neįvykdymą skelbia viešai savo interneto tinklalapyje.
2. Gavusi pranešimą, kad pardavėjas, paslaugos
teikėjas neįvykdė taikaus susitarimo, nurodyto šio įstatymo 25 straipsnio 7
dalyje, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba apie taikaus susitarimo
neįvykdymą skelbia viešai savo interneto tinklalapyje.
3. Ginčus nagrinėjančios institucijos privalo pranešti
Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai apie neįvykdytus sprendimus ir
nevykdomus taikius šalių susitarimus nedelsiant, kai tik gauna pranešimą apie
neįvykdymą. Pranešimai apie sprendimų ir taikių susitarimų neįvykdymą
skelbiami viešai Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos interneto
tinklalapyje.
29 straipsnis.
Kreipimasis į bendrosios kompetencijos teismą
Ginčo šalys turi teisę kreiptis į bendrosios
kompetencijos teismą, prašydamos nagrinėti ginčą iš esmės tiek ginčo
nagrinėjimo ginčus nagrinėjančioje institucijoje metu, tiek po šios
institucijos sprendimo priėmimo. Kreipimasis į teismą po ginčą nagrinėjančios
institucijos sprendimo priėmimo nelaikomas šios institucijos sprendimo
apskundimu.
SEPTINTASIS SKIRSNIS
VARTOTOJŲ VIEŠOJO INTERESO GYNIMAS
30 straipsnis. Vartotojų
viešojo intereso gynimas
1. Vartotojų viešąjį interesą gina Valstybinė
vartotojų teisių apsaugos tarnyba ir šio įstatymo 31 straipsnyje nustatytas
sąlygas atitinkančios vartotojų asociacijos, o įstatymų nustatytais atvejais –
kitos valstybės ir savivaldybių institucijos ir juridiniai asmenys.
2. Vartotojų viešojo intereso gynimas – tai ieškinio
ar pareiškimo (skundo) vartotojų viešajam interesui ginti pareiškimas, kai
siekiama pripažinti ar pakeisti teisinius santykius, uždrausti (nutraukti)
pardavėjo ar paslaugų teikėjo veiksmus (neveikimą), kurie pažeidžia vartotojų
teisėtus bendruosius interesus ir yra nesąžiningi vartotojų požiūriu,
neatitinka sąžiningos verslo praktikos arba prieštarauja Civiliniam kodeksui,
šiam įstatymui ar kitiems teisės aktams.
3. Šio skirsnio nuostatos nevaržo vartotojo teisių
pačiam ginti pažeistas teises.
31 straipsnis. Vartotojų
asociacijų teisė ginti vartotojų viešąjį interesą
1. Vartotojų asociacijos turi teisę ginti vartotojų
viešąjį interesą, jei jos atitinka visas šias sąlygas:
1) yra įregistruotos Juridinių asmenų registre;
2) steigimo dokumente yra nurodytas veiklos tikslas –
vartotojų teisių ir teisėtų interesų atstovavimas ir gynimas;
3) asociacijoje yra ne mažiau kaip 20 narių. Tuo
atveju, kai asociacijos nariai yra kitos vartotojų asociacijos, bendras šių
asociacijų narių skaičius turi būti ne mažesnis kaip 20;
4) yra nepriklausomos nuo verslo ir kitų su vartotojų
teisių gynimu nesusijusių interesų.
2. Vartotojų asociacija, pareikšdama ieškinį ar
pareiškimą (skundą) vartotojų viešajam interesui ginti, privalo teismui
pateikti įrodymus, kad ji atitinka šio straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas.
Kad vartotojų asociacija atitinka šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą
sąlygą, patvirtina šios vartotojų asociacijos pareiškimas dėl jos
nepriklausomumo nuo verslo ir kitų su vartotojų teisių gynimu nesusijusių
interesų, jeigu neįrodoma kitaip.
32 straipsnis. Kreipimasis
į pardavėją ar paslaugų teikėją
1. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba,
nustačiusi, kad pažeistas vartotojų viešasis interesas, turi kreiptis į
pardavėją, paslaugų teikėją ir pasiūlyti jam per 14 dienų nuo šio pasiūlymo
gavimo nutraukti viešojo intereso pažeidimą, taip pat nurodyti pardavėjui ar
paslaugų teikėjui, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba kreipsis į
teismą su ieškiniu ar pareiškimu (skundu) viešajam interesui ginti, jeigu
pardavėjas ar paslaugų teikėjas nenutrauks viešojo intereso pažeidimo.
2. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba,
nustačiusi, kad vartojimo sutarties sąlygos yra nesąžiningos, turi kreiptis į
pardavėją, paslaugų teikėją ir pasiūlyti jam per 14 dienų nuo šio pasiūlymo
gavimo pakeisti, panaikinti arba nebetaikyti nesąžiningos sąlygos ar sąlygų
sudarant sutartis su vartotojais, taip pat nurodyti pardavėjui ar paslaugų
teikėjui, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba kreipsis į teismą su
ieškiniu ar pareiškimu (skundu) dėl nesąžiningos sąlygos (sąlygų) pripažinimo
negaliojančiomis ar pakeitimo, jeigu pardavėjas ar paslaugų teikėjas nevykdys
Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos pasiūlymo.
3. Gavęs šio straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytą
Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos pasiūlymą ir sutikdamas
nutraukti viešojo intereso pažeidimą, pardavėjas, paslaugų teikėjas per
nustatytą 14 dienų terminą nusiunčia Valstybinei vartotojų teisių apsaugos
tarnybai pranešimą, kad sutinka nutraukti viešojo intereso pažeidimą arba kad
pažeidimą nutraukė. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, patikrinusi,
kad viešojo intereso pažeidimas tikrai nutrauktas, pranešimą apie tai skelbia
savo interneto tinklalapyje. Jeigu viešojo intereso pažeidimas nenutrauktas,
Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba kreipiasi į teismą dėl viešojo
intereso gynimo.
4. Šio straipsnio 1–3 dalių nuostatos mutatis mutandis
taikomos ir tais atvejais, kai vartotojų viešąjį interesą įstatymų
nustatytais atvejais gina kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, o šio
straipsnio 1 ir 2 dalys mutatis mutandis – kai viešąjį vartotojų
interesą gina vartotojų asociacijos ir įstatymų nustatytais atvejais kiti
juridiniai asmenys.
33 straipsnis.
Europos Sąjungos valstybių narių institucijų ar organizacijų teisė pareikšti
ieškinį Lietuvoje ginant viešąjį interesą
1. Europos Sąjungos valstybių narių institucijos ar
organizacijos, kurias Europos Komisija įtraukia į Europos Parlamento ir Tarybos
direktyvoje 98/27/EB dėl draudimų ginant vartotojų interesus numatytą sąrašą ir
paskelbia Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, turi teisę pagal Civilinio
proceso kodekso 49 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos teismuose pareikšti
ieškinius dėl įpareigojimų prekių ar paslaugų pardavėjams (teikėjams) nutraukti
viešąjį interesą pažeidžiančius veiksmus. Šios dalies nuostatos taikomos tais
atvejais, kai Lietuvoje veikiančių prekių ar paslaugų pardavėjų (teikėjų)
veiksmai pažeidžia Europos Sąjungos teisės aktus, kurių sąrašą pagal Europos
Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/27/EB dėl draudimų ginant vartotojų
interesus priedą tvirtina Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, ir tais
veiksmais pažeidžiamas kitos valstybės narės viešasis vartotojų interesas.
2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta teise pareikšti
ieškinį Europos Sąjungos valstybių narių institucijos ar organizacijos gali
pasinaudoti tik tuo atveju, jeigu prieš tai raštu konsultavosi su Lietuvos
Respublikos valstybine vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Lietuvos Respublikos
valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba privalo pateikti atsakymą Europos
Sąjungos valstybių narių institucijoms ar organizacijoms per 14 dienų. Europos Sąjungos
valstybių narių institucijos ar organizacijos prieš pareikšdamos ieškinį taip
pat turi teisę kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją dėl vartotojų viešąjį
interesą pažeidžiančių veiksmų nutraukimo ir pasiūlyti jam per 14 dienų nuo šio
pasiūlymo gavimo nutraukti veiksmus, pažeidžiančius vartotojų viešąjį interesą,
taip pat nurodyti pardavėjui ar paslaugų teikėjui, kad jei pardavėjas ar
paslaugų teikėjas nenutrauks veiksmų, pažeidžiančių viešąjį vartotojų interesą,
Europos Sąjungos valstybių narių institucijos ar organizacijos kreipsis į
teismą su ieškiniu viešajam interesui ginti.
3. Lietuvos Respublikos valstybinė vartotojų teisių
apsaugos tarnyba praneša Europos Komisijai apie Lietuvoje priimtą išankstinių
konsultacijų procedūrą, numatytą šio straipsnio 2 dalyje.
34 straipsnis.
Vartotojų viešojo intereso gynimas Europos Sąjungos valstybėse narėse
1. Lietuvos Respublikos valstybinė vartotojų teisių
apsaugos tarnyba turi teisę kreiptis į Europos Sąjungos valstybių narių teismus
ar kitas kompetentingas įstaigas su prašymu priimti sprendimą, įpareigojantį
prekių ar paslaugų pardavėją (teikėją), veikiantį toje Europos Sąjungos
valstybėje narėje, nutraukti Lietuvos vartotojų viešojo intereso pažeidimą.
2. Šio įstatymo 31 straipsnyje nustatytus
reikalavimus atitinkančios vartotojų asociacijos, apie kurias pranešta Europos
Komisijai pagal šio straipsnio 3 dalį, taip pat turi teisę kreiptis į kitų
Europos Sąjungos valstybių narių teismus ar kitas kompetentingas įstaigas su
prašymu priimti sprendimą, įpareigojantį prekių ar paslaugų pardavėją
(teikėją), veikiantį toje Europos Sąjungos valstybėje narėje, nutraukti
Lietuvos vartotojų viešojo intereso pažeidimą.
3. Lietuvos Respublikos valstybinė vartotojų teisių
apsaugos tarnyba 31 straipsnyje nustatytus reikalavimus atitinkančių vartotojų
asociacijų prašymu praneša Europos Komisijai šių asociacijų pavadinimus ir
tikslus. Jeigu kiti įstatymai numatys
kreipimosi į kitų Europos Sąjungos valstybių narių teismus ar kitas
kompetentingas įstaigas teisę kitoms valstybės institucijoms, Lietuvos
Respublikos valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba praneša Europos
Komisijai šių institucijų pavadinimus ir jų įgaliojimų apimtį.
35 straipsnis.
Viešas paskelbimas apie viešojo intereso gynimą
1. Šio įstatymo 31 straipsnyje nustatytas sąlygas
atitinkančios vartotojų asociacijos, o įstatymų nustatytais atvejais – kitos
valstybės ir savivaldybių institucijos ir juridiniai asmenys, ginantys
vartotojų viešąjį interesą, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo ieškinio ar
pareiškimo (skundo) priėmimo nagrinėti teisme apie tai privalo pranešti
Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai. Valstybinė vartotojų teisių
apsaugos tarnyba šią informaciją skelbia savo interneto tinklalapyje.
2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, ne
vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo pagal šį skirsnį priėmimo,
šį sprendimą išsiunčia Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai.
Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba įsiteisėjusius teismo sprendimus,
kuriuose nustatytas viešojo intereso pažeidimas, skelbia savo interneto
tinklalapyje.
AŠTUNTASIS SKIRSNIS
finansinių paslaugų teikimAS
PAGAL SUTARTIS, SUDAROMAS NAUDOJANT RYŠIO PRIEMONES
36 straipsnis.
Finansinių paslaugų teikimas pagal sutartį, sudaromą ryšio priemonėmis
1. Šio skirsnio nuostatos taikomos, kai
finansinės paslaugos teikiamos pagal sutartis, sudarytas ryšio priemonėmis
dalyvaujant pačiam paslaugų teikėjui ar jo tarpininkui. Finansinių paslaugų
teikimo santykiams, kurių šio skirsnio nuostatos nenustato, taikomas Civilinis
kodeksas ir kiti teisės aktai, reglamentuojantys finansinių paslaugų teikimą.
2. Vartotojai negali atsisakyti šiame skirsnyje jiems
suteiktų teisių.
3. Tuo atveju, kai finansinių paslaugų teikimo sutartį
sudaro pradinė finansinių paslaugų teikimo sutartis, šio skirsnio nuostatos
taikomos tik pradinei finansinių paslaugų teikimo sutarčiai, o po šios
sutarties sudarymo ateityje atliekamoms to paties pobūdžio viena po kitos
einančioms operacijoms ar atskirų operacijų grupei šio skirsnio nuostatos netaikomos.
4. Kai pradinė finansinių paslaugų teikimo sutartis
nesudaroma, tačiau tos pačios sutarties šalys vėliau atlieka to paties pobūdžio
vieną po kitos einančias ar atskiras finansines operacijas, šis straipsnis
taikomas tik pirmajai operacijai. Tačiau jeigu ilgiau negu vienerius metus to
paties pobūdžio operacija neatliekama, kita operacija laikoma pirmąja operacija
ir jai taikomi šiame straipsnyje nustatyti reikalavimai.
5. Finansinių
paslaugų teikėjas iki finansinių paslaugų teikimo sutarties sudarymo privalo
pateikti vartotojui informaciją, kurioje turi būti duomenys, susiję su paslaugų
teikėju, finansine paslauga, finansinių paslaugų teikimo sutartimi, sudaroma
ryšio priemonėmis, ir žalos atlyginimu.
6. Apie finansinių paslaugų teikėją turi būti nurodyta:
1) paslaugų teikėjo pavadinimas, buveinė (adresas),
telefono, fakso numeriai, elektroninio pašto, interneto tinklalapio adresai,
registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie šį juridinį asmenį,
juridinio asmens kodas, taip pat duomenys apie paslaugų teikėjo pagrindinę
komercinę veiklą;
2) duomenys, pagal kuriuos galima identifikuoti
vartotojo gyvenamosios vietos valstybėje veikiantį finansinių paslaugų teikėjo
atstovą, ir vartotojo santykiams su atstovu, jei jis yra, svarbus adresas;
3) jeigu iki sutarties sudarymo vartotojas
konsultuojasi su specialistu, kuris nėra finansinių paslaugų teikėjas, ir jei
konsultavimosi su specialistu faktas ir visi būtini pateikti duomenys yra
žinomi finansinių paslaugų teikėjui, – specialisto vardas, pavardė, pareigos,
pagrindas, kuriuo jis veikia, ir adresas;
4) jeigu paslaugų teikėjo veiklai būtina licencija ir
(ar) leidimas – licenciją ir (ar) leidimą išdavusi institucija, jos adresas,
telefono, fakso numeriai, elektroninio pašto, interneto tinklalapio adresai ir
licencijos išdavimo data.
7. Apie finansinę paslaugą turi būti nurodyta:
1) apibūdintos pagrindinės jos ypatybės;
2) kaina, įskaitant visas per paslaugų teikėją mokamas
įmokas, rinkliavas ir išlaidas bei mokesčius, o jeigu negalima nurodyti
tikslios kainos, jos apskaičiavimo pavyzdys, pagal kurį vartotojas kainą gali
patikrinti;
3) informacija apie tai, kad finansinė paslauga yra
susijusi su sandoriais, ypač rizikingais dėl specifinių ypatybių ar atliktinų
operacijų;
4) informacija apie tai, kad finansinės paslaugos
kaina susijusi su finansų rinkos svyravimais, kurių paslaugos teikėjas
nekontroliuoja, o ankstesni rezultatai nėra būsimų rezultatų rodikliai;
5) informacija apie tai, kad gali būti papildomų
mokesčių ir (ar) išlaidų, nesusijusių su paslaugos teikėju;
6) laikotarpis, kurį pasiūlyme pateikta informacija
galioja;
7) finansinės paslaugos apmokėjimo ir vykdymo tvarka;
8) vartotojui tenkančios papildomos naudojimosi ryšio
priemonėmis išlaidos, jeigu tokios papildomos išlaidos skaičiuojamos.
8. Apie finansinių paslaugų teikimo sutartį, sudarytą
ryšio priemonėmis, turi būti nurodyta:
1) vartotojo teisė atsisakyti sutarties ir šios teisės
įgyvendinimo tvarka, įskaitant informaciją apie įmokas, kurias vartotojui gali
reikėti sumokėti, apie nepasinaudojimo šia teise pasekmes arba kad nėra teisės
atsisakyti sutarties;
2) trumpiausias sutarties galiojimo terminas, jei
finansinių paslaugų teikimas yra nevienkartinio pobūdžio;
3) informacija apie šalių teises nutraukti sutartį
prieš terminą arba vienašališkai, įskaitant sutartyje nustatomas netesybas;
4) praktiniai nurodymai, susiję su teise atsisakyti
sutarties, įskaitant adresą, kuriuo turėtų būti siunčiamas pranešimas apie
sutarties atsisakymą;
5) valstybė arba valstybės, kurių teise iki sutarties
su vartotoju sudarymo vadovaujasi paslaugos teikėjas;
6) sutarties nuostatos dėl sutarčiai taikomos teisės
ir (ar) bylos teismingumo;
7) kokia kalba ar kalbomis pateikiama informacija apie
sutarties terminus ir sąlygas, šiame skirsnyje nurodyta išankstinė informacija,
taip pat kokia kalba ar kalbomis paslaugos teikėjas, suderinęs su vartotoju,
įsipareigoja palaikyti ryšius šios sutarties galiojimo metu.
9. Apie žalos atlyginimą turi būti nurodyta:
1) ginčų dėl pažeistų vartotojo teisių sprendimo ne
teisme tvarka arba kad tokia tvarka nenustatyta;
2) draudimo (garantiniai) fondai ar kita žalos
atlyginimo tvarka.
10. Šio straipsnio 6–9 dalyse nurodytos informacijos
komercinis pobūdis turi būti aiškiai ir suprantamai išdėstytas ir tikti
naudojamoms ryšio priemonėms atsižvelgiant į sutartiniams santykiams taikomus
sąžiningumo ir neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų apsaugą užtikrinančius
principus.
11. Iki sutarties sudarymo vartotojui pateikiama
informacija apie sutartines prievoles, kurios bus privalomos vartotojui ir
paslaugos teikėjui pagal sutarčiai, jei ji būtų sudaryta, taikomą teisę.
12. Jeigu kalbama telefonu, pokalbio su vartotoju
pradžioje turi būti pateikiama informacija apie finansinės paslaugos teikėją ir
nurodomas skambučio komercinis tikslas. Kai vartotojas aiškiai pareiškia savo
sutikimą, taip pat pateikiami duomenys apie skambinantį asmenį, jo ryšį su
finansinių paslaugų teikėju ir šio straipsnio 7 dalies 1, 2, 5 punktuose ir 8
dalies 1 punkte nurodyta informacija (išskyrus informaciją apie nepasinaudojimo
teise atsisakyti sutarties pasekmes).
13. Jeigu kalbama telefonu, finansinės paslaugos
teikėjas praneša vartotojui apie šio teisę gauti kitą, negu nurodyta šio
straipsnio 12 dalyje, informaciją ir nurodo, kokio pobūdžio ta informacija yra.
14. Sudaręs sutartį, vartotojas bet kuriuo sutarties
galiojimo metu turi teisę reikalauti, kad bet kokia su sutartimi susijusi
informacija jam būtų pateikta raštu. Vartotojas turi teisę keisti naudojamas
ryšio priemones, jei tai neprieštarauja sudarytai sutarčiai arba teikiamų
finansinių paslaugų pobūdžiui.
15. Iki sutarties sudarymo vartotojas turi gauti šio
straipsnio 6–9 dalyse nurodytą informaciją raštu ar kitoje vartotojui
prieinamoje patvariojoje laikmenoje.
16. Jeigu vartotojo prašymu sutartis sudaroma tokiomis
ryšio priemonėmis, kuriomis neįmanoma pateikti informacijos pagal šio
straipsnio 15 dalies reikalavimus, paslaugos teikėjas nedelsdamas informaciją
pateikia po sutarties sudarymo.
17. Pareiga įrodyti, kad informacija buvo pateikta
vartotojui pagal šio straipsnio reikalavimus, kad vartotojas išreiškė savo
valią sudaryti sutartį ir kad sutartis vykdoma tinkamai, tenka paslaugos
teikėjui.
37 straipsnis.
Vartotojo teisė atsisakyti finansinių paslaugų sutarties, sudarytos ryšio
priemonėmis, ar ją nutraukti
1. Vartotojas turi teisę atsisakyti finansinių
paslaugų teikimo sutarties, sudarytos ryšio priemonėmis, apie tai raštu
pranešdamas paslaugos teikėjui per 14 dienų nuo sutarties sudarymo dienos,
jeigu šio straipsnio 2 dalyje nenumatyta kitaip.
2. Vartotojas turi teisę atsisakyti gyvybės draudimo
arba pensijų kaupimo sutarties, sudarytos ryšio priemonėmis, apie tai raštu
pranešdamas paslaugos teikėjui per 30 dienų. Pensijų kaupimo sutarčių
atsisakymo terminas pradedamas skaičiuoti nuo sutarties sudarymo dienos.
Gyvybės draudimo sutarčių atsisakymo terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos
dienos, kurią vartotojas informuojamas, kad sutartis yra sudaryta.
3. Jeigu vartotojas gauna informaciją pagal šio įstatymo 36
straipsnio 15 ar 16 dalį po sutarties sudarymo arba vėliau negu pranešimą, kad
sutartis sudaryta, atsisakymo terminas pradedamas skaičiuoti nuo informacijos
gavimo dienos.
4. Šiame straipsnyje numatytą vartotojo teisę
atsisakyti sutarties draudžiama suvaržyti papildomais įpareigojimais, įmokomis
arba bet kokiu kitu būdu ją apriboti ar panaikinti, išskyrus šiame straipsnyje
numatytus atvejus.
5. Vartotojas negali pasinaudoti šiame straipsnyje
nustatyta teise atsisakyti:
1) sutarties dėl finansinių paslaugų, kurių kaina
susijusi su finansų rinkos svyravimais, kurie gali būti per nustatytą sutarties
atsisakymo terminą ir kurių nekontroliuoja paslaugos teikėjas. Finansinė
paslauga, kurios kaina susijusi su finansų rinkos svyravimais, kurie gali būti
per nustatytą sutarties atsisakymo terminą ir kurių nekontroliuoja paslaugos
teikėjas, – tai paslauga, susijusi su valiutos keitimu, pinigų rinkos
priemonėmis, perleidžiamais vertybiniais popieriais, kolektyvinio investavimo
subjektų investiciniais vienetais, būsimais finansiniais sandoriais, įskaitant
ekvivalenčias atsiskaitymo grynaisiais pinigais priemones, išankstiniais
palūkanų normos sandoriais, apsikeitimo palūkanų normomis, valiuta ir
nuosavybės vertybiniais popieriais sandoriais, pasirinkimo sandoriais įsigyti
ir perleisti bet kokias šiame punkte nurodytas finansines priemones, įskaitant
ekvivalenčias atsiskaitymo grynaisiais pinigais priemones (ši kategorija apima
valiutos ir palūkanų normų pasirinkimo sandorius);
2) kelionių ir bagažo draudimo sutarčių ar panašių
draudimo sutarčių, kurių galiojimo terminas trumpesnis negu vienas mėnuo;
3) sutarčių, kurias vartotojo prašymu abi šalys yra
visiškai įvykdžiusios nepasibaigus sutarties atsisakymo terminui.
6. Vartotojas, norintis pasinaudoti teise atsisakyti
sutarties, iki sutarties atsisakymo termino pabaigos apie tai praneša paslaugų
teikėjui, vadovaudamasis praktiniais nurodymais, jam pateiktais pagal šio
įstatymo 36 straipsnio 8 dalies 4 punktą. Laikoma, kad terminas nepraleistas,
jeigu pranešimas (pateiktas raštu ar patvariojoje laikmenoje, su kuria gali susipažinti
paslaugos teikėjas) išsiunčiamas iki sutarties atsisakymo termino pabaigos.
7. Šis straipsnis netaikomas vartojimo kredito
sutartims, nutrauktoms pagal Civilinio kodekso 6.367 straipsnio 6 dalį ir 6.370
straipsnio 2 dalį.
8. Kai kartu su finansinės paslaugos sutartimi,
sudaryta ryšio priemonėmis, sudaroma kita sutartis naudojant ryšio priemones
dėl paslaugų, kurias pagal trečiosios šalies ir paslaugų teikėjo sutartį teikia
paslaugų teikėjas arba trečioji šalis, pastaroji sutartis nutraukiama be papildomų
įpareigojimų vartotojui, jeigu vartotojas pasinaudoja teise atsisakyti
sutarties.
9. Jeigu paslaugos teikėjas nesilaiko šio skirsnio
nuostatų, ryšio priemonėmis sudaryta finansinių paslaugų teikimo sutartis turi
būti nutraukiama be jokių papildomų įpareigojimų vartotojui.
10. Finansinės paslaugos teikėjas sutartį, kol
nepasibaigęs numatytas jos atsisakymo terminas, gali pradėti vykdyti tik
vartotojo sutikimu. Kai vartotojas pasinaudoja teise atsisakyti sutarties, jis
per sutartyje numatytą terminą sumoka už faktiškai jam pagal sutartį teikėjo
suteiktą finansinę paslaugą.
11. Vartotojas už faktiškai suteiktą finansinę
paslaugą moka, jei jis buvo tinkamai informuotas pagal šio įstatymo 36
straipsnio 8 dalies 1 punktą. Faktą, kad vartotojas buvo tinkamai informuotas,
turi įrodyti finansinės paslaugos teikėjas. Finansinės paslaugos teikėjas
negali reikalauti už suteiktą finansinę paslaugą mokėti, jeigu jis be
išankstinio vartotojo prašymo pradėjo vykdyti sutartį nepasibaigus šio
straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytam sutarties atsisakymo terminui.
12. Finansinių paslaugų teikėjas ne vėliau kaip per 30
dienų nuo pranešimo apie sutarties atsisakymą gavimo dienos grąžina vartotojui
pagal sutartį gautus pinigus (ir (ar) turtą), išskyrus nurodytus šio straipsnio
10 dalyje. Vartotojas, atsisakęs sutarties pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalis,
ne vėliau kaip per 30 dienų nuo pranešimo apie sutarties atsisakymą išsiuntimo
dienos grąžina finansinių paslaugų teikėjui pagal sutartį gautus pinigus (ir
(ar) turtą).
38 straipsnis. Finansinių paslaugų teikimas be
vartotojo sutikimo
1. Draudžiama teikti finansines paslaugas vartotojui
be jo sutikimo, jeigu už jas reikalaujama mokėti.
2. Vartotojas, kuriam buvo suteiktos finansinės
paslaugos be jo sutikimo, gali naudotis tomis paslaugomis savo nuožiūra
neatlygintinai. Šiuo atveju vartotojas atleidžiamas nuo bet kokios su paslaugų
naudojimu susijusios atsakomybės.
39 straipsnis. Pranešimai, neteiktini be vartotojo
sutikimo
1. Finansinės paslaugos teikėjas gali siųsti
pranešimus automatinėmis telefoninio ryšio priemonėmis, nereikalaujančiomis
žmogaus dalyvavimo (automatiniais skambinimo aparatais), ir faksais tik gavęs
išankstinį vartotojo sutikimą.
2. Finansinės paslaugos teikėjas gali naudoti šio
straipsnio 1 dalyje nenurodytas ryšio priemones, kurias vartotojas naudoja savo
asmeniniams poreikiams tenkinti, tik gavęs išankstinį vartotojo sutikimą.
3. Vartotojui turi būti sudarytos sąlygos šio
straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytais atvejais savo valią išreikšti
neatlygintinai.
DEVINTASIS SKIRSNIS
BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
40 straipsnis.
Atsakomybė už vartotojų teisių apsaugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus
Pardavėjai ir paslaugų teikėjai už vartotojų teisių
apsaugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus atsako įstatymų nustatyta
tvarka.
Skelbiu
šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.
RESPUBLIKOS PREZIDENTAS ALGIRDAS
BRAZAUSKAS
Lietuvos
Respublikos
vartotojų
teisių apsaugos įstatymo
priedas
ĮGYVENDINAMI
EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS AKTAI
1.
1998 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/27/EB dėl draudimų ginant vartotojų interesus (OL 2004 m.
specialusis leidimas, 15 skyrius, 4 tomas, p. 223) su paskutiniais pakeitimais,
padarytais 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva
2002/65/EB (OL 2004 m. specialusis leidimas, 6 skyrius, 4 tomas, p. 321).
2. 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos
direktyva 1999/44/EB dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam
tikrų aspektų (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 4 tomas, p. 223).
3. 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos
direktyva 2002/65/EB dėl nuotolinės prekybos vartotojams skirtomis
finansinėmis paslaugomis ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 90/619/EB ir
direktyvas 97/7/EB ir 98/27/EB (OL 2004 m. specialusis leidimas, 6 skyrius, 4
tomas, p. 321).
4. 2004 m. spalio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos
reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 dėl nacionalinių institucijų, atsakingų už
vartotojų apsaugos teisės aktų vykdymą, bendradarbiavimo (OL 2004 L 364, p.1).
__________________
Pakeitimai:
1.
Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas
Nr. VIII-1946,
2000.09.19, Žin., 2000, Nr. 85-2581 (2000.10.11)
PIRMASIS SKIRSNIS
BENDROSIOS NUOSTATOS
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis ir taikymas
1. Šis įstatymas nustato vartotojų teises, taip pat
reglamentuoja vartotojų ir prekių pardavėjų, gamintojų bei paslaugų teikėjų
santykius, kurių nereglamentuoja kiti įstatymai. Sveikatos priežiūros paslaugų
ir aprūpinimo vaistais šis įstatymas nereglamentuoja.
00.09.19, Žin., 2000, Nr.85-2581 (00.10.11)
VARTOTOJŲ TEISIŲ GYNIMO ĮSTATYMO PAKEITIMO ĮSTATYMAS
Nauja įstatymo redakcija
Vartotojų teisių gynimo įstatymo
pakeitimo įstatymas, išskyrus Vartotojų teisių gynimo įstatymo 29 ir 30
straipsnius, įsigalioja nuo 2001 m. sausio 1 d.
Iki 2004 m. sausio 1 d. vietoj
Vartotojų teisių gynimo įstatymo 7 straipsnio 4 ir 6 dalyse nurodyto 2 metų
termino taikomas 6 mėnesių terminas.
2.
Vandens, elektros energijos, kuro ir kitų inžineriniais tinklais tiekiamų
prekių (teikiamų paslaugų) pirkimo–pardavimo (teikimo) sutartims taikomos šio
įstatymo ketvirtojo skirsnio nuostatos.
3. Šiuo įstatymu įgyvendinami Europos Sąjungos teisės
aktai, nurodyti šio įstatymo priede.
Straipsnio pakeitimai:
Nr. IX-2173,
Lietuvos
Respublikos Seimas, Įstatymas
Nr. IX-1575,
2003-05-22, Žin., 2003, Nr. 54-2372 (2003-06-04)
VARTOTOJŲ
TEISIŲ GYNIMO ĮSTATYMO 5 STRAIPSNIO PAPILDYMO ĮSTATYMAS
3.
Lietuvos
Respublikos Seimas, Įstatymas
Nr.
IX-2173,
2004-04-27, Žin., 2004, Nr. 72-2496 (2004-04-30)
2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos
1. Vartotojas – fizinis asmuo, kuris pareiškia
norą pirkti, perka ir naudoja prekę ar paslaugą su verslu ar profesija
nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams
tenkinti.
2. Pardavėjas – asmuo, realizuojantis prekes
verslo patalpose ir už jų ribų.
3. Paslaugų teikėjas – asmuo, teikiantis į
rinką paslaugas.
4. Gamintojas – teisės aktų nustatyta tvarka
Lietuvos Respublikoje įregistravęs savo veiklą asmuo, kuris:
1)
pagamino gaminį arba apie tai viešai pareiškė jį pažymėdamas savo pavadinimu,
prekės ženklu ar kitu skiriamuoju ženklu;
2) veikia kaip gamintojo atstovas ir gamintojo prašymu
pažymėtą savo pavadinimu gaminį teikia į rinką arba, jei gamintojo atstovo
Lietuvoje nėra, – gaminį importuoja;
3) gaminį saugo ir (arba) pakuoja bei nurodo save kaip
šio gaminio gamintoją.
5. Prekė – bet koks kilnojamasis turtas
(daiktas), parduodamas arba siūlomas parduoti vartotojams.
6. Paslauga – bet kokios veiklos rezultatas,
kuriuo siūloma tenkinti ar tenkinamas konkretus vartotojo poreikis.
7. Garantija – be papildomo mokesčio teikiamas
prekės pardavėjo ar gamintojo įsipareigojimas vartotojui atlyginti sumokėtą
sumą ar pakeisti, pataisyti prekes, jei jos neatitinka kokybės rodiklių,
nurodytų prekės garantiniame dokumente ar prekės reklamoje.
8. Pardavimo kaina – galutinė prekės kaina, į
kurią įskaityti visi mokesčiai.
9. Prekės standartinio vieneto kaina –
vadovaujantis Lietuvos Respublikoje įteisintais Tarptautinės vienetų sistemos
(SI) vienetais ir jų kartotiniais bei daliniais dydžiais nurodoma kaina, į
kurią įskaityti visi mokesčiai.
10. Ryšio priemonės – priemonės, kurios
fiziškai tuo pačiu metu nedalyvaujant pardavėjui ar paslaugų teikėjui ir
vartotojui gali būti naudojamos pardavėjo ar paslaugų teikėjo ir vartotojo
sutarčiai sudaryti.
11. Ryšio priemonių operatorius – fizinis ar
juridinis asmuo, kurie, vykdydami savo verslą, teikia vieną ar kelias ryšių
paslaugas, kuriomis gali pasinaudoti pardavėjas ar paslaugų teikėjas prekių
pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sutarčiai su vartotoju sudaryti.
12. Kredito davėjas – paslaugos teikėjas, kuris
Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir atvejais turi teisę teikti
vartojimo kreditą ir siūlo arba teikia vartotojams kreditą.
13. Bendra kredito kaina – bendra suma, kurią
vartotojas turi mokėti už suteiktą kreditą įskaitant palūkanas ir su kredito
suteikimu bei naudojimu susijusius mokesčius.
14. Bendros kredito kainos metinė norma –
bendra kredito kaina, išreikšta kaip metinis bendros suteikto kredito kainos
procentas.
15.
Pradinė finansinių paslaugų teikimo sutartis – vartotojo ir finansinių
paslaugų teikėjo sudaryta finansinių paslaugų teikimo sutartis, apimanti laikui
bėgant atliekamas to paties pobūdžio viena po kitos einančias arba atskiras
operacijas.
16. Finansinė paslauga – draudimo ir pensijų
kaupimo paslaugos bei Finansų įstaigų įstatyme nurodytos finansinės paslaugos.
17. Patvarioji laikmena – priemonė, kuri
vartotojui suteikia galimybę saugoti jam skirtą informaciją taip, kad
informacija reikiamą laiką būtų prieinama ateityje ir kad nepakitusią saugomą
informaciją būtų galima atgaminti (kompiuterio diskelis, skaitomos atminties
kompaktinis diskas (CD-ROM), universalusis skaitmeninis (optinis) diskas (DVD),
vartotojo kompiuterio standusis diskas, kuriame yra įrašytas elektroninis
paštas ir kita, tačiau tai neapima interneto puslapių, kol jie neatitinka
požymių, įtvirtintų patvariosios laikmenos sąvokoje).
18. Finansinių paslaugų teikimo sutartis, sudaroma
ryšio priemonėmis – vartotojo ir paslaugų teikėjo finansinių paslaugų
teikimo sutartis, sudaroma naudojant tik ryšio priemones (vieną ar kelias).
Straipsnio pakeitimai:
Nr. IX-2173,
2004-04-27, Žin., 2004, Nr. 72-2496 (2004-04-30)
3 straipsnis. Vartotojų teisės ir jų gynimas
1. Vartotojai turi teisę:
1)
savo nuožiūra įsigyti ir naudoti prekes ar paslaugas;
2) įsigyti tinkamos kokybės, saugių prekių ar
paslaugų;
3) gauti teisingą informaciją apie prekes ar paslaugas
bei savo teisių įgyvendinimo ar gynimo tvarką;
4) į pažeistų teisių gynimą ir į nuostolių atlyginimą;
5) gauti valstybės ir savivaldybių institucijų bei
įstaigų pagalbą, kai gina pažeistas teises;
6) laisvai jungtis į
vartotojų organizacijas;
7) į švietimą vartojimo srityje.
2.
Vartotojai turi ir kitas šio įstatymo bei kitų teisės aktų nustatytas teises.
3.
Kai prekių pardavėjas, gamintojas ar paslaugų teikėjas nevykdo šiame įstatyme
nustatytų reikalavimų, vartotojas turi teisę kreiptis į valstybės, savivaldybių
institucijas ir įstaigas, visuomenines vartotojų teisių gynimo organizacijas
arba į teismą dėl pažeistų teisių gynimo.
4 straipsnis. Vartotojų švietimas
Valstybės, savivaldybių institucijos, įstaigos ir
visuomeninės vartotojų teisių gynimo organizacijos, nurodytos šio įstatymo
vienuoliktajame skirsnyje, ir kitos institucijos, kurių veikla susijusi ir su
vartotojų teisių apsauga:
1) rengia ir įgyvendina vartotojų švietimo bei mokymo
programas;
2) rengia ir leidžia specialius leidinius vartotojų
teisių įgyvendinimo ir gynimo klausimais, kitais būdais supažindina vartotojus
su jų teisėmis.
Straipsnio pakeitimai:
Nr. IX-2173,
2004-04-27, Žin., 2004, Nr. 72-2496 (2004-04-30)
ANTRASIS
SKIRSNIS
VARTOTOJŲ INFORMAVIMAS
5 straipsnis. Informacijos apie prekes ir paslaugas
pateikimas
1.
Vartotojai turi teisę gauti išsamią informaciją apie perkamą ar naudojamą prekę
ar paslaugą.
2.
Kiekvienas pardavėjas ar paslaugų teikėjas privalo vartotojams suteikti išsamią
informaciją.
3. Informacija apie prekes ir paslaugas bei jų
pardavimo sąlygas rinkoje turi būti teisinga, išsami, tiksli ir aiški. Ji turi
būti suteikta, kol vartotojas įsigyja ar naudoja prekę ar paslaugą. Atsakomybę
už klaidinančios informacijos pateikimą nustato šis ir kiti įstatymai.
4. Visa informacija apie prekes bei paslaugas
vartotojams turi būti pateikta raštu valstybine kalba, išskyrus atvejus, kai
prekių ir paslaugų vartojimo būdai yra tradiciškai žinomi. Prekybai ir
paslaugoms teikti skirtų patalpų išorėje turi būti valstybine kalba nurodytas
parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų klasės arba prekybos ar paslaugos
teikimo vietos rūšinis pavadinimas.
5. Privaloma nurodyti kiekvienos prekės ar vienos
prekių rūšies pardavimo kainą ir tos prekės standartinio vieneto kainą. Prekės
pardavimo kaina ir standartinio vieneto kaina gali būti nenurodoma, kai prekės:
1) pateikiamos teikiant paslaugas;
2) parduodamos aukcionuose arba tai yra meno dirbiniai
ir antikvariniai daiktai.
6. Prekės standartinio vieneto kaina gali būti
nenurodoma:
1) prekėms, kurių kaina
nepriklauso nuo jų svorio ar tūrio;
2) jeigu ji sutampa su pardavimo kaina;
3)
prekėms ar prekių grupėms, kurių sąrašą tvirtina Vyriausybės įgaliota
institucija.
7. Prekėms, kurios nesupakuotos ir kurių kiekis
nustatomas vartotojo akivaizdoje, turi būti nurodyta tik prekės standartinio
vieneto kaina.
8. Prekės pardavimo kaina, standartinio vieneto kaina
ir teikiamų paslaugų kaina turi būti aiškiai įskaitoma, lengvai suprantama.
9. Jeigu tam tikros paslaugos galutinės kainos, t. y.
kainos, į kurią įskaitomi visi mokesčiai, nurodyti neįmanoma, paslaugos
teikėjas privalo nurodyti papildomą informaciją, kaip nustatoma galutinė
paslaugos kaina.
10. Bet kokiu būdu reklamuojant prekę, jeigu nurodoma
pardavimo kaina, turi būti nurodoma prekės standartinio vieneto kaina, išskyrus
šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nurodytus atvejus.
11. Jeigu prekės pardavėjas ar paslaugos teikėjas nevykdo šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų, vartotojas turi teisę kreiptis į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą (toliau – Tarnyba), Valstybinę ne maisto produktų inspekciją prie Ūkio ministerijos (toliau – Inspekcija), Valstybinę visuomenės sveikatos priežiūros tarnybą prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba) ar jai pavaldžius visuomenės sveikatos centrus apskrityse arba į teismą dėl pažeistų teisių gynimo.
12. Vyriausybė arba jos įgaliota institucija tvirtina
Lietuvos Respublikoje parduodamų prekių ženklinimo bei kainų nurodymo
taisykles.
Straipsnio pakeitimai:
Nr.
IX-1575, 2003-05-22,
Žin., 2003, Nr. 54-2372 (2003-06-04)
Nr. X-498, 2006-01-19,
Žin., 2006, Nr. 17-594 (2006-02-11)
TREČIASIS
SKIRSNIS
PREKIŲ IR PASLAUGŲ KOKYBĖ IR SAUGA
6 straipsnis. Prekių ir paslaugų saugos reikalavimai
Prekės ir paslaugos turi būti saugios. Prekių ir
paslaugų saugos reikalavimus bei dėl nesaugių prekių naudojimo ar teikiamų
paslaugų atsiradusios žalos atlyginimo tvarką nustato Produktų saugos ir kiti
įstatymai.
7 straipsnis. Prekių kokybė
1. Prekė turi būti tinkamos kokybės, t. y. prekės
savybės neturi būti blogesnės, nei yra numatyta tai prekei taikomame
techniniame reglamente (jeigu jis yra) ir prekės pirkimo–pardavimo sutartyje.
2. Prekės savybės atitinka pirkimo–pardavimo sutarties
sąlygas, jeigu:
1) prekė atitinka prekės gamintojo nurodytus
pateikiamų norminių dokumentų reikalavimus;
2) prekė tinka naudoti tam, kam paprastai tokios
rūšies prekės naudojamos;
3) prekė atitinka kokybinius rodiklius, kurių galima
tikėtis atsižvelgiant į prekės prigimtį bei prekės gamintojo, jo atstovo ar
pardavėjo viešai paskelbtus pareiškimus dėl prekės kokybės.
3.
Jeigu vartotojui parduota ne maisto prekė yra netinkamos kokybės, jis turi
teisę savo pasirinkimu iš pardavėjo reikalauti:
1) netinkamos kokybės prekę pakeisti tinkamos kokybės
preke;
2) neatlygintinai pašalinti prekės trūkumus ar
atlyginti vartotojo išlaidas jiems ištaisyti;
3) sumažinti prekės kainą;
4) nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį ir grąžinti už
prekę sumokėtus pinigus, išskyrus atvejus, kai prekės trūkumas yra
mažareikšmis. Prekės trūkumo mažareikšmiškumo kriterijus nustato Vyriausybės
įgaliota institucija.
4.
Jeigu prekei nenustatytas kokybės garantijos terminas, vartotojas reikalavimus
dėl prekės trūkumų gali pareikšti ne vėliau kaip per 2 metus nuo prekės
įsigijimo dienos.
5. Kai prekei nustatytas kokybės garantijos terminas,
reikalavimai dėl prekės trūkumų gali būti pareiškiami, jeigu trūkumai nustatyti
per garantijos laikotarpį.
6. Kai prekės kokybės garantijos terminas trumpesnis
nei 2 metai ir prekės trūkumai nustatyti pasibaigus garantijos terminui, tačiau
nepraėjus daugiau kaip 2 metams nuo prekės įsigijimo dienos, pardavėjas atsako
už prekės trūkumus, jeigu vartotojas įrodo, kad trūkumai atsirado iki prekės
įsigijimo arba dėl iki prekės įsigijimo atsiradusių priežasčių, už kurias
atsako pardavėjas.
7. Vartotojas turi pranešti pardavėjui apie prekės
trūkumą per 2 mėnesius nuo tos dienos, kai jis pastebėjo trūkumą.
8. Jeigu vartotojas nusipirko netinkamos kokybės
maisto prekę, jis savo pasirinkimu turi teisę:
1) reikalauti, kad prekė būtų pakeista į tokią pat
tinkamos kokybės prekę;
2) grąžinti prekę pardavėjui ir reikalauti grąžinti už
prekę sumokėtus pinigus.
9. Šio straipsnio 8 dalyje numatytomis teisėmis
vartotojas gali pasinaudoti tol, kol nesibaigė prekės tinkamumo naudoti
terminas, išskyrus 9 straipsnyje nustatytą atvejį.
10. Jeigu pardavėjas nevykdo šio straipsnio 3 ir 8
dalyse nustatytų reikalavimų, vartotojas turi teisę kreiptis į Tarnybą ar
Inspekciją dėl pažeistų vartotojų teisių gynimo arba į teismą dėl šiame
straipsnyje nustatytų teisių gynimo. Bet kokiu atveju vartotojas turi teisę
kreiptis į teismą dėl nuostolių, padarytų parduodant šio straipsnio 1 dalies
reikalavimų neatitinkančią prekę, atlyginimo.
11. Vyriausybė arba jos įgaliota institucija tvirtina
viešojo maitinimo, mažmeninės prekybos ir prekių grąžinimo bei keitimo
taisykles.
8 straipsnis. Paslaugų kokybė
1. Paslauga turi būti tinkamos kokybės, t. y.
paslaugos savybės neturi būti blogesnės, nei yra numatyta tai paslaugai
taikomame techniniame reglamente (jeigu jis yra) ir paslaugų teikimo sutartyje.
2. Paslaugos savybės atitinka paslaugų teikimo
sutarties sąlygas, jeigu paslauga:
1) atitinka paslaugos teikėjo nurodytus pateikiamų
norminių dokumentų reikalavimus;
2) atitinka kokybinius rodiklius, kurių galima tikėtis
atsižvelgiant į paslaugos prigimtį bei paslaugos teikėjo viešai paskelbtus
pareiškimus dėl paslaugos kokybės.
3. Jeigu vartotojui suteikta paslauga yra netinkamos
kokybės, jis turi teisę per 6 mėnesius nuo paslaugos suteikimo dienos
reikalauti, kad ši paslauga neatlygintinai būtų pakeista tinkamos kokybės
paslauga. Jeigu suteikta netinkamos kokybės paslauga negali būti pakeista
tinkamos kokybės paslauga, vartotojas turi teisę reikalauti, kad būtų grąžinti
už paslaugą sumokėti pinigai.
4. Paslaugos vartotojas turi teisę:
1) pranešdamas paslaugos teikėjui keisti savo
nurodymus dėl paslaugos teikimo būdo ar kitų sutarties sąlygų vykdymo, kai
paslauga jau teikiama, jeigu tokie pakeitimai techniniu ir technologiniu
požiūriu įmanomi;
2) nutraukti paslaugos teikimo sutartį, jeigu
paslaugos teikėjas laiku nepradėjo vykdyti sutarties ar, teikdamas paslaugą,
pažeidžia sutarties sąlygas;
3) nutraukti paslaugos teikimo sutartį bet kuriuo
metu, sumokėjęs paslaugos teikėjui už atliktą darbą.
5. Jeigu dėl paslaugos teikėjo kaltės buvo prarastas
ar sugadintas vartotojo pateiktas daiktas ar medžiaga, tai pastarojo sutikimu
paslaugos teikėjas privalo pakeisti daiktą ar medžiagą lygiaverčiais, o kai
vartotojas nesutinka arba nėra galimybių pakeisti, – atlyginti daikto ar
medžiagos vertę.
6. Jeigu paslaugos teikėjas nevykdo šio straipsnio 3, 4 ir 5 dalyse nustatytų reikalavimų, vartotojas turi teisę kreiptis į Tarnybą, Inspekciją, Valstybinę visuomenės sveikatos priežiūros tarnybą ar jai pavaldžius visuomenės sveikatos centrus apskrityse dėl pažeistų vartotojų teisių gynimo arba į teismą dėl šiame straipsnyje nustatytų teisių gynimo. Bet kokiu atveju vartotojas turi teisę kreiptis į teismą dėl nuostolių, padarytų teikiant šio straipsnio 1 dalies reikalavimų neatitinkančią paslaugą, atlyginimo.
7. Vyriausybė arba jos įgaliota institucija tvirtina
bendrąsias paslaugų teikimo taisykles. Valstybės, savivaldybių institucijos ir
įstaigos pagal savo kompetenciją turi patvirtinti atskirų paslaugų rūšių
teikimo taisykles.
Straipsnio pakeitimai:
Nr. X-498, 2006-01-19,
Žin., 2006, Nr. 17-594 (2006-02-11)
9 straipsnis. Prekių pardavimas pasibaigus jų
tinkamumo naudoti terminui
Parduoti prekes, kurių tinkamumo naudoti terminas
pasibaigęs, Lietuvos Respublikoje draudžiama. Vartotojas, nusipirkęs prekę,
kurios tinkamumo naudoti terminas pasibaigęs, turi teisę pasinaudoti šio
įstatymo 7 straipsnyje nustatytomis teisėmis.
10 straipsnis. Šio skirsnio nuostatų laikymosi
kontrolė
Nacionalinė vartotojų teisių
apsaugos taryba prie Vyriausybės įgaliotos ministerijos (toliau – Taryba),
pagal Tarnybos, Inspekcijos, Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros
tarnybos ar jai pavaldžių visuomenės sveikatos centrų apskrityse pateiktus
dokumentus nustačiusi, kad buvo pažeistos šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje ar
8 straipsnio 3 dalyje nurodytos vartotojų teisės, turi teisę
kreiptis į teismą dėl prekių pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sutarties
nutraukimo ir vartotojo pardavėjui ar paslaugų teikėjui sumokėtų pinigų
grąžinimo.
Straipsnio pakeitimai:
Nr. X-498, 2006-01-19,
Žin., 2006, Nr. 17-594 (2006-02-11)
KETVIRTASIS
SKIRSNIS
PREKIŲ PIRKIMO–PARDAVIMO AR PASLAUGŲ TEIKIMO SUTARČIŲ
NESĄŽININGOS SĄLYGOS
11 straipsnis. Sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo
kriterijai
1. Bet kuri pardavėjo ar paslaugų teikėjo ir vartotojo
sudaromos prekių pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sutarties sąlyga (kuri
nebuvo aptarta individualiai) gali būti pripažinta nesąžininga vartotojo
atžvilgiu, jeigu ta sąlyga:
1) panaikina ar apriboja pardavėjo ar paslaugų teikėjo
civilinę atsakomybę vartotojo gyvybės atėmimo, jo sveikatos sužalojimo ar žalos
jo turtui padarymo atvejais;
2) panaikina ar apriboja vartotojo teises, susijusias
su pardavėju, paslaugų teikėju ar kita šalimi, tais atvejais, kai pardavėjas ar
paslaugų teikėjas visiškai arba iš dalies neįvykdo ar netinkamai įvykdo bet
kokius savo sutartinius įsipareigojimus;
3) numato, kad vartotojas privalo vykdyti sutarties
sąlygas, o pardavėjo ar paslaugų teikėjo pareiga vykdyti šią sutartį priklauso
nuo kitų sąlygų ir jos įgyvendinamos tik paties pardavėjo ar paslaugų teikėjo
valia;
4) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui
negrąžinti vartotojui iš šio gautų sumų, kai vartotojas nusprendžia nesudaryti
sutarties arba jos nevykdyti, ir kartu nenumato vartotojo teisės gauti iš
pardavėjo ar paslaugų teikėjo tokio pat dydžio sumas, jeigu pastarieji
vienašališkai nutraukia sutartį;
5) nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę
atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą;
6) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui
vienašališkai nutraukti sutartį, o ši teisė vartotojui nesuteikiama arba
pardavėjui ar paslaugų teikėjui suteikiama teisė negrąžinti iš vartotojo iki
sutarties įvykdymo gautų sumų, kai pardavėjas ar paslaugų teikėjas
vienašališkai nutraukia sutartį;
7) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui be
pakankamo pagrindo vienašališkai nutraukti neterminuotą sutartį apie numatomą
sutarties nutraukimą iš anksto tinkamai neįspėjus vartotojo;
8) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui
vienašališkai pratęsti terminuotą sutartį arba numato, kad laikas, per kurį
vartotojas turi pareikšti savo nuomonę dėl sutarties pratęsimo, yra neprotingai
trumpas;
9) įpareigoja vartotoją vykdyti sutarties sąlygas, su
kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo, be
teisės jų atsisakyti;
10) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui be
sutartyje numatyto pagrindo vienašališkai keisti sutarties sąlygas;
11) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui
vienašališkai keisti sutartyje numatytas prekių ar paslaugų savybes;
12) suteikia teisę pardavėjui nustatyti prekės kainą
prekės pardavimo metu arba pardavėjui ar paslaugų teikėjui suteikia teisę
padidinti kainas be vartotojo teisės nutraukti sutartį, jeigu galutinė kaina
yra didesnė už sutartyje numatytąją. Ši nuostata netaikoma sutartims dėl vertybinių
popierių, kitų finansinių dokumentų, taip pat prekių perleidimo ir paslaugų
teikimo, kai kaina yra susijusi su biržų kursų ar indeksų svyravimais ir jos
nekontroliuoja pardavėjas ar paslaugų teikėjas, bei užsienio valiutos, kelionės
čekių ar tarptautinių pašto perlaidų, išreikštų užsienio valiuta,
pirkimo–pardavimo sutartims;
13) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui
vienašališkai spręsti, ar pateiktos prekės ar suteiktos paslaugos atitinka
sutarties reikalavimus, arba jiems suteikia išimtinę teisę aiškinti bet kurią
sutarties sąlygą;
14) riboja pardavėjo ar paslaugų teikėjo pareigą
vykdyti jų atstovų prisiimtus įsipareigojimus arba nustato, kad šių
įsipareigojimų vykdymas priklauso nuo tam tikrų sąlygų;
15) vartotoją įpareigoja vykdyti visus įsipareigojimus
net ir tuo atveju, kai pardavėjas ar paslaugų teikėjas nevykdo ar nevisiškai
vykdo savuosius;
16) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui be
vartotojo sutikimo perleisti kitam asmeniui savo teises ir pareigas,
atsirandančias iš sutarties, jeigu dėl to gali sumažėti vartotojui teikiamos
garantijos;
17) panaikina arba suvaržo vartotojo teisę pareikšti
ieškinį teisme ar pasinaudoti kitais pažeistų teisių gynimo būdais.
2. Nesąžiningomis sąlygomis gali būti pripažintos ir
kitokios sutarties sąlygos, jeigu jos priešingos geros valios reikalavimams ir
sudaro sąlygas pardavėjo ar paslaugų teikėjo ir vartotojo abipusių teisių ir
pareigų nelygybei vartotojo nenaudai.
3. Individualiai neaptartomis laikomos sąlygos, kurių
parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tokios sąlygos
nustatytos iš anksto pardavėjo ar paslaugų teikėjo parengtoje tipinėje
sutartyje. Jeigu iš anksto parengtoje tipinėje sutartyje tam tikros sąlygos
buvo aptartos individualiai, šio skirsnio nuostatos taikomos kitoms tokios
sutarties sąlygoms. Pareiga įrodyti, kad tam tikra sutarties sąlyga buvo
aptarta individualiai, tenka pardavėjui ar paslaugų teikėjui.
4. Ar sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti
vertinama atsižvelgiant į sutartyje numatytų prekių ar paslaugų prigimtį bei
visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos
aplinkybes, taip pat visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios
ji priklauso, sąlygas.
5. Pardavėjas ar paslaugų teikėjas privalo užtikrinti,
kad bet kuri sutarties rašytinė sąlyga būtų išreikšta aiškiai ir suprantamai.
Jeigu yra abejonių dėl sutarties sąlygos turinio, ji yra aiškinama vartotojo
naudai.
6. Sutarties dalyką apibūdinančios sąlygos, taip pat
su parduotos prekės ar suteiktos paslaugos ir jų kainos atitikimu susijusios
sąlygos neturi būti vertinamos nesąžiningumo požiūriu (netaikomos šio
straipsnio 1 ir 2 dalių normos), jeigu jos parašytos aiškiai ir suprantamai.
12 straipsnis. Nesąžiningų sąlygų negaliojimas ir
vartotojų teisių gynimas
1. Kai teismas sutarties sąlygą ar sąlygas pripažįsta
nesąžiningomis, jos negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties
sąlygos lieka šalims privalomos, jeigu tolesnis sutarties vykdymas yra galimas
panaikinus nesąžiningas sąlygas.
2. Vartotojas, kurio interesai pažeidžiami dėl
nesąžiningų sąlygų taikymo, turi teisę kreiptis į:
1) Tarybą dėl pažeistų teisių gynimo;
2) teismą dėl nesąžiningų sąlygų pripažinimo
negaliojančiomis ar pakeitimo bei padarytų nuostolių atlyginimo.
13 straipsnis. Nesąžiningų sąlygų taikymo kontrolė
Taryba, nustačiusi, kad tam tikra sutarties sąlyga ar
sąlygos pažeidžia šio įstatymo 11 straipsnio nuostatas, turi pasiūlyti
pardavėjui ar paslaugų teikėjui pakeisti, panaikinti arba nebetaikyti tos
sąlygos ar sąlygų sudarant sutartis su vartotojais. Jeigu per dvi savaites nuo
Tarybos siūlymo pateikimo dienos pardavėjas ar paslaugų teikėjas į jį
neatsižvelgia, Taryba turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl tokios
sąlygos ar sąlygų pripažinimo negaliojančiomis ar pakeitimo.
PENKTASIS SKIRSNIS
PREKIŲ PARDAVIMAS IR PASLAUGŲ TEIKIMAS NE ŠIAI VEIKLAI
SKIRTOSE PATALPOSE
14 straipsnis. Prekių pardavimas ir
paslaugų teikimas ne šiai veiklai skirtose patalpose
1. Prekių pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo
sutartis, sudaryta ne šiai veiklai skirtose patalpose, yra sutartis, kurią
pardavėjas ar paslaugų teikėjas ir vartotojas sudaro pardavėjo ar paslaugų
teikėjo organizuotos išvykos už jo verslo patalpų metu arba pardavėjo ar
paslaugų teikėjo vizito į vartotojo gyvenamąją patalpą, jo darbo, mokymosi ar
kitą vietą metu.
2. Vyriausybė arba jos įgaliota institucija tvirtina
prekių pardavimo ir paslaugų teikimo ne šiai veiklai skirtose patalpose
taisykles.
3. Šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos
sutartims:
1) dėl maisto produktų ar kitų kasdieniam vartojimui
skirtų prekių pirkimo–pardavimo ir (arba) pristatymo;
2) dėl prekių pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo,
kai pardavėjas ar paslaugų teikėjas atvyksta pagal aiškiai pareikštą vartotojo
prašymą, išskyrus atvejus, jeigu vartotojui pateikiamos kitokios prekės ar
paslaugos, nei jis prašė;
3) dėl draudimo paslaugų teikimo;
4) dėl vertybinių popierių pirkimo–pardavimo;
5) dėl prekių pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo,
kai pagal sudarytą sutartį vartotojas turi mokėti ne daugiau kaip du šimtus
litų;
6) kai buvo sudaryta notarinės formos sutartis.
4. Pardavėjas ar paslaugų teikėjas, parduodami prekes
ir teikdami paslaugas ne šiai veiklai skirtose patalpose, turi įteikti
vartotojui dokumentą, kuriame turi būti nurodyta:
1) dokumento įteikimo vartotojui data;
2) prekės ar paslaugos pavadinimas;
3) prekės ar paslaugos kaina, įskaitant visus
mokesčius;
4) pardavėjo ar paslaugų teikėjo pavadinimas ir
adresas;
5) asmens, kurio vardu sutarties atsisakęs vartotojas
gali adresuoti savo atsisakymą, pavadinimas (vardas, pavardė);
6) vartotojo teisė nutraukti sutartį pagal 15
straipsnio nuostatas.
5. Pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 4 dalyje
numatytas dokumentas buvo įteiktas vartotojui, tenka pardavėjui ar paslaugų
teikėjui.
15 straipsnis. Vartotojo teisė
nutraukti prekių pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sutartį, sudarytą ne
šiai veiklai skirtose patalpose
1. Vartotojas turi teisę nutraukti prekių
pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sutartį, sudarytą ne šiai veiklai
skirtose patalpose, pranešdamas raštu apie tai pardavėjui ar paslaugos teikėjui
per 7 darbo dienas nuo šio įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje nurodyto dokumento
gavimo dienos. Šios vartotojo teisės negalima suvaržyti jokiais papildomais
įpareigojimais ar įmokomis ar bet kokiu kitu būdu apriboti ar panaikinti. Jeigu
šio įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje nurodytas dokumentas vartotojui nebuvo
įteiktas, vartotojas turi teisę nutraukti sutartį per 3 mėnesius nuo sutarties
sudarymo dienos.
2. Pirkdamas prekes, vartotojas gali pasinaudoti šio straipsnio
1 dalyje nustatyta teise, jeigu prekė nebuvo sugadinta ar jos išvaizda iš esmės
nepasikeitė. Prekės ar jos pakuotės išvaizdos pakeitimų, kurie buvo būtini
norint apžiūrėti gautą prekę, negalima laikyti esminiais prekės išvaizdos
pakeitimais.
3. Vartotojas negali pasinaudoti šio straipsnio 1
dalyje nustatyta teise nutraukti sutartį, jeigu sutartis sudaryta dėl paslaugų,
kurios vartotojo sutikimu pradėtos teikti nesibaigus šio straipsnio 1 dalyje
nurodytam terminui.
4. Gavęs šio straipsnio 1 dalyje numatytą pranešimą
dėl sutarties nutraukimo, per 15 dienų pardavėjas privalo atsiimti prekę ir
grąžinti vartotojui už ją sumokėtus pinigus, o paslaugų teikėjas – grąžinti už
paslaugą sumokėtus pinigus.
5. Jeigu kyla ginčas dėl prekės išvaizdos pasikeitimų
ar prekės sugadinimo, pardavėjas privalo kreiptis į Tarnybą arba Inspekciją ir
dalyvaujant vartotojui pateikti prekę ekspertizei. Ekspertizės išlaidas moka
kaltoji šalis.
16 straipsnis. Šiame skirsnyje nustatytų vartotojų
teisių gynimas
1. Jeigu pardavėjas ar paslaugų teikėjas nevykdo
vartotojo reikalavimų, vartotojas turi teisę kreiptis į:
1) Tarybą dėl vartotojų teisių gynimo;
2) teismą dėl sutarties nutraukimo ir sumokėtų pinigų
grąžinimo bei nuostolių atlyginimo.
2. Taryba, nustačiusi, kad pardavėjas ar paslaugos
teikėjas nevykdo šio įstatymo 15 straipsnio 4 dalies reikalavimų, turi teisę
kreiptis į teismą dėl prekių pirkimo–pardavimo ar paslaugos teikimo sutarties
nutraukimo ir vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimo.
ŠEŠTASIS
SKIRSNIS
PREKIŲ PARDAVIMAS IR PASLAUGŲ TEIKIMAS PAGAL SUTARTIS,
SUDAROMAS NAUDOJANT RYŠIO PRIEMONES
17 straipsnis. Prekių
pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sutartis, sudaryta
naudojant ryšio priemones
1. Prekių pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo
sutartis, sudaryta naudojant ryšio priemones, yra pardavėjo ar paslaugos
teikėjo ir vartotojo sutartis dėl prekių ar paslaugų pardavimo (teikimo),
sudaroma (įskaitant sutarties pasirašymą) naudojant tik ryšio priemones (vieną
ar kelias).
2. Vyriausybė arba jos įgaliota institucija tvirtina
prekių pardavimo ir paslaugų teikimo, kai sutartys sudaromos naudojant ryšio
priemones, taisykles.
3. Šio straipsnio nuostatos netaikomos sutartims,
kurios sudaromos:
1) dėl finansinių paslaugų teikimo;
2) aukciono būdu;
3) dėl maisto produktų ar kitų kasdieniam vartojimui
skirtų prekių pirkimo–pardavimo ir (arba) pristatymo;
4) dėl apgyvendinimo, transporto, maitinimo ar
laisvalaikio paslaugų, kai paslaugų teikėjas įsipareigoja teikti šias paslaugas
tam tikru laiku arba tam tikru laikotarpiu;
5) naudojant pardavimo automatus;
6) per ryšio priemonių operatorių.
4. Pardavėjas ar paslaugų teikėjas iki sutarties
sudarymo privalo naudojamomis ryšio priemonėmis pateikti vartotojui tinkamą
informaciją, kurioje turi būti nurodyta:
1) duomenys apie pardavėją ar paslaugų teikėją;
2) prekės (paslaugos) pagrindinės savybės;
3) pardavimo kaina;
4) prekės pristatymo kaina;
5) mokėjimo, pristatymo ar atlikimo tvarka;
6) vartotojo teisės nutraukti sutartį pagal 18
straipsnio nuostatas įgyvendinimo tvarka;
7) naudojimosi ryšio priemonėmis įkainiai, kai jie
skaičiuojami kitaip, nei įprasta;
8) laikotarpis, kurį pasiūlymas ir kaina galioja;
9) mažiausia sutarties trukmė, kai sudaroma sutartis
dėl nuolatinio prekių tiekimo ar paslaugų teikimo.
5. Šio straipsnio 4 dalyje nurodytos informacijos
komercinis pobūdis turi būti aiškiai ir suprantamai išreikštas bei atitikti
naudojamas ryšio priemones. Jeigu kalbama telefonu, prekės pardavėjas ar
paslaugos teikėjas privalo aiškiai išdėstyti komercinį pokalbio tikslą.
6. Iki sutarties vykdymo, o kai prekės tiekiamos, – ne
vėliau kaip pateikiant prekes (jeigu jas pateikia ne pardavėjo įgaliotas
trečiasis asmuo) vartotojas turi gauti informaciją raštu (nebent tokia
informacija raštu jau buvo pateikta vartotojui prieš sutarties sudarymą) apie:
1) siūlomą prekę ar paslaugą (pavadinimas, pagrindinės
savybės);
2) pardavėją ar paslaugų teikėją; nurodoma kur ir kam
vartotojas gali adresuoti bet kokį skundą;
3) vartotojo teisės nutraukti sutartį pagal 18
straipsnio nuostatas įgyvendinimo tvarką;
4) mokėjimo, pristatymo ar atlikimo tvarką, pardavėjo
teikiamas prekės priežiūros paslaugas ir garantijas, jeigu jos suteikiamos;
5) sutarties nutraukimo sąlygas, jeigu sutartis
neterminuota arba ilgesniam nei vienerių metų terminui.
7. Pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 6 dalyje
nustatyta informacija raštu buvo įteikta vartotojui, tenka pardavėjui ar
paslaugų teikėjui.
8. Pardavėjas turi pateikti prekes per 30 kalendorinių
dienų nuo sutarties sudarymo dienos, jei sutartyje nenumatyta kitaip.
18 straipsnis. Vartotojo teisė
nutraukti prekių pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sutartį, sudarytą
naudojant ryšio priemones
1. Vartotojas turi teisę nutraukti prekių
pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sutartį, sudarytą naudojant ryšio
priemones, pranešdamas raštu apie tai pardavėjui ar paslaugų teikėjui per 7
darbo dienas nuo prekių pristatymo dienos (kai prekės perkamos) ar sutarties
sudarymo dienos (kai paslaugos teikiamos). Jeigu šio įstatymo 17 straipsnio 6
dalyje nurodyta informacija raštu vartotojui nebuvo pateikta, vartotojas turi
teisę nutraukti sutartį per 3 mėnesius nuo jos sudarymo dienos.
2. Draudžiama šio straipsnio 1 dalyje nustatytą
vartotojo teisę nutraukti sutartį suvaržyti bet kokiais papildomais
įpareigojimais ar įmokomis ar bet kokiu kitu būdu apriboti ar panaikinti,
išskyrus šiame straipsnyje numatytus atvejus.
3. Vartotojas negali pasinaudoti šio straipsnio 1
dalyje nustatyta teise nutraukti sutartį, jeigu sutartis sudaryta dėl:
1) garso ir vaizdo kūrinių ir fonogramų bet kokiose
vaizdo ar garso laikmenose, kompiuterinių programų tiekimo ir vartotojas
pažeidė pakuotės apsaugas;
2) laikraščių, žurnalų ar kitų periodinių leidinių
tiekimo;
3) dalyvavimo žaidimuose ar loterijose.
4. Pirkdamas prekę, vartotojas gali pasinaudoti šio
straipsnio 1 dalyje nustatyta teise, jeigu prekė nebuvo sugadinta ar jos
išvaizda iš esmės nepasikeitė. Prekės ar jos pakuotės išvaizdos pakeitimų,
kurie buvo būtini norint apžiūrėti gautą prekę, negalima laikyti esminiais
prekės išvaizdos pakeitimais.
5. Jeigu vartotojas pasinaudojo šiame straipsnyje
nustatyta teise nutraukti sutartį, kai už prekę ar paslaugą visiškai ar iš
dalies sumokama pagal tam tikslui pardavėjo ar paslaugų teikėjo ir vartotojo
arba pardavėjo ar paslaugų teikėjo ir trečiojo asmens sudarytą vartojimo
kredito sutartį, tai ta vartojimo kredito sutartis turi būti nutraukiama be
jokių papildomų įpareigojimų vartotojui.
6. Gavęs šio straipsnio 1 dalyje numatytą pranešimą
dėl sutarties nutraukimo, per 15 dienų pardavėjas privalo atsiimti prekę ir
grąžinti vartotojui už ją sumokėtus pinigus, o paslaugų teikėjas – grąžinti už
paslaugą sumokėtus pinigus.
7. Jeigu kyla ginčas dėl prekės išvaizdos pasikeitimų
ar prekės sugadinimo, pardavėjas privalo kreiptis į Tarnybą arba į Inspekciją
ir dalyvaujant vartotojui pateikti prekę ekspertizei. Ekspertizės išlaidas moka
kaltoji šalis.
19 straipsnis. Prekių tiekimas ar paslaugų teikimas be
vartotojo sutikimo
1. Draudžiama tiekti prekes ar teikti paslaugas
vartotojui be jo sutikimo, jeigu už jas reikalaujama mokėti.
2. Jeigu vartotojui buvo pateiktos prekės ar suteiktos
paslaugos be jo sutikimo, vartotojas gali naudotis jomis savo nuožiūra
neatlygintinai.
20 straipsnis. Šiame skirsnyje nustatytų vartotojų
teisių gynimas
1. Jeigu pardavėjas ar paslaugų teikėjas nevykdo
vartotojo reikalavimų, vartotojas turi teisę kreiptis į:
1) Tarybą dėl pažeistų vartotojų teisių gynimo;
2) teismą dėl sutarties nutraukimo ir sumokėtų pinigų
grąžinimo bei nuostolių atlyginimo.
2. Taryba, nustačiusi, kad pardavėjas ar paslaugos
teikėjas nevykdo šio įstatymo 18 straipsnio 6 dalies reikalavimų, turi teisę
kreiptis į teismą dėl prekių pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sutarties
nutraukimo ir vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimo.
SEPTINTASIS
SKIRSNIS
TEISĖS TAM TIKRU LAIKU NAUDOTIS GYVENAMOSIOMIS
PATALPOMIS PIRKIMAS
21 straipsnis. Teisės tam tikru
laiku naudotis gyvenamosiomis patalpomis pirkimo
sutartis
1. Teisės tam tikru laiku naudotis gyvenamosiomis
patalpomis pirkimo sutartis yra ne trumpesniam kaip 3 metų terminui sudaryta
sutartis, pagal kurią vartotojas, nesvarbu, kokios rūšies sudaryta sutartis,
įgyja teisę naudotis gyvenamosiomis patalpomis tam tikru laiku ne mažiau kaip 1
savaitę per metus.
2. Pardavėjas, prieš sudarydamas teisės tam tikru
laiku naudotis gyvenamosiomis patalpomis pirkimo sutartį, turi įteikti
vartotojui suteikiamų gyvenamųjų patalpų aprašymą. Jame turi būti nurodyta
informacija apie gyvenamąsias patalpas, kitus asmenis, turinčius teisę naudotis
suteikiamomis patalpomis, gyvenamųjų patalpų savininkus, vartotojo teises, taip
pat informacija apie mokesčius už teisę naudotis gyvenamąja patalpa bei kitus
papildomus mokesčius. Privalomų duomenų, kurie turi būti pateikti suteikiamų
gyvenamųjų patalpų aprašyme bei sutartyje, minimalų sąrašą nustato Vyriausybė
arba jos įgaliota institucija. Suteikiamų gyvenamųjų patalpų aprašymas yra
neatskiriama sutarties dalis.
3. Suteikiamų gyvenamųjų patalpų aprašymas ir sutartis
turi būti parašyti valstybine kalba. Jeigu gyvenamosios patalpos, dėl kurių
naudojimosi teisės sudaroma sutartis, yra kitoje valstybėje, pardavėjas turi
pateikti vartotojui sutarties vertimą į vieną toje valstybėje oficialiai
vartojamų kalbų.
4. Bet kokiame skelbime, kuriame siūloma įsigyti teisę
tam tikru laiku naudotis gyvenamosiomis patalpomis, turi būti nurodyta, kur ir
kaip vartotojas gali gauti suteikiamų gyvenamųjų patalpų aprašymą.
22 straipsnis. Vartotojo teisė
nutraukti teisės tam tikru laiku naudotis gyvenamosiomis patalpomis pirkimo
sutartį
1. Vartotojas turi teisę nutraukti teisės tam tikru
laiku naudotis gyvenamosiomis patalpomis sutartį, pranešdamas raštu apie tai
pardavėjui per 10 dienų nuo sutarties sudarymo dienos.
2. Jeigu sutarties sudarymo metu vartotojui
neįteikiamas suteikiamų gyvenamųjų patalpų aprašymas arba jame nėra visų
privalomų duomenų, vartotojas turi teisę nutraukti sutartį per 4 mėnesius nuo
jos sudarymo dienos. Jeigu suteikiamų gyvenamųjų patalpų aprašymas, kuriame
pateikti visi privalomi duomenys, įteikiamas per šiuos 4 mėnesius, šio
straipsnio 1 dalyje numatytas laikotarpis pradedamas skaičiuoti nuo suteikiamų
gyvenamųjų patalpų aprašymo įteikimo dienos.
3. Jeigu vartotojas pasinaudojo šiame straipsnyje
nustatyta teise nutraukti sutartį, kai už teisę naudotis tam tikru laiku
gyvenamosiomis patalpomis visiškai ar iš dalies sumokama pagal tam tikslui
pardavėjo ir vartotojo arba pardavėjo ir trečiojo asmens sudarytą vartojimo
kredito sutartį, tai ta vartojimo kredito sutartis taip pat turi būti
nutraukiama.
4. Draudžiama šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse
nustatytą vartotojo teisę nutraukti sutartį suvaržyti bet kokiais papildomais
įpareigojimais ar įmokomis arba bet kokiu kitu būdu apriboti ar panaikinti.
5. Pardavėjas neturi teisės reikalauti iš vartotojo
bet kokio išankstinio apmokėjimo prieš pasibaigiant laikotarpiui, per kurį vartotojas
turi teisę nutraukti sutartį. Jeigu toks išankstinis apmokėjimas buvo atliktas,
pardavėjas, gavęs šiame straipsnyje numatytą vartotojo pranešimą apie sutarties
nutraukimą, privalo per 10 dienų grąžinti sumokėtus pinigus vartotojui.
23 straipsnis. Šiame skirsnyje nustatytų vartotojų
teisių gynimas
1. Jeigu pardavėjas nevykdo vartotojo reikalavimų,
vartotojas turi teisę kreiptis į:
1) Tarybą dėl pažeistų vartotojų teisių gynimo;
2) teismą dėl sutarties nutraukimo ir sumokėtų pinigų
grąžinimo bei nuostolių atlyginimo.
2. Taryba, nustačiusi, kad pardavėjas nevykdo šio
įstatymo 22 straipsnio 5 dalies reikalavimų, turi teisę kreiptis į teismą dėl
teisės tam tikru laiku naudotis gyvenamosiomis patalpomis pirkimo sutarties
nutraukimo ir vartotojo pardavėjui sumokėtų pinigų grąžinimo.
AŠTUNTASIS
SKIRSNIS
VARTOJIMO KREDITAS
24 straipsnis. Vartojimo kredito sutartis
1. Vartojimo kredito sutartis yra kredito davėjo ir
vartotojo sutartis, pagal kurią kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja
suteikti vartotojui prekėms arba paslaugoms pirkti:
1) kreditą atidėto mokėjimo, taip pat mokėjimo
išdėstymo (mokėjimo dalimis) būdu;
2) kreditus, įskaitant indėlio arba banko sąskaitos
kreditą.
2. Vartojimo kredito sutartimi taip pat laikoma
lizingo (išperkamosios nuomos) ar kita panašaus pobūdžio sutartis, pagal kurią
prekės, esančios sutarties dalyku, pereina vartotojo nuosavybėn, kai per
sutartyje nustatytą terminą sumokama prekės kaina, kredito palūkanos bei kiti
su kredito suteikimu ir naudojimu susiję mokesčiai (jei jie yra).
3. Šio skirsnio nuostatos netaikomos, kai pagal
vartojimo kredito sutartį:
1) kreditas suteikiamas įkeičiant nekilnojamąjį turtą;
2) vartotojas nemoka jokių palūkanų ir su kredito
suteikimu bei naudojimu susijusių mokesčių;
3) vartotojas įsipareigoja grąžinti kreditą ne per
ilgesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį arba kai kredito suma yra ne didesnė kaip
1000 litų;
4) už tam tikrą nuolatinę teikiamą paslaugą vartotojas
moka dalimis paslaugos teikimo metu.
4. Vartojimo kredito sutartis turi būti rašytinė.
Vienas sutarties egzempliorius įteikiamas vartotojui. Pareiga įrodyti, kad
sutartis įteikta vartotojui, tenka kredito davėjui.
5. Vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta:
1) kredito suma arba kredito limitas (jeigu jis yra);
2) bendros kredito kainos metinė norma, palūkanų norma
ir su kredito suteikimu bei naudojimu susiję mokesčiai;
3) kredito gražinimo terminas arba, jeigu kreditas
turi būti grąžinamas dalimis, – kiekvienos įmokos suma ir mokėjimo terminai;
4) kai kreditas skirtas prekei ar paslaugai pirkti, –
prekės (paslaugos) kaina ir bendra kredito suma;
5) vartotojo teisė grąžinti kreditą iki jo grąžinimo
termino pabaigos pagal 25 straipsnio nuostatas;
6) bendros kredito kainos metinės normos keitimo
sąlygos ir tvarka, jeigu tokia galimybė yra nustatyta sutartyje, su sąlyga, kad
pakeitimų negali daryti kredito davėjas vienašališkai.
6.
Vartojimo kredito sutarties sudarymo metu vartotojui raštu pranešama apie:
1) teikiamo kredito apribojimus (jeigu jų yra);
2) metinę palūkanų normą ir mokesčius, taikomus nuo
sutarties sudarymo, bei sąlygas, kuriomis jie gali būti keičiami;
3) galimus santykių pagal sutartį pasibaigimo būdus ir
sutarties nutraukimo procedūrą.
7. Bendros kredito kainos metinės normos apskaičiavimo
tvarką nustato Vyriausybė ir Lietuvos bankas.
8. Bet kokiame siūlyme sudaryti vartojimo kredito
sutartį (taip pat ir reklamoje) turi būti nurodyta bendros kredito kainos
metinė norma. Rašytiniame siūlyme turi būti pateiktas bendros kredito sumos
apskaičiavimo pavyzdys.
9.
Jeigu vartojimo kredito sutartyje nėra šio straipsnio 5 dalyje nustatytos
privalomos informacijos arba ji yra klaidinanti, vartotojas turi teisę
nutraukti vartojimo kredito sutartį. Šiuo atveju vartotojas privalo grąžinti
kreditą, bet neprivalo mokėti sutartyje numatytų palūkanų ir su kredito
suteikimu bei naudojimu susijusių mokesčių.
25 straipsnis. Vartojimo kredito išankstinio grąžinimo
teisė
Vartotojas turi teisę grąžinti kreditą nesibaigus jo
grąžinimo terminui. Šiuo atveju jis sumoka iki kredito grąžinimo datos priskaičiuotas
palūkanas ir su kredito suteikimu bei naudojimu susijusius mokesčius.
26 straipsnis. Sutarties nutraukimas kredito davėjo
reikalavimu
Kredito davėjas turi teisę nutraukti sutartį, jeigu
yra šios sąlygos:
1) įmokos nesumokėtos ilgiau kaip 1 mėnesį ir jų suma
yra ne mažesnė kaip 10 procentų bendros kredito sumos;
2) įmokos nesumokėtos per 2 savaites nuo papildomo
pranešimo įteikimo vartotojui.
27 straipsnis. Draudimas priimti vekselius, čekius ir
skolos raštus
1. Kredito davėjui draudžiama iš vartotojo priimti
įmokas pagal kredito sutartį vekseliais, čekiais ir skolos raštais.
2. Kredito davėjas, priėmęs įmokas šio straipsnio 1
dalyje numatytomis mokėjimo priemonėmis, turi atlyginti vartotojui bet kokius
nuostolius, susijusius su šių mokėjimo priemonių tolesniu naudojimu.
28 straipsnis. Kredito sutartis dėl tam tikrų prekių
ar paslaugų pirkimo
1. Jeigu vartotojas ir kredito davėjas sudaro sutartį
dėl tam tikrų prekių ar paslaugų pirkimo finansavimo, o tarp kredito davėjo ir
pardavėjo ar paslaugų teikėjo yra sudaryta sutartis dėl šių prekių pardavimo ar
paslaugų teikimo finansavimo, kai pardavėjas ar paslaugų teikėjas nevykdo arba
netinkamai vykdo savo sutartinius įsipareigojimus, tai vartotojas turi teisę:
1) nevykdyti kredito sutarties;
2) reikalauti, kad kredito davėjas grąžintų jau
sumokėtas įmokas ir su kredito suteikimu bei naudojimu susijusius mokesčius.
2. Vartotojas gali pasinaudoti šio straipsnio 1 dalyje
numatytomis teisėmis tik po to, kai jis dėl sutarties sąlygų vykdymo kreipėsi į
pardavėją ar paslaugų teikėją ir ne vėliau kaip per 2 savaites nuo tokio
kreipimosi prekių pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sutarties sąlygos
nebuvo įvykdytos.
3. Vartotojas, kurio teisės, numatytos sutartyje, buvo
pažeistos, gali kreiptis į Tarybą arba teismą.
Įstatymas papildomas nauju devintuoju skirsniu nuo
2004 m. rugsėjo 1 d.:
Nr. IX-2173,
2004-04-27, Žin., 2004, Nr. 72-2496 (2004-04-30)
DEVINTASIS SKIRSNIS
FINANSINIŲ
PASLAUGŲ TEIKIMAS PAGAL SUTARTIS, SUDAROMAS
RYŠIO PRIEMONĖMIS
28(1) straipsnis.
Finansinių paslaugų teikimas pagal sutartį, sudaromą ryšio priemonėmis
1. Vyriausybė ar jos įgaliota institucija tvirtina
finansinių paslaugų teikimo, kai sutartys sudaromos ryšio priemonėmis, taisykles.
2. Šio skirsnio nuostatos taikomos, kai finansinės
paslaugos teikiamos pagal sutartis, sudarytas ryšio priemonėmis, taip pat kai
sudarant sutartis dalyvauja tarpininkas. Finansinių paslaugų teikimo
santykiams, kurių šio skirsnio nuostatos nenustato, taikomas Civilinis kodeksas
ir kiti teisės aktai, reglamentuojantys finansinių paslaugų teikimą.
3. Tuo atveju, kai finansinių paslaugų sandorį
sudaro pradinė finansinių paslaugų teikimo sutartis, o ją sudarius laikui
einant yra atliekamos to paties pobūdžio viena po kitos vykdomos operacijos ar
atskirų operacijų grupė, šio skirsnio nuostatos taikomos tik pradinei
finansinių paslaugų teikimo sutarčiai.
4. Kai pradinė finansinių paslaugų teikimo sutartis
nesudaroma, tačiau tos pačios sutarties šalys vėliau atlieka to paties pobūdžio
vieną po kitos vykdomas ar atskiras finansines operacijas, šis straipsnis
taikomas tik tada, kai atliekama pirmoji operacija. Tačiau jei ilgiau negu
vienerius metus to paties pobūdžio operacija neatliekama, kita operacija bus
laikoma pirmąja operacija ir jai taikomi šiame straipsnyje nustatyti
reikalavimai.
5. Finansinių paslaugų teikėjas iki sutarties
sudarymo privalo ryšio priemonėmis pateikti vartotojui tinkamą informaciją.
Informacijoje privalo būti nurodyta:
1) Finansinių paslaugų teikimo, kai sutartys sudaromos
ryšio priemonėmis, taisyklėse nustatyti paslaugos teikėjo duomenys;
2) paslaugos pagrindinės savybės;
3) paslaugos kaina, įskaitant rinkliavas, išlaidas,
įmokas, mokesčius;
4) paslaugos apmokėjimo ir vykdymo tvarka;
5) ikisutartiniams santykiams ir sutarčiai taikoma
teisė;
6) sutarties galiojimo terminas;
7) vartotojo teisės atsisakyti sutarties pagal šio
įstatymo 28(2 )straipsnio nuostatas įgyvendinimo tvarka;
8) sutarties nutraukimo sąlygos ir tvarka;
9) informacijos pateikimo ir sutarties kalba;
10) naudojimosi ryšio priemonėmis įkainiai, kai jie
skaičiuojami kitaip, negu yra įprasta;
11) laikotarpis, kurį pasiūlymas ir kaina galioja;
12) pažeistų vartotojo teisių gynimo būdai;
13) kituose įstatymuose numatyta informacija.
6. Šio straipsnio 5 dalyje nurodytos informacijos
komercinis pobūdis turi būti aiškiai bei suprantamai išreikštas ir atitikti
naudojamas ryšio priemones, atsižvelgiant į sutartiniams santykiams taikomus
sąžiningumo bei neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų apsaugą užtikrinančius
principus.
7. Iki sutarties sudarymo vartotojas turi gauti šio
straipsnio 5 ir 6 dalyse nurodytą informaciją raštu ar kitoje vartotojui
prieinamoje patvariojoje laikmenoje.
8. Jei vartotojo prašymu sutartis sudaroma tokiomis
ryšio priemonėmis, kuriomis neįmanoma pateikti informacijos pagal šio
straipsnio 7 dalies reikalavimus, paslaugos teikėjas nedelsdamas informaciją
pateikia po sutarties sudarymo.
9. Pareiga įrodyti, kad informacija buvo pateikta
vartotojui pagal šio straipsnio reikalavimus, kad vartotojas išreiškė savo
valią sudaryti sutartį ir kad sutartis vykdoma tinkamai, tenka paslaugos
teikėjui.
10. Bet kokia sutarties sąlyga, numatanti, kad pagal
šį skirsnį finansinės paslaugos teikėjui privalomų įsipareigojimų ar jų dalies
pažeidimo faktą turėtų įrodyti vartotojas, yra nesąžininga nuostata.
28(2) straipsnis.
Vartotojo teisė atsisakyti finansinių paslaugų sutarties, sudarytos ryšio
priemonėmis, ar ją nutraukti
1. Vartotojas turi teisę atsisakyti finansinių
paslaugų teikimo sutarties, sudarytos ryšio priemonėmis, pranešdamas apie tai
raštu paslaugos teikėjui per 14 dienų nuo sutarties sudarymo dienos, jeigu šio
straipsnio 2 dalyje nenumatyta kitaip.
2. Vartotojas turi teisę atsisakyti gyvybės draudimo
arba pensijų kaupimo sutarties, sudarytos ryšio priemonėmis, pranešdamas apie
tai raštu paslaugos teikėjui per 30 dienų. Pensijų kaupimo sutarčių atsisakymo
terminas pradedamas skaičiuoti nuo sutarties sudarymo dienos. Gyvybės draudimo
sutarčių atsisakymo terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai
vartotojas informuojamas, kad sutartis yra sudaryta.
3. Jei vartotojas gauna informaciją pagal šio įstatymo
28(1) straipsnio 5 ar 6 dalį po sutarties sudarymo arba vėliau negu
pranešimą, kad sutartis sudaryta, atsisakymo terminas pradedamas skaičiuoti nuo
informacijos gavimo dienos.
4. Draudžiama šiame straipsnyje numatytą vartotojo
teisę atsisakyti sutarties suvaržyti papildomais įpareigojimais ar įmokomis
arba bet kokiu kitu būdu ją apriboti ar panaikinti, išskyrus šiame straipsnyje
numatytus atvejus.
5. Vartotojas negali pasinaudoti šiame straipsnyje
nustatyta teise atsisakyti sutarties dėl:
1) finansinių paslaugų, kurių kaina susijusi su
finansų rinkos svyravimais, kurie gali įvykti per nustatytą sutarties
atsisakymo terminą, ir jų nekontroliuoja paslaugos teikėjas;
2)
kelionių ir bagažo draudimo sutarčių ar panašių draudimo sutarčių, kurių
galiojimo terminas trumpesnis negu vienas mėnuo;
3) sutarčių, kurias vartotojo prašymu abi šalys yra
visiškai įvykdžiusios nepasibaigus sutarties atsisakymo terminui.
6. Šis straipsnis netaikomas vartojimo kredito
sutartims, nutrauktoms pagal šio įstatymo 18 straipsnio 5 dalį arba 22
straipsnio 3 dalį.
7. Vartotojas gali bet kuriuo metu nutraukti sutartį
be papildomų įsipareigojimų tuo atveju, kai paslaugos teikėjas nesilaiko šio
skirsnio nuostatų.
8.
Finansinės paslaugos teikėjas sutartį, nepasibaigus numatytam sutarties
atsisakymo terminui, gali pradėti vykdyti tik vartotojui sutikus. Kai
vartotojas pasinaudoja teise atsisakyti sutarties, jis per sutartyje numatytą
terminą sumoka už faktiškai suteiktą finansinę paslaugą, kurią finansinės
paslaugos teikėjas jam suteikė pagal sutartį.
9. Vartotojas už faktiškai suteiktą finansinę paslaugą
moka, jei jis buvo informuotas pagal šio įstatymo 28(1) straipsnio 5
dalies 7 punktą. Finansinės paslaugos teikėjas negali reikalauti už suteiktą
finansinę paslaugą mokėti, jei jis be išankstinio vartotojo prašymo pradėjo
vykdyti sutartį nepasibaigus šio straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytam sutarties atsisakymo
terminui.
10. Finansinių paslaugų teikėjas ne vėliau kaip per 30
dienų nuo pranešimo apie sutarties atsisakymą gavimo dienos grąžina vartotojui
pagal sutartį gautus pinigus (ir (ar) turtą), išskyrus nurodytus šio straipsnio
8 dalyje. Vartotojas, atsisakęs sutarties pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalis, ne
vėliau kaip per 30 dienų, nuo pranešimo apie sutarties atsisakymą išsiuntimo
dienos, grąžina finansinių paslaugų teikėjui pagal sutartį gautus pinigus
(ir (ar) turtą).
28(3)
straipsnis. Finansinių paslaugų teikimas be vartotojo sutikimo
1. Draudžiama teikti finansines paslaugas vartotojui
be jo sutikimo, jeigu už jas reikalaujama mokėti.
2. Jeigu vartotojui buvo suteiktos finansinės
paslaugos be jo sutikimo, vartotojas gali naudotis jomis savo nuožiūra
neatlygintinai.
28(4)
straipsnis. Šiame skirsnyje numatytų vartotojų teisių gynimas
1. Vartotojų prašymus (skundus) dėl paslaugų teikėjų
veiksmų, kuriais finansinių paslaugų teikėjas pažeidžia šio skirsnio
reikalavimus ir (ar) vartotojo teisėtus interesus, nagrinėja finansinių
paslaugų teikėjas. Finansinių paslaugų teikėjas privalo išnagrinėti rašytinius
vartotojo prašymus (skundus) ir raštu atsakyti vartotojui per 30 dienų nuo
prašymo gavimo dienos. Vartotojų prašymus (skundus) finansinių paslaugų teikėjas
nagrinėja nemokamai.
2. Jeigu finansinių paslaugų teikėjo atsakymas į šio
straipsnio 1 dalyje nurodytą vartotojo prašymą (skundą) netenkina vartotojo ar
jam nebuvo atsakyta per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, vartotojas
ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo vartotojo prašymo (skundo) pateikimo
finansinių paslaugų teikėjui dienos turi teisę kreiptis į Tarybą. Vartotojo
kreipimasis į Tarybą neatima teisės kreiptis į teismą.
3. Taryba vartotojo skundą privalo išnagrinėti ne
vėliau kaip per 4 mėnesius nuo skundo pateikimo dienos. Taryba į savo posėdžius
turi teisę kviesti valstybės institucijų, finansinių paslaugų teikėjo atstovus
ir kitus asmenis, kurių kompetencija arba interesai susiję su svarstomu
klausimu.
4.
Tarybos priimti sprendimai finansinių paslaugų teikėjui privalomi, jeigu
finansinių paslaugų teikėjas per vieną mėnesį nuo sprendimo priėmimo dienos šio
sprendimo neapskundė teismui.
5. Bet kokiu atveju, jeigu finansinių paslaugų
teikėjas ir vartotojas nesusitaria, jie turi teisę kreiptis į teismą įstatymų
nustatyta tvarka.
6. Taryba turi teisę savo iniciatyva kontroliuoti šio
skirsnio reikalavimų laikymąsi.
7. Taryba,
kontroliuodama finansinių paslaugų
teikimą vartotojams pagal sutartis, sudarytas ryšio priemonėmis, už šiame
skirsnyje numatytų reikalavimų ir (ar) vartotojų
teisėtų interesų pažeidimą finansinių paslaugų teikėjams gali skirti nuo
vieno tūkstančio iki penkių tūkstančių litų baudą, o tais atvejais, kai
pažeidimai padaryti sunkinančiomis aplinkybėmis, gali būti skiriama ir didesnė
bauda, tačiau neviršijanti 3 procentų finansinių paslaugų teikėjų bendrųjų
metinių pajamų. Tais atvejais, kai yra pažeidimą lengvinančių aplinkybių,
pažeidimu nepadaroma esminės žalos šio skirsnio saugomiems vartotojų
interesams, Taryba, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, gali
taikyti įspėjimą, neskirdama finansinių
paslaugų teikėjams
baudos.
8. Atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma
tai, kad pažeidimas
yra mažareikšmis, finansinių
paslaugų teikėjas, padaręs pažeidimą, savo noru užkirto kelią žalingoms
pažeidimo pasekmėms, padėjo Tarybai tyrimo metu, atlygino nuostolius ar
pašalino padarytą žalą.
9. Atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikoma tai,
kad finansinių paslaugų teikėjas kliudė vykdyti tyrimą, tęsė pažeidimą,
nepaisydamas įpareigojimo jį nutraukti, jei vartotojams buvo padaryta žala arba pažeidimas padarytas pakartotinai
per metus.
Įstatymas papildytas nauju dešimtuoju skirsniu:
Nr. IX-2173,
2004-04-27, Žin., 2004, Nr. 72-2496 (2004-04-30)
DEŠIMTASIS SKIRSNIS
VARTOTOJŲ VIEŠO
INTERESO GYNIMAS
28(5) straipsnis. Šio
skirsnio taikymo ribos
1.
Šio skirsnio nuostatos taikomos siekiant uždrausti veiksmus, pažeidžiančius
vartotojų viešą interesą šiose srityse:
1)
vartojimo kredito, daiktų pardavimo ne prekybai skirtose patalpose, nesąžiningų
vartojimo sutarčių sąlygų, daiktų pardavimo pagal sutartis, sudaromas ryšio
priemonėmis, teisės tam tikru laiku naudotis gyvenamosiomis patalpomis pirkimo,
daiktų kokybės ir pirkėjo teisių, kai jam parduotas netinkamos kokybės daiktas;
2)
klaidinančios reklamos;
3)
finansinių paslaugų teikimo pagal sutartis, sudaromas ryšio priemonėmis;
4)
turistinės kelionės organizavimo (turizmo paslaugų rinkinio);
5)
televizijos programų transliavimo;
6)
elektroninės komercijos;
7)
vaistų reklamos.
2.
Šio skirsnio nuostatos taikomos tuo atveju, kai Lietuvoje veikiantis prekių ar
paslaugų pardavėjas (teikėjas) pažeidžia kitos Europos Sąjungos valstybės narės
vartotojų teises arba kai kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje veikiantis
prekių ar paslaugų pardavėjas (teikėjas) pažeidžia Lietuvos vartotojų teises.
3.
Šio straipsnio reikalavimai neriboja vartotojo teisių pačiam ginti pažeistas
teises.
28(6 )straipsnis. Europos Sąjungos
valstybių narių institucijų ar organizacijų teisė pareikšti ieškinį Lietuvoje
ginant vartotojų viešą interesą
1. Europos Sąjungos valstybių narių institucijos ar
organizacijos, kurias Europos Komisija įtraukia į Europos Parlamento ir Tarybos
direktyvoje 98/27/EB dėl draudimų ginant vartotojų interesus numatytą sąrašą ir
jas paskelbia Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje, turi teisę pagal
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 49 straipsnio 1 dalį Lietuvos
Respublikos teismuose pareikšti ieškinį dėl įpareigojimo prekių ar paslaugų
pardavėjui (teikėjui) nutraukti vartotojų viešą interesą pažeidžiančius
veiksmus.
2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta teise pareikšti
ieškinį Europos Sąjungos valstybių narių institucijos ar organizacijos gali
pasinaudoti tik tuo atveju, jei prieš tai raštu kreipėsi į pardavėją ar
paslaugų teikėją dėl vartotojų viešą interesą pažeidžiančių veiksmų nutraukimo
ir jų prašymas per 2 savaites nuo kreipimosi dienos nebuvo patenkintas.
3. Taryba praneša Europos Komisijai apie Lietuvoje priimtą
išankstinių konsultacijų procedūrą, numatytą šio straipsnio 2 dalyje.
28(7) straipsnis.
Vartotojų viešo intereso gynimas Europos Sąjungos valstybėse narėse
1.
Taryba turi teisę kreiptis į Europos Sąjungos valstybių narių teismus ar kitas
kompetentingas įstaigas su prašymu priimti sprendimą, įpareigojantį prekių ar
paslaugų pardavėją (teikėją), veikiantį toje Europos Sąjungos valstybėje
narėje, nutraukti Lietuvos vartotojų viešo intereso pažeidimus.
2.
Taryba gali įgalioti kitas vartotojų teises ginančias institucijas ar
organizacijas, turinčias teisę ginti vartotojų viešą interesą, kreiptis į kitų
Europos Sąjungos valstybių narių teismus ar kitas kompetentingas įstaigas su
prašymu priimti sprendimą, įpareigojantį prekių ar paslaugų pardavėją (teikėją),
veikiantį toje Europos Sąjungos valstybėje narėje, nutraukti Lietuvos vartotojų
viešo intereso pažeidimus.
3. Taryba praneša Europos Komisijai įgaliotų pagal
šio straipsnio 2 dalį institucijų ir organizacijų pavadinimus bei jų įgaliojimų
mastą.
VIENUOLIKTASIS
SKIRSNIS
VARTOTOJŲ TEISIŲ GYNIMO INSTITUCIJOS IR
ATSAKOMYBĖ UŽ ŠIO ĮSTATYMO PAŽEIDIMUS
Buvusio devintojo skirsnio numeracijos pakeitimas:
Nr. IX-2173,
2004-04-27, Žin., 2004, Nr. 72-2496 (2004-04-30)
29 straipsnis. Vartotojų teisių gynimo valstybės
įstaigos
1. Taryba kartu su Tarnyba, Inspekcija, Valstybine visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba ar jai pavaldžiais visuomenės sveikatos centrais apskrityse kontroliuoja, kaip laikomasi šio įstatymo.
2.
Taryba yra valstybės įstaiga prie Vyriausybės įgaliotos ministerijos. Ją
steigia ir jos nuostatus tvirtina Vyriausybė. Tarybos darbo tvarką ir jos
nagrinėjamų klausimų proceso taisykles nustato šis ir kiti įstatymai bei
Tarybos priimtas darbo reglamentas.
3. Taryba yra juridinis asmuo, turintis sąskaitų
bankuose ir antspaudą su Lietuvos valstybės herbu bei savo pavadinimu.
4. Taryba yra biudžetinė įstaiga, finansuojama iš
valstybės biudžeto.
5.
Tarybą sudaro pirmininkas ir 4 nariai. Kai Tarybos pirmininko nėra, jį
pavaduoja jo paskirtas Tarybos narys. Tarybos pirmininkas bei nariai į
valstybės tarnybą priimami Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka.
6. Tarybos pirmininku bei nariais gali būti
nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos piliečiai, turintys aukštąjį
išsilavinimą. Pirmenybė teikiama asmenims, turintiems patyrimo vartotojų teisių
gynimo bei produktų saugos srityje.
7. Taryba, spręsdama jos kompetencijai priskirtus
klausimus, priima sprendimus. Sprendimai priimami balsų dauguma, kai dalyvauja
ne mažiau kaip 4 Tarybos nariai, įskaitant Tarybos pirmininką. Kai balsai
pasiskirsto po lygiai, lemia Tarybos pirmininko balsas. Tarybos sprendimai gali
būti skundžiami įstatymų nustatyta tvarka.
8. Prie Tarybos kaip patariamoji institucija sudaroma
Vartotojų teisių apsaugos komisija. Ją sudaro ir sudėtį tvirtina Taryba.
Komisijos nariai yra Sveikatos apsaugos ministerijos, Ūkio ministerijos, Žemės
ūkio ministerijos ir kitų suinteresuotų valstybės, savivaldybių įstaigų bei
visuomeninių organizacijų atstovai. Komisijos nuostatus tvirtina Taryba.
Komisijai vadovauja Tarybos pirmininkas.
Straipsnio pakeitimai:
Nr. X-498, 2006-01-19,
Žin., 2006, Nr. 17-594 (2006-02-11)
30 straipsnis.
Tarybos funkcijos ir teisės
1. Taryba:
1) atlieka vartotojų skundų neteisminį nagrinėjimą,
t. y. nagrinėja Tarnybos, Inspekcijos, Valstybinės visuomenės sveikatos
priežiūros tarnybos ar jai pavaldžių visuomenės sveikatos centrų apskrityse
pateiktus dokumentus dėl vartotojų teisių pažeidimų ir priima sprendimus dėl
vartotojų pažeistų teisių gynimo;
2) atlieka vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų
taikymo kontrolę;
3) nagrinėja vartotojų skundus dėl vartojimo sutarčių
nesąžiningų sąlygų taikymo ir dėl šio įstatymo penktajame, šeštajame,
septintajame, aštuntajame ir devintajame skirsniuose numatytų vartotojų teisių
pažeidimų;
4) įgyvendina valstybinę vartotojų teisių gynimo
politiką;
5) koordinuoja ir atlieka vartotojų ekonominių
interesų gynimą, prižiūri vartojimo prekių bei paslaugų rinką ir vartotojams
skirtą reklamą;
6) užtikrina keitimąsi informacija su Europos Sąjunga
bei valstybėmis narėmis;
7) atstovauja Lietuvos Respublikai tarptautinėse
organizacijose vartotojų teisių gynimo srityje;
8) pagal savo kompetenciją priima teisės aktus;
9) organizuoja vartotojų, prekių pardavėjų, gamintojų
bei paslaugų teikėjų švietimą vartotojų teisių gynimo srityje;
10) atlieka šio bei kitų įstatymų ir teisės aktų
numatytas funkcijas bei įgaliojimus;
11) pagal kompetenciją atlieka įstatymų ir kitų teisės
aktų projektų ekspertizę, teikia Vyriausybei išvadas, ar šie aktai atitinka
valstybės politiką vartotojų teisių gynimo srityje;
12) pagal kompetenciją taiko įstatymų numatytas
poveikio priemones šio įstatymo pažeidėjams.
2.
Taryba turi teisę:
1) gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei
įstaigų, gamintojų, importuotojų, prekių pardavėjų ir paslaugų teikėjų šio
įstatymo pažeidimams tirti reikalingą informaciją, dokumentus;
2) atlikti tyrimus, kreiptis į teismą dėl pažeistų
vartotojų teisių gynimo šio įstatymo nustatytais atvejais.
Straipsnio pakeitimai:
Nr. IX-2173,
2004-04-27, Žin., 2004, Nr. 72-2496 (2004-04-30)
Nr. X-498, 2006-01-19,
Žin., 2006, Nr. 17-594 (2006-02-11)
31 straipsnis. Visuomeninės vartotojų organizacijos
1. Lietuvos Respublikos visuomeninės vartotojų
organizacijos turi teisę:
1) gauti informaciją iš atitinkamų valstybės ir
savivaldybių institucijų bei įstaigų, gamintojų, importuotojų, prekių
pardavėjų, paslaugų teikėjų apie gaminių, parduodamų prekių bei teikiamų
paslaugų kokybę ir kitus duomenis, reikalingus vartotojų teisėms ir interesams
ginti, išskyrus valstybės, tarnybos ir komercines paslaptis;
2)
tirti vartotojų nuomonę apie prekių ir paslaugų asortimentą, kokybę, prekybos
ir paslaugų teikimo organizavimą;
3) tikrinti prekių ir paslaugų kokybę nustatyta tvarka
akredituotose savo bandymų laboratorijose, taip pat pateikti prekes bei
paslaugas ekspertizei ir bandymams kompetentingoms Lietuvos Respublikos ir
užsienio organizacijoms;
4) viešai skelbti vartotojų nuomonės tyrimų bei prekių
ir paslaugų ekspertizių ir bandymų rezultatus, leisti vartotojams skirtus
leidinius, verstis vartotojų švietimo veikla;
5) teikti valstybės ir savivaldybių institucijoms bei
įstaigoms pasiūlymus dėl vartotojų sveikatai pavojingų prekių ir paslaugų
gamybos, pardavimo (teikimo) uždraudimo, teikti prekių gamintojams,
importuotojams, pardavėjams ir paslaugų teikėjams pasiūlymus dėl prekių ir
paslaugų kokybės gerinimo;
6) ginti vartotojų teises, jų ekonominius ir
socialinius interesus valstybės ir savivaldybių institucijose bei įstaigose;
7) vartotojo prašymu ar savo iniciatyva reikšti ieškinius
teisme.
2. Valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos
remia visuomenines vartotojų organizacijas. Valstybė šioms organizacijoms
teikia finansinę paramą.
32 straipsnis. Pardavėjų ir paslaugų teikėjų
atsakomybė
1. Už vartotojams padarytą žalą pardavėjas ir paslaugų
teikėjas atsako įstatymų nustatyta tvarka.
2. Asmenys, pažeidę pagal šį įstatymą priimtas
taisykles ar kitus teisės aktus, traukiami atsakomybėn įstatymų nustatyta
tvarka.
Skelbiu
šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.
RESPUBLIKOS PREZIDENTAS ALGIRDAS
BRAZAUSKAS
Įstatymas papildytas priedu:
Nr. IX-2173,
2004-04-27, Žin., 2004, Nr. 72-2496 (2004-04-30)
Lietuvos
Respublikos
vartotojų
teisių gynimo
įstatymo
priedas
ĮGYVENDINAMI EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS AKTAI
1. 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyva 85/577/EEB
dėl vartotojų apsaugos, susijusios su sutartimis, sudarytomis ne prekybai
skirtose patalpose.
2. 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyva
87/102/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su
vartojimo kreditu, suderinimo (su paskutiniais pakeitimais, padarytais 1998 m.
vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/7/EB).
3. 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/13/EEB
dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (su paskutiniais pakeitimais,
padarytais 1995 m. gruodžio 19 d. Komisijos sprendimu 96/32/EB).
4. 1994 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos
direktyva 94/47/EB dėl pirkėjų apsaugos, susijusios su teisės tam tikru laiku
naudotis nekilnojamaisiais daiktais pirkimo sutarčių tam tikrais aspektais.
5. 1997 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos
direktyva 97/7/EB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su nuotolinės prekybos
sutartimis (su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2002 m. rugsėjo 23 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/65/EB).
6. 1998 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos
direktyva 98/6/EB dėl vartotojų apsaugos žymint vartotojams siūlomų prekių
kainas.
7. 1998 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos
direktyva 98/27/EB dėl draudimų ginant vartotojų interesus (su paskutiniais
pakeitimais, padarytais 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos
direktyva 2002/65/EB).
8. 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos
direktyva 1999/44/EB dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam
tikrų aspektų.
9. 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos
direktyva 2002/65/EB dėl nuotolinės prekybos vartotojams skirtomis finansinėmis
paslaugomis ir iš dalies pakeičianti Tarybos direktyvą 90/619/EEB ir direktyvas
97/7/EB ir 98/27/EB.
__________________
Pakeitimai:
1.
Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas
Nr. VIII-1946,
00.09.19, Žin., 2000, Nr.85-2581 (00.10.11)
VARTOTOJŲ TEISIŲ GYNIMO ĮSTATYMO PAKEITIMO ĮSTATYMAS
Nauja įstatymo redakcija
Vartotojų teisių gynimo įstatymo
pakeitimo įstatymas, išskyrus Vartotojų teisių gynimo įstatymo 29 ir 30
straipsnius, įsigalioja nuo 2001 m. sausio 1 d.
Iki 2004 m. sausio 1 d. vietoj
Vartotojų teisių gynimo įstatymo 7 straipsnio 4 ir 6 dalyse nurodyto 2 metų
termino taikomas 6 mėnesių terminas.
2.
Lietuvos
Respublikos Seimas, Įstatymas
Nr. IX-1575,
2003-05-22, Žin., 2003, Nr. 54-2372 (2003-06-04)
VARTOTOJŲ
TEISIŲ GYNIMO ĮSTATYMO 5 STRAIPSNIO PAPILDYMO ĮSTATYMAS
3.
Lietuvos
Respublikos Seimas, Įstatymas
Nr.
IX-2173,
2004-04-27, Žin., 2004, Nr. 72-2496 (2004-04-30)
VARTOTOJŲ
TEISIŲ GYNIMO ĮSTATYMO 1, 2, 4, 30 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO BEI
ĮSTATYMO PAPILDYMO DEVINTUOJU, DEŠIMTUOJU SKIRSNIAIS IR PRIEDU ĮSTATYMAS
2006-01-19
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas — arts. 15, 19,
2004-04-27
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas — arts. 15, 19,
2003-05-22
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas — arts. 15, 17,
2000-09-19
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas — versión ori
originali versija
Tekstas šią datą